Categories
Vyriškas patarimas

Išgaruoja pozityvumas ir nežinau kaip jį susigrąžinti…

Sveiki. Klausiu patarimo, nes nesijaučiu laimingas. Turbūt dauguma klausimų prasideda tokiais žodžiais, bet aš neseniai supratau, kad noriu būti kitoks. Gal nuskambės keistai, bet pavyzdžiui pažiūrėjus komediją, mes visada išeiname iš kino salės pakilios nuotaikos ir visą vakarą būname pozityviai nusiteikę. Taigi, būtų gerai visada jaustis būtent taip ir dėl to pradėjau domėtis savęs tobulinimu.
Manau, kad tai, būtų galima įvardinti kaip charizmą. Bet visgi, jei būčiau to pasiekęs, tai čia nerašyčiau. Banali situacija: būdamas namuose ir ruošdamasis kur nors eiti būni geros nuotaikos, pagalvoji, kad bus galima pademonstruoti pozityvumą, kurio anksčiau būdavo mažiau. Nueini į susitikimą ir būni puikios nuotaikos, skleidi pozityvumą, tačiau po poros valandų viskas kažkur išgaruoja, susimąstai, kad tu nebetoks, koks atėjai. Taigi kur visa tai dingsta? Ir kaip tai valdyti? T.y. išlaikyti šį jausmą visada.


Atsakymas

Pirmiausia reiktu suvokti ir suprasti, jog nieko pastovaus nėra. Viskas nuolat kinta, nuolat juda ir t.t. Namo siena, kuri atrodo nekintanti, kinta. Molekulės nuolat juda, po kurio laiko, siena byra jeigu jos niekas neatnaujinta ir t.t. Viskas yra kitime, nuolatiniame kitime.

Todėl tu nori to, kas realiai neįmanoma. Tavo nuotaikos visada kis, nebus visada vienos būsenos, kuri nekis, net pati geriausia būsena kinta savo intensyvumu.

„pagalvoji, kad bus galima pademonstruoti pozityvumą“ – Kai pozityvumas dirbtinai sukeltas ir ji dar reikia demonstruoti, tai tampa padaryti sunku, nes tu kaip ir apsimetinėji, užsidedi pozityvią kaukę. Aš jaučiuosi dabar vidutiniškai, bet pademonstruosiu pozityvumą ir pasijusiu geriau. Taip nėra, apgaudinėji tik pats save. Pozityvumas tai kas kylą iš vidaus, iš vidinės inercijos iš požiūrio į pasaulį, bet ne iš savęs apgaudinėjimo ir kartojimo, jog aš pozityvus ir man viskas gerai, kai tu nejauti, kad viskas gerai.

Todėl, leisk sau jaustis taip, kaip jautiesi šią akimirką. Nebėk nuo blogų emocijų, o tiesiog jas priimk tokias kokios jos yra. Mes dažnai bėgame nuo blogų emocijų, nes mums nepatinka šis jausmas, mes sureikšminate blogas emocijas ir nuo jų stengėmės pasprukti. Tiesiog leisk sau pabūti su tomis emocijom ir jos neturės reikšmės, nes nebekovosi su jomis.

Kai nėra priešininko, nėra ir kovos, todėl, kam pačiam su savimi kovoti? O kai blogos emocijos neturi reikšmės ir suvoki, kad tai laikina ir ji praeis, tai tau tampa nebesvarbu ir tu darai tai ką turi daryti. Kita vertus, jeigu tu jau nebežinai ką turi daryti, tai ir aplinka blogesnė nuotaika, nežinomybė, apatija. Netgi pati charizmą kylą iš ėjimo link tikslo. Tu tiesiog trykšti entuziazmu kaip nori pasiekti vieną ar tai kitą dalyką ir eini link to, tai galima mano manymu ir pavadinti charizma. Bent jau žmonės kurie žino ką daro ir kur eina man atrodo charizmatiški ir užtikrinti. Būna blogų dienų, būna gerų dienų, bet ar man dabar jaudintis jeigu aš bet kuriuo atveju žinau ko noriu ir kur einu? Tiesiog keisk požiūrį į pasaulį, į dalykus kurie tave supa ir jausiesi žymiai geriau, mes dažnai jaudinamės dėl dalykų kuriuos padarome labai jau reikšmingais.

Atsipalaiduok.

Nori ir tu užduoti klausimą? Klausk vyriško patarimo.

Categories
Vyriškas patarimas

Jaučiuosi negalintis laisvai reikšti savo nuomonės, ką daryti?

Sveiki, esu 12-tokas, mokinuosi gimnazijoje. Kartais mokykloje jaučiuosi susikaustęs. Manau, tai atsitinka, kuomet naglesni klasiokai „patraukia per dantį“ arba kai neišsimiegu, nepailsiu. Taip pat norėčiau išmokti nebijoti garsiai reikšti savo nuomonės, išraiškingai ir charizmatiškai pajuokauti. Aš žinau, kad tai galiu padaryti, kartais man pavyksta pajuokauti, šūkauti viešumoje, o būna, kad susikaustau ir sunkoka garsiai kalbėti darosi… Būna, kad iš vienos savijautos (stabilumo, atsipalaidavimo) iki kitos (susikaustymo) pasikeičiau per kelias minutes. Nujaučiu, kad tai susiję su mano laisvalaikiu ir mąstymu. Kaip galėčiau pasikeisti i gerąja pusę?

 

Sveikas,

Visada smagu matyti kai žmonės nori tobulėti, kai pastebi, jog kažko trūksta, kai jaučia, jog gali daug geriau elgtis ir kažką daryti.

Norint nebijoti reikšti savo nuomonės reiktu suprasti vieną dalyką. Tu bijai reikšti savo nuomonę, nes tai reikštu, jog turi išeiti iš savo komforto zonos. Tavo komfortas – kai kalbiesi su draugais, bet jau diskomfortas kai reikia kalbėti prieš visus. Tai turėtum nuolat leisti sau pajusti tą baimę, sustingimą kai ji tave užplūsta ir tiesiog žengti žingsnį. Pajauti, kad eini už savo komforto ir nesustoji. Kitas dalykas, tai, kad ir kas atsitiktu nieko baisaus nebus, pasaulis nesustos, tavęs nenulinčiuos ir nesudegins ant laužo. Mes bijome reikštis kartais dar dėl galimų pasekmių, atrodo, jog kažkas blogo nutiks. Bijome, kad mūsų nuomonei nepritars. Bet ar tu gyvensi amžinai, jog dabar bijotum dėl to, kad kažkas tau nepritars?

Tu žinai ką nori patobulinti, tai tau reikia tik medžiagos tam padaryti, nes nėra stebuklingos piliulės kurią išgėrus tu įgausi visas žinias ir įgūdžius. Pasidomėk meditacijomis, vizualizacijos pratimais, sedona, EFT metodu. Visa tai pravalys tavo blogus įsitikinimus, atlaisvėsi, mažiau rūpės ką žmonės pagalvos.

Ne dabar pagalvok. Tau rūpi, ką apie tave galvoja? Kodėl? Greičiausiai tau svarbu gauti tų žmonių pritarimą. Įsivaizduok, jog tu niekada negauni jų pritarimo, kad ir koks kietas būtumei, niekada gyvenime negauni jų pritarimo. Apie tai gali galvoti užsimerkęs ir kai pajusi sukilusias emocijas tiesiog mintyse suvok, kad tai tik jausmas kuris kylą, nieko daugiau. Jausmas kurį jauti nesi tu, tai ateina ir praeina.

Mūsų vidinė būsena nuolat kinta, nes ji nėra amžina. Todėl mes galime per kelias minutes jaustis ir labai gerai ir labai blogai. Tai reikia suvokti, jog visos emocijos kurias jauti yra laikinos, jos praeis, todėl neverta prie jų prisirišti ir laikyti jas kažkuo ypatingu ir svarbiu. Jeigu tau sekasi, tai verk, nes tuoj nesiseks, jeigu nesiseka, tai džiaukis, nes tuoj pradės sektis. Viskas kinta nuolat, tad neprisirišk prie to kas po dienos gali net neegzistuoti.

Reziumuojant. Pagalvok kokių tų norį įgūdžių, susirask visą medžiagą apie tai, audio, video, knygos ir skaityk. Daryk pratimus ir visa kitą kas dieną. Pamatysi kaip pradėsi keistis. Nes per diena nepakeisi, po mano laiško irgi, bet tu gali augti palengva ir būti tvirtu vyrų. Toks ir būk, nenorėk greito rezultato. Greituose rezultatuose būna daug netvirto plastiko.

Tikiuosi, bent kažkiek padėjau, sėkmės tobulėjant.

Nori ir tu užduoti klausimą? Klausk vyriško patarimo.

Categories
Saviugda Sėkmės psichologija

Pasitikėjimo trauka

nepasitikejimas savimi
Nepasitikejimas savimi

Nepasitikėjimas savimi yra iliuzija. Tokio dalyko net nėra. Tai tik visuma blokų ir ribojančių įsitikinimų, kuriais nuostabus žmogus yra save apsistatęs. Dėl to tas pasitikėjimas yra pasislėpęs ir iš šono atrodo, jog jo ten nėra. Tačiau pagalvokime apie vaikus. Visi gimdami turi iki valios pasitikėjimo. Paklausus vaikų darželyje, kas moka dainuoti, visi vaikai pakels rankas. Tą patį klausimą uždavus penktokams, pakils gal pusė rankų, o paklausus šito klausimo abiturientų, gal tik vienas kitas pasigirs, jog turi gerą balsą. Bet juk tai melas! Mes visi mokame dainuoti! Tai reiškia, jog būdami vaikais, mes turime į valias pasitikėjimo ir dėl to drąsiai žvelgiame į gyvenimą. Tačiau augdami išmokstame save riboti ir atmesti gerąsias savo savybes. Gera naujiena ta, jog tai, ko išmokome, to paties galime atsisakyti arba pakeisti kitu, mums naudingesniu dalyku. Turbūt kyla klausimas – kaip tai padaryti? Kaip tapti savimi pasitikinčiu žmogumi? Ką gi, pasitikėjimas atsispindi keliomis žmogaus savybėmis, kurias dabar ir aptarsime.

Pirmiausia, savimi pasitikintys žmonės leidžia sau klysti. Tai natūralus mokymosi ir tobulėjimo būdas. Daug charizmatiškų žmonių yra ne kartą susimovę kalbėdami prieš kitus, tačiau jiems tai nesukelia didelių rūpesčių, nes jie į tai žiūri atlaidžiai. Net jei ir susimauna kitas žmogus, jie nepuola iš jo šaipytis, todėl kalbėti ar pasakoti kažką tokiems žmonėms yra grynas malonumas. Tad leiskite sau klysti ir pamatysite, kaip aplinkiniai greitai pamirš jūsų klaidas.

Jie būna čia ir dabar. Prisiminkite kokį nors vakarėlį. To susibūrimo siela tampa ne tas žmogus, kuris daugiausia šūkauja ar daugiausia išgeria, o tas, kuriam ten gera. Tokie žmonės negalvoja apie išorinius dalykus: kur vyksta vakarėlis, kokie čia baldai, ką veiksim po to ir t.t. Jie susitelkę ties bendravimu. Pabandykite atėję į klubą tiesiog bendrauti. Pamatysite, kaip pamiršite nusipirkti kokteilį ir puikiai praleisite vakarą tiesiog kalbindamas žmones.

Kita savybė, kuria pasireiškia pasitikėjimas – tai savarankiškumas. Iš čia ir atsiranda patrauklumas tokiam žmogui. Būti šalia savarankiškai mąstančio žmogaus – saugu. Mažų mažiausiai – tiesiog įdomu. Savo galva mąstantis žmogus priima sprendimus, netrypčioja vietoje ir drąsiai siūlo idėjas. Kadangi esame unikalūs, mūsų pačių sugalvoti sprendimai ir idėjos visada bus patrauklesnės už visuomenės madas. Tad kai kitą kartą susitiksite su draugais ar antrąja puse, išgirdę klausimą „ką veikiam?“ drąsiai siūlykit savo idėjas. Ir žinot ką – žmonės eis paskui Jus.

Pabaigai pacituosiu Alando Aldos žodžius: „Turi palikti savo komforto miestą ir išeiti į laukinę intuicijos gamtą. Tai, ką tu atrasi bus nuostabu. Tu atrasi save“.

www.radausave.lt

Categories
Motyvacija

Pasitikėjimas savimi I

Man, visą gyvenimą neturėjusiam pasitikėjimo savimi, jo atradimas, buvo didžiulis įvykis. Aš turėjau tikėjimą, bet ne pasitikėjimą savimi. Atkreipkite dėmesį į žodį atradimas, aš jį parinkau labai tikslingai, nes tai NEbuvo kažkas, kas buvo lyg „įmontuota“, išrasta ar naujai sukurta. Tai buvo atrasta, pasitikėjimas savimi yra visada kartu su kiekvienu ir kaip rodo mano asmeninė praktika, kelias iki jo nėra tolimas. Kiekvienas žmogus pasitiki savimi, tik kai kurie apsimeta, kad ne. Pasitikėjimas savimi nėra priklausomas nuo lyties, amžiaus, išsilavinimo ar dar ko nors.

Teorija yra paprasta – kiekvienas žmogus yra pasitikintis savimi, įdomus, laisvas, charizmatiškas, juokingas ir t.t., bet jis sau padarė šį „žaidimą“ sunkų. Jis prisigalvojo tam priešingų minčių ir jomis patikėjo. Pvz. taip, taip… kurgi ne, būtum tu mano kailyje, pažiūrėčiau… Aš ne tu…

Dabar susikaupkite, svarbi informacija, man reikia Jūsų atviro mąstymo. Pasitikintis savimi, laisvas, mylintis, charizmatiškas ir panašios savybės nėra mintyse. Jos nekunkuliuoja Jūsų prote. Kalbėdamas apie protą, neturiu omenyje pilkos smegenų masės, turiu omenyje mintis. Jos yra po juo (protu). Jos atsidengia, kai Jūs nemąstote. Pasitikėjimo savimi, charizmos, meilės neįmanoma išmąstyti. Tai yra, tai yra visuose ir mes nieko negalime šioje vietoje pakeisti (mūsų laimei).

Liudas Vasiliauskas

www.laimingi.lt

Categories
Lyderystė Sėkmės psichologija

Lyderystės mitai


Gilindamasis į lyderystės temą, nusprendžiau pasižiūrėti kokie mitai yra susiję su lyderio savybėmis. Tai, ką radau, mane nustebino. Mitų yra begalės, kaip ir straipsnių apie juos. Labiausiai man patiko tokie kaip: „Lyderiai neturi baimės jausmo“ arba „Lyderių priimti sprendimai yra visada teisingi“. Nejaugi kažkas tikrai tuo tiki, kad sukuria tokius mitus? Radau daug ir besikartojančių mitų, todėl apie juos ir pašnekėsiu:

1. Lyderiais gimstama
Vienas populiariausių ir dažniausiai girdimų pasiteisinimų, kodėl vienas ar kitas žmogus negali tapti lyderiu. Tačiau aš palaikau kitą pusę autorių, teigiančių, kad lyderystė, kaip ir bet koks kitas įgūdis, yra išugdoma. Viskas prasideda nuo patirties įgijimo, kartu su patirtimi ateina pasitikėjimas savimi, o pasitikint savimi, galima daryti įtaką žmonėms. Nėra nieko stebuklingo. Kiekvienas gali tapti lyderiu, jei to panorės. Tereikia aiškiai suvokti ,kokių gi įgūdžių reikia lyderiui, pasižiūrėti, ko trūksta ir imtis juos lavinti.

2. Lyderiai yra charizmatiški
Taip, charizma labai padeda lyderiui daryti įtaką, perteikti savo idėjas žmonėms, megzti gerus santykius ir būti populiariu, bet tai tikrai nėra būtinas dalykas. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra labai daug tikrų verslo ir kitų sričių lyderių, kurie ramiai apsieina be charizmos ir vis tiek pasiekia savo tikslus. Be charizmos irgi galima būti puikiu lyderiu ir įkvėpti žmones, nes, mano nuomone, didžiausią ir ilgalaikį įkvėpimą suteikia darbai, ne žodžiai. Jeigu jau matote, kad charizmos trūkumas trukdo greitai siekti savo tikslų, to irgi galima išmokti. Vieniem prireikia daugiau laiko, kitiem mažiau, bet tai išugdoma.

3. Lyderiai turi nuolat eiti į kursus, kelti kvalifikaciją mokymuose ir apskritai lyderiai turi gerokai aukštesnį išsilavinimą

Kiek atlikta statistinių tyrimų, tai dažniausiai lyderiai kaip tik turi tik paprasčiausią išsilavinimą. Richardas Branson‘as net neišlaikė IQ testo, bet tai netrukdo jam būti vienu žymiausių ir įtakingiausių pasaulio verslininkų. Lyderystėje viskas remiasi į lyderių emocinį intelektą, ne žinias. Kursai, diplomai, mokymai ir visa kita, kaip ir perskaitytų knygų kiekis nepadarys iš Jūsų lyderio, tai padaro pritaikyta informacija ir žinios paverstos veiksmais. Būtent todėl dažniausiai verta pasvarstyti, kas greičiau priartins prie tikslo – kvalifikacijos kėlimas kursuose ar intensyvus darbas su „coaching‘o“ specialistu, kuris bus orientuotas į konkrečių problemų sprendimą ir savęs tobulinimą, o ne į daug teorijos, kuri nors ir suteikia trumpalaikę motyvaciją, bet dažnai tuo visa nauda ir baigiasi. Diplomų, išklausytų kursų ar perskaitytų knygų kiekis neturi esminės įtakos, norint būti lyderiu.

4. Lyderiais tampama pasitaikius gerai progai ir tinkamai susiklosčius aplinkybėms
Šis mitas būdingas ne tik kalbant apie lyderystę, bet apskritai apie sėkmingus žmones. Teisingai susiklosčiusios aplinkybės gali padaryti Jus lyderiu, bet jos nesusiklosto iš niekur. Dažniausiai visuomenė mato, tik gražiąją sėkmės pusę, bet nemato, kiek visko buvo praeita, kiek nesėkmių patirta, kol vieną dieną viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo. Sėkmė yra palankios galimybės ir pasiruošimo susikirtimo taškas. Jei nesate tinkamai pasiruošę, nesugebėsite išnaudoti ir geriausiai susiklosčiusių aplinkybių. Lyderiais ir yra tie žmonės, kurie visada juda į priekį, tikėdami savo vizija ir ieškodami jai galimybės realizuotis, kol, galų gale, jie patys ir susikuria sėkmingai susiklosčiusias aplinkybes.

5. Žmonės, užimantys aukštas pareigas, yra lyderiai
Norint užimti aukštas pareigas paprastai reikia turėti išlavintus tam tikrus įgūdžius, nors vien jų lyderystei paprastai neužtenka. Lyderystė yra veiksmai, aplinkos suvokimas, įtakos darymas, vizijos turėjimas. Tam nebūtina užimti direktoriaus pareigas. Yra begalė pavyzdžių, kaip aukšti pareigūnai viską sumauna. Nereikia net užsienyje žvalgytis – turime ir Lietuvoje ne vieną, kuris pasiekė politines ar verslo aukštumas, o po to paaiškėja, kad turimam postui jis visai netinkamas. Lyderiais gali būti visas pareigas einantys žmonės, tam nereikia kabineto ir odinio krėslo. Esmė yra veiksmuose, efektyvume, sugebėjime perduoti savo idėjas, mintis kitiems taip, kad jie jomis patikėtų. Tuo vadovaujantis net žemiausios grandies darbuotojai gali būti lyderiais ir daryti įtaką kompanijos vystymuisi.

Tai tik keletas iš begalės mitų apie lyderystę. Jei Jums buvo kilę kokių nors abejonių, tikiuosi, šis straipsnis padėjo patikėti, kad Jūs, kaip ir kiekvienas iš mūsų, galite tapti lyderiu. Kiekvienas turime neribotą, o blogiausia, kad dažnai ir neišnaudotą potencialą. Pats laikas jį išlaisvinti ir imtis to, ko visada norėjome. Mus nuo mūsų tikslų dažniausiai atitolina tik mūsų „logiškos“ priežastys. Tereikia trupučio savidisciplinos ir pagaliau nuo kalbų pereiti prie veiksmų, o jau eidami teisingu keliu, visa kita rasite pakeliui.
Sėkmės!

Andrius Čepkus www.great.lt

Categories
Lyderystė

Mokėjimas klausytis


Vienas svarbiausių lyderio bruožų yra mokėjimas bendrauti. Bendravimas yra sudėtingas dalykas ir susideda iš labai daug sudėtinių dalių: charizmos, kalbos įgūdžių, intonacijų valdymo, kūno kalbos ir mokėjimo klausytis. Būtent apie mokėjimą klausytis šiame straipsnyje ir pakalbėsiu. Visi mes esame sutikę žmonių, su kuriais bendrauji ir atrodo, kad jis puikiai supranta, apie ką Jūs šnekate, ne tik gilinasi į Jūsų mintis, bet ir perfrazuoja, papildo, atsiranda jausmas, kad tas žmogus Jums artimas. Taip pat visi esame sutikę žmonių, su kuriais kalbi, pasakoji, o jie tuo metu savo dėmesį nukreipia į kokį nors darbelį, laikrodį, kažką užsimąsto ir vidury pokalbio paklausia „Apie ką mes čia?“. Kokie jausmai kyla su tokiais žmonėmis bendraujant? Pasijaučiama nemaloniai, nors gal ta tema, kuria Jūs kalbate yra aktuali klausytojui, bet jis tiesiog nemoka klausytis, taip sukeldamas Jums neigiamas emocijas. Mūsų išlavintas mokėjimas klausytis, gali labai padėti, nes žmonės mėgsta gerus klausytojus, bendraujant su tokiais žmonėmis kyla geros emocijos, abipusio supratimo jausmas.

Tapti geru klausytoju nėra sudėtinga, tereikia laikytis esminių taisyklių:

Užmegzkite akių kontaktą – akių kontaktas yra labai svarbus, norint parodyti pašnekovui savo susidomėjimą. Jei žmogus neišlaiko akių kontakto arba jo nebūna visai, dažniausiai, toks elgesys priimamas kaip abejingumas ar susidomėjimo stoka.

Pasitelkite savo veidą ir kūną – kūnas yra puikus pagalbininkas išreiškiant savo susidomėjimą tuo kas sakoma. Galvos linktelėjimai, pritariančios veido išraiškos ir reakcijos kartu su akių kontaktui yra ženklai, kad Jūs klausotės, gilinatės ir, kad Jums įdomu.

Venkite blaškančių veiksmų ar nereikalingų gestų – norint išlaikyti savo rodomą dėmesį, labai svarbu nesiimti veiksmų, kurie galėtų parodyti, kad Jūsų mintys klaidžioja kažkur kitur, arba dar labiau, parodyti nepagarbą, pašnekovui, nes užsiėmimas pašaliniais veiksmais identifikuojamas – man nuobodu, neįdomu. Klausydamiesi nežiūrinėkite į laikrodį, nerašykite SMS žinučių ar neužsiimkite kitais blaškančiais darbais.

Pateikite klausimų – geras klausytojas ne tik girdi, bet stengiasi suprasti. Labai svarbu karts nuo karto užduoti klausimus, susijusius su tuo, kas Jums pasakojama. Toks elgesys išsklaido neaiškumus, padeda geriau suprasti pašnekovą, o taip pat parodo, kad Jums tai svarbu ir Jūs klausotės ir sekate mintį.

Perfrazuokite pagrindines kalbėtojo mintis. Dažniausiai tam naudojami tokie posakiai „Kaip suprantu, teigiate, kad …“, „Ar teisingai supratau, kad …“. Perfrazuodami pagrindines mintis savais žodžiais Jūs parodote kalbėtojui, kad tiksliai suprantate, apie ką eina kalba.

Nepertraukinėkite – tai vienas labiausiai bendravime erzinančių dalykų. Išlaukite, kol kalbėtojas baigs mintį ir tik tada reaguokite, nebandykite jo nutraukti ar užbaigti mintį už jį.

Nekalbėkite vienu metu su pašnekovu – negalima vienu metu ir kalbėti ir atidžiai klausytis. Todėl labai svarbu klausytis, kai kalba kitas žmogus ir kalbėti, kai Jūsų klauso ir kai gali priimti informaciją, kurią perteikiate.

Sklandžiai keiskitės vaidmenimis – bendraudami mes nuolat pereiname nuo klausytojo prie kalbėtojo ir atvirkščiai. Labai svarbu tai daryti sklandžiai. Labai svarbu koncentruoti dėmesį į tai, ką Jums kalba pašnekovas, ir negalvoti apie tai, ką pasakysite Jūs, kai tik pasitaikys proga. Įdėmiai klausykite ir viskas vyks labai natūraliai.

Visi mes mėgstame bendrauti su žmonėmis, kuriems mes rūpime, kurie moka mus išklausyti. Vadovaujantis aukščiau pateiktomis taisyklėmis, ne tik pajusite didesnį suinteresuotumą su Jumis bendrauti, bet ir geras emocijas iš žmonių su kuriais bendraujate. Sėkmės!

Andrius Čepkus

www.great.lt