Categories
Lyderystė

Viena korporacijos prezidento gyvenimo diena

Ir pasaulis visada matys mane kaip dailų, tauriai žilstantį vyriškį, akinančia šilta šypsena ir plokščiu it skalbimo lenta pilvu – tiesa, kaip jau minėjau, dažniausiai tik portretuose arba iš toli. Ir aš visada darysiu tinkamą įspūdį. Sykį esu matęs lietuvių verslininkų – storų, praplikusių, bloga veido oda ir geltonais retais dantimis. Nevengia, matyt, vyrai užkąsti Kijevo kotletų per pietus. Su keptomis bulvytėmis ir garnyru, be abejo. O juk Donaldas Trumpas visiems aiškiai iš televizoriaus sakė: „lyderis nevalgo riebaluose kepto maisto“ – palikite jį prasčiokams. Man nuoširdžiai gaila „McDonald‘s Corporation“ direktorių valdybos narių – po kraupaus žurnalistinio tyrimo ir sekimo paaiškėjus, kad per visą mėnesį nė vienas iš kompanijos vadovų ne tik kad nevalgė „McDonald‘s“ restorane, bet net ir nebuvo į jį užsukęs, dabar kiekvienas jų nors kartą per savaitę priešpiečių suka į tas užkandines ir šlamščia korporacinius mėsainius išsijuosę – komunikacijos krizė, tpsakant. Ką gi, viešųjų ryšių konsultantų nurodymas – šventas dalykas.

Mano, kaip ir kiekvieno dorybingo krikščionio pusryčiai paprasti – liesas jogurtas, nesūdyta avižinė košė, greipfrutas su trupučiu cukraus, apelsinų sultys ir kava. Ant pusryčių stalo manęs jau laukia žiniasklaidos suvestinė, kurią pristato specialus kurjeris (jokių siuntinėjimų į asmeninį kompiuterį – saugumo sumetimais) – aš negaištu laiko skaitydamas „Wall Street Journal“, kaip kadaise buvo priimta daryti rytais – visos su mūsų verslu susijusios naujienos, arba bent tai, kaip jas mato ir suvokia likęs pasaulis, man, o ir kitiems direktorių valdybos nariams yra atrenkamos, grupuojamos ir pateikiamos dar naktį – išeidamas iš namų aš jau turiu žinoti viską, kas įvyko per pastarąsias valandas, jei kartais koks maita žurnalistas priskręs su savo klausimais dar pakeliui į būstinę. Šalia informacijos pateikiamos ir rekomendacijos, kaip reaguoti į kiekvieną iš tų naujienų – paniekinančiai ir išdidžiai tylėti, reikšti užuojautą ir gailestį, demonstruoti pasiryžimą ir atkaklumą. Mano ištartas žodis, veido išraiška ar netgi apranga šiais spekuliacijų informacija laikais gali tiesiogiai paveikti visos korporacijos akcijų kursą, o jį saugoti ir puoselėti – mano švenčiausia pareiga.

Taigi, užsidėjęs savimi pasitikinčio ir situaciją kontroliuojančio žmogaus kaukę, apsitaisęs tvarkingais ir kokybiškais rūbais (Billo Gateso atnešta laisvos aprangos mada telieka reklamos agentūroms) aš, kaip ir kiekvienas padorus korporacijos vadovas kiekvieną rytą lydžiu savo vaikus į mokyklą. Aš turiu daug vaikų, tiesa, mažiau nei „Tupperware“ vadovas Rickas Goingsas, kuris jų turi devynis, bet vis tiek nemažai – visai pagal padorios šeimos normas. Kurgi ne – aš netgi gaminu savo vaikams pusryčius, tai viešųjų ryšių konsultantų patarimas, tačiau ir pačiam malonu. Vaikai – mūsų ateitis. Žinoma, aš nesitikiu, kad jie kada nors vadovaus korporacijai, kaip aš. Galų gale, statistiškai 90 procentų verslo dinastijų yra pasmerktos žlugti (užtenka vien prisiminti tuos pačius Fordus), nepaisant taip gražiai aprašinėjamų Prancūzijos vyndarių ar italų siuvėjų. Mano vaikai bus visuomenės veikėjai – užsiims labdara, kurs ir darys pasaulį geresniu – gelbės medžius, banginius, ledynus, rūpinsis juodaodžių invalidžių lesbiečių integracija ar Pakistano mažamečiais, dirbančiais už dolerį per dieną. Kitais žodžiais, kol ateis į protą, kovos su tomis iškadomis, kurias pridarė jų tėvelio vadovaujama korporacija, che che…

Nuėjo į nebūtį tie laikai, kai vadovai į darbus važinėdavo limuzinais, nors rusų ir arabų oligarchai mėgsta tai daryti. Banalu, o ir liaudis nesupras, ypač po to „Goldman Sachs“ „auksinių parašiutų“ skandalo. Mano mašina „Lincoln Town Car“ – nepajudinamas amerikietiškos didybės ir galybės simbolis. Kai kurie jauni korporacijų vadovai mėgsta patys vairuoti „Porsche“ ar visureigius, bet man greitis ir galia nereikalingas – tegu skuba ir statybines medžiagas vežioja jauni. Anglai Londone išvis važinėja metro, bet savo sieloje jie bet kuriuo atveju yra prakeikti socialistai.

Mašinoje dar kartą peržiūriu atsiųstus popierius, kartais pakalbinu vairuotoją – bet dažniausiai klausinėju tik aš. Saugumo sumetimais man nevalia atsakinėti į jokius pašalinius klausimus, siekiant išvengti kompanijoje gandų ir spekuliacijų. Aš sveikas, šeimoje viskas tvarkoje, verslas klesti – viskas aišku, ir to užtenka. 

Jei kelionė iki biuro pavyksta be jokių ekscesų (žurnalistų, atleistųjų darbuotojų ar šiaip bepročių pasalų – galų gale, aš esu atsakingas už viską, kas tik blogo vyksta šiame pasaulyje), biure manęs jau laukia viceprezidentai ir padalinių direktoriai – mūsų rytinis sambūris vadinamas įvairiai – „smegenų centru“, „generalinio štabo bryfingu“, „mafijos suėjimu“ ar pan. Nes, kol dauguma jūsų dar miega, mes pradedame savo darbo dieną pačiu svarbiausiu įvykiu – einamosios situacijos apžvalga. Čia nebūna jokių paslapčių ir emocijų, tik sausa informacija, darbo grupių išvados bei rekomendacijos, bejausmiai grafikai. Čia niekas nevarto popierių šūsnio (juos skaito tik patarėjai ir specialistai), nemaigo mobiliojo telefono mygtukų (kuriuos saugumo sumetimais išvis draudžiama į tokius posėdžius įsinešti), nebarškina kompiuterio klavišais – tiesą sakant, retas valdybos narys juos išvis turi. Kompiuteris – tai darbo įrankis, o mūsų darbo įrankis yra žmonės. Netgi prezidentas Obama kompiuterį naudoja tik viešųjų ryšių tikslams. Stebeilytis į monitorių kenkia akims, o, kaip rašė jūsų rašytojas Juozas Baltušis, milijonieriams reikalingas geras regėjimas – pinigams skaičiuoti. Žmonės kalba, kad George‘as Sorosas kažkada turėjo asmeninį kompiuterį, tačiau, jo paties žodžiais, jis temokėjo dvi operacijas – spausti klavišą „Enter“, kuris parodytų, kiek jis turi pinigų, ir po to spausti klavišą „Esc“ – tam, kad tuos skaičius išjungti. To jam pakako.

Žinoma, tai nereiškia, kad mes dirbame akmens amžiaus sąlygomis. Čia juk yra smegenų ir pelno centras. Dauguma „Fortune 500“ kompanijų laikosi senovinės tradicijos, kad vienos mylios spinduliu nuo prezidento kabineto visa moderniausia organizacinė technika ir aparatūra privalo veikti be priekaištų, kas reiškia ir specialų techninių darbuotojų padalinį – nes nurodymai, iškeliaujantys iš mano kabineto sekundės paklaida gali pakeisti visų jūsų likimus – ir, patikėkite, tai bus operatyviai įvykdyta. Susirinkimo nurodymai yra užrašomi tik ranka arba įskaitomi į diktofonus (visi įrašai saugumo sumetimais nustatytu laiku yra naikinami), vėliau jie pavirs memorandumais ir rekomendaciniais laiškais.

Aš sėdžiu tuščio pasitarimų stalo gale be jokio popieriaus lapelio. Tylėdamas išklausau visų padalinių ataskaitų ir ateities planų. Man tereikia žinoti tik viena – jei prarandame pinigus, tai kodėl, ir kas bus daroma, kad pradėtumėme pinigus uždirbti. Už durų laukia teisininkai, netrukus jie bus pakviesti išdėstyti mums iškeltų ieškinių ar siekiamų susitarimų svarbos – Johnas Grishamas apie tai dažnai rašo savo knygose – ne visai taip, bet iš esmės taip (o kur dar profsąjungos ir jų kaprizai? – ačiū Dievui, aš jų atstovų beveik nesutinku). Kartu su jais priimami sprendimai, susiję su lobizmu ir kitomis subtiliomis poveikio priemonėmis. Susirinkimą pabaigia Komunikacijos departamento ataskaitos apie nuomonės tyrimus – vidinės darbuotojų ir išorinės – mūsų pirkėjų, taip pat jų rekomendacijos – kaip elgtis su darbuotojais, visuomene ir žiniasklaida.

5 replies on “Viena korporacijos prezidento gyvenimo diena”

Labai geras straipsnis… paliko ispudi. Itraukia i Vice Prezidento vaidmeni, vercia susimastyt kaip patobulint- padidint savo dienotvarke. Manau tokie ir turetu buti dauguma straipsniu, pasijauciau lyg pats tvarkyciau visus tuos reikalus, o tai vercia tobuleti. Taip ir toliau

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *