Categories
Laimė Tadas rašo

Patikimas būdas pasijusti geriau

Šiame straipsnyje apžvelgsime savo neigiamas emocijas ir ką daryti, kad pasijustum bent šiek tiek geriau. Šypsausi.

Nuo mažens esame įpratę neigti ir kovoti su savo baimėmis, pykčiu, kalte ir kitais neigiamais jausmais. Gaila – tai nėra veiksminga, o dažnai verčia jaustis netgi dar blogiau.

Kviečiu pastebėti ir suprasti: visi jausmai ir mintys yra Tavęs dalis. Tai nesi Tu – tai yra Tavo dalis.

Kaip vaivorykštė, atsiradusi iš vandens lašelyje lūžusio saulės spindulio, turi visas spalvų gamas, tačiau savo prigimtimi yra saulės šviesa, taip ir jausmai yra dalis Tavęs.

Laisvė nuo neigiamų jausmų galima tik tada kai kova su jais baigiasi. Kol kovosi su šiais jausmais, tol klimpsi į juos kaip į smalą, kurioje sunku judėti bet kuria kryptimi. Kovodamas atiduodi visą savo galią savo oponentui, šiuo atveju – jausmui.

Užteks kovoti ir neigti savo jausmus. Pagalvok kiek metų tai jau darai ir koks rezultatas? Ar tapai laisvesnis ir laimingesnis? Ar gerai jautiesi kai taip darai?

Duok sau erdvės leisti savo jausmams judėti laisvai ir parodyk juos sau pilnai. Turėk kantrybės ir nieko nesitikėk. Palauk kol pamatysi, kad savo šaknyse jie yra dalis Tavęs. Tai pastebėjus natūraliai atsiras priimtinumas ir meilė savo jausmams.

Meilėje baigiasi kova ir tie negatyvūs jausmai praranda savo galią. Jiems taip patinka Tavo meilė, kad ima ir ištirpsta joje.

Kai ateina liūdna nuotaika darau Edgaro Tolios (Eckhart Tolle) rekomenduotą pratimą: atsisėdu ir vaidindamas liūdnas veido išraiškas sakau sau keletą kartų, „Dabar Tadas bus liūdnas…“. Šio pratimo veiksmingumo paslaptis yra ta, kad taip sakydamas pradedu priimti situaciją tokią kokia ji yra ir tada savijauta pradeda keistis.

Išdrįsk priimti savo jausmus.

===========================================

Simos atsiliepimas apie paleidinėjimo audio įrašus:

Aš buvau labai nepasitikinti savimi, todėl pagrindinis metodo pirkimo tikslas buvo tapti pasitkinčia savimi. Teisybę pasakius dar yra kur tobulėti, tačiau paleidinėjimas stipriai padeda judėti norima kryptimi, o ir jaučiuosi turinti žymiai daugiau energijos. Net aplinkiniai pastebi pokyčius manyje 🙂

Sima, 31m

Įsigyk paleidinėjimo audio įrašus ČIA

Categories
Vyriškas patarimas

Kaip susigrąžinti jos jausmus man?

Gavome laišką – klausymą skyrelyje Vyriškas Patarimas

Laišką ketinu rašyti taip:
  • pirma trumpai nupasakosiu savo charakterį ir trumpą priešistorę,
  • po to pasakosiu tą ilgąją istoriją,
  • ją užbaigsiu savo dabartine situacija ir dabartiniais tikslais-norais,
  • o pačiai pačiai pabaigai parašysiu dar kažką – kažkokias išvadas ar apibendrinimą, kol kas nežinau.
 

Šiais metais pradėjau studijas universitete, pradėjau dirbti pagal savo profesiją, pradėjauNormaliai esu ramus, daug kam neretai galiu pasirodyti rimtas ir tylokas, nors realiai esu toks, kuris imasi iniciatyvos, tik kai niekas kitas to nedaro ir bandau visus išjudinti. Galų gale nestokoju pozityvumo ir panašiai. Toliau toji ilgoji istorija.

Iki šios vasaros merginų dėmesį bandžiau traukti tiesiog būdamas draugiškas, na tai ir tapdavau tiesiog draugas. Kas šią vasarą pasikeitė? Na pradėsiu nuo dar anksčiau, kelis mėnesius prieš vasarą kartas nuo karto pradėjau bendrauti su mergina, kuri mokėsi toje pačioje mokykloje, turėjome kelias bendras pamokas gimnazijoje, netgi gyvenome tame pačiame rajone. Tačiau nepaisant to, kad mūsų rajonas kitam Vilniaus gale nei pati mokykla ir dažnai tekdavo važiuoti kartu, šnekėti pradėjome tik 12 klasės pabaigoje. Taigi baigėsi mokslo metai, išlaikėm egzaminus ir susitvarkėm visus reikalus, maniau, kad tuo ir išsiskirs mūsų keliai.
 
Atėjo mano gimtadienis ir privačia facebook žinute ji mane pasveikino. Aš atrašydamas padėkojau ir iš mandagumo paklausiau kaip sekasi. Mano dideliam nustebimui atsakymas švelniai tariant buvo gerokai ilgesnis nei įprastinis „gerai“. Na iš tos nuostabos į jos klausimą „O kaip tau sekasi?“ atsakiau panašiai. Per dieną aš į facebook’o žinutę neatsakydavau daugiau kaip vieną kartą ir taip susirašinėjome gal kokią gerą savaitę facebook’u. Tada kelis vakarus pašnekėjom per skype, apsikeitėm telefonais ir pirmą kartą sutarėm vakare pasivaikščioti tiesiog šiaip sau, pasivaikščiojimas praėjo šauniai, nebuvo nė minties apie ką toliau reiktų šnekėti. Ji net sakydavo „vargu ar mums kada pritrūks temų“, todėl susitikimai tapo vos ne kiekvieną vakarą, dažniausiai kas antrą. Būtų buvę gal ir kiekvieną, tačiau aš tuo metu padėjau dirbe tėvui, tad grįždavau pavargęs ir kartais pasakydavau, kad šiandien jaučiuosi pavargęs dėl to nenoriu susitikt.
 
Tokie susitikimai truko gal dvi gal pusantros savaitės. Paskui juos nutraukė mano iškeliavimas į Vokietiją turistiniais tikslais. Kada aš supratau, jog ji yra daugiau nei šiaip sau paprastą susižavėjusi manimi? Prieš paskutinę dieną iki mano išvykimo dariau paskutinį mūsų susitikimą. Atsisveikinant apsikabinome ir buvo itin sunku priversti ją mane paleisti. Stovėjome gal penkias minutes taip, aš vis mestelėdavau užuominas, jog man reikia eiti ruoštis kelionei. Bet ji vis žvelgė savo didelėm akim su išsiplėtusiais vyzdžiais, nors buvo ganėtinai šviesu. Galų gale ji mielu šiek tiek drebančiu balsu ištarė ar tikrai negalima ryt susitikt. Na mano širdį paveikė tas jos žvilgsnis ir aš pasakiau, jog pažiūrėsim kaip čia išeis. Ir po to norėjau ją pabučiuoti. Bet kadangi to nebuvau daręs anksčiau, leidau pasiteisinti tuo, kad dar per anksti… Kitą dieną susitikome išsiskyrimas buvo panašus, tik šį kartą paprašė, jog parašyčiau vieną kitą žinutę kol buvau išvykęs.
 
Kelionės metu kasdien parašydavau vieną SMS’ą, ji atrašydavo. Vienoje iš jos žinučių buvo parašyta „aš tavęs pasiilgau“. Aš pats kelionėje dėl jos pamečiau galvą – lauktuvių jai nupirkau sidabrinį pakabuką.
 
Grįžęs įteikiau pakabuką ir pasiūliau būti mano mergina. Tai padariau spontaniškai, tad paskui pasigailėjęs pasakiau, jog ji gali pagalvoti ir pakeičiau pokalbio temą. Nuo tada prasidėjo trys man gana sunkios vasaros savaitės, nes norėjau atsakymo, bet jo negavau. O jos nuotaiką vieną kartą buvo labai gera, kitą visiškai priešinga, tarpais jaučiau tarsi ji kažko iš manęs tikisi ir panašiai. Aš niekaip negalėjau suprast. Jaučiausi savotiškai aklas, nes nesupratau, kodėl vieną dieną ji vienokios nuotaikos kitą visai kitokios. Vis galvodavau kaip ją reiktų pabučiuoti.
 
Pabučiuoti sugebėjau tik rugsėjo pirmomis dienomis, tačiau įžiebti tikrą meilę jau tiesiog to nepakako. Kiek vėliau (po poros savaičių) man ji pasakė, kad mums nieko neišeis, o tada ją šiek tiek sužavėjau savo atsakymu „nu ką, nepavyko man tavęs sužavėti tavęs, tai nepavyko, teks ieškotis kitos“. Tada tą vakarą atsisveikinant pasakė „tu toks šaunus, kad net negerai jaučiuosi, jog tavęs nemyliu“. 
 
Po to mes tarsi tapo „friends with benefits“, nes abu toliau susitikinėdavome, bendraudavom tiek gyvai, tiek žinutėmis, tiek internetu. Keliaudavom po vaizdingas Vilniaus apylinkes – abu esam romantikai. Susitikimai neretai baigdavosi bučiniais. 
 
Kad įrodyti jai, jog aš galiu susirasti ir kitų merginų aš per mokslų metų pradžią pradėjau daugybę naujos veiklos: susiradau darbą, pradėjau lankyti turistų klubą, pradėjau šokti lindyhop’ą, univere tapau savo grupės seniūnu, ėmiausi cementų ir panašių dalykų organizavime. Žodžiu užsiverčiau darbais, reikalais ir t.t. Taip mūsų susitikimai gerokai praretėjo, o jau kai susitikdavome jie tapo trumpesni. Kažkaip tapo vėl pasidarė sunku ją pabučiuoti, nes tarsi nutolo. Nors kai pagalvoju apie tai, kad noriu susirasti merginą iš karto vien tik jos vardas ir veidas mano akyse ir mintyse. Bet esu įsitikinęs, kad per sekantį susitikimą pavyks viską sudėlioti taip, kad galėčiau ją pabučiuot.
 
Kadangi aš jaučiu norą susigrąžint jos jausmus, svarstau, ką galėčiau padaryti po to, nes vienoks ar kitoks susidomėjimas manimi iš jos pusės vis dar juntamas. Tik ką daryt, tiesiog dingt iš jos gyvenimo staiga? Kad sukelt praradimo jausmą ir panašiai?
 
Žodžiu norėčiau tokio „spyrio į šikną“ reikiama kryptimi.
Stengiausi parašyt viską glaustai, bet plačiai, ir išlaikyti aiškumą. Bet jei kas neaišku galėsiu patikslint.
 
O taip pat mane vis vien domins paskaitos, ypač, tos kurios vyks Vilniuje.
 
Dėkui už atsakymą.
 
Atsakymas:

Sveikas,

Mano manymu tikrai išsamus laiškas, kuriame galima įžvelgti standartines klaidas. Prieš atsakant žinok, jog aš niekad nepretenduoju į absoliučią tiesą. Aš galiu klysti, bet, kad žinotum, jog aš klystu turi išbandyti tai ką pasakysiu. Ir šiaip netikėk tais kurie tariamai žino tiesą 100%.
Bent jau atrodo, jog esi labai geras, nuoširdus, šiek tiek nedrąsus intymume, veiklus ir siekiantis tikslų.
Tavo pagrindinės klaidos.
Vyras visada daro pirmą žingsnį. Ir nieko nelaukia. Kai nori pabučiuoti, bučiuok. Nebučiuoji, nes bijai suklysti, pasirodyti apgailėtinai ir t.t. Tai parodo didelį norą gauti pritarimo iš jos. O mes norime gauti pritarimo iš tų žmonių kuriuos mes padarome labai svarbiais. Jeigu tau ji būtu mažiau svarbi, tu nebijotum jos bučiuoti, nes tu nebijotum susimauti. Dabar ją truputi išaukštini ir bijai susimauti, suklysti, kažką blogai padaryti. Tu kažkada ją bučiavai, tai realiai tu tai moki daryti, skiriasi tik jausmas tavo viduje nuo to kas buvo ankščiau iki dabar. Kas blogiausia gali atsitikti ją pabučiavus? Tave atstums. Bet to tikimybė labai maža, nes jūs jau tai darėt, jūs leidžiat kartu laiką ir ji to trokšta, bet tu kažko lauki. Moteris neturi dėti pirmo žingsnio, vyras yra lyderis ir jis žengia pirmus žingsnius. Jis liečia merginos veidą ir ją pabučiuoja.
 
Turi žinoti, jog nuo tavęs priklauso viskas, tu arba darai arba ne. Pagal tai ką darai, gauni ir rezultatus. 
 
Tada kai važiavai į Vokietiją galėjai ją pabučiuoti ir ji ten būtu nualpus kaip ji norėjo tavęs. Bet tu pabijojai. Dovanos, gėlės ir t.t. Be intymumo, aistros, jaudulio nieko vertos. Jai faina ir pnš, bei jai reikia iniciatyvaus vyro. Kodėl išblėso kažkiek viskas? Tai labai elementaru. Tu nesiėmei jokių veiksmų, o tik laukei kažkokio atsakymo ir tai net nebuvo tvirtas ir konkretus klausymas. Tu jai siūlai draugauti, kai jos nesi bučiavęs? 🙂 
 
Vyras turi vesti moterį. Moteris nori būti VYRO gyvenimo dalis, moteriai nereikia berniuko kuris ateina į jos gyvenimą ir gyveną pagal ją. Ji nedavė atsakymo, nes tavo klausymas nebuvo tvirtas ir ji nežino tavo ketinimu. Išvis geriausia net neklausti ar nori draugaut, būti pora. Tai vyksta tiesiog savaime. Kažkuriuo metu ją pabučiuoji, praleidi daug laiko ir tai įvyksta savaime, be jokių ceremonijų ir klausymų. 
 
Kad sukurtum intymumą turi ją liesti, kad būtu fizinis kontaktas. Mažai praleisti laiko nėra blogai, svarbu, kad tas praleistas laikas butu linksmas, įdomus, efektyvus. Kad ji norėtu vėl susitikti, kai TU busi laisvas. 
 
Labai gerai suvok, moteris negali būti vyrui tikslas. Moteriai vyras gali būti tikslas, nes moteriai lavai svarbu šeima ir santykiai.
 
„Kadangi aš jaučiu norą susigrąžint jos jausmus, svarstau, ką galėčiau padaryti po to, nes vienoks ar kitoks susidomėjimas manimi iš jos pusės vis dar juntamas. Tik ką daryt, tiesiog dingt iš jos gyvenimo staiga? Kad sukelt praradimo jausmą ir panašiai?“

Nežaisk tokiom manipuliacijom, tai daro berniukai, paaugliai. Tu jau vyras. Turi suvokti, kad jausmai ateina ir praeina. Nesusigrąžinsi to kas buvo, niekada šiandiena nebus kaip vakar, niekada. Viskas kinta mano mielas drauge. Ir kas per noras susigrąžinti jos jausmus?  Kas tada? Ką toliau darysi? Koks toliau bus tavo noras?
 
Jinai tavimi domisi, jeigu jinai su tavimi išvis kur nors eina, vadinasi viskas gerai, tik nesiimi iniciatyvos. Ir neklausyk ką jos šneka, žiūrėk kaip elgiasi. Kaip yra vienas posakis. Jeigu ji su tavimi eina į pasimatymą, tai vadinasi tu jai patinki ir ji to nori, tavo vienintelis darbas nesusimauti 🙂
 
Labai svarbu žinoti, ko tu nori iš jos? Santykių? Sekso? Tik atgaivinti jausmų dėl sportinio intereso, kad savo savivertę pasikeltum?  Ko tu nori iš jos? Kai nežinai ko nori iš jos, tai nieko ir negausi, nes jei ir kažką gausi, nežinosi ar būtent to norėjai. Žinok ko tu nori iš jos, kur tu nori ją nuvesti. Jeigu vyras blaškosi, tai moteriai išvis katastrofa. Vyras ima ir daro, vyras ima už rankos ir veda, vyras ima ir bučiuoja, vyras ima ir ją pamyli aistringai, kad jai kojos linksta vien būnant šalia vyro. Vyras lyderis.
 
Siek savo tikslų, skirk jai laiko. Bučiuok ją, liesk, tegul būna intymumas. Tik pirma žinok, koks tavo tikslas jos atžvilgiu, ko tu nori iš jos. O, kad ten sukelsi praradimo jausmą, tai po kurio laiko, jai išvis bus dzin ant tavęs, nes taip ar taip nieko nėra tarp jūsų, tai ji nieko ir nepraranda 🙂
 
Užsiimk savo veiklom, nes ten save geriausiai realizuosi, skirk jai dėmesio ir būtinai žinok ko tu nori iš jos. Nes jūs atšalate, nes tu nežinai kur eini, kur nori su ja nueiti, ir ji tai jaučia ir kuo toliau, tuo labiau ji atšala.
 
Nėra stebuklingos piliulės kurią gal siūlo kiti super guru, nėra. Yra tik tavo suvokimas, kad tu esi lyderis, tu turi žinoti ko nori, kur eini. Turi suvokti, kad tu ją pasiimi į savo gyvenimą, į savo gyvenimo kelionę. Jei nori tik sekso, tai nesuteik jai ir vilčių dėl santykių, jeigu matai, kad jai to reikia. Neskaudink moterų, kad ir kiek jos tave įskaudina, nes pats kaltas, kad tokias susirandi 🙂
 
Tiesiog būk vyras, nieko čia daugiau nereikia. Vyras – veiksmas, iniciatyva 🙂
 
Tikiuosi bent jau kažkiek padėjau. Jei kylą klausymų klausk.
 
Gruodžio mėnesį bus šie seminarai:
 
http://www.alfavyras.lt/ai1ec_event/seminaras-vyrams-tobulo-sekso-link-kad-moterims-butu-gera/
 

Nori ir tu užduoti klausimą? Klausk vyriško patarimo.

Categories
Laimė

Priimti save I

Džiaugiuosi, kad galiu rašyti straipsnį tokiu pavadinimu. Jūsų akys bėgs eilutėmis, kurios bus apie pasitenkinimo pradžią ir pabaigą – apie savęs priėmimą (ir priėmimą apskritai). Tai, kas kiekvienam taip sava, intymu ir artima, įmanoma, bet kartais nepasiekiama.

Taigi praktiškai visi kažkada pradedame gyvenime susivokti, jog kažkas netenkina, ir pamažu imam pastebėti, jog viduje vyksta konfliktas. Konfliktas su savimi, konfliktas su aplinka. Bandymas save valdyti per jėgą, riejimasis mintyse su žmonėmis ar situacijomis. Pradžioje bandome laimėti, nes atrodo, jog bus kažkas geriau, ir skiriame daug jėgų išlaikyti nuostatai „aš teisus“. Po visų teisumų, daug kartų atsitrenkus į liūdesį, neviltį, tuštybę, jeigu pasiseka išvengti televizoriaus ar pramogų ir pabūti tyloje – imam mąstyti „kodėl?!“ Čia ir prasideda „kelionė“ į ten, kur galėsi ilsėtis.

Ilgesnį laiką pabuvus vienam, pradeda matytis, jog visi tie dūzgimai nėra išorėje, jie tik viduje. Patys baisiausi žmonės, kuriuos sutikote; pačios maištingiausios situacijos, kurias teko išgyventi, sukasi galvoje, ir jausmai, pasirodo, yra mūsų pačių. Tai mūsų pačių pokštas sau. Dabar sėdime kėdėse ir tų žmonių nėra šalia, bet jausmai ateina kuo puikiausiai. Tuos jausmus jaučiam, juos turim, juos valdom, juos „užklijuojame“ ant tų žmonių, situacijų. Atsakomybė labiausiai šokiruoja tada, kai suvoki, jog pats tarytum privertei tuos žmones taip elgtis, situacijas nutikti. Tai yra Mūsų visiška atsakomybė.

Taigi jeigu mes jaučiame pagarbą kitiems, tai patys savo viduje išgyvename pagarbą ir tą pačią pagarbą taikome sau. Kokią turim – tokią naudojam. Jeigu pykstame, tai išgyvename pyktį ir tą patį pyktį jaučiame (tuo pačiu metu ir vėliau) sau. Tas pats su visais pažeminimais, paaukštinimais ir likusiais jausmais. Ką dalinam kitiems, tą gauname sau. Jeigu mėgstate stalą, tai siunčiate jam „mėgimą“, ir kiekvieną kartą atėjus prie stalo jis Jums „atspindi“ mėgimą. Jeigu mėgstate žmogų, tai jis Jums „atspindi“ Jūsų gerumą.

Žinodamas tai supranti, jog viskas veikia pagal dėsnį „ką duodi, tą ir gauni“, ir tada norisi, jog tavo vidus būtų visiškai švarus, beribis. Norint, kad kiemas būtų visiškai tvarkingas, negali ignoruoti net pačio mažiausio numesto popierėlio. Jeigu jį paliksi, jis kris į akis. Jeigu būsi nors menkiausiai nesąžiningas prieš save ar kitus, tas nesąžiningumas įsliūkins į tavąjį kiemą ir sakys: „Prisiimk atsakomybę tik už tas dideles šiukšles, o kitas palik.“ Tokiu atveju vėl parklupsi.

Taigi pradžiai imi įnirtingai tvarkyti viską, ką palikai netvarkingai sau ir kitiems. Valai ir valai kiemelį, šluoji jį dėl savęs ir už kitus, nes nėra svetimo. Yra tik savos mintys ir savi jausmai, motyvai. Jeigu nori visiškai išsilaisvint, negali sau sakyt: „Tegul tie prasmenga, o atleisiu tik savo draugams.“ Kodėl? Nes tuos pačius motyvus ir jausmus, mintis naudosi sau – kaip liaudyje sako, „atsisuks prieš patį tave“. Todėl priimti save – tai priimti ir kitus. Priimti kitus – tai priimti save.

Eiti šiuo etapu yra truputį panašu į įsivažiuojantį, lengvai fantastinį filmą. Dažnai yra sunku, bet taip pat palaiminga, nes apsivalai. Esi labai palengvėjęs, gyvenimas, atrodo, tiesiog pats sutvarko visas situacijas, nes tavasis vidus grandioziškai harmoningesnis nei anksčiau. Tuo pačiu galo tarytum nesimato, o ir matyt nesinori, nes viskas tik gerėja ir tuo mėgaujiesi. Šitame pasimėgavime esi ganėtinai aklas. Kodėl? Nes nematai, kas toks viską priima, bet apie tai kitame straipsnyje. Čiau! 😉

www.laimingi.lt

Categories
Motyvacija

Pastangos be pastangų

Nors „rašosi“ visai be pastangų, bet visada prireikia pajausti pastangas, bandant sugalvoti užburiančią pradžią. O ir ta pati užburia turbūt tik patį mane. Šiame rašinuke, kuris, tikėtina, bus trumpas, pasidalinsiu įdomia įžvalga apie gyvenimą be pastangų, kurį gyvenate Jūs asmeniškai.

Šast į vieną šoną, šast į kitą – sklaidome mintis, darbus, jausmus, pokalbius ir visa kita, o tam reikalinga energija. Eiti reikalinga energija, valgyti reikalinga energija – viskam reikia bent šiek tiek. Veikla, didelė ar maža, protinė ar fizinė, vyksta su pastangomis. Viskam reikia bent trupinuko.

Iš šono atrodytų, lyg pastangos yra valdymo pultas, su kuriuo mes reguliuojame viską gyvenime. Toks jausmas, kad pastangos yra neišvengiamos, ir tai kažin, ar ką džiugina… Bet pabandykime užbėgti neišvengiamybei už akių – ar reikia pastangų, kad jaustume pastangas? Sustokite ir pabandykite vidumi pajausti. Galite pabandyti pajausti pastangas – jausti pastangas??? Sviestas sviestuotas, vanduo vandenuotas, nulis plius nulis. Pasirodo, ne. Atsiveria tik paprasčiausia tuštuma ir pasimato, jog pačios pastangos tėra jausmas, kurį išgyvename be pastangų. Ir kadangi tai yra tiesa, tai viskas šiame gyvenime yra visiškai be pastangų, nes pastangos jaučiamos be pastangų (tikiuosi, galva nesusisuko).

Mes patiriam pastangas, kaip ir bet kurį kitą jausmą ar patyrimą. Rega, lytėjimas, klausa tiesiog nutinka. Jausmai: apatija, meilė, džiaugsmas, baimė, pyktis, pastangos, palaima tiesiog nutinka. Tam, kad jie nutiktų, visiškai nereikia stengtis. Viduje yra vieta, kuri nejaučia pastangų, bandant jas pajausti, todėl pastangos nėra būtinos. Niekur absoliučiai. Laisvi nuo pastangų. Plaunant indus, skaitant ilgus straipsnius, kilnojant svorius (!) ir visur kitur.

Kai pajaučiate pastangas, tiesiog paklauskite savęs, ar reikia pastangų, kad jaustumėt šias pastangas, ir jos kaip mat atsipalaiduos, nes tai tėra jausmas. Pastangos, ačiū Dievui, yra gražius suvokimus atnešantis į gyvenimą jausmas.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Ilgalaikiai santykiai

Gyvenimas, liepsnojantis meile ir aistra (I dalis)

meilė, aistra, vyras, moteris
Meilė ir Aistra

Žmonės skiriasi ir vėl tuokiasi. Prigesus aistros liepsnai, daugelis jų mieliau pasirenka skyrybas nei atšalusius jausmus. Intuityviai numanome, kad tobulindami bendravimą galime gauti tai, ko geidžiame.

Milžiniška meilės romanų, skirtų moterims, rinka, muilo operos ir vyrų pornografija nėra abipusio lyčių nepasitenkinimo priežastis, o tik ženklas, kad mūsų bendravime nepatenkintas aistros troškulys.

Šios galingos tendencijos yra ne abipusio nepasitenkinimo simptomai, bet natūralus dalykas, kai žlunga didesnės emocinės paramos poreikis. Šioje dalyje aptarsime, kaip santykiuose palaikyti meilę ir aistrą.

Remiamės nauja Džono Grėjaus (John Gray) knyga „Marsas ir Venera amžinai kartu„. Knygą išleido „Alma Littera“ leidykla.

Mūsų tėvų laikais

Mūsų tėvų kartos žmonės tikėjo, kad kurį laiką liepsnojusi abipusė aistra, praslinkus keleriems metams po vestuvių, turi užgesti. Bendraudami jie nesiekė amžinos aistros ir vidinės pilnatvės, nes jiems svarbiau už viską buvo išlikti.

Tos kartos žmonės tvirtai laikėsi nuomonės, kad praslinkus medaus mėnesiui ar gimus pirmajam kūdikiui iš aistros lieka tik pelenai.

Pažiūrėjus Jungtinių Valstijų devintojo ir dešimtmečio sukurtus filmus jaunimui pastebėsite, kaip jaunuoliai stengėsi permiegoti su mergina. Visų vaikinų mintys sukdavosi tik apie seksą, ir jeigu kada pasisekdavo – jis stengdavosi išnaudoti kiekvieną akimirką. O jų tikrai buvo nedaug…

Todėl kiekvienas besituokiantis žmogus gaudavo galimybę visą likusį gyvenimą iki valios džiaugtis seksu. Deja, vos tik prasiverdavo vartai į išsvajotąją pilį, kažkaip paslaptingai prapuldavo noras ten patekti.

Daugelyje pasaulio kultūrų vyrai ir moterys su šia problema susidorojo megzdami nesantuokinius meilės ryšius. Mat šeimos išlikimas buvo svarbiau už žinojimą, kur ir su kuo gulėjo tavo antroji pusė.

Bendraudamas duodi, kad gautum

Bendravimas panašus į banke įdėtą kapitalą. Duodame žmogui ir viliamės, kad vėliau jis grąžins mums su procentais. Sulaukę emocinės paramos, tikimės, kad kitą kartą ji bus didesnė. Deja, metams slenkant ji ima panašėti į paprastą pūką.

Ar išlenda yla iš maišo, ar ne, padariniai lieka. Mat antroji pusė liaujasi galvojusi, kad juos jungia tvirtas abipusis ryšys. Be to, meilė ir aistra negali be niekur nieko stiprėti. Todėl porai prireiks nemažai metų, kol ji vėlei susigrąžins kadaise prarastą nepaprastą jausmą.

Tai nereiškia, kad visi meilės romanai baigiasi skyrybomis. Šimtams sutuoktinių, besigydančių kartu, galima padėti atnaujinti draugystę, tobulinti bendravimą. Atleidimas yra jėga, visais laikais kūrenusi abipusės aistros ir pasitikėjimo židinį.

Meilės intriga šiais atvejais buvo kelias, kuriuo ėjusi pora turėjo progą pasidalyti ne per vieną dieną susikaupusiomis problemomis, iš arčiau pažvelgti į savo klaidas. Nes tik atleidžiantis ir neslepiantys savo skausmo vienas nuo kito du žmonės būtinai pasikeis – pora pradės gyventi nauju intymaus gyvenimo ritmu.

Žmonės turi daug prarasti, kad galėtų labiau branginti tai, ką dabar turi. Kartais mūsų draugystės galvūgalyje stovi giltinė ir šnairuoja į mus, kol pajuntame gilią meilę ir ilgesį būti amžinau drauge. Kaip artimos mirties pojūtis skatina žmogų siekti didesnių aukštumų, taip ir meilės intriga gali turėti įkvepiančios įtakos bendravimui.

Nepradėkite manyti, kad tik išduodami ar paniekindami savo mylimuosius žmones sugrąžinsime juos į savo širdies namus. Yra ir kitų būdų. Tobulindami bendravimą, atgaivinsime aistrą, netgi jeigu dar taip neseniai ją paskelbėme mirusia.

Skirtybės traukia

Mes žavimės vieni kitais, nes esame skirtingi. Kaip teigiamas magneto polius savo pusėn, traukia neigiamąjį, taip moteris ir vyras (jeigu jie abu nenutolę nuo savo pradų) keri vienas kitą.

Aistrą žudo pats sutuoktinis, dėl mylimo žmogaus atsisakydamas savojo „aš“. Ir kam to reikia? Juk net ir būdami nepanašūs vienas į kitą, mes esame be galo artimi. Be abejo, vyras prisiriš ir žavėsis gyvenimo drauge, jeigu ši žvelgs į jį kaip į labai vyrišką vyrą. O moterį traukia vyrškis, leidęs jai pasijusti tikra moterimi.

Laikui bėgant, pora pastebės, kad kažkur su vėjais nuskrido juos kamavusi vidinė disharmonija, vietoj savęs jiems palikusi neblėstančią aistrą. Šis potraukis nėra tik fizinis. Aistra skatina mus labiau domėtis savo partneriu ir jį pažinti (labiau suprasti jo jausmus, mintis, polinkius).

Supratę savo skirtumus, užsitikriname amžiną abipusę aistrą. O nuolat keisdamiesi ar marindami savąjį „aš“, šį jausmą žudome. Mums reikia ugdyti savo skirtumus. Vyras išliks patrauklus, jeigu bendraudamas su moterimi nenutols nuo savo vyriškosios pusės. Lygiai taip pat moteris, norinti išlikti žavi, negali atitolti nuo savo moteriškosios pusės.

Jurgita Skaisgirytė


Categories
Laimė Sėkmės psichologija

„Ką sakyti?“ visam gyvenimui

Tiesa išlaisvina

Vieną kartą teko tarti žodį „taip“, kurį ištarus aš žinojau, kad gali kilti muštynės, bet žodis „taip“ buvo tiesa. Tardamas jaučiau kiekvienos raidės vibraciją gerklėje. Bijojau. Tas ištartas žodis, man davė tiek daug gyvenime… tiek daug jis man suteikė palengvėjimo ir pasitikėjimo tiesa, kad jos dabar neapleidžiu. Kodėl? Tam žmogui tai buvo kiek netikėta, jis staiga tiesiog „subliūško“ mano akyse. Tada atsipeikėjo, ir viskas pasibaigė taikiai. Laimei, į tokias situacijas daugiau nepatekau ir visus vėlesnius tiesos momentus išgyvendavau su didžiuliu džiaugsmu širdyje, sakydamas sau: „kaip tai lengva!“

Sprendimas visada sakyti tiesą yra vienas geriausių, ką mes galime atlikti. Jums niekada nereikės sukti galvos „ką pasakyti?“ Niekada. Visą likusį gyvenimą nereikės dūsauti ir šnekėti nežinia apie ką, dangstant dalykus, kurių net išvis nebuvo! Bet dauguma iš mūsų esame tiesiog bailiai ir bijosime tai padaryti. Bijosime pasakyti tiesą šeimoje, kai kils klausimas„kas suvalgė visus saldainius?“ (juokiuosi), bijosime pasakyti, kad mums irgi taip buvo nutikę, ar ištarti „aš irgi taip jaučiuosi“, bijosite pasakyti, kad kažko norite. Nieko tokio. Pradžioje tikrai baisu ir pats kažkada bijojau.

Žinote… Į Jus dabar įeina melo anti-virusas. Jeigu Jums tenka meluot, tuomet pamažu Jums tai teks daryti mažiau. Žmonės, kurie meluoja, dažnai net negalvoja, kad tai daro. Jie netgi tą neigia. Jeigu bent dalelę to, ką sakau, sau pripažinsite, tai su šio ar kokio panašaus straipsnio skaitymu melas Jumyse pradės tiesiog mirti. Kaskart, kai sakysite tiesą, tapsite laisvesnis, pradėsite jausti tiesą, jausitės gyvesnis ir lengvesnis. Pradėsite jausti pasitikėjimą ja, mėgautis ja, tapti vienu (-a ) su ja. Pradėsite būti stiprūs, o didžioji dalis nerimo tiesiog dings.

Kalbant apie stiprumą… Ar gali būti stipru kažkas, kas nėra tikra? Ar gali melas būti stiprus?

Tiesai stiprumo išbandymas net nekyla, nes ji ir yra pats stiprumas. Prisiminkite žmones, kurie visada sugeba pasakyti tiesą. Kartais iš jų lūpų tai skamba gal šiek tiek per griežtai, bet ar tai kada nors atrodė silpnai? Ar tai sukėlė nepasitikėjimą jais ar kokį nors nesaugumo jausmą? Aš manau, kad ne – priešingai, nors jie šiek tiek ir „įskaudino“, jais pasitikėjimas tik išaugo, jau nekalbant apie padidėjusią pagarbą. Kodėl? Nes tiesoje nėra baimės.

Melas visada ateina iš baimės. „Ką pagalvos?“, „kas nutiks?“, „kaip aš atrodysiu?“, „kad tik taip nenutiktų…“ ir t.t. Įdomiausia, kad tos velnio baimės visada yra neteisios. Velnias patikimas dviejuose dalykuose – suteikiant baimės pažadą ir netesint pažadų. Baimės visada pralaimi ir praktiškai niekada neišsipildo, o jeigu ir išsipildo, tai nebūna baisios. Nagi? Kada paskutinį kartą įvyko tai, ko bijojote? Ar buvo baisu? Statistika teigia, kad devyniasdešimt atvejų iš šimto baimės yra tik fantazijos, o tai reiškia, kad 90% melagio laisvalaikio yra fantazuoti baimes. (Juokiuosi)

Vienas dalykėlis, kuris Jums gali labai padėti, yra supratimas, kad jausmai nėra Jūs pats. Jūs esate visada. Visada, visada, visada!!! Jausmai būna tik kartais. Jie tai ateina, tai jie išeina, tai jie stiprūs, tai silpni, bet jie visada būna laikini. Taigi jausmai (laikini) – ne Jūs pats (visada). Toliau. Kai ateina baimė, pyktis, liūdesys, išsigalvotas alkis ar dar kas, sakykite sau: „Ar šitas jausmas tai aš? O! Labas baime (ar alki). Kaip gyveni? Ilgam pas mane užėjai? Kitą kartą, kai užeisi, pabūk ilgiau. Gal jau užteks?“, „Labas pykti, ar tu esi aš? Ne? Gaila… Kitą kartą, kai užeidinėsi, aš tavęs nespausiu, negniaušiu, o tiesiog atpalaiduosiu ir paleisiu. Gerai? Jau pabuvai, o dabar tave paleidžiu…“. Kai ateis jausmas, tiesiog pastebėkite jį ir pasakykite jam ką nors, ir jie kaskart (iš gėdos) rodysis vis mažiau ir mažiau. Tą patį galite daryti su įpročiu meluoti ar su bet kuo kitu, kas sukasi galvoje.

Taigi baikime fantazuoti apie nieką, tiesiog atsipalaiduokime, kartais pasakykime „taip“, kartais pasakykime „ne“, bet visada sakykime tiesą. Kai vaikas klaus „ką nupirkai man gimtadieniui?“, atsakysime „paslaptis“. Nusišypsokime ramybėje ir gyvenkime tiesoje.

Drąsos Jums ir geros praktikos.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Laimė Saviugda

Tylus mąstymas

meditacija
Meditacija

Galbūt jau teko matyti naują filmą, kuriame pagrindiniai herojai moka valdyti sapnus ir kurti juose kitokią realybę. Tiesiog nuostabu, kai supranti, kokios galimybės slypi žmogaus galvoje. Kaip greitai protas gali mąstyti ir kurti. Po tokio filmo iš salės dažniausiai išeiname pakylėti, supratę, kad mes esame kur kas daugiau galimybių turinčios būtybės.

Tačiau tai ne vien tik kino kūrėjų fantazija. Ši idėja turi realų pagrindą. Tiesa, mes galime mąstyti ir kurti žymiai greičiau, nei mums atrodo. Tai gali praktiškai visi, įvykdę vieną sąlygą – protas turi būti ramus ir be minčių. Suvaldę savo nuolatinį minčių generatorių,  leidžiame jam pailsėti bei tuo pačiu išlaisviname savo tikrąjį kūrybiškumą. Šią būseną galima pavadinti „tyliu mąstymu“ arba „mąstymu suvokimu“. Iš tiesų, pamatę gerai žinomo filmo plakatą akimirksniu prisimename, apie ką buvo filmas, kas jame vaidino, kaip baigėsi istorija, koks likimas ištiko filmo personažus. Mums nereikia galvoti apie tai, mes tiesiog tai suvokiame iš karto, matome filmo pradžią ir pabaigą vienu metu.

Panašiu principu naudojasi greitojo skaitymo meistrai. Tam, kad galėtų pakankamai greitai tekstą permesti akimis, jie nustoja jį atkartoti mintyse. Vietoje to, jie gali galvoje niūniuoti žinomą melodiją ir tuo pačiu skaityti knygą. Teksto įsisavinimas ir suvokimas nuo to tik padidėja. Pabandykite!

Yra ir kitų tylaus proto panaudojimo galimybių. Viena iš jų gali pasitarnauti Jums jau šiandien vakare, padėdama lengvai užmigti. Mokslininkai nustatė, jog pagrindinė nemigos priežastis – per daug aktyvus protas, neleidžiantis žmogui užmigti. Jis vis suka mintis apie dienos įvykius ar apie šiuo metu užklupusias problemas, todėl žmogus negali atsipalaiduoti ir pasinerti į gilų miegą. Taip pat mintys sukelia jausmus, kurie tik dar labiau išjudina visą kūną. Jei vakare, atsigulę į lovą, nuraminsite protą ir pabūsite tokioje būsenoje bent penkias minutes, garantuotai užmigsite.

Panašų pratimą galima pabandyti ir nesiruošiant užmigti – tiesiog sėdint kėdėje ar darbo vietoje. Patogiai atsisėskite, atsipalaiduokite ir sutelkite dėmėsį į savo kvėpavimą. Leiskite savo mintims praplaukti pro Jus. Nereikia jų stabdyti ar bandyti užspausti, tegul jos plaukia. Susitelkę į savo kvėpavimą, pavyzdžiui pabandykite sugalvoti arba, tiksliau sakant, suvokti, kokiomis gatvėmis turėtumėte eiti nuo Gedimino pilies iki Baltojo tilto. Jei būsite pakankamai gerai susitelkę į savo kvėpavimą, maršrutą susidėliosite labai greitai – vos per kelias sekundes. Pavyko? Puiku! Dabar galite pamėginti išspręsti kokią nors sudėtingesnę problemą, t.y. „suvokti“ jos sprendimo būdus ir susidėlioti veiksmų planą. Tačiau įspėju, tylus protas labai dažnai pasiduoda ir tiesiog „nueina“ miegoti, todėl reikės šiek tiek įgusti, kad išbūtumėte šioje būsenoje pakankamai ilgai.

Būdami susitelkę vien tik į savo kvėpavimą ir nieko negalvodami, pasiekiame „čia ir dabar“ būseną arba dar kitaip vadinama „sąmoningumu“. Eilinis pilietis dienos metu sąmoningas išbūna tik apie 7-10 minučių. Yra žinoma, kad pavyzdžiui Buda, sąmoningumo būsenoje būdavo 24 valandas per parą.

Išmokę būti sąmoningi kuo ilgesnį laiką, galime atsibusti sapnuose. Tai vadinama sąmoningu sapnavimu. Šį būsena labai artima neseniai aptarto filmo veiksmui. Žmogus supranta, kad sapnuoja, tačiau tuo pačiu jis gali kurti savo sapną: atsidurti kitoje vietoje, pradėti skristi ir pan.

Teko girdėti pasakojimą, jog vienas vyras, tokiu būdu netgi atsikratė nereikalingų kilogramų. Naktimis jis sapnuose valgydavo kiek tik telpa, o ryte nejausdavo didelio saldumynų ar riebaus maisto poreikio, nes jau būdavo „prisivalgęs“.

www.radausave.lt

Categories
Laimė Sėkmės psichologija

Dėmesys

meditacija
Meditacija - dėmesys į save.

Stop. Ramiai. Iš lėto. Žiūri sau ramiai į debesis, girdi grojant žiogelius ir staiga pamatai debesį panašų į … į kažką… Mintys stoja, garsai prapuola, pojūčiai aprimsta – kelioms akimirkoms Tu visas ten, tame debesyje. Ramybė ir lengvumas, šilčiausi jausmai. Atkunti, apsidairai, įkvėpi gaivaus oro, pajauti žemę po kojomis. Lyg grįžęs iš gelmingiausios savo sielos dalies, pamąstai ir vėl neri į pasaulio realybę. Labai malonus išgyvenimas, kurio visi žmonės ilgisi ir, tam, kad jį patirtų, vyksta į tolimiausius planetos kraštelius… Vaizdai, vaizdai, vaizdai… O kas nutinka tomis akimirkomis? Susikaupimas.

Kuo labiau sugebi susitelkti, tuo labiau tau viskas sekasi, nes nėra jokių dvejonių ar įkyrių minčių. Gauni daugiau malonumo visose veiklose, kai veiki atsidavęs. Dėmesio sutelkimas teikia palaimą. Pažiūrėkite, kaip džiaugsminga yra žmonėms žiūrėti krepšinį. Jie visi įnikę į jį, jie serga už savo komandą – tuo metu jaučiamas didvyriškumas, kuris ryžto pavidalu koncentruoja dėmesį. Žmonės patiria didelį džiaugsmą būdami išvien su: ,…, tauta, komanda, draugais ar dar kažkuo. Nesklaidomas dėmesys duoda didžiulį džiaugsmą.

Na, o dabar apsidairykite į šalis – kiek visokiausių daikčiukų daiktelių, veiksmų, garsų kurie: spalvoti, gražūs, negražūs, įdomūs, neįdomūs, maži, dideli, garsūs, tylūs … Ir visi jie RYJA dėmesį be jokio gailesčio. Be jokių skrupulų dėmesys sklinda po juos didžiuliu greičiu, nežinodamas kur ir kaip sustoti. Brangi ramybė ar džiaugsmas, kuriuos žmogus jaučia, sutelkęs savo dėmesį, tiesiog taškomi ir daužomi į šipulius. Jų tiesiog nelieka.

Ką daryt? „Netaškykite“ savo dėmesio. Saugokite jį. Išmokite gyventi paprastai. Išsiaiškinkite, kur prarandate savo dėmesį (ties kokiomis „problemomis“) ir baikite tai daryti (išmokite jų atsikratyti). Na, ir žinoma – kuo mažiau TV ar laikraščių, „naujienų“…

Medituokite bent mažą dienos laiko dalį. Pradėkite. Bent 10 minučių per dieną. Tiesiog „pereikite“ savo kūną dėmesiu. Nesvarbu ar Jūsų draugai, tėvai ar dogmos sutinka ar ne – meditacija vis tiek yra didžiulis lobis, didesnis nei visi pinigai. Mažai kas supranta medituojančius žmones. Meditacija, iš pažiūros, – visiškai neįdomus laiko leidimas. Bet kaip stipriai jos metu sutelkiamas dėmesys! O kokią palaimą medituojant galima patirti!!!

Pažadu Jums, kad gausite džiaugsmo ir patys nesuprasite, iš kur, o po kurio laiko tapsite savo dėmesio valdovai.

Liudas Vasiliauskas
Laimingi.lt

Categories
Laimė

Absoliutus tikslas I

laimė
Tikslas - būti laimingam.

Rašau šiuos straipsnelius (dažnai su didele šypsena) ir kartais sulaukiu tokių minčių, kaip „kas būtų, jeigu visi staiga pasidarytų laimingi?“ Hm… galvoju: „O kas būtų, jeigu visi būtų nelaimingi?“

Žmonės, pagalvokime, ką mes veiktume gyvenime, jeigu nebūtų laimės. Ką mes čia darytumėme? Norėtumėme eiti į darbą, kad uždirbtume pinigų, ir… kas tada? Ką darytumėme, jeigu nebūtų meilės? Vaikščiotumėme susiraukę, kaip rabarbarų privalgę? Ar apskritai būtų įdomu gyventi?

Ar gali būti taip, kad kiekvienas žmogus ieško tik vieno – laimės? Ir jeigu taip, tai visų veiksmų motyvas yra laimė – „pagaliau pavyks, ir sužydėsiu vidumi į visas puses, visomis spalvomis – jausiu laimę!”. Patyrinėkite save ir patys atrasite, kokia galutinė motyvacija slypi už visų Jūsų ketinimų.

Netikėkite iš šalies, tikėjimas kitais yra tinginiams. Nesvarbu, kas ką sako – patikrinkite. Patikrinkite savo motyvaciją. Kodėl Jūs darote tai, ką darote gyvenime? Negi veikiame tam, kad būtume apgailėtini?

Dar viena mintis: „kiekvienam laimė yra skirtinga“. Kaip čia taip? Kiekvienam kojos dvi, kaip ir rankos. Galva viena, vidaus organai „panašūs“, kvėpuojame oru, plaukiame vandeniu, o jau laimė skirtinga? Negali būti! (Juokiuosi). Taip, mes viduje išgyvename skirtingus jausmus ir mintis, bet kas slypi už visų jausmų?

Juokas. Negi juoko metu žmonės neturi viduje panašių išgyvenimų? Kai žmogus juokiasi, ar jis apie ką nors įtemptai galvoja? Pvz. apie mokesčius, darbus, kaip surūšiuoti popierius archyve ar pan.? Juoko metu galva ištuštėja nuo minčių, ir šlovingoji tuštuma teikia džiaugsmą! Kai tik mintys su jausmais „pakankamai“ pasišalina, „įvyksta“ laimė. Tai yra taip natūralu ir paprasta, kad žmonės to nė nepastebi.

Visa ko pagrindas yra vienas ir tas pats – laimė. Išminčiai iš rytų sako, kad meilė (laimės sinonimas) yra pati gyvybė, kuri suteikia šiam kūnui gyvastį. Juokinga, nes ieškom išorėje savo paties esmės – laimės. Ji taip arti, kad net neįmanoma nupasakoti. O kas galėjo pagalvoji, kad laimė yra absoliutus tikslas?! Tai labai paprasta patikrinti: jeigu būtumėte absoliučiai laimingi, ar ieškotumėm ko nors? Ką veiktumėte, jeigu jaustumėte absoliučia laimę, gal eitumėte į darbą?

Kasdien, neradę nors žiupsnelio laimės, „kaukiam“, karts nuo karto, dienom ir vakarais.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Laimė

Kas stipresnis?

Šį kartą apie emocijas ir supratimą.

Galbūt teko girdėti tokią istoriją, kurios vienas iš veikėjų buvo Buda. Vieną kartą keli vyrai, matydami, kad Buda yra visada laimingas ir tiesiog švyti, nusprendė jį supykdyti. Paeiliui jie ėjo pas jį, visiaip ižeidinėjo, smerkė, užgauliojo. Vienas netgi pradėjo skleisti paskalas ir gandus apie jį, apie neva blogus jo darbus. Tačiau Budai tai buvo nė motais. Jo veide ir toliau atsispindėjo “Budiška” šypsena. Praradęs viltį supykdyti jį, vienas vyras, galiausiai pasidave ir atėjo pas jį, nekantraudamas sužinoti, kaip jam  pavyko taip ilgai atsilaikyti. Buda jam atsakė paprastai: “Jeigu kas nors dovanoja tau dovaną, o tu jos nepriimi, kam lieka ta dovana?” Vyras susimąstė: “greičiausiai tam, kuris dovanoja…?”. “Taigi… tavo dovanos aš nepriimu”- atsiliepė Buda.

Žodis atsakomybė angliškai skamba “Responsable”, kitaip tariant “Respons Able” (galintis pasirinkti). Taigi, kaip reaguoti į situacijas, kylančias emocijas, mes galime pasirinkti patys. Mums spręsti ar priimti “dovaną” ar ne. Nei aš, nei joks kitas žmogus, nesame tokie stiprūs, kad galėtume Tave įžeisti, sunervinti. Tai padaryti, galime tik su tavo leidimu. Jeigu, savo emocijas, vidinę ramybę atiduoti aplinkybėm ir paprasčiausiom situacijom, tai padarai tą patį, ką padaro ūkininkas į vištidę ileidęs lapę. O galima paprasčiausiai neatidaryti vartų. Tas pats ir su teigiamomis emocijomis. Gali tekti ilgai laukti laimės, jeigu manysime, kad ji ateis su pinigais, karjera, daiktais ar dar kažkuo.

Tai nereiškia, kad turi užsisklęsti ir niekam apie save nepasakoti. Pasakok, kiek tik nori. Vistiek už savo savijautą atsakingas esi Pats. Na ir kas, kad kažkas apie paskleidė gandą ar blogą žodį. Vistiek niekam tai per daug nerūpi. Savaitgalį su draugais vienoje parduotuvėje šokom “Jurgeli meistrelį”, o knygyne darėm atsispaudimus ir…. niekas net nepažiūrėjo. Smagu!

www.radausave.lt