-      Klausyk, aš turiu milijono vertą idėją! – netikėtas Prano skambutis gerokai nustebino darbuose užsisukusį Vincentą. -      Jei, nori pasiskolinti pinigų, gali netęsti, beje ir tavo vienišų vyrų vakarėliuose nedalyvausiu. -      Ne, Vincai, tu gal persivalgei saulėgrąžų, ar matei kalendoriuje daug raudonų dienų? -     ... 

Nepamenu kaip grįžau namo. Ausys kaito, širdis plakė, nuo ilgo ėjimo pėsčiomis skaudėjo pėdas. Mano siela buvo pakibusi kažkur tarp būties ir nebūties, o mintys blaškėsi ir prieštaravo viena kitai. Barboros pasakojimas prisiklijavo kaip bjauri kramtomoji guma ir niekaip negalėjau pamiršti stipraus įspūdžio, kad gyvenimas tikrai yra... 

Įsėdusi į taksi, pastebėjau dvigubą vairuotojo kaklaraiščio mazgą, išlygintas kelnes ir malonų aromatą salone. Kodėl anksčiau viso to nepastebėdavau? Nejau buvau apakusi, apkurtusi, beformė, bejausmė vaikščiojanti medūza? Įstrižai pralėkus visą Vilnių, išlipau norėdama pasivaikščioti ir susidėlioti pokyčių detales į aiškiai... 

Šis rytas buvo keistas. Manęs NIEKS nebeerzino!!! Pamaniau, kad susirgau „morning-anti-fobijum-sulfatum“ liga nuo surakinusio mano stiprią valią „seksum-faktum-vincentum“ hipnozės seanso. Šiandien net veidrodyje šypsojosi man gražios moters atvaizdas; Graži, vis dėlto aš, a, – mirktelėjau savo atvaizdui, – ir papai visai... 

-          Vincentai, – surikau, – aš tavęs nekenčiu, nekenčiuuuuu, nemyliu, nešdinkis iš mano namų pas savo kvailą pingvinę! -          Kam tiek negatyvizmo? – abejingai sumurmėjo Vincentas, – Visų pirma pasisveikinti reikia, ar tėvai nemokino? Jis atrodė siaubingai: ožio barzdikė praradusi formą,... 

Šimtaragio alėja šiąnakt bauginanti. Užgeso vienintelio gatvės žibinto stiklo akis. Varinis pakrypęs sargas ar ūkdavo vėtroje, ar stenėdavo šerkšne, ar spindėdavo saulėje, ar mirkdavo lietuje, tačiau visada manęs laukdavo. Kiekvieną kartą pasisveikindavau su juo: išeidama į darbą ir grįžusi iš jo. Dabar pasišviesdama mobiliuoju...