Categories
Vidinės problemos Vyriškas patarimas

Bijau pakviesti merginą į pasimatymą, nes bijau neigiamo atsakymo.

Vyras skyrelyje „Vyriškas patarimas“ klausia:

Sveiki, lankausi pas odontologe studente, ji labai faina ir simpatiška panelė, ji man labai patinka, bet net nežinau ar ji turi vaikiną ar ne… nežinau kaip ją protingiau užkalbinti ir pakviesti į pasimatymą.. bijau neigiamo atsakymo, nes jei ji man pasakys, kad turi vaikiną arba nesusitikinėja su pacientais arba kažką panašaus, bus kažkaip nepatogu pas ją eiti tvarkytis dantukų… parašau jai kartais sms, susirašinėjame dėl susitikimų laiko ir po to paklausiu jos kaip sekasi, ar ką ji veikia, kaip vakarą leidžia ir panašiai.. dėl susitikimo laiko ji atrašo greitai, o į klausimus ką veikia ir pan. atrašo ne taip noriai… ji netik mokosi, bet ir dirba, yra labai užimta… kaip patartumėte man elgtis tokioje situacijoje?:)

 

Pirmiausia aš patarčiau nekurti iliuzijų. Nesudievinti jos ir viso šio reikalo. Pažengęs jogas ar koks guru greičiausiai tau trenktu per pakaušį, kad atsibustum iš sapno kuriame esi.
Nėra protingo pakvietimo. Niekada nebuvo ir niekada nebus. Yra tik pakvietimas. Bet tu mintyse kurį įvairius „protingus“ scenarijus. Užteks !
Jeigu bijai neigiamo atsakymo, tai geriau ir nekalbink, nes tikimybė gauti neigiamą atsakymą 50%. Netgi manau jį gausi, net esu tuo tikras. Bijai vilko neik į mišką.
Jeigu tu nesi laisvas bendravime su moterimis, nesijauti užtikrintas, tai pirma patobulėk. Bendrauk su kitomis moterimis, kviesk jas į pasimatymus. Komunikuok. Vyrai dažnai užsiciklina ties viena mergina, pusę metų nieko nedaro, bet vistiek mintyse kuria iliuzijas kaip viskas būtu jeigu būtu, o paskui nusivilia, lyg tai būtu netikėta.
Pirma taisyklė, apie kurią jau milijoną kartų rašiau: Nepriklausyk nuo rezultato, nesureikšmink rezultato. Pakviesk kavos ar tai arbatos. Jeigu atsisakys, tai kas nutiks? Kas blogiausia gali atsitikti? Gausi neigiamų emocijų dozę. Vaje, kaip baisu. Emocijos ateina ir praeina. Ir toliau galėsi eiti pas ją kaip specialistę, dar galėsi kas kart ateidamas vėl ją pakviesti arbatos išgerti ir gausi vėl neigiamą atsakymą, po 10 pakvietimų tau bus dzin ar ji eis ar ne, tu tiesiog automatiškai ją pakviesi ir net nesitikėsi rezultato, tada ir prasideda tikrieji rezultatai, kai esi atsipalaidavęs ir tau nesvarbu ar atsisakys, ar priims pakvietimą. Bet kuriuo atveju tau bus gerai ir tu būsi patenkintas savimi.
Toks turi būti mąstymas, o ne bijau neigiamo atsakymo. Jeigu bijai, tai bijok iš esmės. Taip praeis metai, du ir būsi toje pačioje baimėje. Bet bijai tik emocijų kurias gausi, bijai jog tavo įvaizdis sugrius ir t.t.
Atsimink. Viskas prasideda ne nuo to ką pasakyti, bet nuo to kaip tu jautiesi, koks tu esi, kaip save suvoki. Jeigu tu tikiesi kažkokios frazės, kuria ištarus ji tiesiog nušvis ir norės 100% eiti į pasimatymą, tai laikas atsipeikėti nuo tokių iliuzijų.

Užteks bijoti neigiamų patirčių !

Trumpai tariant. Tiesiog pakviesk.
Categories
Motyvacija

Ką duoti turime ir galime kiekvienas?

Pažįstu žmonių, kurie sako – ką aš galiu duoti? Neturiu aš pinigų, meilės, laimės, sveikatos… Nieko neturiu. Taigi, ką aš galiu duoti? Taip, tikrai, tada nieko negalime duoti, bet tik tol, kol save vargšu įsivaizduojame.
Vertingas klausimas – kaip iš tiesų save įsivaizduojame? Su skarmalais, bedantį, nuskriaustą benamį? O gal gražų, švytintį, pakylėtą, laimingą..? Tikriausiai kažką tarp šių dviejų personažų. O dabar pastebėkime kaip įsivaizduojame kitus žmones.

Žiūrime į žmogų ir matome jo kūną, žinome, kad dar tuo kūnu teka kraujas, taip, biologija išmanome. Dar žinome, kad šis žmogus mėgsta pakvailioti, kartais nusišnekėti, kas tikrai erzina ir t.t. Na, vidutinis žmogus.
Jei išties tik tiek tematome žmonėse, tai nėra ko stebėtis, kad neturime ką duoti! Jei kalbamės su žmogumi ir slapta galvojame, kad jis ar ji yra kvailys, ar galime tada užmegzti tvirtą ryšį? Abejoju. Juk taip mėgstame sudaiktinti žmones, nuvertinti ir panašiai.

Dabar „įjunkime“ savo atvirą protą, savo vaizduotę ir bent trumpam „išjunkime“ tą pilką racionalumą. Ar išties egzistuoja „vidutiniai“ žmonės? Žvelgiu į žmogų ir matau jame tokį potencialią..! Kai paimu už rankos jaučiu kokia stipri energija teka jo kūnu, o akys net „kibirkščiuoja“.
Jaučiu ir suprantu, kad žmoguje yra kai kas daugiau nei tik kūnas. Tai jo dvasia, siela (vadinkite kaip norite), kuri yra pakylėta virš kūno! Matykime sielą, kuri spindi, o ne išorines ydas, nes jei matome kiaulę, tai nenustebkime jei ji pradės kriuksėti.
Kai matome geriausias žmogaus savybes, jis jų parodo vis daugiau, tampa vis geresniu žmogumi. Tada įtikime šių iš pažiūros abstrakčių dalykų egzistavimu. Taigi, duokime žmogui šį vaizdinį apie jį, duokime jam geriausia jį. Darykime tai nuoširdžiai ir neliksime nuskriaustais, būsime apdovanoti laime, pilnatve, tikru džiaugsmu ir dar daugiau!

Yra daugybė žmonių, kuriems trūksta palaikymo, išklausymo, gero žodžio, psichologinės paramos. Tai galioja ne tik Lietuvoje ar dar kur nors kitur, tai globalu. Būkime tais, kurie savo žodžiais ir veiksmas kuria, įkvepia, palaiko. Aš nesakau, kad dabar turime eiti ir daryti gerus darbus visą dieną, nors tai gera mintis!
Bet bent vienam žmogui pasakykime vieną gerą žodį per dieną ir tai bus pradžia. Juk žinome, kad laiku ir vietoje pasakytas žodis sutvirtina santykius, keičia ir gelbsti žmonių gyvenimus. Ar norite būti tas, kurį visada prisimins geru žodžiu?
Ar esate pasiryžęs tapti pavyzdžiu, tokiu žmogišku ir klystančiu? Ne visada liksite suprastas ar sulauksite dėkingumo, bet tai ir nėra taip svarbu. Svarbu kuo tapsime, kai išreikšime tai, kas aukščiau savanaudiškumo, baimės, nepasitikėjimo. Tapsime žmogumi, kuris išreiškia autentišką save, turi ką duoti ir duoda, taip kurdamas pasaulį!

gyventi.lt

Categories
Saviugda

Pagrindinės baimės formos (IV dalis)

Praeitoje dalyje aprašėme keturis pagrindinius žmogaus reikalavimus: išskirtinumą, įsiliejimą į daugumą, pastovumą ir pokyčius. Supratome, kad žmogui reikia visų keturių, nors pasiekti juos labai sunku.

Šioje dalyje apibendrinsime keturias pagrindines baimės formas ir pateiksime keturis asmenybių tipus pagal šias baimes. Taip pat išsiaiškinsime, kodėl vaikystėje patirtos traumos sukelia tiek daug baimės.

Keturios pagrindinės baimės formos

Taigi, susipažinome su keturiomis pagrindinėmis baimės formomis, kurias norėčiau dar kartą čia išvardyti:

1. Tapsmo savimi baimė, patiriama kaip nesaugumas ir izoliacija.

2. Baimė atsiduoti, patiriama kaip Aš praradimas ir priklausomybė.

3. Būtinybės baimė, patiriama kaip galutinybė ir nelaisvė.

4. Permainų baimė, patiriama kaip praeinamumas ir netikrumas.

Visos galimos baimės galų gale tėra šių keturių pagrindinių baimių variantai ir yra susijusios su keturiais pagrindiniais impulsais, kurie taip pat priklauso mūsų egzistencijai. Šie impulsai iškyla kaip save papildančios ir viena kitai prieštaraujančios poros: kaip savęs įtvirtinimo ir išsiskyrimo iš kitų siekis bei priešingas siekis atsiduoti ir priklausyti. Kita vertus kaip trukmės ir tikrumo siekis bei priešingas pokyčių ir rizikos siekimas. Kiekvienas siekis baiminasi priešingo siekio.

Ir vis dėlto – dar kartą pasinaudojant analogija su kosmosu – atrodo, kad gyvybinga tvarka įmanoma tik tada, jeigu mes bandome rūpintis šių antinomiškų impulsų pusiausvyra. Tačiau tokia pusiausvyra yra ne statiška, kaip galima būtų manyti, o kupina nepaprastos vidinės dinamikos, nes ji niekados nėra tai, kas jau pasiekta, o yra tai, ką nuolat reikia kurti.

Nuo ko priklauso mūsų baimės?

Kartu mes turime atsižvelgti į tai, kad kiekvieną kartą patirtos baimės pobūdis ir intensyvumas daug priklauso tiek nuo mūsų įgimtų polinkių, nuo mūsų „paveldo“, tiek ir nuo aplinkos sąlygų, kuriomis mes gyvename. Taigi tiek nuo mūsų fizinės ir psichinės bei dvasinės konstitucijos, tiek ir nuo mūsų asmeninės biografijos, nuo mūsų tapsmo istorijos. Mat ir mūsų baimės turi istoriją – ypač didelę reikšmę tenka mūsų vaikystei.

Taigi Taigi kiekvieno žmogaus baimę nuspalvina jo polinkiai ir aplinkos įtakos, o tai iš dalies paaiškina, kodėl kai kurios kitų žmonių baimės mums sunkiai suprantamos – jos kilo iš tokių jų gyvenimo aplinkybių, kurios pernelyg skiriasi nuo mūsų.

Taigi polinkiai ir aplinka, kuriai, be šeimos, aplinkinių žmonių, priklauso ir visuomenė, vienas baimes gali skatinti, o kitas slopinti. Iš esmės sveikas žmogus – toks, kurio raida nebuvo sutrikdyta, – apskritai mokės elgtis su baimėmis ir galbūt net jas įveikti. Tas, kurio raida buvo sutrikdyta, baimes išgyvena ir intensyviau, ir dažniau, ir viena iš pagrindinių baimės formų jam bus vyraujanti.

Vaikystėje patirtų traumų įtaka

Baimė gali itin prislėgti ir susargdinti, jeigu ji arba peržengia tam tikrą ribą, arba trunka per ilgai. Labiausiai slegiančios yra tokios baimės, kurios patiriamos per anksti vaikystėje, tame amžiuje, kai vaikas dar negalėjo būti išsiugdęs gynybinių jėgų joms atremti.

Jei baimė pagal intensyvumą ir trukmę tampa per didelė arba ją imame patirti tame amžiuje, kai dar nesame priaugę iki jos, ją perdirbti gali būti sunku. Tada nebūna suaktyvinančio pozityvaus baimės aspekto. Pasekmė – brendimo sutrikimai, ankstesnių, vaikiškų elgesio būdų neatsikratymas arba ir nuslydimas į juos, taip pat simptomų atsiradimas.

Savaime suprantama, kad amžiaus neatitinkančių baimės išgyvenimų, taip pat pernelyg daug baimių, tiek, kad jų kiekis viršija galimybes jas iškęsti, ypač dažnai būna vaikystėje. Silpnas, besivystantis vaiko Aš dar negali apdoroti tam tikro baimių kiekio. Jam būtinai reikia išorinės pagalbos, todėl palikus vieną su tokiomis didžiulėmis baimėmis jam bus padaryta didelė žala.

Suaugęs žmogus, nors rečiau, bet taip pat gali peržengti savo baimių tolerancijos ribą – dėl nepaprastųjų situacijų: karo, nelaisvės, grėsmės gyvybei, gamtos ir kitokių katastrofų, taip pat ir vidinių dvasinių išgyvenimų bei procesų. Tada jis reaguoja panika, afekto būsenoms būdingais veiksmais arba neurozėmis.

Tačiau esant normalioms sąlygoms suaugusysis, palyginti su vaiku, turi daug didesnes galimybes atsakyti ir reaguoti į baimes: jis gali pasipriešinti, apmąstyti savo situaciją ir atpažinti, kas sukelia baimę. Pirmiausia jis gali suprasti, iš kur kyla jo baimė. Jis gali papsakoti apie ją ir būti suprastas bei sulaukti pagalbos, galų gale jis gali teisingai įvertinti galimą grėsmę.

Visomis šiomis galimybėmis vaikas dar nedisponuoja. Kuo jis mažesnis, tuo daugiau jis tėra tik savo baimių objektas, joms bejėgiškai paliktas, nežinantis, kiek ilgai jos truks ir kas gi gali atsitikti.

Keturi asmenybių tipai

Vienos iš keturių pagrindinių baimių įsivyravimas – arba, žiūrint kitaip, didelis vieno iš keturių pagrindinių impulsų atsisakymas – lemia keturias asmenybės struktūras, keturias buvimo pasaulyje rūšis, kurių niuansus visi žinome ir kurios mums visiems daugiau ar mažiau būdingos.

Taigi, šias asmenybės struktūras reikia suprasti kaip vienpusę akcentuaciją keturių pagrindinių baimių atžvilgiu. Kuo labiau išreikštos ir vienpusiškesnės yra asmenybės struktūros, kurios čia bus aprašytos, tuo labiau tikėtina, kad jos yra atsiradusios dėl ankstyvosios vaikystės vystymosi sutrikimų.

Atitinkamai dvasinės sveikatos ženklu reikėtų laikyti tai, kad žmogus gyvenime harmoningai derina keturis pagrindinius impulsus – tai kartu reikštų, kad jis suprato, kad jis suprato keturias pagrindines baimės formas.

Keturios asmenybės struktūros iš pradžių yra normalios struktūros su tam tikra akcentuacija. Tačiau jeigu akcentuacija tampa ryškiai vienpusiška, ji pasiekia ribą, kurią reikia suprasti kaip iškreiptas keturių normalių pagrindinių struktūrų formas arba ekstremalius variantus.

Taip mes susiduriame su neurotiniais struktūrinių tipų variantais, kuriuos psichoterapija ir giluminė psichologija yra aprašiusi kaip keturias pagrindines neurozių formas – šizoidiją, depresiją, įkyriųjų būsenų neurozę ir isteriją. Tad šios neurotinės asmenybės atitinkamai užaštrinta arba kraštutine forma tik atspindi visiems mums žinomas žmogiškąsias egzistencijos formas.

Autorius:  Žilvinas Jogėla

Šis, keturių dalių straipsnių ciklas yra paremtas Fritzo Riemanno psichologijos veikalu „Pagrindinės baimės formos„, kurią išleido „Alma Littera“ leidykla.

Categories
Saviugda

Pagrindinės baimės formos (III dalis)

Praeitoje dalyje papasakojome alegoriją apie harmoningą visata, kuri yra puikus palyginimas su keturiomis pagrindinėmis žmogaus baimėmis.

Šioje dalyje apžvelgsime keturis pagrindinius reikalavimus, kurių siekia žmogus. Problema ta, jog reikalavimai priešinasi vienas kitam ir juos pasiekti labai sunku (tiesą pasakius, neįmanoma), tačiau verta siekti.

Pirmasis reikalavimas – išskirtinumas

Pirmasis reikalavimas, kurį pagal mūsų palyginimą atitinka rotacija, yra tas, kad žmogus turi tapti nepakartojamu individu, įtvirtinančiu savo autonomišką būtį ir atsiribojančiu nuo kitų, tai reikalavimas tapti ypatinga asmenybe, o ne pakeičiamu masiniu žmogumi.

Kartu čia duotos ir visos baimės, gresiančios, jeigu išsiskiriame iš kitų ir todėl prarandame saugumo jausmą, kurį mums teikia priklausomybė ir bendrumas, o tai reiškia vienatvę bei izoliaciją. Nors mūsų priklausomybė grupėms yra labai plati – tai ir rasė, priklausymas šeimai bei tautai, amžius, lytis, mūsų tikėjimas ar mūsų profesija ir t. t. – ir priklausydami toms grupėms mes jaučiamės artimi bei pažįstami, vis dėlto mes esame individai ir dėl to kažkuo nepakartojami, tuo mes aiškiai skiriamės nuo kitų žmonių.

Tai rodo dėmesio vertas faktas, kad pakanka vien mūsų nykščio atspaudo, norint neklystamai mus atskirti nuo bet kurio kito žmogaus ir tiksliai identifikuoti. Tad mūsų egzistencija yra panaši į piramidę, kurios platusis pagrindas sudarytas iš to, kas tipiška, ir bendrybių, bet einant viršūnės link atsiskiria vis daugiau vienijančių bendrybių, bet einant viršūnės link atsiskiria vis daugiau vienijančių bendrybių ir galų gale lieka tai, kas nepakartojama ir individualu.

Suvokdami ir plėtodami savo vienkartiškumą, individuaciją, kaip šį vystymosi procesą yra pavadinęs C. G. Jungas, mes prarandame priklausomybės kam nors, „kaip ir visi būties“ saugumą ir individo vienišumą jaučiame kaip baimę. Mat kuo daugiau atsiskiriame nuo kitų, tuo vienišesni tampame, prarandame stabilumą, mums kyla pavojus būti nesuprastiems, nepriimtiems, kartais ir nugalėtiems.

Kita vertus, jeigu nerizikuojate tapti savarankiškais individais, tai pernelyg sustingstame kolektyviškume, tipiškume ir liekame kažką lemiamo skolingi savo žmogiškajai savigarbai.

Antrasis reikalavimas – įsiliejimas į daugumą

Antrasis reikalavimas, pagal mūsų palyginimą atitinkantis revoliuciją, yra reikalavimas, kad pasitikėdami atsivertume pasauliui, gyvenimui ir mus supantiems žmonėms, kad susidėtume su Ne Aš, su tuo, kas svetima, kad kontaktuotume su tuo, kas yra už mūsų.

Čia turima galvoje atsidavimas – plačiausia prasme – gyvenimui. Tačiau su tuo susijusi kiekviena baimė prarasti savąjį Aš, tapti priklausomam, atsiduoti, negalėti tinkamai gyventi pagal nuosavą būtį, ją aukoti kitiems ir dėl reikalavimo prisitaikyti per daug atsisakyti savęs pačių.

Tad čia pirmiausia kalbama apie mūsų priklausomybes, apie mūsų „numestumą“ ir apie tai, kad mes, nepaisydami šių priklausomybių ir grėsmių savajam Aš, grėsmių, kurios mums leidžia pajusti savo bejėgiškumą, vis dėlto turime atsisukti į gyvenimą, atverti savo širdis.

Jeigu to daryti nesiryžtame, liekame izoliuotos atskiros būtybės – su niekuo nesusijusios, nepriklausančios niekam kitam, tik pačios sau, galų gale nesaugios, ir dėl to mes nepažįstama nei savęs, nei pasaulio.

Trečiasis reikalavimas – pastovumas

Trečiasis reikalavimas, pagal mūsų palyginimą atitinkantis įcentriškumą, traukos jėgą, yra tas, kad mes turime siekti trukmės. Mes turime tarytum apsigyventi šiame pasaulyje ir jaustis jame kaip namie, planuoti ateitį, siekti tikslų, tarsi gyventume amžinai, tarsi pasaulis būtų stabilus ir ateitis numatoma, tarsi mes galėtume tikėtis amžinumo, tuo pat metu žinodami, kad „media vita in morte sumus“ (lot. gyvename mirtyje), kad mūsų gyvenimas kiekvieną akimirką gali pasibaigti.

Su šiuo trukmės reikalavimu, su reikalavimu projektuoti save į neaiškią ateitį, netgi apskritai turėti ateitį, tarsi prieš mus būtų kažkas tvirto ir tikro, – su šiuo reikalavimu mums yra duotos visos baimės, susijusios su žinojimu apie praeinamumą, apie mūsų priklausomybes ir apie iracionalius mūsų egzistencijos netikėtumus: baimė ryžtis, daryti nauja, planuoti nebūnant tikram dėl to, ką planuoji, atsiduoti niekados nesustojančiai ir mus pačius savo klajonėse įtraukiančiai amžinajai gyvenimo tėkmei.

Tai gerai perteikia pasakymas, kad niekas negali du kartus įbristi į tą pačią upę – ir upė, ir mes patys kaskat vis kiti. Kita vertus, jei išsižadėtume trukmės, negalėtume nieko sukurti ir įgyvendinti. Visa, kas sukurta, mūsų vaizduotėje turi turėti kažkokią trukmę – kitaip mes visai nepradėtume įgyvendinti savo tikslų.

Tad mes visada gyvename tarsi tikėtume turį neribotą laiką, tarsi tai, kas pagaliau pasiekta, būtų stabilu, ir šis mūsų vaizduotėje iškylantis stabilumas bei trukmė, ši iliuzinė amžinybė yra esminis impulsas, skatinantis mus veikti.

Ketvirtasis reikalavimas – pokyčiai

Ketvirtasis reikalavimas, pagal palyginimą atitankantis išcentriškumą, išcentrinę jėgą. Jo esmė ta, kad mes nuolat turime būti pasirengę keistis, sutikti su pokyčiais ir raida, atsisakyti to, kas gerai pažįstama, peržengti tradicijas ir įpročius, nuolat skirtis ir atsisveikinti su tuo, ką kaip tik pasiekėme, viską išgyventi tik kaip tranzitą.

Su šiuo reikalavimu nuolat gyvybingai žengti į priekį ir niekur nesustoti, į nieką tvirtai neįsikibti, būti atviram naujybėms ir nežinomybės rizikai yra susijusi baimė, kad tvarka, būtinybė, taisyklės ir įstatymai, praeities ir įpročio trauka nustatys mums kažkokius rėmus ir sulaikys, kad taip susiaurės ir bus apribotos mūsų galimybės bei mūsų veržimasis į laisvę.

Taigi, priešingai nei anksčiau aprašyta mirties kaip praeinamumo baimė, galų gale mirtis gresia kaip stagnacija ir galutinybė. O jeigu mes atsisakytume impulso keistis, rizikos imtis ko nors naujo, tai įsikibtume į tai, kas įprasta, monotoniškai kartodami ir laikydamiesi to, kas jau egzistuoja, ir laikas bei žmonės mus aplenktų ir užmirštų.

Taip nusakėme kita antinomiją, kitą gyvenimo mums keliamą reikalavimą: kartu turime siekti ir trukmės, ir pokyčių, turime įveikti tiek nesulaikomo praeinamumo, tiek ir neišvengiamos būtinybės baimę.

Kitoje dalyje dar kartą apibendrinsime keturis pagrindinius žmogaus reikalavimus ir su tuom susijusias baimes, išsiaiškinsime keturis asmenybių tipus ir kodėl vaikystėje patirtos traumos sukelia tiek daug baimės.

Autorius: Žilvinas Jogėla

Categories
Saviugda

Pagrindinės baimės formos (II dalis)

Praeitoje dalyje aprašėme baimės esmę. Supratome, kad baimė yra neišvengiama kiekvieno žmogaus egzistencijos dalis, kad į baimę galima reaguoti dvejopai ir kad ji neatsiejama nuo brendimo bei vystymosi.

Šioje dalyje aprašysime pagrindines žmogaus baimės formas, kurių yra keturios. Tačiau jas pateiksime alegorija apie harmoningą visatą. Pasirodo, jog žmogus kaip mažyte planeta, besivadovaujanti tais pačiais dėsniais kaip ir mūsų Žemė.

Pagrindinės baimės formos

Be praeitame straipsnyje aptartų baimių, būta ir individualių baimių, kurios anksčiau nurodyta prasme nėra tipiškos tam tikroms ribinėms situacijoms. Todėl mes dažnai negalime suprasti kitų žmonių baimių, mat patys jų nepatiriame. Pavyzdžiui, kam nors didelę baimę gali sukelti vienatvė, o kitam žmogui – susibūrimai. Vienam užeina baimės priepuoliai, jei jis nori pereiti tiltą ar atvirą aišktelę, o kitas negali būti uždarose patalpose.

Tačiau kad ir kaip įvairuotų skirtingų žmonių baimės – o baimę mums gali sukelti iš esmės viskas, – vis dėlto įdėmiau pažvelgus nuolat kalbama apie labai konkrečių baimių variantus. Jie vadinami baimės formomis.

Visos galimos baimės susijususios su šiomis pagrindinėmis baimės formomis. Jos yra arba šių baimių ekstremalūs variantai ir iškreiptos formos, arba perstūmimai į kitus objektus. Mes esame linkę neapdorotas, neįveiktas baimes pritvirtinti prie nepavojingesnių pakaitinių objektų, kurių išsilenkti lengviau negu tikrųjų baimės sukėlėju, kurių negalime išvengti.

Pagrindinės baimės formos susijusios su mūsų dvasine savijauta pasaulyje, su mūsų būties įtampa tarp dviejų didžiųjų antinomijų, kurių neišsprendžiamą priešybę ir prieštaringumą nuolat patiriame. Šias dvi antinomijas pateiksime alegorija.

Alegorija apie harmoningą visatą

Mes gimstame pasaulyje, kuris paklūsta keturiems galingiems impulsams: mūsų Žemė tam tikru ritmu skrieja aplink Saulę, taigi sukasi apie mūsų siauresnės pasaulio sistemos centrinį šviesulį. Šį judėjimą mes vadiname revoliucija, „perversmu“. Tuo pat metu Žemė sukasi apie savo ašį, taigi atlieka rotaciją, judėjimą, vadinamą sukimusi apie save.

Taip kartu duoti du kiti priešingi arba save papildantys impulsai, kurie mūsų pasaulio sistemą ne tik laiko judančią, bet ir nukreipia ją į tam tikrą kelią: tai traukos jėga ir išcentrinė jėga. Traukos jėga tarsi sujungia mūsų pasaulį, nukreipia jį įcentriškai į vidų, vidurio link, ir yra kažkas panašaus į siurbimą, siekiantį sulaikyti ir pritraukti. Išcentrinė jėga veikia centrifugiškai, vengdama vidurio, ji veržiasi į išorę, į tolį ir yra šiek tiek panaši į išsilaisvinanti, atsiskirti norinčią srovę.

Tik šių keturių impulsų harmonija garantuoja dėsningą, gyvybingą tvarką, kurioje mes gyvename, kurią mes vadiname kosmosu. Vieno kurio nors judėjimo vyravimas arba iškritimas sutrikdytų arba sugriautų didžiąją tvarką ir sukeltų chaosą.

Nagi įsivaizduokime, kad Žemė netektų vieno iš šių pagrindinių impulsų. Pvz., ji prarastų revoliuciją, sukimąsi aplink Saulę, ir atitiktų tik rotaciją, sukimąsi apie savo ašį, ji pranoktų vienos planetos dydžio tvarką ir elgtųsi kaip Saulė, kaip centras, apie kurį turėtų suktis kitos planetos. Taigi ji nebeskrietų jai nustatytu keliu aplink Saulę, bet gyventų pagal savo dėsnius.

O jei Žemė prarastų rotaciją, sukimąsi apie save, ir tesisuktų tik aplink Saulę, ji nuo planetos pakopos nusmuktų į palydovo, Mėnulio, pakopą, nes būtų nuolat atsukusi Saulei tą pačią pusę ir visiškai priklausoma. Taigi abiem atvejais būtų pažeistos jos planetinis dėsningumas – priklausomai įsilieti ir vis dėlto nepriklausomai suktis apie save.

Toliau: jeigu Žemė neturėtų traukos jėgos, į centriškumo, tai ji priklausytų tik nuo išcentrinės jėgos ir chaotiškai suskiltų, išklystų iš savo trajektorijos ir galbūt susidurtų su kitais dangaus kūnais. Ir galų gale, jei ji paklustų tik traukos jėgai be išcentrinės jėgos kontrimpulso, tai sukeltų visišką sąstingį ir nekintamumą arba kitos jėgos ją nukreiptų nuo kelio, o ji negalėtų joms priešpriešinti savo pačios jėgos.

Žmogus kaip visata

Dabar grįžkime prie palyginimo: jeigu tarsime, kad žmogus kaip mūsų Žemės gyventojas ir kaip mažytė mūsų Saulės sistemos dalelė taip pat yra susijusi su jos dėsningumais ir kad jis dėl to savyje turi aprašytus impulsus kaip nesąmoningas varomąsias jėgas ir kartu kaip latentinius reikalavimus, gausime labai stebinančių atitikmenų.

Mums tereikia anuos pagrindinius impulsus perkelti į žmogišką lygmenį, į psichologinę sritį, taigi klausti, kokie jų dvasinės srities atitikmenys, ir tada susidursime su minėtomis antinomijomis, tarp kurių vyksta mūsų gyvenimas, ir, kaip matysime, kartu susidursime su tomis pagrindinėmis baimės formomis, kurios yra susijusios su tomis antinomijomis ir taip gauna gilesnę prasmę.

Rotacija, sukimasis apie save, psichologiškai pagal prasmę atitiktų individuacijos reikalavimą, taigi reikalavimą tapti nepakartojama individualia būtybe, individu. Revoliucija, sukimasis aplink Saulę kaip mūsų pagrindinį dangaus šviesulį, atitiktų reikalavimą įsilieti į didesnę visumą, apriboti save autonomiją, savo pačių valią viršasmeninių ryšių naudai. Taip būtų nusakyta pirmoji antinomija, kurioje glūdi priešingi reikalavimai, kad mes turime ir tapti patys savimi, ir įsilieti į viršindividualius ryšius.

Įcentriškumą, traukos jėgą, dvasiniu lygmeniu atitiktų mūsų trukmės ir pastovumo troškimas. Ir galų gale išcentriškumą, išcentrinę jėgą, atitiktų impulsas, kuris mus nuolat gena pirmyn, skatina pokyčius ir permainas. Tad aprašėme ir kitą antinomiją: joje ir vėl glūdi priešingi reikalavimai, kad mes, viena vertus, turime siekti pastovumo, kita vertus – pokyčių.

Pagal šią kosminę analogiją mums iškelti keturi pagrindiniai reikalavimai, kuriuos atrandame savyje kaip vienas kitam prieštaraujančius ir vis dėlto kartu kaip vienas kitą papildančius siekius. Keisdami savo pavidalą, jie išvagoja visą mūsų gyvenimą ir laukia, kad mes vis naujai į juos atsakytume.

Kitoje dalyje aprašysime keturis pagrindinius reikalavimus, kuriuos savyje atranda ir turi siekti kiekvienas žmogus: išskirtinumas, įsiliejimas į minią, pastovumas bei pokyčiai.

Autorius:  Žilvinas Jogėla

Categories
Saviugda

Pagrindinės baimės formos (I dalis)

Viena iš nuolatinių mūsų iliuzijų yra tikėjimas, jog galima gyventi be baimės. Baimė yra mūsų egzistencijos dalis, atspindinti mūsų priklausomybes ir žinojimą, kad esame mirtingi. Mes tegalime bandyti atskleisti priešingas jai jėgas: drąsą, pasitikėjimą, pažinimą, galią, viltį, nuolankumą, tikėjimą, meilę. Visa tai mums gali padėti sutikti su baimės buvimu, įsigilinti į ją, vis iš naujo ją įveikti.

Nors baime ir yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis, tai nereiškia, kad nuolat ją jaučiame. Tačiau ji tarsi visada čia ir kiekvieną akimirksnį, atitinkamai susiklosčius vidinėms ir išorinėms aplinkybėms, gali iškilti mūsų sąmonėje. Tačiau juk nesiliauja egzistavusi mirtis, kai mes apie ją negalvojame – tas pats yra ir su baime.

Turbūt svarbiausia nauja galimybe perdirbti baimę šiandien tapo įvairiausių formų psichoterapija: ji pirmąkart atskleidžia, kaip atsiranda individo baimė, tyrinėja jos ryšius su individualiomis – šeimyninėmis ir sociakultūrinėmis – sąlygomis ir sudaro galimybes konfrontuoti su baime, kad tapusi sąmoninga individo savastimi ji būtų produktyviai perdirbta.

Gyvenimas viską išlygina: jeigu mokslas ir technika padeda mums daryti pažangą užkariaujant pasaulį ir taip įveikti tam tikras baimes, mes jas išmainome į kitas baimes. Dėl to nepasikeičia faktas, kad baimė yra neišvengiama gyvenimo dalis.

Mums pažįstama griaunamųjų jėgų mumyse pačiuose baimė. Atrodo, kad mūsų išdidus pasipūtimas bumerangu grįžta mums patiems. Galios valia, kuriai trūksta meilės ir malonumo, galios valia gamtai ir gyvenimui mumyse pagimdo baimę tapti manipuliuojamomis, bejausmėmis būtybėmis. Ankstesnių laikų žmogus bijojo gamtos gaivalų, prieš kuriuos jautėsi bejėgis, jis bijojo grasinančių demonų ir kerštaujančių dievų, o šiandien mes turime bijoti savęs pačių.

Šiame, keturių dalių straipsnių cikle aptarsime baimės esmę, jos įtaką brandai, pagrindines jos formas ir asmenybės tipus. Straipsnis paremtas Fritzo Riemanno veikalu „Pagrindinės baimės formos„, kurią Lietuvoje yra išleidusi „Alma Littera“ leidykla.

Dvi reakcijos į baimę ir jos įtaka brandai

Baimės išgyvenimas yra mūsų egzistencijos dalis. Nors tai yra ir bendras, vis dėlto kiekvienas žmogus patiria asmenines baimės variacijas, „šią“ baimę, nes baimės savaime nėra, kaip ir mirties, meilės bei kitų abstrakcijų. Kiekvieno žmogaus baimė yra asmeniška, individuali, būdinga jam ir jo esmei, kaip ir myli jis savo meile ir turi mirti savo mirtimi.

Taigi yra tik konkretaus žmogaus patirtos baimės, ir nors baimės išgyvenimas yra bendras visiems, ji visada yra asmeniška. Ši mūsų asmeninė baimė susijusi su mūsų individualiomis gyvenimo aplinkybėmis, su mūsų polinkiais ir mūsų aplinka. Ji turi raidos istoriją, kuri iš esmės prasideda mums gimus.

Bandymas pažvelgti į baimę be baimės atskleidžia du jos aspektus: viena, parodo, kad baimė gali mus padaryti aktyvius, antra, kad ji gali mus paralyžiuoti. Baimė visada yra signalas ir įspėjimas apie pavojus, kartu ji yra iššūkis, kitaip sakant, impulsas ją įveikti. Baimės priėmimas ir jos įveikimas yra vystymosi žingsnis, leidžiantis mums po truputį bręsti. Tuo tarpu jos ir susidūrimų su ja vengimas skatina mūsų stagnaciją. Jis trukdo mūsų tolesniam vystymuisi ir verčia mus pasilikti vaikiškus ten, kur mes nenugalime baimės užkardų.

Baimė visuomet pasirodo tada, kai atsiduriame situacijoje, kuriai esame nepribrendę ar dar nepribrendę. Kiekviena raida, kiekvienas žingsnis brandumo link susijęs su baime, nes tai veda mus į kažko naujo, į tai, ko iki šiol nežinojome ir negalėjome, į vidines ar išorines situacijas, kurių mes dar nebuvo patyrę ir kurių dar nebuvome išgyvenę. Visame tame, kas nauja, nežinoma, tame, ką mes turime daryti ar patirti pirmąkart, be naujumo vilionių, nuotykių troškimo ir rizikos džiaugsmo, glūdi ir baimė.

Kadangi mus gyvenimas kaskart veda į tai, kas nauja, nepažįstama ir dar nepatirta, mus nuolat lydi baimė. Ji greičiausiai ateina į mūsų sąmonę ypač svarbiose mūsų raidos situacijose, kai reikia palikti senuosius, pažįstamus kelius, kai reikia įveikti naujas užduotis ar turi įvykti pokyčių.

Todėl žmogaus raida, tapimas suaugusiu ir brendimas turi daug bendra su baimės įveikimu, ir kiekvienam amžiui būdingi savi brandos žingsniai su savomis baimėmis, kurias reikia įveikti, kad tas žingsnis būtų sėkmingas.

Visos šios baimės tarytum organiškai priklauso mūsų gyvenimui, nes jos susijusios su fiziniais, dvasiniais arba socialiniais vystymosi žingsniais ir iškyla priimant naujas funkcija bendruomenėje ar visuomenėje. Toks žingsnis visada yra ribų peržengimas: tenka atsiskirti nuo to, kas mums įprasta, pažįstama, ir ryžtis tam, kas nauja ir nežinoma.

Kitoje dalyje papasakosime alegoriją apie visatą, kuri bus puikus palyginimas su keturiomis pagrindinėmis žmogaus baimės formomis.

Autorius: Žilvinas Jogėla

Categories
Motyvacija Saviugda

Kliūtys siekiant tikslų

Žmogus, siekiantis tikslų, susiduria su keliomis kliūtimis: Nežinojimu, kaip siekti tikslų, Racionalizavimu, Pateisinimu, Negatyviomis emocijomis. Apie emocijas parašysiu šiek tiek plačiau.

Nežinai kaip siekti tikslų– gali būti taip, jog tavo aplinkoje niekas apie tikslus net nėra girdėjęs, tad nieko keista, kad trūksta žinių kaip jų siekti. Vaistas: ką darau, jei sugenda šaldytuvas- einu pas žmogu kuris juos taiso. Ką darau jei nemoku siekti tikslų- einu pas žmogų, kuris jau yra tai padaręs, t.y. pasiekęs savo tikslų. Galima nebūtinai eiti pas žmones, galima tą pačią patirtį rasti knygose, mokymuose ir t.t. Tačiau mokymasis iš žmogaus yra vienas efektyviausių ir greičiausiai duodančių rezultatus.

Racionalizavimas– susiduri su problema ar situacija, kurią reikia išspręsti. Tačiau vietoj sprendimo atsiranda racionalaus paaiškinimo ieškojimas. PVZ “aš vėluoju, nes mieste kamščiai.” “negalėjau padaryti namų darbų, nes namie neradau tušinuko” ir t.t. Vaistas: atsakomybė. Aš esu atsakingas, todėl turiu galimybę situaciją pakeisti. Jei vaidinu auką, per kurią sunkvežimis važiuoja, tada nieko padaryti negaliu. Tačiau verta atsiminti- Tu visada esi atsakingas, Tu visada gali ką nors padaryti, kad išspręstum problemą.

Negatyvios emocijos. Žmogus visų pirmiausia yra emocionali būtybė. Galvok kaip tik nori, tačiau ekstremaliose situacijose, emocijos nugali racianalų protą. Tada ir išaiškėja, kas ko yra vertas. Neveltui sakoma, kad norint patikrinti partnerį reikia su juo eiti “obuolių vogt”.

Ekstremalias situacijas patiriame kasdien.
Nors jų negalima pavadinti ypatingai ekstremaliomis, tačiau jos visgi priverčia judėti, išeiti už savo komoforto zonos, pasipriešinti tinginystei ir baimei. Tokias situacijas labai dažnai patiria savo tikslų siekiantis žmogus. Vat čia vėlgi išaisškėja, kas ko yra vertas. Ar žmogus tikrai vertas savo tikslų, parodo jo reakcija į pasitaikusias situacijas. Kaip jau minėjau, žmogus- emocionali būtybė, tad susidūręs su nepalankiomis situacijomis, jis jaučia blogas emocijas, kurios ir trukdo siekti tikslų.

Kokios yra tos negatyvios emocijos: pyktis, baimė, pavydas, kaltė, gėda, kaltinimai, savigrauža.

Taip pat negaytyvias emocijas palaiko Pateisinimas ir Racionalizavimas, Per didelis jautrumas. Pateisindamas negatyvią emociją, randu priežąstį jai būti- “Aš turiu teisę pyktį, nes jis tikras ožys, idiotias…” “Aš turiu teisę bijoti, nes ši situacija yra tikrai bauginanti”. Per didelis jautrumas- pernelyg jautriai reaguoju į aplinkos pasisakymus mano atžvilgiu, ypač jei tie pasisakymai neigiami. Tada iškart pradedu pykti ar gėdytis, kaltinti kitus arba save. Pradinis pagrindas negatyvioms emocijos- Kaltė, arba kaltinimai.

Vaistas: Atsakomybė. Kai tik nustoji kaltinti kitus arba save, dėl problemų, dingsta ir negatyvios emocijos. Tai keičia visą požiūrį iš esmės. Lazda turi du galus. Jei prisiimi atsakomybę, įgauni galimybę keisti situaciją. Jeigu esi atsakingas už Tave užgriuvusias bėdas… Valio! Vadinasi turi ir jėgų tas bėdas spręsti.

Kai tik priimi visą atsakomybę už savo gyvenimą, sulaužai visus barjerus vedančius į sėkmę. Tau nebelieka jokių kliučių, nebent tik tos kurias susikursi. O tos, kurios pasitaikys tavo kelyje- tai tik laikini nesklandumai- Tu juk turi galimybę tuos nesklandumus pašalinti. Kai tik prisiimi visą atsakomybę, kardinaliai nukreipi savo dėmėsį nuo bėdų link galimybių, tas bėdas tvarkyti. Taip krypsta ir pastangos, nuo bandymų kažką apkaltinti link bandymų judėti pirmyn.

Tu esi atsakingas, Ką ketini daryti?

www.radausave.lt

Categories
Puikus Gyvenimas Sėkmės psichologija

SANTYKIAI SU ŽMONĖMIS


Mes esame žmonės todėl, kad turime jausmus ir poreikius. Viskas labai paprasta.

Pagal Budistų Pasaulio apybraižą, mes esame žmonės dėl to, kad jaučiame penkis žemiškus dalykus. Jie yra:

1. Aistra (seksualinė irgi)

2. Troškimas (gauti, kontroliuoti)

3. Abejonė, nepasitikėjimas

4. Išdidumas

5. Baimė

Šie jausmai yra žmoniškosios kilmės ir jiems priešintis nereikėtų, nes Kabala sako, jog žmogus taip suprojektuotas ir visi šie elementai nustatyti jo programoje. Žmogus yra indas, kurį vis reikia pripildyti.

Mes esam egoistai. Tačiau duodami galime patirti dar didesnį džiaugsmą.

Šiuos jausmus galima valdyti sąmoningai. Tiesiog suvokite, ką jaučiate ir pripažinkite, kad vienas ar kitas jausmas užvaldė jus.

Tai akimirksniu pastatys jus į reikiama poziciją, tačiau kovoti nereikės.

Aistra.

Tai motyvatorius veikti. Laimingas tas, kas nuolat patenkina savo aistrą, kuri yra gyvenimo variklis.

Seksualumas irgi yra didelė aistra. Tai gyvenimo jėga. Tai mūsų prigimtis, mes genetiškai užprogramuoti gyventi vedami aistros kažkam.

Panaudokite seksualinę jėgą kūrybai ir judėjimui į priekį, transformuokite ją į laisvąją energiją.

Seksualinės energijos švaistymas nieko gero neduoda, o tik atima.

Nepamokslauju, tačiau didžiausi pasaulio genijai savo spermos netaškė kur papuola. Jie transformavo ją į genealią jėgą.

Troškimas.

Tai dirgiklis, kuris reikalingas kūno išjudinimui iš mirties taško.

Kai troškina, ieškai vandens. Labai paprasta: alkana kiaulė giliau knisa. Jeigu neturėtume troškimų, nejudėtume. Jei nejudėtume – neturėtume energijos. Jei neturėtume energijos – neaugtume. Jei neaugtume – mirtume.

Labai daug ne visai senų žmonių anksti miršta dėl to, kad nebeturi jokių norų, tikslų bei troškimų.

Troškimus suformuoti padeda svajonės. Nori gyventi – svajok !

Abejonė.

Mes žmonės, dažnai abejojame kitais, ir beveik visada – savimi. Tikrinamės savo idėjas išorėje, ieškome pripažinimo ir kitaip bandome save surasti išorėje.

Abejojame, nes bijome, kad nepatenkinsime savo troškimų arba lūkesčių.

Baimė.

Tai aistros priešingybė, tačiau irgi labai stipriai skatina veikti. Bijodami prarasti arba bijodami skausmo veikiame ypatingai drastiškai, kartais net instinktyviai.

Prisiminkime karštą lygintuvą, gaisrą, badą ir kitus dirgiklius mes bijome visų šių dalykų, o labiausiai bijome mirties. Jeigu mūsų arba artimųjų gyvybei yra grasinama, padarome beveik viską.

Veiksmai tada yra nekoordinuoti, labai dažnai daromos klaidos ir rezultatai būna neigiami.

Išdidumas.

Mes visi norime būti vieninteliai. Tai, ką pasakome ar padarome, privalo būti įvertinta, kitaip supykstame.

Tas jausmas daug kur stabdo ir kenkia pačiam žmogui.

Šių žmoniškųjų jausmų supratimas, įsisąmoninimas ir žinojimas, kodėl jie atsiranda, suteikia žmogui vidinės jėgos nuo jų nepriklausyti. Tai suteikia galios pačiam juos valdyti ir panaudoti savajai energijai išgauti.

Šeštasis Jausmas

Mes kartais taip vadiname savo intuiciją. Tai kažkoks vidinis žinojimas, aiškus situacijos nuspėjimas ar panašiai. Kai tik mūsų protas nesipriešina ir leidžia būti susijungus su širdimi (arba siela), gimsta intuicija.

Mūsų vidinis „Aš“ visada žino, kaip mums geriausia pasielgti, kokį sprendimą priimti, tačiau ne visada protas leidžia vadovauti širdžiai.

Siela ieško įvairiausių priėjimo prie proto formų, todėl kartais mes

gauname žinias per mintis. Kartais siela pateikia išorinių problemų, kurias išsprendę gauname  dovanas, t.y. didžiausius savo gyvenimo pokyčius.

Intuicija– tai sielos priėjimas prie bendrojo informacijos lauko. Kai protas ir siela susijungia, mes tą jausmą jaučiame bei žinome, kas mums geriausia.

Ar intuiciją įmanoma išsiugdyti? Taip. Atsisakykite savireikšmės ir troškimo gauti tai, kas jums dar nepriklauso, ir žinosite tiksliai, kaip elgtis visose situacijose.

Patys laimingiausi žmonės vadovaujasi tik intuicija, o patys sėkmingiausi suderina protą su intuicija ir nukreipia juos vienam tikslui.

Iš knygos: „Tikras Turtas. Kaip susiprojektuoti subalansuotą gyvenimą.“

Categories
Saviugda

Kaip įveikti baimę?

Mes norime daugelio dalykų: geresnio gyvenimo, pilnatviškesnių santykių, daugiau pinigų ir daug ko kito. Tai kodėl gi mes to nesiekiame? Kodėl mes tuo pačiu keliu keliaujame metų metus? Ši problema susideda iš dviejų dalių: troškimas ir baimė. Baimė pasireiškia įvairiomis formomis: nesėkmės baimė, pasipriešinimo baimė, netobulumo baimė… Kai kurie žmonės bijo netgi sėkmės.

Troškimas

Kuo labiau kažko nori, tuo didesnes kliūtis gali įveikti be jokių papildomų pastangų ir dvejonių. Deja, dažnai vien troškimo nepakanka.

Kita troškimo problema yra ta, kad dažnai mes manome, kad norime, nors taip nėra. Noriu pasakyti, kad daugybė žmonių galvoja “Man reikia numesti svorio”, “Man reikia išmokti užsienio kalbą”, “Man reikia daugiau pinigų”. Čia nebeliko žodžio noriu. Norint pasiekti šiuos tikslus, reikia elgtis kitaip. Raktas į šios problemos sprendimą yra, daryti tai, ko nori. Taigi, tu pakeiti “Man reikia numesti svorio” į “Aš noriu sverti mažiau, nes tada jausčiausi labiau pasitikintis savimi, būčiau ištvermingesnis”. Žmonės dažnai suklysta, siekdami kitų žmonių tikslų arba darydami tai, ką jie turėtų daryti, tačiau sistema taip neveikia. Tu privalai norėti dalykų ir įsivaizduoti, kaip puikiai jaustumeisi, jei tau pavyktų.

Baimė

Yra daugybė būdų įveikti baimei. Čia pateiksiu keletą iš jų, į pagalbą pasitelkdamas konkrečius pavyzdžius.

Neadekvati baimė. Noriu, kad šis blogas būtų viešas ir, kad jame būtų tikrasis mano vardas su pavarde. Tačiau mane baugina mintis, kad kiekvienas mano draugas gali jį skaityti. Taigi kyla klausimas, kodėl aš tai darau? Nes šio tipo baimės yra kvailos. Jei aš rašau apie tai, ką jaučiu, kas esu ir ką darau savo gyvenime, koks blogiausias dalykas gali nutikti? Jie nustos būti mano draugais, nes sužinos, koks iš tiesų esu. Juk tai kvaila. Net jei taip nutiktų, tai tereikštų, kad mūsų keliai buvo per daug tolimi, tad blogas tiesiog draugystę nutraukė truputėlį anksčiau.

Kitas pavyzdys: nori pakviesti kažkokį asmenį į pasimatymą, bet bijai, kad tau pasakys “ne”. Kodėl ši baimė neadekvati? Blogiausias dalykas, kuris gali nutikti yra tai, kad tau atsakys “ne”. Kita vertus, jei tu nepaklausi, tuomet tu iškart gauni “ne”.

Taigi, pirmasis baimės įveikimo metodas yra išsiaiškinti, kodėl baimė yra neadekvati.

Nesėkmės baimė. Šio tipo baimė dažnai eina kartu su rizika. Nori pradėti savo verslą, tačiau tuomet tavo galva prisipildo tokių minčių: “o jei man nepavyks”, “o jei įsiskolinsiu” ir t.t. Ši baimė turi realų pagrindą, nes 5 iš 10 naujų verslų žlunga per pirmus 5 jų gyvavimo metus, o dar 4 iš jų žlunga per sekančius 5 metus. Na, bent jau taip teko girdėti. Kaip įveikti šią baimę? Pirmiausia, reikia įsivaizduoti, kaip atrodytų tavo gyvenimas, jei tau pavyktų. Tai labai motyvuoja ir padeda veikti ryžtingai. Antra, planuoti, skaičiuoti ir daryti kitus dalykus, kad nuspręstum, ar turi realią galimybę sėkmei pasiekti. Tai apima naujų dalykų mokymąsi. Tokiu būdu tapsi labiau savimi pasitikintis. Trečia, dabar yra informacijos ir internetinių puslapių amžius. Tau nereikia 100% savo laiko skirti verslui. Pradėk kūdikio žingsneliais ir stumkis į priekį. Net įkūręs savo verslą, gali dirbti savo senajame darbe. Ketvirta ir svarbiausia, žmonės gailisi tų dalykų, kurių jie nepadarė, kur kas labiau nei tų, kuriuos bedarant, juos aplankė nesėkmė. Įsivaizduok, kad esi 50-60 metų amžiaus ir dirbi tame pačiame darbe kaip prieš 30 metų, vietoj to, kad turėtum savo verslą. Mintis, kad galėjau padaryti tai, bet net nepamėginau, mane tiesiog nužudytų.

Kitas metodas. Dažnai tiesiogiai net nebandau įveikti baimės. Išvysčiau savo mąstymą iki tokio lygio, kad jei kažką bijau daryti, bet žinau, kad tai teisingas dalykas, tuomet privalau tai padaryti. Kaip tai veikia? Pavyzdžiui, noriu paklausti asmens paslaugos, bet paskutinį kartą, kai tai dariau, jis mane išplūdo. Taigi, bijau, nes tai gali pasikartoti. Tuo pat metu žinau, kad privalau tai padaryti, nes bijau. Paverčiau baimę papildoma motyvacija imtis veiksmų: jei jaučiu baimę, tuomet privalau tai padaryti.

Jei nori išsivystyti šį sugebėjimą, pradėk daryti dalykus, kurių bijai. Pirmiausia įveik mažas baimes, o vėliau pereik prie didesnių. Netrukus pastebėsi, kad baimė veikia kaip nuoroda į dalykus, kuriuos privalai padaryti kuo greičiau.

Santrauka

Šiame straipsnyje aprašyti metodai baimei įveikti:

  • Išsiaiškink, kodėl tavo baimė yra neadekvati. Mąstyk apie tai, kodėl bijoti tokio dalyko yra kvaila.
  • Ruošk save sėkmei: mokykis, planuok ir pradėk mažais žingsneliais. Žmonės gailisi tų dalykų, kurių nepadarė, bet ne tų, kuriuos padarė ir patyrė nesėkmę.
  • Paversk baimę savo drauge ir papildoma motyvacija.

Ir nepamiršk tikrai norėti dalykų, o ne tiesiog galvoti, kad jų reikia.

Povilas Panavas

povilas.panavas.lt/blogas/