Categories
Tadas rašo

8 originalūs būdai atsikratyti baimių ir nerimo

 

Šiame straipsnyje tu sužinosi 8 originalius būdus kaip atsikratyti baimių, kuriuos galėsi taikyti kasdieniame gyvenime ir todėl tapsi daug sėkmingesnė ir patrauklesnė asmenybė bei gyvensi drąsesnį gyvenimą.

 

1. Briuso Lee metodas. Briusas Lee susirašydavo visas savo nerimo mintis ant popieriaus lapo. Suplėšydavo lapą į skutelius. Ir juos padegdavo. Laisvas nuo nerimo protas turi daugiau kūrybinio potencialo.

 

Baimė ir nerimas naudoja koncentraciją ir naikina kūrybingumą. Tavo du pirminiai turtai yra: tavo dėmesys ir tavo fizinė energija. Saugok ir plėtok tai.

 

2. Nerimo pupos. Tame nėra nieko filosofiško, tai grynai praktiškas metodas. Turėk su savim visada saujelę pupų ir stiklinę ar puoduką vandens. Kas kartą kai tik pagausi save nerimaujant – įmesk pupą į stiklinę su vandeniu. Vis dažniau pastebėdamas/-a save nerimaujant įgausi vis didesnį sąmoningumą. Kokia to nauda tau? Su geresniu sąmoningumu gali priimti geresnius sprendimus. Geresniais sprendimais gali gauti geresnius rezultatus.

 

3. Teiginiai. Stebėk kokius žodžius naudoji savo kalboje. Pavyzdžiui, skundimasis yra nerimo forma.  Stebėk ką kalbi ir keisk negatyvius žodžius pozityviais. Ištarti žodžiai įtakoja pasąmonę ir kuria joje įsitikinimus apie tave patį/-čią ir tavo gyvenimą.

 

Naudojama pozityvi kalba sukurs „aš galiu“ jausmą (vietoje „aš negaliu“ jausmo), proto būsena pradės keistis, mažės baimių ir nerimo, turėsi daugiau energijos ir matysi pasaulį per gaivius ir pozityvius akinius.

 

4. Dėkingumas. Moksliškai patvirtinta, kad kasdienis užsirašymas už kokius įvykius esi dėkingas/-a savo gyvenime leidžia persikoncentruoti iš baimių į mažus tavo gyvenime vykstančius stebuklus. Nuolatinė baimė neleidžia pastebėti to kas yra gerai tavo gyvenime. Pagalvok apie tai. Kad ir kur bebūtum pasaulyje, kad ir ką bedarytum, garantuoju nutinka kažkas gero dienos bėgyje, kiekvieną dieną.

 

Taigi, kiekvieną dieną užsirašyk į savo užrašų knygutę bent 5 dalykus už kuriuos esi dėkingas/-a. Daryk tai bent 40 dienų ir pastebėsi didelius pokyčius savyje. Be to, pradėsi džiaugtis mažais kasdieniais dalykais ir netik, „Wow! Aš turiu šeimą kuri mane tikrai myli“, „Wow! Aš turiu darbą kuris mane užpildo“, „Wow! Aš kiekvieną dieną valgau sveiką maistą“, „Wow! Aš turiu stogą virš galvos“ ir panašiai. Kaip mano draugas sako, „Aš buvau labai nepatenkintas, kad neturiu naujų batų, kol nepamačiau žmogaus be kojų“.

 

5. Matyk problemas kaip gerą dalyką. Vieninteliai žmonės neturintys problemų, tai mirę žmonės. Visi turime problemų, ir tai yra gerai, nes jos padeda mums augti. Jos ateina tam, kad padėtų mums augti. Jos suteikia galimybę išreikšti savo kūrybingumui ir talentui. Aplodismentai problemoms! (juokiuosi) Suprantu, kad sunku turėti problemų, tačiau jose yra daugybė turtingo augimo tiek versle tiek asmeniniame gyvenime.

 

6. Pasidaryk sąrašą savo problemų ir imkis veiksmo, kad jas išspręsti. Skamba akivaizdžiai, tačiau dauguma žmonių galvoja apie problemas, bet nesiima jokių tinkamų veiksmų, kad jas išspręsti. Jie galvoja, kad yra aukos ir bejėgiai. Norėčiau tave padrąsinti ir stumtelti, kad ir kokią problemą turi – imkis veiksmo ją išspręsti. Pusė kovos laimint prieš nerimą, yra ėmimasis jį sprendžiančio veiksmo.

 

7. Kiekvienoje problemoje matyk pamoką. Klausk savęs, „Kokia yra galimybė šioje problemoje?“. Pasidaryk sąrašą problemų, kad galėtum jas matyti ir paklausk savęs ties kiekviena, „Kokia galimybė yra šioje problemoje?“, nes pažadu tau – kiekvienoje problemoje bus didelė galimybė pagerinti verslą, santykius, gyvenimą, įgauti geresnį įsitikinimą ar pasikeisti kas esi ir augti iš baimės į vis didesnę savęs pasitikėjimo ir atsipalaidavimo zoną.

 

8. Išmok medituoti. Medituodamas/-a pagerinsi savo koncentraciją. Natūraliai būsi tai kas esi. Turėsi daugiau energijos. Jausi daug didesnį ryšį su aplinka. Džiaugsmą tu pradedi imti iš vidaus, todėl niekas negali jo iš tavęs atimti. Nei duoti. Esi tiesiog laimingas/-a, ir tuo pačiu atsidarai pozityvioms naujoms galimybėms. Sėkmė ir baimė yra du skirtingi dalykai.

 

============================

Paulės atsiliepimas po savaitės paleidinėjimo meditacijos audio įrašų naudojimo:

Manau pagrindinis laimėjimas – dingo baimė bendrauti su žmonėmis! Pasidariau ramesnė. Ir dar, ankščiau pastoviai žmonėse ieškojau trūkumų, dabar gatvėse, transporte, tiesiog priimu juos kaip savo gyvenimo dalį. Ačiū labai.

Paulė M., 30m., konsultantė

Įsigyk paleidinėjimo audio įrašus ČIA.

Categories
Vyriškas patarimas

Besibučiuojant su panele aš susijaudinu, ir bijau…

Tema:
Santykiai ir Seksas

Vardas:
Mindaugas

Klausimas:
Turiu panelę kurią labai myliu ir ji man patinka, pas mus santykiai labai geri ir šilti, mes dažnai bučiuojamės, bet..Aistringai bučiuojantis aš susijaudinu ir tai pasireiškia vyriško pasididžiavimo išsiryškinimu.Aš suprantu , kad tai normalu bet aš tai slepiu nuo panelės.Mes to kažko dar ir nežadam daryti mums tai per anksti ir šiaip nesinori pradėti to, kas gali sužlugdyti gyvenimą nes esu dar jaunas ir stiprus :).Bijau kad ji to nepastebėtū stengiuosi nebesiglausti prie jos kai bučiuojames nes manau kad ji gali pamanyti kad aš kažkoks iškrypėlis ar dar koks sekso manijakas.O gal aš manau klaidingai?Prašau patarimo, kaip panele jaustūsi jei ji pajustų tai.Nežinau gal ji jau ir pajuto o gal ir ne bet visgi..
Ačių.

Atsakymas:

Sveikas Mindaugai,

Visos panelės yra skirtingos ir tą patį dalyką gali skirtingai suprasti. Ypač jeigu esate labai jauni. Nors irgi, ką reiškia labai jauni. Kaip ir pats sakei, tai yra normalus dalykas ir nereikia labai jaudintis jeigu ir jinai tai pastebėtu. Ir taip pat nereikia to sureikšminti ar tai demonstruoti. Priimk tai kaip natūralų dalyką, gamtos reiškinį. Nes manau jinai pati būna susijaudinus, tik jos susijaudinimo taip lengvai nepastebėsi.

Patikėk, jeigu jinai tai pajus nieko neatsitiks, dažnai net ir pajutusi nieko nesakytu. Nes tai normalu ir nereikia to sureikšminti 🙂

Nori ir tu užduoti klausimą? Klausk vyriško patarimo.

Categories
Tadas rašo

Viskas, kas mus stabdo, tai…

Ką norėtum turėti?

Ką norėtum daryti?

Kuo norėtum būti?

Taip, kas tai?

Kas tau trukdo?

Kodėl tu to neturi? Kodėl tu to nedarai? Kodėl tu neesi tai, kas nori būti?

Būk sąžiningas su savimi, nes tikrai yra kažkas, apie ką pagalvojus, apima jausmas, kad tai atneštų puokštę laimės, kažkas, ką nori turėti, daryti ar būti. Kas tai ir kodėl tai nėra tavo? Kas tau trukdo?

Surimtėjam. Ar tai dėl „Aš negaliu“ jausmo? Aš negaliu to padaryti. Aš negaliu to turėti. Aš negaliu tuo būti. Iš eilės atsiranda daugybė pasiteisinimų: Aš negaliu, nes toks gyvenimas, toks esu, man nepavyks, per mažai pinigų, tokia ekonomika, per mažai laiko, niekas man nepadeda, niekas to nepadarė, visiem nepasisekė, man nepasiseks, per senas, per jaunas, per mažai išsilavinęs, per daug išsilavinęs, nežinau kaip, nežinau nuo ko pradėti, neturiu tai, ko reikia, nepadariau to iki šiol, tai nepadarysiu ir dabar, per vėlu… O koks tavasis pasiteisinimas? Mes galime būti labai kūrybingi su savo „Aš negaliu“.

Pažiūrėk, dabar patikrink – už kiekvieno „Aš to negaliu“, už kiekvieno pasiteisinimo slepiasi mūsų sena gera draugė – baimė. Matai? Tai baimė tave stabdo. Baimė yra tik jausmas. Jis tavo ir juo galima atsikratyti. Iš tikrųjų, juo reikia atsikratyti arba jis liks visam laikui ir niekada nepereisi į turėjimą, darymą ar būvimą. Tai balastas, kuris trukdo tau judėti pirmyn.

Ko reikia, kad pasiektum savo svajones? Tai prasideda nuo apsisprendimo – „Aš galiu. Aš galiu tai padaryti. Aš galiu tai turėti. Aš galiu tuo būti.“

Pastebėjai, kaip skiriasi savijauta? Sustok. Pasakyk sau keturis kartus „Aš negaliu“. O dabar pasakyk sau keturis kartus „Aš galiu“. Pastebėk, kad „Aš negaliu“ yra nemalonus jausmas, žema energija. Tai apgailėtinas, kupinas nevilties, pralaimėjimo, vienišumo jausmas.

O kaip jauteisi sakydamas „Aš galiu“? Jauteisi daug geriau ar ne? Jautei ryžtą, drąsą? Ar „Aš galiu“ buvo stipri energija?

Žaidimas baigtas, kai sakai: „Aš galiu“. Tai padaryta. Taip, gali reikti atlikti tam tikrus veiksmus iki finišo, bet tai padaryta, kai sakai: „Aš galiu“. Kai tvirtai sakai „Aš galiu tai turėti“, pastebėk – tai jau įvykęs faktas. Tu jau turi tai. Pastebėk, kaip visos aplinkybės išsidėsto tau palankiai kas kartą, kai sau tvirtai pasakai: „Aš galiu tai padaryti“.

Visi kas siekė, pasiekė. Visi kas darė, padarė.

Kiekviena sėkmė prasideda nuo tvirto sau pasakymo, „Aš galiu“. Kiekviena tavo sėkmė prasidėjo tik nuo to.

Taigi, už kiekvieno „Aš negaliu“ ar pasiteisinimo yra baimė, kurią galima lengvai pašalinti. Nes tai tik jausmas, nes jis tavo. Ir jį pašalinę, pereiname į „Aš galiu“ zoną.

Nes taip – tu gali.

============================

Paulės atsiliepimas po savaitės paleidinėjimo meditacijos audio įrašų naudojimo:

Manau pagrindinis laimėjimas – dingo baimė bendrauti su žmonėmis! Pasidariau ramesnė. Ir dar, ankščiau pastoviai žmonėse ieškojau trūkumų, dabar gatvėse, transporte, tiesiog priimu juos kaip savo gyvenimo dalį. Ačiū labai.

Paulė M., 30m., konsultantė

Įsigyk paleidinėjimo audio įrašus ČIA.

Categories
Saviugda

Pagrindinės baimės formos (IV dalis)

Praeitoje dalyje aprašėme keturis pagrindinius žmogaus reikalavimus: išskirtinumą, įsiliejimą į daugumą, pastovumą ir pokyčius. Supratome, kad žmogui reikia visų keturių, nors pasiekti juos labai sunku.

Šioje dalyje apibendrinsime keturias pagrindines baimės formas ir pateiksime keturis asmenybių tipus pagal šias baimes. Taip pat išsiaiškinsime, kodėl vaikystėje patirtos traumos sukelia tiek daug baimės.

Keturios pagrindinės baimės formos

Taigi, susipažinome su keturiomis pagrindinėmis baimės formomis, kurias norėčiau dar kartą čia išvardyti:

1. Tapsmo savimi baimė, patiriama kaip nesaugumas ir izoliacija.

2. Baimė atsiduoti, patiriama kaip Aš praradimas ir priklausomybė.

3. Būtinybės baimė, patiriama kaip galutinybė ir nelaisvė.

4. Permainų baimė, patiriama kaip praeinamumas ir netikrumas.

Visos galimos baimės galų gale tėra šių keturių pagrindinių baimių variantai ir yra susijusios su keturiais pagrindiniais impulsais, kurie taip pat priklauso mūsų egzistencijai. Šie impulsai iškyla kaip save papildančios ir viena kitai prieštaraujančios poros: kaip savęs įtvirtinimo ir išsiskyrimo iš kitų siekis bei priešingas siekis atsiduoti ir priklausyti. Kita vertus kaip trukmės ir tikrumo siekis bei priešingas pokyčių ir rizikos siekimas. Kiekvienas siekis baiminasi priešingo siekio.

Ir vis dėlto – dar kartą pasinaudojant analogija su kosmosu – atrodo, kad gyvybinga tvarka įmanoma tik tada, jeigu mes bandome rūpintis šių antinomiškų impulsų pusiausvyra. Tačiau tokia pusiausvyra yra ne statiška, kaip galima būtų manyti, o kupina nepaprastos vidinės dinamikos, nes ji niekados nėra tai, kas jau pasiekta, o yra tai, ką nuolat reikia kurti.

Nuo ko priklauso mūsų baimės?

Kartu mes turime atsižvelgti į tai, kad kiekvieną kartą patirtos baimės pobūdis ir intensyvumas daug priklauso tiek nuo mūsų įgimtų polinkių, nuo mūsų „paveldo“, tiek ir nuo aplinkos sąlygų, kuriomis mes gyvename. Taigi tiek nuo mūsų fizinės ir psichinės bei dvasinės konstitucijos, tiek ir nuo mūsų asmeninės biografijos, nuo mūsų tapsmo istorijos. Mat ir mūsų baimės turi istoriją – ypač didelę reikšmę tenka mūsų vaikystei.

Taigi Taigi kiekvieno žmogaus baimę nuspalvina jo polinkiai ir aplinkos įtakos, o tai iš dalies paaiškina, kodėl kai kurios kitų žmonių baimės mums sunkiai suprantamos – jos kilo iš tokių jų gyvenimo aplinkybių, kurios pernelyg skiriasi nuo mūsų.

Taigi polinkiai ir aplinka, kuriai, be šeimos, aplinkinių žmonių, priklauso ir visuomenė, vienas baimes gali skatinti, o kitas slopinti. Iš esmės sveikas žmogus – toks, kurio raida nebuvo sutrikdyta, – apskritai mokės elgtis su baimėmis ir galbūt net jas įveikti. Tas, kurio raida buvo sutrikdyta, baimes išgyvena ir intensyviau, ir dažniau, ir viena iš pagrindinių baimės formų jam bus vyraujanti.

Vaikystėje patirtų traumų įtaka

Baimė gali itin prislėgti ir susargdinti, jeigu ji arba peržengia tam tikrą ribą, arba trunka per ilgai. Labiausiai slegiančios yra tokios baimės, kurios patiriamos per anksti vaikystėje, tame amžiuje, kai vaikas dar negalėjo būti išsiugdęs gynybinių jėgų joms atremti.

Jei baimė pagal intensyvumą ir trukmę tampa per didelė arba ją imame patirti tame amžiuje, kai dar nesame priaugę iki jos, ją perdirbti gali būti sunku. Tada nebūna suaktyvinančio pozityvaus baimės aspekto. Pasekmė – brendimo sutrikimai, ankstesnių, vaikiškų elgesio būdų neatsikratymas arba ir nuslydimas į juos, taip pat simptomų atsiradimas.

Savaime suprantama, kad amžiaus neatitinkančių baimės išgyvenimų, taip pat pernelyg daug baimių, tiek, kad jų kiekis viršija galimybes jas iškęsti, ypač dažnai būna vaikystėje. Silpnas, besivystantis vaiko Aš dar negali apdoroti tam tikro baimių kiekio. Jam būtinai reikia išorinės pagalbos, todėl palikus vieną su tokiomis didžiulėmis baimėmis jam bus padaryta didelė žala.

Suaugęs žmogus, nors rečiau, bet taip pat gali peržengti savo baimių tolerancijos ribą – dėl nepaprastųjų situacijų: karo, nelaisvės, grėsmės gyvybei, gamtos ir kitokių katastrofų, taip pat ir vidinių dvasinių išgyvenimų bei procesų. Tada jis reaguoja panika, afekto būsenoms būdingais veiksmais arba neurozėmis.

Tačiau esant normalioms sąlygoms suaugusysis, palyginti su vaiku, turi daug didesnes galimybes atsakyti ir reaguoti į baimes: jis gali pasipriešinti, apmąstyti savo situaciją ir atpažinti, kas sukelia baimę. Pirmiausia jis gali suprasti, iš kur kyla jo baimė. Jis gali papsakoti apie ją ir būti suprastas bei sulaukti pagalbos, galų gale jis gali teisingai įvertinti galimą grėsmę.

Visomis šiomis galimybėmis vaikas dar nedisponuoja. Kuo jis mažesnis, tuo daugiau jis tėra tik savo baimių objektas, joms bejėgiškai paliktas, nežinantis, kiek ilgai jos truks ir kas gi gali atsitikti.

Keturi asmenybių tipai

Vienos iš keturių pagrindinių baimių įsivyravimas – arba, žiūrint kitaip, didelis vieno iš keturių pagrindinių impulsų atsisakymas – lemia keturias asmenybės struktūras, keturias buvimo pasaulyje rūšis, kurių niuansus visi žinome ir kurios mums visiems daugiau ar mažiau būdingos.

Taigi, šias asmenybės struktūras reikia suprasti kaip vienpusę akcentuaciją keturių pagrindinių baimių atžvilgiu. Kuo labiau išreikštos ir vienpusiškesnės yra asmenybės struktūros, kurios čia bus aprašytos, tuo labiau tikėtina, kad jos yra atsiradusios dėl ankstyvosios vaikystės vystymosi sutrikimų.

Atitinkamai dvasinės sveikatos ženklu reikėtų laikyti tai, kad žmogus gyvenime harmoningai derina keturis pagrindinius impulsus – tai kartu reikštų, kad jis suprato, kad jis suprato keturias pagrindines baimės formas.

Keturios asmenybės struktūros iš pradžių yra normalios struktūros su tam tikra akcentuacija. Tačiau jeigu akcentuacija tampa ryškiai vienpusiška, ji pasiekia ribą, kurią reikia suprasti kaip iškreiptas keturių normalių pagrindinių struktūrų formas arba ekstremalius variantus.

Taip mes susiduriame su neurotiniais struktūrinių tipų variantais, kuriuos psichoterapija ir giluminė psichologija yra aprašiusi kaip keturias pagrindines neurozių formas – šizoidiją, depresiją, įkyriųjų būsenų neurozę ir isteriją. Tad šios neurotinės asmenybės atitinkamai užaštrinta arba kraštutine forma tik atspindi visiems mums žinomas žmogiškąsias egzistencijos formas.

Autorius:  Žilvinas Jogėla

Šis, keturių dalių straipsnių ciklas yra paremtas Fritzo Riemanno psichologijos veikalu „Pagrindinės baimės formos„, kurią išleido „Alma Littera“ leidykla.

Categories
Laimė Sėkmės psichologija

„Ką sakyti?“ visam gyvenimui

Tiesa išlaisvina

Vieną kartą teko tarti žodį „taip“, kurį ištarus aš žinojau, kad gali kilti muštynės, bet žodis „taip“ buvo tiesa. Tardamas jaučiau kiekvienos raidės vibraciją gerklėje. Bijojau. Tas ištartas žodis, man davė tiek daug gyvenime… tiek daug jis man suteikė palengvėjimo ir pasitikėjimo tiesa, kad jos dabar neapleidžiu. Kodėl? Tam žmogui tai buvo kiek netikėta, jis staiga tiesiog „subliūško“ mano akyse. Tada atsipeikėjo, ir viskas pasibaigė taikiai. Laimei, į tokias situacijas daugiau nepatekau ir visus vėlesnius tiesos momentus išgyvendavau su didžiuliu džiaugsmu širdyje, sakydamas sau: „kaip tai lengva!“

Sprendimas visada sakyti tiesą yra vienas geriausių, ką mes galime atlikti. Jums niekada nereikės sukti galvos „ką pasakyti?“ Niekada. Visą likusį gyvenimą nereikės dūsauti ir šnekėti nežinia apie ką, dangstant dalykus, kurių net išvis nebuvo! Bet dauguma iš mūsų esame tiesiog bailiai ir bijosime tai padaryti. Bijosime pasakyti tiesą šeimoje, kai kils klausimas„kas suvalgė visus saldainius?“ (juokiuosi), bijosime pasakyti, kad mums irgi taip buvo nutikę, ar ištarti „aš irgi taip jaučiuosi“, bijosite pasakyti, kad kažko norite. Nieko tokio. Pradžioje tikrai baisu ir pats kažkada bijojau.

Žinote… Į Jus dabar įeina melo anti-virusas. Jeigu Jums tenka meluot, tuomet pamažu Jums tai teks daryti mažiau. Žmonės, kurie meluoja, dažnai net negalvoja, kad tai daro. Jie netgi tą neigia. Jeigu bent dalelę to, ką sakau, sau pripažinsite, tai su šio ar kokio panašaus straipsnio skaitymu melas Jumyse pradės tiesiog mirti. Kaskart, kai sakysite tiesą, tapsite laisvesnis, pradėsite jausti tiesą, jausitės gyvesnis ir lengvesnis. Pradėsite jausti pasitikėjimą ja, mėgautis ja, tapti vienu (-a ) su ja. Pradėsite būti stiprūs, o didžioji dalis nerimo tiesiog dings.

Kalbant apie stiprumą… Ar gali būti stipru kažkas, kas nėra tikra? Ar gali melas būti stiprus?

Tiesai stiprumo išbandymas net nekyla, nes ji ir yra pats stiprumas. Prisiminkite žmones, kurie visada sugeba pasakyti tiesą. Kartais iš jų lūpų tai skamba gal šiek tiek per griežtai, bet ar tai kada nors atrodė silpnai? Ar tai sukėlė nepasitikėjimą jais ar kokį nors nesaugumo jausmą? Aš manau, kad ne – priešingai, nors jie šiek tiek ir „įskaudino“, jais pasitikėjimas tik išaugo, jau nekalbant apie padidėjusią pagarbą. Kodėl? Nes tiesoje nėra baimės.

Melas visada ateina iš baimės. „Ką pagalvos?“, „kas nutiks?“, „kaip aš atrodysiu?“, „kad tik taip nenutiktų…“ ir t.t. Įdomiausia, kad tos velnio baimės visada yra neteisios. Velnias patikimas dviejuose dalykuose – suteikiant baimės pažadą ir netesint pažadų. Baimės visada pralaimi ir praktiškai niekada neišsipildo, o jeigu ir išsipildo, tai nebūna baisios. Nagi? Kada paskutinį kartą įvyko tai, ko bijojote? Ar buvo baisu? Statistika teigia, kad devyniasdešimt atvejų iš šimto baimės yra tik fantazijos, o tai reiškia, kad 90% melagio laisvalaikio yra fantazuoti baimes. (Juokiuosi)

Vienas dalykėlis, kuris Jums gali labai padėti, yra supratimas, kad jausmai nėra Jūs pats. Jūs esate visada. Visada, visada, visada!!! Jausmai būna tik kartais. Jie tai ateina, tai jie išeina, tai jie stiprūs, tai silpni, bet jie visada būna laikini. Taigi jausmai (laikini) – ne Jūs pats (visada). Toliau. Kai ateina baimė, pyktis, liūdesys, išsigalvotas alkis ar dar kas, sakykite sau: „Ar šitas jausmas tai aš? O! Labas baime (ar alki). Kaip gyveni? Ilgam pas mane užėjai? Kitą kartą, kai užeisi, pabūk ilgiau. Gal jau užteks?“, „Labas pykti, ar tu esi aš? Ne? Gaila… Kitą kartą, kai užeidinėsi, aš tavęs nespausiu, negniaušiu, o tiesiog atpalaiduosiu ir paleisiu. Gerai? Jau pabuvai, o dabar tave paleidžiu…“. Kai ateis jausmas, tiesiog pastebėkite jį ir pasakykite jam ką nors, ir jie kaskart (iš gėdos) rodysis vis mažiau ir mažiau. Tą patį galite daryti su įpročiu meluoti ar su bet kuo kitu, kas sukasi galvoje.

Taigi baikime fantazuoti apie nieką, tiesiog atsipalaiduokime, kartais pasakykime „taip“, kartais pasakykime „ne“, bet visada sakykime tiesą. Kai vaikas klaus „ką nupirkai man gimtadieniui?“, atsakysime „paslaptis“. Nusišypsokime ramybėje ir gyvenkime tiesoje.

Drąsos Jums ir geros praktikos.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Laimė

Įspūdžiai ir suvokimas

suvokimas
įspūdžiai

Ruduo, anksčiau ima temti, lyja lietutis, Jūs einate namo nuošalia gatvele ir girdite, kad už Jūsų kažkas krebžda. Mane seka, o gal kažkas negero..?! Spartiname žingsnį ir fantazuojame toliau, krebždesys nenustoja, bijom pažiūrėt atgal.. Kas bus tas bus – atsisukam, žiūrim, o ten vietoje juodos figūros krebždena močiutė iš paskos. Atėjo suvokimas – išgąstis(įspūdis) dingo.

Kai ateina suvokimas apie bet kokį jausmą ir įspūdžiai – baimės, pykčiai, aistros ar dar kas – dingsta. Įspūdžiai apiplėšia žmogų nuo mąstymo ir suvokimo. Elementarus pavyzdys yra televizija, reklamos, spauda ir pan. Žmogus perskaito visas tas šokiruojančias antraštes ir toliau net nebemąsto – apima įspūdžiai. Jis aikčioja prie žydrojo ekrano ir laukia nesulaukia kol galės gąsdinti to dar nežinančius šeimos narius ar draugus, pritaiko sužinotas „naujienas“ savo gyvenimui. Fantazuoja.

Įspūdžiai yra priešingi suvokimui. Jeigu žmogus gilinasi: „kodėl jis taip padarė?“, „gal jis velkasi keliu, nes pas jį mažas vaikas ant galinės sėdynės?“, „gal jam buvo tiesiog bloga nuotaika?“, „gal jį tiesiog yra apėmęs gobšumas..? žinau tą jausmą..“, „aš irgi taip darydavau..“, „man irgi yra taip nutikę“, „jis kalbėjo tikrai piktai, bet tikriausiai jam šiandiena netikusi diena, nepriimsiu to asmeniškai“. Ir svarbiausia: „kur aš pats/pati taip darau?“.

Kai tik imate suvokti priežastis ir lyginti kito žmogaus išgyvenimus su savais – gimsta bendrumo pojūtis, kuris neutralizuoja priešiškumą. Blogi jausmai gimsta iš tamsumo: nesupratimo ir atskirumo pojūčio, o miršta suvokus bendrumą arba tiesiog pačiame suvokime.

Neškite šviesą savo prote ir žvelkite į bendrąsias mūsų visų puses – paklydimus ir sąmoningumą. Įspūdžiai ar suvokimas – rinktis Jums. Būkite susivokę ir laimingi!

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Saviugda

Baimė ir drąsa

Baimė ir drąsa
Baimė ir drąsa

Baimė ir Drąsa, Pasitikėjimas ir Nepasitikėjimas. Kelios savybes, kurias visi turime, kelios savybės, kurios smarkiai veikia mūsų elgesį. Viena iš šių savybių tėra iliuzija. Spėkit kuri? Iliuzija šiuo atveju yra nepasitikėjimas. Tokio dalyko apskritai nėra- tai tik apribojimai natūraliai, nuostabiai, pasitikinčiai asmenybei. Visgi, kad ir kaip mąstytume ar galvotume apie drąsą ir baimes,šios savybės yra tikros ir netgi egzistuoja vienu metu.

Kodėl taip yra? Viskas prasideda nuo vakystės- vaikai gimsta turėdami dvi baimes- baimę nukristi ir triukšmo baimę. Bėgant laikui, baimės, fobijos ir visa kita įgyjamos. Vienos baimės išnyksta, kitos stiprėja, pasireiškia ar tiesiog sukelia nemalonų nerimo jausmą, tačiau žmogus visada turi baimių savo asmeninių savybių rinkinyje. Visgi, kad būtų lengviau gyventi ir baimės neatimtų viso džiaugsmo, likimas mums davė nuostabų įrankį- Drąsą. Paprasčiausiai ją galima apibūdinti ne kaip baimių neturėjimą, o kaip gebėjimą veikti ryžtingai ten, kur baimė didžiausia. Kitaip tariant, kur baimė, ten ir drąsa.

O kaipgi baimės atsiranda? Vėl grįžkime į vakystę. Vaikai turi dvi unikalias savybes- Jie yra visiškai naivūs ir egocentriški. Gyvenimiškai tai pasireiškia tikėjimu, kad viskas, kas yra jiems sakoma yra gryna tiesa, ir supratimu, kad jie yra visų įvkių priežąstis. Pavyzdžiui jei mama ir tėtis susipyko, vaikas ieškos priežąsties savyje ir savo elgesyje. Tuo pačiu visiem žmonėm, vaikam ir suagusiems, būdingi trys pagrindiniai poreikiai- Saugumo, kontrolės ir pritarimo. Dėl kritikos, nesėkmių ar tiesiog netinkamo bendravimo dažnai vienas iš šių trijų poreikių yra pažeidžiamas ir tai tampa gera galimybe vystytis baimei. Tarkim, įvyko taip, kad mama supyko ant vaiko. Tuo metu vaikas negauna pritarimo, jaučiasi nesaugiai ir juo labiau negali nieko kontroliuoti. Be kita ko, jis dar galvoja kad tai įvyko dėl jo kaltės. Priklausomai nuo to, dėl ko įvyko konfliktas, vaikui gali vystytis skirtinga baimė: baimė reikšti savo emocijas, baimė sakyti tiesą, baimė tyrinėti, nesėkmės baimė ir t.t. Tokiu atveju vaikas geriau kentės ir jaus baimę, negu rizikuos prarasti kitų pritarimą, kontrolės jausmą ar saugumą. Pagalvokite, kodėl daugumai žmonių taip baisu kalbėti prieš auditoriją? Juk kalbant prieš minią žmonių taip lengva padaryti klaidą ir prarasti bet sekundės daliai visų jų pritarimą. O jei neduok Dieve, kas nors ims ir pradės apkalbinėti….

Pereikime prie būdų, kurie padėtų tvarkytis su baimėmis. Visų pirma, turime žinoti, jog pas visus žmonės veikia proto programa- išvengti skausmo, patirti džiaugsmą. Tačiau skirtingiems žmonėms skirtingai skauda. Čia verta pagalvoti apie baimės teikiamą „džiaugsmą“, kurio protas taip trokšta. Paprasčiausias pavyzdys- žmogus kamuojamas nesėkmės baimės, nesiima kokių nors veiksmų ar iššūkių. Taip jis apsaugo save nuo nesėkmės ir garantuoja sau šiokį tokį komfortą. Gyvenime apstu pavyzdžių: statistiškai žmogus bando įkurti savo verslą mažiau negu vieną kartą (t.y. prieš pabandant dažniausiai pasiduoda ir viską meta), kitas pavyzdys iš naktinių klubų- kiek daug šaunių vaikinų visą naktį daugiau nieko ir neveikia tik stovi pakampėm su alaus bokalais ir spokso į šokančias merginas. Tačiau šioje vietoje pasirinkti kas yra skausmas ir kas yra džiaugsmas galime mes patys ir tam nereikia įpatingų pastangų. Žmogui bus lengviau įveikti nesėkmės baimę, jei jis susies skausmą su pasyvumu. Džiaugsmą jam suteiks, kad ir nevykęs, bet vis dėl to bandymas pasiekti savo tikslo. Paslaptis slypi tame, jog mes galime nurodyti savo protui didesnės laimės šaltinį nei baimės teikiama nauda. Tada atsiranda jėgų ir noro skintis kelią per savo baimes. Taigi pirmas būdas- skausmo ir džiaugsmo suvokimo keitimas.

Antras būdas- alternatyvų pasirinkimas. Kai jų nėra, tam tikras įvykis yra taip smarkiai sureikšminamas, kad nelieka kitos išeities, kaip tik imti ir nerimauti. Pagalvokite kaip sėkmingai yra įbauginti jaunuoliai laikantys brandos egzaminus: „Svarbiausia gyvenimo diena“, „be egzaminų niekur neįstosi ir nieko nepasieksi“ ir t.t. Ar tikrai tai tiesa? Ar tikrai kažoks įvykis/susitikimas/pokalbis yra vienintelė išeitis? Pamąstykite ir savęs paklauskite: ar yra dar koks nors kelias norimam tikslui pasiekti? Ar yra žmonių, kurie tai pasiekė kitais būdais? Pasirinkus į tikslą tik vieną kelią, jaučiamasi taip pat nesaugiai, kaip ir rišant didelį laivą vienintele virve.

Kitas būdas- klaidų darymas. Mokykloje moksleivius baudžia už klaidas- mažinant pažymius, suaugusiuosius už klaidas baudžia mažinant algas, papeikimais ir kitokiais būdais. Baisu suklysti- o kodėl gi nepabandžius suklysti tyčia? Baisu užkalbinti žmogų? Paprastas būdas įveikti baimę- užkalbinti žmones taip, kad garantuotai susimautumėte. Po tokių kelių pabandymų pasirodys, kad nebuvo ko ir bijoti. Leiskite sau klysti. Kai priimsite klaidas, kaip vertingas pamokas, sumažės nerimas ir baimė jas daryti.

Dar vienas būdas- savęs stebėjimas. Visos dienos metu verta atkreipti į save dėmėsį, jausti savo emocijas ir pastebėti kada jos kyla. Paprastai tariant- būti „čia ir dabar“. Paslapti slypi tame, jog baimės gyvena praeityje ir ateityje, dabartyje jos neegzistuoja. Dabartyje sutikti galime tik realios grėsmės keliamą baimę- pvz. dideliu greičiu atlekiančią mašiną mūsų kryptimi, kai einame per gatvę ir pan. Tokios baimės tai tik savisaugos instinktas, tad jos mum labiau padeda nei kenkia. Tačiau yra atvejų kai vertėtų sumažinti tokio instinkto veikimą. Paprasčiausias pavyzdys- profesionalūs vairuotojai imituoja avarines situacijas, tam kad realybėje išsaugotų sąmoningumą ir gebėtų priimti šaltakraujiškus sprendimus avarijai išvengti.
Taigi, stebėdami save ir jausdami kada kyla baimė, mes tampame stebėtoju, kuris nėra susitapatines su savo baime. Atsiranda asmuo kuris jaučia baimę ir kitas- kuris stebi tą, jaučiantį baimę. Tokiu būdu mes „dedame baimę ant stalo“ ir galime daryti su ja ką norime- analizuoti, suprasti, išspręsti, neutralizuoti. Galiausiai tokia būsea prives iki to, jog jausdami baimę galėsime galvoti : „ nagi nagi, baime, jaučiu tave, įdomu kada gi tu praeisi“.

Galiausiai, visas baimes ir kitas neigiamas emocijas, labai sėkmingai neutralizuoja suvokimas. Tai supratimas kodėl kažkas vyksta. Šioje vietoje labai pagelbės žinios apie emocinį intelektą. Stebėdami save ugdome sąmoningumą- atsakome sau į klausimą „kas vyksta? Ieškodami emocijų priežąsčių, gilindamiesi į save plečiame suvokimą- atsakome sau į klausimą „kodėl tai vyksta?“. Todėl dienos eigoje neigiamas emocijas verta užsirašyti, prisiminti ir laisvam laikui esant išnagrinėti, kodėl tai nutiko. Svarbu tai daryti visiškai sąžiningai, kad ir kaip nemalonu būtų prisiminti ir iškelti neigiamus įvykius. Nagrinėti emocijas gali padėti „emocijų seka“. Tiesiog ieškome emocijos priežąsties. Pvz. kodėl išsigandau?- todėl, kad pajutau grėsmę. Kodėl atsirado grėsmės pojūtis? – Nes nepakankamai pasitikiu savimi. Iš kur tas nepasitikėjimas?- iš vieno ar kito įvykio ir t.t. Sekdami emocijomis, atrasime pamatinius įvykius ar jausmus dėl kurių kyla daugelis dabartinių bėdų ir neigiamų pojūčių.

Pakalbėkime apie tai, ką gi daryti atradus tas pamatines emocijas. Yra keli keliai- veiksmingiausias iš jų- neutralizuoti jas. Tai galima padaryti su tokiais metodais kaip EFT (Emotional Freedom Technique), SEDONA and The Releases. Jų veikimo principas panašus- iškelti pamatines emocijas į dienos šviesą ir jas neutralizuoti, t.y. padaryti taip, kad dingtų nemalonųs pojūčiai praeityje ir nerimas ateityje. Naudojantis šiais metodais ilgą laiką, įmanoma išsivalyti save nuo neigiamų praeities emocijų ir traumų. Jos nebeturi didelės emocinės reikšmės, taigi artėjama prie būsenos, kuri buvo anktyvoje vaikystėjė- jokių baimių, visiškai ramus protas, natūralus kūrybiškumas ir asmenybės žavesys.

Blogos emocijos, baimės, nerimas, pykčiai ir visa kita- tai svetima žmogui. Tai nėra tie dalykai, kuriuos norėtume prisiminti, kaupti, dalintis ir turėti su savimi. Natūrali žmogaus būsena yra harmonijos ir palaimos jausmas -tokie esame sutverti gamtos. Ir dabar jau mūsų galioje nuspręsti, kokiais norime tapti. Kokių veiksmų imtis, kad tokiais taptume.

www.radausave.lt

Categories
Motyvacija Straipsniai

Dabar augimas vyks sparčiausiai

Šiandienos dienai, kai visi aplinkui rėkia apie patys žinote ką, man asmeniškai kyla tik šypsena, nes žmonės pagaliau atsikratys vieno dalyko, kuris nuo pat pradžių buvo klaidingas – požiūris, kad kažkur kitur, nei pas tave patį yra tavoji, išsvajotoji laimė. Šitą perskaičius galite likti skeptiškais ir šiai dienai skepticizmas yra priimtinas, aš jį suprantu, nes po tokių godumo erų, žmonės natūraliai ima vieni kitais nepasitikėti. Skepticizmas yra savaime suvokiamas, bet prašau išlikite žmogiški, o ne ciniški tik dėl vienos priežasties – Jūsų. Kai žmogus  tampa ciniškas, jis nustoja augti. Ciniškumas „atjungia“ jo vidinį pasitenkinimą gyvenimu, nors tas ironiškas ir sarkastiškas juokas visada taip gundo apkalbėti kitus ar pašiepti.

Jei klaustumėte, kaip juokauja velnias tai atsakyčiau, kad sarkastiškai. Sarkazmas yra su baimės prieskoniu ir turi dvilypį efektą. Pradžiai apie baimę. Jeigu žmogus juokauja sarkastiškai kitam į akis, greičiausiai jis bijo kažką pasakyti tiesiai šviesiai ir nenori įvardinti to tiesiogiai, todėl mes stebime tokį juoką, kai velniukas juokiasi, bet nesugeba pasižiūrėti į akis. Panašiai kaip teroristas išdidžiai sprogdina kitus žmones galvodamas, kad yra teisus, bet slepiasi po kauke. Kaukė simbolizuoja baimę. Visur kur yra baimė, yra ir vergija jai.

Sarkazmo pirmasis efektas yra susijęs su smagiu juoku, kito žmogaus ar organizacijos sąskaita. Kitaip sakant, vienas laimi, o kitas pralaimi. Svarbi tema, bene pati  svarbiausia yra charakterio branda. Charakterio branda yra susijusi su garbingu, sąžiningu, aukštų vertybių elgesiu. Berniukas nuo vyro skiriasi ne amžiumi, aš pažįstu ir Jūs taip pat pažįstate daug berniukų ar „vaikų“, kuriems yra per penkiasdešimt metų. Jie elgiasi taip, kad kažkas pralaimi, o jie tuo metu laimi. Sarkazmas, taip pat, yra vienas vaikiškų dalykų.

Kitas baisus efektas yra sarkazmo grąža. Ši, savuoju ruoštu yra siaubinga. Tikriausiai žinote, kas yra scenos baimė. Taigi, ši scenos baimė neatsiranda iš niekur. Ji yra iš ten, kur žmogus pridaro kiaulysčių kitiems, nes kitaip.. ko jam bijoti prieš sceną? Matote, mes esame labai empatiški (mes puikiai įsijaučiame į kitus žmones). Tie kurie nesugeba įsijausti į kitus žmones, psichologijoje yra vadinami psichopatais. Tokie žmonės gali žudyti ir nieko nejausti, visiškai. Mūsų empatiškumas, mums duoda suvokimą, ką kiti galvoja apie mus, kai mes, pavyzdžiui, esame „ant scenos“. Jeigu mes daug tyčiojamės, apkalbinėjame, teisiam, pašiepiam kitus, mūsų scenos baimė labai stipriai kyla į viršų. Galite prieštarauti, bet mano praktika rodo būtent tai, nes kai tik žmonės baigia velnio mintis apie kitus, jie prieš sceną atsipalaiduoja, pradeda juokauti, baimė ištirpsta.

Mes žengiame į labai neaiškų finansinį laikotarpį, kuris mus pamokys labai senai aprašytų dvasinių dalykų. Mes tiesiog atsiskirsime nuo materializmo, dabar būtent tas ir vyksta. Žmonės pradės suprasti (tie kurie ir toliau ieškos), kas gi išties yra ta mūsų laimė. Kur ji yra? Aš tik spėju, bet materialinė paklausa labai kris, kris tie dalykai, kurie teigia, kad „turėdami daiktą Jūs būsite laimingi“ ir tai tik į naudą, savuoju ruoštu turėtų smukti visi tie dalykai, kurie žmones apgaudinėja. Melas turi išnykti. Kaip gali būti, kad alkoholis, kurį medikai pripažįsta kaip nuodą yra skelbiamas „geriausia, ką turime“ Lietuvoje. Sunku patikėti, iki kokio purvo tai nusirito. Pažvelkite į sėkmingos tautos idėją, kuri taip sparčiai dabar plinta ir propaguoja žmogiškųjų vertybių kilimą. Taigi, plokite rankom, ateina didžiulis vidinis augimas, po jo mes būsime daug stipresni ir nusikratę melagingų iliuzijų.

Liudas Vasiliauskas

www.laimingi.lt

Categories
Saviugda

Baimė – gerai!


Nenoriu plėstis ir diskutuoti tuščia tema „Ar baimė yra blogai?“. Manau, viskas pasaulyje egiztuoja su tikslu ir toks reiškinys kaip baimė privalo turėti savo priežastį. Nekalbu apie priežastis, dėl ko ji atsiranda. Man įdomiau priežastys, dėl ko ji apskritai egzistuoja.

Kiekviena emocija turi savo priešingybę. Jeigu būtume vien tik laimingi, mes neįsivaizduotume, ką reiškia būti kitokiems, dėl to ir klausimo „Ar gali būti kitaip?“ nekeltume.

Baimės priešingybė – drąsa. Žmonėms, kuriuos laikome drąsiais, mes jaučiame pagarbą. Ar laikome žmogų, atliekantį veiksmą, kuris nekelia baimės ar nereikalauja drąsos, drąsiu? Savaime aišku, kad ne. Lygiai taip pat galime klausti, ar be baimės nugalėjimo, yra kitų būdų tapti drąsiu? Vėl gi, ne. Baimė yra tarsi kelio pradžia, kurio galutinė stotelė – drąsa. Ir kas svarbiausia, šis kelias yra tik viena kryptimi.

Drąsus žmogus netrokšta vėl jausti baimės (eiti šiuo keliu atgal). Baimė yra būtent ta priežastis, dėl ko męs norime tapti drąsiais. Būtent baimė ir padaro mus drąsiais. Šis nemalonus jausmas mums nuolat sako:  jeigu kažko nesiimsi, patikėk, aš tavęs nepaliksiu ramybėje ir mes dar ilgai būsime kartu. Baimė mus kankina tol, kol mes griebiamės vieno ar kito veiksmo. Ir tada mus apdovanoja drąsa.

Taip ir sėdėtume savo komforto zonoje, jei ne šis nepasitenkinimą keliantis jausmas. Tačiau jis mūsų neapleidžia ir mes kažko imamės. Paprasta, nes jis mums tuo pačiu nurodo ir kryptį. Užtenka savęs paklausti, kas man ją sukelia, ir jau iš karto smegenys duoda atsakymą . Žmogaus prigimtis yra būti drąsiam. Iš kur aš tai žinau?

Pirmiausia, tai yra natūralu. Drąsos kupiną akimirką mes nesistengiame kažkaip šios proto būsenos keisti. Mums neatrodo, kad reikėtų kažko atsisakyti. Tiesiog jaučiamės patenkinti šia būsena. Lygiai taip pat ir su valgiu ar kvėpavimu. Kam nors kilo į galvą mintis atsisakyti valgio ar nustoti kvėpuoti? Esame ramūs dėl šių savo poreikių. Tuo tarpu baimė mūsų neapleidžia ir verčia nuolat galvoti. Jeigu drąsa yra prigimtinė mūsų busena, tuomet baimė priverčia mus nuolat elgtis taip, kad į ją sugrįžtume. Mums išsimušant iš gyvenimo vėžių, ji nuolat priverčia nemaloniai jaustis ir ieškoti būdų, kaip sugrįžti į drąsą.

Boksininkai boksininkais tapo dėl to, kad jie bijojo būti silpnais. Su kiekviena treniruote jų drąsa augo. Turtingi žmonės bijo skurdo. Jie paprasčiausiai bijo būti neturtingais. Pajutę baimę, mes instinktyviai žinome, kad turime kažko imtis. Ir žinome, kad ji mūsų neapleis, jei kažko nedarysime. Pamirštame tik vieną – baimė ne tik skatina, bet ir apdovanoja. Apdovanoja mus drąsa. Kiekvieną kartą gali būti tikras, kad kažko ėmesis, būsi apdovanotas. Šitai žmonės pamiršta ir nugrimzta į analizes/apmąstymus. Baimė yra ir esamos situacijos pasekmė, ir būsimos situacijos priežastis. Baimė yra tiesiog drąsos priežastis.

Baimė:

1)      Yra blogai, jeigu nesuvokiame kokia jos prasmė.

2)      Leidžia egzistuoti drąsai.

3)      Negana to, visada apdovanoja mus ja, ėmusis veiksmų.

4)      Padeda rasti kryptį, kuria sugrįžtume į savo prigimtį – drąsos būseną.

Edgaras Lekavičius.

Categories
Laimė Saviugda Sėkmės psichologija

Skvarbus žvilgsnis į baimės šerdį


Baimė. Ši emocija yra tokia stipri, kad neišvengiamai daro didžiulį poveikį mūsų gyvenimui. Kiekvienas su ja susiduriame kasdien, o ką apie ją žinome? Dažniausiai nieko konkretaus. Taip jau yra, labiausia bijome tų dalykų, kurių nesame pažinę, neišskiriant ir pačios baimės savaime. Taip susigyvename su savo baimėmis, kad jų pradedame nepastebėti (nereiškia jog neriboja), neigti, iškreipti tai, ką jaučiame, matome. Baimės prigimtinė pareiga yra mus apsaugoti nuo pavojų, nelaimių. Baimė – tai mūsų asmens sargybinis, kuris visada su mumis, 24 valandas per parą. Žinoma, šaunu turėti tokį ištikimą ir patikimą asmens sargybinį, bet baimė turi „bjaurią“ ydą – jei ji nėra sąmoningai nuolatos prižiūrima, žabojama, tai plečiasi iki begalybės, kol tampame visiškai jos apsėsti, o tai veda į absoliutų paklusnumą jai.

Tai yra priežastis kodėl žmonėse tiek daug baimių ir kompleksų. Žmonės tiesiog nesitvarko su savo baimėmis. Dažnu atveju jų nepastebi ir nenori pastebėti, taip save stumia į sau pavojingą padėtį. Džiugi žinia yra tokia, kad šį nežinojimą ir apsileidimą galima išspręsti. Pradėsime nuo to, kad išsiaiškinsime kas slypi už visų baimių. Taigi, kas slepiasi už visų baimių? Kokią yra visų baimių šaknis? Baimės šaknis sako, kad nesusitvarkysime su tuo, kas mums atsitiks gyvenime. Galbūt tikėjaisi ko kito, bet tai yra, kas yra. Gana lengva yra įrodyti jog ši baimė neturi savyje tvirto prado. Pagalvokime, su kuriomis situacijomis gyvenime nesusitvarkėme? Taip, žinau, turėjo būti velniškai sunkių momentų! Galbūt jautėmės visišku pralaimėtoju, sugniuždytu ir nelaimėliu, bet išgyvenome. Turiu džiugią žinią, iki šio momento susitvarkėme su visomis savo gyvenimo situacijomis. Viską įveikėme ir dabar esame čia, kur esame. Alsuoji, reiškia gyveni, vien ši fiziologinė funkcija sako, kad esi laimėtojas, kuris susitvarko. Iš to galime daryti išvadą, kad net baimės šaknis tėra nepagrįsta iliuzija, o ką jau kalbėti apie kitas baimes kilusias iš jos.

Atėjo metas nuspręsti ar ir toliau nekreipsime dėmesio į savo baimes, apsimesime esą silpni ir nepajėgūs su jomis susitvarkyti, ar vis dėl to imsimės konkrečių veiksmų, kad pažabotume savo baimes. Taigi, nuo šiol, kai santykiai strigs ir nežinosime ką daryti, ką sau sakysime? Aš susidorosiu. Kai finansiniai nepritekliai pradės kamuoti? Aš susidorosiu. Kai jausimės vienišais, paliktais ir pralaimėjusiais? Aš susidorosiu! Nuolat tai sau kartokime tol, kol tai taps „krauju tekančiu mūsų venose“. Perprogramuokime save pozityviais, stiprinančiais teiginiais ir tuo pačiu auginkime pasitikėjimą savimi. Anksčiau ar vėliau, pasitikėjimas savimi taps toks aukštas jog sau sakysime – kad ir kas nutiks, aš susidorosiu. Be pasitikėjimo savimi sunku išdrįsti pažvelgti į savo baimes, o tuo labiau per jas perlipti.

Dabar įgysime šiek tiek daugiau žinių apie baimes. Pagal Susan’ą (žiūr. „Šaltiniai“) yra penki nepajudinami postulatai apibrėžiantys kiekvieną baimę. Penkios aksiomos, kurių žinojimas yra kritiškas norint geriau suprasti baimės emociją. Štai jos:

1. Kol augsi (tobulėsi) baimė niekada nepasitrauks. Iš pirmo įspūdžio, tai gali nuliūdinti, kad baimė galutinai niekada mūsų nepaliks. Iš kitos pusės mums daugiau nebereikia jaudintis dėl to, kad baimės krisleliai vis dar su mumis. Mums nebereikia kovoti ir bereikalingai eikvoti energiją. Tegul nerimas palieka, o ramybė aplanko.

2. Vienintelis būdas atsikratyti baimės – padaryti tai, ko bijome. Tai intuityvu! Galime ieškoti begalės aplinkkelių ir pasiteisinimų, bet tiesiausias ir trumpiausias kelias eiti ir padaryti!

3. Vienintelis būdas pasijusti geriau – eiti ir padaryti tai! Palengvėjimas ir pasitenkinimas garantuoti.

4. Kiekvienas bijome sau nepažįstamoje situacijose. Nėra žmonių be baimės. Nebent psichiatrinėje ligoninėje galima tokių atrasti, bet jie dėl to ten ir yra. Visi gyvename baimėse. Tai mus vienija, tegul šis suvokimas padeda lengviau eiti per baimes. Piktai nesijuokime iš kitų žmonių baimių, padėkime jiems perlipti per jų pačių baimes. Laimėsite abu, tu – žmogaus pagarbą, o žmogus – palengvėjimą.

5. Baimės įveikimas mažiau gąsdina, nei baimė jog esame bejėgiai tai padaryti. Prisimenate tą būseną, kai jautėtės bejėgis, išsunktas ir lygtais kažkieno nuskriaustas? Ši būsena siurbia mūsų energiją, o baimės įveikimas ją sugrąžina. Jei pritrūkome jėgų, sustokime, apsižvalgykime ir suvokime su kuria baime nesitvarkome.

Išdrįskime pažvelgti į savo baimes atviromis akimis, jos neturi savyje galios, jos negali mūsų sulaikyti. Tik mes ir dar kartą mes nusprendžiame, kad jos stipresnės už mus. Nekurkime dar daugiau iliuzijų ir taip pilname iliuzijų pasaulyje. Įveikėme jau per daug baimių, kad iškilus naujai vėl pasiduotume ar pagal ją spręstume apie savo galimybių ribas. Išdrįskime!

Šaltiniai:
Susan Jeffers, Ph.D. „Feel the Fear and Do It Anyway“
Pateikė: Saulius Šunauskas www.gyventi.lt