Categories
Saviugda

Pagrindinės baimės formos (III dalis)

Praeitoje dalyje papasakojome alegoriją apie harmoningą visata, kuri yra puikus palyginimas su keturiomis pagrindinėmis žmogaus baimėmis.

Šioje dalyje apžvelgsime keturis pagrindinius reikalavimus, kurių siekia žmogus. Problema ta, jog reikalavimai priešinasi vienas kitam ir juos pasiekti labai sunku (tiesą pasakius, neįmanoma), tačiau verta siekti.

Pirmasis reikalavimas – išskirtinumas

Pirmasis reikalavimas, kurį pagal mūsų palyginimą atitinka rotacija, yra tas, kad žmogus turi tapti nepakartojamu individu, įtvirtinančiu savo autonomišką būtį ir atsiribojančiu nuo kitų, tai reikalavimas tapti ypatinga asmenybe, o ne pakeičiamu masiniu žmogumi.

Kartu čia duotos ir visos baimės, gresiančios, jeigu išsiskiriame iš kitų ir todėl prarandame saugumo jausmą, kurį mums teikia priklausomybė ir bendrumas, o tai reiškia vienatvę bei izoliaciją. Nors mūsų priklausomybė grupėms yra labai plati – tai ir rasė, priklausymas šeimai bei tautai, amžius, lytis, mūsų tikėjimas ar mūsų profesija ir t. t. – ir priklausydami toms grupėms mes jaučiamės artimi bei pažįstami, vis dėlto mes esame individai ir dėl to kažkuo nepakartojami, tuo mes aiškiai skiriamės nuo kitų žmonių.

Tai rodo dėmesio vertas faktas, kad pakanka vien mūsų nykščio atspaudo, norint neklystamai mus atskirti nuo bet kurio kito žmogaus ir tiksliai identifikuoti. Tad mūsų egzistencija yra panaši į piramidę, kurios platusis pagrindas sudarytas iš to, kas tipiška, ir bendrybių, bet einant viršūnės link atsiskiria vis daugiau vienijančių bendrybių, bet einant viršūnės link atsiskiria vis daugiau vienijančių bendrybių ir galų gale lieka tai, kas nepakartojama ir individualu.

Suvokdami ir plėtodami savo vienkartiškumą, individuaciją, kaip šį vystymosi procesą yra pavadinęs C. G. Jungas, mes prarandame priklausomybės kam nors, „kaip ir visi būties“ saugumą ir individo vienišumą jaučiame kaip baimę. Mat kuo daugiau atsiskiriame nuo kitų, tuo vienišesni tampame, prarandame stabilumą, mums kyla pavojus būti nesuprastiems, nepriimtiems, kartais ir nugalėtiems.

Kita vertus, jeigu nerizikuojate tapti savarankiškais individais, tai pernelyg sustingstame kolektyviškume, tipiškume ir liekame kažką lemiamo skolingi savo žmogiškajai savigarbai.

Antrasis reikalavimas – įsiliejimas į daugumą

Antrasis reikalavimas, pagal mūsų palyginimą atitinkantis revoliuciją, yra reikalavimas, kad pasitikėdami atsivertume pasauliui, gyvenimui ir mus supantiems žmonėms, kad susidėtume su Ne Aš, su tuo, kas svetima, kad kontaktuotume su tuo, kas yra už mūsų.

Čia turima galvoje atsidavimas – plačiausia prasme – gyvenimui. Tačiau su tuo susijusi kiekviena baimė prarasti savąjį Aš, tapti priklausomam, atsiduoti, negalėti tinkamai gyventi pagal nuosavą būtį, ją aukoti kitiems ir dėl reikalavimo prisitaikyti per daug atsisakyti savęs pačių.

Tad čia pirmiausia kalbama apie mūsų priklausomybes, apie mūsų „numestumą“ ir apie tai, kad mes, nepaisydami šių priklausomybių ir grėsmių savajam Aš, grėsmių, kurios mums leidžia pajusti savo bejėgiškumą, vis dėlto turime atsisukti į gyvenimą, atverti savo širdis.

Jeigu to daryti nesiryžtame, liekame izoliuotos atskiros būtybės – su niekuo nesusijusios, nepriklausančios niekam kitam, tik pačios sau, galų gale nesaugios, ir dėl to mes nepažįstama nei savęs, nei pasaulio.

Trečiasis reikalavimas – pastovumas

Trečiasis reikalavimas, pagal mūsų palyginimą atitinkantis įcentriškumą, traukos jėgą, yra tas, kad mes turime siekti trukmės. Mes turime tarytum apsigyventi šiame pasaulyje ir jaustis jame kaip namie, planuoti ateitį, siekti tikslų, tarsi gyventume amžinai, tarsi pasaulis būtų stabilus ir ateitis numatoma, tarsi mes galėtume tikėtis amžinumo, tuo pat metu žinodami, kad „media vita in morte sumus“ (lot. gyvename mirtyje), kad mūsų gyvenimas kiekvieną akimirką gali pasibaigti.

Su šiuo trukmės reikalavimu, su reikalavimu projektuoti save į neaiškią ateitį, netgi apskritai turėti ateitį, tarsi prieš mus būtų kažkas tvirto ir tikro, – su šiuo reikalavimu mums yra duotos visos baimės, susijusios su žinojimu apie praeinamumą, apie mūsų priklausomybes ir apie iracionalius mūsų egzistencijos netikėtumus: baimė ryžtis, daryti nauja, planuoti nebūnant tikram dėl to, ką planuoji, atsiduoti niekados nesustojančiai ir mus pačius savo klajonėse įtraukiančiai amžinajai gyvenimo tėkmei.

Tai gerai perteikia pasakymas, kad niekas negali du kartus įbristi į tą pačią upę – ir upė, ir mes patys kaskat vis kiti. Kita vertus, jei išsižadėtume trukmės, negalėtume nieko sukurti ir įgyvendinti. Visa, kas sukurta, mūsų vaizduotėje turi turėti kažkokią trukmę – kitaip mes visai nepradėtume įgyvendinti savo tikslų.

Tad mes visada gyvename tarsi tikėtume turį neribotą laiką, tarsi tai, kas pagaliau pasiekta, būtų stabilu, ir šis mūsų vaizduotėje iškylantis stabilumas bei trukmė, ši iliuzinė amžinybė yra esminis impulsas, skatinantis mus veikti.

Ketvirtasis reikalavimas – pokyčiai

Ketvirtasis reikalavimas, pagal palyginimą atitankantis išcentriškumą, išcentrinę jėgą. Jo esmė ta, kad mes nuolat turime būti pasirengę keistis, sutikti su pokyčiais ir raida, atsisakyti to, kas gerai pažįstama, peržengti tradicijas ir įpročius, nuolat skirtis ir atsisveikinti su tuo, ką kaip tik pasiekėme, viską išgyventi tik kaip tranzitą.

Su šiuo reikalavimu nuolat gyvybingai žengti į priekį ir niekur nesustoti, į nieką tvirtai neįsikibti, būti atviram naujybėms ir nežinomybės rizikai yra susijusi baimė, kad tvarka, būtinybė, taisyklės ir įstatymai, praeities ir įpročio trauka nustatys mums kažkokius rėmus ir sulaikys, kad taip susiaurės ir bus apribotos mūsų galimybės bei mūsų veržimasis į laisvę.

Taigi, priešingai nei anksčiau aprašyta mirties kaip praeinamumo baimė, galų gale mirtis gresia kaip stagnacija ir galutinybė. O jeigu mes atsisakytume impulso keistis, rizikos imtis ko nors naujo, tai įsikibtume į tai, kas įprasta, monotoniškai kartodami ir laikydamiesi to, kas jau egzistuoja, ir laikas bei žmonės mus aplenktų ir užmirštų.

Taip nusakėme kita antinomiją, kitą gyvenimo mums keliamą reikalavimą: kartu turime siekti ir trukmės, ir pokyčių, turime įveikti tiek nesulaikomo praeinamumo, tiek ir neišvengiamos būtinybės baimę.

Kitoje dalyje dar kartą apibendrinsime keturis pagrindinius žmogaus reikalavimus ir su tuom susijusias baimes, išsiaiškinsime keturis asmenybių tipus ir kodėl vaikystėje patirtos traumos sukelia tiek daug baimės.

Autorius: Žilvinas Jogėla

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *