Categories
Santykiai ir Seksas Vyriškumas

“Žaidimas”: apgavystė ar raktas į sėkmę?

"Žaidimas". Ši knyga jau kurį laiką skatina audringas diskusijas tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų.

Manau, kad daugelis sutiks su teiginiu, kad “kabinimo specų” mada prasidėjo kartu su tikrąja to žodžio prasme “kultinės” knygos – Neil Strauss “Žaidimo” – pasirodymu. Bijau, kad galiu suklysti – gal dar prieš “Žaidimą” lietuviai turėjo progą susipažinti su kabinimo subtilybėmis per man nežinomą filmą ar knygą – tačiau esu tikras, kad būtent “Žaidimas” pralaužė ledus. Atsimenu, kai perskaičiau apie šią knygą 2008 metų vasarą FHM žurnale. Jei atmintis neapgauna, tuomet jokios merginimo specialistų bendruomenės apskritai neegzistavo, o tokios frazės, kaip pick-up’as, reiškė ne daugiau nei chemoliarija. Aišku, buvo keletas “padėk sau” pobūdžio vadovėlių, skirtų personoms, tikinčioms tokių knygų efektyvumu, tačiau jos nė iš tolo nepriminė to, ką po kelių mėnesių teko paimti į rankas – odinis viršelis, aukštos kokybės popierius, stilingos iliustracijos ir gerai suręstas siužetas “Žaidimą” tikrai pavertė unikalia knyga. O kur dar šimtą litų viršijanti kaina, tarytum sakanti, kad tai – ne eiliniams nevykėliams skirta pseudopsichologijos knygelė, o solidus kabinimo vadovas, kupinas patikrintų ir neįkainojamų žinių.
Nuo to momento, kai “Žaidimą” paėmiau į rankas, praėjo beveik trys metai. Užteko laiko kelis kartus jį perskaityti, įgytas žinias patikrinti praktiškai bei aptarti su draugais. Manau, tų trejų metų pakanka, kad galėčiau šią knygą įvertinti objektyviai.

Siužeto miražai

“Žaidimas” turi du esminius komponentus, traukiančius šį projektą – praktinius patarimus ir Holivudo vertą siužetą. Sakyčiau, kad būtent siužetas yra tas arkliukas, ant kurio joja žaidimo autorius. Iš esmės herojaus istorija nėra per daug skirtinga nuo sėkmės istorijų, aptinkamų daugelyje knygų a la kaip pasiekti laimę ir t.t. – aš buvau nevykėlis, tačiau aptikau stebuklingą sėkmės formulę, todėl dabar esu sėkmingas. Tačiau Stiliaus istorija pateikta ne kaip eilinė, o kaip išskirtinė tokio tipo istorija: miniomis po herojaus kojomis krentančios svajonių moterys, pašėlę baliai ir iškylančios psichologinės problemos šią istoriją priartina prie gyvenimo, suteikia jai asmeniškumo.
Tikriausiai tai ir yra “Žaidimo” sėkmės raktas: vietoje eilinės sėkmės istorijos ir po jos einančių sausų patarimų skaitytojui pateikiama įtempta ir kabinanti istorija, kurioje moterų viliojimo patarimai pateikiami gyvenimiškomis situacijomis.
Ar Stiliaus gyvenimo istorija tikra? Drįsčiau tuo abejoti. Jo gyvenimas toks… saldžiai neįtikinantis. Lyg iš tradicinės romantinės Holivudo komedijos: nevykėlis tampa geidžiamiausiu vyru, sėkmės etalonu (gražios pupos, pašėlę vakarėliai ir t.t.), tačiau filmo (knygos) pabaigoje suvokia, kad svarbiausia jam – tikra meilė, todėl lieka su savo vienintele ilgam ir laimingam gyvenimui. Nekaltinu N. Strauss dėl šio melo. Iš esmės autorius tiesiog pasirinko tokią dėstymo formą, kuri sausą teoriją verčia suprantamais ir įdomiais patarimais.

Sausa praktika

Mintis atskirti siužetą nuo praktinių patarimų kilo po to, kai draugas nusipirko šią knygą ir susikonspektavo “Žaidime” naudotas kabinimo sistemas. Iš kelių šimtų puslapių liko tik apie dešimt A4 formato ranka prirašytų lapų. Pamačius tuos konspektus, man kilo nuostaba: tai kur, po velnių, dingo likę puslapiai? Gerai pagalvojus, buvo prieita prie išvados: tie keli šimtai “dingusių” puslapių reikalingi tam, kad skaitytojas jaustųsi taip, lyg skaitytų kabinantį romaną, o ne sausą ekonominių formulių prikimštą vadovėlį. Tačiau yra ir kita priežastis – ar kas nors norės mokėti didelius pinigus už patarimus, telpančius į brošiūrą, net jei jie veiksmingi? Kabinimo strategijos yra tos žinios, kurių trokšta “Žaidimo” skaitytojai. Tačiau Stiliaus gyvenimo istorija yra tas elementas, kuris iš elementaraus vadovėlio sukuria “Žaidimą”.
Viena iš susikonspektuotų kabinimo strategijų:
1. Prieini prie merginos ar merginų:
– Atsiprašau, mes su draugu čia užmezgėme tokią diskusiją (draugo šalia gali ir nebūti) – mūsų draugo mergina jo stalčiuje rado jo ex nuotraukas ir jas suplėšė. Kaip manote, ar teisingai ji pasielgė? Kaip pati/-čios darytumėt?
2. Vyksta tokia trumpa bla bla bla pobūdžio diskusija, tipo, “o kodėl tu manai, kad ji pasielgė ne/teisingai?” Mergina apsiramina, nes nevyksta tiesioginis kabinimas ir nedaromas spaudimas, po truputį apsipranta.
3. Išsitraukti užrašų knygutę (ar popieriaus lapą) ir suveli kažką panašaus į “Aš šiek tiek domiuosi psichologija. Gal norėtum atlikti trumpą asmenybės testą? Bus visai įdomu. Tau tereikia užrašyti pirmus penkis į galvą atėjusius žodžius.” Aišku, jokio testo čia nebus. Tiesiog iš tų penkių žodžių reikia merginai priburti kokia ji žavi, šauni, paerzinti, kokia išlepusi ar pademonstruoti savo humoro jausmą.
4. Na ir galų gale jau tikriausiai epinis: “Šis pokalbis buvo visai smagus. Kaip manai, ką galėtume padaryti, kad jis tęstųsi?”
Kaip matyti, kabinimo strategija pakankamai paprasta ir daugmaž aiški. Tačiau knygoje jos aprašymui skirti berods keli puslapiai – kaip Stilius pamatė gražią paną, kokia faina ir sexy ji buvo, kaip ją užkalbino, pakabino ir t.t.

Spąstai

Apskritai negaliu kibti prie “Žaidimo”. Jo praktiniai patarimai daugiau ar mažiau veiksmingi, o siužetas įtraukia. Tačiau atrodo, kad N. Strauss net pats neįsivaizdavo, koks veiksmingas bus jo sukurtos istorijos ir kabinimo sistemų derinys – Stiliaus sėkmės istorijos dažną ne pamoko, bet apsvaigina. Vyrai buriasi į kabinimo specų bendruomenes ir diskutuoja apie kiekvieną pick-up’ą ar pasakojasi, kaip jie pakabino merginą. Aišku, tokia subkultūra turi daug privalumų – padeda suvokti save, įgyti socialinį statusą ir skatina bendravimą. Bet retas “KS” suvokia, kad “Žaidime” išdėstytos viliojimo strategijos, nors ir veiksmingos, nėra tokios pasakiškos, kaip N. Strauss jas pateikia. Per trejus metus, praėjusius nuo šios knygos paėmimo į rankas, dar neteko sutikti nė vieno, kuriam būtų pasisekę nukabinti tikrai įspūdingą moterį vadovaujantis vien tik šiomis strategijomis ir neturint tam tikrų, plačiai žinomų atributų – jei būsi pilvotas bedarbis, turbūt jokia “Žaidime” aprašyta strategija nepadės. Iš esmės tai ir yra šios knygos spąstai – N. Strauss taip stengėsi įtikinti aprašomų strategijų efektyvumu, kad įtikino, jog su jomis galima padaryti neįmanoma. Dabar kai kurie vyrai, užuot protingai šiomis strategijomis pasinaudoję ir pagerinę bendravimo su priešinga lytimi kokybę, vaikosi neįgyvendinamų svajonių. Belieka pagirti autorių už tai, kad jis vis dėlto sąžiningai perspėja: tokių svajų ir vizijų vaikymasis gali privesti prie kito knygos herojaus, Mistiko, likimo.

Categories
Pinigų dėsniai

Akcijos: turtingesnis ir protingesnis vyras

Pinigai - vienas iš būdų padidinti savo vertę

Daugelis iš mūsų sutinkame su mintimi, kad pinigai yra galia – kad turtingas vyras yra savo vertę turintis ir jaučiantis, pasitikintis savimi asmuo. Juk pasikvietę moterį į vakarienę jaučiatės gerai, kai galite sumokėti už abu, o ne nepatogiai laukti, ar jūsų išrinktoji bus pakankamai nuovoki, kad suprastų jūsų „šiuo metu sudėtingą“ finansinę padėtį? Pinigai – galios ir galimybių šaltinis bei raktas nuo daugelio durų.

Deja, realybė – tai ne filmas, kuriame jūs pagrindinis herojus, niekuomet nepritrūkstantis pinigų. Čia yra toji ekrano pusė, kurioje norint nusivesti moterį į prabangų restoraną (ar net į „čili picą“ – kiek pastebėjau, kainos daugelyje vietų paprastam žmogui tikrai nėra dėkingos), teks gerai pasukti galvą, kaip sutaupyti bei ko atsisakyti, kad romantiškas vakaras iš idėjos virstų darbu.

Yra daugybė būdų tvarkyti savo finansus taip, kad mėnesio gale ar atėjus juodai dienai netektų beviltiškai konstatuoti, kad jūsų kišenės tuščios. Šįkart norėčiau papasakoti apie vieną būdą auginti savo pinigus – vertybinius popierius, konkrečiau, apie akcijas.

Akcijų žavesys

Be to, kad suteikia galimybę gausinti savo kapitalą, akcijų laikymas ar spekuliavimas jomis turi kitų privalumų; kaip jau minėjau, pinigai suteikia vyrui vertės, o žinojimas kaip su jais elgtis – dar daugiau vertės. Netgi jei esate tik „Maximos“ kasininkas ar paprastas šlavėjas, išmintingai kalbėdamas apie akcijas ar kitus finansinius instrumentus (ar netgi galėdamas įrodyti, kad savo išmanymu sėkmingai naudojatės gausindamas savo kapitalą) kaip mat pakilsite aplinkinių (ir, aišku, savo svajonių merginos) akyse. Tokios iš pirmo žvilgsnio sausos ir nykios srities kaip vertybinių popierių birža išmanymas sudaro žmogaus, turinčio skvarbų, logišką protą ir analitinį mąstymą, įvaizdį.

Tačiau nevertėtų persistengti. Puiku, jeigu tikrai gerai išmanote akcijų rinką ir galite šia tema teikti vykusius patarimus, tačiau viskam yra sava vieta ir laikas – jeigu pulsite visiems aplinkui pasakoti, koks puikus ir gudrus esate, po pirmos pavykusios spekuliacijos, susižavėjimo kupinų žvilgsnių galite ir nesulaukti.

Lengva pasakyti, sunku…

Skaitant daugelį straipsnių, kurių tema susijusi su kokia nors socialinio gyvenimo sritimi, pavyzdžiui, „kaip išlaikyti merginą“, kartais kyla mintis – ei, bet juk tai visai lengva! Kodėl jie neparašo, kaip merginą SUSIRASTI prie tai, kai rašo kaip ją išlaikyti?? Gali būti, kad panašiai pagalvojote ir apie šį straipsnį – ei, jis rašo apie vertybinių popierių teikiamus privalumus ir visa kita, tačiau nė žodžio apie tai, kaip įsigyti sėkmingas akcijas.

Ką gi, elgtis su akcijomis taip, kad jos neštų pelną – sudėtinga sritis; patarimai šiuo klausimu dalinami ne tokiuose interneto puslapiuose, o sausuose ekonomikos vadovėliuose ir bankuose, už storų sienų. Kitaip tariant, iki to momento, kai galėsite savo pasiutusiai pelningomis akcijomis ir finansinių reikalų išmanymu sužavėti savo šeimą, kolegas ir stirnakoję kaimynę iš devinto aukšto, teks įdėti daug darbo – džiovinti smegenis skaitant sausas teorijas ir kišant savo krauju ir prakaitu uždirbtus litus į rizikingas akcijas. Kodėl turėtumėte tai daryti? Niekas jūsų tikrai nevers. Tačiau jei norite sulaukęs pensijos turėti kiek daugiau, nei sovietinius laikus menantį vieno kambario butelį ir kelių šimtų eurų pensiją, galbūt santaupų investavimas ne į alų, o į vertybinius popierius jums pasirodys ne tokia jau prasta mintimi.

Nuo ko gi pradėti?

Norint nusipirkti akcijų, nesvarbu, išmanai ką nors apie jas ar ne, reikia visai nedaug: nueiti į tau patinkantį banką ar finansų maklerių įmonę (pastaroji institucija paprastam žmogui kartais atrodo painokas reikalas, todėl geriausia, mano manymu, savo šlovingą investuotojo karjerą pradėti nuo banko) ir jame atsidaryti vertybinių popierių sąskaitą. Tam tereikia asmens tapatybę liudijančio dokumento (vairuotojo pažymėjimas Lietuvos bankuose dažnai dėl jiems vieniems težinomų priežasčių tokiu nelaikomas). Kitas svarbus dalykas – kompiuteris, geriausiai su interneto laidu ir naršykle. Skaitmeniniame amžiuje visi pirkimai/pavedimai vykdomi būtent per šią stebukladėžę.

Sutvarkius visus reikalingus techninius niuansus, galima pradėti pirktis akcijas, kurios, jūsų akimis, ne nuvertės, bet neš pelną. Žinios, reikalingos sėkmingam investavimui, ateina per sunkų darbą ir ilgą laiką – tokie straipsneliai, kaip šis, jums nepadės. Galima pasikliauti būrimu kavos tirščiais, turimomis verslo ir ekonomikos žiniomis, delfi ir panoramos naujienų analize.

Iš karto duosiu patarimą: gali atrodyti, kad Amerikos ar Kinijos vertybinių popierių biržos yra aukso kalnus žadantis rojus, tačiau geriausia pradėti nuo gimtosios Lietuvėlės ar kaimynų braliukų ir lėtųjų estų biržų. Kad ir kaip viliotų už jūrų marių esantys turtai, dažnas pilietis nesusigaudo mūsų mažos šalelės ekonomikoje, o kišti pinigus į mechanizmą, kurio neišmanai, yra ne investavimas, o loterija. Be to, pabaltijo šalių biržos, siekiant palengvinti prekybą, sujungtos į vieną darinį, todėl komisiniai mokesčiai perkant ir parduodant pabaltijo kompanijų akcijas nebus tokie dideli, kaip, pavyzdžiui, perkant Norvegijos vp biržoje kotiruojamas akcijas.

Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis…

Kaip protingai panaudoti pinigus - keblus klausimas

Pradėjus domėtis akcijų biržomis ir investavimu, gali susisukti galva – kiek teorijų ir schemų čia prigalvota… Painiava ir nesistemingai besivoliojanti informacija gali daugelį atbaidyti, tačiau įgytas žinojimas tikrai pravers. Ekonomikos ir finansų vadovėliai, speciali spauda (taip, tokios turime ir mes – kaip pavyzdį galiu pateikti brangokai kainuojantį žurnalą „Investuok“) ir spekuliantų internetiniai forumai yra žinių šaltinis, naudingas kiekvienam, norinčiam tapti labiau finansiškai išprususiu ir nepriklausomu. Taip, tai – sausas ir akademiškas pomėgis. Tačiau vieną vakarą praleisti ne prie televizoriaus, o gilinantis į lietuviškų bendrovių subtilumus ir makabriškus biržos analizės metodus – ne toks jau ir didelis užmokestis už galimybę gyventi geriau.

Sočiai prisiskaičius literatūros ateina momentas, kai savo žinias tenka patikrinti – nusipirkti pirmąsias savo akcijas ir žiūrėti, kas bus toliau. Iš pradžių gali nepasisekti ir sunkiai uždirbtas kapitalas išgaruos kaip dūmas. Nesiruošiu pulti guosti, kad tai – tik dar vienas kelias į sėkmę. Manau, kad kiekvienas, pradėjęs domėtis investavimu, anksčiau ar vėliau supras, kad nepavykusi investicija – tai ne veltui išmestas laikas ir pinigai, o tiesiog dar viena mokymosi stadija. Juk būtent iš savo klaidų mokomės geriausiai.

Bet kodėl gi akcijos?

Yra daugelis kitų būdų gausinti savo kapitalą – patikimesnės, tačiau mažesnio pelningumo obligacijos ar bankų indėliai. Rašau apie akcijas todėl, kad geriausiai išmanau šį finansinį instrumentą, be to, jis man priimtinausias. Visuomet galiu ramiai padėti savo pinigus į banką, kur už juos man mokės kelių procentėlių palūkanas. Tačiau aš nesijaučiu gerai, kai kažkas kažką daro už mane. Kodėl turiu patikėti savo pinigus bankui, kuris juos investuos, uždirbs 15 procentų pelno, iš kurių man teks 2-3 procentai? Noriu savo gyvenimą tvarkyti pats. Savo finansus – taip pat. Būtent dėl to akcijos man yra priimtinausias kapitalo didinimo būdas – į ką investuoti sprendžia ne bankas, o aš, remdamasis savo turimomis žiniomis. Ir pelnas būna nepalyginamai didesnis. Aišku, kitaip nei patikėjus savo santaupas bankui, čia egzistuoja žymiai didesnis šansas savo pinigus prarasti. Tačiau juk šampano negeria tas, kuris nerizikuoja.

Categories
Sveika Gyvensena

Televizijos įkalinta karta: išsivaduok iš iliuzijos

televizija, iliuzija, figūra
Televizijos paradoksas: peršama ideali figūra neturi nieko bendro su tikrove

 

Mintis parašyti šį straipsnį gimė po trejų metų, praleistų sporto klube, ir gausybės ten sutiktų žmonių. Teko matyti nemažai atėjusių – vyrų ir moterų – nepatenkintų savo figūra, norinčių numesti alaus pilvuką, išryškinti presą, žodžiu, iš turinčių šiek tiek papildomo svorio ir nepatrauklių (bent jau sau) tapti lieknais ir patraukliais. Bijau pameluoti, tačiau manau, kad 95 procentams savo tikslo pavykti nepasieko – liesas ir raumeningas kūnas taip ir liko tik svajone. Kodėl? Daugelis tų žmonių tikrai stengėsi, paaukojo tam nemažai pinigų ir laiko, tačiau… kur jie suklydo?

 

Reklamos industrijos aukos

Bendraudamas su tais žmonėmis pastebėjau kelis dalykus: pirma, daugelio jų siekiamybė buvo tas kūno tipas, kurį galima išvysti reklamose, televizijoje, madų šou, tačiau ne realybėje; antra, savo tikslą jie bandė pasiekti kaip naudodami „shortcut’us“ – lieknėjimo piliules, stebuklingus treniruoklius ir stebuklingas dietas. Manau, nuo pastarųjų ir reikėtų pradėti.

Tikriausiai kiekvienas, net ir visiškai nesidomintis šia sritimi, vienu ar kitu būdu yra susidūręs su brangiau ar pigiau kainuojančiu treniruokliu, kuris, anot reklamos, leis pamiršti alinančias treniruotes ir padės svorį mesti lengvai ir patogiai; ar dieta, kurios dėka lengvai ir greitai ištirpdysi papildomus kilogramus; ar su maisto papildais/vaistais/ir taip toliau, kuriuos vartojant apskritai nereiks nei judėti, nei galvoti apie tai, ką valgyti, o ko ne – tiesiog gulėk prie televizoriaus ir lauk, kol svoris ištirps.

Esu sutikęs nemažai žmonių, kurie naudojo vieną ar kitą „shortcut’ą“ į tobulą figūrą, tiek sporto klube, tiek ir už jo sienų. Ir galiu pasakyti, kad nė vienas iš šių „shortcut’ų“ neveikia; nė vienas juos naudojęs nepasiekė savo tikslo. Teko girdėti, kad draugo vaiko arklio brolis numetė 50 kilogramų naudodamas tą ar aną, tačiau asmeniškai sutikti žmogaus, kuris būtų patenkintas priemone, už kurią mokėjo pinigus, dar neteko. Oi, esu šiek tiek neteisus – visi šie stebuklingi treniruokliai, leidžiantys numesti svorį krutinant pirštelius, visos tos tabletės, papildai ir dietos veikia, tačiau jų efektyvumas pasireiškia kiek kitaip, nei vartotojas tikisi: užuot ploninusios jus, jos plonina jūsų piniginę. Lieknėjimas yra geras biznis.

Nesakau, kad visi mano paminėti lieknėjimo būdai absoliučiai neveikia – dažnai „stebuklingo“ treniruoklio įsigijimas būna gera paskata pradėti bent šiek tiek daugiau sportuoti ar judėti apskritai. Tačiau problema yra pardavėjų melas – žmogus, patikėjęs, kad naujasis treniruoklis padės jam tapti panašiu į Švarcnegerį, galiausiai nusivilia ir meta treniruotes, nors galėtų džiaugtis paplonėjęs bent keliais kilogramais, kuriuos ištirpdyti padėjo entuziazmas ir darbas.

 

Pilka ir paprasta tiesa

Taigi, iškyla klausimas, kaip vis dėlto įmanoma įgyti tobulą kūną? Atsakymas paprastas – nuolatinės treniruotės ir subalansuota mityba. Nėra jokio trumpesnio kelio, jokios stebuklingos dietos ar tabletės, kuri padėtų numesti svorį ar užsiauginti raumenis be ypatingų pastangų. Nori atrodyti kaip reklamos ar muzikos klipų berniukas – nusiteik įdėti daug darbo ir valios pastangų.

Kai parašai, tai atrodo paprasta. Tačiau pilka ir niūri realybė yra tokia, kad netgi nusiteikus rimtai sportuoti ar maitintis vien tik daržovėmis, greičiausiai nepasiseks turėti į skalbimo lentą panašaus preso. Mums visiems reikia dirbti, o gal mokytis, po to eiti į parduotuves, važiuoti į darbą ir namo, bendrauti su šeima, mokėti komunalinius mokesčius, keisti mašinos ratus, valyti kriauklę ir daryti aibę kitų darbų. Džiugu, jeigu po visko lieka laiko bent jau išlįsti pabėgioti. Tačiau rimtos treniruotės reikalauja surasti bent po pusantros laisvos valandos tris kartus per savaitę. Dauguma rimtesnių sportininkų šioje vietoje turėtų nusijuokti, nes norint pasiekti rezultatų teoriškai reikėtų treniruoklių salėje darbuotis beveik kasdien. Pamenu, kai vienas pusiau profesionalus kultūristas skundėsi, kad norėtų treniruotis kasdien, bet va – dirbti reikia, todėl rezultatų ir nėra. Visgi, žvelgiant į realybę, tenka pripažinti – kai kuriems netgi du kartus per savaitę užsukti į sporto salę yra prabanga.

Bandyti išsisukti vien su sveika mityba taip pat nepavyks. Raumenys neauga vien dėl to, kad valgai tik ridikėlius ir salotas. Tačiau be sveikos mitybos, vien sportuojant, ideali figūra taip pat liks tik svajone: per trejus sporto klube praleistus metus atradau įdomią vyrų grupę: daugelis jų sportuoja daugiau nei penkerius metus, sportas jiems jau tapęs ne darbu, o hobiu, ir dirba jie tikrai iš širdies; ant bėgimo takelio bėga maratonus, štangą stumia kaip Savickas (juokauju, žinoma). Visi jie – atletiški: stiprios rankos, stiprios kojos, krūtinė ir nugara, bet… kaip mano draugė kažkada išsireiškė, trečią mėnesį nėšti. Teko pakalbėti su keliais: vyrai jau metuose, dėl alaus pilvuko nė velnio nekompleksuoja, tačiau vieningai pripažįsta: „Dėl pilvo kalta mityba – po darbo norisi alaus, namie žmona pridaro cepelinų, tai taip ir svoris atsiranda.“ Ši karta dėl pilvo nemato jokių problemų, tačiau jaunesni – dar ir kaip mato. Deja, neturi galimybių pasiekti trokštamo tikslo. Teko sutikti tik keletą vyrų, turinčių kultūristo figūrą. Jų paslaptis? Treniruotės kiekvieną darbo dieną, jokių picų, jokių kebabų, alkoholis – taurelė baltos per gimtadienį ir taurė šampano per naujuosius. Asmeniškai aš nelabai pajėgiu įsivaizduoti, kaip reikėtų suktis, jeigu po darbo ar paskaitų reikėtų lėkti į treniruotę, o prie viso to kiekvieną dieną rūpintis sveiku maistu. Man neužtektų valios – kai aplinkui tiek įvairių pagundų ir džiaugsmų, net skalbimo lenta vietoje alaus pilvuko neteiktų jokio malonumo, negalint valgyti to, ko noriu.

Kodėl gi visa mano minėta „stebuklinga“ technologija taip klesti, nors, rodosi, dauguma ją vartojančių ir taip supranta, kad jokio stebuklo būti negali? Dėl desperatiško noro turėti figūrą, kuri primetama kaip idealas – neturint laiko lieti prakaitą sporto salėje ir neturint valios atsisakyti skanaus, bet kaloringo maisto, ieškoma stebuklingo išsigelbėjimo.

 

Tai koks gi tas stebuklingas būdas tapti lieknu ir gražiu?

Nuojauta kužda, kad daugelis skaitytojų tikisi, jog tai bus dar vienas straipsnis apie tai, kaip atrodyti lyg nužengus iš reklamos. Atsakysiu: nėra tokio būdo. Daugelis nori turėti vaikinų iš muzikos klipų figūrą , tačiau nesuvokia paprastos tiesos: realybėje tie bičai nėra tokie atsipūtę, kaip televizoriaus ekrane. Jie turi po keletą alinančių treniruočių per dieną, negali valgyti mėsainių ir gerti kolos, nes manekeno figūra yra jų pragyvenimo šaltinis. Paprastas žmogus turi eiti į darbą, kad galėtų užsidirbti duoną kasdieninę; lakstyti po keletą treniruočių ir derinti maistą jam paprasčiausiai neužtektų laiko. Tie, kas užsidirba pragyvenimui iš savo figūros, formų palaikymui sugaišta tikriausiai tiek pat laiko, kiek jūs savo darbe. Kultūristas negali maitintis kebabais, nes prarastos formos jam reikštų karjeros žlugimą. Balerina kartais negali netgi atsigerti kavos, nes „every calory counts“.

Tai ką daryti? Būti storu???

maistas, svoris
Karti dilema: skonis ar svoris?

Ne, aš nesiūlau visiškai mesti sporto ir pulti kimšti McDonald’s mėsainių, užgeriant juos alumi. Sportas yra smagi ir naudinga veikla, o sveikas maistas padės ilgiau gyventi ir labiau džiaugtis gyvenimu. Ką aš siūlau, tai išsivaduoti iš iliuzijos, sukurtos masinio vartojimo kultūros.

Televizoriaus propaguojamas lieso ir raumeningo kūno kultas neturi beveik nieko bendro su realybe. Mažai pažįstu žmonių, kurie gali pasigirti idealiomis formomis. Tačiau televizijos įtaigos galia tokia didelė, kad jos peršamas idealus kūnas, nors beveik neįmanomas šioje ekrano pusėje, daugelio laikomas siekiamybe; akivaizdu, kad tokie žmonės pasmerkti nusivylimui. Kokia didelė TV įtaigos galia, rodo Prancūzijoje atlikta apklausa: tie, kurie sportuoja siekdami TV herojaus figūros, daro tai ne dėl to, kad geriau jaustųsi. Ne, jie tai daro, nes, jų pačių teigimu, „neturėdamas tokios figūros, kokią matau žurnalo puslapiuose, aš visiškai negaliu prieiti prie merginos“. Skamba kaip masinė psichozė.

Siūlau iškelti sau paprastą klausimą. Ar man tikrai reikia reklaminės išvaizdos? Ką jinai man duos ir ar sugaištas laikas bei sveikata atsipirks? Gali atrodyti, kad kiti (o ypač moterys) tik ir žiūri, kaip tu atrodai, ir jeigu neturi skalbimo žlugtos žemiau krūtinės, esi žlugęs, tačiau tai netiesa. Daugelis subrendusių žmonių pamažu suvokia, kad graži išvaizda, nors ir svarbi, dar nėra viskas – daug ką lemia žmogaus vidus (nors kartais būna sunku tuo patikėti), o televizija, kaip B. Gates pareiškė, nėra tikras pasaulis. Nekankink savęs alinančiomis treniruotėmis – sportuok savo malonumui, galų gale kad ir stalo futbolą žaisk. Nebandyk būti gyvas vien tik salotomis ir grūdais – pavažiuos stogas. Tiesiog džiaukis gyvenimu. Ir patikėk – aplinkiniams daug labiau patiks linksmas ir gyvenimu besidžiaugiantis vyras, tegul jis ir turės alaus pilvuką, negu reklaminis berniukas, per nuolatines pastangas palaikyti tobulas linijas daugiau nieko be jų apskritai nematantis.