adonTokiais vakarais aš vos ne Donnie Darko. Žinantis ir suprantantis daugiau nei kiti, žvelgiantis giliau, paminantis kraštutinumus, mylimas, nekenčiamas, spjovęs ant supančio pasaulio, bėgantis nuo jo ir vėl kaskart grįžtantis ten, iš kur atėjo, o galiausiai suprantantis, kad visa ši savijauta tėra paties iliuzija. Keistas ir malonus jausmas ilgėtis vietų, kuriose dar nebuvai, ir žmonių, kurių dar nesutikai. Tam net terminas yra- dejavu, atrodo vadinasi… Kai atrodo, jog jau buvai ten, kur dar ne esi buvęs ir kalbėjęs su tais, kuriuos tik dabar pirmą kart sutikai. Ir taip nuolat prieš išeinant į naktį.

Nebežinau kelinta buvai, prie kurios priėjau tą vakarą. Pusę veido dengianti katės kaukė, katės ausyčių imitacija, katės uodega, prisegta prie ilgas ir stangrias kojas aptempiančių juodų odinių kelnių, ir pakabukas vis įkrentantis tavo iškirptėj tarp kietai juodos aptemptos palaidinės apspaustų, dviejų C dydžio krūtų. Tavo heloweeno kostiumas tiesiog pritrenkiantis.. Tiesiog pribėgau ir pagavau tave už uodegos.

side viewKuo daugiau bendravom, tuo labiau tavo judesiuose ir elgesyje mačiau kažkur senai už nugaros paliktos nenusisekusios meilės atspindžius. Maniau tave jau pamiršau. O gal tik sau melavau kad pamiršau. Šį keistą jausmą sustiprino tai, kad nemačiau tavo veido. Nesakei man ir savo vardo. Balsas buvo toks panašus, kalbėjimo maniera identiška, akys tokios pat… Tik visa figūra kiek kitokia. Ne, po ta kauke negali būti tu..

Žiūriu į tavo akis, vyzdžiai išsiplėtę, nesuprasi- patinku ar tai tik dėl prieblandos. Noriu tikėk, kad pirmas spėjimas teisingas, tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis, tik negaliu to padaryt, nes perdėtas atsargumas ir lengva paranoja kaip švininės grandinės, kabančios ant mano kaklo, visu savo svoriu tempia žemyn ir tik suprantu, kad jei nugrimsiu per giliai- mudviejų ryšys nutruks, aš vėl grįšiu savo paties pragarant, o tu išnyksi kaip lengvai svaiginantis cigaro dūmas ir nebesuprasiu buvai šalia iš tikro ar tik mano galvoje… Net nebežinau kam turėčiau priešintis- į dugną tempiančiam saugumo jausmui ir stengtis likti su tavim, ar atvirkščiai- priešintis tau ir pasikliauti iki tobulybės išlavintu savisaugos instinktu. Atsisakau rinktis ir pasiduodu prabangai neturėti pasirinkimo.

Tu renki į smulkius gabalėlius sudaužytos mano širdies šukes, kurias vidinio įsiučio varomas palaidojau po storu keršto, pykčio, nusivylimo ir apatijos sluoksniu, kuris laikui bėgant visai nestingo, kaip kad tikėjausi, o tik virto kažkokia klampia mase, kurioj pats stovėjau pradžioje iki kelių, o dabar iki kaklo. Jaučiuosi pradėjęs pūti iš vidaus ir nevertas pagalbos ar juolab pagarbos, o tu vistiek dedi vieną šukę prie kitos, neskubėdama ir su perdėtu atsargumu ir suprantu, kad taip gali elgtis tik žmogus, perėjęs tą patį. Pradedu tave gerbti ir mano mintys, apie pasidulkinimą su tavim tiesiog ant baro, kažkur pasimiršta. Jaučiu tavo norą man padėti, net man pačiam sau ir kitiems meluojant, kad pagalbos man nereikia. Galų gale tiesiog pavargstu priešintis. Kaip įgudus juvelyrė tu dėlioji širdies šukes vieną prie kitos, tiksliai ir preciziškai į savo vietas ir jaučiu kaip skauda vis mažiau.

0138_30Ši tavo „operacija“ mane vargina. Džiūsta lūpos ir gerklė. Žodis po žodžio, šypsena po šypsenos, jaučiu, kad esu nuoširdziai tau įdomus. Rūpiniesi manim kaip naujokė seselė pirmu savo ligoniu- su perdėtu paslaugumu ir atsargumu. Tu mano sveikas protas kažkur toli pasilikęs, aš- tiesiog paklydęs negyjantis ligonis. Jaučiuosi kaip peršautas Klaidas, apkabintas savo mylinčios Bonės ir mane šildo jos žodžiai, stebina supratingumas, demonstruojamas pirmą kartą sutiktam žmogui… O gal velniui.. Ar tiesiog padugnei.. Net nebežinau kas esu ir kurio vardo dar esu vertas. Pamiršau iš kur atėjau ir kur turiu grįžti. Nebeprisimenu nuo ko mano kišenėje gulintys raktai- nuo vidinio pragaro, kuriame jaučiausi kaip namie, ar nepasiekiamų rojaus vartų, pro kuriuos tik retkarčiais ir labai trumpam esu pakviečiamas į svečius, kuriuose visada jaučiuosi velniškai svetimas. Dabar tenoriu tuos raktus tiesiog išmest ir nebegrįžt, kad ir iš kur būčiau atėjęs. Šią minutę tu mano meilė, baimė, viltis ir būsimos klaidos.

Stripper-hotDievas ir velnias mano viduj tuo metu sudarinėjo taikos sutartį ir pasirašinėjo ją mano paties krauju prieš mano valią. Tapau liudininku šio savo vidinio susitarimo, kuris dalino mano likimo liniją į „prieš“ ir „po“. Iš sielų žudiko tapau atsiskyrėliu vienuoliu ir pirmą kartą po ilgos pertraukos pasijutau ramus. Viena iš jūsų be jokio gailesčio ir su pasimėgavimu sudaužė mane į gabalėlius kaip stiklinę statulėlę, o kita su juvelyro kruopštumu ir rūpesčiu surinko šukes ir sudėliojo mane iš jų atgal. Judvi esat du skirtingi žmonės, tą vakarą buvę po viena ir ta pačia kauke. Nesusilaikiau ir pabučiavau tave tiesiai į lūpas. Net nežinau kurią iš jūsų tą vakarą bučiavau ir kurią norėjau bučiuoti.

„Turiu eit“- tyliai pasakei man į ausį ir savo kakta sekundei palietei manąją. Žinojau, kad taip nutiks. Tu kaip vaistas, gydantis nuo… nesvarbu ko, ir sukeliantis priklausomybę staigiai nutraukus vartojimą. Tu dar net neišėjai iš šio baro, o mano nugara nubėgo šalto prakaito lašas, supratus, kad „kursas“ baigėsi ir dar vienos dozės nebebus. Dabar tu tapai dar ir mano baime ir priklausomybe. Tu net manęs neatsiklausus iškeitei mano dugnan tempusias grandines į kiek lengvesnę priklausomybę nuo tavęs. Dar bandžiau sekti tave paskui iki rūbinės, tik žmonių buvo tiek daug, kad nebesugebėjau prieiti arčiau. Mačiau tik kaip velkiesi paltuką ir pasiėmus nevykėlę draugę į parankę jau žengi pro duris. Užtrukau tik kelias sekundes kol pasiėmiau striukę ir iššokau pro duris į lauką. Dar norėjau kartą tave apkabint… Tik kur tu dingai? Senamiesčio skersgatviai šakojasi į visas puses. Visuose pilna žmonių, ir jei tu tarp jų, tai tave bus sunku rasti. Tik pasiduoti aš nemėgstu. Kuriuo tu nuėjai? Prisiminiau- juk pagavau tave už uodegos einančią į tą kitą barą gatvės gale. Tu dar negalėjai iki jo nueiti- per mažai laiko. Pasileidau bėgte skersgatviu vedančiu link jo, tik tavęs jau nemačiau niekur. Pasislėpei nakty kaip juoda katė, kuria tą vakarą buvai. Pasileidau atgal ir pabėgėjau į kitą skersgatvį. Tavęs nėra ir čia.. Aš nemoku pralaimėti. Toks jau esu. Pabandžiau supykti ant savęs ir man nepavyko. Tu nusinešei mano pyktį ir įniršį kartu su savim, mane palikdama ten kur stoviu. Pasijutau apvogtas. O gal išgelbėtas? Nebežinau. Grįžau pas draugą, likusį laukt prie baro durų. -Važiuojam? -Važiuojam. Buvo 4 ryto ir reikėjo tempt subines link lovų. Nebe po 18 mums visgi.

No_WarPraradau gebėjimą pykti. Pamečiau norą keršyti. Lašas koncentruoto gerumo, sugirdyto prieš mano valę, užmigdė velnią mano viduje. Nuo savo „karo kirvių“ sienos nukabinėjau vis po vieną „tomahauką“ ir užkasinėjau nežinomoj vietoj. Daugumos iš šių „karo kirvių“ iškasimo priežasties jau net nebeprisimenu. Pasijutau galintis atleisti. Paskambinau draugams, su kuriais susipykau vos ne prieš 10 metų. Nei vienas nebeprisiminė kodėl iš tikro susipykom. Po teisybei nebeprisimenu ir aš. Paspaudėm vieni kitiem rankas. Nebegalėjau pykti ir ant panelės sielos žudikės, tik dabar skambinti jai jau nebesinorėjo visai. Dar kartą mano sielos žudikę pamačiau senamiesčio kavinėj po bemaž mėnesio. Dar lieknesnė ir visgi šiek tiek žemesnė.. Ne, po ta kauke buvai tikrai ne tu. Šįkart tai nesukėlė man jokių emocijų. Jokių nuoskaudų. Jokio skausmo. Po ta kauke buvo kažkas kitas ir jos net vardo nežinau. Nors gal taip ir geriau. Dejavu? Tikriausiai.

*****

women guns dress cars wtf police high heels grayscale detention monochrome starbucks hands behind ba_www.wallpaperhi.com_43Mane visuomet gali rasti:

 

*****

Ką manai? Pasidalink savo nuomone komentaruose