Categories
Saviugda

Baimė – gerai!


Nenoriu plėstis ir diskutuoti tuščia tema „Ar baimė yra blogai?“. Manau, viskas pasaulyje egiztuoja su tikslu ir toks reiškinys kaip baimė privalo turėti savo priežastį. Nekalbu apie priežastis, dėl ko ji atsiranda. Man įdomiau priežastys, dėl ko ji apskritai egzistuoja.

Kiekviena emocija turi savo priešingybę. Jeigu būtume vien tik laimingi, mes neįsivaizduotume, ką reiškia būti kitokiems, dėl to ir klausimo „Ar gali būti kitaip?“ nekeltume.

Baimės priešingybė – drąsa. Žmonėms, kuriuos laikome drąsiais, mes jaučiame pagarbą. Ar laikome žmogų, atliekantį veiksmą, kuris nekelia baimės ar nereikalauja drąsos, drąsiu? Savaime aišku, kad ne. Lygiai taip pat galime klausti, ar be baimės nugalėjimo, yra kitų būdų tapti drąsiu? Vėl gi, ne. Baimė yra tarsi kelio pradžia, kurio galutinė stotelė – drąsa. Ir kas svarbiausia, šis kelias yra tik viena kryptimi.

Drąsus žmogus netrokšta vėl jausti baimės (eiti šiuo keliu atgal). Baimė yra būtent ta priežastis, dėl ko męs norime tapti drąsiais. Būtent baimė ir padaro mus drąsiais. Šis nemalonus jausmas mums nuolat sako:  jeigu kažko nesiimsi, patikėk, aš tavęs nepaliksiu ramybėje ir mes dar ilgai būsime kartu. Baimė mus kankina tol, kol mes griebiamės vieno ar kito veiksmo. Ir tada mus apdovanoja drąsa.

Taip ir sėdėtume savo komforto zonoje, jei ne šis nepasitenkinimą keliantis jausmas. Tačiau jis mūsų neapleidžia ir mes kažko imamės. Paprasta, nes jis mums tuo pačiu nurodo ir kryptį. Užtenka savęs paklausti, kas man ją sukelia, ir jau iš karto smegenys duoda atsakymą . Žmogaus prigimtis yra būti drąsiam. Iš kur aš tai žinau?

Pirmiausia, tai yra natūralu. Drąsos kupiną akimirką mes nesistengiame kažkaip šios proto būsenos keisti. Mums neatrodo, kad reikėtų kažko atsisakyti. Tiesiog jaučiamės patenkinti šia būsena. Lygiai taip pat ir su valgiu ar kvėpavimu. Kam nors kilo į galvą mintis atsisakyti valgio ar nustoti kvėpuoti? Esame ramūs dėl šių savo poreikių. Tuo tarpu baimė mūsų neapleidžia ir verčia nuolat galvoti. Jeigu drąsa yra prigimtinė mūsų busena, tuomet baimė priverčia mus nuolat elgtis taip, kad į ją sugrįžtume. Mums išsimušant iš gyvenimo vėžių, ji nuolat priverčia nemaloniai jaustis ir ieškoti būdų, kaip sugrįžti į drąsą.

Boksininkai boksininkais tapo dėl to, kad jie bijojo būti silpnais. Su kiekviena treniruote jų drąsa augo. Turtingi žmonės bijo skurdo. Jie paprasčiausiai bijo būti neturtingais. Pajutę baimę, mes instinktyviai žinome, kad turime kažko imtis. Ir žinome, kad ji mūsų neapleis, jei kažko nedarysime. Pamirštame tik vieną – baimė ne tik skatina, bet ir apdovanoja. Apdovanoja mus drąsa. Kiekvieną kartą gali būti tikras, kad kažko ėmesis, būsi apdovanotas. Šitai žmonės pamiršta ir nugrimzta į analizes/apmąstymus. Baimė yra ir esamos situacijos pasekmė, ir būsimos situacijos priežastis. Baimė yra tiesiog drąsos priežastis.

Baimė:

1)      Yra blogai, jeigu nesuvokiame kokia jos prasmė.

2)      Leidžia egzistuoti drąsai.

3)      Negana to, visada apdovanoja mus ja, ėmusis veiksmų.

4)      Padeda rasti kryptį, kuria sugrįžtume į savo prigimtį – drąsos būseną.

Edgaras Lekavičius.

2 replies on “Baimė – gerai!”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *