Categories
Saviugda

Baimė ir drąsa

Baimė ir drąsa
Baimė ir drąsa

Baimė ir Drąsa, Pasitikėjimas ir Nepasitikėjimas. Kelios savybes, kurias visi turime, kelios savybės, kurios smarkiai veikia mūsų elgesį. Viena iš šių savybių tėra iliuzija. Spėkit kuri? Iliuzija šiuo atveju yra nepasitikėjimas. Tokio dalyko apskritai nėra- tai tik apribojimai natūraliai, nuostabiai, pasitikinčiai asmenybei. Visgi, kad ir kaip mąstytume ar galvotume apie drąsą ir baimes,šios savybės yra tikros ir netgi egzistuoja vienu metu.

Kodėl taip yra? Viskas prasideda nuo vakystės- vaikai gimsta turėdami dvi baimes- baimę nukristi ir triukšmo baimę. Bėgant laikui, baimės, fobijos ir visa kita įgyjamos. Vienos baimės išnyksta, kitos stiprėja, pasireiškia ar tiesiog sukelia nemalonų nerimo jausmą, tačiau žmogus visada turi baimių savo asmeninių savybių rinkinyje. Visgi, kad būtų lengviau gyventi ir baimės neatimtų viso džiaugsmo, likimas mums davė nuostabų įrankį- Drąsą. Paprasčiausiai ją galima apibūdinti ne kaip baimių neturėjimą, o kaip gebėjimą veikti ryžtingai ten, kur baimė didžiausia. Kitaip tariant, kur baimė, ten ir drąsa.

O kaipgi baimės atsiranda? Vėl grįžkime į vakystę. Vaikai turi dvi unikalias savybes- Jie yra visiškai naivūs ir egocentriški. Gyvenimiškai tai pasireiškia tikėjimu, kad viskas, kas yra jiems sakoma yra gryna tiesa, ir supratimu, kad jie yra visų įvkių priežąstis. Pavyzdžiui jei mama ir tėtis susipyko, vaikas ieškos priežąsties savyje ir savo elgesyje. Tuo pačiu visiem žmonėm, vaikam ir suagusiems, būdingi trys pagrindiniai poreikiai- Saugumo, kontrolės ir pritarimo. Dėl kritikos, nesėkmių ar tiesiog netinkamo bendravimo dažnai vienas iš šių trijų poreikių yra pažeidžiamas ir tai tampa gera galimybe vystytis baimei. Tarkim, įvyko taip, kad mama supyko ant vaiko. Tuo metu vaikas negauna pritarimo, jaučiasi nesaugiai ir juo labiau negali nieko kontroliuoti. Be kita ko, jis dar galvoja kad tai įvyko dėl jo kaltės. Priklausomai nuo to, dėl ko įvyko konfliktas, vaikui gali vystytis skirtinga baimė: baimė reikšti savo emocijas, baimė sakyti tiesą, baimė tyrinėti, nesėkmės baimė ir t.t. Tokiu atveju vaikas geriau kentės ir jaus baimę, negu rizikuos prarasti kitų pritarimą, kontrolės jausmą ar saugumą. Pagalvokite, kodėl daugumai žmonių taip baisu kalbėti prieš auditoriją? Juk kalbant prieš minią žmonių taip lengva padaryti klaidą ir prarasti bet sekundės daliai visų jų pritarimą. O jei neduok Dieve, kas nors ims ir pradės apkalbinėti….

Pereikime prie būdų, kurie padėtų tvarkytis su baimėmis. Visų pirma, turime žinoti, jog pas visus žmonės veikia proto programa- išvengti skausmo, patirti džiaugsmą. Tačiau skirtingiems žmonėms skirtingai skauda. Čia verta pagalvoti apie baimės teikiamą „džiaugsmą“, kurio protas taip trokšta. Paprasčiausias pavyzdys- žmogus kamuojamas nesėkmės baimės, nesiima kokių nors veiksmų ar iššūkių. Taip jis apsaugo save nuo nesėkmės ir garantuoja sau šiokį tokį komfortą. Gyvenime apstu pavyzdžių: statistiškai žmogus bando įkurti savo verslą mažiau negu vieną kartą (t.y. prieš pabandant dažniausiai pasiduoda ir viską meta), kitas pavyzdys iš naktinių klubų- kiek daug šaunių vaikinų visą naktį daugiau nieko ir neveikia tik stovi pakampėm su alaus bokalais ir spokso į šokančias merginas. Tačiau šioje vietoje pasirinkti kas yra skausmas ir kas yra džiaugsmas galime mes patys ir tam nereikia įpatingų pastangų. Žmogui bus lengviau įveikti nesėkmės baimę, jei jis susies skausmą su pasyvumu. Džiaugsmą jam suteiks, kad ir nevykęs, bet vis dėl to bandymas pasiekti savo tikslo. Paslaptis slypi tame, jog mes galime nurodyti savo protui didesnės laimės šaltinį nei baimės teikiama nauda. Tada atsiranda jėgų ir noro skintis kelią per savo baimes. Taigi pirmas būdas- skausmo ir džiaugsmo suvokimo keitimas.

Antras būdas- alternatyvų pasirinkimas. Kai jų nėra, tam tikras įvykis yra taip smarkiai sureikšminamas, kad nelieka kitos išeities, kaip tik imti ir nerimauti. Pagalvokite kaip sėkmingai yra įbauginti jaunuoliai laikantys brandos egzaminus: „Svarbiausia gyvenimo diena“, „be egzaminų niekur neįstosi ir nieko nepasieksi“ ir t.t. Ar tikrai tai tiesa? Ar tikrai kažoks įvykis/susitikimas/pokalbis yra vienintelė išeitis? Pamąstykite ir savęs paklauskite: ar yra dar koks nors kelias norimam tikslui pasiekti? Ar yra žmonių, kurie tai pasiekė kitais būdais? Pasirinkus į tikslą tik vieną kelią, jaučiamasi taip pat nesaugiai, kaip ir rišant didelį laivą vienintele virve.

Kitas būdas- klaidų darymas. Mokykloje moksleivius baudžia už klaidas- mažinant pažymius, suaugusiuosius už klaidas baudžia mažinant algas, papeikimais ir kitokiais būdais. Baisu suklysti- o kodėl gi nepabandžius suklysti tyčia? Baisu užkalbinti žmogų? Paprastas būdas įveikti baimę- užkalbinti žmones taip, kad garantuotai susimautumėte. Po tokių kelių pabandymų pasirodys, kad nebuvo ko ir bijoti. Leiskite sau klysti. Kai priimsite klaidas, kaip vertingas pamokas, sumažės nerimas ir baimė jas daryti.

Dar vienas būdas- savęs stebėjimas. Visos dienos metu verta atkreipti į save dėmėsį, jausti savo emocijas ir pastebėti kada jos kyla. Paprastai tariant- būti „čia ir dabar“. Paslapti slypi tame, jog baimės gyvena praeityje ir ateityje, dabartyje jos neegzistuoja. Dabartyje sutikti galime tik realios grėsmės keliamą baimę- pvz. dideliu greičiu atlekiančią mašiną mūsų kryptimi, kai einame per gatvę ir pan. Tokios baimės tai tik savisaugos instinktas, tad jos mum labiau padeda nei kenkia. Tačiau yra atvejų kai vertėtų sumažinti tokio instinkto veikimą. Paprasčiausias pavyzdys- profesionalūs vairuotojai imituoja avarines situacijas, tam kad realybėje išsaugotų sąmoningumą ir gebėtų priimti šaltakraujiškus sprendimus avarijai išvengti.
Taigi, stebėdami save ir jausdami kada kyla baimė, mes tampame stebėtoju, kuris nėra susitapatines su savo baime. Atsiranda asmuo kuris jaučia baimę ir kitas- kuris stebi tą, jaučiantį baimę. Tokiu būdu mes „dedame baimę ant stalo“ ir galime daryti su ja ką norime- analizuoti, suprasti, išspręsti, neutralizuoti. Galiausiai tokia būsea prives iki to, jog jausdami baimę galėsime galvoti : „ nagi nagi, baime, jaučiu tave, įdomu kada gi tu praeisi“.

Galiausiai, visas baimes ir kitas neigiamas emocijas, labai sėkmingai neutralizuoja suvokimas. Tai supratimas kodėl kažkas vyksta. Šioje vietoje labai pagelbės žinios apie emocinį intelektą. Stebėdami save ugdome sąmoningumą- atsakome sau į klausimą „kas vyksta? Ieškodami emocijų priežąsčių, gilindamiesi į save plečiame suvokimą- atsakome sau į klausimą „kodėl tai vyksta?“. Todėl dienos eigoje neigiamas emocijas verta užsirašyti, prisiminti ir laisvam laikui esant išnagrinėti, kodėl tai nutiko. Svarbu tai daryti visiškai sąžiningai, kad ir kaip nemalonu būtų prisiminti ir iškelti neigiamus įvykius. Nagrinėti emocijas gali padėti „emocijų seka“. Tiesiog ieškome emocijos priežąsties. Pvz. kodėl išsigandau?- todėl, kad pajutau grėsmę. Kodėl atsirado grėsmės pojūtis? – Nes nepakankamai pasitikiu savimi. Iš kur tas nepasitikėjimas?- iš vieno ar kito įvykio ir t.t. Sekdami emocijomis, atrasime pamatinius įvykius ar jausmus dėl kurių kyla daugelis dabartinių bėdų ir neigiamų pojūčių.

Pakalbėkime apie tai, ką gi daryti atradus tas pamatines emocijas. Yra keli keliai- veiksmingiausias iš jų- neutralizuoti jas. Tai galima padaryti su tokiais metodais kaip EFT (Emotional Freedom Technique), SEDONA and The Releases. Jų veikimo principas panašus- iškelti pamatines emocijas į dienos šviesą ir jas neutralizuoti, t.y. padaryti taip, kad dingtų nemalonųs pojūčiai praeityje ir nerimas ateityje. Naudojantis šiais metodais ilgą laiką, įmanoma išsivalyti save nuo neigiamų praeities emocijų ir traumų. Jos nebeturi didelės emocinės reikšmės, taigi artėjama prie būsenos, kuri buvo anktyvoje vaikystėjė- jokių baimių, visiškai ramus protas, natūralus kūrybiškumas ir asmenybės žavesys.

Blogos emocijos, baimės, nerimas, pykčiai ir visa kita- tai svetima žmogui. Tai nėra tie dalykai, kuriuos norėtume prisiminti, kaupti, dalintis ir turėti su savimi. Natūrali žmogaus būsena yra harmonijos ir palaimos jausmas -tokie esame sutverti gamtos. Ir dabar jau mūsų galioje nuspręsti, kokiais norime tapti. Kokių veiksmų imtis, kad tokiais taptume.

www.radausave.lt

Categories
Motyvacija

Tolerancija

Esate tolerantiškas? Taip? Labai blogai! (Juokiuosi.)

Tolerancija įtraukia ego, nes reikia kęsti tai, ko nemėgsti. Meluoti sau ir kitiems, tylomis su šypsena veide, yra menkas malonumas. Atmenate bičiulį iš mokyklos, kuris šypsojosi („toleravo“), nors iš jo tyčiojosi?

Kaip norėtųsi, kad tokie bičiuliai pradėtų judinti vandenis. Tiesa? Žinoma, pradžioje, ne viskas jiems išeis gražiai. Kartais išlies pyktį ar pasielgs šiurkščiai – toks jau kelias į drąsą. Iš apatiško elgesio į drąsa kelias eina per pykčio barjerą. Kažkoks kiekis laikino (pabrėžiu) destruktyvumo yra gerai, nes vyksta veiksmas, o ne sėdima apatijoje.

Svarbu, kad jie pradės keisti aplinkybes ir išsakys, kas jiems nepatinka. Aplinkiniams bus keista ir šiek tiek nepriimtina, kad bičiulis staiga „nepasirašo“ ties prastu elgesiu su juo. Duokite naujokams laiko ir vėliau jie išmoks būti ne tik kieti, bet ir šiek tiek švelnesni. Sušvelnėjimas jiems bus didelis atradimas, jeigu tik jie išdrįs!

p.s. mandagumą ir pagarbą vertėtų prižiūrėti!

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Motyvacija

Kaip atsikratyti kaltinimų

Straipsnis apie situacijas, susijusias su kalte, ir išeitis iš jų.

Sėdžiu aš namie ramioje meditacijoje ir girdžiu klykančią kaimynų porelę. Neįsiklausau, bet kontekstas man aiškus: vienas kaltas, o kitas kaltina. Atsimenu panašią situaciją su man artimais žmonėmis. Pačiame įkarštyje manęs paklausė patarimo: „Tu čia „pas mus“ žinai, ką daryti, patark“. Atsakymas paprastas, bet ir šiek tiek gluminantis, kas atsispindėjo veide, kai tai išgirdo: „Taip, jis kaltas. Ar gali jam atleist?“

Tai šokiruoja. Žmonės yra nepratę atleisti. Juokiuosi prisimindamas, nes kai kurie net nenori, kad tie atsiprašytų, jie tiesiog nori rėkti ir toliau pykti. Visgi, atleidimas yra drąsa. Atleisti ne kiekvienas sugeba. Tiksliau, labai reti.

Nežinau, kur Jūs atsidursite: kaltinamojo ar kaltintojo rolėje, bet visada siūlau situaciją spręsti drąsa – atleidimu. Visų pirma, nuginkuokite kaltintoją pripažindami savo kaltę, o vėliau pereikite prie sprendimo.

Taip, aš tai padariau. Taip, aš sudaužiau puoduką. Taip, aš sugadinau tau dieną. Taip, aš tikrai esu begėdis. Net jeigu ir to nedarėte, tiek to, prisiimkite kaltę – bus greičiau. Kaltintojai lieka bejėgiai pripažinus kaltę. Jeigu esate kaltintojas – nuginkluokite pats save. Taip! Jis tai padarė, jis tikras niekšas. Taip, ji suvalgė visus aštuonis mano kotletus. Išsiųskime juos į Ispaniją citrinų ravėti, nes viskas kartosis, jeigu kartosime tą patį kaltinimą.

Imkitės drąsos. Galite atleisti? O gal atleiskite? O gal atleidžiam? O kodėl nepabandžius atleidimo? Ką Jums tai kainuoja – dygliuotą ego? Atleidimas išlaisvina. Atleidimas duoda naujumo. Atleidimas paleidžia. Atleidimas yra naujo mąstymo pradžia, nes abi pusės pradeda mąstyti kitaip – situacija tiesiog sprendžiasi.

Kylant situacijai visada pripažinkite kaltes ir naudokite drąsa. Tikiu, kad nuo to bus tik gerai arba daug geriau.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Saviugda

Baimė – gerai!


Nenoriu plėstis ir diskutuoti tuščia tema „Ar baimė yra blogai?“. Manau, viskas pasaulyje egiztuoja su tikslu ir toks reiškinys kaip baimė privalo turėti savo priežastį. Nekalbu apie priežastis, dėl ko ji atsiranda. Man įdomiau priežastys, dėl ko ji apskritai egzistuoja.

Kiekviena emocija turi savo priešingybę. Jeigu būtume vien tik laimingi, mes neįsivaizduotume, ką reiškia būti kitokiems, dėl to ir klausimo „Ar gali būti kitaip?“ nekeltume.

Baimės priešingybė – drąsa. Žmonėms, kuriuos laikome drąsiais, mes jaučiame pagarbą. Ar laikome žmogų, atliekantį veiksmą, kuris nekelia baimės ar nereikalauja drąsos, drąsiu? Savaime aišku, kad ne. Lygiai taip pat galime klausti, ar be baimės nugalėjimo, yra kitų būdų tapti drąsiu? Vėl gi, ne. Baimė yra tarsi kelio pradžia, kurio galutinė stotelė – drąsa. Ir kas svarbiausia, šis kelias yra tik viena kryptimi.

Drąsus žmogus netrokšta vėl jausti baimės (eiti šiuo keliu atgal). Baimė yra būtent ta priežastis, dėl ko męs norime tapti drąsiais. Būtent baimė ir padaro mus drąsiais. Šis nemalonus jausmas mums nuolat sako:  jeigu kažko nesiimsi, patikėk, aš tavęs nepaliksiu ramybėje ir mes dar ilgai būsime kartu. Baimė mus kankina tol, kol mes griebiamės vieno ar kito veiksmo. Ir tada mus apdovanoja drąsa.

Taip ir sėdėtume savo komforto zonoje, jei ne šis nepasitenkinimą keliantis jausmas. Tačiau jis mūsų neapleidžia ir mes kažko imamės. Paprasta, nes jis mums tuo pačiu nurodo ir kryptį. Užtenka savęs paklausti, kas man ją sukelia, ir jau iš karto smegenys duoda atsakymą . Žmogaus prigimtis yra būti drąsiam. Iš kur aš tai žinau?

Pirmiausia, tai yra natūralu. Drąsos kupiną akimirką mes nesistengiame kažkaip šios proto būsenos keisti. Mums neatrodo, kad reikėtų kažko atsisakyti. Tiesiog jaučiamės patenkinti šia būsena. Lygiai taip pat ir su valgiu ar kvėpavimu. Kam nors kilo į galvą mintis atsisakyti valgio ar nustoti kvėpuoti? Esame ramūs dėl šių savo poreikių. Tuo tarpu baimė mūsų neapleidžia ir verčia nuolat galvoti. Jeigu drąsa yra prigimtinė mūsų busena, tuomet baimė priverčia mus nuolat elgtis taip, kad į ją sugrįžtume. Mums išsimušant iš gyvenimo vėžių, ji nuolat priverčia nemaloniai jaustis ir ieškoti būdų, kaip sugrįžti į drąsą.

Boksininkai boksininkais tapo dėl to, kad jie bijojo būti silpnais. Su kiekviena treniruote jų drąsa augo. Turtingi žmonės bijo skurdo. Jie paprasčiausiai bijo būti neturtingais. Pajutę baimę, mes instinktyviai žinome, kad turime kažko imtis. Ir žinome, kad ji mūsų neapleis, jei kažko nedarysime. Pamirštame tik vieną – baimė ne tik skatina, bet ir apdovanoja. Apdovanoja mus drąsa. Kiekvieną kartą gali būti tikras, kad kažko ėmesis, būsi apdovanotas. Šitai žmonės pamiršta ir nugrimzta į analizes/apmąstymus. Baimė yra ir esamos situacijos pasekmė, ir būsimos situacijos priežastis. Baimė yra tiesiog drąsos priežastis.

Baimė:

1)      Yra blogai, jeigu nesuvokiame kokia jos prasmė.

2)      Leidžia egzistuoti drąsai.

3)      Negana to, visada apdovanoja mus ja, ėmusis veiksmų.

4)      Padeda rasti kryptį, kuria sugrįžtume į savo prigimtį – drąsos būseną.

Edgaras Lekavičius.

Categories
Laimė Saviugda Sėkmės psichologija

Skvarbus žvilgsnis į baimės šerdį


Baimė. Ši emocija yra tokia stipri, kad neišvengiamai daro didžiulį poveikį mūsų gyvenimui. Kiekvienas su ja susiduriame kasdien, o ką apie ją žinome? Dažniausiai nieko konkretaus. Taip jau yra, labiausia bijome tų dalykų, kurių nesame pažinę, neišskiriant ir pačios baimės savaime. Taip susigyvename su savo baimėmis, kad jų pradedame nepastebėti (nereiškia jog neriboja), neigti, iškreipti tai, ką jaučiame, matome. Baimės prigimtinė pareiga yra mus apsaugoti nuo pavojų, nelaimių. Baimė – tai mūsų asmens sargybinis, kuris visada su mumis, 24 valandas per parą. Žinoma, šaunu turėti tokį ištikimą ir patikimą asmens sargybinį, bet baimė turi „bjaurią“ ydą – jei ji nėra sąmoningai nuolatos prižiūrima, žabojama, tai plečiasi iki begalybės, kol tampame visiškai jos apsėsti, o tai veda į absoliutų paklusnumą jai.

Tai yra priežastis kodėl žmonėse tiek daug baimių ir kompleksų. Žmonės tiesiog nesitvarko su savo baimėmis. Dažnu atveju jų nepastebi ir nenori pastebėti, taip save stumia į sau pavojingą padėtį. Džiugi žinia yra tokia, kad šį nežinojimą ir apsileidimą galima išspręsti. Pradėsime nuo to, kad išsiaiškinsime kas slypi už visų baimių. Taigi, kas slepiasi už visų baimių? Kokią yra visų baimių šaknis? Baimės šaknis sako, kad nesusitvarkysime su tuo, kas mums atsitiks gyvenime. Galbūt tikėjaisi ko kito, bet tai yra, kas yra. Gana lengva yra įrodyti jog ši baimė neturi savyje tvirto prado. Pagalvokime, su kuriomis situacijomis gyvenime nesusitvarkėme? Taip, žinau, turėjo būti velniškai sunkių momentų! Galbūt jautėmės visišku pralaimėtoju, sugniuždytu ir nelaimėliu, bet išgyvenome. Turiu džiugią žinią, iki šio momento susitvarkėme su visomis savo gyvenimo situacijomis. Viską įveikėme ir dabar esame čia, kur esame. Alsuoji, reiškia gyveni, vien ši fiziologinė funkcija sako, kad esi laimėtojas, kuris susitvarko. Iš to galime daryti išvadą, kad net baimės šaknis tėra nepagrįsta iliuzija, o ką jau kalbėti apie kitas baimes kilusias iš jos.

Atėjo metas nuspręsti ar ir toliau nekreipsime dėmesio į savo baimes, apsimesime esą silpni ir nepajėgūs su jomis susitvarkyti, ar vis dėl to imsimės konkrečių veiksmų, kad pažabotume savo baimes. Taigi, nuo šiol, kai santykiai strigs ir nežinosime ką daryti, ką sau sakysime? Aš susidorosiu. Kai finansiniai nepritekliai pradės kamuoti? Aš susidorosiu. Kai jausimės vienišais, paliktais ir pralaimėjusiais? Aš susidorosiu! Nuolat tai sau kartokime tol, kol tai taps „krauju tekančiu mūsų venose“. Perprogramuokime save pozityviais, stiprinančiais teiginiais ir tuo pačiu auginkime pasitikėjimą savimi. Anksčiau ar vėliau, pasitikėjimas savimi taps toks aukštas jog sau sakysime – kad ir kas nutiks, aš susidorosiu. Be pasitikėjimo savimi sunku išdrįsti pažvelgti į savo baimes, o tuo labiau per jas perlipti.

Dabar įgysime šiek tiek daugiau žinių apie baimes. Pagal Susan’ą (žiūr. „Šaltiniai“) yra penki nepajudinami postulatai apibrėžiantys kiekvieną baimę. Penkios aksiomos, kurių žinojimas yra kritiškas norint geriau suprasti baimės emociją. Štai jos:

1. Kol augsi (tobulėsi) baimė niekada nepasitrauks. Iš pirmo įspūdžio, tai gali nuliūdinti, kad baimė galutinai niekada mūsų nepaliks. Iš kitos pusės mums daugiau nebereikia jaudintis dėl to, kad baimės krisleliai vis dar su mumis. Mums nebereikia kovoti ir bereikalingai eikvoti energiją. Tegul nerimas palieka, o ramybė aplanko.

2. Vienintelis būdas atsikratyti baimės – padaryti tai, ko bijome. Tai intuityvu! Galime ieškoti begalės aplinkkelių ir pasiteisinimų, bet tiesiausias ir trumpiausias kelias eiti ir padaryti!

3. Vienintelis būdas pasijusti geriau – eiti ir padaryti tai! Palengvėjimas ir pasitenkinimas garantuoti.

4. Kiekvienas bijome sau nepažįstamoje situacijose. Nėra žmonių be baimės. Nebent psichiatrinėje ligoninėje galima tokių atrasti, bet jie dėl to ten ir yra. Visi gyvename baimėse. Tai mus vienija, tegul šis suvokimas padeda lengviau eiti per baimes. Piktai nesijuokime iš kitų žmonių baimių, padėkime jiems perlipti per jų pačių baimes. Laimėsite abu, tu – žmogaus pagarbą, o žmogus – palengvėjimą.

5. Baimės įveikimas mažiau gąsdina, nei baimė jog esame bejėgiai tai padaryti. Prisimenate tą būseną, kai jautėtės bejėgis, išsunktas ir lygtais kažkieno nuskriaustas? Ši būsena siurbia mūsų energiją, o baimės įveikimas ją sugrąžina. Jei pritrūkome jėgų, sustokime, apsižvalgykime ir suvokime su kuria baime nesitvarkome.

Išdrįskime pažvelgti į savo baimes atviromis akimis, jos neturi savyje galios, jos negali mūsų sulaikyti. Tik mes ir dar kartą mes nusprendžiame, kad jos stipresnės už mus. Nekurkime dar daugiau iliuzijų ir taip pilname iliuzijų pasaulyje. Įveikėme jau per daug baimių, kad iškilus naujai vėl pasiduotume ar pagal ją spręstume apie savo galimybių ribas. Išdrįskime!

Šaltiniai:
Susan Jeffers, Ph.D. „Feel the Fear and Do It Anyway“
Pateikė: Saulius Šunauskas www.gyventi.lt