Categories
Klajūnos labirintai N16

Klajūnos labirintai n16: Dryžuotų trumpikių kolekcija. 1 dalis

Šimtaragio alėja šiąnakt bauginanti. Užgeso vienintelio gatvės žibinto stiklo akis. Varinis pakrypęs sargas ar ūkdavo vėtroje, ar stenėdavo šerkšne, ar spindėdavo saulėje, ar mirkdavo lietuje, tačiau visada manęs laukdavo. Kiekvieną kartą pasisveikindavau su juo: išeidama į darbą ir grįžusi iš jo.

Dabar pasišviesdama mobiliuoju telefonu tik iš trečio karto radau spyną. Trakštelėjusi rakteliu, greitai įsmukau namo ir užtrenkiau duris. Nejauku. Rodos dingo net mano beformis šešėlis. Ir tyla tokia spengianti aplink, nė krust nė vienas medelis. Viskas. Apsisprendžiau. Rytoj išsikviesiu elektriką ir daugiau nebeskaitysiu detektyvų.

Užsidegiau lelijos šviestuvą, nusimečiau paltą, nusispyriau aukštakulnius, nusviedžiau mobilų ir tik įkvėpusi The Million aromato nuo savo šalio pastebėjau, kad nebėra mano ilgiausio prancūziško nago!

–         O, ne! – pagalvojau –  vėl minus šimtas iš mano vargšės sąskaitos! Nuotoliniu pulteliu įjungusi ENIGMA, puoliau ieškoti dildės, nes jei sugadinsiu šilko pėdkelnes, rytoj liksiu be pietų. Neradusi jos prieškambaryje, nutipenau ieškoti į miegamąjį.

–         0, tu šventas šššššikniau!!!!!! – net išdžiūvo gomurys pamačius savo lovoje pilna rožių žiedlapių ir eurų. Kai patryniau akis, pamaniau gal kavos per daug prisisiurbiau, mano dešinės dirbtinės blakstienos pakibo kažkur ore tarp nosies ir grindų, bet man jau buvo jūra iki kelių. Murmėdama visus protėvių užkeikimus stvėriau telefoną, surinkau Henriui.

–         Pypt, pypt, pypt, oi žalia rūta, oi žalia mėta , ko gi tu nežydi bernų numylėta….oi…

–         Na ir bukanosis, na ir pyptoną pasirinkęs – drebėjau iš pykčio.

–         Alioooooo, sesula?

–         Aliooooo, alioooooo, ką negali žmoniškai pasakyt alio? Ko nekeli rago? Ar kelnėse susipainiojai?

–         Nestūgauk, sesula, gal grybukų prisiuostei? Kas nutiko?

–         Kas, kas?! Tu davei raktus mano sliekui? Tu ???

–         Ne, sesula, o kas nutiko ? Apvogė?

–         Idiote, mano lova pilna pinigų ir rožių!!!

–         O, tai sveeeeikinu, tai šveeeentė! Ko šauki tada? Gal nori pasidalinti?

–         Henri, būk geras, – trumpam nutilau, reikėjo nuryti pykčio seiles, – aš bijau, ką man daryti?

–         Kviesk policiją, tegu išsiaiškina. Gal tavo sliekas banką apvogė, tave į cypę uždarys, o pats liūliuos tavo draugės celiulitą tavo lovoje, – sarkazmas buvo nesvetimas broliui.

–         Na, Henri, ačiū tau širdingai, – mano įtūžiui nebuvo ribų, – nedrįsk rodytis man akyse, nei iki mano mirties, nei po jos!

Padėjusi ragelį kurį laiką galvojau. Skambinti policijai? Skambinti buvusiam vyrui? O gal pasiimti ir laukti kas bus toliau? Bet eurai? Gal tai mano konkurentai paskelbė man karą? Štai, net persikreipę iš noro mane sužlugdyti. Bet kaip kažkas pateko į namus? Kaip…..Man sukosi galva. Negalėjau palūžti ir leistis sukompromituojama. Mintis nutraukė durų skambutis.

– Na štai, arba atsakymas pats atėjo, arba dar vienas rebusas atslinko, – pagalvojau. Išdidžiai ištiesusi nugarą, pasitaisiusi plaukus, nutaisiusi abejingą veido išraišką priėjau prie durų:

–         Kas ten? – pažiūrėjau pro akutę, nieko nesimatė.

–         Kas ten? – paklausiau garsiau ir taip įsistebeilijau, kad net blakstienos prilipo prie durų akutės. Čia aš, brangute – sucypė Barbora, – čia aš atidaryk!

–         Sveika, Barba, užeik, kur lakioji taip vėlai? – paklausiau nenuoširdžiai ir abejingai stebėjau kaip į mano namus įbanguoja 92 kilogramai trumpu sijonėliu.

–         Klajūna, aš šimtą kartų tau sakiau, aš ne Barba , o Barbė, – nusišypsojo nelaukta viešnia žiūrėdama į save veidrodyje. Jos danties deimančiukas pagavo saulės zuikutį.

–         Tu barbių genties vadas, nepamiršk to – šyptelėjau, slapčia žavėjausi draugės aukštu savivertės koeficientu.

–         Nenuobodžiauji, Klaja? Važiavau pro šalį su Pranuku, ogi žiūriu visur šviesos dega pas tave, pamaniau, kad negaliu neužlėkt, pasmalsaut.

–         Tu atėjai – nuobodulis pabėgo, o dabar jau gali nešti savo celiulitą Pranukui, man buvo sunki diena.

–         Taip, taip, jau bėgu. Klausyk, Klaja, gal gali paskolint savo švarkelį, tą su tigro akies sagtimi? – paklausė draugė ir primerkusi vieną akį, žaismingai prikando lūpą, – rytoj vakarėlis be kaklaraiščių “ 4 skersvėjų“ klube, noriu atrodyti kaip WAU žvaigždė, pritrenkiančiai seksualiai.

–         Aha, – nusijuokiau, – čiupa čiupso nepamiršk į burną įsikišt.

–         Nesišaipyk, turtinga nuoboda, geriau paskubėk, nešk švarkiuką!

–         Nori pasakyti, kad į mano švarkelį sutalpinsi savo baklažanus?

–         O tu nori pasakyti, kad ten telpa tik tavo graikiški riešutai? – neatlyžo Barba. Supratau, kad reikia paskolinti jai nuostabiausią mano švarką iš rudens kolekcijos, kad kuo greičiau išeitų ir nieko neklausinėtų.

–         Gerai, tuoj atnešiu, tik būk gera, nepamiršk, kiek jis man kainavo! O jei surasiu raudono vyno dėmę, teks perduoti man Pranuko ožkų ūkio licenziją. Supratai?

–         Gerai, ir ožy dar pridėsim, ir porą gaidžių – plačiai nusišypsojo mano linksmuolė. Barbora buvo vienintelė mano draugė. Ją galėdavau pasitikėti. Pavydėjau jai jos gaivališkumo ir lengvumo, jos meilių ir pasisekimo. Abi verkdavom, abi juokdavomės. Buvome tokios skirtingos, bet kartu ir tokios artimos…

–         Štai, imk ir bėk, mačiau tavęs laukia. Pranukas žiūri į mano langus, jaudinasi.

–         Ačiū, bučiuoju tave, tu pati geriausia šiam pasauly! Dabar tai tikrai jis neatsispirs mano žavesiui! – spygavo Barba tarpdury, –  o jeigu ir šį kartą jis nepasipirš, aš jį pasmaugsiu štai tarp šitų krūtų. Aš tau prisiekiu!

–         Gerai, brangioji jaunamarte, tu geriau žiūrėk, kad jis tavęs nepasmaugtų  iš pavydo tavo pačios pėdkelnėm, kai 120 akių spoksos į tavo minkštumus, – dar spėjau šūktelt pavymui ir užtrenkiau duris.

Tyla. Enigma seniai nebesisuko, laikrodžio rodyklės trumpam susikabino ties 12. Ilgai stovėjau po dušu, po to apsisupusi rankšluosčiu įsmukau į miegamąjį ir griuvau į euro-žiedlapių glėbį. Tik jie tebelaukė manęs, pliušis-meškis ir vos smilkstanti žvakė. Stebėjau save veidrodinėse lubose, savo kūno linijas, soliariume nurudintą odą, nepriekaištingą pedikiūrą ir keratinu išpuoselėtus ilgus plaukus. Euro-žiedlapių patale atrodžiau kaip graži mumija  šalta širdim. Dieve, kur mano tyros svajos? Juk turiu viską ko troškau, bet kodėl taip nyku? Lyg gyvenčiau ne savo gyvenimą. Kaip surasti tą skylutę, pro kurią lėtai sunkiasi vanduo į mano gyvenimo laivą ir aš iš lėto skęstu? Meile, kur tu? Ar tu čia, tarp rožių ir pinigų? Kokie demonai, juos čia atvilko ir kokią kainą aš dar turėsiu sumokėti, kad nors trumpam pasijusti laimingai? Mintys geso, blėso, o už lango artėjo rytas. Naujas mano gyvenimo rytas.

Nebepamenu kada užsnūdau, bet prabudau sušalusi, susisukusi į kamuoliuką, glėbyje laikiau dar mamos dovanotą meškiuką. Įkvėpusi oro pilnus plaučius užuodžiau vyrišką KENZO Aroma Sexy Grand. Pašokusi kaip nuplikyta verdančiu pienu, pamačiau sėdinčio su viskio buteliu Vincento plikę.

Klajūna