Categories
Klajūnos labirintai N16

Klajūnos labirintai n16: Dryžuotų trumpikių kolekcija. 2 dalis

–          Vincentai, – surikau, – aš tavęs nekenčiu, nekenčiuuuuu, nemyliu, nešdinkis iš mano namų pas savo kvailą pingvinę!

–          Kam tiek negatyvizmo? – abejingai sumurmėjo Vincentas, – Visų pirma pasisveikinti reikia, ar tėvai nemokino? Jis atrodė siaubingai: ožio barzdikė praradusi formą, marškiniai suplėšyti, ant kaklaraiščio kraujo krešuliai, kakta perskelta. Apsidairiau. Langai užverti. Durys užrakintos. miegamajame mėtosi batai, o švarkas su išversta rankove ir siaubingai nutįsusi ryža kojinė kabo ant televizoriaus!!!!!

–          O prakeiktas ryte! Matau tu ir likai toks pat nevėkšla ir bjaurus abejingas tipas, lauk iš čia! – savo ilguoju rodomuoju pirštu aiškiai nurodžiau kryptį.

–          Tu nuoga gražesnė net už grakščiausią gazėlę, – pertraukė mano riksmą exsas, –  aš geidžiu tavo kūno, tavo plaukų kvapo, tavo apdžiuvusių lūpų ankstyvą rytą ir to šalto sakinio po antklode „….man skauda galvą…..“. Tik dabar atsipeikėjau, kad stoviu visiškai nuoga prieš ant grindų sėdintį sugniuždytą Dievo sutvėrimą, išsidraikiusiais plaukais, plačiai į šalis praskirtom  kojom, suspaustais kumščiais ir neapykantos perkreiptu veidu. Įdomus fenomenas žmogaus pasąmonė, kuri per šimtąją sekundės dalį nunešė mane tolyn į praeitį. Prisiminiau tuos nekaltus pasimatymus Vingio parke, didžiulę puokštę iš pievų gėlių restorane po virtuozų koncerto filharmonijoje, pirmą bučinį autobusų stotelėje ir aprasojusius abiejų akinius. Dažnai galvodavau, kad tie aprasoję akiniai padėjo susidoroti su pirmąją gėdos jausmo banga. Mūsų žandai degte-degė kai susiliejo lūpos, o pulso tvinksėjimo ausyse daugiau niekada nebegirdėjau. Niekada. Iki šios minutės. Aš degiau raudoniu ne iš kuklumo ar gėdos, o iš apmaudo, kad nesugebėjau išstumti Vincento iš savo širdies. Vėl prisikėlė pulsas ausyse, kaip Bernardinų bažnyčios galingi varpai: din-dannnn, din-donnnn din-dannn skriejo į skardinę mano sąžinę atsimušęs aidas. Jo didžiulės mėlynos akys, kuriose nuskendo mano prigimtinis mergaitės tyrumas, dabar buvo įsisiurbusios į apatinę kūno dalį. O kaip gi kitaip? Juk toji „išdavikė“ buvo tiesiai prieš jo nosį!!! Aš žaibo greitumu išstvėriau iš jo rankų viskio butelį ir savo makaulėje ištrynusi sms iš pragaro „TRENK JAM, UŽMUŠK JĮ IR LAISVĖ ATEIS TAVO SIELAI“ godžiai užverčiau galvą ir gėriau, gėriau…. Kol ta bjaurybė slydo mano gomuriu supratau, kad išdidumo kovą aš pralaimėjau, tačiau sunkus karas dėl meilės dar priešakyje.

–          Aš tau turiu tik vieną klausimą, – nurijusi stiprų gėralą, pasakiau Vincentui ir susmukau tiesiai prieš jį ant šaltų grindų.

–          Gerai, klausk ko tik nori, – jis ištarė, net  nenuleidęs alkanų akių nuo manųjų.

–          Kada baigsi gerti mano kraują? Kiek sumokėjai Henriui už raktų kopiją? Ką reiškia tie smirdantys rožių likučiai ir eurų mėšlo krūva? Kodėl tu sumuštas? Kodėl tavęs vis dar neužmušiau ir kur išgaravo ta kvaila blondinė, kuri taip skaniai čiulpė tavo saksofoną?  – išpyškinau vienu oro įkvėpimu.

–          Ar tai buvo tik vienas klausimas? Nuo kurio pradėt atsakinėt? – jis sureagavo labai natūraliai.

–          Klausyk, Vincentai, beliko tik 5 mano kantrybės lašai…..

–          Klaja, Klaaaaja, kai štai taip sėdi prieš mane, nuoga, jogos poza sukryžiavusi kojas, aš kurčias ir tetrokštu vėl klajoti šiuo garbanotu takeliu tiesiai į mūsų rojų…mmmm…. – jo kvėpavimas sutankėjo.

–          Nešk lauk savo dryžuotus triusikus, nekenčiu tavęs, – susigėdusi pašokau, griebiau chalatėlį, prisidengiau, nors širdis išdavikė pradėjo plakti stipriau. Vincentas taip pat pašoko, mago judesiu nusviedė kelnes ant palangės ir atsistojo už nugaros. Jo rankos jau slydo mano vėsia nugara, jaučiau kaip viskio svaiginanti jėga užvaldo mintis, valią, jaučiau jo saksofoną kiekviena sėdmenų ląstele ir baisiausia tai, kad nebegalėjau priešintis. Protas paskelbė karą jausmams. Aistra pagavo sielą ir vienu lyžtelėjimu kažkur prie dvyliktojo stuburo slankstelio ištrynė visas mintis.

–          Duok man dar vieną šansą, leisk man įrodyti, kad tik tau esu sutvertas ir tik aš vienintelis vertas tavo esmės, – kuždėjo man į ausį geismo iškreiptas jo balsas, – juk kentėjai, juk maldavai bemiegių naktų stabų, kad išdžiuvę upeliai vėl galėtų čiurlenti….Atsisukau. Įsistebeilijau į Vincento drėgnas akis, norėjau kažką sakyti, bet lūpos užkirto kelią žodžiams. Kai pirštai susipynė mano plaukuose, kai krūtys skendo bučiniuose, kai saksofonas užgrojo aistringą paryžietišką tango melodiją– buvau pasiruošusi numirti. Užmerkiau akis ir mėgavausi pavogta laimės akimirka, pavogta iš savęs pačios. Iš likimo. Iš visų pasaulio blondinių! Visų dievų ir demonų. Jaučiausi pati seksualiausia Playboy žurnalų žvaigždė, nors buvau krauju ir motinos ašaromis prisiekusi daugiau NIEKADA nesimylėti. Šį keistą rytą AŠ esu KARALIENĖ! Šis solo koncertas tik MAN, visi bilietai rezervuoti visiems metams  į priekį ir perkąsiu gerklę bet kam, kas tik kėsinsis į MANO aistros auksinę žuvelę ,nors ir su dryžuotais pantalonais.

Klajūna

1 reply on “Klajūnos labirintai n16: Dryžuotų trumpikių kolekcija. 2 dalis”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *