Kodėl bėgimas? 

Kai jūs bėgate, jūsų galvoje yra mažas žmogeliukas kuris kalba su jumis. “O koks aš pavargęs, kaip man skauda, nebenoriu bėgti toliau.” Ir jūs norite sustoti. Kai jūs išmoksite nugalėti tą žmogeliuką, jūs išmoksite kaip nenuleisti rankų kai gyvenime atsiras sunkių dalykų.

P.S. Kai kiti vyrukai miega, aš dirbu, kai kiti valgo, aš dirbu, kai kiti mylisi, aš irgi myliuosi, bet dirbu paskui

Kodėl Skaityti?

Skaityti yra labai svarbu. Prieš mus gyveno milijonai kitų žmonių. Nėra naujų problemų kurias tu turėtum su savo tėvais, šeima, chuliganais ir t.t.  kuriu neturėjo ankščiau gyvenę žmonės. Ir jie savo problemas, bei sprendimus užrašė knygose. \

Štai video:

Neretai per tokį skubėjimą nepastebime akimirkos grožio, neįvertiname to, ką turime, nepastebime smulkmenų, kurios ne tik gražios, bet gali ir naudingomis tapti. Kažkada padariau eksperimentą: savo draugų, su kuriais susitikdavau, paklausdavau, kas gero dėjosi aplinkui, kuomet jie ėjo į susitikimą su manimi. Dažniausias merginų atsakymas:„ Nu lyg ir nieko… O ką?“ Dažniausias vaikinų atsakymas:„ Kas vyko? Nu lyg ir… Ai pala. Va. TOKIĄ paną mačiau, kad eik tu…“ Kai girdi vien tik tokius atsakymus, vienos draugės pasakymas tiesiog paglostė širdį:„ Mačiau, kaip žvirblis iš balandžio duonos gabalėlį nugvelbė.“ Atrodo nieko ypatingo ir reikšmingo, tačiau ta mergina yra viena pozityviausių ir įdomiausių kurias man teko pažinoti, tad galim teigti, kad tie, kurie moka pažvelgti į smulkmenas, moka ir stipriau džiaugtis. Žinoma, tai nėra vienintelis faktorius, kuris lemia žmogaus pozityvumą, bet…

Visi šitą girdėjom milijonus kartų, tad nieko naujo nepasakiau. Tačiau noriu pabrėžti, kad labai svarbu sustoti yra tada, kai nesiseka. Kai gyvenimas teka sava vaga tai einant į susitikimą nužiūrinėt mergas labai lengva, bet  kai pyksti, kai visa krenta iš rankų, tą padaryti yra gerokai sunkiau. Man atrodo, kad tą akimirkos grožį, apie kurį kalbėjau įžangoje, reikia įžvelgti ir netinkamose situacijose. Pavyzdžiui. Vėluojam į susitikimą, o prieš nosį nemaža automobilių spūstis, dar Saulė į akis nežmoniškai šviečia, automobilių signalų simfonija iš vis atrodo prie pat ausies… Yra dvi išeitys – arba mes keikiam visus, net ir tuos, kurie su šia situacija niekaip nesusiję, o gal tiesiog pažiūrime į veidrodį ir pagiriame save, kad net skubėdami sugebėjome susitvarkyti tinkamai ir dabar atrodome gražiai, o gal kažkas įdomaus už lango vyksta, o gal tiesiog pasidžiaugiame, kad dabar galime neskubėdami pagalvoti apie savo svajones, tikslus ir apie tai, apie ką pagalvoti laiko niekada neturime, bet kas kelia mums malonius jausmus. Be abejo, prarasti budrumo nereikia, nes dėl mūsų spūstis dar padidės, o tada jau…

Arba, sakykime, mus kažkas įžeidžia. Manau, svarbu būtų sustoti ir giliai įkvėpti prieš priimant sprendimą ar kažką pasakant, o ne išrėkti visus žodžius, kuriuos išgirstame karštos dienos vakare praeidami pro statybininkų vagonėlius.

Mano galva, yra svarbu maksimaliai išnaudoti savo laiką, tačiau mes  privalome sustoti. Sustoti ir pagalvoti, ar tas vienas žodis, vedinas neigiamos emocijos, tikrai tinkamas. Pagalvoti, už ką turime būti dėkingi. Pastebėti ir įvertinti tai, ką turime. Sąrašą būtų galima tęsti, bet kyla klausimas, kam visa tai daryti? Atsakymas paprastas – pabandykim ir suprasim, nes jaučiu, kad naudos nusakyti neįmanoma, visa tai reikia patirti pačiam.

Nesvarbu, kur tai atsitiktų – ringe ar už ringo ribų, pralaimėti nėra blogai. Blogai yra nebesistengti pakilti. (Muhammad Ali)

Šią baimę turintys žmonės bijo suklysti visur – darbe, mokslo sferoje, namuose ir asmeniniame gyvenime, nes jie be galo bijo pasirodyti nevykėliais. Jie abejoja savimi ir nenori pasinaudoti progomis, dvejoja, kai reikia priimti sprendimą. Visą tai trukdo užsibrėžti kokius tikslus ir siekti jų. Kartais ši baimė sukelia drebulį, kuris ypač kliudo dirbantiems rankomis ar pirštais.

Ši „juodoji skylė“ – baimė žudikė kiša koją vyrams. Visi vyrai Lietuvoje bijo moters atstūmimo. Bijau ir aš. Tik retas, kuris moka su šia „baime“ susitvarkyti. Iš patirties ir darbo su vyrais sakau, jog vyrui reikia bent užkalbinti apie 150 merginų, jog jis jau pradėtų nebijoti merginos atstūmimo. Kai iš tų 150 veneriečių pavyksta „pakabint“ bent 10, marsietis supranta, jog mane gali atstumti nors ir dešimt merginų, bet vienuolikta vis tiek ant manęs užkibs. NES TAIP JAU MAN BUVO ATSITIKĘ. Vadinasi, vyras tam, kad taip jaustųsi, jau turi būti susidūręs su tokia situacija. Štai kodėl visos baimės yra UŽMUŠAMOS per PRAKTIKĄĄĄ.

Tokiu būdu Alfa patinėlio kūne pradeda formuotis tikrasis vidinis pasitikėjimas savimi, nesvyruojantis sinusoidės ar kosinusoidės dėsniu. Tikro vyro pasitikėjimas savimi yra – TIESĖ. Norint savyje išugdyti rimtą, stabilų pasitikėjimą savimi, reikia pasimylėti bent su 7-8 merginomis, būti suklupus (gavus daugiau merginų atstūmimų) daugiau nei pasisekus (gavus telefono numerių). Kodėl?

Tas vyras, kuris ragavęs yra 1 arba 2 merginas, ar gali gerai suprasti kaip reikia vilioti moterį? Ir kokie tipažai jų yra? Ir ar tikrai jo viliojimas duoda rezultatus? Jei per savo gyvenimo trukmės metų suviliojo dvi moteris? Prie kitų jis bijo eiti, nes už viską labiau bijo susigadinti dabartinį pasitikėjimą savimi ir nuotaiką.

TIESEI išgauti, reikia būti ant tiek kietu, jog negavus sekso pusei metų, TAVO PASITIKĖJIMAS SAVIMI NESVYRUOTŲ. Jis išliktų toks pat. Nei sumažėjęs, nei padidėjęs. Tai kaip gi tokį rezultatą pasiekti? „hmm.. aš galiu nesimylėti su mergina pusei metų ir vistiek pasitikėti savimi, jausti seksualiu vyru?.. kas čia per nesąmonė?“ – turbūt paklausei savęs.

Taip, tai galima. Bet reikia prieš tai jau būti mačiusiam daug. Susidūrus su kuo daugiau situacijų, ragavus visokiausių merginų. Po tokių „baikų“ nebelieka tokio noro – pulti į moteris. Tu supranti, jog pirmas dalykas tavo gyvenime – TAVO AISTRA. Antru numeriu – moteris, kaip puošmena, būsima tavo vaikų motina.

Pas mane yra TIESĖ, ir žinokite, jog tai yra pats geriausias gyvenime jausmas. Tu esi laisvas, nieko nebijai daryti, tu visiškai nebijai susimauti, gauti merginos atstūmimą, kažko bijoti, nes tu giliai savimi tiki, kad esi SĖKMINGAS. Tikras vyras niekada nesuabejoja savimi. Tik TIESĖ, tau gali tai duoti. Neturėsi Tiesės, ateis momentas, kai pradėsi abejoti savo jėgomis ir SUSIMAUSI. Vidinis pasitikėjimas savimi yra galingiausias ginklas, spinduliuojantis vyro charizmą iš vidaus.

Ar žinote, kas daro vyrą tikru VYRU???

Tai bet kokiomis aplinkybėmis susiklosčius situacijai, NIEKADA NESUABEJOTI SAVIMI IR SAVO IDĖJA!!! (Aloyzo žodžiai) Ant tavęs visi drėbs šūdą, netikės tavimi, tavo idėja, net tavo artimi draugai, vėliau netgi šeima ir tik VIENAS žmogus galės tikėti ja – TAI TU!! Mano idėją ignoravo draugai, iš pradžių mama gėdyjosi, jog aš vedu paskaitas apie moterų viliojimą, buvo neigiamos nuomonės patėvis, sesė – JIEMS geriau buvo, jog aš baigčiau mokytis statybą. Po pusės metų, pajautė, jog man sekasi ir jie pradėjo manimi TIKĖTI. Mama pradėjo didžiuotis, tuom ką aš darau, nors prieš jos norus mečiau universitetą.

Rekomenduojama Mantra: “Netikėsi savimi, netikės tavimi niekas”

Mano mergina mane paliko po klaidžiojimo ir suabejojim savimi: „rinktis universitetą ar savo veiklą ? ir aš suvokiau, jog NIEKADA NIEKADA, daugiau savimi NESUDVEJOSIU nei minutėle, nes prie nelaimingo vyro, kuris gyvena pagal kitų norus, o ne pagal savo, nenori glaustis nei viena moteris. Moterys nuo tokių vyrų BĖĖĖĖGA.

Viliokite, ragaukitės moterų, susidurkite su kuo didesniais įššūkiais, nekontroliuojamomis situacijomis IR  įgaukite savyje TIESĘ!!!! ir MARRRRRŠŠŠŠŠ NUO KOMPO!!!!!!!  ŠPANAS Į šiknąąąąą!!!! Tik tuomet tobulėsite..

www.patrauklusvyras.lt

Atrodytų, kas gali būti paprasčiau – televizoriaus ekrane slenka nesibaigiantis sąrašas su skelbimais „Apkūni 50 m. moteris Šilutės rajone, trys vaikai, ieško galinčio finansiškai paremti“, radijo bangomis sklinda kvietimai „Dvi merginos Klaipėdoje ieško dviejų vyrukų linksmam gimtadienio vakaro šėliojimui“, o jei nepagaili kelių litų registracijai pažinčių portaluose – akys gali apraibti nuo pasiūlymų ir kvietimų „aistringai nakčiai“. Ir vis dėlto mes esame priversti skaityti tuos pačius pranešimus iš naujo ir vėl iš naujo – nes, kaip rodo praktika, jie tikrą gyvenimišką laimę atneša itin retai.

Gal todėl, kaip siūlo visuomenės autoritetai, ir atėjo „metas atsigręžti į tradicines vertybes“, t.y., tą gyvenimo sąnklodą, kuri lėmė mūsų tėvų ir senelių sukurtą visuomenę, stebinančią savo darnumu?

Kiekvienas žinome, kad mūsų protėviai neturėjo nei tokių techninių galimybių, nei galų gale asmens dorovinių laisvių susipažinti su tiek žmonių, kiek mes šiandien (net neskaitant „geležinės uždangos“ paslėptų užsieniečių). Tačiau jie turėjo savo moralę, kuri leido kurti tvirtas šeimas, gimdyti daug vaikų, siekti kilnių tikslų, galų gale, neleido skirtis taip paprastai, kaip mes galime šiandien.

Kame slypėjo jų sėkmės paslaptis?

Mūsų dabartinės šeimos samprata yra palyginti nesena – jai vos 150 metų. Kitais žodžiais, žmonės tik tada įgijo apčiuopiamą galimybę tuoktis iš meilės. Lig tol visais laikais santuoką lėmė genties, giminės, šeimos ar valstybės vadovų valia ir beveik visada turtiniu ar politiniu pagrindu – tačiau, kaip rodo istorija, tai ypač retais atvejais buvo bloga ar klaidinga praktika. Jaunuolis, iš anksto žinantis, kas bus jo žmona, tokiam gyvenimui buvo ir atitinkamai auklėjamas, o ir pats, įvertinęs tokios praktikos naudą, atitinkamai tęsė šią tradiciją. Tokios retos išimtys, kaip Romeo ir Džiuljetos istorija ar Ostabo Benderio minėtoji „morganatinė santuoka“, pvz., tarp kiauliaganio ir princesės, susilaukdavo epochos poetų ir pasakorių dėmesio, nes tai buvo išties triukšmingi atvejai, beje, dažniausiai pasibaigiantys tragiškai (prisiminkime kad ir „Eglę, žalčių karalienę“), beje, ne rečiau tragiškai pasibaigiantys ir šiais laikais.

Taigi, būdai jauniems žmonėms susipažinti egzistavo jau seniai, t.y., užteko valstybės interesų, tėvų valios ir saldžialiežuvių piršlių iš užjūrio pasakojimų. Tiesa, procese dalyvavo ir dar viena įstaiga – bažnyčia, kurios dėka seniausių “pažinčių tarnybų” ištakų galima rasti jau XVI amžiuje, kai tuometiniai Europos parapijų kunigai pradėjo sudarinėti sąrašus tinkamų santuokai kandidatų, dažniausiai klasifikuojamų klasiniu-turtiniu pagrindu. Ir, beje, tai buvo visuomenės, kuriose praktiškai nebuvo nei senbernių, nei senmergių, ir vienatvė buvo išimtinai retas dalykas. O kai 1825 metais pirmoji nesusijusi su bažnyčia pažinčių tarnyba oficialiai buvo atidaryta Londone, vyrams atsirado ir papildomos galimybės susipažinti su jų socialinį statusą atitinkančiomis merginomis.

Padėtis iš esmės pradėjo keistis Naujaisiais laikais, kai žmonės neatsakingai pradėjo mėtyti iššūkius senosioms santvarkoms, kurti tokias koncepcijas kaip nacionalizmas ir, anot Prancūzijos prezidento Francois Mitterando, „kiekviena gentis užsinorėjo turėti savo valstybę“ (taip, beje, jis apibūdino Lietuvos laisvės siekius). XIX amžiaus viduryje žmonės išlaisvėjo, staiga įgijo asmeninę laisvę ir atsakomybę, ir… naujas galimybes pasirinkti savo laimę. Vaikai prieš tėvų valią mylėjo vienas kitą, veržėsi į miestus, kur jų laukė nuodėmė ir ištvirkimas, rinkosi paniekos vertas profesijas, plaukė į Ameriką ir pradėjo naujas tradicijas. Vakarų Europoje jauni žmonės jau galėjo susipažinti salonuose (tiesa, tam vis tiek reikėjo patrono globos, bet tai nebūtinai turėjo būti šeimos ar giminės narys), klubuose, teatruose ar masiniuose renginiuose. Senoji karta stengėsi prižiūrėti šį procesą, tačiau ir jiems buvo aišku, kad istorijos rato nebepasuksi atgal.

O Lietuvoje mes turėjome gegužines – pavasario sutiktuvėms skirtas liaudiško stiliaus šventes, žinomas jau viduramžiais, ir sugrįžusias pas mus iš Lenkijos, nes iš pradžių jos vadinosi „majuvkomis“. XIX amžiaus pabaigoje jas išpopuliarino gamtos pasiilgę miestelėnai, ir ypač gegužines dėl savo spontaniškumo mėgo įvairiausio plauko revoliucionieriai, matę tokiuose sambūriuose puikiausią progą neapsisprendusioms masėms paburnoti prieš valdžią. Juoba kad ir caro valdžia, nors ir draudžiusi lietuvišką raštą, tačiau iš akių buvo išleidusi tokią „lietuvėjimo“ formą, kaip dainos ar šokiai, kas beveik nebuvo persekiojama. Todėl ir Šiaulių gegužinės jau nuo 1899 metų garsėjo kaip „Didžiosios“ ir jose yra dalyvavę visi žymiausi Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai (O 1934 metais, minint jų 35 metų jubiliejų, Šiauliuose linksminosi net 10 tūkstančių žmonių!).

Štai kur buvo, o ir išliko geriausia vieta mūsų seneliams pažinti vieniems kitus! Šiltas vakaras, ošia miškas, neįmantriu ritmu bumpsi būbnas, plerpia triūba, vaitoja armonikos dumplės, kilohercais čirpia smuikas, tolumoje kažkas užsilipęs ant bačkos kažką nerišliai šūkauja, mojuoja raudona vėliava ir mėto lapelius (vėliau naudojamus suktinėms). Tu sėbrų apsuptyje, šauniai atsismaukęs kepurę ant šono, lengvai apsvaigęs ir įraudęs kirkini spygaujančias merginas, sukiesi pasiutpolkės sukūryje, pirmas puoli į kumštynes su gretimo kaimo vaikinais, po to guli praskelta galva ir kruvinais drobiniais marškiniais ant pakriaušio, stumdai liežuvį pro išmuštų dantų tarpus, o mergina drėgna skepetaite vilgo tavo žaizdas – ir kiekvienas apylinkėje žino, kad tu – šaunuolis. Ir nereikia to įrodinėti butu prestižiniame rajone, nauju BMW ar auksine grandine ant kaklo.

Šokiai visada buvo svarbiausia aistrų vieta. Dar 1925 metais Šiauliuose išleistoje pirmajame lietuviško etiketo vadovėlyje „Gražaus elgimos, gėlių ir varsų reiškimų knygelė” (parašė ją tipas mįslingu slapyvardžiu “Perkunsargis”) rašoma: “Abelnai šokiai žmonijos istorijoje didelę rolę lošia. Gilių giliausioje senovėje, dar priešistoriškuose laikuose šokiai buvo žinomi ir labai plačiai vartojami. Net pirmieji mūsų tėvai – Adomas ir Jieva, kol nebuvo nusidėję rojuje, puikiausių rojaus vaisių prisivalgę, nuogi būdami šokinėjo. Tai tokiu būdu šokis – kiek jis yra senas, kiek jis yra visiems priprastas ir žinomas, dar ir šiandien, labai didelę rolę lošia. (…) Štai sakysim daug porų šoka ir sukasi. Vieni vienaip susikabinę, kiti kitaip. (…) Jis ir ji – abu geidulių pagauti”. Autorių patį staiga, matyti, aistra netikėtai apima: “Jis savo perveriančiais žvilgsniais atidengia jos kaklą, džiaugiasi, kol tik muzika paliauja griežus… Štai trečioji, štai ketvirtioji, štai šeštoji ir taip be skaičiaus – poros, poros ir poros ir vis pažiūrėti gražios, žingeidžios. Labai retai pamatysi šokančią porą tik taip sau, lyg kad neturint ką daugiau veikt”.

Autorius taip pat nešykštėjo patarimų, kaip įtikti mylimajai šokių partnerei: “su panele šokant dera tylėti, užuot šūkavus visokias nešvankybes”, “nesigrabinėk rankomis by kur apie save”, “nečiupinėk jos sagų (guzikų, knypkių), netąsyk už apykaklės, už atlapų”, “šokti labai smarkiai ir daužti kojomis, kad net grindys braška yra nemandagumas. Šokti lengvai, nesispardant, perdaug netrepsint, – mandagumas ir panelės, su kuria šoki gerbimas”. Nevengta ir patarimų, kaip elgtis “po šokių”: “Būdamas su mergina nedūsauk, nesiraukyk ir nebrauk prakaito nuo kaktos”. “Viduje būvant nekelk triukšmo, nerėkauk – juk ne su mirusiais kalbiesi. Nešvilpauk lyg pusbernis stainėse”. “Einant neskubėk lyg ką vydamas, kaip žydas prieš šabas, bet nevaikščiok perdaug sustingęs, lyg rugius atsėjęs.” Ir t.t. ir pan.

Ir sovietinės okupacijos metais gegužinių tradicija nenutrūko, tik pasidarė kur kas labiau ideologizuota. Jaunimas jau nebegalėjo šokti „šyberio“ ar „fokstroto džimi“, o ir vakarietiška muzika buvo persekiojama. Pažinčiai skirtą laiką tradiciškai gaišino mitingai kokiems nors „sovietiniams didvyriams“ paminėti, ir muzika griežė sovietiškesnė, tačiau progų susieiti turėjo visi.

Miestelėnams buvo lengviau, nes be šokių tarpusavyje susipažinti galimybių jie turėjo ir miestų atstatymo darbuose, institutuose ar gamyklose. Na, ir, žinoma apie 1970-uosius mūsų miestuose atsiradusiuose diskotekos iškalbingu pavadinimu „Kam per 30“. Vilniuje garsiausia vyko Profsąjungų rūmuose (ir net man yra tekę ten apsilankyti!). Žinoma, vaizdas buvo gūdus, nes dauguma moterų buvo išties „virš 30“, muzikoje ir aprangoje dominavo slaviškas stilius, atmieštas „Modern Talking“ tipo perliukais. Bulgariškų cigarečių ir pigaus „vaisiuko“ tvaikas, rūstūs komjaunuolių „družinnikai“, neskoningai isšidažiusios merginos, „alkoholines“ kojines mūvintys ir jūrinikes „telniaškas“ vilkintys vyrai – tikra egzotika, kai prisimeni tuos laikus kaip per miglą…

Bet tai buvo vis tiek geriau, nei nieko, nes pažinčių skelbimai Lietuvos laikraščiuose pasirodė tik Gorbačiovo laikais. Ir tai laikraštyje niekingu pavadinimu „Reklama“. Tarp skelbimų apie parduodamas „Maliutkas“ ir duobkasių paslaugas, puikavosi ir tokie sausi skelbimai: „30 m. išsiskyrusi, materialiai apsirūpinusi moteris ieško nuolatinio gyvenimo draugo”. Būta, beje, ir romantiškų šūksnių: “Kur Tu? Atsiliepk! Jei esi ištikimas ir švelnus, rūpestingas ir padorus, aš laukiu Tavęs. Užs. Nr. 4237“ (frazė “intymaus nesiūlyti” atsirado dar vėliau, jau po Nepriklausomybės).

Iš esmės lietuviams pažinčių skelbimai laikraščiuose nebuvo naujiena (net neskaitant “Lietuvos pionieriuje” spausdinamų adresų “susirašinėjimo draugams”). Dar 1934 metais leidėjas Boleslovas Samavičius išspausdino pirmąjį „mėnesinį meilės ir vedybų laikraštį „Piršlys“, kuriame be patarimų kaip organizuoti vestuves, didžiąją dalį užima antrosios pusės ieškojusių žmonių skelbimai. Jų struktūra vienoda – amžius, išvaizda, darbas, atlyginimas, reikalavimai antrajai pusei, tačiau turinys gali šokiruoti ir stebinti, nes atvirumas ir kategoriškumas, būdingas tiems laikams, vis dėlto turėjo savo racionalųjį pradą – žmonės tais laikais nevyniojo žodžių į vatą:

„Elektro monteris 25 mt. nevedęs mėnesinis atlyginimas 180 lt. Nori vesti bliondinę vidutinio ūgio 18-22 metų, tikyba ir turtas nesvarbu.“ Arba „26 metų valdininkas brunėtas išėjas 6 kl. Uždirbu 300 litų į mėnesį. Noriu vesti mergužėlę išsilavinusią su 10.000 litų“. Trumpai ir aiškiai.

Sovietiniais laikais aš buvau girdėjęs apie tuose pačiuose Profsąjungų rūmuose rengiamus žydų pažinčių vakarus, kuriuose, prisidengus kokia nors kultūrine švente, Lietuvos žydai susirinkdavo su savo atžalomis, turėdami vieną tikslą – supažindinti juos tarpusavyje ir taip išlaikyti tarpusavio bendruomenės ryšius. Žinant sudėtingą žydų tautos istoriją ir nuolat virš jų tvyrančią asimiliacijos grėsmę, tokių renginių tikimybė yra labai aukšta. Juoba kad žydų tarpe ir šiais laikais užduotis sukurti kuo daugiau šeimų yra aiški visiems, ir niekas nejaučia jokio nepatogumo supažindinti net ir visiškai nepažįstamus vienišus jaunuolius – tai yra visos bendruomenės prerogatyva. Taip buvo daroma jau bibliniais laikais, nes būtent pačioje Biblijoje ir pasakyta: „verčiau degti nei vysti“. Ir, žinoma, žydai nebūtų žydai, jei nebūtų išradę naujo efektyvaus būdo, kai suteikti jaunimui galimybių susipažinti – 1998 metais Los Anželo rabinas Jakovas Deyo surinko žmones į pirmąjį „greitų pasimatymų“ (angl. – „speed dating“) renginį, paremtą konvejeriniu principu. Susipažinti atėję vaikinai ir merginos (tarkime jų skaičius – 10 ir 10) turėjo nustatytą laiko tarpą, per kurį apsikeitę klausimais ir įvertinę pašnekovo atsakymus, eidavo prie kitų dalyvių, kol susitikdavo su visais – vėliau pagal abipuses simpatijas užsimezgusi pažintis galėjo virtsi ilgalaike draugyste ir net santuoka. Toks pažinčių principas netruko pasklisti visame pasaulyje.

„Greitus pasimatymus“ buvo bandyta rengti ir Lietuvoje, tačiau mūsuose jie neprigijo. Gal buvo kalta sunki ekonominė padėtis, gal kavinių kultūros trūkumas, o gal tiesiog mūsų mentalitetas, ne visiškai pritaikytas tokiam konvejeriniui principui. Bet, kaip teigia kadaise tokius renginius organizavęs vilnietis Gytis X, lietuvių problema slypėjo dar kitur: „Lietuvių vaikinai, išaugę tokioje seksistinėje visuomenėje, kurioje tvirtinama, kad ‚vaikinas, gražesnis už beždžionę, gali turėti bet kurią moterį‘ dažniausiai bijo pripažinti, kad neturi jokios merginos ir į tokius renginius tiesiog drovisi eiti, kad kas jo ten nepamatytų“. Anot Gyčio, moterims pripažinti savo vienatvę ir siekius susirasti antrąją pusę yra nepalyginamai lengviau, todėl tradicinis į tokius renginius Lietuvoje  susirenkančių žmonių santykis būdavo 20 merginų ir vos 3 vaikinai… Žinoma, toks verslas negalėjo klestėti, kaip negalėjo laimėti ir racionalus protas prieš pasipūtėlišką kompleksą „aš ir taip galiu susirasti bobą“…

Taigi, šiandien mes galimybių susipažinti turime nepalyginamai daugiau. Ar „McDonald‘s“ ir KFC restoranuose, ar internete, ar garsiajame „Juodojo deimanto klube“, ar tiesiog gatvėje – tai net nėra svarbiausia. Ar su DHL kurjeriu, ar su bendaradarbiu, ar „Elektromarkte“ perkant „Philips“ televizorių. Tereikia tik labai panorėti ir, kaip mūsų seneliai – perlipti per savo kvailus socialinius-ekonominius barjerus ir nebijoti ieškoti.

(Straipsnis spausdintas žurnale PLAYBOY)

• Susireikšminimo.
• Nepasverto pasitikėjimo savimi, kuris gali atnešti labai sunkiai sutvarkomas pasekmes.
• Realybės nepripažinimo
• …

Kitaip sakant, pradedame gyventi iliuzijoje, kad mes esam nerealiai faini, bet į visą situaciją pažiūrėjus iš šalies, galime pradėt juoktis. Pro ašaras.
Neretai būna ir taip, jog žmogus padaro kažką jo manymu labai įspūdingo, bet kiti tai vertina neigiamai. Tada idėjos, darbo autorius į kritiką neatsižvelgia, bet išlemena: „Jie pavydi.“ Tai, mano galva, ne kas kita kaip iliuzija.
Bet kyla klausimas kaip su tuo tvarkytis? Manau, kad viso to šaknys yra baimė prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir jų padarinius. Dėl didelio pilvo kaltinam merginą/žmoną, kad ne taip gamina, dėl mažo uždarbio kaltinam bendradarbius, vadovus, blogą nuotaiką pateisiname tuo, kad mėnulis ne tokiu kampu patekėjo… Manau, kad svarbiausia yra nekvaršinti sau ir kitiems smegenų ir į visas situacijas ir įvykius žvelgti objektyviai ir, jei prireiks, pasakyti: „Taip, kaltas aš“, o ne debiliškais svaičiojimais bandyt suverst kaltę kitiems ir stengtis atrodyti taip lyg niekada neklystum.

Batista neslepia savo gyvenimo misijos – tapti turtingiausiu žmogumi planetoje. Norint pasiekti šį tikslą savo turimą turtą reikėtų padidinti dar 2,5 karto (šiuo metu turtingiausias planetos žmogus yra meksikietis Karlošas Slimas Helu su 74 mlrd. JAV dolerių).

Tiesa, milijardierius randa laiko ir kitiems užsiėmimams, pvz. knygų rašymui. Neseniai buvo išleista jo parašytas “Eike Batistos X faktorius: didžiausio Brazilijos verslininko karjera” veikalas.

Tai nėra autobiografija (Batista teigia, jog ją šiuo metu kaip tik rašo vienas “New York Times” žurnalistas). Veikiau joje aprašytas milijardieriaus verslo filosofija bei požiūris į pinigus. Joje pateikta daug patarimų verslo bei finansų klausimais.

Didžioji dalis jo verslumo atsirado savaime, susidūrus su gyvenimiškais iššūkiais jau nuo pat mažumės. Tarkim, Batista kentėjo nuo astmos. Mama užrašė jį į plaukiojimo pamokas, kad kiekvieną treniruotę jis baigtų karštame baseine. “Tai mane supykdė, tačiau per trumpiau nei metus aš pasveikau. Tada supratau vieną svarbią pamoką: kaip asmenybė tobulėji tik tada, kai susiduri su iššūkiais”.

Batista teigia, jog yra labai daug panašių knygų. Skirtumas tas, jog jas rašo niekuomet milijonų neuždirbę žmonės. “Žmonės žino mano darbus. Aš vienas geriausių pasaulio verslininkų. Vykdome veiklą 20 skirtingų sektorių. Pradėjau nuo nulio. Tai turėtų būti nemaža paskata nusipirkti mano knygą”, – teigia brazilas.

Dešimt Eike Batista patarimų

Dirbu gan populiariame naktiniame klube jau maždaug du metus. Kiekvieną vakarą stoviu ir galvoju, kodėl žmonės  vaikšto į klubus, ko čia jie ieško, o gal jų hobis tai ir gyvenimo būdas. Visokios erezijos skleidžiasi mano galvoje.
Per  tiek laiko spėjau pažinti naktinį gyvenimą, o į jį įeina daug: Aistra, meilė, svaigalai, mini intrigėlės, purvas, melas, kaukės,  “bapkės”, sėkmė irt.t.

Kiekvienas žmogus turi kažkokį tikslą naudinga jam einant į naktinį klubą. Merginos renkasi ieškoti  vienos nakties nuotykio, kitom tai tiesiog gyvenimo būdas. Kitos merginos ieško turtingo vyro, kuris pasirūpintu visomis  jos užgaidomis, trečios ieško meilės, bent kažkiek jausmų, erotikos ir romantikos. Aišku būna išimčių. Vyrai. Vyrai tikrai ne turtuoliai, o tiesiog prisitaupę paprasti darbininkai ateinantys 1-2 kartus per mėnesį į klubą, apsirengę “armani”,”gucci” rūbais ir vaizduoja turintys daug pinigų ir dažniausiai vaizduojantys “kietus” vyrukus. Visi žmones tampa tokie kokius jie norėtu matyti prieš save, o t.y. linksmi, flirtuojantys, kupini laimės ir džiaugsmo. Savimi nepabusi, nes paprasčiausiai būsi neįdomus. Visa tai kas vyksta klubuose, naktiniuose baruose ir kituose įstaigose yra labai purvina. Kaip mano kolega sako: ”purviniau už pramogų verslą yra tik politika”. Narkotikai, kurie yra pačiuose klubų tualetuose suvartojami, alkoholis liejasi laisvai. Kažkada paskaičiavau, kiek normalus klubas per vakarą surenka iš žmonių pinigų. Per  vakarėlį kuriame 300 žmonių, surenkama apie 6000lt. tarkim 2 vakarėliai per savaitę, per mėnesį – 8. Tolygu per mėnesį  48000lt. tai argi ne purvinai skamba ??

Darbuotojai turi šypsotis nors ir negali, nes prieš porą valandų mirė tavo artimas žmogus, iš išores esi laimingas ir pilnas entuziazmo, o viduje širdis plyšta ir verkia. Darbuotojas turi daryti šou klientams, kurie už tai moka, nes įdomu žiūrėti. Labai atrodo viskas normalu. Taip ir turi būti, mainu programa;). Merginos ateina tik su suknelę be jokio apatinio trikotažo, pėdkelnių ir netgi be batu, o dar ir suknelę pasikelia aukščiau. Taip patogiau, o ir prakaito mažiau;). Kitos merginos geria kokteilius ir tik stebi Dj darbą ir juo pačiu žavisi, kitos nusipirkusios vieną kokteilį geria keturiese. Ateidamas į naktinį klubą  tu patenki į nerealu pasaulį, visiškai atskirta nuo realybės. Visiškai kiti žmonės. Patys esate manau patyrę, kad parsivedi merginą , ryte atsikėlęs su ja bendrauji ir ji visiškai kitokia nei pateikė save klube, o ji teisinasi, kad vakar per daug buvo alkoholio. Darbuotojai turintys antras puses…. Antrosios puses kenčia…. Kalbu iš savo kaip Dj pusės, aš gaunu daug dėmesio, merginos apkalbinėja mano merginą, bando mane parsivežti  namo, net kartą buvo jog priėjo prie mano merginos ir pasakė: ”Gali man savo vaikiną šiam vakarui paskolinti? Aš tau sekančią dieną jį atvešiu.” , tai galima įsivaizduoti, koki spaudimą turi atlaikyti. Barmenai turintys antras puses… Dar blogiau. Kadangi merginos barmenės turi flirtuoti su klientais ir taip užsidirbs sau respect tašku ir turės pastovių klientų iš ko jos ir uždirba. O jos vaikinui nemanau, kad malonu būtų pamatyti kaip ji su visais iš eilės flirtuoja ir jiems gerinasi.

Jei nesi stiprus ir nesugebėsi atsilaikyti narkotikams ar alkoholiui, tai tavo karjera truks daugiausiai 3 metus. Po to jau galvelė nebedirbs taip kaip turėtų, pasidarysi nebeįdomus, nebegražus ir tiesiog busi nuvertintas. Tiesa! Visi turi būti gražus, jei nesi  gražus – pramogų versle neįkelsi  kojos. Deja karti, bet tiesa.
Ačiū už dėmesį draugai, tikiuosi pasitelkėte vaizdą kaip viskas atrodo realiai. Laukiu jūsų šokių aikštelėse, nenukabinkit nosies ir švęskite kai turite progą!

Žanras: Fantastiniai, Kriminaliniai, Trileriai.
Išleidimo metai: 2011
Režisierius: Andrew Niccol.
Aktoriai: Justin Timberlake, Olivia Wilde, Shyloh Oostwald, Johnny Galecki, Colin McGurk.

Aprašymas:
Sveiki atvykę į XXIa. pabaigą, kurioje pagrindine atsiskaitomąja valiuta tapo laikas. Čia žmonės genetiškai užprogramuoti gyventi iki 25-erių: tuomet organizmas nustoja senti ir gyventi lieka vieneri metai.

Visa žmonija uoliai dirba vien tam, kad gautų daugiau laiko pasaulyje, kuriame puodelis kavos kainuoja 4 gyvenimo minutes. Kaip ir visuomet, čia valdo turtingieji, galintys tapti beveik nemirtingais, o vargšai, net ir lenkdami nugaras sunkiausiuose darbuose kovoja vardan savo gyvybių.

Vilas – jaunuolis, vieną rytą pabundantis su neišsenkamomis laiko atsargomis. Tačiau laimė trunka neilgai – vyrukas apkaltinamas žmogžudyste, siekiant pasisavinti kito žmogaus laiką.

Bėgdamas nuo persekiotojų Vilas pagrobia Silviją ir laiko ja įkaite, bandydamas įrodyti savo nekaltumą. Štai taip, kiekvieną minutę rizikuodami gyvybėmis, jaunuoliai dviese stoja prieš negailestingą laiko sistemą ir ryžtasi rizikingam žingsniui – laiko vagystei iš atsargų saugyklos. Idant išdalintų laiką jo stokojantiems.

Žaliai ant dilbio mirgantis laikmatis negailestingai primena, jog tavo laiko atsargos senka, priešai mina ant kulnų, tačiau Vilas neketina nuleisti rankų ir eina iki galo.

Įtemptas siužetas, netikėta idėja ir nesibaigiantis veiksmas prikausto prie ekranų. Justin Timberlake jau anksčiau įrodė esąs ne tik dainininkas, bet ir visai puikus aktorius.

IMBD reitingas: 6.5

Filmą online galite pažiūrėti čia

(radome nuoroda ir pasidalinome, svetainė kurioje yra filmas nėra susijusi su alfavyras.lt)

Neretai populiariosios literatūros straipsniuose, knygose rašoma:„ Mąstyk taip ir bus taip“, „Mąstyk taip
ir bus gerai“, „Tikėk ir viskas pasikeis“, „Gali masturbuotis prie kompiuterio, bet svarbu tikėk, norėk ir
visai netrukus įkursi firmą, Tau milijonus nešančią“ ir panašiai. Iš vienos pusės tai yra gerai, nes skaitantieji
yra skatinami mąstyti pozityviai, įžvelgti gerąsias puses , kai aplink tiek daug blogybių, truputėlį apie jas
užsimiršti. Tačiau kodėl leidžiamos šūsnys knygų, o laimingų žmonių daugėja po truputį, iš viso nedaugėja
arba jie dar labiau nugrimzta į depresiją, nes perskaitę dar vieną knygą numeta ją į šalį ir pareiškia, jog ir
ši sistema nėra veiksminga? Ir kas dėl to kaltas: mes, nes kažko nesuprantame, nežinome, nemokame ar
autoriai, kuriems pinigėliai svarbiau nei kokybė bei skaitytojai?

Tokiose knygose, kuriose kalbama apie mąstymo svarbą, neretai užmirštama apie veiksmo, pirmojo,
kad ir labai mažo, bet žingsnelio būtinybę. Pasakysiu labai paprastą, mums visiems žinomą pavyzdį –
loterijoje nelaimėsi, bilieto nenusipirkęs. Taip yra visur: mąstykim, tikėkim kiek norim, bet jei sėdėsim
prie kompiuterio, mūsų svajonių namas pats nepasistatys, magistro laipsnis iš niekur neatsiras, o karšta
mergina į mūsų lovas iš dangaus nenukris. Žymus kalbėtojas apie sėkmę Algirdas Karalius yra rašęs:„ Žinote,
kuo sėkmingi žmonės skiriasi nuo nesėkmingų? Nesėkmingi kuria įvairiausias, sudėtingiausias teorijas,
bet nieko nedaro. Tuo tarpu sėkmingieji daro nors ir paprastus žingsnelius, bet daro.“ Tad kviečiu visus
skaitančiuosius:

1. Išsikelti, jei dar to nepadarėte, vieną ar kelis didelius tikslus, kurie jus labai motyvuotų. Siūlau
užduotį atlikti visiškai „atviru protu“. Pasistenkite, kad Jūsų nevaržytų stereotipai, kitų žmonių,
visuomenės nuomonė apie tai, kad Jūs kažko negalite. Tokiu atveju tikslas bus toks, apie kurį
visada svajojote, o siekiant jo, atsiras ir mažesnių tikslų, susijusių su didžiuoju, kurie pakels Jūsų
motyvacijos lygį, nuotaiką, pasitikėjimą savimi ir priartins prie didžiojo tikslo. Beje, nepaisant to,
kad populiariosios psichologijos knygose siūloma pasitikėti savo proto galiomis, tikslą pasistenkite
išsikelti didelį, bet pakankamai realų, nes visi norim per mėnesį po universiteto baigimo uždirbti
milijoną, bet…
2. Kiekvieną dieną padarykite po žingsnelį, kuris priartintų Jus prie Didžiojo tikslo. Žingsnelis
nebūtinai turi būti didelis, bet jis privalo būti. Jei norite turėti puikų kūną, nebūtina kiekvieną dieną
bėgti 20km krosą, žingsnelis gali būti ir 30 minučių mankšta.

Ir vis tik kyla klausimas – kas yra kaltas dėl tokios situacijos: mes ar rašytojai, kurių prioritetas yra pinigai?
Manau, vienareikšmiškai atsakyti negalime, bet svarbu pabrėžti, jog „popsiniam“ rašytojui svarbu, kad
liktumėme nenusivylę, bet ir ne iki galo patenkinti, nes greičiausiai tik tuomet pirksime kitą jo kūrinį.
Manau, būtent todėl akcentuojama tik mąstymo svarba, o ne veiksmo reikšmė.

Tad kviečiu visus nepakliūti į populiariosios psichologijos spąstus ir visa tai, ką perskaitote, priimti
adekvačiai bei perleidžiant per savo vertybių ar gyvenimo prizmę. Ir be abejo neužmiršti, kad mažytis
žingsnis yra kur kas daugiau nei ypatingai didelis planavimas. O populiariosios psichologijos aukštinamas
pozityvus mąstymas lai tampa mums ramsčiu kelyje į sėkmę.