Atsakykit nuoširdžiai – jei turėtum galimybę baigti savo gyvenimą dabar pat be skausmo, kraujo, kančios ir ašarų, o jūsų šeimos ir artimųjų poelgis nei kiek neįskaudintų, nes iš jų atminties būtumėt ištrintas be menkiausio pėdsako, AR RYŽTUMĖTĖS?

FightClubJei visgi ne, tuomet tikriausiai suprantat, kad nėra dėl ko jaudintis, nes nėra nieko pastovesnio nei „laikina“, o gyvenimui pasibaigus nebeliks ir ko bijoti. O ir mus pačius prisimins tik ribotą laiką. Dažnai susimąstau- sugebantys anksčiau laiko išeiti žmonės silpni ar stiprūs? Galbūt silpni? Manot lengva taip imt ir išeit? Nei velnio. Tam reikia turėt geležinius kiaušus nes tai tikrai beprotiškai sunku. Tuomet gal visgi stiprūs? Tik jei stiprūs, tai kodėl nesugeba atsilaikyti prieš gyvenimą? Jokios logikos. Kita vertus šiam beprotiškam pasauly jokios logikos šiuo klausimu niekada ir nebuvo. Manau būčiau tam per silpnas. Na, tik pagarbos stipresniems šį kartą irgi atiduoti negaliu.

Tad sveiki atvykę į mūsų visuomenę. Jūs būsite vertinami pagal tai, ką vilkite, ką mėgstate ir kaip elgiatės. Dirbkit, pirkit, mirkit. Linkime malonaus vizito. Taip pat primename, kad iš šios beprotiškos karuselės bet kada galite išlipti savo noru. Galite rinktis iš daugybės jums priimtinų būdų, nuo „greitai ir neskausmingai“ iki „lėtai ir kankinančiai“, kiekvienam pagal skonį. Mokslas taip toli pažengęs, kad net ir čia jums suteikiama laisvė būti originaliems, bei išsiskirti iš minios, tad kilpos ir tabletės nebemadinga. Būkit originalesni.
Maždaug tokia informacinė atmintinė turėtų būti prisegama prie kiekvieno gimimo liudijimo.

Viskas, kas jums duodama pirmąją gyvenimo dieną yra vardas. Tik jis jums ir liks po jūsų paskutinės dienos. Jis bus iškaltas ant jūsų antkapio. Tik jį laikui bėgant žmonės kartkartėm ir prisimins. Jūsų vardą. Tik jo iš jūsų niekas negali atimt ir net po mirties negalėsite juo atsikratyt. Todėl gerbkit jį. Kai kils mintis viską baigti, vietoj to geriau patys sau viduj pasakykit: „jūsų vardas, einam išgert puodelį kavos. Nusižudysim vėliau“. Ir tai dažniausiai suveiks kaip dopingas.

Niekada nesupratau žmonių, kurie prieš išeidami atiduoda skolas, išdalina savo turtą ar padaro panašią nesąmonę. Manau originaliau eiti kitu keliu. Pasiskolinti milijoną ir jį nerūpestingai ištaškyti. Juk grąžinti vistiek nereiks, be to religija teigia, kad per pinigus visas blogis, tad ir pragare vargu ar tektų dėl to stipriai kentėt. Velniop atsiskaitymus. Kodėl kai jums blogai tai kitiem turi būti gerai? Eina šikt, tegul ir kiti kenčia. Bent jau taip įkąskit pasauliui ir pralaimėkit bent jau ne sausu rezultatu. Tiesa, statistika rodo, kad yra nemenka tikimybė, jog kurį laiką taip pagyvenus, jums gali visiškai nebesinorėti lįsti į kilpą.

Kodėl šikniai iki to privedę jus turėtų likti sausi? Va čia tai jau tikrai tai, dėl ko skoloj tikrai nereiktų likt! Geriau jau kitus privesti iki savižudybės gydant juos jų pačių vaistais, nei trumpintis gyvenimą sau. Atsilyginkit tokiu pačiu elgesiu su visais, kaip kad buvo elgtasi su jumis. Pajusit palengvėjimą. Išsiliekit. Kiekvienas už save ir nei vienas nei už vieną. Taigi yra tie, kurie gavę per žandą atsuka kitą ir yra tie, kurie tiki, kad akis už akį, dantis už dantį yra teisinga. Na, priklauso nuo tikėjimo. Gal pirmasis variantas ir gerai veikė viduramžių vienuoliams, tai šiandien gyvenantys pagal jį dažnai būna be jokio gailesčio spardomi iki kol patys neapsikentę imasi vadovautis akis už akį principu. Štai tada ir ateina suvokimas- fuck or be fucked..

imagesGaliausiai iškentę miljoną nepelnytų antausių, imam suvokti, jog esam padaryti ne iš stiklo ir galim pavežti daugiau nei patys galvojam. Svarbiausia, kad suvokimas ateitų ne per vėlai. Tuomet galvoje cinkteli mintis- ej, juk nieko neprarasim lošdami šį žaidimą toliau. Galim tik išlošti, nes perbridę tiek šūdo esam stipresni nei bet kada, tad kodėl gi ne? Imam suvokti, kad po mirties nebebus ko bijoti ir nebelieka dėl ko jaudintis. O reikalams pasisukus nevaldoma linkme, betkada bus galima išeiti. Kuo greičiau tai suvoksit, tuo daugiau kasdienių karų laimėsit jūs ir pralaimės kiti. Praleimėję norės, jog už kažką atsiprašytumėt. Nedarykite to. Nėra už ką atsiprašinėti. Tai jie viską nuolat suknisa ir jie patys kalti dėl savo nesėkmių. Jie tegul ir nusižudo. Nes kažkam juk turi nesisekt. Svarbu, kad ne jums. Tik silpni kaltina visus, išskyrus save.

Kad ir kaip puikiai laikytumėtės, ateina laikas kai norisi sustoti. Kuomet visiškai nebesinori tapti nei kiek geresniu. Kuomet daugiau niekas neberūpi. Suprantu. Kai laimi, argi galvoji apie pralaimėjimą? Bet kai susiduri su tuo, ką jauti dabar, šalta tikrovė nušviečia faktą, kurį norėtum ignoruoti. Faktą, kad negali laimėti ir vienintelis prizas garantuotas šiame žaidime yra pralaimėjimas. Klausimas tik kada. Ir visgi tai NETIESA! Taip pradedam sau tvirtinti tik tam, kad galėtume nusimuilinti ir nebedaryti nieko, kam reikėtų bent kokių pastangų. Tinginiai ir mazgotės galvoja taip. Tokie jei ir nusižudys tai pasaulis nieko nepraras. Tokius galiu tik padrąsinti- pirmyn! Jūsų tikrai niekas nepasiges.

Ar žinote koks yra pats šlykščiausias jausmas iš visų? Tai žinojimas, kad stengeisi ir padarei viską ką galėjai, ir to vistiek nepakako. Mes vyrai. Mes nuo mažens mokomi verkti savo viduje, kaip ir dera nugalėtojams, ir niekada nerodom ašarų nesėkmės atveju. O viduje saugomas purvas palengva tyliai virsta psichikos liga, su kuria laikui bėgant susigyvenam ir jos net nebepastebim. Nes niekam niekas nerūpi iki kol nenutinka kažkas baisaus. O tam, kad kažkas baisaus nenutiktų, yra svarbu rasti saviraiškos sritį. Sritį, kurioj galėtume išsilieti. Sportas, hobiai ar dar bala žino kas- viskas tinka. Nes gyventi reikia sau, o ne kitiems. Tuomet ir pralaimėti pasidaro ne taip jau ir baisu, nes visada yra veikla, kurioje vistiek laimėsi bent jau sau ir tai padeda.

O jei kaikuriems iš jūsų labai sunku, tai žinok tik tiek, kad jos praeis… Tos mintys galvoje. Palengva, po truputį. Ir viskas tikrai bus gerai. Tiesiog ne šiandien. Ir tikriausiai ne rytoj…

 Skirta A.M. (1985-2009).

 .

Ką manai? Pasidalink savo nuomone komentaruose