Categories
Sėkmės psichologija

Apie kūrybingumą (II dalis) Pasąmonė ir sąmonė.

Pasąmonės metafora su ramiu vyruku

Neseni tyrimai rodo, kad nebereikia nė 15 minučių atitolti nuo problemos. Tokių pačių rezultatų galima pasiekti vos per kelias akimirkas. Tyrinėdami kūrybingumą ir pasąmonę psichologai Apas Dijksterhuisas ir Teunas Meursas iš Amsterdamo universiteto atliko ciklą, neįprastų ir labai įdomių eksperimentų.

Šių mokslininkų idėjas apie pasąmonę ir kūrybingumą nesunku suprasti. Įsivaizduokite kambaryje esančius du vyrukus. Vienas iš jų – nepaprastai kūrybingas, bet labai drovus. Kitas – protingas, ne toks kūrybingas ir kur kas valdingesnis. Dabar įsivaizduokite, kad įeinate į kambarį ir prašote pasiūlyti idėjų naujos šokolado plytelės reklamai.

Kaip ir galima tikėtis, per pokalbį pirmuoju smuiku griežia rėksmingas, bet ne itin kūrybingas vyrukas. Jis neleidžia ramesniam kolegai įsiterpti, tad gimusios idėjos yra geros, bet nelabai novatoriškos.

Dabar įsivaizduokite šiek tiek kitokį scenarijų. Vėl įeinate į kambarį ir prašote pasiūlyti idėją. Tačiau šįsyk atitraukiate rėksmingojo dėmesį, priversdami jį žiūrėti filmą. Tokiomis aplinkybėmis išgirstate ramaus vyruko pasiūlymus ir išeinate iš kambario jau su visiškai kitokiomis, daug kūrybingesnėmis idėjomis.

Daugeliu atžvilgiu tai gera proto ir kūrybingumo santykio analogija. Tylusis vyrukas atstovauja pasąmonei. Jis pajėgia kurti nuostabias idėjas, tačiau dažnai jį būna sunku išgirsti. Rėksmingasis vyrukas atstovauja sąmoningam protui – sumaniam, nelabai novatoriškam, bet sunkiai išblaškomam.

 

Makaronų pavadinimo konkursas

Apas Dijksterhuisas atliko aibę eksperimentų mėgindamas išsiaiškinti, ar žmonės gali pasidaryti kūrybingesni, jei jų sąmoningas protas išblaškomas.

Per, ko gero, žinomiausią jo eksperimentą savanorių buvo paprašyta sukurti naujų makaronų pavadinimų. Norėdami palengvinti darbą eksperimentatoriai pasakė penkis naujų pavadinimų pavyzdžius, visus su galūne „i“, taigi skambančius labai „makaroniškai“.

Tada vieniems dalyviams reikėjo 3 minutes pagalvoti ir pateikti savo siūlymus. Jei pritaikytume „dviejų vyrukų kambaryje“ analogiją, tai šie dalyviai mintyse klausėsi rėksmingo ir nelabai kūrybingo vyruko postringavimų.

Kita dalyvių grupė buvo paprašyta pamiršti makaronus ir 3 minutes skirti susikaupimo reikalaujančiai užduočiai. Jie atidžiai sekiojo judantį tašką kompiuterio ekrane ir kaskart, kai tik taškas pakeisdavo spalvą, spustelėdavo tarpo klavišą.

Ši užduotis, vėlgi prisiminus minėtą analogiją, buvo skirta nukreipti rėksmingojo vyruko dėmesį, kad pasigirstų tyliojo vyruko balsas. Tik pabaigę šią sunkią, viso dėmesio reikalaujančią užduotį dalyviai buvo raginami siūlyti naujų makaronų pavadinimų.

Tyrėjai sugalvojo paprastą, prasmingą ir originalų vertinimo būdą, padedanti makaronų pavadinimus skirstyti į kūrybiškus ir nekūrybiškus Jie peržiūrėjo visus pasiūlymus, kruopščiai suskaičiavo, kiek kartų makaronų pavadinimas baigėsi raide „i“, palyginti su kitomis raidėmis.

Kadangi eksperimento pradžioje buvo pateikti penki pavyzdžiai, visi su galūne „i“, buvo padaryta išvada, kad bet kuris siūlymas su ta pačia galūne liudija, kad žmogus tik seka paskui minią ir jo siūlymas nekūrybiškas, o kitomis raidėmis besibaigiantys pavadinimai novatoriškesni.

Rezultatai buvo nepaprasti. Sąmoningai galvoję apie makaronus dalyviai sukūrė daugiau pavadinimų su galūne „i“ negu tašką po kompiuterio ekraną vaikę dalyviai. Kai buvo išnagrinėti originalesni makaronų pavadinimai, pasirodė, kad jų beveik dvigubai daugiau už kitus sugalvojo taško medžiotojai.

Taip eksperimentu buvo patvirtinta, kad nukreipus kitur rėksmingojo vyruko dėmesį, tylusis, kūrybingasis vyrukas gauna progą pasireikšti. Būtent tai ir skelbia „dviejų vyrukų kambaryje“ teorija.

 

Atsipalaidavimo svarba

Šie stulbinami atradimai pagimdė reikšmingą įžvalgą, leidžiančią apčiuopti kūrybingumo ir pasąmonės ryšį. Eksperimento dalyviai, gavę užduotį „nepamesk iš akių taško“, jautėsi, tarsi visas jų dėmesys ir protinės pastangos būtų iki galo sutelktos į ekrane judantį tašką.

Tačiau jų pasąmonė sprendė anksčiau gautą užduotį. Turbūt dar svarbiau, kad ji ne tik perėmė sąmoningo proto darbą, bet mąstė apie problemą visai kitaip. Ji buvo novatoriška, atrado naujų jungčių, sukūrė tikrai originalių idėjų.

Daug standartinių tekstų apie kūrybingumą pabrėžia atsipalaidavimo svarbą. Žmonėms patariama nusiraminti ir nieko negalvoti. Olandų tyrimas siūlo kaip tik priešingą dalyką.

Tikras kūrybingumas gali apimti tada, kai nors kelias akimirkas užimate savo sąmoningą protą ir taip neleidžiate jam trukdyti iškilti reikšmingoms ir novatoriškoms pasąmonės mintims. Kiekvienas gali būti kūrybingesnis, tereikia rėksmingajam vyrukui galvoje duoti kito darbo ir suteikti žodį tyliajam vyrukui.

Kitoje dalyje pabrėšime gamtos svarbą kūrybiniame mąstymo procese.

Linas Mitaitis

Categories
Sėkmės psichologija

Apie kūrybingumą (I dalis) Individualus ir grupinis mąstymas

XX a. penktojo dešimtmečio pradžioje reklamos agentūros vadovas Aleksas Osbornas įtikinėjo, kad įmanoma sustiprinti kūrybingumą sukvietus grupę žmonių į vieną patalpą ir paraginus laikytis keleto paprastų taisyklių. Pavyzdžiui, siūlyti kuo daugiau minčių, skatinti veržlias, drąsias idėjas ir nekritikuoti, nevertinti nė vieno dalyvio pasisakymų.

Parduodamas savo metodą komercinėms įmonėms Osbornas teigė: „Vidutiniam žmogui kyla dvigubai daugiau idėjų dirbant grupėje negu vienumoje.“ Ko gero, nenuostabu, kad jo naujas metodas sparčiai užkariavo pasaulį. Ilgus metus įvairių pasaulio kraštų organizacijos skatino darbuotojus svarbias problemas spręsti pasitelkus šį metodą.

 

Individualus darbas prieš grupinį darbą

Tyrėjai nemažai vargo tikrindami grupinio „smegenų šturmo“ veiksmingumą. Į tipinį eksperimentą ateina grupė dalyvių.

Pusė jų atsitiktinės atrankos principu paskiriami „dirbti grupėje“ ir nuvedami į vieną patalpą. Jie supažindinami su standartinėmis „smegenų šturmo“ taisyklėmis ir turi siūlyti idėjas, padėsiančias išspręsti konkrečią problemą (sukurti naują reklaminę kampaniją ar rasti būdų sumažinti transporto grūstis).

Kiti dalyviai išskirstomi po vieną į atskirus kambarius, gauna lygiai tuos pačius nurodymus bei užduotis ir prašomi pavieniui kurti idėjas. Tada tyrėjai suskaičiuoja, kiek idėjų buvo sukurta skirtingomis sąlygomis, o ekspertai įvertina jų kokybę.

Ar tokie tyrimai rodo, kad grupinis „smegenų šturmas“ yra veiksmingesnis už individualų darbą? Daug mokslininkų toli gražu nėra dėl to tikri.

Brajanas Mulenas iš Kento universiteto su kolegomis išnagrinėjo dvidešimties tyrimų, tokiu būdu tikrinusių grupinio „smegenų šturmo“ veiksmingumą, medžiagą ir labai nustebo sužinoję, kad pavieniui dirbę daugumos eksperimentų dalyviai pasiūlė daugiau ir geresnių idėjų negu dirbusieji grupėse.

 

Socialinis dykinėjimas

Kitas tyrimas atskleidė, kad grupinis „smegenų šturmas“ gali iš dalies nepavykti dėl reiškinio, vadinamo „socialiniu dykinėjimu“.

XIX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje prancūzų inžinierius Maksas Ringelmanas labai uoliai ieškojo būdų, kaip priversti darbininkus kuo našiau dirbti. Jis atliko šimtus eksperimentų ir netyčia aptiko netikėtą veiksnį, privertusį psichologus sukti galvas ištisą šimtmetį.

Per vieną tyrimą Ringelmanas žmonių prašė traukti virvę ir kelti vis sunkesnius svorius. Mokslininkas natūraliai tikėjosi, kad grupė dirbs smarkiau už pavienius darbininkus. Tačiau rezultatai buvo priešingi. Dirbdamas vienas žmogus pakeldavo apie 85 kilogramus, o atsidūręs grupėje – vos 65 kilogramus.

Papildomos studijos parodė, kad šį reiškinį didžia dalimi sukelia atsakomybės išsisklaidymas. Kai žmonės dirba pavieniui, jų sėkmė arba nesėkmė priklauso tik nuo asmeninių gebėjimų ir sunkaus darbo. Jei jiems pasiseka, sulaukia ir įvertinimo. Jei nepasiseka, privalo už tai atsakyti.

Tačiau įtraukite į darbą dar kelis žmones, ir staiga visi nustos labai stengtis, nes kiekvienas jausis saugus žinodamas, kad nors ir nesulauks asmeninio pagyrimo už gerą grupės darbą, bet visada galės apkaltinti kitus, jei rezultatas bus prastas.

 

Asmeninės atsakomybės nebuvimas

Tyrimas rodo, kad taip nutinka daugeliu skirtingų situacijų. Paprašyti sukelti kuo didesnį triukšmą žmonės pavieniui triukšmauja smarkiau negu grupėje. Kuo daugiau žmonių drauge bando sudėti skaičių eilutes, tuo rezultatai bus prastesni.

Daugiau kūrybingų minčių žmogų aplanko atokiau nuo minios. Tai universalus reiškinys, jį patvirtina tyrimai, atlikti įvairiose pasaulio šalyse, pavyzdžiui, Amerikoje, Indijoje, Tailande ir Japonijoje.

Trumpai tariant, dabar jau daug mokslinių tyrimų leidžia daryti išvadą, kad daugiau kaip septyniasdešimt metų naudoję grupinį „smegenų šturmą“ žmonės, užuot skatinę savo kūrybinius syvus, netyčia galėjo juos slopinti.

Dirbdami drauge jie nėra tiek motyvuoti, kad skirtų pakankamai laiko ir energijos, reikalingos puikioms idėjoms sukurti, todėl daugiau laiko praleidžia mąstydami šabloniškai.

Tad ar tapsite kūrybingi vien laikydamiesi atokiau nuo grupės? Ne. Kiti tyrimai rodo, kad norint pažadinti savyje genijų (na, sakykim, Leonardo da Vinči) reikia kelių greitų ir stebėtinai veiksmingų dalykų: užmesti akį į tinkamą šiuolaikinį paveikslą, prigulti, nieko nedaryti arba pasistatyti ant stalo augalą.

 

Pasąmonė mums pakužda idėjas

Siurrealistas Salvadoras Dali idėjas paveikslams kartais kūrė gana neįprastu būdu. Jis priguldavo ant sofos, greta ant žemės pastatydavo stiklinę, tada paimdavo šaukštelį ir kitą jo galą atsargiai atremdavo į stiklinės briauną.

Apimdavo snaudulys, pirštai savaime atsigniauždavo, šaukštelis išsprūsdavo ir įkrisdavo į stiklinę. Krintančio šaukštelio sukeltas garsas dailininką pažadindavo, ir jis tučtuojau puldavo piešti keistus vaizdus, ką tik sušmėžavusius pusiau miegančioje, pusiau sąmoningoje galvoje.

Atsižvelgiant į daudybės jo idėjų nepraktiškumą, šis būdas akivaizdžiai tinka ne kiekvienam, tačiau tai nereiškia, kad jūsų nesąmoningas protas nėra kūrybinių minčių jėgainė.

Iš tikrųjų keli tyrimai rodo, kad ieškant novatoriškų požiūrių į pasaulį pasąmonėje galima rasti kur kas daugiau, nei manyta. Tai paprastu eksperimentu pademonstravo Stefenas Smitas iš Teksaso universiteto.

Savanoriams buvo pasiūlyta galvosūkių su paslėptais populiariais posakiais ir paprašyta kuo daugiau jų išspręsti. Pavyzdžiui, reikėjo atpažinti, kokią frazę galėtų nurodyti šie žodžiai: AŠ TIK TU. Atsakymas – „tik tarp mūsų“.

Dabar, kai jau įsivaizduojate, apie ką kalbama, pamėginkite išspręsti šiuos tris galvosūkius: VI2JE, KASYKLA, EKLISE. Atsakymai: „viduje“, „masažo kabinetas“, „tarpeklis“. Jei Smito eksperimento dalyviai nesugalvodavo atsakymo, buvo siūloma 15 minučių pailsėti ir bandyti darsyk.

Daugiau kaip trečdalis galvosūkių būdavo išsprendžiami iš antro karto. Ilsėdamiesi dalyviai nespręsdavo galvosūkių sąmoningai, tačiau nesąmoningai sugalvodavo naujų ir naudingų būdų pažvelgti kitaip ir rasti atsakymus.

Kitoje dalyje priminsime, kaip svarbu atsipalaiduoti norint kūrybiškai mąstyti.

Parengė:  Linas Mitaitis