fuckitSapnavau tokį gerą sapną- kažką apie papus, kojas ir šiknas.. Kur tau! Ilgai gerai būt negali- pažadino skambantis telefonas. Išdžiūvusia gerkle atsilepiau ir suurzgiau „NuKoBlę“. Kol balsas anam ragelio gale aiškino apie techninius nesklandumus darbe, aš labai ramiai ilgai ir prasmingai krapštinėjau pūkus iš bambos. Balsui nutilus pasikartojau visų žinomų rusiškų keiksmažodžių tarimą ir kirčiavimą. Practice makes perfect- nepamiršau nei vieno ir visus mokėjau dešimtukui. Nelaukta darbinė kelionė į gimtąjį miestą, kurį ne itin mėgau…

Kelionė užėmė ne vieną valandą. Reikalų tvarkymas dar pusdienį. Žiūrėk, nepastebimai ir vakaras atėjo. Vairuot naktį nesinorėjo, tad nutariau pernakvot pas tėvus. Turbūt visiem pažįstama situacija, kai naujoj lovoj niekaip negali užmigt. „Fakas su fakučiais..“- suniurnu sau po nosim po valandos beprasmio vartymosi nuo šono ant šono. 00:30 nakties. Įdomu, ar miestas miega naktį? Aunuosi batus ir varau pažiūrėt.

Dreifuodamas tuščiom gatvėm atsiradau prie savo buvusios darbovietės. 24/7 dirbanti įstaiga, pasidabinusi didele neonine reklama, sutraukiančia naktim nerimstančias sielas, kaip laužas plaštakes. Didelė dozė šiltų, malonių, ir širdį glostančių prisiminimų. Su nostalgija prisimenu šiam darbe praleistas naktis. Jaučiu nebenoriu niekur skubėti, o šypsenos nuo veido niekaip nepaslėpsiu.

Ramus, kaip indų karvė, trumpalaikės euforijos apimtas įslenku vidun. Pasitinka gerai „atsikačialinęs“, spyntos dydžio besišypsantis ir malonus, visdar čia dirbantis apsauginis „R.“:
-Hei!
-Hei! Šimtas metų! Kokiais vejais?
-Reikalai. Trumpam.
-Tėvai užkniso ar šiaip nesimiega?
-Du viename. Ką pats?
-Kaip kiaulė purvyne, ko daugiau reikėt gali.
Kvatojames abudu kol „R“ mane registruoja.

Sukniumbu į krėslą prie baro. Kaiptik dirba mano pažįstama barmenė „I.“, tad šypsausi ir siaubiu barą nesivaržydamas. Taip sakant- šiandien aš mandagi, palankumo siekianti kiaulė, nes gėrimai čia tikrai nepigūs..
Su panele „I.“ besidalinant gyvenimo džiaugsmais ir negandom nužvelginėju šianakt dirbančių merginų kojas. Aukštakulniai ir minekai yra privaloma jų uniformos dalis. Rojus akims.

facerNet kriuktelėjau kai tai pamačiau- anapus salės ji. Tokia aukšta.. Tokia liekna.. Ir tokių formų.. Visko tik tiek kiek reikia, nei per daug, nei per mažai. Jos sportinis, matosi, gerai trenyruotas ir prižiūrimas kėbulas tiesiog tobulasssss… Ši mergina katik be kompromisų įkrito į gražiausių, kadanors mano matytų, dešimtuką, o aš sėdžiu kitapus baro su riebaluotais susivėlusiais plaukais, trijų dienų barzda, suplėšytais džinsais ir suglamžytais marškiniais. Na žodžiu, toks lyg tik tik iš užpakalio ištrauktas, baltą arklį ir kamanėles pragėręs princas. Pats sau fainas ir ne daugiau.
Kelias sekundes žiūrėjom vienas kitam į akis. Viskas aplink tą akimirką prarado prasmę. Kelios sekundės, kurias iš tiesų GYVENAU, o ne egzistavau.
Sugriebiu už parankės jau kažkur išbėgančią „I.“:
-Kas ji tokia? Senai dirba ar nauja?
-Senokai jau. Tik nepastebėjai gal niekad.- Ir nubėga su reikalais.

Po to sekė dar keli deginantys žvilgsnių karai iki kol baigėsi jos laikas prie lošimų stalo ir iš salės ji dingo. Žinojau, kad po pusvalandžio grįš, žinojau ir prie kurio stalo eis- per pradirbtą laiką įgytos žinios oj kaip kaip kątik pasitarnavo.

Persikraustau prie reikiamo stalo. Neilgai trukus grįžo ir ji. Vesdama lošimą į mane jau nebepakėlė akių. „A…“- parašyta ant ženkliuko, prisegto prie, vos į suknelę telpančios, krūtinės.
Kas vyko nat stalo nebuvo labai įdomu, tik tiek, kad tokio „sunkumo rankos“ dar nemačiau- vos keliais dalinimais sušlavė visų žaidėjų „fiškes“. Visi surauktom šiknom ir ištysusiais veidais dingo nuo stalo. Pirmą kartą gyvenime praleimėjęs jaučiausi toks laikingas:
-Nuvargino klientai?
-Aha, sunki naktis.
-Visus skriaudi, ir prie tavo stalo vistiek visi limpa kaip musės. Čia gal medum patepta ar kaip?- Juokiuosi. Nusišypso ir ji.
Pokalbis buvo keistas ir tuo pačiu įdomus. Ji nedaug kalbėjo. Tik klausėsi ir šypsojosi. O aš kalbėjau apie ją. Apie jos uniformą, auskarus, prižiūrėtus nagus, figūrą, akis, lūpas, šypseną ir dar velniai žino ką.. Po valandos baigėsi jos pamaina. Numerį duot atsisakė. Pasiūliau kavos. Nusišypsojo ir nieko neatsakius nusisuko ir nuėjo. Betkurį kitą kartą būčiau nusikeikęs ir varęs namo. Kuo buvo kitoks šis kartas? Buvau kitam mieste, ir net didžiausio pralaimėjimo atveju kitą dieną mano aplinkoj nebus nieko kas tai primintų- būsiu už daugybės kilometrų nuo tos vietos. Tokios mintys tiesiog varė į priekį.

Žinojau kur personalo išėjimas. Apėjau pastatą ir vidiniam kieme prie durų prisėdau personalo „kurilkoj“. Trakštelėjo metalinių durų užraktas ir tarpdury pasirodė „A…“. Manęs nepastebėjo. Pašaukiau vardu, ji atsisuko ir stipriai susimėtė.
-Neatsakei į mano klausimą.
-Ką?
-Vaikinas su kuriuo dvi valandas katik kalbėjai. Jau pamiršai?
cumunicatingspeechlessIki jos mašinos buvo 1 minutė kelio, o pokalbis užsitęsė gal kokias 10 min. Kažin ar pats Enšteinas būtų sugebėjęs paaiškint šį erdvės ir laiko neatitikimą.
Nepavyko jos įkalbėt sest i geldą ir su manim važiuot arbatos. Todėl „leidausi įkalbamas“ sėst į jos mašiną. Važinėjomės gal valandą po miestą. Kai miestas nusibodo pradėjom tyrinėt aplinkinio miško keliukus. Ir dar po valandos nusėdom miško apsuptoj stovėjimo aikštelėj. Net gerai nesusigaudžiau kur esu. Jei dabar išspirtų mane iš mašinos tai vargu ar greit parsiraščiau iki miesto.

Buvo beprotiškai malonu bendraut. Iš arti ji neatrodė tokia pasikėlus kaip stovėdama prie stalo ir tai traukė dar labiau. Suterėm tikrai gerai. Gal suveikė tai, kad buvom abu nusivarę ir smegenys tinkamai nebeveikė… nežinau kaip iki to priėjom, tik supratau, kad bučiuojamės. Pirma ant priekinių sėdynių. Po to ant galinių, nes nutarėm, kad ten patogiau. Tiesasakant nieko daugiau ten ir nebuvo- šiaip ne taip „laimėjau“ palaidinę ir liemenele, po ko ji kietai užtraukė rankinį stabdį. Žaidimo pabaiga. Grįžom į ta pačią aikštelę, iš kurios ir startavom. Numerio blemba vel nesugebėjau atkovot. Tik pasakė- Dirbsiu antradienį. Norėsi, susirasi. Labanakt. Ir nurūko tolyn.

Lauke jau švito. Maniškė gelda iš po nakties buvo šalta kaip grabas. Nesupratau kodėl, staiga pasijutau kaip gavęs per snukį šlapiu skuduru. Situacijos atomazga man nelabai patiko… Nei numerio, nei gavęs… Parriedėjau pas tėvus ir tyliai nuslinkęs iki „savo“ kambario, susirangiau lovoj.
Po poros valandų į kambarį įvirto mama ir pabudau nuo įdomaus klausimo:
– Dar miegi?
-Nu jau nebe..
Suprasčiau jei pats tokį bairį kamnors daryčiau- juk aš dar „nesubrendėlis“ ir man galima. Tik dabar šitas bairis, pritaikytas man pačiam, nebeatrodė toks juokingas.
-Tai tada labas rytas, kaip miegojai?
Net susimasčiau, koks dabar po velnių turėtų būt mano atsakymas į šį klausimą… Atsakiau vienu žodžiu- Gerai. Nors kai dabar pagalvoju- juk iš tikrųjų gerai.
-Atrodai kažkoks kaip naktį nemiegojęs.
-„Nauja“ lova. Sunku užmigt.
-Aaa, nu taip visiem būna… Naktį nebuvai niekur išėjęs? Kažkas lyg ir pasigirdo.
-Ėjau pamyžt.
-Aaaa…
cockpitStaiga pats susimėčiau- man senai nebe 18, nebegyvenu čia ir ataskaitų duot nereikia, galėčiau sakyt teisybę, ir vistiek iš įpratimo pamelavau. Įprotis. Ir kada jo atsikratysiu..

Atsigėrėm su mama kavos, ir išjudėjau. Visą kelią namo niekaip negalėjau pamiršt „A…“ šypsenos.. Ir lūpų.. Na ir gal dar kojų.. Ir… Neišsiplėsiu. Sunkiai atsimenu veidus, o šis vistiek tiesiog įsirėžė atmintin.

Nors jau praėjo savaitė, viskas atrodo lyg buvo vakar. Šaukštai po pietų, ir vistiek manau dar bandysiu susirasti „A…“. Ir dzin man kaip ten kas pasisuks- aš juk būsiu svetimam mieste.

.

Ką manai? Pasidalink savo nuomone komentaruose