Categories
Saviugda

Dievui į ausį

laisvė, tisa
Laisvė nuo melo

Įsivaizduokite žmogų, kuris gali pasakyti „Jeigu bent vienas teiginys, kurį aš pasakiau per savo gyvenimą, yra netiesa, tai viskas, ką sakiau, yra netiesa.“ Įsivaizduokite žmogų, kuris visą gyvenimą galvojo tik tiesą, sakė tik tiesą ir elgėsi pagal tiesą. Jeigu jis pažadėjo atvykti penktą valandą, o atvyko dešimt minučių prieš, tai jis palauks prie durų iki penkių ir tik tada užeis – dėl tiesos. Jeigu jis pasakė, kad daugiau šiandien nevalgys, tai tik dėl tiesos, nors bus ir labai alkanas, nevalgys.

Jis tai daro ne vieną dieną ar savaitę, o jau dešimt metų ar visą gyvenimą! Kai tokį žmogų pamato kaimynai ar draugai, jie pagarbiai sako: „Žiūrėkite, Jis ateina!“

Dabar įsivaizduokite, jis pasako: „aš kitą mėnesį kelsiuosi penktą val. ryto“, arba „su persivalgymu baigta, aš valgysiu saikingai“, arba „aš per kitus metus susitvarkysiu „šią“ gyvenimo sritį“. Kaip manote, ar įvyks tai, ką jis pasakė? Per tokio žmogaus žodžius persiduoda tokia jėga, kad tikrai įvyksta viskas, ką jis pasako.

Taigi reikia suderinti mintį su žodžiu ir žodį su veiksmu, tas pradžioje lengva, bet vėliau išnyra seni įpročiai… Kadangi Tiesos „technika“ yra labai galinga, turint triukšmingą protą, su ja reikia elgtis labai atsargiai. Perdegimas čia kainuotų daug pasitikėjimo savimi (tarp kitko, tiesos laikymasis yra paskutinis žingsnis į protinį pasitikėjimą savimi). Net neįsivaizduoju, kaip nedarantys proto raminančių praktikų, tai suvaldys. Juk triukšmingame prote vieną minutę nuotaika gera, ir gali sau pažadėti kalnus nuversti, o po sekundės vėl triukšmas, ir kalnų net nebesimato. Tad reiktų kažką praktikuoti.

Atkrenta visos blevyzgos, apkalbos, apgaulingi pokštai, melagių dienos, vaikų-tėvų „Kalėdų senis“, televizorių ir laikraščių melagiai ir t.t. Atkrenta viskas, kas netiesa. Negali būti tokio dalyko, kad sau galėtum pasakyti „aš sakiau netiesą“. Toks žmogus net nežiūri į potencialų melo šaltinį. Absoliuti moralinė švara.

Kai mintis, žodis ir veiksmas tampa vienu, tada gimsta toks žmogus.

Palieku Jums šią idėją Jūsų pačių interpretacijai ir pridėsiu keletą asmeninių patarimų jos taikymui.

  • Pačioje pradžioje, prieš sakydami, kad kažką padarysite – labai gerai pagalvokite ir tik tada garsiai ir kokiu nors specialiu tonu ištarkite tai.
  • Galite pradėti nuo vienos dienos, trijų dienų ar savaitės išmėginimo.
  • Pradėkite nuo labai paprastų dalykų, pvz.: „dabar aš nueisiu į virtuvė“, tada ten nueinate – vadinasi, sakėte tiesą – valio!
  • Kadangi mūsų protai uraganiniai, patariu sau pasakyti „Darysiu viską, ką ištarsiu sau garsiai ir sąmoningai; kas suksis galvoje ir priburbėsiu panosėje – to ne visada klausysiu.“ Būna, kad galva prišneka visokių niekų, tada tenka vaikščioti ir daryti tas visas „nesąmones“.;)

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Laimė Motyvacija

Grožis

Gamtos grožis, gamta
Grožis

Pažiūrėję naktį į giedrą dangų ir pagalvoję, kaip visa tai atsirado, rizikuojate sau susukti galvą. Jokia matematinė formulė čia nepadeda, o visada taip norisi paprasto, intuityvaus atsakymo…

Tokiems mažiems daiktams kaip tušinukas, puodelis ar saldainis, kad jie atsirastų, reikėjo mūsų intelekto, tai kokia jėga turėjo padirbėti su visoms žvaigždėmis?

Bet visgi… Būkim logiški ir realistai. Viskas vyksta per dėsnius ir nepriekaištingus dėsnius. Mokslas bando ir kruopščiai narsto gamtos dėsnius, bet visi jie (dėsniai) jau yra, nepriklausomai nuo to, ar mokslas juos žino, ar ne. Dėsniai, intelektas ar Dievas (jei patogiau), buvo yra ir bus, nepriklausomai nuo to, kas vyksta šias kelias akimirkas. Beje, dabar populiaru galvoti apie aukštesnįjį intelektą, sąmonę.

Tam, kad atsirastų Jūsų ranka ar galva, reikėjo intelekto. Ką manot? Darau intuityvią prielaidą, kad intelektas sudėliojo pagal kažkokią idėją, struktūra. Žemelė, žmogeliukai yra kurti, tai yra kažkoks intelektas, kuris sukonstravo absoliučiai viską; be to – pagal nepriekaištingus dėsnius, net ir matematinius!

Kaip manote, Jis asmeniškai Jus kūrė? Asmeniškai! Viską, kiekvieną Jūsų dalį ir smulkmeną: rankas, kojas, plaukus, dantis, nagus, mintis ir t.t. Jeigu taip, ar yra tada didesnis „savas“ ir artimas nei Jis? Tokiu atveju Jis yra pats artimiausias ir žino mus kaip nuluptus. Pagalvokite! Negi yra barzdotas vyras danguje, kuris pyksta? Ir už ką jis galėtų pykti? Kad Jo paties kurtuose dėsniuose mes žaidžiam, klystam ir atrandam? Jis tikrai būtų kvailas, jeigu taip darytų.

Grįžkime prie intelekto. Žmogus turi intelektą, ir neabejotinai jį turite Jūs. Kuo labiau mes gebam atskleisti intelektą, tuo daugiau prisiartinam prie tikrųjų žinių – tokių kaip: „Kas aš esu? Ką aš čia veikiu? Kas yra šis pasaulis?..“. Kuo arčiau jo, tuo lengviau mums viskas sekasi. Žinote tuos atvejus, kai sugedus nuotaikai, staiga viskas krenta iš rankų? Mes tuo metu išsiderinam ir pradeda viskas byrėti, o nuotaikoms atsitaisius vėl viskas ima sektis – tai yra intelekto apraiška, konstruktyvumas. Šiame straipsnyje apie intelektą, kuris viską harmonizuoja ir laiko drauge, ne apie perskaitytų knygų skaičių.

Pats laikas pagalvoti, kada ir kokiomis aplinkybėmis mūsų intelektas labiausiai atsiskleidžia. Įsivaizduokite save, besimokantį festivalyje. Garsiai groja muzika, visi vaikšto aplinkui, rėkauja, kliuvinėja. Daug išmoktumėte? Kaži. Šurmulys (vidinis ar išorinis) blaško dėmesį, o tas siutina žmones, nes jie nebesugeba pasiekti savo gelmės, esančios už minčių, – intelekto. Tyloje jis pasiekiamas daug lengviau, todėl visi stengiasi mokytis „užsidarę“. Taigi, intelektas labiau reiškiasi tyloje, o ne šurmulyje.

Visgi, festivalyje būtų mažos akimirkos, kai Jūs sugebėtumėte sukaupti dėmesį, o tai vadinasi koncentracija. Kai Jūs „patenkate“ į koncentraciją, visas aplinkinis pasaulis dingsta, išnyksta laikas, liekate tik Jūs ir objektas, o intelektas ten yra tiesiog natūralus dalykas.

Jeigu verta ką nors vystyti gyvenime, tai yra koncentracija, nes tik mes šioje žemėje turime privilegiją į aukštą koncentraciją. Gyvūnai nesugeba koncentruotis, jie nuolatos viską pamiršta. Žmones geba. Viskas, ką jie iki šiol sugebėjo, yra dėl jų koncentracijos. Didžiųjų mokslo genijų, kaip A.Einšteinas ar N.Tesla, pavyzdžiai tai tik patvirtina. Visos geros idėjos yra iš „ten“ „per“ koncentraciją.

Ar kada nors atkreipėt dėmesį į tai, kad mes mylime viską, į ką gebame koncentruotis? Krepšinio žiūrėjimas, kad ir koks jis yra permainingas, atneša didžiulį džiaugsmą žiūrintiems žmonėms, nes jų protai tuo metu būna sukoncentruoti tik į tai. Visa kita būna pamiršta. Lenktynininkas patiria didžiulį malonumą vairavime, nes jo koncentracija siekia piką. Nenuostabu, kad aštrių pojūčių mėgėjai yra tiesiog narkomanai – tai labai koncentruoja jų protą, ir tuo metu jie jaučia milžinišką malonumą.

Mes natūraliai koncentruojamės į tai, ką mylime, ir mylime tai, į ką sugebame koncentruotis. Ne kitaip. Paimkite žmogų ir bet kurioje srityje jį stipriai blaškykite – jam tai nepatiks lyg košmaras, nors tai gali būti tik nekaltas juokelis. Žmogus nepakenčia blaškytis, nes jis negali koncentruotis. Tuo tarpu tylus, lengvai pasiekiantis koncentraciją protas yra visada linksmas ir matantis prasmę net baisiausiuose dalykuose.

Sakinys „Mes natūraliai koncentruojamės į tai, ką mylime, ir mylime tai, į ką sugebame koncentruotis.“ turi savo pratęsimą. Viskas, ką mes mylime, mums atrodo intelektualu ir/arba labai gražu. Viskas, kas gražu, mums atrodo intelektualu, prasminga. Pagaunat? Meilė, grožis ir intelektas eina išvien ir yra sinonimai. Ar mylimas žmogus Jums yra gražus? Į jį lengva susikoncentruoti?

Taigi meilė, grožis, intelektas, Dievas yra tik sinonimai. Raktas visada yra koncentracija.

Galų gale, ar būtų verta gyventi be grožio? Ar galėtumėm gyventi be meilės? Mes negalim be to, nes tai yra mūsų ir Dievo bendra dalis. Protas visada krypsta tik į tą pusę, kur randasi šie gražūs dalykai. Visi to ieškom. Vieni ieško važiuodami į gražius kalnus, tolimus kraštus. Antri jo ieško viso ko išmanyme. Treti dairosi mylimo žmogaus. Ar tai būtų vagis, ar šventikas – juos varo ta pati jėga – surasti absoliučią meilę, grožį ir panirti į juos amžinai.

Dievas slepiasi visur, kur mes bepasisuktumėte. Jo atspindžiai žaidžia grožyje, skleidžiasi meilėje, ir visi mes einame iš proto tik dėl jų. Dėl ko dar būtų verta eiti iš proto?


Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt