Categories
Klajūnos labirintai N16

Klajūnos labirintai n16: Dryžuotų trumpikių kolekcija. 6

–      Klausyk, aš turiu milijono vertą idėją! – netikėtas Prano skambutis gerokai nustebino darbuose užsisukusį Vincentą.

–      Jei, nori pasiskolinti pinigų, gali netęsti, beje ir tavo vienišų vyrų vakarėliuose nedalyvausiu.

–      Ne, Vincai, tu gal persivalgei saulėgrąžų, ar matei kalendoriuje daug raudonų dienų?

–      O taaaaip, manoji ledi kiekvieną mėnesį žymisi ten kažką kalendoriuje, dar taip ryškiai, pieštuku lūpoms, ir demonstratyviai kabina miegamajame ant veidrodžio, tiesiai prieš kojūgalį. O Barbora irgi paišo šitą rebusą?

–      Tu kartais neturi temperatūros, bičiuli, tai ženklas mums, kad tomis dienomis turime būti ištikimi ir labai pakantūs, – Pranas kantriai aiškino gyvenimo abėcėlę.

–      Aaaaaaaaa, – plačiai įsižiojo pašnekovas, – o tai ko tu man skambini tada?

–      Juk gruodis už lango ir skersvėjų piniginėse metas, beje ir Nauji metai čia pat.

–      Manojoje – ne skersvėjis, o uraganas vardu Klajūna –  apvalius metus – įsiterpė nemaloni pauzė. Gal nori švęst kartu!? – pagyvėjo Vincentas.

–      Norėjau pakviesti tave su Klaja pas mus, gerai praleistume laiką, ką manai?

–      Užeik pas mane, viskio įkalsim ir pasikalbėsime, – pypt pypt pypt pasigirdo  ragelyje.

Išsišiepęs iki ausų, kad virėją visoms šventėms jau turi – vieną pliusą jau užsitarnavo. O ką, – mąstė Pranas, – juk Vincentui maisto ruoša atgaiva sielai, proga pasipuikuoti, realizuoti naujus receptus. O aš įsiteiksiu Barborytei, kuri niekada nieko negamino. Nagų lakas, matai, ispaniškas…. bijo drėgmės ir oda praranda elastingumą nuo namų ruošos darbų. O lygintuvo iš viso nemoka laikyti, ką jau kalbėti apie vyriškų kelnių išlyginimą. Bet, kai ji nusimeta savo chalatėlį tiesiai ant mano skaitomo laikraščio aš jai viską, oi viską atleidžiu…Na ir kas, kad alkanas, bet užtat erotikos apsčiai…(Pranukas eina gatve, kažką sau burba panosėje, net atsisukę praeiviai palydi akimis) Va, suorganizuok, sako, man gražiausią metų šventę – sušoksiu pilvo šokį Naujųjų metų naktį mūsų ožkų fermoje. O ką, aš durnas, kad tokį spektaklį paržiopsot…net slaptą videokamerą įmontuotų, nes vyrai tikrai nepatikės, kad tokį reginį mačiau, – taip mąstydamas ir atkulniavo Pranukas pas Vincentuką.

 

–      Sveikas, užeik, sekretorė išvyko pas notarą, pabūsime vyriškai, – atidarė duris draugas.

–      Taip, seniai besimatėme, brolau, – slaptasis planas pradėjo veikti.

–      Tai sakai nori šventės mūsų moterims?

–      Taip, jos tikrai to nusipelno….

–      Išgerkime be ledukų! Pasakysiu aš tau savo planą. Pranai, aš neseniai vėl grįžau pas Klajūną. Mes vėl po truputį pradedame kurstyti šeimos židinį. Žinai, bičiuli, aš jau pražilau nuo svetimų pagalvių. Negaliu ir nenoriu prarasti Klajūnos. Nors ji pilna trukumų, bet pilna ir privalumų: net nežinau už ką aš ją labiau myliu – už jos kaprizus ar už jos silpnumą. Juk ir aš nedėjau savo minusų ir pliusų ant svarstyklių, tiesa? Nujaučiu, kuri pusė akivaizdžiai nusvertų. (Šyptelėjo) Ji man davė dar vieną šansą ir aš jai prisiekiau, kad saksofonistės istorija niekada nepasikartos. Ar tu pameni, mano blondinę, sąjungininke?

–      Aha, ohhohho kooookia moteris! Pamenu…. Pamenu ji įeina, rodos nieko ypatingo, bet akyse tiek daug laukinio medaus. Mmmmmm….Niamniam, lyžt lyžt, tiesa? Ir visos olialia pupos tarytum ištirpsta, kaip sniego besmegenės pavasarį. Pamenu, mums abiems iš karto atsistodavo, pameni? (Pranas pradėjo juoktis) Įpilk dar, velniškai gaivus gėrimas. Hmmm, viskis su greipfruto skiltelėmis ir šokolado drožlėm……hmmmm nugi velniškai skanu (svečias pataikavo senam geram bičiuliui)!

–       O pameni, kaip ji atėjo be kelnaičių į 4Skersvėjų klubą? Pasilenkia taip, neva jai batelio kaspinėlis atsirišo….

–      O taaaip, vellllniška moteris. Aš ir dabar nueinu į Filharmoniją ir visą koncertą stebiu jos lūpas…jos rankas, akis, plaukus. Patikėk, visada turiu ką veikti ponų WC per pertraukėles.

–      Ei, dar įpilk, tos ugnies, uh, kaip smagu vyriškai pasikalbėti. – pagyvėjo Pranukas, žandai įraudo. O kaip tau su Klajūna dabar sekasi? Nepriekaištauja?

–      Ne. Ji keičiasi. Švelnėja. Moteriškėja. Pradėjo lankyti kažkokius ten kursus…Psichoterapijos ar psihhhosavianalizės. Trumpai kalbant, galvos naktimis jai jau nebeskauda. Maža to, ji visa žydi, net darbo metu darbo dienom jai galvos n e b e s k a u d a. Ir dar, ji svajoja tapti mama – linksmai šūktelėjo Vincentas, –  Ir kas paneigs, kad mes jau per seni, a, brolau, ko tyli?

–      Aš nustebęs, klausyk! Sveikinu! Tai tada įpilk, jei tokie reikalai, – ištiesė ranką su taure pašnekovas, – niekada nepagalvočiau, kad tokia šalta misis tobulybė, ponia pedantizmus, madam figūra ir super-duper gražuolė verslininkė ir mis finansinė-nepriklausomybė išsiners iš savo gyvatės odos ir taps m o t e r i m i. O tu pats tiki tuo, ką sakai?

–      Tu gal durnas? Ji mano žmona, rink žodžius, gerai, ožių karaliau, – sužiežirbavo naujai iškeptas sutuoktinis-tėtis.

–      Atsiprašau, aš tik filosofuoju… Juk pats lakstei pas blondinę dėl visų mano aukščiau įgarsintų nominacijų nepakeliamumo. Faktas! O faaaaakkto nepaneigsi, – žagtelėjo Vincentas.

–      Susikišk savo filosofiją sau į subinę ir gali eiti, kol neišskridai per langą, – ne juokais supyko vyras. Arba išrausiu tau liežuvį ir padovanosiu jį tavo pimpalo vergei Kalėdų proga.

Alkoholis padarė meškos paslaugą. Pranukas sliūkino gatve, kaip musę kandęs. Paltas atsegtas, nosis raudona. Eh, liežuvis mano priešas, – krimtosi, – neįvertinau aš, neįvertinau, kad tas spermatozoidų bankas rimtai pasiryžęs viską pradėti nuo pradžių. O kaip lakstėm pas mergas, ajajai….Kiek trumpikių pamesta ir kiek makaronų mergom prikabinta! Neva, jos gražesnės už mėnesienos naktį Paryžiuje ir protingesnės už Graikų deivus.

 

Prieblanda. Židinyje šoka tango raudonos žiežirbos. Prie mažos eglutės, kvepiančios amžino miško sakais, raudona staltiese pasidabinęs trikampis staliukas. Ant stalo – žvakidė, 2 lėkštutės, 2 taurės portugališkam vynui, sumuštiniai su juoda ikra ir išdidi pelėsinio sūrio piramidė. Trikampėje lėkštutėje – neužklijuotas vokas, kuriame išsikišęs ranka rašyto laiško kraštelis….

Mano  išdykėle,

Ačiū tau, kad padarei stebuklą – aš sulaukiau Kalėdų kitokiu žmogumi. Ačiū, kad tu paslėpei savo karūną ir tapai mano drauge. Taip, aš ne tobulas…taip, tu irgi netobula…bet mes kartu, pasitelkę tris draugus: protą, sąžinę ir norą keistis, padarėme stebuklą. Stebuklą – norą būti kartu.

Mes neesame Dievai, kad teisti vienas kitą. Mes neesame angelai, kad aukoti save besąlygiškai. Mes tik žmonės, sulipdyti iš molio, kuris sutrupa žymiai greičiau nei ugnyje užsigrūdina….žinau, kad šiąnakt girdėjai mano maldą; (Viešpatie, atsiprašau, kad nebranginau savo moters, tobuliausio Tavo kūrinio. Atleisk, kad nebuvau, jai švelnu, kada jai to labiausiai reikėjo, kad buvau kurčias jos skaudiems atodūsiams ir kad nepastebėjau jos pavargusio žvilgsnio…liūdnų akių….

 Žinai, aš nesigailiu, kad nebuvau užrakinęs durų į savo šventų švenčiausiąją akimirką-maldą…Klajūna, šiandien 17 val. atvažiuok nurodytu adresu.

                           Kalėdų senelio mokinys-praktikantas

 

Aš perskaičiau laiškutį net tris kartus. Originalus juokas? Bet sukurta aplinka žadėjo romantišką atomazgą. Nieko nelaukus persirengiau ir užgesinusi žvakes, židinį, išlėkiau nurodytų adresu. Taip, buvo truputi baisu, nes nežinojau ko laukti. Bet iki skausmo pažįstamas braižas suteikė naujų prieskonių pojūčiams ir negalėjau atsispirti pagundai. Intriga kaip sparnai nešė mane tuos 33 km ir aš taip pat turėjau pakankamai laiko nuprausti sielą maldoje, atgailos vandeniu.

Tamsa. Gausus sniegas. Automobilis įstrigo pūgos pinklėse ir tik tolumoje blykčiojanti liepsnelė vedė mane pirmyn. Romantikos nuojauta tirpo su kiekvienu žingsniu ir pykčio šaltis vis stipriau stingdė kumščius. Negyvi juodi pastatai, namai pradingo tamsoje, priekyje mačiau šimtametį mišką. Laimei, iš baltumos, iš tolumos išgirdau Vincento linksmą balsą bei kvietimą  sugalvoti pati kvailiausią savo gyvenimo norą. Išgirdau dar kažkokių keistų žvangančių garsų, bet jų nesureikšminau. Norėjosi kuo greičiau pasinerti į Vincento glėbį ir išsiaiškinti kas čia vyksta. Išsikeverzojusi į pagrindinį nuvalytą platų taką pamačiau atbėgantį Vincentą ir apsidžiaugiau, kad dabar aš saugi. Jis pribėgo, apsikabino. Mes nugriuvome į didžiulę pusnį ir ją bučiniais ištirpdinome. Mano juoką pagavo aukštos pušys, o džiaugsmo ašaros pavirto snaigėmis. Ir staiga, iš tamsos, iš nežinios, iš nebūties, iš paslapties, baltas žiemos takas sužibo ugnelėmis ir iš gilumos link mūsų atskubėjo trijų karališkų žirgų kinkinys. Vincentas galantišku mostu padėjo įlipti į  šventiškai išpuoštas didžiules roges:

–      Riedam, lekiam, čiuožiam, mano mylima karaliene, į mūsų šventę, į mūsų Kalėdas…Visada nestokojusi žodžių ir emocijų, dabar negalėjau nieko ištarti tik šypsojausi šypsojausi ir užmerkusi akis mėgavausi staigmenos saldumu.

Žirgai lėkė kaip viesulas. Mano plaukus plaikstė šaltas vėjas. Sniegas bučiavo veidą. Žvangučiai žirgų kamanose sukūrė ypatingą šventišką nuotaiką. Neaprašomas lengvumo pojūtis ir netikėtumo svaigulys nešė mus tolyn tolyn…man buvo vis vien kur lekiam, kada grįšime, aš tik prašiau likimo , kad tai nesibaigtų. Prisiminiau vaikystę – tą patį smagumą sūpynėse, po to abiturientų valso sūkinius, po to pirmos meilės svaigulį…Nuo vaikystės dievinau žirgų kvapą ir pasivažinėjimą rogėmis.

Mes nesikalbėjome. Tik laikėme vienas kito delnuose kiekvieną sekundę, kiekvieną akimirką, kad tik nesušaltų, kad tik nepradingtų, kad vėl ir vėl atgimtų.

Žirgai pavargo. Sustojome pasidžiaugti naujomis Kalėdomis. Tik mūsų Kalėdomis. Šampane ir bučiniuose nuskendo negraži praeitis, ausyse skambėjo muzika, nuostabios kylančios ateities muzika.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *