Categories
Motyvacija Sėkmės Istorijos

Grįžimas į prasmingą gyvenimą

Gyvenimas yra gražus.

Sveiki mano vardas Dionisas. Norėčiau pasidalinti savo gyvenimo patirtimi. Pakalbėti apie žmogaus užprogramavimą vartojimui.

Per prievartą mums įkalta programa vartoti alkoholinius gėrimus, vėliau alkoholis sukelia priklausomybę. Priverstinai, bet tarsi savonoriškai žmogus turi pastoviai VARTOTI, neužduodamas sau klausimo, ar jam to reikia. Mūsų pasaulyje yra daug įvairiu priklausomybių – nuo alkoholio, nuo tabako, nuo kazino, nuo narkotikų, nuo persivalgymo ir t.t., bet dabar apie mane.

Kai man buvo apie 12 – 13 metų, aš tapau įvairių alkoholio/tabako gamybos įmonių auka. Pradėjau vartoti jų gamybos gaminius, rūkyti, gerti alų, vėliau – kokteilius ir degtine.

Nuo vaikystės gaudavau informaciją apie šiuos gaminius. Tėvas sakydavo – nerūkyk, tai kenkia sveikatai, o pats rūkydavo. Dėdė irgi sakydavo – tik nepradėk rūkyti, nes tai kenkia sveikatai, jis irgi pats rūkydavo. Tą pati girdėdavau ir apie alkoholį, kad jį galėsiu pradėti vartoti tik kai užaugsiu ir tik su saiku. Bet to saiko niekur neįmanoma nė pastebėti, aplink save nuolat matydavau girtų žmonių – kaimynai, tėvas, bendri šeimos draugai ir šiaip, išėjus į lauką, o ypač per šventės.

Taip ir augau. Išgirdau, – jeigu vartosiu alų, o ne degtinę, tai tikrai nebus šansų prasigerti. Taip aš ir padariau – pradėjau nuo alaus… Iš pradžių skonis pasirodė nelabai koks, kartus, bet vėliau po truputį pripratau, vartodamas patį silpniausią alų – apie 4,5 laipsnių. Vėliau, kai man buvo apie 16 – 17 metų, aš jau pirkdavau alų (Balta meška) apie 7 laipsniai.

Laikas nuo laiko girdėjau pasisakimus, kad tikras vyras „turi gerti degtinę‘. Ką jau padarysi – turi, reiškia – turi. Tad nuo 14 metų aš pradėjau BŪTI VYRU. Apsinuodijęs pirmą kartą degtine, gulėjau ant grindų, net galvos pakelti negalėjau, nes nepraleidau nė vienos taurelės. Labai norėjau pasireikšti ir įsitvirtinti kompanijoje.

Rūkyti pradėjau Marlboro markės cigaretės, mat nuolat matydavau reklamą per TV, kur fiziškai tvirti vyrai – kaubojai, laksto su žirgais. Jie laisvi, savarankiški, patrauklios išvaizdos.

Vėliau perėjau prie LUCKY STRIKE cigarečių. Toje reklamoje nuolat sakydavo – LUCKY STRIKE – tai tikra Amerika. Ir paragavau aš tos, “tikros” Amerikos.

Alkoholis

Kai buvau 17-os vakarinė dozė alaus buvo apie 6 butelius 0,5 l (Baltos meškos). Po truputi dozės augo, ir kai buvau 18 – 19 metų, aš jau gerdavau po 2 – 3 dienas iš eilės. Dažniausia per išeigines, nes tuo metu atsirado nauja “mada” – kaip švęsti penktadienį. Per vieną naktį aš išgerdavau apie 20 butelių alaus. Žiemos metu gerdavau ir degtinės “degtinė duoda šilumos organizmui”.

Jau 20-ies metų po pagėrimų ne visada galėjau atsiminti – kur buvau, ką veikiau ir panašiai. Dingdavo atmintis. Kartais pradėdavau elgtis agresyviai, o kitą dieną negalėjau paaiškinti savo elgesio, tad kad būtų lengviau vėl prisigerdavau. Į galvą buvo įkalta, “alkoholis padeda visais gyvenimo atvejais”. Liūdna – išgerk. Linksma – išgerk. Pakliuvai į sudėtingą situaciją – vėl išgerk. Vėliau, dėl nuolatinių “festivalių”, prasidėjo finansiniai sunkumai – skolos, įspėjimai darbe.

Aš susikaupiau iš paskutinių jėgų “surinkau smegenų likučius savo galvoję” ir uždaviau sau klausimą, – ar tokio gyvenimo aš norėjau, ar apie tai svajojau vaikystėje? Galvojau, kodėl tai, ką aš matydavau per TV filmus, reklamą – nevyksta mano gyvenime. Juk dariau taip, kaip jie sakė ir skatino, bet kažkodėl ten rodomi vaizdai, kur žmonės ir gerdavo, ir rūkydavo įvairiomis dozėmis, ir beveik visi sugebėdavo augti, vystytis į geresnę pusę. Būti pavyzdžiais, kaip visuomenėje gerbiami žmonės, rūpestingi tėvai, geri meilužiai, sėkmingi verslininkai ir panašiai.

O pas mane viskas atvirkščiai… Ir ne tik pas mane…

Nusiritau iki to, kad būdamas 21 metų, aš nuo „saikingo vartojimo“ atsidūriau “narkologiniame”.

Pradėjau ieškoti atsakymų – kur gi yra TIESA, o kur MELAS? Tiesos ieškojimas užtruko apie 2 metus. Ir aš radau atsakymus!

Pasirodo, kad mus “programuoja” nuo pat vaikystės visais įmanomais būdais – per radiją, įvairias stendo reklamas, televiziją. Pvz. Jeigu alaus gamintojai nori atkreipti dėmesį į savo produkciją, tai jie organizuoja kokią nors alaus šventę (jūros šventę), kviečia į svečius Į ŠVYTURIO ŠALĮ ir pan. Tik jie nepasako, kad alus daro įtaką lytiškumui, ir kad jo sudėtyje yra į estradiolį panašių medžiagų, ir kad vyrai, kurie ilgą laiką reguliariai vartoja alų pamažu tampa impotentais.

Kas link degtindarių, – reklamoje jie teigia, kad degtinė – tai geriausia, ką turime. Bet jie nesako, kad bet kokia dozė spirito, patekusi į organizmą užmuša ląsteles, esančias organizme.

Jeigu ryte vartotojams skauda galvą, tai nereiškia, kad degtinė buvo blogos kokybės. Tiesiog organizmas valo smegenis nuo numirusių ląstelių, apipildamas smegenis iš visų pusių skysčiu, kuris vėliau kartu su mirusiomis ląstelėmis pašalinamos per inkstus su šlapimu į kanalizaciją. Jie tik skelbia, kad yra nauja akcija, ir perkant daugiau – bus pigiau. Kad pirktų dar geriau, alkoholio gamintojai “šneka” iki absurdo – jie teigia, kad girtuoklystė – yra mūsų tautos tradicija.

Juk ne tada, kai jau atsigula prie kioskelio, žmogus tampa alkoholiku! Alkoholizmas pasideda nuo be alkoholinio alaus ir šampano, mažai alkoholinių kokteilių ir t.t.. Sudominai alkoholio vartojimu žmogų nuo vaikystės ir turėsi pastovų klientą.

Tai gi, žmonės, pagalvokim kam mes gimdome vaikus. Tam, kad jie gyventų, ar tam, kad jie taptų įvairių sferų magnatų klientais – vartotojais.

www.laisvaszmogus.lt

3 replies on “Grįžimas į prasmingą gyvenimą”

Sveikinu autorių su tokiu požiūriu, ir kad sugebėjo suprasti alkoholio ir alkoholio reklamų daromą žalą žmogui kaip asmenybei. Mano manymu, kad būtent šis supratimas ir dar kaip minėjo Vytas su Derrick, supratimas apie tai, kad viskas priklauso nuo tavęs, ir TIK NUO TAVĘS, nuo tavo požiūrio į alkoholio (tabako taip pat) vartojimą, su saiku vartoti ar ne su saiku, lemia tavo kaip žmogaus vystymąsi, tavo bendrą ateitį. Pats turiu draugų, kurie mėgsta išgerti, tačiau aš asmeniškai į alkoholio vartojimą žiūriu labai atsargiai, nes esu pasimokęs iš nesaikingo vartojimo. Nesu nei prieš, nei už alkoholį. Tiesiog tai yra taip stipriai įsišakniję į mūsų visuomenę, kad turi išmokti su tuo kovoti. Alkoholis – tai labai klastingas priešas, į kurį, deja, daug jaunimo žiūri kaip į draugą. Taigi, pradžiai reikia keisti savo mąstymą, daugiau tikėti faktais, o ne šnekomis, ir tada nepastebėsim, kaip alkoholio problema taps lengviau išsprendžiama, ir bus mažiau nuo jo nukentėjusių žmonių. Tokia mano nuomonė 😉

Sveikinu ir palaikau autorių 🙂
Dėl kaltės- mano manymu kaltės jausmą tiek išorinį (nukreiptą į kitus), tiek vidinį (nukreiptą į save) turime šalinti ir vengti jo kaip maro, bet būtų mažiausiai naivu nematyti to kas vyksta aplink- o vyksta tai, kad visuomenėje yra tobulai išsikreojęs mechanizmas traukiantis visus į alkoholizmą. Tokie pasakymai kaip „Jei nesugebi saikingai gerti- vadinasi esi pats kaltas, neturi valios ir t.t.“- šitokie pasakymai tiesiog puikiai pasitarnauja alkoholio pramonei, nes matote „kalti tik patys išgeriantieji, o štai jie yra „tik“ gamintojai“, suprask „jei nenori negerk“ gali rinktis, bet tai sakyčiau yra pasirinkimo iliuzija, kurią suteikia patys gamintojai.
Jei žmogus ieško tiesos apie alkoholį 2 metus, kiti ieško gal 5 ar net 10 metų, tai reikia suprasti ir suvokti kokiais mąstais esame programuojami.
Ir jei kalbant apie kaltės jausmą- tai šis jausmas labai dažnu atveju kyla vartojant alkoholį. Tiesiog būtų nelogiška problemų ieškoti vien savyje, kai pasijaučiame nevykliais, kaltais, bevaliais- tuomet alkoholis labai lengvai gali grįžt atgal į mūsų gyvenimą. Tiesiog neturime leisti kaltės jausmui apsigyventi mumyse.

daugiau apie blaivų gyveniūmą- http://www.blaivitauta.lt

Ok, sveikinu, kad pavyko išbristi ir susitvarkyti, bet…
Man tai čia atrodo yra „kaltų paeiška“. 🙂 Ėsmė paprasta – tau daro įtaką, bet tu pats priimi sprendimą. Kad ir kokį poveikį tau darytų, niekas šalia su rimbu nestovi ir nemuša, jei nevartoji alkoholio. Ir tai, kad tu nesugebi atsispirti, parodo, kad esi silpnas žmogus. O jeigu esi silpnas žmogus, tai pirmas žingsnis į stiprybę yra pasakymas – „taip, aš esu silpnas, bet noriu būt stiprus“. O čia matau kitų kaltinimą dėl tavo asmeninių problemų. Jie nekalti – kaltas tu pats. Turi tai pripažint ir spręst problemą, o ne ieškot kaltų.
Sėkmės 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *