Categories
Dienoraščiai Žurnalas

Vilnius PUA: Mergina-Katė Ir Asmeniniai Klystkeliai

adonTokiais vakarais aš vos ne Donnie Darko. Žinantis ir suprantantis daugiau nei kiti, žvelgiantis giliau, paminantis kraštutinumus, mylimas, nekenčiamas, spjovęs ant supančio pasaulio, bėgantis nuo jo ir vėl kaskart grįžtantis ten, iš kur atėjo, o galiausiai suprantantis, kad visa ši savijauta tėra paties iliuzija. Keistas ir malonus jausmas ilgėtis vietų, kuriose dar nebuvai, ir žmonių, kurių dar nesutikai. Tam net terminas yra- dejavu, atrodo vadinasi… Kai atrodo, jog jau buvai ten, kur dar ne esi buvęs ir kalbėjęs su tais, kuriuos tik dabar pirmą kart sutikai. Ir taip nuolat prieš išeinant į naktį.

Nebežinau kelinta buvai, prie kurios priėjau tą vakarą. Pusę veido dengianti katės kaukė, katės ausyčių imitacija, katės uodega, prisegta prie ilgas ir stangrias kojas aptempiančių juodų odinių kelnių, ir pakabukas vis įkrentantis tavo iškirptėj tarp kietai juodos aptemptos palaidinės apspaustų, dviejų C dydžio krūtų. Tavo heloweeno kostiumas tiesiog pritrenkiantis.. Tiesiog pribėgau ir pagavau tave už uodegos.

side viewKuo daugiau bendravom, tuo labiau tavo judesiuose ir elgesyje mačiau kažkur senai už nugaros paliktos nenusisekusios meilės atspindžius. Maniau tave jau pamiršau. O gal tik sau melavau kad pamiršau. Šį keistą jausmą sustiprino tai, kad nemačiau tavo veido. Nesakei man ir savo vardo. Balsas buvo toks panašus, kalbėjimo maniera identiška, akys tokios pat… Tik visa figūra kiek kitokia. Ne, po ta kauke negali būti tu..

Žiūriu į tavo akis, vyzdžiai išsiplėtę, nesuprasi- patinku ar tai tik dėl prieblandos. Noriu tikėk, kad pirmas spėjimas teisingas, tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis, tik negaliu to padaryt, nes perdėtas atsargumas ir lengva paranoja kaip švininės grandinės, kabančios ant mano kaklo, visu savo svoriu tempia žemyn ir tik suprantu, kad jei nugrimsiu per giliai- mudviejų ryšys nutruks, aš vėl grįšiu savo paties pragarant, o tu išnyksi kaip lengvai svaiginantis cigaro dūmas ir nebesuprasiu buvai šalia iš tikro ar tik mano galvoje… Net nebežinau kam turėčiau priešintis- į dugną tempiančiam saugumo jausmui ir stengtis likti su tavim, ar atvirkščiai- priešintis tau ir pasikliauti iki tobulybės išlavintu savisaugos instinktu. Atsisakau rinktis ir pasiduodu prabangai neturėti pasirinkimo.

Tu renki į smulkius gabalėlius sudaužytos mano širdies šukes, kurias vidinio įsiučio varomas palaidojau po storu keršto, pykčio, nusivylimo ir apatijos sluoksniu, kuris laikui bėgant visai nestingo, kaip kad tikėjausi, o tik virto kažkokia klampia mase, kurioj pats stovėjau pradžioje iki kelių, o dabar iki kaklo. Jaučiuosi pradėjęs pūti iš vidaus ir nevertas pagalbos ar juolab pagarbos, o tu vistiek dedi vieną šukę prie kitos, neskubėdama ir su perdėtu atsargumu ir suprantu, kad taip gali elgtis tik žmogus, perėjęs tą patį. Pradedu tave gerbti ir mano mintys, apie pasidulkinimą su tavim tiesiog ant baro, kažkur pasimiršta. Jaučiu tavo norą man padėti, net man pačiam sau ir kitiems meluojant, kad pagalbos man nereikia. Galų gale tiesiog pavargstu priešintis. Kaip įgudus juvelyrė tu dėlioji širdies šukes vieną prie kitos, tiksliai ir preciziškai į savo vietas ir jaučiu kaip skauda vis mažiau.

0138_30Ši tavo „operacija“ mane vargina. Džiūsta lūpos ir gerklė. Žodis po žodžio, šypsena po šypsenos, jaučiu, kad esu nuoširdziai tau įdomus. Rūpiniesi manim kaip naujokė seselė pirmu savo ligoniu- su perdėtu paslaugumu ir atsargumu. Tu mano sveikas protas kažkur toli pasilikęs, aš- tiesiog paklydęs negyjantis ligonis. Jaučiuosi kaip peršautas Klaidas, apkabintas savo mylinčios Bonės ir mane šildo jos žodžiai, stebina supratingumas, demonstruojamas pirmą kartą sutiktam žmogui… O gal velniui.. Ar tiesiog padugnei.. Net nebežinau kas esu ir kurio vardo dar esu vertas. Pamiršau iš kur atėjau ir kur turiu grįžti. Nebeprisimenu nuo ko mano kišenėje gulintys raktai- nuo vidinio pragaro, kuriame jaučiausi kaip namie, ar nepasiekiamų rojaus vartų, pro kuriuos tik retkarčiais ir labai trumpam esu pakviečiamas į svečius, kuriuose visada jaučiuosi velniškai svetimas. Dabar tenoriu tuos raktus tiesiog išmest ir nebegrįžt, kad ir iš kur būčiau atėjęs. Šią minutę tu mano meilė, baimė, viltis ir būsimos klaidos.

Stripper-hotDievas ir velnias mano viduj tuo metu sudarinėjo taikos sutartį ir pasirašinėjo ją mano paties krauju prieš mano valią. Tapau liudininku šio savo vidinio susitarimo, kuris dalino mano likimo liniją į „prieš“ ir „po“. Iš sielų žudiko tapau atsiskyrėliu vienuoliu ir pirmą kartą po ilgos pertraukos pasijutau ramus. Viena iš jūsų be jokio gailesčio ir su pasimėgavimu sudaužė mane į gabalėlius kaip stiklinę statulėlę, o kita su juvelyro kruopštumu ir rūpesčiu surinko šukes ir sudėliojo mane iš jų atgal. Judvi esat du skirtingi žmonės, tą vakarą buvę po viena ir ta pačia kauke. Nesusilaikiau ir pabučiavau tave tiesiai į lūpas. Net nežinau kurią iš jūsų tą vakarą bučiavau ir kurią norėjau bučiuoti.

„Turiu eit“- tyliai pasakei man į ausį ir savo kakta sekundei palietei manąją. Žinojau, kad taip nutiks. Tu kaip vaistas, gydantis nuo… nesvarbu ko, ir sukeliantis priklausomybę staigiai nutraukus vartojimą. Tu dar net neišėjai iš šio baro, o mano nugara nubėgo šalto prakaito lašas, supratus, kad „kursas“ baigėsi ir dar vienos dozės nebebus. Dabar tu tapai dar ir mano baime ir priklausomybe. Tu net manęs neatsiklausus iškeitei mano dugnan tempusias grandines į kiek lengvesnę priklausomybę nuo tavęs. Dar bandžiau sekti tave paskui iki rūbinės, tik žmonių buvo tiek daug, kad nebesugebėjau prieiti arčiau. Mačiau tik kaip velkiesi paltuką ir pasiėmus nevykėlę draugę į parankę jau žengi pro duris. Užtrukau tik kelias sekundes kol pasiėmiau striukę ir iššokau pro duris į lauką. Dar norėjau kartą tave apkabint… Tik kur tu dingai? Senamiesčio skersgatviai šakojasi į visas puses. Visuose pilna žmonių, ir jei tu tarp jų, tai tave bus sunku rasti. Tik pasiduoti aš nemėgstu. Kuriuo tu nuėjai? Prisiminiau- juk pagavau tave už uodegos einančią į tą kitą barą gatvės gale. Tu dar negalėjai iki jo nueiti- per mažai laiko. Pasileidau bėgte skersgatviu vedančiu link jo, tik tavęs jau nemačiau niekur. Pasislėpei nakty kaip juoda katė, kuria tą vakarą buvai. Pasileidau atgal ir pabėgėjau į kitą skersgatvį. Tavęs nėra ir čia.. Aš nemoku pralaimėti. Toks jau esu. Pabandžiau supykti ant savęs ir man nepavyko. Tu nusinešei mano pyktį ir įniršį kartu su savim, mane palikdama ten kur stoviu. Pasijutau apvogtas. O gal išgelbėtas? Nebežinau. Grįžau pas draugą, likusį laukt prie baro durų. -Važiuojam? -Važiuojam. Buvo 4 ryto ir reikėjo tempt subines link lovų. Nebe po 18 mums visgi.

No_WarPraradau gebėjimą pykti. Pamečiau norą keršyti. Lašas koncentruoto gerumo, sugirdyto prieš mano valę, užmigdė velnią mano viduje. Nuo savo „karo kirvių“ sienos nukabinėjau vis po vieną „tomahauką“ ir užkasinėjau nežinomoj vietoj. Daugumos iš šių „karo kirvių“ iškasimo priežasties jau net nebeprisimenu. Pasijutau galintis atleisti. Paskambinau draugams, su kuriais susipykau vos ne prieš 10 metų. Nei vienas nebeprisiminė kodėl iš tikro susipykom. Po teisybei nebeprisimenu ir aš. Paspaudėm vieni kitiem rankas. Nebegalėjau pykti ir ant panelės sielos žudikės, tik dabar skambinti jai jau nebesinorėjo visai. Dar kartą mano sielos žudikę pamačiau senamiesčio kavinėj po bemaž mėnesio. Dar lieknesnė ir visgi šiek tiek žemesnė.. Ne, po ta kauke buvai tikrai ne tu. Šįkart tai nesukėlė man jokių emocijų. Jokių nuoskaudų. Jokio skausmo. Po ta kauke buvo kažkas kitas ir jos net vardo nežinau. Nors gal taip ir geriau. Dejavu? Tikriausiai.

*****

women guns dress cars wtf police high heels grayscale detention monochrome starbucks hands behind ba_www.wallpaperhi.com_43Mane visuomet gali rasti:

 

*****

Categories
Saviugda Vidinės problemos

Apie Depresiją Ir Anksčiau Laiko Išeinančius

Atsakykit nuoširdžiai – jei turėtum galimybę baigti savo gyvenimą dabar pat be skausmo, kraujo, kančios ir ašarų, o jūsų šeimos ir artimųjų poelgis nei kiek neįskaudintų, nes iš jų atminties būtumėt ištrintas be menkiausio pėdsako, AR RYŽTUMĖTĖS?

FightClubJei visgi ne, tuomet tikriausiai suprantat, kad nėra dėl ko jaudintis, nes nėra nieko pastovesnio nei „laikina“, o gyvenimui pasibaigus nebeliks ir ko bijoti. O ir mus pačius prisimins tik ribotą laiką. Dažnai susimąstau- sugebantys anksčiau laiko išeiti žmonės silpni ar stiprūs? Galbūt silpni? Manot lengva taip imt ir išeit? Nei velnio. Tam reikia turėt geležinius kiaušus nes tai tikrai beprotiškai sunku. Tuomet gal visgi stiprūs? Tik jei stiprūs, tai kodėl nesugeba atsilaikyti prieš gyvenimą? Jokios logikos. Kita vertus šiam beprotiškam pasauly jokios logikos šiuo klausimu niekada ir nebuvo. Manau būčiau tam per silpnas. Na, tik pagarbos stipresniems šį kartą irgi atiduoti negaliu.

Tad sveiki atvykę į mūsų visuomenę. Jūs būsite vertinami pagal tai, ką vilkite, ką mėgstate ir kaip elgiatės. Dirbkit, pirkit, mirkit. Linkime malonaus vizito. Taip pat primename, kad iš šios beprotiškos karuselės bet kada galite išlipti savo noru. Galite rinktis iš daugybės jums priimtinų būdų, nuo „greitai ir neskausmingai“ iki „lėtai ir kankinančiai“, kiekvienam pagal skonį. Mokslas taip toli pažengęs, kad net ir čia jums suteikiama laisvė būti originaliems, bei išsiskirti iš minios, tad kilpos ir tabletės nebemadinga. Būkit originalesni.
Maždaug tokia informacinė atmintinė turėtų būti prisegama prie kiekvieno gimimo liudijimo.

Viskas, kas jums duodama pirmąją gyvenimo dieną yra vardas. Tik jis jums ir liks po jūsų paskutinės dienos. Jis bus iškaltas ant jūsų antkapio. Tik jį laikui bėgant žmonės kartkartėm ir prisimins. Jūsų vardą. Tik jo iš jūsų niekas negali atimt ir net po mirties negalėsite juo atsikratyt. Todėl gerbkit jį. Kai kils mintis viską baigti, vietoj to geriau patys sau viduj pasakykit: „jūsų vardas, einam išgert puodelį kavos. Nusižudysim vėliau“. Ir tai dažniausiai suveiks kaip dopingas.

Niekada nesupratau žmonių, kurie prieš išeidami atiduoda skolas, išdalina savo turtą ar padaro panašią nesąmonę. Manau originaliau eiti kitu keliu. Pasiskolinti milijoną ir jį nerūpestingai ištaškyti. Juk grąžinti vistiek nereiks, be to religija teigia, kad per pinigus visas blogis, tad ir pragare vargu ar tektų dėl to stipriai kentėt. Velniop atsiskaitymus. Kodėl kai jums blogai tai kitiem turi būti gerai? Eina šikt, tegul ir kiti kenčia. Bent jau taip įkąskit pasauliui ir pralaimėkit bent jau ne sausu rezultatu. Tiesa, statistika rodo, kad yra nemenka tikimybė, jog kurį laiką taip pagyvenus, jums gali visiškai nebesinorėti lįsti į kilpą.

Kodėl šikniai iki to privedę jus turėtų likti sausi? Va čia tai jau tikrai tai, dėl ko skoloj tikrai nereiktų likt! Geriau jau kitus privesti iki savižudybės gydant juos jų pačių vaistais, nei trumpintis gyvenimą sau. Atsilyginkit tokiu pačiu elgesiu su visais, kaip kad buvo elgtasi su jumis. Pajusit palengvėjimą. Išsiliekit. Kiekvienas už save ir nei vienas nei už vieną. Taigi yra tie, kurie gavę per žandą atsuka kitą ir yra tie, kurie tiki, kad akis už akį, dantis už dantį yra teisinga. Na, priklauso nuo tikėjimo. Gal pirmasis variantas ir gerai veikė viduramžių vienuoliams, tai šiandien gyvenantys pagal jį dažnai būna be jokio gailesčio spardomi iki kol patys neapsikentę imasi vadovautis akis už akį principu. Štai tada ir ateina suvokimas- fuck or be fucked..

imagesGaliausiai iškentę miljoną nepelnytų antausių, imam suvokti, jog esam padaryti ne iš stiklo ir galim pavežti daugiau nei patys galvojam. Svarbiausia, kad suvokimas ateitų ne per vėlai. Tuomet galvoje cinkteli mintis- ej, juk nieko neprarasim lošdami šį žaidimą toliau. Galim tik išlošti, nes perbridę tiek šūdo esam stipresni nei bet kada, tad kodėl gi ne? Imam suvokti, kad po mirties nebebus ko bijoti ir nebelieka dėl ko jaudintis. O reikalams pasisukus nevaldoma linkme, betkada bus galima išeiti. Kuo greičiau tai suvoksit, tuo daugiau kasdienių karų laimėsit jūs ir pralaimės kiti. Praleimėję norės, jog už kažką atsiprašytumėt. Nedarykite to. Nėra už ką atsiprašinėti. Tai jie viską nuolat suknisa ir jie patys kalti dėl savo nesėkmių. Jie tegul ir nusižudo. Nes kažkam juk turi nesisekt. Svarbu, kad ne jums. Tik silpni kaltina visus, išskyrus save.

Kad ir kaip puikiai laikytumėtės, ateina laikas kai norisi sustoti. Kuomet visiškai nebesinori tapti nei kiek geresniu. Kuomet daugiau niekas neberūpi. Suprantu. Kai laimi, argi galvoji apie pralaimėjimą? Bet kai susiduri su tuo, ką jauti dabar, šalta tikrovė nušviečia faktą, kurį norėtum ignoruoti. Faktą, kad negali laimėti ir vienintelis prizas garantuotas šiame žaidime yra pralaimėjimas. Klausimas tik kada. Ir visgi tai NETIESA! Taip pradedam sau tvirtinti tik tam, kad galėtume nusimuilinti ir nebedaryti nieko, kam reikėtų bent kokių pastangų. Tinginiai ir mazgotės galvoja taip. Tokie jei ir nusižudys tai pasaulis nieko nepraras. Tokius galiu tik padrąsinti- pirmyn! Jūsų tikrai niekas nepasiges.

Ar žinote koks yra pats šlykščiausias jausmas iš visų? Tai žinojimas, kad stengeisi ir padarei viską ką galėjai, ir to vistiek nepakako. Mes vyrai. Mes nuo mažens mokomi verkti savo viduje, kaip ir dera nugalėtojams, ir niekada nerodom ašarų nesėkmės atveju. O viduje saugomas purvas palengva tyliai virsta psichikos liga, su kuria laikui bėgant susigyvenam ir jos net nebepastebim. Nes niekam niekas nerūpi iki kol nenutinka kažkas baisaus. O tam, kad kažkas baisaus nenutiktų, yra svarbu rasti saviraiškos sritį. Sritį, kurioj galėtume išsilieti. Sportas, hobiai ar dar bala žino kas- viskas tinka. Nes gyventi reikia sau, o ne kitiems. Tuomet ir pralaimėti pasidaro ne taip jau ir baisu, nes visada yra veikla, kurioje vistiek laimėsi bent jau sau ir tai padeda.

O jei kaikuriems iš jūsų labai sunku, tai žinok tik tiek, kad jos praeis… Tos mintys galvoje. Palengva, po truputį. Ir viskas tikrai bus gerai. Tiesiog ne šiandien. Ir tikriausiai ne rytoj…

 Skirta A.M. (1985-2009).

 .

Categories
Laimė Motyvacija Saviugda

Iš Asmeninių Užrašų: Apie Draugus Ir Mus Pačius

Net nebe pamenu kada tai prasidėjo. Kai pirmą kartą, priėjau prie panelės gatvėje, buvau gal penkiolikos ar šešiolikos. Po to, dar ne kartą, tai kartojom su mokyklos suolo draugu. Kartais pavykdavo, kartais nelabai. Nedarėm to kasdien, o ir nesuvokėm to kaip atskiro hobio- tiesiog gyvenom taip, kaip mums patiko. Ekspromtu pakalbindavom kažką, kas tuo momentu eidavo pro šalį. Draugai tai matė, dažnai klausdavo ką sakom priėję, kaip sekėsi ir dar šimto tūkstančių klausimų.. Tik į visus juos atsakydavom taip pat- „Reikėjo eit kartu ir būtum pamatęs“.

Po jų dirbtine pajuoka slėpėsi smalsumas ir pavydas, akivaizdžiai tai matėsi. Gaudavom ir abejotinos kokybės vienkartinės meilės ir telefonų numerių ir antausių. Buvo visko… Tuščios kišenės, tuščios galvos, jokių rūpesčių ir vidinis balsas, vis primenantis, kad visos gyvenimo bėdos kaip nors išsispręs savaime. Visai kaip ir daugumos dabartinių „pickup’erių“. Skirtumas tik tas, kad tada mums buvo po 16, internetas buvo sunkiai prieinamas, o „turnikas“ kieme ir kašio aikštelė puikiai atstodavo dabartinį „avių šėrimą fajaboke“ ir kitas „25+“ šiuolaikinio jaunimo kasdienines „linksmybes“. O dabar šito mokytis reikia specialiuose kursuose. Nes jų nepraėjęs būsi TIK delta, gama, omega ar dar ten kažkoks. Good luck with that 😀

Sako protas ateina su amžiumi. Panašu, kad šiais laikais amžius daug dažniau daug kam ateina vienas.

Love-Couple-romantic--Love--Couple--black-and-white--sensual--hugs--romance--CM_large_largeMetams bėgant, internetas darėsi vis labiau prieinamas. Gatvėse daugėjo greito maisto užkandinių, žmonės storėjo, darėsi vis irzlesni, vis labiau užsidarę. Ant bangos buvo mirk’as, po to pažinčių tinklapiai, vėliau skype, na ir galiausiai visi persikraustė į „fajaboką“ šert avių. Smagumo pridėjo ir iš kažkur atsiradę „išmanieji“. Nei nepajutom, kaip mūsų gyvenimai buvo patalpinti mūsų pačių kišenėse, šalia kiaušų, radijo bangas spinduliuojančiuose įrenginiuose. Kiti „savo gyvenimus“ laiko arčiau šiknos- galinėje kelnių kišenėje. Kaip jau kam patogiau.

Retenybe tapo mokėjimas bendrauti gyvai. Dabar jau krūtas tas, kuris sugeba vaikščiot gatvėm kuo stipriau susuktu snobišku snukiu, o jei dar turi mack’ą, languotas kelnes, esi permatomas kaip į žemę įsmeigtas kastuvas su atsikišusiu alaus pilvu tai jau krūtumo viršūnė. Į sporto klubus pradėjom vaikščioti ne štangų kilnot, o pasipuikuot savo aprangom iš naujos „vieno prekinio ženklo“ kolekcijos. Buvimą klube pradėjom suprasti kaip galimybę prisilakti. Vis rečiau vaikštom į pasimatymus, nes kam žiūrėti žmogui į akis, jei gali pažiūrėt kaip jam sekasi „fajaboke“. Kam eit pažindintis su merginom, jei galima pasidrožt „redtubej“. Net nepajutom kaip tapom savo pačių susikurtų baimių ir snobizmo įkaitai.

„Protingesni“ žengia dar toliau- atsisako sporto, kad galėtų daugiau laiko spoksoti TV arba kiurksoti prie PC, o kūnas dėl to kenčia. Vis labiau ištyžtam, prarandam fizinę formą, kaupiam riebalus ir leidžiam savo raumenims atrofuotis. Sekantis žingsnelis- įvaldyti kuo daugiau pasiaiškinimų, kad jei turėtume geresnius genus, tai būtume sveiki, stiprūs, vikrūs ir liekni… Aha, jo, kurgi ne. Mazgotės.

Dabar mums po 20+, dauguma sėdim lauko kavinėse ir aptarinėjam kiekvieną pro šalį praeinančią merginą nedrįsdami prieiti. Tiesa, dar reikia sau pačiam kuo daugiau meluot ir apsimest, kad iš tikro tai galim, tik nenorim. O jei ir prieinam susipažinti tai smarkiai rizikuojam, kad mums galvą nukąs, nes dauguma šiuolaikinių… na pavadinkim jas merginom, nors iki merginų joms dar toli… lygiai taip pat šeria avis „fajaboke“ ir net nesuvokia, kad susipažinti galima ir be išmaniųjų. O jei vis gi, ji apanka nuo tokios „atrakcijos“ tai vėliau paaiškėja, kad ji mėgsta mylėtis „lentos“ poza, o gyvenime be tūsofkių ir pragulkių su draugėm nėra nieko daugiau.. Liūdna. Panašu kad bukėjam, tik to nepripažįstam. O blogiausia, kad pasiekę atitinkamą bukumo lygį pradedam bukint ir kitus. Štai pavyzdžiui imam patarinėti vieni kitiem kaip daryt verslą, nors jo niekada nedarėm, ir iš kur atsiranda pinigai dauguma šiuolaikinių „25+“ net nesupranta. Ir baisiai įsižeidžia kai kažkas bent kiek suprantantis „pinigų dėsnius“ pasiūlo jų patarimus susikišt į rudą olą. Mėgstu tokius patarėjus.

respectAr verta plėstis ir aiškinti kas yra PAGARBA draugui? (ne, tai nieko bendro neturi su „like“ mygtuku) Tolerancijos principai? Kas išvis yra draugai? (ne, deje šis terminas neturi nieko bendro su niekada realiai nematytų veidų sąrašu „fajaboko“ skiltyje „draugai“). Ar dar prisimenam kas yra savigarba? O tai, kad pagalba draugui yra ne pagalba perkraustyti baldus ar paskolint pinigų, o pasakyti šiltą žodį kai reikia? Nuėjom taip toli, kad to negavę iš „draugų“, dar sugebam ir įsižeist. Žinot ką? Ogi velniop dėl to sugebančius įsižeist „draugus“. Kartais tenka su tokiais išverstaskūriais nutraukti ryšius, vardan jų gerovės. Kam be reikalo ėsti jų nervus niekada neduodant jiems to, ko jie tikisi gauti?

Tad natūraliai kyla klausimas- kiek dar išlikę tokių, kurie savaitgalio vakarais išeina į klubus ir gatves neturėdami tikslo prisigerti? Tokių, kurie turi savo standartus ir gerbia savo draugus? Kuriems draugas pirma, o merga paskui? Kuriems bendravimas gyvai yra nepakeičiamas? Viliuosi, kad bent keletas tokių „dinozaurų“ išlikę. Sėkmės jiems.

.

 

Categories
Motyvacija Sveikata ir Sportas Žurnalas

„Dalinė Pilnatvė“. Arba Kodėl Nesijaučiam Laimingi.

Kurį laiką, laužiau galvą kaip susijęs fizinis savęs tobulinimas su geresne psichologine savijauta ir kaip šio ryšio rezultatai veikia bendravimą su nepažįstamais žmonėmis. Nemokėjau to tiksliai apibrėžti, nors neabejojau, kad toks ryšys yra, ir, kad jis paveikia aplinkinius dar nespėjus net prasižioti.

zenklasViską į savo vietas sustatė netikėtai vienoje knygoje atrastas skyrelis būtent apie tai, iš kur ateina pasitikėjimas savimi. Gyvenimo „naujokams“, dar tik pradedantiems save tobulinti, ir nieko bendro neturintiems su sportu žmonėms, šios mintys gali pasirodyti ginčytinos. Na ir tegul. Ateis laikas ir jūs suprasit, kad visą tą laiką tai buvo jūsų viduje, tik jūs tai visada neigėte. Tiems, kurie vis dar laukia ženklo iš aukščiau, tam, kad pradėtų kažką keisti, štai jis- dešinėje.

Smagaus skaitymo.

*****

„Mes paverčiame save arba apgailėtinais, arba stipriais. Tam įdėtas darbo kiekis yra tas pats.“
– Carlos Castaneda.

DALINĖ PILNATVĖ

Dauguma iš mūsų yra susitaikę su savo gyvenimo daline pilnatve. Dalinė pilnatvė gali pasireikšti daugybe formų- dažniausiai galime išgirsti save sakant:
„Aš tiesiog neesu [ lieknas, greitas, stiprus, raumeningas ir t.t ]. Tiesiog jau taip yra.“
„X Y Z neturi reikšmės. Tai nėra taip jau svarbu.“
Dažnai taip yra sakoma, kad būtų rastas pasiteisinimas, dėl kažko, egzistuojančio objektyvioje tikrovėje, ko žmonės mano, negalintys pakeisti.
musclerParadoksas, kad beveik viską, apie ką taip yra sakoma, GALIMA pakeisti.
O dar svarbiau- motyvacija pakeisti fizines savybes yra visai ne kūniškos prigimties.

2007 m. Eden Pagan, valdantis 30 milijonų USD per metus uždirbančią santykių konsultavimo imperiją, interviu metu buvo paklaustas: „Koks yra greičiausias būdas pagerinti savo VIDINĮ pasitikėjimą, žavesį ir patrauklumą moterims?“
I šį klausimą santykių konsultavimo imperijos galva atsakė paprastai: „Gerinkite savo IŠORINĮ patrauklumą.“

Taigi, jei norite labiau pasitikėti savimi ir daryti geresnį įspūdį, o ne tik pasikliauti lengvai sutriuškinamu pozityviu mąstymu ir savitaiga, išmokite bėgti greičiau, pakelti daugiau ar numesti „padangą“ nuo pilvo. Tokie rezultatai yra išmatuojami, matomi, palyginami ir darosi aišku – jūs nebegalite sau sumeluoti, jų nebuvimo nebegali užginčyti aplinkiniai. Todėl tai ir kelia pasitikėjimą savimi.
Richardas Bransonas į klausimą „Kaip jums pavyksta tapti produktyvesniam?“ atsakė vienu žodžiu: „Mankštinantis.“

Filosofo Rene Descarteso proto ir kūno atskyrimas yra neteisingas. Jie tarpusavyje susiję. Imkite preciziškai keisti savo fizinę realybę ir, tarsi domino efekto paveiktas, pasikeis jūsų vidus.

KAIP PAJUSTI PILNATVĘ

Jūs beveik visada galite valdyti savo kūną. Ir tik retai, tai iš tikro darote. Tiesiog dėmesio sutelkimas į kažkurią pamatuojamą jūsų fizinių savybių dalį, gali padėti jums išvengti tapti kažkuo, kieno savivertė priklauso nuo dalykų, kurių negalite kontroliuoti.

musclersNesiseka darbe? Problemos įmonėje? Kažkoks idiotas sunkina jums gyvenimą? Nepavyko susipažinti su patikusia mergina? Jeigu po viso to, jūs nuplauksite baseine dešimt sekundžių greičiau tą patį atstumą nei užvakar arba nubėgsite kilometrą pora sekundžių greičiau nei jūsų įprastas laikas- ta gyvenimo diena taps puikesnė, nei bet kuri buvusi iki tol. Darant tai, ką kažkada manei esant neįmanoma, pradedi suvokti, kad ir kiti „neįmanomi“ dalykai yra „įmanomi“.

Kontroliuodami savo kūną, atsisėdate į savo gyvenimo vairuotojo sėdynę.
Atsisakykite susitaikyti su daline pilnatve.
Ženkite dar toliau: paimkite rašiklį ir sudarykite sąrašą visų dalykų, egzistuojančių fiziniame pasaulyje, kurių atsižadėjote, manydami, kad to nepajėgiate. O tada paklauskite savęs: jei man negalėtų nepasisekti, kurioje srityje norėčiau būti išskirtinis? Apibraukite šias tikrąsias alternatyvas.
Šis sąrašas, šie apibrėžti apskritimai, įdėmiai žvelgiantys į jus, yra jūsų planas susikurti visiškai naują gyvenimą, jau nekalbant apie patrauklesnį kūną.
Niekada nevėlu iš naujo save atrasti.
Kompiuterinių sistemų genijus Alan Kay kartą pasakė: „Geriausias būdas numatyti ateitį yra ją išrasti.“

*****

Todėl dabar, draugeli, susirask pieštuką ir lapuką..

Categories
Laimė Motyvacija Saviugda

Pasaka Suaugusiems: Mažasis Princas Ir Lapė. Arba Tai, Ką Seniai Pamiršom.

Ištrauka iš knygos „Mažasis princas“ (Antoine de Saint-Exupéry). Skaičiau šią ištrauką dešimtis kartų. Vienas trumpas skyrelis, kuriame aprašyti visi žmonių bendravimo ypatumai. Kaskart, ją perskaitęs, suprantu kaip daug esu pamiršęs. Todėl negaliu nepasidalinti. Net jei ir skaitėte tai anksčiau, visvien manau, kad tai jums primins kažką, ką senai pamiršot per kasdienį skubėjimą. Malonaus skaitymo.

*****

XXI skyrius – Mažasis princas susibičiuliauja su lape.

Tada pasirodė lapė.

– Laba diena,- tarė lapė.
– Laba diena,- mandagiai atsiliepė mažasis princas, bet atsisukęs nieko nepastebėjo.
– Aš čia,- pasigirdo balsas,- po obelimi…
– Kas tu tokia?- paklausė mažasis princas.- Tu labai daili…
– Aš esu lapė,- tarė lapė.
– Eik šen, pažaisime,- pasiūlė mažasis princas.- Man labai liūdna…
– Aš negaliu su tavim žaisti,- tarė lapė.- Aš neprijaukinta.
– A, atsiprašau,- tarė mažasis princas.

Bet pagalvojęs pridūrė:

– O kas yra „prijaukinti“?
– Tu ne iš čia,- tarė lapė.- Ko tu ieškai?
– Aš ieškau žmonių,- tarė mažasis princas.- Kas yra „prijaukinti“?
– Žmonės,- tarė lapė,- turi šautuvus ir medžioja. Tai gerokai varžo! Be to, jie laiko vištas. Jomis jie ir tesirūpina. Tu ieškai vištų?
– Ne, tarė mažasis princas.- Aš ieškau draugų. Kas yra „prijaukinti“?
– Tai jau seniai užmiršta sąvoka,- tarė lapė.- Tai reiškia „užmegzti ryšius…“
– Užmegzti ryšius?
– Žinoma,- tarė lapė.- Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
– Pradedu suprasti,- tarė mažasis princas.- Yra viena tokia gėlė… Man rodos, kad ji mane prisijaukino…

– Galbūt,- tarė lapė.- Žemėje būna visokiausių dalykų…
– O, tai visai ne Žemėje,- tarė mažasis princas.

Lapė atrodė labai susidomėjusi.

– Kitoje planetoje?
– Taip.
– Ar toje planetoje yra medžiotojų?
– Ne.
– Tai įdomu! O vištų?
– Ne.
– Niekad nebūna viskas kaip reikia,- atsiduso lapė.

Tačiau ji grįžo prie savo minties.

– Mano gyvenimas labai neįvairus. Aš medžioju vištas, o žmonės medžioja mane. Visos vištos tarp savęs panašios, ir visi žmonės tarp savęs panašūs. Taigi man truputi nuobodu. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimas nušvis lyg saulė. Aš pažinsiu tokį žingsnių garsą, kuris skirsis nuo visų kitų. Kiti žingsniai mane verčia lįsti į žemę. Tavo žingsniai mane išvadins lauk iš urvo kaip muzika. O be to, žiūrėk! Matai, ten – javų laukas? Duonos aš nevalgau. Iš javų man jokios naudos. Javų laukai man nieko neprimena. Ir tai liūdna! Bet tavo plaukai yra aukso spalvos. Taigi kaip bus puiku, kai tu mane prijaukinsi! Aukso spalvos javai man primins tave. Ir man bus malonu klausytis vėjo šiurenimo javuose…

Lapė nutilo ir, ilgai žiūrėjusi į mažajį princą, tarė:

– Prašau… prisijaukink mane!
– Labai norėčiau,- atsakė mažasis princas,- bet kad neturiu daug laiko. Reikia susirasti draugų ir susipažinti su daug visokių dalykų.
– Susipažinti gali tik su tais dalykais, kuriuos prisijaukini,- tarė lapė.- Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi. Jei nori turėti draugą, prisijaukink mane!
– O kaip tai padaryti?- paklausė mažasis princas.
– Reikia būti kantriam,- tarė lapė.- Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi. Kalba – nesusipratimų šaltinis. Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau…

actu2011_ride3Mažasis princas rytojaus dieną atėjo vėl.

– Geriau būtų buvę ateiti tą pat valandą,- tarė lapė.- Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo laimingesnė aš jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų…
– Kas yra apeigos?
– Tai taip pat jau seniai užmiršta sąvoka,- tarė lapė.- Tokia, kurios dėka viena diena skiriasi nuo kitų dienų, viena valanda – nuo kitų valandų. Štai, pavyzdžiui, mano medžiotojai laikosi apeigų. Ketvirtadieniais jie šoka su kaimo merginomis. Todėl ketvirtadienis man – puiki diena. Nueinu iki pat vynuogyno. Jei medžiotojai šoktų bet kada, dienos būtų panašios viena į kitą, ir aš neturėčiau atostogų.

Taigi mažasis princas prisijaukino lapę. Ir kada atėjo išsiskyrimo valanda, lapė tarė:

– Ak, aš verksiu!..
– Tu pati kalta,- tarė mažasis princas,- aš tau nelinkėjau nieko blogo, bet juk norėjai, kad tave prisijaukinčiau…
– Žinoma, norėjau,- tarė lapė.
– O sakai, verksi!- tarė mažasis princas.
– Žinoma, verksiu,- tarė lapė.
– Tai nieko nelaimėjai!
– Vis tiek laimėjau,- tarė lapė.- Sakiau, dėl javų spalvos…

Ir ji pridūrė:

– Nueik vėl pažiūrėti rožių. Suprasi, kad tavoji yra vienintelė pasaulyje. Paskui grįši su manim atsisveikinti, ir aš tau pasakysiu vieną paslaptį.

Mažasis princas nuėjo vėl pasižiūrėti rožių.

– Jūs visai nepanašios į mano rožę, jūs dar niekas,- tarė jis joms.- Nė vienas jūsų neprisijaukino, ir jūs nė vieno neprisijaukinote. Jūs tokios, kokia buvo mano lapė. Ji buvo lapė kaip ir šimtas tūkstančių kitų. Bet aš su ja susibičiuliavau, ir ji dabar yra vienintelė pasaulyje.

Ir rožės labai susidrovėjo.

– Jūs gražios, bet jūs tuščios,- kalbėjo jis toliau.- Dėl jūsų neverta mirti. Žinoma, apie mano rožę koks praeivis manytų, kad panaši į jus. Bet ji viena brangesnė už jus visas todėl, kad aš ją laisčiau. Todėl, kad ją apvožiau gaubtu. Todėl, kad ją atitvėriau širma. Todėl, kad nurankiojau nuo jos vikšrus, palikęs du ar tris, kad būtų peteliškių. Be to, klausydavausi, kaip ji skundžiasi, giriasi, o kartais net ir tyli. Todėl, kad tai mano rožė.

Ir, sugrįžęs prie lapės, jis tarė:

– Lik sveika…
geles– Lik sveikas,- tarė lapė.- Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.
– Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis,- pakartojo mažasis princas, norėdamas geriau įsiminti.
– Tavo rožė tau tokia brangi todėl, kad tu jai paskyrei tiek laiko.
– Mano rožė man tokia brangi todėl…- pakartojo mažasis princas, norėdamas geriau įsiminti.
– Žmonės pamiršo šią tiesą,- tarė lapė.- Bet tu neturi jos pamiršti. Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. Tu atsakingas už savo rožę…
– Aš atsakingas už savo rožę…- pakartojo mažasis princas, stengdamasis geriau įsiminti.

***Pabaiga***

Štai taip.  Net neturiu ko ir pridurt. Dabar be didelių interpretacijų kiekvienas sau pasidarom išvadas apie tai, ką visuomet taip gerai mokėjom ir žinojom. Manau verta buvo prisiminti.

.

Categories
Puikus Gyvenimas Žurnalas

Viena Beprotiška Naktis

fuckitSapnavau tokį gerą sapną- kažką apie papus, kojas ir šiknas.. Kur tau! Ilgai gerai būt negali- pažadino skambantis telefonas. Išdžiūvusia gerkle atsilepiau ir suurzgiau „NuKoBlę“. Kol balsas anam ragelio gale aiškino apie techninius nesklandumus darbe, aš labai ramiai ilgai ir prasmingai krapštinėjau pūkus iš bambos. Balsui nutilus pasikartojau visų žinomų rusiškų keiksmažodžių tarimą ir kirčiavimą. Practice makes perfect- nepamiršau nei vieno ir visus mokėjau dešimtukui. Nelaukta darbinė kelionė į gimtąjį miestą, kurį ne itin mėgau…

Kelionė užėmė ne vieną valandą. Reikalų tvarkymas dar pusdienį. Žiūrėk, nepastebimai ir vakaras atėjo. Vairuot naktį nesinorėjo, tad nutariau pernakvot pas tėvus. Turbūt visiem pažįstama situacija, kai naujoj lovoj niekaip negali užmigt. „Fakas su fakučiais..“- suniurnu sau po nosim po valandos beprasmio vartymosi nuo šono ant šono. 00:30 nakties. Įdomu, ar miestas miega naktį? Aunuosi batus ir varau pažiūrėt.

Dreifuodamas tuščiom gatvėm atsiradau prie savo buvusios darbovietės. 24/7 dirbanti įstaiga, pasidabinusi didele neonine reklama, sutraukiančia naktim nerimstančias sielas, kaip laužas plaštakes. Didelė dozė šiltų, malonių, ir širdį glostančių prisiminimų. Su nostalgija prisimenu šiam darbe praleistas naktis. Jaučiu nebenoriu niekur skubėti, o šypsenos nuo veido niekaip nepaslėpsiu.

Ramus, kaip indų karvė, trumpalaikės euforijos apimtas įslenku vidun. Pasitinka gerai „atsikačialinęs“, spyntos dydžio besišypsantis ir malonus, visdar čia dirbantis apsauginis „R.“:
-Hei!
-Hei! Šimtas metų! Kokiais vejais?
-Reikalai. Trumpam.
-Tėvai užkniso ar šiaip nesimiega?
-Du viename. Ką pats?
-Kaip kiaulė purvyne, ko daugiau reikėt gali.
Kvatojames abudu kol „R“ mane registruoja.

Sukniumbu į krėslą prie baro. Kaiptik dirba mano pažįstama barmenė „I.“, tad šypsausi ir siaubiu barą nesivaržydamas. Taip sakant- šiandien aš mandagi, palankumo siekianti kiaulė, nes gėrimai čia tikrai nepigūs..
Su panele „I.“ besidalinant gyvenimo džiaugsmais ir negandom nužvelginėju šianakt dirbančių merginų kojas. Aukštakulniai ir minekai yra privaloma jų uniformos dalis. Rojus akims.

facerNet kriuktelėjau kai tai pamačiau- anapus salės ji. Tokia aukšta.. Tokia liekna.. Ir tokių formų.. Visko tik tiek kiek reikia, nei per daug, nei per mažai. Jos sportinis, matosi, gerai trenyruotas ir prižiūrimas kėbulas tiesiog tobulasssss… Ši mergina katik be kompromisų įkrito į gražiausių, kadanors mano matytų, dešimtuką, o aš sėdžiu kitapus baro su riebaluotais susivėlusiais plaukais, trijų dienų barzda, suplėšytais džinsais ir suglamžytais marškiniais. Na žodžiu, toks lyg tik tik iš užpakalio ištrauktas, baltą arklį ir kamanėles pragėręs princas. Pats sau fainas ir ne daugiau.
Kelias sekundes žiūrėjom vienas kitam į akis. Viskas aplink tą akimirką prarado prasmę. Kelios sekundės, kurias iš tiesų GYVENAU, o ne egzistavau.
Sugriebiu už parankės jau kažkur išbėgančią „I.“:
-Kas ji tokia? Senai dirba ar nauja?
-Senokai jau. Tik nepastebėjai gal niekad.- Ir nubėga su reikalais.

Po to sekė dar keli deginantys žvilgsnių karai iki kol baigėsi jos laikas prie lošimų stalo ir iš salės ji dingo. Žinojau, kad po pusvalandžio grįš, žinojau ir prie kurio stalo eis- per pradirbtą laiką įgytos žinios oj kaip kaip kątik pasitarnavo.

Persikraustau prie reikiamo stalo. Neilgai trukus grįžo ir ji. Vesdama lošimą į mane jau nebepakėlė akių. „A…“- parašyta ant ženkliuko, prisegto prie, vos į suknelę telpančios, krūtinės.
Kas vyko nat stalo nebuvo labai įdomu, tik tiek, kad tokio „sunkumo rankos“ dar nemačiau- vos keliais dalinimais sušlavė visų žaidėjų „fiškes“. Visi surauktom šiknom ir ištysusiais veidais dingo nuo stalo. Pirmą kartą gyvenime praleimėjęs jaučiausi toks laikingas:
-Nuvargino klientai?
-Aha, sunki naktis.
-Visus skriaudi, ir prie tavo stalo vistiek visi limpa kaip musės. Čia gal medum patepta ar kaip?- Juokiuosi. Nusišypso ir ji.
Pokalbis buvo keistas ir tuo pačiu įdomus. Ji nedaug kalbėjo. Tik klausėsi ir šypsojosi. O aš kalbėjau apie ją. Apie jos uniformą, auskarus, prižiūrėtus nagus, figūrą, akis, lūpas, šypseną ir dar velniai žino ką.. Po valandos baigėsi jos pamaina. Numerį duot atsisakė. Pasiūliau kavos. Nusišypsojo ir nieko neatsakius nusisuko ir nuėjo. Betkurį kitą kartą būčiau nusikeikęs ir varęs namo. Kuo buvo kitoks šis kartas? Buvau kitam mieste, ir net didžiausio pralaimėjimo atveju kitą dieną mano aplinkoj nebus nieko kas tai primintų- būsiu už daugybės kilometrų nuo tos vietos. Tokios mintys tiesiog varė į priekį.

Žinojau kur personalo išėjimas. Apėjau pastatą ir vidiniam kieme prie durų prisėdau personalo „kurilkoj“. Trakštelėjo metalinių durų užraktas ir tarpdury pasirodė „A…“. Manęs nepastebėjo. Pašaukiau vardu, ji atsisuko ir stipriai susimėtė.
-Neatsakei į mano klausimą.
-Ką?
-Vaikinas su kuriuo dvi valandas katik kalbėjai. Jau pamiršai?
cumunicatingspeechlessIki jos mašinos buvo 1 minutė kelio, o pokalbis užsitęsė gal kokias 10 min. Kažin ar pats Enšteinas būtų sugebėjęs paaiškint šį erdvės ir laiko neatitikimą.
Nepavyko jos įkalbėt sest i geldą ir su manim važiuot arbatos. Todėl „leidausi įkalbamas“ sėst į jos mašiną. Važinėjomės gal valandą po miestą. Kai miestas nusibodo pradėjom tyrinėt aplinkinio miško keliukus. Ir dar po valandos nusėdom miško apsuptoj stovėjimo aikštelėj. Net gerai nesusigaudžiau kur esu. Jei dabar išspirtų mane iš mašinos tai vargu ar greit parsiraščiau iki miesto.

Buvo beprotiškai malonu bendraut. Iš arti ji neatrodė tokia pasikėlus kaip stovėdama prie stalo ir tai traukė dar labiau. Suterėm tikrai gerai. Gal suveikė tai, kad buvom abu nusivarę ir smegenys tinkamai nebeveikė… nežinau kaip iki to priėjom, tik supratau, kad bučiuojamės. Pirma ant priekinių sėdynių. Po to ant galinių, nes nutarėm, kad ten patogiau. Tiesasakant nieko daugiau ten ir nebuvo- šiaip ne taip „laimėjau“ palaidinę ir liemenele, po ko ji kietai užtraukė rankinį stabdį. Žaidimo pabaiga. Grįžom į ta pačią aikštelę, iš kurios ir startavom. Numerio blemba vel nesugebėjau atkovot. Tik pasakė- Dirbsiu antradienį. Norėsi, susirasi. Labanakt. Ir nurūko tolyn.

Lauke jau švito. Maniškė gelda iš po nakties buvo šalta kaip grabas. Nesupratau kodėl, staiga pasijutau kaip gavęs per snukį šlapiu skuduru. Situacijos atomazga man nelabai patiko… Nei numerio, nei gavęs… Parriedėjau pas tėvus ir tyliai nuslinkęs iki „savo“ kambario, susirangiau lovoj.
Po poros valandų į kambarį įvirto mama ir pabudau nuo įdomaus klausimo:
– Dar miegi?
-Nu jau nebe..
Suprasčiau jei pats tokį bairį kamnors daryčiau- juk aš dar „nesubrendėlis“ ir man galima. Tik dabar šitas bairis, pritaikytas man pačiam, nebeatrodė toks juokingas.
-Tai tada labas rytas, kaip miegojai?
Net susimasčiau, koks dabar po velnių turėtų būt mano atsakymas į šį klausimą… Atsakiau vienu žodžiu- Gerai. Nors kai dabar pagalvoju- juk iš tikrųjų gerai.
-Atrodai kažkoks kaip naktį nemiegojęs.
-„Nauja“ lova. Sunku užmigt.
-Aaa, nu taip visiem būna… Naktį nebuvai niekur išėjęs? Kažkas lyg ir pasigirdo.
-Ėjau pamyžt.
-Aaaa…
cockpitStaiga pats susimėčiau- man senai nebe 18, nebegyvenu čia ir ataskaitų duot nereikia, galėčiau sakyt teisybę, ir vistiek iš įpratimo pamelavau. Įprotis. Ir kada jo atsikratysiu..

Atsigėrėm su mama kavos, ir išjudėjau. Visą kelią namo niekaip negalėjau pamiršt „A…“ šypsenos.. Ir lūpų.. Na ir gal dar kojų.. Ir… Neišsiplėsiu. Sunkiai atsimenu veidus, o šis vistiek tiesiog įsirėžė atmintin.

Nors jau praėjo savaitė, viskas atrodo lyg buvo vakar. Šaukštai po pietų, ir vistiek manau dar bandysiu susirasti „A…“. Ir dzin man kaip ten kas pasisuks- aš juk būsiu svetimam mieste.

.

Categories
Motyvacija

Geriausias Laikas… DABAR!

Kada paskutinį kartą darei kažką pirmą kartą? Ar padarei tai impulsyviai, o gal ilgą laiką apie tai galvojai kol pasiryžai?

Geriausias laikas 1Visada lengviausia yra pasilikti ten, kur esi, daryti tai, ką moki geriausiai, laikytis įsikibus saugumo ir nesistengti stumtis į priekį. Tas pats maršrutas į tą patį darbą, pietūs tokie, kokie buvo vakar, užvakar ir kasdien, nuolatinis buvimas su tais pačiais žmonėmis ir dar milijonas tokių pačių smulkmenų. Laikui bėgant, net nebekyla minčių elgtis kitaip, nes tai nusistovėjusi tvarka, patikrinti metodai, garantuotai duodantys tokius rezultatus, kokius davė ir vakar, užvakar ar bet kurį kitą kartą prieš tai. Tik jeigu nesistengiam pasiekti savo ribų, tai kaip sužinosim ko esam verti? Taip dažnai renkamės lengviausią kelią, kad net nebežinom ar tai geriausia ką galim. Tik jei visada šokinėsim per žemiausias kliūtis, tai niekada nesužinosim kaip aukštai iš tikrųjų galim iššokti…

Kodėl nepabandžius dabar kažko pakeisti? Tiesiog DABAR! Nes DABAR yra idealus laikas išbandyti kažką naujo, atrasti naujus miestus, paragauti naujų valgių, nubėgti maratoną, sulieknėti, surengti vakarėlį, pakviesti į jį žmones, su kuriais nedrįsti ir tuo pačiu labai nori pabendrauti ir pabūti kartu, prieiti ir be žodžių pabučiuoti merginą, dėl kurios eini iš proto, pradėti žaisti futbolą, sportuoti… gyventi.

DABAR yra tinkamas laikas peržengti savo ribas ir sužinoti kaip daug gali padaryti, pasiekti, įveikti. Sužinoti kiek daug šiltų emocijų iš to gali gauti ir kiek daug jų gali sukelti kitiems. DABAR yra idealus laikas patirti, kas yra tikras gyvenimas ir tiesiog jį gyventi. Tai ne repeticija ir ne ratu besisukanti karuselė, todėl nereikia visko kartoti dar ir dar kartą kasdien, kol apsivemsim nuo sukimosi ratu.

Nekalbu apie judėjimą tolyn kai jus paskatina kiti. Arba siekimą tikslų, kurių paskatino siekti aplinkiniai. Arba tikslų siekimą rizikuojant savo sveikata ar saugumu. Dabar kalbu apie kiekvieno iš mūsų turimo talento, įgūdžių ir galimybių panaudojimą siekiant savo paties užsibrėžto tikslo. Geriausias laikas 2Nes tik todėl ir gyvenam- tam, kad siektume.

Kai galiausiai pradedam eiti savo keliu, pamatom milijoną priežasčių džiaugtis gyvenimu. Atrandam šimtus naujų galimybių. Pradedam suprasti koks akinamai gražus yra gyvenimas. Esam jauni tol, kol dar galim kažką padaryti pirmą kartą.

Siek to, ko tikrai nori. Aistra yra neįtikėtinai galingas gyvenimo variklis. Tik ji priverčia visu šimtu procentų susikoncentruoti ir atkakliai siekti to, ko tikrai trokštam. Tereikia tik išdrįsti ir pradėti judėti. Ir geriausia tai pradėti daryti DABAR.

Taigi, kokio tikslo sieksi DABAR? Sieksi jo ar tik sėdėsi ir galvosi kaip gerai būtų jį pasiekti? NAGI, STOKIS IR EIK! DABAR!