Categories
Etiketas

Geras Tostas – Gera Nuotaika

Kiekvienose vestuvėse neišvengiamai ateina tas nemalonus momentas, kai piršlys netikėtai pakviečia mus pasakyti tostą jaunųjų garbei. Ir neišvengiamai visada atsiranda bent vienas svečias, pradedantis kratytis šios dažniausiai kažkodėl nemalonios prievolės. „Ai, aš dabar nekalbėsiu“, „gal vėliau“ – tradiciniai atsikalbinėjimai, ir nieko nėra klaikiau, kaip juos girdėti, užuot išgirdus širdingą ir nuoširdų palinkėjimą dažniausiai išties artimiems žmonėms.

Juoba kad yra taip paprasta tai padaryti…

 

TOSTŲ ISTORIJA

Dėl kažkokių keistų priežasčių tostai mūsų pasąmonėje dažniausiai asocijuojasi su gruzinų ar kitų Kaukazo tautų kultūra, tačiau iš tikrųjų ir žodžio „tostas“ ir paties tosto, kaip tradicijos šaknys glūdi Vakarų Europoje. Tostas prie stalo yra anglų, o tostas vestuvėse – škotų išradimas.

Žmonės gėrimų taures kilnojo dėkodami dievams už suteiktas malones jau antikos, galbūt net ir priešistoriniais laikais – tiesa, linkėti dievamsi laimės ir sveikatos būtų buvę per drąsu, galų gale, tam jie ir buvo dievai, kad viską turėtų. Tokiu būdu savo dievams dėkojo hebrajai ir persai, egiptiečiai ir graikai. Yra žinoma, kad hunų vadas Atila kiekvieno valgio metu savo dievams padėkodavo net tris kartus, kiekvieną kartą susiversdamas taurę midaus ar panašaus gėrimo.

Tačiau senovės Romoje atsirado paprotys dėkoti  ir žmogui, imperatoriui – kaip ten bebūtų, kai kurie jų irgi apsiskelbdavo esą dievybės įsikūnijimas. Fabijus Maksimus netgi buvo išleidęs įstatymą, draudžiantį romėnams valgyti ir gerti, nepadėkojus jam už taiką, laimę ir ramybę.  O kartu su tuo atsirado ir tradicija visada dėkoti tam, kas paduoda taurę gėrimo ištroškusiajam.

Seniausias tostas, kokiu mes pažįstame šiandien, yra užfiksuotas apie 450 metus Anglijoje – tada saksų princesė Rowenta, keldama taurę anglų karaliaus Vortigerno garbei, palinkėjo jam sveikatos. Į tai karalius atsakė: „gerk į sveikatą“. Tą patį vakarą jie abu, beje, dar ir apsivedė. Toje pačioje Anglijoje atsirado ir būtinybė geriant atsistoti ir pasisukti veidu į veidą – mat ten klastingieji danų vikingai X amžiuje garsėjo kaip gebantys draugiškų derybų metu perrėžti anglams gerkles būtent tada, kai tie užsiversdavo taures su gėrimais, taip patvirtindami savo sutartis… Nuo to laiko ir buvo suvokta, kad gerti saugiausia – stovint, pasisukus veidu į kitą, ir žvelgiant jam tiesiai į akis. Kraugeriškas yra ir skandinaviškas palinkėjimas „skol“, kuo dažnas mūsų mėgsta pagerbti kolegas iš Danijos ar Švedijos, keldamas taureles į jų sveikatą. Pats žodis „skol“ yra kilęs nuo senovės norvegų kalbos žodžio „skoal“, reiškiančio „dubenį“ su tiesiogine aliuzija į senovinį paprotį gerti iš nukautų priešų kaukolės…

Ankstyvaisiais viduramžiais atsirado ritualas susidaužti taurėmis. Manoma, kad tai kilę iš siekio įrodyti svečiui, kad jo gėrimas nėra užnuodytas, kaip tai buvo madinga daryti anais laikais. Susidauždami taurėmis žmonės stengdavosi, kad dalis gėrimo iš jų taurių persilietų į sugėrovo – tai ir buvo laikoma gerų ketinimų įrodymu. Graži versija, tačiau jai pagrįsti nėra rasta nė vieno įrodymo. Kitos versijos teigia, kad susidauždami taurėmis viduramžių krikščionys siekdavo išgauti garsą, primenantį varpų skambėjimą – taip neva nuo vaišių stalo būdavo nuvaromi velniai. Taip pat manoma, kad žmonija taurių susidaužimo ritualą išrado siekdama patenkinti visus penkis savo pojūčius – nuo tada gėrimą buvo galima paragauti, paliesti, pamatyti, užuosti ir, susidaužiant taurėmis – išgirsti.

Pats žodis „tostas“ atsirado XVII amžiaus pabaigoje Anglijoje ir jis reiškia tą patį žodį, kurį mes netaisyklingai vartojame apibūdindami je skrudintuvėje apskrudintą duonos riekę. „Tostas“ ir buvo keptos duonos trupiniai, pilami į gėrimą kaip prieskonis arba papildas gėrimo skoniui pastiprinti. Tai buvo turtingų žmonių privilegija, todėl gėrimai, keliami iškilmingomis progomis ir buvo pradėti vadinti „tostuotais“, vėliau – tiesiog „tostais“. Na, o tostai per vestuves jaunųjų garbei, kaip minėta, škotų išradimas. Ten XVII amžiaus pabaigoje dvi šeimos, sutarusios dėl savo atžalų santuokos, tai užtvirtindavo viskio buteliu ir dar iki vestuvių palinkėdavo sužadėtiniams laimės ir sveikatos. Tokį pat linkėjimą galėjo pasakyti ir vestuvėse dalyvaujantys svečiai.

 

KAIP PASAKYTI GERĄ TOSTĄ

Pradžiai – jei einate į renginį, kuriame gali tekti sakyti tostą, pasiruoškite tam. Pasiteisinimas „aš nepasiruošiau“ skamba taip pat kaip ir „aš čia atėjau tik paėsti ir prisiliuobti jūsų sąskaita“. Bet jei esate šeimininkas, neverskite kalbėti tų, kurie išties nenori tai daryti, gal tas žmogus yra tiesiog drovus ar turi kalbos defektą – neverskite svečių pasijusti nepatogiai. Ir, žinoma, kalbėdamas pasistenkite atsiminti abiejų jaunųjų vardus – tai irgi pasiruošimo reikalas.

Tostą, beje, galite sakyti ir sedėdamas. Vakaruose tai yra visiškai priimtina, juoba kad net senovės Anglijoje ir Prancūzijoje tai buvo reglamentuota ir įstatymų po to, kai du karaliai, savo karo laivuose keldamiesi sakyti tosto, susimušė savo galvas į žemų lubų sijas, buvo nuspręsta, kad saugiau bus tai padaryti sėdint… Mūsuose priimta sakyti tostą stovint, todėl visad atkreipkite dėmesį į tai, kokios tradicijos vyrauja tose vestuvėse, į kurias esate pakviestas.

Jei sakote tostą atsistoję, stovėkite tiesiai, nemindžiukuokite. Nevenkite savo žvilgsniu apdovanoti kiekvieno svečio.

Nesakykite tosto, jei esate daug išgėręs – tada atrodysite tiesiog kvailai. Pasistenkite atlikti šią prievolę iki tol, kol pasieksite nepageidaujamą kondiciją. Juoba kad girtas žmogus visada kalba neaiškai, nerišliai ir yra linkęs pamesti minties giją.

Tostą sakykite aiškiai ir garsiai, nemurmėkite sau po nosimi. Tiesiog atminkite, kad ne visi gali girdėti tai, ką kalbate.  Ir nors esate tai matę Holivudo filmuose, neskaitykite tosto iš lapuko – banalios falšyvo nuoširdumo frazės, rastos internete,  dar nėra nieko pradžiuginusios. Kalbėkite iš širdies, tada bet kuris tostas skamba geriausiai.


GERO TOSTO TURINYS

Atsižvelgiant į tai, kad tostai buvo sukurti kaip priemonė pagerbti, padėkoti ir palinkėti, tiesiog būtina laikytis šių trijų veiksnių, kurie kiekvieną tostą padaro nuoširdžiu ir prasmingu. Nepliaukškite niekų, tiesiog sakykite tai, ką norite pasakyti – apie savo pagarbą, meilę ir kitus gerus jausmus jaunųjų atžvilgiu.

Pradžiai – visada prisistatykite ir apibrėžkite savo santykį su jaunaisiais. Kompanijoje gali būti, o ir bus žmonių, kurie Jūsų visai nepažįsta ir nesupras, ko Jums taip juokinga tai, ką sakote.

Parodykite pagarbą jaunųjų tėvams, nes greičiausiai tai yra tie žmonės, kurie apmokėjo visą šią puotą.  Padėkokite virėjoms už skanų maistą ir jaunųjų tėvams už „nuostabius ir pagarbos vertus vaikus“.

Visuomenėje egzistuoja mitas, kad sakant tostą jauniesiems, būtina papasakoti kokį juokingą atsitikimą apie juos. Tiesą sakant, tai yra visai neprivaloma, ypač suvokiant, kad tai, kas juokinga Jums, nebūtinai bus juokinga kitiems. Atsargiau su juokais, tai visada yra pavojinga zona. Tiesiog atminkite – Jūs pakviestas ne kaip samdytas klounas visus juokinti, o kaip žmogus, širdimi artimas jauniesiems.

Nevenkite apibūdinti jaunųjų. Užtenka paminėti bent penkis būdvardžius, kurie Jums ateina į galvą (arba Jus žavi), apie juos pagalvojus (žinoma, geraja prasme…) Jauniesiems bus malonu tai išgirsti.

Jei esate artimesnis kuriam nors iš sutuoktinių, papasakokite apie jų susipažinimo įspūdžius, ypač tai, koks buvo, pvz., jaunikis iki susipažinimo su jaunąja, kuo ir kaip pasikeitė (žinoma, tik į gerąją pusę, ar ne?), kaip Jums asmeniškai apibūdino savo būsimąją nuotaką. Nevenkite pagražinti tokių istorijų. Kaip sakoma politinių technologijų kursuose: „niekada neleiskite teisybei sugadinti gražios istorijos“.

Jei esate vedęs, duokite jauniesiems patarimą ar papasakokite jiems tai, ko išmokote pats. Pasiūlykite pasinaudoti suteikta informacija.

Nevenkite pabrėžti, kad jaunieji yra verti pagarbos ir būti sektinais pavyzdžiais. Ypač šiais laikais, kai vestuvės yra išties tvirto pasiryžimo įrodymas. Tai yra puiki progra pademonstruoti savo meilę jiems abiems.

Neužbėkite už akių, ypač kalbant apie būsimus vaikučius, karjerą ar turtą. Kadaise Prūsijos karalienė Luiza nuolankiai keldama taurę į jos karalystės užkariautojo Napoleono sveikatą, pareiškė: „jis užėmė mūsų žemes, bet greitai jas mums grąžins“. Į tai Napoleonas atsakė: „neišgerkite viso gėrimo, ponia“.

Elegancija.eu
Categories
Pasimatymų patarimai

Alkoholis ir naktiniai klubai

Mūsų skaitytojo atsiųstas straipsnelis.

Žmonės gali pasiekti daug gyvenime, bet kartais jie save apriboja. Šį kartą jie savo galimybes apriboja alkoholiu. Štai vyruko gyvenimo ištrauka iš naktinių klubų gyvenimo.

Apie Petriuką. Mūsų herojus turi tikslą – „pakabinti“ panelę kuri realiai pretenduotu į jo širdį. Petriukas mėgsta merginas, turi supratimą kaip jas kabinti, turi savo stilių, komunikabilus, išvaizdus. Viskas su juo kaip ir gerai. Bet ką aš matau, kai jis būna klube? Įžengus į klubą, jis eina prie baro, nes kitaip negali atsipalaiduoti be alkoholio. Blogiausia tai, kad jis ne kokteilius geria, kurio užtektu vieno, kad pradėtum judėti, o alų. Vis gi pigiau ir daugiau jo gali išgerti, tad ties vienu ar dviem bokalais beveik niekada neapsistojama. O mes gerai žinome kas būna kai išgeri daugiau už leistina norma. Rezultate matau girta vyruką kuris kabina visas paneles kurios tik juda, o jei nejuda, tai pajudina. Nemeluosiu ir nesakysiu, kad jam nesiseka. Vis gi, šiame klube ne jis vienas įkalęs gerai.

Paskutini vakarą pamušė savo rekordą ir pasibučiavo su trimis skirtingomis panelėmis ir iš dar vienos gavo numeriuką. Rezultatas iš ties ganėtinai įspūdingas. Bet čia tik tuo atveju jeigu mes kalbėtume tik apie skaičiukus. O kas liečia posūkį į jo širdį – tuščia… Blogiausia tai, kad nemažai panelių turėjo dėl jo neplanuotai eiti parūkyti ar į tualetą, kad tik atsikratytu priekabaus ir išgėrusio vyruko. Tai yra labai blogai, bet ką tu girtas žmogau suprasi, kai tau nusispjauti ir kai tik vienas galvoje…

Kaip manote? Kiek turi praeiti laiko, kad jo įgūdžiai taptu tokie nušlifuoti, jog galėtu atėjęs į klubą nusikabinti sau šaunia ir dailia panelę, ir tai nebūtu atsitiktinumas, o jo nenugalimas žavėsis? Mėnuo, du, pusmetis?  – Jei tektu man spėti, aš pasakyčiau, kad metai būtu jau labai geras rezultatas. Metai, tai daug ar ne? Man tai velniškai daug. Bet greičiau ir būti negali, nes jis kas vakarą būna padauginęs alkoholio ir matau, kaip jis nė per mažą žingsnelį netobulėja. Ne todėl, kad jis būtu bukas ar visiška nemokša, tiesiog alkoholis ji laiko vietoje. Kai blaivam žmogui pasako ne, jis gali susikrimsti, apgalvoti savo klaidas ir vėl kibti į atlapus, tik šį karta kažko pasimokius. O kai tu esi išgėręs, tau būna ant visko nusispjauti ir tiesiog eini kiaurai per viską ir nieko nesimokai, nes tau ta akimirka yra gerai. Ar mes norim stovėti vietoje ir ar mums to reikia?

Įdomu, ar Petriukas žino, kad tą vakarą jis gali būti karščiausias vaikinas? Žinot, jis galėjo pasiekti kur kas daugiau, tą vakarą, tik pats to nežinojo. Negaliu garantuoti šimtu procentu, kad galėjo bent su viena grįžti namo, bet šansai buvo ganėtinai realus žiūrint iš šono. Gerai kai yra bent ką ryte pasipasakoti/pasigirti. Dar geriau, kai kokie šiurpuliukai nuo jos prabėga, prisiminus ją. Bet kalbėti ir girtis koks aš lovelasas esu nėra garbinga, kai nė viena tau iš tų panelių nepatiko. Tu taip ir nepajudėsi iš mirties taško, jeigu nesistengsi „kabinti“ sau patinkančiu panelių blaivas.

Vyrai, neverskime panelių bėgti nuo mūsų į rūkyklas ar tualetus, o traukime jas prie savęs.  Lai merginos dalinasi su draugėmis gerais prisiminimais apie mus. Lai kuria istorijas apie mus kokie mes šaunus esam. Tegu panelės grįžta namo su plačia šypsena, kad galėtu pasigirti, jog Lietuvoje vis dar yra šaunių vyrukų!

Armantas

Categories
Astrologija

Astrologijos laboratorija: mėnulio užtemimas

Sveiki!

Malonu jums rašyti. Ar mėgstate atsitraukti nuo kasdienos rutinos ir pakelti save šiek tiek aukščiau nuo žemiškų darbų? Netgi aklas kurmis išsirausia į paviršių pasišildyti saulutėje… Šiandien pažadu pateikti informatyvų, bei aktualų straipsnį, apie netrukus dangaus platybėse įvyksiantį įvykį. Iš kart sakau, kad nerasite čia nieko paslaptingo ar mistiško – viskas bus paaiškinta lietuviškai bei suprantamai. Tas įvykis yra …

Categories
Vyriškas patarimas

Kaip atsisakyti žalingų įpročių?

Tema:
Sveikata
Vardas:
Vygantas

Klausimas:
Ka daryti jai as neatrandu savyje valios mesti zalingus iprocius?

Pastaba: Klausiantysis turėjo omenyje rūkymą ir tikriausiai alkoholi, mano pateiktas variantas gali tikti abiems atvejams.

Atsakymas:

Sveikas Vygantai,

Nes vėlai keltis galima laikyti irgi žalingu įpročiu, todėl tu nori labiau sužinoti bendrąja prasme ar turi konkretesnių poreikių, kaip mesti rūkyti, gerti ir t.t. ?

Mano atsakymas, kol maniau, kad kalbi apie rūkymo metimą.

Pirmiausia turėtum išsiaiškinti dėl kokių priežasčių tu nori mesti vieną ar kitą žalingą įprotį? Kas tave verčia mesti tai? Ir kas tave verčia manyti, kad tai blogas įprotis?

Dažnai sunku mesti rūkyti, nes tavo aplinkoje daug kas ruko ir tai tave patį skatiną daryti. Todėl norint išsivaduoti iš tave supančios aplinkos įtakos tu turėtum praplėsti savo akiratį, daugiau sužinoti apie tabako žalą, kaip jis veikia tavo kūną, protą, patrauklumą. Gali pasidomėti kaip reklama manipuliuoja žmonėmis, kad jie rūkytu. Vien praplėtus savo žinias ir akiratį tu pastebėsi, kad neturi dėl ko rūkyti, nebeliks jokių argumentų kodėl tu turėtum rūkyti. O tada ir mesti bus labai lengva.

Tarkim. Anksčiau per televizija reklamuodavo Malboro cigaretes ir sakydavo, jog rūkyti yra vyriška ir visi kieti bičai ir kaubojai rūko. Dabar tas senukas kur reklamavosi toje reklamoje, jodinėja su prie savęs prisegtu kvėpavimo aparatu, nes per rūkymą nebegali kvėpuoti normaliai kaip visi žmonės. Ir kai tokius dalykus sužinai ir pamatai, tada labai pasikeičia mąstymas į žalingus įpročius ir jų net nesinori.

Tai valia pakeisk į žinias ir valios reikės tik tiek, kad atsisakytum draugų, kolegų įtakos. Žmonės labai vertina ir gerbia stiprius individus, kurie išeina iš bandos ir pradeda gyventi kitaip nei visi likusieji. Jie tada jaučiasi silpni, kad nesugeba to padaryti, o tave laikys stipriu. Taip pat, nuo vieno pavyzdžio užsikrečia šimtai. Gali būti tas pavyzdys.

Mesti rūkyti lengva, tik žinok dėl kokių priežasčių tu nori mesti rūkyti? Ir dėl kokių priežasčių tu rūkai? Nes rūkymas gali būti bėgimas nuo problemų, savo minčių, ar tai norėjimas pritapti prie visų.

Turėk savo kelia ir juo eik.

Nori ir tu užduoti klausimą? Klausk vyriško patarimo.

Categories
Motyvacija Sėkmės Istorijos

Grįžimas į prasmingą gyvenimą

Gyvenimas yra gražus.

Sveiki mano vardas Dionisas. Norėčiau pasidalinti savo gyvenimo patirtimi. Pakalbėti apie žmogaus užprogramavimą vartojimui.

Per prievartą mums įkalta programa vartoti alkoholinius gėrimus, vėliau alkoholis sukelia priklausomybę. Priverstinai, bet tarsi savonoriškai žmogus turi pastoviai VARTOTI, neužduodamas sau klausimo, ar jam to reikia. Mūsų pasaulyje yra daug įvairiu priklausomybių – nuo alkoholio, nuo tabako, nuo kazino, nuo narkotikų, nuo persivalgymo ir t.t., bet dabar apie mane.

Kai man buvo apie 12 – 13 metų, aš tapau įvairių alkoholio/tabako gamybos įmonių auka. Pradėjau vartoti jų gamybos gaminius, rūkyti, gerti alų, vėliau – kokteilius ir degtine.

Nuo vaikystės gaudavau informaciją apie šiuos gaminius. Tėvas sakydavo – nerūkyk, tai kenkia sveikatai, o pats rūkydavo. Dėdė irgi sakydavo – tik nepradėk rūkyti, nes tai kenkia sveikatai, jis irgi pats rūkydavo. Tą pati girdėdavau ir apie alkoholį, kad jį galėsiu pradėti vartoti tik kai užaugsiu ir tik su saiku. Bet to saiko niekur neįmanoma nė pastebėti, aplink save nuolat matydavau girtų žmonių – kaimynai, tėvas, bendri šeimos draugai ir šiaip, išėjus į lauką, o ypač per šventės.

Taip ir augau. Išgirdau, – jeigu vartosiu alų, o ne degtinę, tai tikrai nebus šansų prasigerti. Taip aš ir padariau – pradėjau nuo alaus… Iš pradžių skonis pasirodė nelabai koks, kartus, bet vėliau po truputį pripratau, vartodamas patį silpniausią alų – apie 4,5 laipsnių. Vėliau, kai man buvo apie 16 – 17 metų, aš jau pirkdavau alų (Balta meška) apie 7 laipsniai.

Laikas nuo laiko girdėjau pasisakimus, kad tikras vyras „turi gerti degtinę‘. Ką jau padarysi – turi, reiškia – turi. Tad nuo 14 metų aš pradėjau BŪTI VYRU. Apsinuodijęs pirmą kartą degtine, gulėjau ant grindų, net galvos pakelti negalėjau, nes nepraleidau nė vienos taurelės. Labai norėjau pasireikšti ir įsitvirtinti kompanijoje.

Rūkyti pradėjau Marlboro markės cigaretės, mat nuolat matydavau reklamą per TV, kur fiziškai tvirti vyrai – kaubojai, laksto su žirgais. Jie laisvi, savarankiški, patrauklios išvaizdos.

Vėliau perėjau prie LUCKY STRIKE cigarečių. Toje reklamoje nuolat sakydavo – LUCKY STRIKE – tai tikra Amerika. Ir paragavau aš tos, “tikros” Amerikos.

Alkoholis

Kai buvau 17-os vakarinė dozė alaus buvo apie 6 butelius 0,5 l (Baltos meškos). Po truputi dozės augo, ir kai buvau 18 – 19 metų, aš jau gerdavau po 2 – 3 dienas iš eilės. Dažniausia per išeigines, nes tuo metu atsirado nauja “mada” – kaip švęsti penktadienį. Per vieną naktį aš išgerdavau apie 20 butelių alaus. Žiemos metu gerdavau ir degtinės “degtinė duoda šilumos organizmui”.

Jau 20-ies metų po pagėrimų ne visada galėjau atsiminti – kur buvau, ką veikiau ir panašiai. Dingdavo atmintis. Kartais pradėdavau elgtis agresyviai, o kitą dieną negalėjau paaiškinti savo elgesio, tad kad būtų lengviau vėl prisigerdavau. Į galvą buvo įkalta, “alkoholis padeda visais gyvenimo atvejais”. Liūdna – išgerk. Linksma – išgerk. Pakliuvai į sudėtingą situaciją – vėl išgerk. Vėliau, dėl nuolatinių “festivalių”, prasidėjo finansiniai sunkumai – skolos, įspėjimai darbe.

Aš susikaupiau iš paskutinių jėgų “surinkau smegenų likučius savo galvoję” ir uždaviau sau klausimą, – ar tokio gyvenimo aš norėjau, ar apie tai svajojau vaikystėje? Galvojau, kodėl tai, ką aš matydavau per TV filmus, reklamą – nevyksta mano gyvenime. Juk dariau taip, kaip jie sakė ir skatino, bet kažkodėl ten rodomi vaizdai, kur žmonės ir gerdavo, ir rūkydavo įvairiomis dozėmis, ir beveik visi sugebėdavo augti, vystytis į geresnę pusę. Būti pavyzdžiais, kaip visuomenėje gerbiami žmonės, rūpestingi tėvai, geri meilužiai, sėkmingi verslininkai ir panašiai.

O pas mane viskas atvirkščiai… Ir ne tik pas mane…

Nusiritau iki to, kad būdamas 21 metų, aš nuo „saikingo vartojimo“ atsidūriau “narkologiniame”.

Pradėjau ieškoti atsakymų – kur gi yra TIESA, o kur MELAS? Tiesos ieškojimas užtruko apie 2 metus. Ir aš radau atsakymus!

Pasirodo, kad mus “programuoja” nuo pat vaikystės visais įmanomais būdais – per radiją, įvairias stendo reklamas, televiziją. Pvz. Jeigu alaus gamintojai nori atkreipti dėmesį į savo produkciją, tai jie organizuoja kokią nors alaus šventę (jūros šventę), kviečia į svečius Į ŠVYTURIO ŠALĮ ir pan. Tik jie nepasako, kad alus daro įtaką lytiškumui, ir kad jo sudėtyje yra į estradiolį panašių medžiagų, ir kad vyrai, kurie ilgą laiką reguliariai vartoja alų pamažu tampa impotentais.

Kas link degtindarių, – reklamoje jie teigia, kad degtinė – tai geriausia, ką turime. Bet jie nesako, kad bet kokia dozė spirito, patekusi į organizmą užmuša ląsteles, esančias organizme.

Jeigu ryte vartotojams skauda galvą, tai nereiškia, kad degtinė buvo blogos kokybės. Tiesiog organizmas valo smegenis nuo numirusių ląstelių, apipildamas smegenis iš visų pusių skysčiu, kuris vėliau kartu su mirusiomis ląstelėmis pašalinamos per inkstus su šlapimu į kanalizaciją. Jie tik skelbia, kad yra nauja akcija, ir perkant daugiau – bus pigiau. Kad pirktų dar geriau, alkoholio gamintojai “šneka” iki absurdo – jie teigia, kad girtuoklystė – yra mūsų tautos tradicija.

Juk ne tada, kai jau atsigula prie kioskelio, žmogus tampa alkoholiku! Alkoholizmas pasideda nuo be alkoholinio alaus ir šampano, mažai alkoholinių kokteilių ir t.t.. Sudominai alkoholio vartojimu žmogų nuo vaikystės ir turėsi pastovų klientą.

Tai gi, žmonės, pagalvokim kam mes gimdome vaikus. Tam, kad jie gyventų, ar tam, kad jie taptų įvairių sferų magnatų klientais – vartotojais.

www.laisvaszmogus.lt

Categories
Straipsniai Sveika Gyvensena

Alkoholis ir kiti „džiaugsmai“

Viena didžiausių problemų Lietuvoje ir pasaulyje yra alkoholis. Bernardinai.lt svetainėje skelbė, kad pagal alkoholio suvartojimą esame pirmoje vietoje ES. Ir tos epidemijos mastai vis auga. 2003 metais vienam suaugusiam žmogui teko 10,2 litro gryno alkoholio, o 2007-aisiais – jau 14. Tad ir pažiūrėkime, ką galėtume padaryti, kad suvaldytume šį baisų nuopuolį.

Aptariant kalbėjimo dėsnius, atradome, kad tyčiotis iš kito žmogaus iš pradžių gali būti labai malonu ir juokinga. Nesveiku būdu patenkini savo savigarbos poreikius. O tikrovę dėl to, kad žudai kito dvasinį kūną, paslepi nuo savęs po beprotiško juoko užsklanda. Kitas sielos degradacijos etapas yra tuomet, kai žmogus pradeda tyčiotis iš savęs paties. Ir, tikėsite tuo ar ne, patiria nemažą pasitenkinimą.

Psichologams ši idėja neturėtų pasirodyti visiškai svetima. Jie seniai pastebėjo, kad kuo labiau žmogus savęs nemyli, tuo labiau jam būdingas destruktyvus elgesys. Jonas Henrikas Rapalis išleido puikią knygutę apie alkoholinimo kultūrą. Ją man ir padovanojo vieno televizijos filmavimo metu. Deja, šios knygelės neišsaugojau, o ir internete jos pavadinimo nepavyko rasti. Tačiau ši svarbi knygelė man atvėrė akis, kad tautos alkoholinimasis nevyksta šiaip sau, nedarniai, o yra sudėtinė mūsų bendrosios kultūros dalis. Jis aptaria mūsų švenčių tradicijas, vyriškumo sampratą ir parodo, kaip alkoholi kultūra įsismelkia į mūsų kolektyvinę sąmonę. Pavyzdžiui, iš pradžių žalias jaunimas turi būti „prirašytas“ vyresnių darbuotojų kolektyve. Autorius pasakoja, kad sovietiniais laikais statybose naujas vaikinas pirmąjį atlyginimą turėdavo skirti pragėrimui.

Būdavo norma „pavaišinti“ savo vyresnius „draugus“. Manau, nereikia net sakyti, kad išgeriantis vyras sulaukia daugiau panelių dėmesio. Jo gyvenimas pašėlęs, todėl įdomus ir iš pirmo žvilgsnio patrauklus.

Taip pat J. H. Rapalis atkreipia dėmesį, kad kelias į alkoholizmo liūną iš pradžių visuomet veda per patyčias iš jau tame kelyje pražuvusių girtuoklių. Jauniems vaikigaliams labai smagu gerti ir vaidinti prasigėrusius. Jei tik kas tokioje kompanijoje pradeda kalbėti ar ką nors daryti kaip alkoholikas, tuoj pat sulaukia draugužių juoko ir smagaus dėmesio. Girdime tą patį velnišką juoką, kuris blaiviam žmogui praneštų apie artėjančią pražūtį.

O įsilinksminusiems bepročiams tuomet kaip niekad smagu. Visi rėkia, bliauna ir staugia. Visi sau leidžia vis labiau pulti, o kiti skatina juokais ir ragina dar labiau palinksminti. Taip pamažu lūžta dar viena dvasinės gynybos siena – žmogui pradeda patikti, kai iš jo tyčiojasi. Tuoj pat prišoka „draugas“, atkiša išgerti ir beria tau komplimentus dėl labai juokingų išdaigų. Protas vis labiau lydosi. Tau susidaro įspūdis, kad, tai darydamas, būsi visų mėgstamas.

Pamažu žmogus įpranta, kad save žeminti – lygu kitus prajuokinti ir gauti dėmesio. Kurį laiką tai veikia. Tačiau tam ateina galas. Pamažu „draugų“ veidai surimtėja ir jiems tampa nebejuokingos tavo kvailystės. Tačiau yra ratas tų, kurie vis dar tave „gerbia“ ir „supranta“; ir ten linksmybes galima tęsti. Tik jau nebėra gražių panelių, šėliojimo vietos tampa purvinos ir apšiurusios, o ir draugų veidai nebe tokie gyvybingi. Tačiau pasistengus – vis dar linksma. Po linksmybių – jau liūdniau, tačiau pasistengus ir vėl gali panirti į kvailystes.

Palengva vis labiau nyksta žmogaus gebėjimas elgtis oriai, blaivai mąstyti. Nebesugebama spręsti problemų. Protas įjunka į tą kvailumo būseną, ir dabar jau įvyksta negrįžtami procesai. Kaip lošėjo protas yra pririštas prie laimėjimo euforijos, taip ir alkoholiko protas yra pririštas prie kvailumo, baubimo, pasityčiojimo iš savęs ir kitų būsenos. Girdėjote, kaip kalba degradavęs girtuoklis? Atpažįstate tą guvų jaunuolį, kuris prieš daugelį metų leidosi į alkoholines linksmybes?

Dabar ši beprotiška proto būsena tampa vyraujančia, o laikinas proto prablaivėjimas yra nukrypimas nuo psichologinės pusiausvyros. Žmogus nebegali oriai elgtis, nes jam reikia kvailumo teikiamo adrenalino. Todėl jis greitai išsisuka nuo bet kokių rimtų kalbų ir pradeda blevyzgoti. Kuo skausmingesnė tema – tuo greičiau jis puola kvailioti ir iš savęs tyčiotis.

Knygos pabaigoje aptarsime bendrą asmenybės degradacijos procesą. Tačiau, jei jau taip toli nuėjome kalbėdami apie alkoholizmą, pateiksiu dėl alkoholio ar kitų žalingų įpročių patirto nuopuolio etapus:

0. Nulinis lygis – tai nulis alkoholio. Išgeriantys iš tavęs šaiposi ir visaip stengiasi, kad nejaukiai pasijaustum. Tačiau organizmas negauna jokių nuodų. 1. Čia yra „visuomenės pažiba“, visų gerbiamas žmogus ir sektinas pavyzdys. Jis geria tik labai saikingai ir tik geriausius gėrimus. Jį pateikia kaip pavyzdį, kaip reikia „kultūringai“ gerti. Susivaldantis, nepadauginantis, tik per šventes. Reklaminis paveiksliukas alkoholio gamintojams. 2. Tai inteligentiškas ir padorus žmogus, kuris, deja, retkarčiais kiek praranda saiką. Būna, išgeria per šventes per daug, pradeda kabinėtis prie blaivesnių svečių, prišneka ar pridaro ką nors kvailo. Vėliau dėl to nepatogiai jaučiasi. 3. Nuolat išgeriantis. Jau leidžia sau ir vienas „atsipalaidavimui“ vakarais. Šiam visos šventės, progos ir linksmybės neatsiejamos nuo alkoholio. Jam atrodo normalu, vos atsiradus progai, „rauti protą“. Visi žino: jei jis pradės gerti – tai gers iš peties. Kai išsiblaivo – juokiasi iš savo paties juokelių. 4. Priklausomybė. Žmogus įprato save kvaišinti ir nebemoka kitaip susigrąžinti geros savijautos. Negerti – diskomfortas, išgėrus – kvailumo būsena. Pradeda byrėti išorinis gyvenimas, sunku išlaikyti darbą ir šeimą. 5. Dvasios supuvimas. Kvailumo sąmonė tapo vyraujanti, žmogus nebegali nors kiek ilgiau išbūti rimtas. Vienintelis noras – kaip kuo greičiau ir giliau panirti į būseną, kai tyčiojiesi iš savęs. Prieš galutinai nugarmėdamas į bedugnę, jis daro viską, kad kuo daugiau kitų ten nusitemptų.

Aš tikiuosi, kad dvasinio nuopuolio proceso atskleidimas privers susimąstyti kur kas labiau nei moralizavimas apie sveikatą. Kaip žinote, vos tik susiduria fizinė ir dvasinė tikrovė, fizinė privalo iš karto trauktis. Pateikime alkoholio vartojimą kaip dvasinio nuopuolio procesą, kurio metu vis labiau tyčiojamasi iš savęs (ir kitų). Piktybiškas ar kvailysčių sujauktas protas nebeturės ką pastatyti priešpriešiais, nes tai tiesa.

Skyrelis iš A. Guogos – „Sėkmingos tautos idėja“ knygos. www.sekmingatauta.lt

Categories
Sveika Gyvensena

Karti tiesa apie alų

Alaus gaminimo ir be jokios abejonės vartojimo tradicijos Lietuvoje viena už kitą gilesnės. Lietuviai, save vadinantys krepšinio šalies piliečiais, nuo šio alkoholinio gėrimo neatsieja ne tik pamėgtos sporto šakos, bet ir įvairių švenčių, o daugelis net ir kasdienybės. Vasaros sezono metu regis dėl visai nekaltos priežasties, kaip sakoma, – noro „atsigaivinti“, iš parduotuvių lentynų alus tiesiog dėžėmis iššluojamas.

Nors alus žinomas jau seniai, o apynys visoje Europoje auginamas daugiau kaip 1000 metų, iki šiol nėra visiškai aišku, kaip šis „gėrimas“ veikia žmogaus organizmą.

Alus kelia grėsmę ir moteriškumui, ir vyriškumui

Jau seniai buvo pastebėta, kad nuo spiritinių gėrimų vyrai moteriškėja, o moterys vyriškėja. Iš visų gėrimų negatyviausiai vyrų ir moterų organizmo lytinius hormonus veikia būtent alus. Vyrams vystosi moteriški požymiai, taip pat impotencija, o pas moteris grubėja balsas, charakteris, kinta veido plaukuotumas. Alų vartojančio vyro organizme vyrišką hormoną testosteroną palaipsniui pakeičia moteriškieji estrogenai. Ypatingai kinta figūra – plečiasi dubuo, riebalai kaupiasi pagal moterišką tipą – šlaunyse. Pilvo raumenys silpnėja ir atsiranda „alaus pilvas“, auga riebalų prisipildžiusios krūtys. Priversta kiekvieną dieną perpumpuoti papildomą skysčių kiekį, gaunamą su alumi, širdis ženkliai padidėja, sienelės tampa plonos ir nukarusios, o iš išorės apauga riebalais. Vystosi išeminė širdies liga ir padidėja infarkto tikimybė (išgeriantiems 6 bokalus alaus vienu metu mirtino miokardo infarkto tikimybė padidėja net 6 kartus). Fizinis krūvis vis sunkiau pakeliamas, atsiranda dusulys. Gydytojai šį sindromą vadina „alaus“ arba „Bavarijos“ širdimi. Darosi vis problematiškiau atlikti vyriškas pareigas. Vystosi impotencija, potraukį moterims keičia potraukis alkoholiui. Tuo tarpu normalioje būsenoje esantis moters organizmas pasigamina tiek estrogeno, kiek jam tuo reikia. Jei moteris geria alų ir tokiu būdu į organizmą papildomai tiekia moterišką hormoną gali padidėti jos gimda, suvešėti gimdos ir makšties audiniai, kiaušintakiuose išsiskirti papildomas išskyros ir gleivės, sutrikti mėnesinių ciklas. Dėl viso to kyla realus pavojus moters vaisingumui. Jei vyrams alaus gėrimas sumažina potraukį priešingai lyčiai, tai moterims, priešingai- padidina. Tuomet merginų lytinis potraukis toks stiprus, kad protas jau nesugeba kontroliuoti hipertrofuoto geismo.

Apynys ir jo paslaptys

Pasirodo, kad apynių kankorėžiuose, kurie naudojami suteikti alui specifinį kartų skonį, yra 8-prenilnaringeninas. Panašios medžiagos yra ir kitose augaluose pvz. raudonajame dobile, liucernoje. Liaudies medicina seniai žinojo jų poveikį, todėl bandė apsaugoti, kad gyvuliai per daug neprisivalgytų tokių augalų ir jiems negrėstų nevaisingumas.

Botanikos požiūriu, artimiausiu apynio giminaičiu yra kanapė. Apyniuose taip pat yra narkotinių medžiagų, nors ir žymiai mažesnė koncentracija. Be to, apynys pagamina truputį opijatų. Priklausomybė alui formuojasi ne taip pastebimai ir daug greičiau, nei kitiems alkoholiniams gėrimams, o gydymas kiek sudėtingesnis nei įprasto alkoholizmo. Psichoterapeutai teigia, kad priklausomybė formuojasi net bealkoholiniam alui. Charakteringa, kad alaus alkoholikai kartais susiduria su narkotinio „kaulų laužymo“ simptomais. Šie faktai nuo 1999 m. plačiai aptarinėjamas specialioje mokslinėje literatūroje, bet plačiam gyventojų ratui ši informacija praktiškai lieka uždara.

Šis straipsnis jokiu būdu nėra kvietimas pereiti nuo alaus prie žymiai stipresnių alkoholinių gaminių – vyno ir degtinės. Kadangi bet kokie spiritiniai gaminiai veda prie vyrų ir moterų hormoninių pažeidimų, nes laikui bėgant, alkoholis pažeidžia funkcijas ir veda prie sėklidės audinių, sėklidžių, antinksčių, kepenų pakitimų, kurie reguliuoja žmogaus hormoninį foną. Bet pagrindinį smūgį alkoholis suduoda smegenims, nužudydamas jų ląsteles, o pirmiausia pačias sudėtingiausias smegenų žievės funkcijas. Tokiu būdu, truputį suprastintai galima sakyti, kad jei žmogus iš pradžių nori tapti moraliniu degradu, o po to impotentu, tai jis geria degtinę, o jei pirmenybę teikia atbuliniam eiliškumui tai geria alų.

Plačios apimties tyrimų apie alaus poveikį žmogaus organizmui iki šiol nėra padaryta, dėl gerai suprantamos interesų kovos. Visgi, yra duomenys, kad alaus vartojimas padidina krūties vėžio tikimybę daugiau nei 30%, nežiūrint į išgertą alaus kiekį. Alus sukelia visą spektrą akių ligų. Rizika išsivystyti kataraktai ir makulopatijai (geltonojo taško distrofijai, vedančiai į aklumą) padidėja 1.5-3 kartus.

Alus blogiau ir už degtinę

Alkoholio broga gaminama miežių salyklo pagrindu, kurio angliavandenius alaus mielės perdirba į etilo spiritą. Bet be etilo spirito mielės išskiria metilą, propilą, izo- amilą, sudėtingus eterius, aldehidus, ketonus. Kai tų nuodų ir etilo spirito prisikaupia pakankamai, mielės žūsta, nes aplinka tampa netinkama tolimesniam jų gyvenimui. Paruoštas alus realizuojamas vartotojams, kartais net nefiltruojanti šių mikroorganizmų liekanų. Todėl liaudyje teisingai sakoma: „Alus – ne degtinė.“ Iš tiesų, pagal savo toksines charakteristikas alus, įskaitant jo suvartojimo kiekį, daug kartų blogesnis už degtinę, jis net kenksmingesnis už naminukę, kadangi degtinei gaminti naudojamas specialiai išvalytas spiritas. Ir nors spiritas – nuodai, pirmiausiai ardantys smegenis, jo gamintojai didžiuojasi tuo, kad išvalo jį nuo dar toksiškesnių medžiagų. Sutinkamai su degtinės standartu jie neturi viršyti 3 mg/l, (litrui) o aluje šių toksinų yra 50-100 mg/l. Būtent dėl šios priežasties apsinuodijimas alumi būna daug sunkesnis.

Šio „gėrimo“ mėgėjai sako, kad jiems patinka jo skonis. Daugelis alaus mėgėjų atsisako vartoti bealkoholinį alų, atsakydami, kad jo prastas skonis. Bet eksperimentiniai tyrimai parodė, kad uždengus etiketes, jie neatskiria bealkoholinio alaus nuo įprasto. Alaus rinka persiorientavo į jaunimą, kuriam ne tiek svarbi kaina, kiek alaus „simbolinės savybės“, aktyviai peršamos reklamos pagalba. Be to kai kuriose šalyse, pavyzdžiui Rusijoje, alaus rinką kontroliuoja užsienio kapitalas. Alaus suvartojimas čia siekia daugiau nei 60 litrų vienam žmogui. O Vakarų Europos šalyse alaus suvartojimas mažėja, net Vokietijoje ir Belgijoje, nors tuo pačiu gamyba auga. Pasirodo šio „gėrimo“ perteklius išliejamas trečiojo pasaulio šalims.

Kol alkoholio industrija sėkmingai plečia transnacionalinių kompanijų tinklą, prisidengdama nekaltais pavadinimais, taip vadinamų „alaus alkoholikų“ ratas plečiasi. Bandymas tai pažaboti visuomet susilaukia kritikos, o griežtinamus įstatymus tuo pat metu norima sušvelninti. Kol tokia interesų kova vyksta ir Lietuvoje, krepšinio šalyje, oranžinio kamuolio mėgėjų ratas gali pamažu siaurėti. Nors ir šiuo metu jau nėra tiksliai aišku, kas- alus ar krepšinis- yra antroji religija Lietuvoje?

Vaida Liutkutė

Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos