Categories
Sėkmės psichologija

Apie stresą (I dalis) Išsilieti ar nusiraminti?

Garsus psichoanalitikas Sigmundas Freudas manė, kad psichiką sudaro trys pagrindinės dalys – id, ego ir superego. Id – tai gyvūninė mūsų proto dalis, pasižyminti impulsyvumu ir varoma pagrindinių instinktų, superego atstovauja labai moralinei pusei, o ego mėgina būti šių dviejų priešingų jėgų arbitru.

Daugiausia laiko šios trys dalys tarpusavyje sutaria ir viskas klojasi puikiai, tiesiog nuostabiai. Tačiau kartais kyla smarki nesantaika ir, kaip dažnai būna gyvenime, ji paprastai siejasi su seksu ir smurtu.

 

Id, ego ir superego

Norėdami išsamiai įvertinti Freudo idėją, įsivaizduokite, kad viename kambaryje užrakinate lytiškai jautrų paauglį (id), kunigą (superego), buhalterį (ego) ir pornografinį žurnalą. Paauglys, atstovaujantis jūsų gyvūninei pusei, čiups žurnalą, kunigas stengsis žurnalo atsikratyti, plėšdamas jį iš amoralių jaunuolių gniaužtų.

Tuomet buhalteris stos į varginamą kovą, mėgindamas kaip įmanydamas geriau suderinti jų interesus. Ilgainiui visi trys aprims, apsvarstys problemą ir galbūt nuspręs, kad geriausia būtų apsimesti, neva žurnalo išvis nėra.

Tokiu būdu paauglys nebus gundomas žiūrėti į nepadorias nuotraukas, kunigui nereikės be paliovos pamokslauti apie doros svarbą. Patenkinta protingu kompromisu trijulė pakiš žurnalą po kilimu ir mėgins jį pamiršti.

Deja, lengviau pasakyti, negu padaryti. Diena po dienos paaugliui knietės vogčiomis žvilgtelėti į žurnalą, bet kaskart, kai tik kilstels kilimą, kunigas pagrasins jam pirštu. Galiausiai įsivyrauja įtampa, ir kiekvieną apniks didėjantis nerimas.

 

Ar iš tikrųjų reikia išsilieti?

Pasak Freudo, mes dažnai įveliami į mūsų „vidinio paauglio“ ir „kunigo“ kovas, į jų ginčus, kai vienas aiškina, ką mes norime daryti, o kitas – ką privalome daryti.

„Paauglys“ geidžia nesantuokinio meilės nuotykio, o „kunigas“ baksnoja į santuokos įžadų svarbą. „Paauglys“ nori smarkiai užtvoti mus nuliūdinusiam žmogui, o „kunigas“ balsuoja už atleidimą. „Paauglys“ nori pasirašyti nesąžiningą verslo sandėrį, o „kunigas“ primena, kad reikia būti geru, įstatymų besilaikančiu piliečiu.

Dažniausiai galų gale apsimetame neva šių problemų išvis nėra, ir stengiamės jas kuo giliau užkasti pasąmonėje. Tačiau abstrakčių pornografinių žurnalų slėpimas po kilimu sukelia psichinę įtampą, ir galiausiai mus gali apnikti nusivylimas, nerimas ir pyktis.

Daug psichologų įrodinėja, kad geriausia išeitis – saugiu ir socialiai priimtinu būdu išlaisvinti užslopintus jausmus. Kumščiuoti pagalvę. Šaukti ir spiegti. Trypti kojomis. Imtis bet ko, kas nuramintų vidinį „paauglį“, kol šis dar neišspyrė durų. Požiūris, kad pyktis valdytinas pasitelkus iškrovą, buvo plačiai priimtas, bet ar Freudas buvo teisus?

 

Neteisingo įvertinimo tyrimas

Psichologai keletą metų tyrinėjo, kas vyksta, kai žmonėms sukeliamas stresas, o paskui jie raginami šaukti ir trankytis. Prieš kelerius metus Bredas Bušmenas iš Ajovos valstybinio universiteto atliko eksperimentą. 600 studentų raštu išdėstė savo požiūrį į abortą. Visi rašiniai buvo surinkti ir tariamai nunešti kitiems studentams įvertinti.

Iš tikrųjų eksperimentatoriai patys įvertino visus rašinius ir pasirūpino, kad visi studentai gautų prastus pažymius, neigiamus atsiliepimus ir po ranka rašytą raštelį su žodžiais: „Tokio netikusio rašinio dar nesu skaitęs.“ Nenuostabu, kad studentus suerzino toks vertinimas ir kiekvienas ėmė griežti dantį ant savo netikro vertintojo.

Vieniems studentams buvo suteikta proga išlieti susikaupusius agresyvius jausmus. Jiems buvo duotos bokso pirštinės, parodyta tariamo vertintojo nuotrauka ir pasakyta galvoti apie tą asmenį trankant 30 kg. svorio maišą.

Nors studentai įtūžį kabančiam maišui liejo vienumoje, bet vidinis ryšys eksperimentatoriams leido slapta skaičiuoti suduotus smūgius. Kita studentų grupė, priešingai, negavo nei pirštinių, nei maišo, bet buvo pakviesta 2 minutes pasėdėti ramiame kambaryje.

Paskui kiekvienas užpildė standartinį nuotaikos klausimyną, be kitų dalykų, leidžiantį nustatyti, kokio stiprumo pyktį, susierzinimą ir nusivylimą jie jautė.

Pabaigoje buvo žaidžiamas porų žaidimas, kai nugalėtojas laimėdavo teisę šaižiai driokstelėti pralaimėjusiam į veidą. Laimėtojai savo nuožiūra pasirinkdavo triukšmo trukmę ir šaižumą, o kompiuteris kruopščiai fiksavo jų pasirinkimą

Ar kabantį maišą kumščiavę dalyviai jautėsi romesni už tykiai sėdėjusius kambaryje? Ar „kumščiuotojams“ norėjosi šaižiau drioksėti? Tie, kurie gavo bokso pirštines ir iš peties daužė maišą, paskui jautėsi daug agresyvesni, pratisiau ir šaižiau drioksėjo kitiems į veidus.

Rezultatai atskleidė didelį abiejų grupių nuotaikos ir drioksėjimo eksperimento pabaigoje skirtumą. Panašių rezultatų buvo gauta ir per kitus tyrimus. Pykčio liejimas neužgesina ugnies. Tiesą sakant, kaip pastebi savo straipsnyje Bradas Bušmanas, tai panašiau į benzino pylimą į ugnį.

Jei kumščiavimasis ir rėkimas nepadeda numalšinti įtampos ir susierzinimo, tai kas gali padėti? Ir ką reiktų daryti, kad požiūris į gyvenimą nebūtų toks įtemptas? Ar atsakymas paaiškėja per ilgus pykčio valdymo kursus?

Tačiau yra keli paprasti ir greiti sprendimai, pavyzdžiui, gebėjimas turėti naudos nieko nedarant ir pajungiant teigiamą keturkojo draugo energiją.

Kitoje dalyje aprašysime paprastą būdą stresui sumažinti – kiekvienoje blogybėje ieškoti gerų dalykų.

Parengė: Linas Mitaitis

Categories
Motyvacija

Ego yra draugas

„Reikia save disciplinuoti“, pagalvoji sau, bet ne visada to imiesi. „Ateina“ tas sunkumo jausmas, kuris lyg užkelia ant pečių didesnę atsakomybę ar darbą, negu tuo metu nori pakelti. Vidinė kova ir derybos su ego prasideda. „Nagi, pirmyn, bent šį kartą, pasiryžk!”, sako vidinis balsas. Reikalai ima judėti, ir džiaugiesi, bet šokiui pasibaigus ryžtas baigiasi ir tenka prisėsti ant šalia aikštelės esančių kėdžių ir žiūrėti į gyvenimo šokį iš naujo. Disciplina tėra pavyzdys; įpročių ir tikslų, kuriuos mes norim ištaisyti ar pasiekti, yra begalės.

Šiuo metu posakis „gyvenimas tėra tavo paties atspindys“ virsta liaudės patarle, bet nė kiekvienam iš mūsų ji nėra taip jau iki galo suprantama, todėl gal čia padės mano paties pavyzdys. Valydamas save vis labiau ir labiau (meditacijomis ir pan.) gryninau savo gyvenimą, bet karts nuo karto sutikdavau žmones, kurie, atrodė, elgiasi visiškai nepriimtinai. Šaltai ir abejingai bendraujantys žmonės kokiame nors autoservise atrodydavo kaip ufonautai mano gyvenime ir aš ėmiau savęs klausti: „Kur aš taip elgiuosi? Kodėl aš visą tai jaučiu ir matau? Juk su žmonėmis tikrai elgiuosi gerai..“ Atsakymas mane suglumino – aš taip elgiuosi, šaltai ir negražiai, su savo ego! Tai buvo momentas, kai nusprendžiau su ego būti geriausias draugas – mylėti, gerbti ir padėti jam išsilaisvinti. Galu gale, skambinant į tą patį autoservisą ar bet kur kitur toks aplinkinių elgesys galutinai pasišalino. Nuo tada sakau, kad gyvenimas niekada nesusimauna, nuolatos rodydamas tavo ydas kituose, ir už tai esu dėkingas.

Nėra lengva su savim kovoti ir… išties net nebūtina. Daugelis mūsų savo ego laiko priešu, kurį reikia įveikti, užspausti, palaužti ir galiausiai – užmušti (gal jau šiek tiek perlenkiu (juokiuosi), bet pagalvokite, kas yra ego. Tai tėra norai su mintimis ir jausmais. Kodėl mes turėtume tąsytis ant grindų su mintimis ir su jomis pyktis? Juk Jūs nesate mintys. Mintys su jausmais pasišalina tik tada, kai paliekate jas ramybėje, bet jeigu su jais kovojate – prasti popieriai.

Ar Jus kaip nors veikia mintis „vanduo yra skaidrus“? Kaunatės su ja, norit jos? Tikriausiai ne. Paimkime mintį „trūksta pinigų“, ši jau turi šiokį tokį krūvį? Gerai. Įsivaizduokite situaciją, kur Jūs atsiduriate karštoje dykumoje ir visiems trūksta vandens, ką Jums tada reiškia „trūksta pinigų“? Tikriausiai nieko! Vienoje situacijoje skaidrus vanduo nereiškė nieko, kitoje – viską. Todėl ką priskirsite minčiai – mūsų pasirinkimas, nors ir sunkiai pastebimas, o pati mintis – neutrali.

Pereikim prie praktinės dalies. Kokia prasmė muštis su ego? Kokia prasmė sakyti, kad jis yra niekam tikęs? Pabandykite sau nuoširdžiai atsakyti į šiuos klausimus. O dabar pabandykite neskubėdami jį kelis kartus šiltai pasitikti savo viduje (visas mintis, vaizdinius, situacijas, pojūčius susijusius su juo), ir pasakyti jam (sau) „Taip, aš myliu tave, aš tau atleidžiu.“ Nuoširdžiai. Skamba banalokai? Tada Jums to reikia labiausiai (juokiuosi, bet tai tiesa, pabandykite!). Pabandykite ir pamatysite, kad situacija dramatiškai pagerėja iškart (nagi, baikit spyriotis, Jums tereikia dviejų dalykų: užsimerkti ir pusės minutės). O dabar pabandykite vėl pakeiksnoti jį. Ką renkatės?

Ego nėra nuo mūsų atskiras, todėl mes jį kartais laikome savimi. Jis nėra joks mūsų priešas ar nedraugas. Manymas, kad jis toks, daro jį tokiu. Nuspręskite su juo susidraugauti, būkite geriausi sąjungininkai išvaduojant jį, disciplinuokitės su juo draugiškai ir šiltai ir viduje sakykite „draugaukime, kad galėčiau tave (ego – save) išlaisvinti.“ Ženkite su juo drauge. Nustokim jį spausti, mušti, keiksnoti, priešintis jam. (Kam tokiam ten priešinamės???) Būkite su juo kaip kengūra su savo vaiku sterblėje ir pamatysite, kad pergalė ateina tada, kai susidraugaujate su juo. Jaučiatės puikiai, galvojate apie save nuostabiai, leidžiate jam pykti ir niurgzti, bet visada patys jį draugiškai nuraminate – ir vėl viskas tvarkoje. Tai yra meilė sau aukštame lygyje – išdrįskite.

Liudas Vasiliauskas
Laimingi.lt

Categories
Laimė

Laimė yra mūsų prigimtis

Laimė yra mūsų prigimtis. Viskas, kas mūsų laimę „dengia“ (emocijos, mintys), trukdo ją jausti. Visada, kada skauda, jaučiate ego; visada, kada gera, jaučiate save – laimę.

Žmonės, pagalvokime, ką mes veiktume gyvenime, jeigu nebūtų laimės. Ką mes čia darytumėme? Norėtumėme eiti į darbą, kad uždirbtume pinigų, ir… kas tada? Ką darytumėme, jeigu nebūtų meilės? Vaikščiotumėme susiraukę, kaip rabarbarų privalgę? Ar apskritai būtų įdomu gyventi? Ar gali būti taip, kad kiekvienas žmogus ieško tik vieno – laimės? Ir jeigu taip, tai visų veiksmų motyvas yra laimė – „pagaliau pavyks, ir sužydėsiu vidumi į visas puses, visomis spalvomis – jausiu laimę!”. Patyrinėkite save ir patys atrasite, kokia galutinė motyvacija slypi už visų Jūsų ketinimų.

Dar viena mintis: „kiekvienam laimė yra skirtinga“. Kaip čia taip? Kiekvienam kojos dvi, kaip ir rankos. Galva viena, vidaus organai „panašūs“, kvėpuojame oru, plaukiame vandeniu, o jau laimė skirtinga? Negali būti! (Juokiuosi). Taip, mes viduje išgyvename skirtingus jausmus ir mintis, bet kas slypi už visų jausmų?
Laimė visiems vienoda!

Juokas. Negi juoko metu žmonės neturi viduje panašių išgyvenimų? Kai žmogus juokiasi, ar jis apie ką nors įtemptai galvoja? Pvz. apie mokesčius, darbus, kaip surūšiuoti popierius archyve ar pan.? Juoko metu galva ištuštėja nuo minčių, ir šlovingoji tuštuma teikia laimę! Kai tik mintys su jausmais „pakankamai“ pasišalina, „įvyksta“ laimė. Tai yra taip natūralu ir paprasta, kad žmonės to nė nepastebi.

Visa ko pagrindas yra vienas ir tas pats – laimė. Išminčiai iš rytų sako, kad meilė (laimės sinonimas) yra pati gyvybė, kuri suteikia šiam kūnui gyvastį. Juokinga, nes ieškom išorėje savo paties esmės – laimės. Ji taip arti, kad net neįmanoma nupasakoti. O kas galėjo pagalvoji, kad laimė yra absoliutus tikslas?! Tai labai paprasta patikrinti: jeigu būtumėte absoliučiai laimingi, ar ieškotumėm ko nors? Ką veiktumėte, jeigu jaustumėte absoliučia laimę, gal eitumėte į darbą?

Visi ieško laimės

Visi, tiesiogiai ar ne, lekia paskui laimę. Laimė yra absoliutus ir galutinis tikslas. Jos galima bandyti gauti per išorę (kūno pojūčius) arba tiesiogiai (vidumi). Pastangos laimę gauti kūno pojūčiais reiškia vieną – kančią, nes per kūno pojūčius laimės gauti neįmanoma: laimė nėra tarp ribotų kūno pojūčių.

Pagalvokite, juk tik prasidėjus kūniškam malonumui, jau žinome, kad jis praeis. Štai kodėl jis niekada nepatenkins „visam laikui“, o tai akivaizdi riba! Atsigręžkite į savo gyvenimo potyrius ir pasakykite, kuris kūno malonumas Jums išliko ilgiau nei para ar dvi. Kūno geismų neįmanoma patenkinti – vos tik patenkinus kūną, jis nori dar ir dar. Kūnas sugeba jausti malonumą, bet nėra pajėgus sukurti laimės.

Įdomioji dalis yra ta, kad mes nesame mūsų kūnas – esame kažkas kita. Kai buvome vaikai, turėjome visai kitą kūną ir mintis, bet savasis „aš“ išliko iki šiol. Moksliškai įrodyta, kad per septynis metus kūne pasikeičia absoliučiai visos ląstelės – kūnas tampa visiškai kitas, bet Jūs liekate. Štai tas „Jūs“ sugeba priimti laimę, bet tam reikia atsidavimo ir pastangų tobulinant save meditacijose ir kitose liaudiškai vadinamose „dvasinėse praktikose“. Gavus tą laimę gali keliauti po pasaulį su pilnu pasitikėjimu savimi, šypsena, džiaugsmu ir pasitenkinimu, ir niekas nesugebės iš Jūsų to atimti.

Laimė yra tai, ko visi taip įnirtingai ieško išorėje, o tuo tarpu, ji yra viduje! Nustokite gaišti laiką bandant laimę gauti per išorinius dirgiklius. Išbandykite bet kokio tipo praktikas ir ieškokite tol, kol pajusite, kad radote „savo arkliuką“, kuris jums duoda rezultatų. Jūs visada tik džiaugsitės, kad tai padarėte. Vienaip ar kitaip, mes visi bėgiojam paskui laimę, tad kam gaišti laiką? Tai yra lengva ir paprasta – jeigu darai, o jeigu nedarai – neįmanoma. Rinktis, kaip visada, Jums.
Laimingi.lt

Categories
Laimė Motyvacija Saviugda

Gyvenimas iliuzijoje III. Saviugda

sodas
Saviuga dar ne viskas.

Straipsniuose apie gyvenimą iliuzijoje sužinojome, kad mintys – tai kažkas, kas ateina ir praeina. Jos nėra pastovios, palyginus su pačiu „aš“. Dabar turiu keletą žodžių apie išganingąją saviugdą.

Daugelis užsiima saviugda ir yra pabudę iš nežinomybės sapno, o tai labai gerai! Saviugdoje blogas mintis pakeitė geresnės, bet ieškome toliau (ko?). Saviugda irgi yra sapnas, tik šiek tiek gražesnis – vietoje visiškai nepatenkinančių minčių, gauname geresnes, bet irgi nepatenkintas mintis (antraip, kodėl „kova“ tęsiasi?).

Saviugdos sapnas gali praeiti lygiai taip pat, kaip ir tas nežinomybės sapnas. Dabar, kai žvelgiate atgal, sakot sau: „kai nežinojau visų tų žinių, gyvenimas buvo…“. Lyg sėdėtumėte prie lango, mąstytumėte ir staiga grįžtumėte į save: „Ach! Apie ką aš čia mąstau?“. Staiga sapnas praeina. Galima pabusti ir iš saviugdos sapno.

Nesakau, kad reikia mesti gerus įpročius, kurie padeda sutvarkyti gyvenimo reikalus ir keliauti gyventi į mišką su indėnais. Saviugda yra kelias, bet tai tik kelio dalis. Kai pasieksite didžiulius tikslus, pamatysite „saviugda manęs nebepatenkina“ stotelę. Ši stotelė matosi visą laiką, bet tikslai ir svajonės verčia visą laiką žiūrėti į priešingą pusę. Būtent čia didžioji dalis susimauna ir kartoja saviugdos maršrutą daug kartų, bandydami patenkinti įsismaginusį ego.

Gyvenimas yra graži harmonija, jeigu moki jį gyvent neprisirišęs. Kiekvieną kartą, kai jaučiate nepasitenkinimą. Harmonija nori Jums pasakyti, kad darote kažką ne pagal ją. Viskas vyksta pagal šią Ponią. Jeigu darote ne pagal harmoniją – ji siunčia bėdeles ir laukia, kol pabusite.

Užsiimti saviugda, bet neišdrįsti jos peraugt… Panašu į spąstus. Yra vieta už saviugdos ir ją įmanoma pasiekti. „Turtuoliai irgi verkia“ (serialų stilium) – „saviugdininkai irgi griaužiasi ir liūdi, ir kartais net labai labai“. Metas tai pripažinti ir atvykus į stotelę – išlipt ir persėsti į „O ką aš šioje žemėje veikiu? Kas aš esu? Kas yra laimė?“ traukinuką.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Motyvacija

Tolerancija

Esate tolerantiškas? Taip? Labai blogai! (Juokiuosi.)

Tolerancija įtraukia ego, nes reikia kęsti tai, ko nemėgsti. Meluoti sau ir kitiems, tylomis su šypsena veide, yra menkas malonumas. Atmenate bičiulį iš mokyklos, kuris šypsojosi („toleravo“), nors iš jo tyčiojosi?

Kaip norėtųsi, kad tokie bičiuliai pradėtų judinti vandenis. Tiesa? Žinoma, pradžioje, ne viskas jiems išeis gražiai. Kartais išlies pyktį ar pasielgs šiurkščiai – toks jau kelias į drąsą. Iš apatiško elgesio į drąsa kelias eina per pykčio barjerą. Kažkoks kiekis laikino (pabrėžiu) destruktyvumo yra gerai, nes vyksta veiksmas, o ne sėdima apatijoje.

Svarbu, kad jie pradės keisti aplinkybes ir išsakys, kas jiems nepatinka. Aplinkiniams bus keista ir šiek tiek nepriimtina, kad bičiulis staiga „nepasirašo“ ties prastu elgesiu su juo. Duokite naujokams laiko ir vėliau jie išmoks būti ne tik kieti, bet ir šiek tiek švelnesni. Sušvelnėjimas jiems bus didelis atradimas, jeigu tik jie išdrįs!

p.s. mandagumą ir pagarbą vertėtų prižiūrėti!

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Laimė

Laimės ekonomika

Jeigu jau nusprendėte, kad gerai jaustis, būti linksmu ir gyventi laimingam yra Jūsų tikslas, tada Jums tereikia išmanyti paprastą laimės ekonomikos principą, kuris skelbia: valytis viduje reikia greičiau ir daugiau negu iš aplinkos ateinantis tankėjimas surakina mus.
Norėčiau, kad tai, ką rašysiu toliau, patys patikrintumėte, o ne aklai tikėtumėte.

Vidinis tankėjimas
Pradedantys medituoti greitai ima pastebėti, kad jų kūnas darosi lengvesnis, skaidresnis. Pavadinkim šį kūną „šviesiu kūnu“. Tokio žmogaus buvimas šalia yra labiau pastebimas ir malonesnis. Vaikai yra su šviesiais kūnais, jie yra lyg skaidrūs, ir jų begalinė energija dar nėra užspausta. Praėjus dvidešimčiai metų, mes matome šviesų, bet jau linkusį tankėti žmogų. Jo vidus linksta į sėslumą, kai jis neskiria laiko savo vidui (meditacija, kvėpavimo pratimai ir pan.). Emocijos užkimštos visokiausiais tėvų nepritarimo sindromais. Sutikę senstelėjusį piktą dėdę prie parduotuvės, mes matome tankumą „visame gražume“. Būnant šalia jo slegia, lyg tas kūnas būtų kaip švinas.
Žinoma, yra gera naujiena, kuri sako, kad visi žmonės gali atgaminti savo šviesų kūną bet kada gyvenime, jeigu laikysis laimės ekonomikos.

Laimės ekonomika
Ant asmeninės laisvės kursų baigimo pažymėjimo yra tikslingai užrašyta: „Laimė yra tavo prigimtis – ieškok jos viduje.“ Laimė yra mūsų prigimtis. Viskas, kas mūsų laimę „dengia“ (emocijos, mintys), trukdo ją jausti. Visada, kada skauda, jaučiate ego; visada, kada gera, jaučiate save.
Tad jeigu norite jaustis laimingi, visada turime kilti vidiniais laipteliais į viršų, pralenkdami ego, o tam reikalingas nuolatinis vidinis valymasis.

Reikia skirti laiko savo vidui, ne tik išorei. Vidus, laimė yra svarbiau už viską, net ir už banaliuosius pinigus. Žmonės, kurie yra papuolę į stresinę aplinką, tankėja ir prisisemia į vidų negatyvo, todėl kai kuriems prireiks pakeisti darbą, aplinką ar pažįstamus. Jeigu gyvenime triukšmas – norėsis daugiau ramybės namuose, kad pasiektumėte laimės tikslą veikiausiai imsite galvoti apie televizijos pašalinimą ir kokias nors vidines praktikas vietoje to. Niekada nepasigailėsite, kad išsiugdėte minčių tylą ar emocinę ramybę. Belieka tik imtis veiksmo, o gal dar norite pažiūrėti žinias..?

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Laimė Motyvacija

Ar mėgstate plaukioti su krokodilais?

Visai neseniai gavau pastebėjimą apie tai, kad aš labai mažai analizuoju situacijas ir vien todėl malonu atsipūsti šalia manęs. Pasigyriau. Jau sugalvojote, kaip tai pritaikyti savo gyvenime?

Visada, kada situacija atrodo sudėtinga, atsitraukite mintimis į šalį ir supraskite, kad kažkas yra ne taip. Gyvenimas yra ir turi būti paprastas. Čia nieko sudėtingo nėra. Jūs galite analizuoti ir perdėtai kankintis paprastose situacijose, bet atminkite – viskas visada yra paprasta.

Jūs juk tik norite gyventi atsipūtusį, lengvą ir linksmą gyvenimą. Tad pradėkite žiūrėti į tuos, kurie juokiasi. Juoko metu nei jie, nei Jūs nieko neanalizuojate. Tuo metu Jus aplanko labai mažai minčių. Tai yra raktas. Jūs turite atsilošti ir tiesiog paliudyti situaciją, per daug į ją nesigilinti bei leisti jai nutikti. Jeigu bandysite atvirkščiai – aptiksite savąjį ego. Ego visada perdėtai analizuoja, suskirsto visus į gerus – blogus, niekšus ir herojus. Tada pradeda „veltis“ mintys, Jūs tampate nevaldomas. Kam Jums tai?

Nustokite plaukioti su krokodilais. Jūs turite pasirinkimą.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Laimė Motyvacija

„Mes su Jumis“ taisyklė

Spėju, turite draugų, spėju, turite ir tokių žmonių gyvenime, prie kurių būti negalite, nes jie: neatsakingi, egoistai, niekšai, savanaudžiai, kvaili, buki, bejausmiai ir pan.

Kas įdomiausia, kad Jūs žinote, kokie jie yra, bet kiekvieną kartą, kai juos sutinkate, tikitės iš egoisto altruizmo, iš ciniko – užuojautos ar supratimo, iš savanaudžio – dosnumo.

Mano pažįstamų rate yra žmogus, kurio visi vengia ir nemėgsta, nors man prie jo linksma. Kodėl? Nes žinau, kad jis toks, koks yra, ir nereikalauju iš jo nieko. Mano vidus jam sako „taip“. Aš tai vadinu „Mes su Jumis“ taisykle. Jo nemėgti būtų tas pats, kaip nekęsti žolės, nes Jūsų nemėgstama spalva yra žalia. Pamatytumėte žolę, tada bandytumėte su ja taikytis, o galiausiai prasiveržtų neapykanta ir Jūs niekaip nesusitaikytumėte, kad žolė yra žalia.. Argi ne juokinga? Juokinga ir tai vyksta visą laiką.

Tai gana sunku paaiškinti, bet kada Jūs sakote „ne“, jaučiate pasipriešinimą, spaudimą ar nuotaikos kritimą žemyn – lyg savo kūnu sakytumėte „ne“. Imate analizuoti situaciją ir prasideda vidinis dialogas, kuris, žinoma, visiškai išniekina priešininką ir ieško momentų, kuriais Jūs esate teisus, geras ar geresnis nei jis ar ji…

Kai prieš akis išnyra sudėtinga situacija, bandykite jai ištarti „taip“. Juk situacija vyksta, ji akivaizdi. Priešintis jai yra beprotybė. Užstrigote kamštyje? Mes su Jumis. Ant Jūsų rėkia? Mes su Jumis. Mokslininkai sukryžmino krūmus su ridikais? Mes su Jumis. Jūs pametėte piniginę? Mes su Jumis. Mes su Jumis. Sakykite „taip“.

Žinoma, Jūsų ego bandys rėkti ir sakys: jis neturi teisės taip elgtis, kaip ji drįsta, kokie jie niekšai, kokie jie žiaurūs. Žinote ką? Mes su Jumis.

Liudas Vasiliauskas

laimingi.lt

Categories
Motyvacija Saviugda

Ar jaučiatės dėl ko nors kaltas?

Neturėtumėte. Kodėl? Tai jau praeitis ir to nepakeisi. Paleiskite tai ir užmirškite. Nebeteiskite savęs už senus „nusikaltimus“. Tai kas šiandiena ryte yra tiesa, rytoj jau bus nebe. Jeigu vakar buvote susipykę su draugu, tai nereiškia, kad jis šiandiena Jus kažkuo kaltina. Paleiskite kaltę iš savo gyvenimo ir gyvenkite daug laimingesni.

Visur, kur sėjate kaltė savo gyvenime, ten tęsiasi nelaimės. Jeigu jaučiatės kalti dėl savęs, savo kūno, tėvų, draugų ar dar ko, taip netūrėtų būti. Gyvenkite savo gyvenimą, Jūs nesate dėl nieko kaltas šiandiena. Pradėkite viską iš naujo. Jeigu kiti nesugeba to paleisti ir toliau kažkuo kaltina Jus, tai Jų problema, o ne Jūsų. Žinau, kad tai gali pasirodyti arogantiška, bet tiesiog judėkite toliau, gyventi neigiamose emocijose neverta.

Žiūrėkite į tai taip: kaltė yra EGO sugalvotas terminas tam, kad Jus kartais sutramdyti, jis yra beveik atvirkščias meilei. Ką Jūs darote kai jaučiatės kalti? Palyginkime:

Kaltas:

Leidžiate kitiems save skriausi

Leidžiate sau save skriausti

Slepiate patį save

Kaltinate save ir kitus

Meilė:

Leidžiate sau ir kitiems mylėti save

Leidžiate sau mylėti kitus

Drąsiai rodote save pasauliui

Atleidžiate sau ir kitiems

Dauguma žmonių jaučiasi kalti nuo vaikystės, tą nuolatos matau savo kursuose. Kaltės jausmas veikia kaip refleksas manipuliuojant kitais. Pvz „aš dėl tavęs tiek padariau, o tu negali piršto pajudinti?“ Tai yra kaltinimas su kuriuo kaltę jaučiantis žmogus sunkiai susitvarko. Jeigu kažką darote, tai darykite tai besąlygiškai arba susitarkite iš pradžių ir nemanipuliuokite kitų žmonių kalte, tai yra „žemos lygos“ poelgiai. Geriau padėkite kitiems besąlygiškai ir įkvėpkite juos, kad net prašyti nereikėtų.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt