Categories
Lyderystė

Viena korporacijos prezidento gyvenimo diena

Visi laukia mano žodžio (net mano atostogų metu) – jis čia lemiamas. Aš – ne finansininkas, bet mano sprendimas – pritarimas ar veto – tiesiogiai paveiks finansinę situaciją (investuotojai ir akcininkai kaip maitvanagiai tik ir telaukia, kada jų įdėtas doleris uždirbs dar vieną). Niekas man niekada neprieštarauja, niekas manęs negiria už toliaregiškus sprendimus – nes beveik niekas neturi teisės to daryti. Man nereikia nei palaižūnų, nei kritikų, juoba kad jų šitame pasitarime net nėra – tokiom smulkmenom nėra laiko, kai priimami strateginiai sprendimai. Niekas man nesako, ar aš dirbu gerai, ar blogai. Direktorių valdyba neva turi prižiūrėti prezidento darbą, bet jie neturi jokių galimybių stebėti mano kasdienybės. Juoba kad ir tuo retai domisi, o ir ne visai turi kvalifikacijos įvertinti mano darbą. Korporacija – tai sudėtingas mechanizmas su savo vidiniais santykiais, konkurencija, galvų medžiotojų siautėjimu, komunikacijos krizėmis, prakeiktomis profsąjungomis ir t.t. Ir niekas nežino tiek, kiek aš, ir niekas negeria arbatos su karalienėmis, Holivudo žvaigždėmis bei Volstryto rykliais, kaip aš. Tačiau man svarbiausia yra viena, t.y., tai, kam aš ir pasamdytas – akcijų vertė.

Susirinkimas trunka iki pat priešpiečių. Jam pasibaigus, gauname jau paruoštus memorandumus ir pranešimus spaudai – dar kartą pasitikrinti, apie ką kalbėta, ir kas nuspręsta. Patvirtinu kompanijos lėktuvo maršrutą (pagal darbo sutartį, niekas negali naudotis lėktuvu be mano žinios) ir skirstomės iki rytdienos. Manęs laukia keli trumpi susitikimai – dažniausiai su atstovais iš užsienio šalių, sako, tai juos motyvuoja. Mano pasirodymas jiems visada būna trumpas, bet įsimintinas – keliolika žodžių, lydimų šypsenos, pasveikinimas „prisijungus prie šeimos“, sėkmės palinkėjimas, ir štai brazilai ar moldavai turi apie ką kalbėti visą savo likusį gyvenimą.

Grįžtu į kabinetą. Mano darbo stalas beveik tuščias (jokių popierių – užuominų į tai, kad aš kažko nespėjau perskaityti), ant jo puikuojasi tik įrėmintos šeimos nuotraukos (anot Conrado Hiltono, „tai padeda susikaupti ir suvokti, vardan ko mes gyvename“), prizas už sportines varžybas iš Universiteto laikų ir labiausiai įkvėpiančio mūsų kompanijos gaminio kopija – į tai žvelgdamas aš jaučiuosi geriausiai. Nors šalimais įrengti sauna, sporto salė, miegamasis ir valgomasis, tačiau dabar jie man nerūpi, ir vis svarstau, ar neįsirengus biure ko nors panašaus į tai, ką turi pasidaręs dabartinis „Ford Motor Company“ kompanijos prezidentas Alanas Mulally – kažką panašaus į armijos generalinio štabo kontrolės punktą, ant kurio sienos įrengtuose displėjuose mato nenutrūkstamą gamybos ciklą visame pasaulyje esančiose gamyklose, sako, ten jis mieliausiai leidžia visą darbo dieną. Tačiau jis į „Ford“ atėjo iš „Boeing“, o ten, žinia, vyrai visai pakvaišta nuo karinių užsakymų ir aviacinės romantikos.

Priešpiečių metas. „Priešpiečiai – liurbiams“, – kadaise filme „Wall Street“ sakė herojus Gordonas Gekko. Iš tiesų, nieko nėra beprasmiškiau, kaip eikvoti laiką valgant. Priešpiečiams aš darau retas išimtis – tik su viliojamais į darbą „galvų medžiotojų“ atrinktais kandidatais (su tokiais pietaujama mieste), arba jei į būstinę kyštelėjo nosį kuris nors iš stambių investuotojų – tada kviečiu jį pietauti šalia savo kabineto – jis turi suvokti, kad mano darbo diena įtampta ir valgau aš tiesiog „prie staklių“. Kai kuriose kompanijose vyksta bendri priešpiečiai su valdybos nariais, tačiau aš to neskatinu – kam blaškyti jų dėmesį ir eikvoti darbo laiką?

Po priešpiečių – susitikimas posėdžių salėje su rinkos analitikais ir kompanijos finansininkais. Po jų į salę žengia gamybininkai ir rinkos ekspertai, tiesą sakant, tie, apie kurios visuomenė susidariusi klaidingą nuomonę, kaip apie „pramoninio špionažo“ veikėjus. Aš privalau žinoti, kuo kvėpuoja konkurentai. Po jų vėl žiniasklaidos pranešimų apžvalga ir rekomendacijos. Tuo mano darbo diena biure ir baigiasi. Aš nesuprantu darboholikų, kurie ištisą parą plėšosi, kaip tas aukščiau aprašytasis „Fordo“ viceprezidentas – dirbti turi pavaldiniai. „Starbucks“ prezidentas Howardas Schultzas ištisą dieną lankosi savo kavinėse ir sriaubia kibirais tą kavą – kažin, ką tuo metu veikia tie, kuriems iš tikrųjų priklauso tai daryti? Napoleonas kadaise sakė: „man išvykus, prasideda kvailystės“, ir tuo geriausiai įrodė, koks prastas vadovas jis buvo, jei nesugebėjo pasirinkti tinkamos komandos.

O aš palieku savo biurą ramia širdimi – sistema veikia kaip suderintas laikrodžio mechanizmas, ir aš išvykstu į pavakarės veiklas – valstybinių komisijų ir komitetų posėdžiai (be to, aš dar esu keliolikos fondų valdybos narys), susitikimai su prezidentu ar mieste besilankančiomis princesėmis, ir, žinoma, apsilankymas kitų kompanijų direktorių valdybose, kurių narys taip pat esu. Kaip bebūtų keista, tačiau atlygis už tokią narystę gali viršyti mano kompanijos atlyginimą dešimt kartų. Tarkime, buvęs „Royal Philips Electronics“ prezidentas Gerardas Kleisterlee per metus gaudavo 2,5 milijonų eurų metinį atlyginimą, tačiau už narystę „Royal Dutch Shell“ ir „Dell Computers“ valdybose papildomai gaudavo apie 20 milijonų eurų per metus. „McDonald‘s“ prezidentas Jimas Skinneris direktoriauja ir „Walgreen“ bei „Illinois Tool Company“ korporacijų valdybose. Jo konkurentas Davidas Novakas, „Yum Brands“ korporacijos, valdančios KFC ir „Pizza Hut“ restoranus vadovas tuo pačiu dar yra ir „Chase Manhattan“ banko valdybos narys. Tokia jau praktika. Mes, vadovai visi esame likimo broliai – ir jausdami vienas kito petį ir alsavimą mes kartu įveiksime pasaulines krizes ir sukursime jums galimybę dirbti – ir užsidirbti, leisti vaikus į mokyklas, atostogauti egzotiškose šalyse, įsigyti norimus baldus ir gražių rūbelių – didžiausia Karlo Marxo klaida ir buvo, kad jis nė nenujautė, jog darbininkai kada nors galės turtėti kartu su darbdaviais (juoba kad dar įsigydami savo kompanijos akcijų, tapti ir bendrasavininkiais). Ir mes kartu jums pagaminsime viską, ko tik jums beprireiks – mes, o ne sukčiai politikai, į kuriuos jūs žvelgiate su tokia meile ir viltimi… Ar bent vienas politikas jums sukūrė piliulę nuo skausmo ar programinę kompiuterio įrangą? Pagamino televizorių? Pasiuvo švarką? Surinko automobilį?

Su tokiomis geranoriškomis mintimis aš pasitinku vakarą, o jame – privalomas pasirodymas su šeima visuomenėje, kad ir kas tai bebūtų – užmiesčio klubas, opera, spektaklis vaikų mokyklose, labdaros renginiai. Ir, žinoma, golfas – tas prakeiktas turtuoliškas stereotipas. Tikrovėje tai yra tikras minų laukas. Menu, prieš keliolika metų, kai sudužo aviakompanijos TWA lėktuvas, nepaisant idealiai veikiančio skomunikacijos mechanizmo, pasaulį vis dėlto apskriejo TWA kompanijos prezidento nuotrauka, kurioje jis atsipūtęs mėgaujasi golfu, užuot gedėjęs žuvusiųjų. Nuo to laiko paparaciams nieko nėra maloniau, kaip turi vaikytis korporacijų vadovus golfo lauke, užuot sprendusius globalines problemas ir spausdinti nuotrauką linksmai nusiteikusio.

Taigi, jums atrodo, kad toks darbas nevertas trisdešimties tūkstančių dolerių per dieną atlygio? Žinoma, ne. Nes niekada nebuvote, o vargu ar ir būsite mano vietoje.

Ką ten atlyginimas… Jei teiktumėtės pastudijuoti korporacijų metines ataskaitas, nustebtumėte išvydę, kiek daug puslapių jų yra skiriama papildomų direktorių premijų ir privilegijų išvardijimui. Dantų gydytojai, masažuotojos, kirpėjai, narystės klubuose, asmeninis lėktuvas, namai, vaikų mokslas ir studijos – viską apmoka kompanija. Ir, žinoma, akcijų paketai, kurias, tiesa, po „Enron“ skandalo dabar jau draudžiama parduoti, kol dirbu šioje kompanijoje.

Žmonėms visada imponuoja pinigai, rečiau – valdžios ir galios pojūtis, tačiau retas suvokia, kokią kainą už tai sumoku aš pats. Statistiškai tik vienas iš dvidešimties milijoninius atlyginimus gaunančių kompanijų vadovų išlieka savo poste ilgiau nei trejus metus. Nes korporacijos prezidentas yra atsakingas už viską – karą Afganistane, bankrotą ir masinius atleidimus iš darbo. Korporacinė kultūra, žmonių parinkimas, atleidimai, darbo sauga ir įstatymai, pardavimai, komunikacija – aš esu viskas. Žinoma, oficialiai aš atsakingas tik už kompanijos viziją ir strategiją. Padėjėjai gali padėti išvystyti strategiją. Investuotojai gali patvirtinti verslo planą. Tačiau kompanijos kryptį užduos tik prezidentas. Gaminsim ar negaminsim? Kuriose rinkose? Kaip konkuruosime? Būtent prezidentas kuria partnerystes, tvirtina biudžetus, priima sprendimus ir samdo žmones valdyti kompaniją.

Todėl aš esu lengvai pažeidžiamas, kai kartą per metus akcininkai susirenka svarstyti kompanijos veiklos ir rezultatų – tada man būna riesta. Prezidentas yra atsakingas už sėkmę, bet dar labiau – už visas nesėkmes. Manęs niekas nesigaili, niekas neužjaučia. Aš esu tas, kuris bus teisiamas, kaip „Enron“ ar „Worldcom“ vadovai, (dėkoju Aukščiausiajam, kad negyvenu Azijoje ir turbūt išvengsiu to vargšo „Samsung“ direktoriaus, nuteisto mirties bausme už korupciją likimo), ir į mano nuotrauką žurnaluose žmonės baksnos taukuotais pirštais sakydami: „čia tas, kuris nuvarė kompaniją į bankrotą“. „Priėmė neteisingą sprendimą“. „Idiotas“. Ir, nepaisant visos govėdos padėjėjų, patarėjų, konsultantų ir ekspertų, pasaulyje turbūt nerasite vienišesnio žmogaus nei aš, korporacijos vadovas.

O aš juk irgi tik žmogus su savo problemomis – prostatos vėžiu, impotencija, blogai besimokančiais vaikais ir nekenčiama nusenusia žmona.

(Straipsnis spausdintas žurnale “Verslo klasė”)

Giedrius Drukteinis Elegancija.eu

5 replies on “Viena korporacijos prezidento gyvenimo diena”

Labai geras straipsnis… paliko ispudi. Itraukia i Vice Prezidento vaidmeni, vercia susimastyt kaip patobulint- padidint savo dienotvarke. Manau tokie ir turetu buti dauguma straipsniu, pasijauciau lyg pats tvarkyciau visus tuos reikalus, o tai vercia tobuleti. Taip ir toliau

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *