Categories
Klajūnos labirintai N16

Klajūnos labirintai n16: Dryžuotų trumpikių kolekcija. 6

–      Klausyk, aš turiu milijono vertą idėją! – netikėtas Prano skambutis gerokai nustebino darbuose užsisukusį Vincentą.

–      Jei, nori pasiskolinti pinigų, gali netęsti, beje ir tavo vienišų vyrų vakarėliuose nedalyvausiu.

–      Ne, Vincai, tu gal persivalgei saulėgrąžų, ar matei kalendoriuje daug raudonų dienų?

–      O taaaaip, manoji ledi kiekvieną mėnesį žymisi ten kažką kalendoriuje, dar taip ryškiai, pieštuku lūpoms, ir demonstratyviai kabina miegamajame ant veidrodžio, tiesiai prieš kojūgalį. O Barbora irgi paišo šitą rebusą?

–      Tu kartais neturi temperatūros, bičiuli, tai ženklas mums, kad tomis dienomis turime būti ištikimi ir labai pakantūs, – Pranas kantriai aiškino gyvenimo abėcėlę.

–      Aaaaaaaaa, – plačiai įsižiojo pašnekovas, – o tai ko tu man skambini tada?

–      Juk gruodis už lango ir skersvėjų piniginėse metas, beje ir Nauji metai čia pat.

–      Manojoje – ne skersvėjis, o uraganas vardu Klajūna –  apvalius metus – įsiterpė nemaloni pauzė. Gal nori švęst kartu!? – pagyvėjo Vincentas.

–      Norėjau pakviesti tave su Klaja pas mus, gerai praleistume laiką, ką manai?

–      Užeik pas mane, viskio įkalsim ir pasikalbėsime, – pypt pypt pypt pasigirdo  ragelyje.

Išsišiepęs iki ausų, kad virėją visoms šventėms jau turi – vieną pliusą jau užsitarnavo. O ką, – mąstė Pranas, – juk Vincentui maisto ruoša atgaiva sielai, proga pasipuikuoti, realizuoti naujus receptus. O aš įsiteiksiu Barborytei, kuri niekada nieko negamino. Nagų lakas, matai, ispaniškas…. bijo drėgmės ir oda praranda elastingumą nuo namų ruošos darbų. O lygintuvo iš viso nemoka laikyti, ką jau kalbėti apie vyriškų kelnių išlyginimą. Bet, kai ji nusimeta savo chalatėlį tiesiai ant mano skaitomo laikraščio aš jai viską, oi viską atleidžiu…Na ir kas, kad alkanas, bet užtat erotikos apsčiai…(Pranukas eina gatve, kažką sau burba panosėje, net atsisukę praeiviai palydi akimis) Va, suorganizuok, sako, man gražiausią metų šventę – sušoksiu pilvo šokį Naujųjų metų naktį mūsų ožkų fermoje. O ką, aš durnas, kad tokį spektaklį paržiopsot…net slaptą videokamerą įmontuotų, nes vyrai tikrai nepatikės, kad tokį reginį mačiau, – taip mąstydamas ir atkulniavo Pranukas pas Vincentuką.

 

–      Sveikas, užeik, sekretorė išvyko pas notarą, pabūsime vyriškai, – atidarė duris draugas.

–      Taip, seniai besimatėme, brolau, – slaptasis planas pradėjo veikti.

–      Tai sakai nori šventės mūsų moterims?

–      Taip, jos tikrai to nusipelno….

–      Išgerkime be ledukų! Pasakysiu aš tau savo planą. Pranai, aš neseniai vėl grįžau pas Klajūną. Mes vėl po truputį pradedame kurstyti šeimos židinį. Žinai, bičiuli, aš jau pražilau nuo svetimų pagalvių. Negaliu ir nenoriu prarasti Klajūnos. Nors ji pilna trukumų, bet pilna ir privalumų: net nežinau už ką aš ją labiau myliu – už jos kaprizus ar už jos silpnumą. Juk ir aš nedėjau savo minusų ir pliusų ant svarstyklių, tiesa? Nujaučiu, kuri pusė akivaizdžiai nusvertų. (Šyptelėjo) Ji man davė dar vieną šansą ir aš jai prisiekiau, kad saksofonistės istorija niekada nepasikartos. Ar tu pameni, mano blondinę, sąjungininke?

–      Aha, ohhohho kooookia moteris! Pamenu…. Pamenu ji įeina, rodos nieko ypatingo, bet akyse tiek daug laukinio medaus. Mmmmmm….Niamniam, lyžt lyžt, tiesa? Ir visos olialia pupos tarytum ištirpsta, kaip sniego besmegenės pavasarį. Pamenu, mums abiems iš karto atsistodavo, pameni? (Pranas pradėjo juoktis) Įpilk dar, velniškai gaivus gėrimas. Hmmm, viskis su greipfruto skiltelėmis ir šokolado drožlėm……hmmmm nugi velniškai skanu (svečias pataikavo senam geram bičiuliui)!

–       O pameni, kaip ji atėjo be kelnaičių į 4Skersvėjų klubą? Pasilenkia taip, neva jai batelio kaspinėlis atsirišo….

–      O taaaip, vellllniška moteris. Aš ir dabar nueinu į Filharmoniją ir visą koncertą stebiu jos lūpas…jos rankas, akis, plaukus. Patikėk, visada turiu ką veikti ponų WC per pertraukėles.

–      Ei, dar įpilk, tos ugnies, uh, kaip smagu vyriškai pasikalbėti. – pagyvėjo Pranukas, žandai įraudo. O kaip tau su Klajūna dabar sekasi? Nepriekaištauja?

–      Ne. Ji keičiasi. Švelnėja. Moteriškėja. Pradėjo lankyti kažkokius ten kursus…Psichoterapijos ar psihhhosavianalizės. Trumpai kalbant, galvos naktimis jai jau nebeskauda. Maža to, ji visa žydi, net darbo metu darbo dienom jai galvos n e b e s k a u d a. Ir dar, ji svajoja tapti mama – linksmai šūktelėjo Vincentas, –  Ir kas paneigs, kad mes jau per seni, a, brolau, ko tyli?

–      Aš nustebęs, klausyk! Sveikinu! Tai tada įpilk, jei tokie reikalai, – ištiesė ranką su taure pašnekovas, – niekada nepagalvočiau, kad tokia šalta misis tobulybė, ponia pedantizmus, madam figūra ir super-duper gražuolė verslininkė ir mis finansinė-nepriklausomybė išsiners iš savo gyvatės odos ir taps m o t e r i m i. O tu pats tiki tuo, ką sakai?

–      Tu gal durnas? Ji mano žmona, rink žodžius, gerai, ožių karaliau, – sužiežirbavo naujai iškeptas sutuoktinis-tėtis.

–      Atsiprašau, aš tik filosofuoju… Juk pats lakstei pas blondinę dėl visų mano aukščiau įgarsintų nominacijų nepakeliamumo. Faktas! O faaaaakkto nepaneigsi, – žagtelėjo Vincentas.

–      Susikišk savo filosofiją sau į subinę ir gali eiti, kol neišskridai per langą, – ne juokais supyko vyras. Arba išrausiu tau liežuvį ir padovanosiu jį tavo pimpalo vergei Kalėdų proga.

Alkoholis padarė meškos paslaugą. Pranukas sliūkino gatve, kaip musę kandęs. Paltas atsegtas, nosis raudona. Eh, liežuvis mano priešas, – krimtosi, – neįvertinau aš, neįvertinau, kad tas spermatozoidų bankas rimtai pasiryžęs viską pradėti nuo pradžių. O kaip lakstėm pas mergas, ajajai….Kiek trumpikių pamesta ir kiek makaronų mergom prikabinta! Neva, jos gražesnės už mėnesienos naktį Paryžiuje ir protingesnės už Graikų deivus.

 

Prieblanda. Židinyje šoka tango raudonos žiežirbos. Prie mažos eglutės, kvepiančios amžino miško sakais, raudona staltiese pasidabinęs trikampis staliukas. Ant stalo – žvakidė, 2 lėkštutės, 2 taurės portugališkam vynui, sumuštiniai su juoda ikra ir išdidi pelėsinio sūrio piramidė. Trikampėje lėkštutėje – neužklijuotas vokas, kuriame išsikišęs ranka rašyto laiško kraštelis….

Mano  išdykėle,

Ačiū tau, kad padarei stebuklą – aš sulaukiau Kalėdų kitokiu žmogumi. Ačiū, kad tu paslėpei savo karūną ir tapai mano drauge. Taip, aš ne tobulas…taip, tu irgi netobula…bet mes kartu, pasitelkę tris draugus: protą, sąžinę ir norą keistis, padarėme stebuklą. Stebuklą – norą būti kartu.

Mes neesame Dievai, kad teisti vienas kitą. Mes neesame angelai, kad aukoti save besąlygiškai. Mes tik žmonės, sulipdyti iš molio, kuris sutrupa žymiai greičiau nei ugnyje užsigrūdina….žinau, kad šiąnakt girdėjai mano maldą; (Viešpatie, atsiprašau, kad nebranginau savo moters, tobuliausio Tavo kūrinio. Atleisk, kad nebuvau, jai švelnu, kada jai to labiausiai reikėjo, kad buvau kurčias jos skaudiems atodūsiams ir kad nepastebėjau jos pavargusio žvilgsnio…liūdnų akių….

 Žinai, aš nesigailiu, kad nebuvau užrakinęs durų į savo šventų švenčiausiąją akimirką-maldą…Klajūna, šiandien 17 val. atvažiuok nurodytu adresu.

                           Kalėdų senelio mokinys-praktikantas

 

Aš perskaičiau laiškutį net tris kartus. Originalus juokas? Bet sukurta aplinka žadėjo romantišką atomazgą. Nieko nelaukus persirengiau ir užgesinusi žvakes, židinį, išlėkiau nurodytų adresu. Taip, buvo truputi baisu, nes nežinojau ko laukti. Bet iki skausmo pažįstamas braižas suteikė naujų prieskonių pojūčiams ir negalėjau atsispirti pagundai. Intriga kaip sparnai nešė mane tuos 33 km ir aš taip pat turėjau pakankamai laiko nuprausti sielą maldoje, atgailos vandeniu.

Tamsa. Gausus sniegas. Automobilis įstrigo pūgos pinklėse ir tik tolumoje blykčiojanti liepsnelė vedė mane pirmyn. Romantikos nuojauta tirpo su kiekvienu žingsniu ir pykčio šaltis vis stipriau stingdė kumščius. Negyvi juodi pastatai, namai pradingo tamsoje, priekyje mačiau šimtametį mišką. Laimei, iš baltumos, iš tolumos išgirdau Vincento linksmą balsą bei kvietimą  sugalvoti pati kvailiausią savo gyvenimo norą. Išgirdau dar kažkokių keistų žvangančių garsų, bet jų nesureikšminau. Norėjosi kuo greičiau pasinerti į Vincento glėbį ir išsiaiškinti kas čia vyksta. Išsikeverzojusi į pagrindinį nuvalytą platų taką pamačiau atbėgantį Vincentą ir apsidžiaugiau, kad dabar aš saugi. Jis pribėgo, apsikabino. Mes nugriuvome į didžiulę pusnį ir ją bučiniais ištirpdinome. Mano juoką pagavo aukštos pušys, o džiaugsmo ašaros pavirto snaigėmis. Ir staiga, iš tamsos, iš nežinios, iš nebūties, iš paslapties, baltas žiemos takas sužibo ugnelėmis ir iš gilumos link mūsų atskubėjo trijų karališkų žirgų kinkinys. Vincentas galantišku mostu padėjo įlipti į  šventiškai išpuoštas didžiules roges:

–      Riedam, lekiam, čiuožiam, mano mylima karaliene, į mūsų šventę, į mūsų Kalėdas…Visada nestokojusi žodžių ir emocijų, dabar negalėjau nieko ištarti tik šypsojausi šypsojausi ir užmerkusi akis mėgavausi staigmenos saldumu.

Žirgai lėkė kaip viesulas. Mano plaukus plaikstė šaltas vėjas. Sniegas bučiavo veidą. Žvangučiai žirgų kamanose sukūrė ypatingą šventišką nuotaiką. Neaprašomas lengvumo pojūtis ir netikėtumo svaigulys nešė mus tolyn tolyn…man buvo vis vien kur lekiam, kada grįšime, aš tik prašiau likimo , kad tai nesibaigtų. Prisiminiau vaikystę – tą patį smagumą sūpynėse, po to abiturientų valso sūkinius, po to pirmos meilės svaigulį…Nuo vaikystės dievinau žirgų kvapą ir pasivažinėjimą rogėmis.

Mes nesikalbėjome. Tik laikėme vienas kito delnuose kiekvieną sekundę, kiekvieną akimirką, kad tik nesušaltų, kad tik nepradingtų, kad vėl ir vėl atgimtų.

Žirgai pavargo. Sustojome pasidžiaugti naujomis Kalėdomis. Tik mūsų Kalėdomis. Šampane ir bučiniuose nuskendo negraži praeitis, ausyse skambėjo muzika, nuostabios kylančios ateities muzika.

Categories
Klajūnos labirintai N16

Klajūnos labirintai n16: Dryžuotų trumpikių kolekcija. 5

Nepamenu kaip grįžau namo. Ausys kaito, širdis plakė, nuo ilgo ėjimo pėsčiomis skaudėjo pėdas. Mano siela buvo pakibusi kažkur tarp būties ir nebūties, o mintys blaškėsi ir prieštaravo viena kitai. Barboros pasakojimas prisiklijavo kaip bjauri kramtomoji guma ir niekaip negalėjau pamiršti stipraus įspūdžio, kad gyvenimas tikrai yra teatras, o mes žmonėms  – aktoriai jame. Tačiau, kodėl vieni išsikovoja pagrindinį vaidmenį, o kiti tenkinasi antraeiliais? Aš asmeniškai geriausiu atveju tikčiau tik į aukščiausios kategorijos grimeres. Jeigu savo tikrąjį veidą užsigrimuoju neatpažįstamai, tai svetimus tikrai sugebėčiau. Įdomu kiek  uždirba grimeres? Šita fatališka mintis priminė, kad rankinėje nepagarbiai drybso stora riebi sumelė pinigų. Nebereikia man jos. Jau pavargau tarnauti daiktams, tegu nuo šiol jie man tarnauja! Gal ir gerai, kad toji  tigro akis  išėjo, palikdama man galimybę atsikartyti popierinės praeities, kuri kvepėdavo vien pinigais. Kartais netgi nemalonūs blogi dalykai yra Angelų malonė, kad atsivertume naujovėm. O skausmas nugenėja sausas žmogaus super Ego šakas, kad užaugtų nauji ūgliai. Būtinai pasodinsiu gerumo medį, kad čiulbėtų vilties paukščiai smurtą patyrusioms moterims ir jų vaikučiams.

–         Kaip gerai, kad tu namie, Vincentai, labai pavargau, padaryk man masažą, – ištariau vos įslinkus į savo namus. Manieji atrodė dar gražesni ir erdvesni nei anksčiau. Naudinga pabūti kur nors kitur, kad įvertintum tai ką turi ir galėtum sulyginti ir pasidžiaugti.

–         Jokių problemų, jau pavargau tavęs laukti, veršienos ir  daržovių troškinuką jau 3 kartus šildžiau. Skambinau, o telefonas už ryšio zonos ribų! Ar tavęs nieks nenuskriaudė, brangioji? Ar patiko ožiuko šonkauliukai? – nesustodamas kalbėjo vyras.

–         Nenuskriaudė, o atvirkščiai dar ir pinigų davė, – nusijuokiau, – o iš ožiuko liko tik ragiukai ir didelė skylė mūsų draugystėje su Barbora.

–         Oho, kaip keista! Atsipalaiduok, aš arbatos tau išvirsiu ir turėsi man viską papasakoti. Žinai, brangioji, aš esu paskolą paėmęs, ir tiekėjai laukia apmokėjimo, galėtum…..

–         Net negalvok ir netęsk šitos kalbos – trenkiau žaibu iš giedro dangaus, – net plikė sublizgėjo, ane? Matau, kad jau suskaičiavai viską iki cento, Vincentai!

–         Atsiimu visus žodžius, nesipykstam, aš tik pajuokavau, – seilę nurijo pėdų masažuotojas.

–         Žinau aš tavo humorą, žinau. Vos išgirsti žodį pinigai, tai net suprakaituoja delnai. Marš, susitepk kremu ir tik tada masažuok, biznieriau tu pilvotas. Atnešk man valgyti, gal pyktį suvalgysiu ir akyse bus šviesiau!

Slidus Vincentas, pagalvojau, tyli kiaulė, bet gilią mintį audžia. Ir kam aš jį taip muštuoju? Aš tikrai nenormali, bet tiesą pasakius, labai norėjau, kad mano paklusnusis staiga pavirstu tuo verdančiu gruzinu ir pagriebęs mane, paaukotų ant aistros aukuro ir išsiurbęs visus mano syvus, vėl stotų į kovą už geresnį rytojų. Aš noriu drąsaus aistringo riterio, o ne drebančio svetimų pinigų skaičiuotojo. Negi taip sunku suprasti, kad kai moteris pikta, jai kuo greičiau reikia kelti sijoną ant galvos ir negrįžtamai išliūliuoti blogą nuotaiką. O iš kitos pusės, negi man sunku paimti ir pasakyti? Gėda? Nenormalu? O tartis su savimi tai normalu? Ai, išdrįsiu, bet bus ką prisiminti, – tvirtai nusprendžiau, jeigu Mahometas neeina prie kalno, tai…

–         Vincenntai, nutempiau saldžiu balseliu, kur taip ilgai aaaa, ašššš alkanaaaa, – specialiai tempiau raidę a, kad pajustų mano kvėpavimą.

–         Tuoj tuoj, palauk dar Klajūne, jau šyla tavo gardūs pietūs, jau….

–         Vincennntai, aš labai noooooriu, – mane pagavo „įmink mįslę“ azartas.

–         Jau, jau, jau tuoj, va dar pakunkuliuos truputį ir atnešiu tau karštą kąsnelį, – kalbėjomės per ploną sieną.

–         O mano verge, ateeeeik, aš jau mirštu iš alkio, – provokavau jo empirinę nuojautą.

–         Va, va, jau imu pačią gražiausią trikampę lėkštę ir tuoj pat serviruoju.

–         Idiooooote, sušukau, aš noriu pasimylėti, girdi??? Kad išsexxxsintum kaip gruzinas, kad bučiuotum kaip armėnas, kad išsitaškytum manyje kaip žvėris, ledkalnio gabale tu, – man net žandai įkaito iš pasiutimo.

Išgirdau dūžtančių lėkščių mirštantį aidą, krentančių įrankių skardesį ir pamačiau ištysusi ištysusi Vincento veidą, kurio akys buvo didesnės už mano papus.

–         Klajūna, kkkką tu čia pasakei? A r r r gali pakartoti? – tai buvo paskutinis lašas mano kuklumo taurėje.

Aš atsistojau, nusiplėšiau suknelė, sugriebiau pusgyvį aistros objektą už pakarpos ir užverčiau ant stalo. Jo vargšas stuburas tikrai lankstus, neveltui vaikystėje kankinosi baleto būrelyje. Ranka suėmiau jo draugužį, kuris jau spurdėjo kaip varlė saujoje, ir ištariau aiškiai tardama kiekvieną raidę kaip pas logopedą: A š  n o r i u, k a d  t u  p a n a u d o t u m  s a v o  p a s i d i d ž i a v i m ą  p a g a l  t i e s i o g i n ę  jo  p a s k i r t į …..d a b a r,  t u o j p a t,  i r  t o l,  k o l  a b u  n u a l p s i m. Tada prispaudžiau jo galvą prie savo krūtinės. Tęsiau jau ramiau, vis tiek jau šokau žemyn be išdidumo parašiuto: – Aš noriu TAVĘS, aš noriu, kad tu nužudytum mane bučiniais, aš noriu, kad tai vyktų kiekvieną kartą man grįžus iš darbo ir prabudus ryte, aš noriu, kad tu būtum romantiškas MANO meilužis, aš noriu, kad kartais nupirktum man bent nusususią gėlę, noriu, kad pamirštum Froido nesąmonę, kad moterys nežino ko nori. Moterys žino ko nori, tik kvailos avelės nedrįsta to pasakyti…..

Nustojau vardinti norus, nes instruktažas jau buvo vykdomas užtikrintu pagreičiu ir jeigu ne tas bjaurus, siaubingas ir viską griaunantis prisvilusios mėsos kvapas ir akis griaužiantys dūmai, mes būtume labai ilgam suaugę galvomis kaip du grybai auksinę rudenį. Tyliai stebėjau kaip mūsų raudonas Pasadoblis[1] stenėdamas, aimanuodamas, nenorom virto juodais dūmais ir sliūkino pro plastikinį langą į nežinią. Rodos, vis atsisukdamas, su tikimybe sugrįžti, tačiau mano emocijų balionas meko meko kol galiausiai visai subliuško ir tyliai susmuko ant šeimyninių stereotipų šukių.

Svilėsių dūmai išsivėdino. Sėdėjome surėmę nugarą į nugarą tarytum praradę kažką svarbaus, dar negimusio, o jau pamėgto. Per radiją tyliai grojo kažkuri radijo stotis ir nejaukus jausmas visu dydžiu atsistojo tarp mūsų.

–         Atsiprašau, Vincentai, – nutraukiau nejaukią tylą, – ar mes turime ko nors išgerti?

–         Sustok, akimirka žavinga! Ar šis spektaklis tikras ar Barboros rekomenduotas?

–         Barba? Ir taip ir ne….nors pokalbis su ja mane savotiškai užprogramavo.

Mūsų akibrokštą smulkino laikrodžio rodyklių žingsneliai. Diena jau sukosi į vakaro kamuoliuką, prisiminiau daugybę neatliktų darbų ir šimtus klientų žinučių autoatsakiklyje.

–         Ar tu nesusirgai, brangioji, – žemu baritonu sumurmėjo Vincentas.

–         Turbūt, taip, aš jau seniai sergu, tik diagnozės nieks nenustato.

–         O aš pagalvojau, kad tu su Barbora buvai Kamasutros kursuose. Tu man vos stuburo neišlenkei į kitą pusę, – pasigirdo juokas.

–         Atleisk, matyt hormonų vulkanas užgožė sveiką protą, – irgi pardėjau juoktis. Vincentas atsistojo.

–         Einu iškepsiu kiaušinienės, nes nieko nebeliko tik juoduliai, o aš taip stengiaus….

–         Teisybė, einu ir aš ruoštis rytdienos posėdžiui. Lauksiu kabinete.  Pakštelėjusį drėgną bučinį tiesiai į plikę, išėjau. Atidariau visus langus. Norėjo gaivumos. Pastebėjau sklandantį oro balioną. Eh, pagalvojau, ir nebijo gi, ekstremalai, taip rizikuoti!!! Tiesa, reiks pakišti Barborai šią mintį. Ji ko gero, tik oro balione nelaužė vyrams stuburo, – šyptelėjau ir išsidrėbiau minkštoje kėdėje, verandoje.

–         Klajūteeee, valgytiiii, – išgirdau iš virtuvės.

–         Ateinu, ateinu. Pasirąžiau, paspoksojau į kaimyno langus ir nusišypsojusi gęstančiai saulei, nuslinkau naikinti pono alkio.

–         Ar girdėjai apie gaisrą 4Skersvėjų klube? – paklausė „manulis“ (Barbos autorinis naujadaras, tas „manulis“ skamba kaip „mėnulis“ toks šaaaltas šaaaltas. O ko norėt? Su Barbora tik mėnulis ir gali gyvent…)

–         Girdėjau, girdėjau, net gi turiu naudingos informacijos teisėtvarkai.

–         Tikrai? Oho, papasakok, – susidomėjo Vincentas, – Žinoma, jei tai ne konfidenciali informacija.

–         Tai buvo tyčinis padegimas vardan „nekaltybės“ išsaugojimo, – padariau gražią mimiką ir nusprendusi nutylėti apie „tigro akį “ ir pinigus, norėjau tęsti…

–         Kokią nekaltybę? Kieno neeekl… Ei, Klaja, kur tu matei, kad nekaltybės į klubus vaikščiotų, nekurk anekdotų! – įsitempė vyras.

–         Ko čia, taip išsigandai, lyg pats būtum ten nekaltybių ieškojęs, – jo reakcija man pasirodė juokinga, nes Vincentas buvo geras pašnekovas. Jis mokėjo klausytis, niekada nepertraukdavo ir susimąstęs iškeldavo problemos hipotezes, bet tik pokalbio pabaigoje.

–         Gerai, tęsk, tiesiog neįvertinau tavo alegorinių vaizdinių hiperbolizavimo.

Taigi…..Mūsų flirto ekspertė, Barbora, užsižaidė ir susipyko su vyru, gavo į dūdą ir prisigėrusi atsidavė kažkokiam juodam princui ant užtikrinto mamonos[2] žirgo. Tas išplėšęs pažadą, kad toji taps jo žmoną, kažkam paskambino ir Barbora suprato, kad reikia nešti sveiką kailį ir kuo greičiau. Bet galimybių tą padaryti nesimatė. Gašliai  turtingas būsimas jaunikis nepaleido josios kamanės liemens iš rankų nė minutėlei. Barbora paprašiusi atnešti jai taurę brendžio, greitai pasislėpė po stalu. Raudonos staltiesės kraštai buvo vienintelė jos viltis. Neįsivaizduoju, kaip ji tilpo po tuo stalu? Tiek daug gyvo svorio! Grįžęs ponas palūkuriavo, palūkuriavo ir pradėjo ieškoti, šūkauti, pareikalavo užrakinti išėjimo duris ir vis daužė kumščiu į stalą, po kuriuo ir drebėjo mūsų gražuolė. Ir nuo to daužymo „per galvą“ Barborytei gimė išsigelbėjimo planas. Susiradusi rankinėje žiebtuvėlį, padegė staltiesės kairįjį kraštą, kuris buvo tarytum prilipęs prie įsiutusio Užkaukazės atstovo kelnių. Kilo didžiulis sąmyšis, ponios cypė, ponai keikėsi, kažkas puolė gesinti mėtydami egzotinių vazonų žemės, kažkas susiprotėjo surinkti 112. Pasinaudojusi panika ir dūmų skraiste, Barbora įsikabino vienam gaisrininkui į parankę ir paprašė išvesti į gryną orą. Neva svaigsta galva. Tasai nuoširdžiai įvykdė savo tiesioginę gelbėtojo pareigą, bet vos ją išvedęs į kiemą, nustėro iš nuostabos, ilgai stovėjo įsižiojęs nes, ką tik buvusi jo glėbyje leisgyvė dama dingo iš jo akiračio kaip ugnies paukštė, rodos jos ten net ir nebūta, o tik pasivaidenta…..



[1] Ispanų temperamentingas šokis (Bulius ir skraistė)

[2] Pinigų (mamona – pinigų Dievas iš Biblijos)

Categories
Klajūnos labirintai N16

Klajūnos labirintai n16: Dryžuotų trumpikių kolekcija. 2 dalis

–          Vincentai, – surikau, – aš tavęs nekenčiu, nekenčiuuuuu, nemyliu, nešdinkis iš mano namų pas savo kvailą pingvinę!

–          Kam tiek negatyvizmo? – abejingai sumurmėjo Vincentas, – Visų pirma pasisveikinti reikia, ar tėvai nemokino? Jis atrodė siaubingai: ožio barzdikė praradusi formą, marškiniai suplėšyti, ant kaklaraiščio kraujo krešuliai, kakta perskelta. Apsidairiau. Langai užverti. Durys užrakintos. miegamajame mėtosi batai, o švarkas su išversta rankove ir siaubingai nutįsusi ryža kojinė kabo ant televizoriaus!!!!!

–          O prakeiktas ryte! Matau tu ir likai toks pat nevėkšla ir bjaurus abejingas tipas, lauk iš čia! – savo ilguoju rodomuoju pirštu aiškiai nurodžiau kryptį.

–          Tu nuoga gražesnė net už grakščiausią gazėlę, – pertraukė mano riksmą exsas, –  aš geidžiu tavo kūno, tavo plaukų kvapo, tavo apdžiuvusių lūpų ankstyvą rytą ir to šalto sakinio po antklode „….man skauda galvą…..“. Tik dabar atsipeikėjau, kad stoviu visiškai nuoga prieš ant grindų sėdintį sugniuždytą Dievo sutvėrimą, išsidraikiusiais plaukais, plačiai į šalis praskirtom  kojom, suspaustais kumščiais ir neapykantos perkreiptu veidu. Įdomus fenomenas žmogaus pasąmonė, kuri per šimtąją sekundės dalį nunešė mane tolyn į praeitį. Prisiminiau tuos nekaltus pasimatymus Vingio parke, didžiulę puokštę iš pievų gėlių restorane po virtuozų koncerto filharmonijoje, pirmą bučinį autobusų stotelėje ir aprasojusius abiejų akinius. Dažnai galvodavau, kad tie aprasoję akiniai padėjo susidoroti su pirmąją gėdos jausmo banga. Mūsų žandai degte-degė kai susiliejo lūpos, o pulso tvinksėjimo ausyse daugiau niekada nebegirdėjau. Niekada. Iki šios minutės. Aš degiau raudoniu ne iš kuklumo ar gėdos, o iš apmaudo, kad nesugebėjau išstumti Vincento iš savo širdies. Vėl prisikėlė pulsas ausyse, kaip Bernardinų bažnyčios galingi varpai: din-dannnn, din-donnnn din-dannn skriejo į skardinę mano sąžinę atsimušęs aidas. Jo didžiulės mėlynos akys, kuriose nuskendo mano prigimtinis mergaitės tyrumas, dabar buvo įsisiurbusios į apatinę kūno dalį. O kaip gi kitaip? Juk toji „išdavikė“ buvo tiesiai prieš jo nosį!!! Aš žaibo greitumu išstvėriau iš jo rankų viskio butelį ir savo makaulėje ištrynusi sms iš pragaro „TRENK JAM, UŽMUŠK JĮ IR LAISVĖ ATEIS TAVO SIELAI“ godžiai užverčiau galvą ir gėriau, gėriau…. Kol ta bjaurybė slydo mano gomuriu supratau, kad išdidumo kovą aš pralaimėjau, tačiau sunkus karas dėl meilės dar priešakyje.

–          Aš tau turiu tik vieną klausimą, – nurijusi stiprų gėralą, pasakiau Vincentui ir susmukau tiesiai prieš jį ant šaltų grindų.

–          Gerai, klausk ko tik nori, – jis ištarė, net  nenuleidęs alkanų akių nuo manųjų.

–          Kada baigsi gerti mano kraują? Kiek sumokėjai Henriui už raktų kopiją? Ką reiškia tie smirdantys rožių likučiai ir eurų mėšlo krūva? Kodėl tu sumuštas? Kodėl tavęs vis dar neužmušiau ir kur išgaravo ta kvaila blondinė, kuri taip skaniai čiulpė tavo saksofoną?  – išpyškinau vienu oro įkvėpimu.

–          Ar tai buvo tik vienas klausimas? Nuo kurio pradėt atsakinėt? – jis sureagavo labai natūraliai.

–          Klausyk, Vincentai, beliko tik 5 mano kantrybės lašai…..

–          Klaja, Klaaaaja, kai štai taip sėdi prieš mane, nuoga, jogos poza sukryžiavusi kojas, aš kurčias ir tetrokštu vėl klajoti šiuo garbanotu takeliu tiesiai į mūsų rojų…mmmm…. – jo kvėpavimas sutankėjo.

–          Nešk lauk savo dryžuotus triusikus, nekenčiu tavęs, – susigėdusi pašokau, griebiau chalatėlį, prisidengiau, nors širdis išdavikė pradėjo plakti stipriau. Vincentas taip pat pašoko, mago judesiu nusviedė kelnes ant palangės ir atsistojo už nugaros. Jo rankos jau slydo mano vėsia nugara, jaučiau kaip viskio svaiginanti jėga užvaldo mintis, valią, jaučiau jo saksofoną kiekviena sėdmenų ląstele ir baisiausia tai, kad nebegalėjau priešintis. Protas paskelbė karą jausmams. Aistra pagavo sielą ir vienu lyžtelėjimu kažkur prie dvyliktojo stuburo slankstelio ištrynė visas mintis.

–          Duok man dar vieną šansą, leisk man įrodyti, kad tik tau esu sutvertas ir tik aš vienintelis vertas tavo esmės, – kuždėjo man į ausį geismo iškreiptas jo balsas, – juk kentėjai, juk maldavai bemiegių naktų stabų, kad išdžiuvę upeliai vėl galėtų čiurlenti….Atsisukau. Įsistebeilijau į Vincento drėgnas akis, norėjau kažką sakyti, bet lūpos užkirto kelią žodžiams. Kai pirštai susipynė mano plaukuose, kai krūtys skendo bučiniuose, kai saksofonas užgrojo aistringą paryžietišką tango melodiją– buvau pasiruošusi numirti. Užmerkiau akis ir mėgavausi pavogta laimės akimirka, pavogta iš savęs pačios. Iš likimo. Iš visų pasaulio blondinių! Visų dievų ir demonų. Jaučiausi pati seksualiausia Playboy žurnalų žvaigždė, nors buvau krauju ir motinos ašaromis prisiekusi daugiau NIEKADA nesimylėti. Šį keistą rytą AŠ esu KARALIENĖ! Šis solo koncertas tik MAN, visi bilietai rezervuoti visiems metams  į priekį ir perkąsiu gerklę bet kam, kas tik kėsinsis į MANO aistros auksinę žuvelę ,nors ir su dryžuotais pantalonais.

Klajūna

Categories
Klajūnos labirintai N16

Klajūnos labirintai n16: Dryžuotų trumpikių kolekcija. 1 dalis

Šimtaragio alėja šiąnakt bauginanti. Užgeso vienintelio gatvės žibinto stiklo akis. Varinis pakrypęs sargas ar ūkdavo vėtroje, ar stenėdavo šerkšne, ar spindėdavo saulėje, ar mirkdavo lietuje, tačiau visada manęs laukdavo. Kiekvieną kartą pasisveikindavau su juo: išeidama į darbą ir grįžusi iš jo.

Dabar pasišviesdama mobiliuoju telefonu tik iš trečio karto radau spyną. Trakštelėjusi rakteliu, greitai įsmukau namo ir užtrenkiau duris. Nejauku. Rodos dingo net mano beformis šešėlis. Ir tyla tokia spengianti aplink, nė krust nė vienas medelis. Viskas. Apsisprendžiau. Rytoj išsikviesiu elektriką ir daugiau nebeskaitysiu detektyvų.

Užsidegiau lelijos šviestuvą, nusimečiau paltą, nusispyriau aukštakulnius, nusviedžiau mobilų ir tik įkvėpusi The Million aromato nuo savo šalio pastebėjau, kad nebėra mano ilgiausio prancūziško nago!

–         O, ne! – pagalvojau –  vėl minus šimtas iš mano vargšės sąskaitos! Nuotoliniu pulteliu įjungusi ENIGMA, puoliau ieškoti dildės, nes jei sugadinsiu šilko pėdkelnes, rytoj liksiu be pietų. Neradusi jos prieškambaryje, nutipenau ieškoti į miegamąjį.

–         0, tu šventas šššššikniau!!!!!! – net išdžiūvo gomurys pamačius savo lovoje pilna rožių žiedlapių ir eurų. Kai patryniau akis, pamaniau gal kavos per daug prisisiurbiau, mano dešinės dirbtinės blakstienos pakibo kažkur ore tarp nosies ir grindų, bet man jau buvo jūra iki kelių. Murmėdama visus protėvių užkeikimus stvėriau telefoną, surinkau Henriui.

–         Pypt, pypt, pypt, oi žalia rūta, oi žalia mėta , ko gi tu nežydi bernų numylėta….oi…

–         Na ir bukanosis, na ir pyptoną pasirinkęs – drebėjau iš pykčio.

–         Alioooooo, sesula?

–         Aliooooo, alioooooo, ką negali žmoniškai pasakyt alio? Ko nekeli rago? Ar kelnėse susipainiojai?

–         Nestūgauk, sesula, gal grybukų prisiuostei? Kas nutiko?

–         Kas, kas?! Tu davei raktus mano sliekui? Tu ???

–         Ne, sesula, o kas nutiko ? Apvogė?

–         Idiote, mano lova pilna pinigų ir rožių!!!

–         O, tai sveeeeikinu, tai šveeeentė! Ko šauki tada? Gal nori pasidalinti?

–         Henri, būk geras, – trumpam nutilau, reikėjo nuryti pykčio seiles, – aš bijau, ką man daryti?

–         Kviesk policiją, tegu išsiaiškina. Gal tavo sliekas banką apvogė, tave į cypę uždarys, o pats liūliuos tavo draugės celiulitą tavo lovoje, – sarkazmas buvo nesvetimas broliui.

–         Na, Henri, ačiū tau širdingai, – mano įtūžiui nebuvo ribų, – nedrįsk rodytis man akyse, nei iki mano mirties, nei po jos!

Padėjusi ragelį kurį laiką galvojau. Skambinti policijai? Skambinti buvusiam vyrui? O gal pasiimti ir laukti kas bus toliau? Bet eurai? Gal tai mano konkurentai paskelbė man karą? Štai, net persikreipę iš noro mane sužlugdyti. Bet kaip kažkas pateko į namus? Kaip…..Man sukosi galva. Negalėjau palūžti ir leistis sukompromituojama. Mintis nutraukė durų skambutis.

– Na štai, arba atsakymas pats atėjo, arba dar vienas rebusas atslinko, – pagalvojau. Išdidžiai ištiesusi nugarą, pasitaisiusi plaukus, nutaisiusi abejingą veido išraišką priėjau prie durų:

–         Kas ten? – pažiūrėjau pro akutę, nieko nesimatė.

–         Kas ten? – paklausiau garsiau ir taip įsistebeilijau, kad net blakstienos prilipo prie durų akutės. Čia aš, brangute – sucypė Barbora, – čia aš atidaryk!

–         Sveika, Barba, užeik, kur lakioji taip vėlai? – paklausiau nenuoširdžiai ir abejingai stebėjau kaip į mano namus įbanguoja 92 kilogramai trumpu sijonėliu.

–         Klajūna, aš šimtą kartų tau sakiau, aš ne Barba , o Barbė, – nusišypsojo nelaukta viešnia žiūrėdama į save veidrodyje. Jos danties deimančiukas pagavo saulės zuikutį.

–         Tu barbių genties vadas, nepamiršk to – šyptelėjau, slapčia žavėjausi draugės aukštu savivertės koeficientu.

–         Nenuobodžiauji, Klaja? Važiavau pro šalį su Pranuku, ogi žiūriu visur šviesos dega pas tave, pamaniau, kad negaliu neužlėkt, pasmalsaut.

–         Tu atėjai – nuobodulis pabėgo, o dabar jau gali nešti savo celiulitą Pranukui, man buvo sunki diena.

–         Taip, taip, jau bėgu. Klausyk, Klaja, gal gali paskolint savo švarkelį, tą su tigro akies sagtimi? – paklausė draugė ir primerkusi vieną akį, žaismingai prikando lūpą, – rytoj vakarėlis be kaklaraiščių “ 4 skersvėjų“ klube, noriu atrodyti kaip WAU žvaigždė, pritrenkiančiai seksualiai.

–         Aha, – nusijuokiau, – čiupa čiupso nepamiršk į burną įsikišt.

–         Nesišaipyk, turtinga nuoboda, geriau paskubėk, nešk švarkiuką!

–         Nori pasakyti, kad į mano švarkelį sutalpinsi savo baklažanus?

–         O tu nori pasakyti, kad ten telpa tik tavo graikiški riešutai? – neatlyžo Barba. Supratau, kad reikia paskolinti jai nuostabiausią mano švarką iš rudens kolekcijos, kad kuo greičiau išeitų ir nieko neklausinėtų.

–         Gerai, tuoj atnešiu, tik būk gera, nepamiršk, kiek jis man kainavo! O jei surasiu raudono vyno dėmę, teks perduoti man Pranuko ožkų ūkio licenziją. Supratai?

–         Gerai, ir ožy dar pridėsim, ir porą gaidžių – plačiai nusišypsojo mano linksmuolė. Barbora buvo vienintelė mano draugė. Ją galėdavau pasitikėti. Pavydėjau jai jos gaivališkumo ir lengvumo, jos meilių ir pasisekimo. Abi verkdavom, abi juokdavomės. Buvome tokios skirtingos, bet kartu ir tokios artimos…

–         Štai, imk ir bėk, mačiau tavęs laukia. Pranukas žiūri į mano langus, jaudinasi.

–         Ačiū, bučiuoju tave, tu pati geriausia šiam pasauly! Dabar tai tikrai jis neatsispirs mano žavesiui! – spygavo Barba tarpdury, –  o jeigu ir šį kartą jis nepasipirš, aš jį pasmaugsiu štai tarp šitų krūtų. Aš tau prisiekiu!

–         Gerai, brangioji jaunamarte, tu geriau žiūrėk, kad jis tavęs nepasmaugtų  iš pavydo tavo pačios pėdkelnėm, kai 120 akių spoksos į tavo minkštumus, – dar spėjau šūktelt pavymui ir užtrenkiau duris.

Tyla. Enigma seniai nebesisuko, laikrodžio rodyklės trumpam susikabino ties 12. Ilgai stovėjau po dušu, po to apsisupusi rankšluosčiu įsmukau į miegamąjį ir griuvau į euro-žiedlapių glėbį. Tik jie tebelaukė manęs, pliušis-meškis ir vos smilkstanti žvakė. Stebėjau save veidrodinėse lubose, savo kūno linijas, soliariume nurudintą odą, nepriekaištingą pedikiūrą ir keratinu išpuoselėtus ilgus plaukus. Euro-žiedlapių patale atrodžiau kaip graži mumija  šalta širdim. Dieve, kur mano tyros svajos? Juk turiu viską ko troškau, bet kodėl taip nyku? Lyg gyvenčiau ne savo gyvenimą. Kaip surasti tą skylutę, pro kurią lėtai sunkiasi vanduo į mano gyvenimo laivą ir aš iš lėto skęstu? Meile, kur tu? Ar tu čia, tarp rožių ir pinigų? Kokie demonai, juos čia atvilko ir kokią kainą aš dar turėsiu sumokėti, kad nors trumpam pasijusti laimingai? Mintys geso, blėso, o už lango artėjo rytas. Naujas mano gyvenimo rytas.

Nebepamenu kada užsnūdau, bet prabudau sušalusi, susisukusi į kamuoliuką, glėbyje laikiau dar mamos dovanotą meškiuką. Įkvėpusi oro pilnus plaučius užuodžiau vyrišką KENZO Aroma Sexy Grand. Pašokusi kaip nuplikyta verdančiu pienu, pamačiau sėdinčio su viskio buteliu Vincento plikę.

Klajūna