Categories
Klajūnos labirintai N16

Klajūnos labirintai n16: Dryžuotų trumpikių kolekcija. 5

Nepamenu kaip grįžau namo. Ausys kaito, širdis plakė, nuo ilgo ėjimo pėsčiomis skaudėjo pėdas. Mano siela buvo pakibusi kažkur tarp būties ir nebūties, o mintys blaškėsi ir prieštaravo viena kitai. Barboros pasakojimas prisiklijavo kaip bjauri kramtomoji guma ir niekaip negalėjau pamiršti stipraus įspūdžio, kad gyvenimas tikrai yra teatras, o mes žmonėms  – aktoriai jame. Tačiau, kodėl vieni išsikovoja pagrindinį vaidmenį, o kiti tenkinasi antraeiliais? Aš asmeniškai geriausiu atveju tikčiau tik į aukščiausios kategorijos grimeres. Jeigu savo tikrąjį veidą užsigrimuoju neatpažįstamai, tai svetimus tikrai sugebėčiau. Įdomu kiek  uždirba grimeres? Šita fatališka mintis priminė, kad rankinėje nepagarbiai drybso stora riebi sumelė pinigų. Nebereikia man jos. Jau pavargau tarnauti daiktams, tegu nuo šiol jie man tarnauja! Gal ir gerai, kad toji  tigro akis  išėjo, palikdama man galimybę atsikartyti popierinės praeities, kuri kvepėdavo vien pinigais. Kartais netgi nemalonūs blogi dalykai yra Angelų malonė, kad atsivertume naujovėm. O skausmas nugenėja sausas žmogaus super Ego šakas, kad užaugtų nauji ūgliai. Būtinai pasodinsiu gerumo medį, kad čiulbėtų vilties paukščiai smurtą patyrusioms moterims ir jų vaikučiams.

–         Kaip gerai, kad tu namie, Vincentai, labai pavargau, padaryk man masažą, – ištariau vos įslinkus į savo namus. Manieji atrodė dar gražesni ir erdvesni nei anksčiau. Naudinga pabūti kur nors kitur, kad įvertintum tai ką turi ir galėtum sulyginti ir pasidžiaugti.

–         Jokių problemų, jau pavargau tavęs laukti, veršienos ir  daržovių troškinuką jau 3 kartus šildžiau. Skambinau, o telefonas už ryšio zonos ribų! Ar tavęs nieks nenuskriaudė, brangioji? Ar patiko ožiuko šonkauliukai? – nesustodamas kalbėjo vyras.

–         Nenuskriaudė, o atvirkščiai dar ir pinigų davė, – nusijuokiau, – o iš ožiuko liko tik ragiukai ir didelė skylė mūsų draugystėje su Barbora.

–         Oho, kaip keista! Atsipalaiduok, aš arbatos tau išvirsiu ir turėsi man viską papasakoti. Žinai, brangioji, aš esu paskolą paėmęs, ir tiekėjai laukia apmokėjimo, galėtum…..

–         Net negalvok ir netęsk šitos kalbos – trenkiau žaibu iš giedro dangaus, – net plikė sublizgėjo, ane? Matau, kad jau suskaičiavai viską iki cento, Vincentai!

–         Atsiimu visus žodžius, nesipykstam, aš tik pajuokavau, – seilę nurijo pėdų masažuotojas.

–         Žinau aš tavo humorą, žinau. Vos išgirsti žodį pinigai, tai net suprakaituoja delnai. Marš, susitepk kremu ir tik tada masažuok, biznieriau tu pilvotas. Atnešk man valgyti, gal pyktį suvalgysiu ir akyse bus šviesiau!

Slidus Vincentas, pagalvojau, tyli kiaulė, bet gilią mintį audžia. Ir kam aš jį taip muštuoju? Aš tikrai nenormali, bet tiesą pasakius, labai norėjau, kad mano paklusnusis staiga pavirstu tuo verdančiu gruzinu ir pagriebęs mane, paaukotų ant aistros aukuro ir išsiurbęs visus mano syvus, vėl stotų į kovą už geresnį rytojų. Aš noriu drąsaus aistringo riterio, o ne drebančio svetimų pinigų skaičiuotojo. Negi taip sunku suprasti, kad kai moteris pikta, jai kuo greičiau reikia kelti sijoną ant galvos ir negrįžtamai išliūliuoti blogą nuotaiką. O iš kitos pusės, negi man sunku paimti ir pasakyti? Gėda? Nenormalu? O tartis su savimi tai normalu? Ai, išdrįsiu, bet bus ką prisiminti, – tvirtai nusprendžiau, jeigu Mahometas neeina prie kalno, tai…

–         Vincenntai, nutempiau saldžiu balseliu, kur taip ilgai aaaa, ašššš alkanaaaa, – specialiai tempiau raidę a, kad pajustų mano kvėpavimą.

–         Tuoj tuoj, palauk dar Klajūne, jau šyla tavo gardūs pietūs, jau….

–         Vincennntai, aš labai noooooriu, – mane pagavo „įmink mįslę“ azartas.

–         Jau, jau, jau tuoj, va dar pakunkuliuos truputį ir atnešiu tau karštą kąsnelį, – kalbėjomės per ploną sieną.

–         O mano verge, ateeeeik, aš jau mirštu iš alkio, – provokavau jo empirinę nuojautą.

–         Va, va, jau imu pačią gražiausią trikampę lėkštę ir tuoj pat serviruoju.

–         Idiooooote, sušukau, aš noriu pasimylėti, girdi??? Kad išsexxxsintum kaip gruzinas, kad bučiuotum kaip armėnas, kad išsitaškytum manyje kaip žvėris, ledkalnio gabale tu, – man net žandai įkaito iš pasiutimo.

Išgirdau dūžtančių lėkščių mirštantį aidą, krentančių įrankių skardesį ir pamačiau ištysusi ištysusi Vincento veidą, kurio akys buvo didesnės už mano papus.

–         Klajūna, kkkką tu čia pasakei? A r r r gali pakartoti? – tai buvo paskutinis lašas mano kuklumo taurėje.

Aš atsistojau, nusiplėšiau suknelė, sugriebiau pusgyvį aistros objektą už pakarpos ir užverčiau ant stalo. Jo vargšas stuburas tikrai lankstus, neveltui vaikystėje kankinosi baleto būrelyje. Ranka suėmiau jo draugužį, kuris jau spurdėjo kaip varlė saujoje, ir ištariau aiškiai tardama kiekvieną raidę kaip pas logopedą: A š  n o r i u, k a d  t u  p a n a u d o t u m  s a v o  p a s i d i d ž i a v i m ą  p a g a l  t i e s i o g i n ę  jo  p a s k i r t į …..d a b a r,  t u o j p a t,  i r  t o l,  k o l  a b u  n u a l p s i m. Tada prispaudžiau jo galvą prie savo krūtinės. Tęsiau jau ramiau, vis tiek jau šokau žemyn be išdidumo parašiuto: – Aš noriu TAVĘS, aš noriu, kad tu nužudytum mane bučiniais, aš noriu, kad tai vyktų kiekvieną kartą man grįžus iš darbo ir prabudus ryte, aš noriu, kad tu būtum romantiškas MANO meilužis, aš noriu, kad kartais nupirktum man bent nusususią gėlę, noriu, kad pamirštum Froido nesąmonę, kad moterys nežino ko nori. Moterys žino ko nori, tik kvailos avelės nedrįsta to pasakyti…..

Nustojau vardinti norus, nes instruktažas jau buvo vykdomas užtikrintu pagreičiu ir jeigu ne tas bjaurus, siaubingas ir viską griaunantis prisvilusios mėsos kvapas ir akis griaužiantys dūmai, mes būtume labai ilgam suaugę galvomis kaip du grybai auksinę rudenį. Tyliai stebėjau kaip mūsų raudonas Pasadoblis[1] stenėdamas, aimanuodamas, nenorom virto juodais dūmais ir sliūkino pro plastikinį langą į nežinią. Rodos, vis atsisukdamas, su tikimybe sugrįžti, tačiau mano emocijų balionas meko meko kol galiausiai visai subliuško ir tyliai susmuko ant šeimyninių stereotipų šukių.

Svilėsių dūmai išsivėdino. Sėdėjome surėmę nugarą į nugarą tarytum praradę kažką svarbaus, dar negimusio, o jau pamėgto. Per radiją tyliai grojo kažkuri radijo stotis ir nejaukus jausmas visu dydžiu atsistojo tarp mūsų.

–         Atsiprašau, Vincentai, – nutraukiau nejaukią tylą, – ar mes turime ko nors išgerti?

–         Sustok, akimirka žavinga! Ar šis spektaklis tikras ar Barboros rekomenduotas?

–         Barba? Ir taip ir ne….nors pokalbis su ja mane savotiškai užprogramavo.

Mūsų akibrokštą smulkino laikrodžio rodyklių žingsneliai. Diena jau sukosi į vakaro kamuoliuką, prisiminiau daugybę neatliktų darbų ir šimtus klientų žinučių autoatsakiklyje.

–         Ar tu nesusirgai, brangioji, – žemu baritonu sumurmėjo Vincentas.

–         Turbūt, taip, aš jau seniai sergu, tik diagnozės nieks nenustato.

–         O aš pagalvojau, kad tu su Barbora buvai Kamasutros kursuose. Tu man vos stuburo neišlenkei į kitą pusę, – pasigirdo juokas.

–         Atleisk, matyt hormonų vulkanas užgožė sveiką protą, – irgi pardėjau juoktis. Vincentas atsistojo.

–         Einu iškepsiu kiaušinienės, nes nieko nebeliko tik juoduliai, o aš taip stengiaus….

–         Teisybė, einu ir aš ruoštis rytdienos posėdžiui. Lauksiu kabinete.  Pakštelėjusį drėgną bučinį tiesiai į plikę, išėjau. Atidariau visus langus. Norėjo gaivumos. Pastebėjau sklandantį oro balioną. Eh, pagalvojau, ir nebijo gi, ekstremalai, taip rizikuoti!!! Tiesa, reiks pakišti Barborai šią mintį. Ji ko gero, tik oro balione nelaužė vyrams stuburo, – šyptelėjau ir išsidrėbiau minkštoje kėdėje, verandoje.

–         Klajūteeee, valgytiiii, – išgirdau iš virtuvės.

–         Ateinu, ateinu. Pasirąžiau, paspoksojau į kaimyno langus ir nusišypsojusi gęstančiai saulei, nuslinkau naikinti pono alkio.

–         Ar girdėjai apie gaisrą 4Skersvėjų klube? – paklausė „manulis“ (Barbos autorinis naujadaras, tas „manulis“ skamba kaip „mėnulis“ toks šaaaltas šaaaltas. O ko norėt? Su Barbora tik mėnulis ir gali gyvent…)

–         Girdėjau, girdėjau, net gi turiu naudingos informacijos teisėtvarkai.

–         Tikrai? Oho, papasakok, – susidomėjo Vincentas, – Žinoma, jei tai ne konfidenciali informacija.

–         Tai buvo tyčinis padegimas vardan „nekaltybės“ išsaugojimo, – padariau gražią mimiką ir nusprendusi nutylėti apie „tigro akį “ ir pinigus, norėjau tęsti…

–         Kokią nekaltybę? Kieno neeekl… Ei, Klaja, kur tu matei, kad nekaltybės į klubus vaikščiotų, nekurk anekdotų! – įsitempė vyras.

–         Ko čia, taip išsigandai, lyg pats būtum ten nekaltybių ieškojęs, – jo reakcija man pasirodė juokinga, nes Vincentas buvo geras pašnekovas. Jis mokėjo klausytis, niekada nepertraukdavo ir susimąstęs iškeldavo problemos hipotezes, bet tik pokalbio pabaigoje.

–         Gerai, tęsk, tiesiog neįvertinau tavo alegorinių vaizdinių hiperbolizavimo.

Taigi…..Mūsų flirto ekspertė, Barbora, užsižaidė ir susipyko su vyru, gavo į dūdą ir prisigėrusi atsidavė kažkokiam juodam princui ant užtikrinto mamonos[2] žirgo. Tas išplėšęs pažadą, kad toji taps jo žmoną, kažkam paskambino ir Barbora suprato, kad reikia nešti sveiką kailį ir kuo greičiau. Bet galimybių tą padaryti nesimatė. Gašliai  turtingas būsimas jaunikis nepaleido josios kamanės liemens iš rankų nė minutėlei. Barbora paprašiusi atnešti jai taurę brendžio, greitai pasislėpė po stalu. Raudonos staltiesės kraštai buvo vienintelė jos viltis. Neįsivaizduoju, kaip ji tilpo po tuo stalu? Tiek daug gyvo svorio! Grįžęs ponas palūkuriavo, palūkuriavo ir pradėjo ieškoti, šūkauti, pareikalavo užrakinti išėjimo duris ir vis daužė kumščiu į stalą, po kuriuo ir drebėjo mūsų gražuolė. Ir nuo to daužymo „per galvą“ Barborytei gimė išsigelbėjimo planas. Susiradusi rankinėje žiebtuvėlį, padegė staltiesės kairįjį kraštą, kuris buvo tarytum prilipęs prie įsiutusio Užkaukazės atstovo kelnių. Kilo didžiulis sąmyšis, ponios cypė, ponai keikėsi, kažkas puolė gesinti mėtydami egzotinių vazonų žemės, kažkas susiprotėjo surinkti 112. Pasinaudojusi panika ir dūmų skraiste, Barbora įsikabino vienam gaisrininkui į parankę ir paprašė išvesti į gryną orą. Neva svaigsta galva. Tasai nuoširdžiai įvykdė savo tiesioginę gelbėtojo pareigą, bet vos ją išvedęs į kiemą, nustėro iš nuostabos, ilgai stovėjo įsižiojęs nes, ką tik buvusi jo glėbyje leisgyvė dama dingo iš jo akiračio kaip ugnies paukštė, rodos jos ten net ir nebūta, o tik pasivaidenta…..



[1] Ispanų temperamentingas šokis (Bulius ir skraistė)

[2] Pinigų (mamona – pinigų Dievas iš Biblijos)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *