Categories
Laimė Tadas rašo

Patikimas būdas pasijusti geriau

Šiame straipsnyje apžvelgsime savo neigiamas emocijas ir ką daryti, kad pasijustum bent šiek tiek geriau. Šypsausi.

Nuo mažens esame įpratę neigti ir kovoti su savo baimėmis, pykčiu, kalte ir kitais neigiamais jausmais. Gaila – tai nėra veiksminga, o dažnai verčia jaustis netgi dar blogiau.

Kviečiu pastebėti ir suprasti: visi jausmai ir mintys yra Tavęs dalis. Tai nesi Tu – tai yra Tavo dalis.

Kaip vaivorykštė, atsiradusi iš vandens lašelyje lūžusio saulės spindulio, turi visas spalvų gamas, tačiau savo prigimtimi yra saulės šviesa, taip ir jausmai yra dalis Tavęs.

Laisvė nuo neigiamų jausmų galima tik tada kai kova su jais baigiasi. Kol kovosi su šiais jausmais, tol klimpsi į juos kaip į smalą, kurioje sunku judėti bet kuria kryptimi. Kovodamas atiduodi visą savo galią savo oponentui, šiuo atveju – jausmui.

Užteks kovoti ir neigti savo jausmus. Pagalvok kiek metų tai jau darai ir koks rezultatas? Ar tapai laisvesnis ir laimingesnis? Ar gerai jautiesi kai taip darai?

Duok sau erdvės leisti savo jausmams judėti laisvai ir parodyk juos sau pilnai. Turėk kantrybės ir nieko nesitikėk. Palauk kol pamatysi, kad savo šaknyse jie yra dalis Tavęs. Tai pastebėjus natūraliai atsiras priimtinumas ir meilė savo jausmams.

Meilėje baigiasi kova ir tie negatyvūs jausmai praranda savo galią. Jiems taip patinka Tavo meilė, kad ima ir ištirpsta joje.

Kai ateina liūdna nuotaika darau Edgaro Tolios (Eckhart Tolle) rekomenduotą pratimą: atsisėdu ir vaidindamas liūdnas veido išraiškas sakau sau keletą kartų, „Dabar Tadas bus liūdnas…“. Šio pratimo veiksmingumo paslaptis yra ta, kad taip sakydamas pradedu priimti situaciją tokią kokia ji yra ir tada savijauta pradeda keistis.

Išdrįsk priimti savo jausmus.

===========================================

Simos atsiliepimas apie paleidinėjimo audio įrašus:

Aš buvau labai nepasitikinti savimi, todėl pagrindinis metodo pirkimo tikslas buvo tapti pasitkinčia savimi. Teisybę pasakius dar yra kur tobulėti, tačiau paleidinėjimas stipriai padeda judėti norima kryptimi, o ir jaučiuosi turinti žymiai daugiau energijos. Net aplinkiniai pastebi pokyčius manyje 🙂

Sima, 31m

Įsigyk paleidinėjimo audio įrašus ČIA

Categories
Sėkmės psichologija

Pagaliau stiprus

stiprus
Būk stiprus

Neseniai, keletą kartų teko girdėti terminą “įgytoji bejėgystė”. Labai taiklus apibūdinimas šiam keistam reiškiniui. Šiais dviem žodžiais vadinama situacija arba būsena, kada žmogų apima bejėgystė ir jis “negali” nieko padaryti. 90% žmonių pasaulyje turi šią bejėgystę, o 80% iš jų serga sunkia jos forma. Paprastai tai pasireiškia paprastu atsikalbinėjimu, kodėl žmogus negali padaryti ko nors. Pvz. žmogui pasiūlai gerą darbą arba verslo idėją, o jis akimirksniu randa šimtą priežąsčių kodėl negali to padaryti, jam svyra kojos ir aimirksniu dingsta visos jėgos.

Laimei tai įgytas dalykas. Juk visi vaikai darželyje paklausti pasakys, jog geba dainuoti, o to paties paklausus abiturientų, tik vienas kitas pasigirs, jog turi balsą. Galbūt dėl nepasitikėjimo savo jėgomis, galbūt dėl nežinojimo. Kalbant apskritai visi norime kažkokių dalykų, visi norime mokėti dainuoti ir t.t. Tik bėda iškyla tuomet, kai kuriant planus, kaip tuos dalykus gauti, pradedama mąstyti nuo priešingo galo. T.y. mąstoma kokių priemonių reikės, kiek tai užtruks, kiek tai kainuos ir kyla mintis, kad “geriau jau nebūčiau panorėjęs…”.

Kaip tokį mąstymą pakeisti, kad jis padėtų atsirasti motyvacijai, o ne kurtų bėjegystę? Ogi labai  paprastai- iš pradžių, norus ar didelius darbus suskaidyti į mažesnius, kuo aiškiau, žingsnis po žingsnio, ir tik tada galvoti ko reikės konkrečiam žingsniui ar veiksmui įgyvendinti. Tada tokie iš pirmo žvilgsnio milžiniški darbai, kaip pvz. pasiruošimas egzaminams ar sėkminga karjera, tampa paprastesni. Paėmus ir suskaidžius tokius darbus į žingsnius belieka tokie darbai kaip: išmokti anglų kalbos, paskambinti šen bei ten, parašyti CV, perskaityti vieną ar kitą knygą ir t.t. O juk tokius darbus galime padaryti kiekvienas- ir tai visai lengva.

Categories
Laimė Saviugda

Tylos atsakas į chaosą

Ramybė, harmonija, pasitenkinimas… Įsijauskime…pasitelkime vaizduotę jog šios būsenos visada su mumis. Įsivaizduokime, kad tai mumyse, dabar. Ar tada kur nors skubėtumėme? Pavyzdžiui, kad ir skaityti šį straipsnį? Ar greitais, grubiais judesiais, išreiškiančiais nervingumą, vykdytumėte žaibišku greičiu galvoje atsirandančias mintis..? Chaosą, kurį sukuriame savo protuose galima prilyginti žalingui įpročiui. Kaip ir kiekvienas žalingas įprotis iš pirmo žvilgsnio jis malonus, patogus ir suteikiantis laimės. Deja, tos laimės tik kruopelytė. Mano giliu įsitikinimu, nuolatos gyvename triukšme, nes manome, kad taip paprasčiau, mažiau tada mąstome, o iš tiesų mąstyti nėra taip jau paprasta ir malonu… Galima suvokti daug nemalonių dalykų. Tai nebūtų destruktyvu jei nevestų mūsų į išsiblaškymą, netvarką ir neigiamas savijautas…

Kuo daugiau laiko praleidžiu tyloje, tuo geriau suvokiu jog žmonės apskritai yra linkę būti triukšme. Išoriniame triukšme, kuris pereina į vidinį triukšmą prote, minčių pavidalu. Nuolatos kylančios, viena kitai prieštaraujančios mintys, okeanas tekantis, srūvantis plačiausia nesustabdoma vaga… Pastebėkime, žmones važinėjančius automobiliais ir garsiais klausančius muzikos. Ar manote jie tuo metu ramūs, sąmoningi žmonės? Abejoju…greičiausiai jie vengia tylos. Muzika tik padeda „chaotiškam“ protui dar labiau įsibėgėti ir nesustabdomai nešti žmogaus mintis keletu skirtingų kelių vienu metu, taip „ištaškant“ energiją ir dėmesį nereikšmingiems dalykams.

Ar tikrai žmonės vengia tylos? Tuo lengva įsitikinti, apsižvalgykime. Dažnas bėgikas bėga su ausinėmis ausyse, namie televizorius įjungtas kaip foninis triukšmas, o ką jau kalbėti apie mobiliuosius pilnus muzikos įrašų. Pastebėkime kas atsitinka, kai grįžtame namo, ar įsijungiame muziką? Ar vos tik atsiduriate vienumoje ir tyloje, kyla mintis pas ką nors išeiti? Ar galime penktadienio, šeštadienio vakarus praleisti visiškoje tyloje ir dėl to nejusti diskomforto? O gal esame vieni iš tų, kurie nuolatos prie kompiuterio klausosi muzikos? Suvokime, atsipeikėkime, mes bėgame nuo tylos, nes vengiame per tylą pažinti save!

Aš nesuprantu kaip galime būti ramūs, jei pastoviai esame triukšme. Jei neturime nė valandos per dieną ramybei ir susikaupimui į save, kuris suteikia atgaivą, palengvėjimą. Tada kam tas visas bėgimas per gyvenimą, jei nėra laiko sau..? Šio straipsnio ašis yra pati paprasčiausia – atraskime tylą iš naujo. Būkime tyloje. Jei nuolatos būname triukšme, tai reiškia jog nejaučiame savęs, nesame su savimi visu šimtu procentų! Trukdome protui būti natūralioje ramybės būsenoje. Slopiname savo galias, išblaškome dėmesį! Išjunkime muziką, pastebėkime kaip pagerės koncentracija, suvokimas, kaip keisis mūsų būsena teigiama linkme! Atsiras ramybė, harmonija ir pasitenkinimas. Bene kiekvienoje produktyvumo mokymo programoje rasime patarimą, vienu metu – vienas darbas, tai reiškia maksimali koncentracija į vieną objektą, reiškinį, jokių pašalinių trukdžių. Atsiribokime nuo visų muzikinių ir kitų triukšmų. Jei to nedarome blokuojate save ir savo potencialą. Prieš mus didžiulės produktyvumo, rezultatyvumo didinimo galimybės, pasinaudokime jomis. Prieš mus laimės šaltinis, atsigerkime iš jo!

P.s. Muzikos klausimą automobilyje sėkmingai galima pakeisti mokomųjų garso programų klausymųsi. Išnaudokime savo laiką maksimaliai naudingai, tai papildomos žinios ir išsilavinimas to paties laiko sąnaudomis. Paverskime visai tai mūsų realybe!

Autorius: Saulius Šunauskas

www.gyventi.lt