Categories
Įkvepiančios istorijos Sėkmės psichologija

Apie pasitikėjimą savimi

Pasitikėjimo savimi jausmas yra pirmapradis jausmas, su kuriuo kiekvienas iš mūsų ateiname  į šį pasaulį. Vaikai, tyrinėdami aplinką, nejaučia gėdos ar nepasitikėjimo savimi. Tačiau šis jausmas ilgainiui yra sunaikinamas mus supančios aplinkos. Žmogus pradeda gėdintis savo išvaizdos, jis ima  abejoti savo veiksmais, judesiais ar net tariamu žodžiu, jis taip pat  nėra tikras dėl savo vertybių bei užsibrėžtų  tikslų. Tokiu būdu vis labiau užsidaroma savyje arba stengiamasi atkreipti kuo mažiau aplinkos dėmesio į save.

Nepasitikėjimo savimi šaknys

Nepasitikėjimas savimi atsiranda tada, kai esame pernelyg susikoncentravę į aplinką bei siekiame patvirtinti arba paneigti jos lūkesčius.  Neretai mus supanti aplinka diktuoja savo taisykles ir netgi  reikalauja  elgtis vienaip ar kitaip, todėl, norėdami išvengti konfliktų ar nepatogių situacijų, mes pasiduodame mus supančios aplinkos  įtakai.
Tačiau istorijoje nebuvo nei vieno žmogaus, kuris įtiktų visiems. Net ir dvasiniai lyderiai, tokie kaip Jėzus Kristus, Muhametas ar Buda turėjo ir turi ne tik daug pasekėjų, bet ir kritikų.

Tuo metu, kai bandome įtikti kitiems, mes, lygiaverčiai, pradedame abejoti savo veiksmais, nes nesame tikri, ar tai, ką  darome, yra tinkama bei priimtina aplinkiniams. Tačiau aplinka juk negali įeiti į mūsų kūną, į mūsų smegenis, ji negali žinoti, kokie yra mūsų norai, poreikiai. Nuolatos stengdamiesi būti tobuli ir atitikti visuomenės lūkesčius, tik tolstame  nuo savęs, sėdami nepasitikėjimo savimi jausmą.

Mūsų fizinis kūnas yra mūsų pasąmoninės smegenys. Dažnai būtent kūno laikysena parodo tikrąją situaciją. Mes galime sakyti sau, kad viskas su mumis yra gerai, tačiau tuo pačiu jaučiamės sustingę, einame nuleidę galvą ar sukame akis į šoną. Kai mūsų vidus pradeda keistis, kai jaučiamės vis labiau pasitikintys savimi, tai neišvengiamai atsispindi  ir mūsų fiziniame kūne.
Kūnas ir smegenys yra neatsiejami vienas nuo kito, įvykus pokyčiui vienoje dalyje, neišvengiamai keičiasi ir kita.

Pasitikėjimo šaltiniai

Pasitikėjimas savimi nereiškia būti išraiškingu ar gebančiu patraukti aplinkinių dėmesį savo gyvenimo būdu, garsiu kalbėjimu  ar išskirtine apranga. Garsiai kalbantis ar besireiškiantis žmogus nebūtinai yra pasitikintis savimi. Pasitikėti savimi – reiškia turėti vidinę darną savyje ir nejausti dėl savo sakomų žodžių, atliekamų judesių ar priimamų sprendimų diskomforto.

Norint atgauti pirmapradį pasitikėjimo savimi jausmą, svarbu atsiriboti nuo visuomenės lūkesčių, nes būtent visuomenė  tolina mus nuo mūsų pačių. Todėl svarbu  pažinti  save  bei suprasti, kodėl   gyvenu  taip, kaip gyvenu, kodėl  elgiuosi  vienaip, o ne kitaip, kodėl siekiu  vienokių  gyvenimo tikslų, o ne kitokių.

Tačiau vien pažinimo neužtenka, nemažiau svarbu – mokėti  priimti save. Dauguma mūsų stengiamės  tapti kažkuo, ką mums bando įteigti tėvai, mokytojai, vėliau – darbdaviai, draugai, partneris ar kita mus supanti aplinka. Tačiau tokiu būdu mes tik tolstame nuo savęs.
Juk aplinka ateina ir išeina, o su ja kartu ir jos lūkesčiai bei reikalavimai mums, tačiau mes visada turėsime būti su pačiais savimi. Tik tada, kai sugebame priimti save tokiais, kokiais esame, galime būti aplinkoje, nejusdami gėdos dėl savęs ir savo veiksmų.

Savęs priėmimas

Žinomas Amerikos psichiatras ir psichoterapeutas Arnoldas Beisser, būdamas dešimties metų, parašė ambicingą savo gyvenimo planą: dvidešimt trejų  tapti valstijos teniso čempionu, dvidešimt septynerių – įgyti mokslų daktaro laipsnį, o apie trisdešimtuosius – vesti ir sukurti šeimą.
Pirmųjų dviejų tikslų jis pasiekė per dvidešimt ketverius gyvenimo metus, tačiau tolesnį gyvenimo planą sustabdė liga (poliomielitas), paralyžiavęs jį visam likusiam gyvenimui. Kažkada buvęs atletišku, daug žinių turinčiu  jaunu  bei ambicingu  žmogumi – likusius 40 metų turėjo praleisti lovoje bei neįgaliojo vežimėlyje. Vienintelė kūno dalis, kurią jis galėjo valdyti taip, kaip anksčiau – buvo jo smegenys.

Rodos, toks likimo smūgis turėjo pakirpti paskutinius pasitikėjimo savimi  sparnus, tačiau negalia nesutrukdė jam aktyviai ir produktyviai gyventi: jis parašė keletą knygų, tapo žinomu psichiatru ir psichoterapeutu, vadovavo klinikai, skaitė paskaitas įvairiuose universitetuose, sukūrė šeimą. Kas gi paskatino šį žmogų pakilti naujam gyvenimui?

Knygoje „Skrydis be sparnų“ (Vilnius, 2004) A.Beisser rašo: „Kai buvau visapusiškai pralaimėjęs, turėjau išmokti pasiduoti ir priimti save tokį, kokiu tapau, koks niekada nenorėjau būti. Išmokimas pasiduoti ir priimti tai, ko nepasirinkau, atvėrė man supratimą apie kitokius egzistuojančius pasirinkimus ir naujas patirtis, kurių net nesitikėjau. Tai – paradoksalus pasikeitimas.“

Taigi suvokimas, jog pokytis įvyko  tada, kai žmogus tapo  tuo, kuo jis yra, o ne tada, kai bandė  tapti tuo, kuo nėra – leido šiam žmogui atgauti pasitikėjimą savimi ir, prisitaikant prie savo galimybių, gyventi kupiną naujų atradimų ir patyrimų gyvenimą.

Savęs pažinimas

Tuomet, kai mes priimame save tokiais, kokias esame, pats laikas eiti savęs pažinimo link. Mes turėtume pasikliauti mūsų pačiu suvokimu, nes mūsų tiesa yra vienintelė tiesa, vedanti į pasitikėjimą savimi.

Būdami minioje mes niekada neatrasime savo tikrojo „aš“. Norint tai surasti, pravartu skirti laiko sau, pabūnant vienumoje su savimi. Tik tada mes išgirsime savo vidinį balsą, tą tikrąjį balsą, kuris neišvengiamai mus aplankys. Ir tai, ką jis kalbės, ir bus mūsų tikrasis „aš“. Būti vienumoje reiškia būti ne tik be žmonių, bet ir be interneto, televizoriaus, telefono, knygos ar kitų protą užimančių dalykų.
Tiesiog būti su savimi. Akistatoje su savimi patartina turėti popieriaus lapą, kuriame būtų galima  išlieti savo mintis. Ir visiškai  nebūtina važiuoti į kalnus, užsidaryti  vienuolynuose: tiesiog skirkite laiko sau, išeidami į gamtą, pabūkite  bent keliolika minučių  ramioje vietoje, net jei tai – jūsų namų krėslas.

Tik pažindami save ir tapdami tuo, kas esate, galite  sugrįžti į minią, bet jau nebūdami jos dalimi. Sugrįžę į minią, atkreipkite dėmesį į tai, su kokiais žmonėmis leidžiate laiką.
Jei jaučiate, kad tam tikri žmonės siurbia jūsų energiją – tai jums nepridės pasitikėjimo savimi jausmo, nes kovosite vidinį mūšį ne tik su savimi, bet ir su jus supančia aplinka. Neretai mes patys galime pasirinkti su kuo norime būti, tik nedrįstame rinktis pokyčių, nes nerimas dėl ateities labiau gąsdina nei kentėjimas dabartyje.

Apibendrinimas

Taigi, gebėjimas priimti ir pažinti save bei atsiriboti nuo aplinkos lūkesčių augina pasitikėjimo savimi jausmą. Nesugebėjus to padaryti, mes tik vaikysimės visuomenės primestų taisyklių, norėdami būti „normaliais“, manydami, kad tai ir esame tikrieji mes, tačiau viso labo  tik gyvensime kitų gyvenimą, nuolatos jausdami nerimą ir kūno sustingimą.
Norėdami atgauti prarastą pasitikėjimo savimi jausmą, turėtume tapti savo pasaulio architektais bei kurti  gyvenimą pagal savo asmeninį suvokimą.

Laurynas Urbšys
www.psichoterapijoskabinetas.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *