Categories
Etiketas

Geras Tostas – Gera Nuotaika

Kiekvienose vestuvėse neišvengiamai ateina tas nemalonus momentas, kai piršlys netikėtai pakviečia mus pasakyti tostą jaunųjų garbei. Ir neišvengiamai visada atsiranda bent vienas svečias, pradedantis kratytis šios dažniausiai kažkodėl nemalonios prievolės. „Ai, aš dabar nekalbėsiu“, „gal vėliau“ – tradiciniai atsikalbinėjimai, ir nieko nėra klaikiau, kaip juos girdėti, užuot išgirdus širdingą ir nuoširdų palinkėjimą dažniausiai išties artimiems žmonėms.

Juoba kad yra taip paprasta tai padaryti…

 

TOSTŲ ISTORIJA

Dėl kažkokių keistų priežasčių tostai mūsų pasąmonėje dažniausiai asocijuojasi su gruzinų ar kitų Kaukazo tautų kultūra, tačiau iš tikrųjų ir žodžio „tostas“ ir paties tosto, kaip tradicijos šaknys glūdi Vakarų Europoje. Tostas prie stalo yra anglų, o tostas vestuvėse – škotų išradimas.

Žmonės gėrimų taures kilnojo dėkodami dievams už suteiktas malones jau antikos, galbūt net ir priešistoriniais laikais – tiesa, linkėti dievamsi laimės ir sveikatos būtų buvę per drąsu, galų gale, tam jie ir buvo dievai, kad viską turėtų. Tokiu būdu savo dievams dėkojo hebrajai ir persai, egiptiečiai ir graikai. Yra žinoma, kad hunų vadas Atila kiekvieno valgio metu savo dievams padėkodavo net tris kartus, kiekvieną kartą susiversdamas taurę midaus ar panašaus gėrimo.

Tačiau senovės Romoje atsirado paprotys dėkoti  ir žmogui, imperatoriui – kaip ten bebūtų, kai kurie jų irgi apsiskelbdavo esą dievybės įsikūnijimas. Fabijus Maksimus netgi buvo išleidęs įstatymą, draudžiantį romėnams valgyti ir gerti, nepadėkojus jam už taiką, laimę ir ramybę.  O kartu su tuo atsirado ir tradicija visada dėkoti tam, kas paduoda taurę gėrimo ištroškusiajam.

Seniausias tostas, kokiu mes pažįstame šiandien, yra užfiksuotas apie 450 metus Anglijoje – tada saksų princesė Rowenta, keldama taurę anglų karaliaus Vortigerno garbei, palinkėjo jam sveikatos. Į tai karalius atsakė: „gerk į sveikatą“. Tą patį vakarą jie abu, beje, dar ir apsivedė. Toje pačioje Anglijoje atsirado ir būtinybė geriant atsistoti ir pasisukti veidu į veidą – mat ten klastingieji danų vikingai X amžiuje garsėjo kaip gebantys draugiškų derybų metu perrėžti anglams gerkles būtent tada, kai tie užsiversdavo taures su gėrimais, taip patvirtindami savo sutartis… Nuo to laiko ir buvo suvokta, kad gerti saugiausia – stovint, pasisukus veidu į kitą, ir žvelgiant jam tiesiai į akis. Kraugeriškas yra ir skandinaviškas palinkėjimas „skol“, kuo dažnas mūsų mėgsta pagerbti kolegas iš Danijos ar Švedijos, keldamas taureles į jų sveikatą. Pats žodis „skol“ yra kilęs nuo senovės norvegų kalbos žodžio „skoal“, reiškiančio „dubenį“ su tiesiogine aliuzija į senovinį paprotį gerti iš nukautų priešų kaukolės…

Ankstyvaisiais viduramžiais atsirado ritualas susidaužti taurėmis. Manoma, kad tai kilę iš siekio įrodyti svečiui, kad jo gėrimas nėra užnuodytas, kaip tai buvo madinga daryti anais laikais. Susidauždami taurėmis žmonės stengdavosi, kad dalis gėrimo iš jų taurių persilietų į sugėrovo – tai ir buvo laikoma gerų ketinimų įrodymu. Graži versija, tačiau jai pagrįsti nėra rasta nė vieno įrodymo. Kitos versijos teigia, kad susidauždami taurėmis viduramžių krikščionys siekdavo išgauti garsą, primenantį varpų skambėjimą – taip neva nuo vaišių stalo būdavo nuvaromi velniai. Taip pat manoma, kad žmonija taurių susidaužimo ritualą išrado siekdama patenkinti visus penkis savo pojūčius – nuo tada gėrimą buvo galima paragauti, paliesti, pamatyti, užuosti ir, susidaužiant taurėmis – išgirsti.

Pats žodis „tostas“ atsirado XVII amžiaus pabaigoje Anglijoje ir jis reiškia tą patį žodį, kurį mes netaisyklingai vartojame apibūdindami je skrudintuvėje apskrudintą duonos riekę. „Tostas“ ir buvo keptos duonos trupiniai, pilami į gėrimą kaip prieskonis arba papildas gėrimo skoniui pastiprinti. Tai buvo turtingų žmonių privilegija, todėl gėrimai, keliami iškilmingomis progomis ir buvo pradėti vadinti „tostuotais“, vėliau – tiesiog „tostais“. Na, o tostai per vestuves jaunųjų garbei, kaip minėta, škotų išradimas. Ten XVII amžiaus pabaigoje dvi šeimos, sutarusios dėl savo atžalų santuokos, tai užtvirtindavo viskio buteliu ir dar iki vestuvių palinkėdavo sužadėtiniams laimės ir sveikatos. Tokį pat linkėjimą galėjo pasakyti ir vestuvėse dalyvaujantys svečiai.

 

KAIP PASAKYTI GERĄ TOSTĄ

Pradžiai – jei einate į renginį, kuriame gali tekti sakyti tostą, pasiruoškite tam. Pasiteisinimas „aš nepasiruošiau“ skamba taip pat kaip ir „aš čia atėjau tik paėsti ir prisiliuobti jūsų sąskaita“. Bet jei esate šeimininkas, neverskite kalbėti tų, kurie išties nenori tai daryti, gal tas žmogus yra tiesiog drovus ar turi kalbos defektą – neverskite svečių pasijusti nepatogiai. Ir, žinoma, kalbėdamas pasistenkite atsiminti abiejų jaunųjų vardus – tai irgi pasiruošimo reikalas.

Tostą, beje, galite sakyti ir sedėdamas. Vakaruose tai yra visiškai priimtina, juoba kad net senovės Anglijoje ir Prancūzijoje tai buvo reglamentuota ir įstatymų po to, kai du karaliai, savo karo laivuose keldamiesi sakyti tosto, susimušė savo galvas į žemų lubų sijas, buvo nuspręsta, kad saugiau bus tai padaryti sėdint… Mūsuose priimta sakyti tostą stovint, todėl visad atkreipkite dėmesį į tai, kokios tradicijos vyrauja tose vestuvėse, į kurias esate pakviestas.

Jei sakote tostą atsistoję, stovėkite tiesiai, nemindžiukuokite. Nevenkite savo žvilgsniu apdovanoti kiekvieno svečio.

Nesakykite tosto, jei esate daug išgėręs – tada atrodysite tiesiog kvailai. Pasistenkite atlikti šią prievolę iki tol, kol pasieksite nepageidaujamą kondiciją. Juoba kad girtas žmogus visada kalba neaiškai, nerišliai ir yra linkęs pamesti minties giją.

Tostą sakykite aiškiai ir garsiai, nemurmėkite sau po nosimi. Tiesiog atminkite, kad ne visi gali girdėti tai, ką kalbate.  Ir nors esate tai matę Holivudo filmuose, neskaitykite tosto iš lapuko – banalios falšyvo nuoširdumo frazės, rastos internete,  dar nėra nieko pradžiuginusios. Kalbėkite iš širdies, tada bet kuris tostas skamba geriausiai.


GERO TOSTO TURINYS

Atsižvelgiant į tai, kad tostai buvo sukurti kaip priemonė pagerbti, padėkoti ir palinkėti, tiesiog būtina laikytis šių trijų veiksnių, kurie kiekvieną tostą padaro nuoširdžiu ir prasmingu. Nepliaukškite niekų, tiesiog sakykite tai, ką norite pasakyti – apie savo pagarbą, meilę ir kitus gerus jausmus jaunųjų atžvilgiu.

Pradžiai – visada prisistatykite ir apibrėžkite savo santykį su jaunaisiais. Kompanijoje gali būti, o ir bus žmonių, kurie Jūsų visai nepažįsta ir nesupras, ko Jums taip juokinga tai, ką sakote.

Parodykite pagarbą jaunųjų tėvams, nes greičiausiai tai yra tie žmonės, kurie apmokėjo visą šią puotą.  Padėkokite virėjoms už skanų maistą ir jaunųjų tėvams už „nuostabius ir pagarbos vertus vaikus“.

Visuomenėje egzistuoja mitas, kad sakant tostą jauniesiems, būtina papasakoti kokį juokingą atsitikimą apie juos. Tiesą sakant, tai yra visai neprivaloma, ypač suvokiant, kad tai, kas juokinga Jums, nebūtinai bus juokinga kitiems. Atsargiau su juokais, tai visada yra pavojinga zona. Tiesiog atminkite – Jūs pakviestas ne kaip samdytas klounas visus juokinti, o kaip žmogus, širdimi artimas jauniesiems.

Nevenkite apibūdinti jaunųjų. Užtenka paminėti bent penkis būdvardžius, kurie Jums ateina į galvą (arba Jus žavi), apie juos pagalvojus (žinoma, geraja prasme…) Jauniesiems bus malonu tai išgirsti.

Jei esate artimesnis kuriam nors iš sutuoktinių, papasakokite apie jų susipažinimo įspūdžius, ypač tai, koks buvo, pvz., jaunikis iki susipažinimo su jaunąja, kuo ir kaip pasikeitė (žinoma, tik į gerąją pusę, ar ne?), kaip Jums asmeniškai apibūdino savo būsimąją nuotaką. Nevenkite pagražinti tokių istorijų. Kaip sakoma politinių technologijų kursuose: „niekada neleiskite teisybei sugadinti gražios istorijos“.

Jei esate vedęs, duokite jauniesiems patarimą ar papasakokite jiems tai, ko išmokote pats. Pasiūlykite pasinaudoti suteikta informacija.

Nevenkite pabrėžti, kad jaunieji yra verti pagarbos ir būti sektinais pavyzdžiais. Ypač šiais laikais, kai vestuvės yra išties tvirto pasiryžimo įrodymas. Tai yra puiki progra pademonstruoti savo meilę jiems abiems.

Neužbėkite už akių, ypač kalbant apie būsimus vaikučius, karjerą ar turtą. Kadaise Prūsijos karalienė Luiza nuolankiai keldama taurę į jos karalystės užkariautojo Napoleono sveikatą, pareiškė: „jis užėmė mūsų žemes, bet greitai jas mums grąžins“. Į tai Napoleonas atsakė: „neišgerkite viso gėrimo, ponia“.

Elegancija.eu
Categories
Laimė

Bendravimas ir savigarba

savigarba
Būk optimistas

Asmens savigarba yra labai svarbi savybė, daranti įtaką bendravimo efektyvumui. Kai jaučiatės silpni, bejėgiai susidoroti su iškilusia gyvenimo problema (neišlaikytas egzaminas, išsiskyrimas su draugu ir t. t.), kinta ir jūsų bendravimas su aplinkiniais.

Laimei, pojūtis, jog esi nepajėgus siekti užsibrėžto tikslo ar įveikti kelyje atsiradusios kliūties, dažniausiai yra laikinas. Kartais pakanka tik gerai pailsėti ir vėl jaučiamės „geros formos“.

Tai būdinga žmonėms, kurie yra savo gyvenimo šeimininkai ir žino, kad labai daug kas gyvenime priklauso tik nuo jūsų pačių. Žmogaus savigarbą nusako tai, kaip pats žmogus save įsivaizduoja ir kaip jis save vertina.

Žema asmens savigarba

Savigarba gali būti aukšta arba žema. Daugiausiai tai priklauso nuo aplinkos, kurioje formavosi asmenybė. Žema asmens savigarba paprastai yra painių, negarbingų tarpasmeninių santykių šeimoje rezultatas. Dažnai tose šeimose vaikai nesijaučia psichologiškai saugūs, nes tėvų reikalavimai jiems nėra aiškūs ir nuoseklūs. Bendravimas čia dažniausiai pagrįstas baime ir grėsme.

Augdamas tokioje aplinkoje vaikas nuolat laukia pašaipų, apgaulės, žeminimo ar įžeidimo. Žemos savigarbos asmuo dažniau tampa kitų blogo elgesio auka. Todėl dažniausiai jis nepasitiki kitais ir save izoliuoja, tampa apatiškas, abejingas sau ir kitiems.

Tokiems žmonėms labai sunku savarankiškai vertinti pasaulį ir nepriklausomai mąstyti. Todėl jie arba aklai paklūsta ir žeminasi, arba šiurkščiai ir despotiškai pavergia kitus. Nuolatinė baimė, būdinga žemos savigarbos žmonėms, verčia juos imtis savigynos. Skiriami keturi elgesio tipai, būdingi žemos savigarbos žmonėms.

Žmogus-taikdarys

Toks žmogus nuolat atsiprašinėja ir nieko nesiima daryti be kitų pritarimo. Jis laimingas vien dėl to, kad gali pabūti šalia kitų. Taikdarys visada sutinka su kritika savo adresu ir yra dėkingas, kad iš viso su juo kalba, nes „kas gi aš toks, kad su manim turėtų kalbėti“.

Jis niekada nieko neprašo, nes vaikystėje jam buvo įskiepyta mintis, jog ko nors prašyti yra egoizmas. Visa jo laikysena sako, kad jis yra bejėgis ir auka.

Jis trokšta vienintelio dalyko – kad aplinkiniai būtų laimingi ir patenkinti juo. Pats jis jaučiasi menkysta. Bendraudamas su kitais, taikdarys pasiryžęs sutikti su viskuo, kad tik santykiuose viešpatautų taika ir ramybė.

Žmogus-kaltintojas

Jis jaučiasi nieko vertas, todėl pasijunta tvirčiau, kai stebi jam paklūstančius ir įbaugintus žmones. Jo laikysena demonstruoja, kad jis čia svarbiausias, kad jis yra padėties šeimininkas. Atsidūrę šalia tokio žmogaus, būsite apkaltinti nemokšiškumu, nemandagumu, nejautrumu ar dar kuo nors.

Nors pats jaučiasi vienišas ir nelaimingas, bet nuolat kartoja: „Jei ne tu, viskas būtų puiku.“ Galbūt vaikystėje jam buvo sakoma: „Nenusileisk, kovok!“, tad šis žmogus tebekovoja. Jis kalba pakeltu tonu, dažnai rėkia, kartais grasina.

Žmogus-kompiuteris

Šis žmogus yra ypač racionalus. Jo kalboje pilna nesuprantamų, tarptautinių žodžių, nesibaigiančių mokslinių išvedžiojimų. Jo laikysena įtempta, o balsas monotoniškas, demonstruojantis šaltumą ir susikaupimą.

Viduje toks žmogus jaučiasi pažeidžiamas, vienišas ir bevertis. Vaikystėje jis girdėdavo: „Nedaryk kvailysčių, tu per daug protngas, kad klystum.“ Tad suaugęs nuolat demonstruoja savo protinius gebėjimus ir erudiciją, tarsi pats save stengtųsi įtikinti, kad yra šio to vertas.

Nusišalinęs žmogus

Jis nuolat kvailioja arba kalba „ne į temą“. Visa jo laikysena sako, kad jo mintys klajoja kažkur kitur. Kad ir ką jis darytų ar kalbėtų, tai neturi nieko bendra su tuo, kas vyksta čia ir dabar.

Vaikystėje jam dažnai buvo sakoma, kad jis nebūtų toks rimtas, neimtų visko taip giliai į širdį ir gyventų paprasčiau. Viduje jis jaučiasi niekam nereikalingas ir vienišas, o bendraudamas su kitais užima juokdario poziciją.

Niekas nenori tokio blogo gyvenimo, bet žmonės gyvena taip, nes nenumano, kad gali būti kitaip, arba nežino, kaip tai pakeisti.

Aukšta asmens savigarba

Aukštos savigarbos žmonės, augindami vaikus, namuose sukuria atmosferą, kuri skatina vaikų aukštos savigarbos formavimąsi. Tokios šeimos narių bendravimas būna aiškus ir garbingas, taisyklės – žmogiškos, nukreiptos į savitarpio supratimą, skatinančios kiekvieno šeimos nario asmenybės augimą.

Ryšiai tarp visų šeimos narių yra natūralūs, atviri ir kupini pozityvių nuostatų vienas kito atžvilgiu. Tokių santykių šeimoje rezultatas – subrendęs aukštos savigarbos žmogus. Jis aplink save sukuria sąžiningumo, atsakingumo, atjautos ir meilės atmosferą, o ir pats jaučiasi svarbus bei reikalingas.

Aukštos savigarbos žmogus jaučia, kad pasaulis tampa geresnis jau vien dėl to, kad jis gyvena jame. Jis pasikliauna savimi ir sugeba savarankiškai priimti svarbiausius sprendimus savo gyvenime.

Jei sunkią minutę reikėtų pagalbos, jis žino, kad galės kreiptis į kitus. Būdamas optimistas, jis geba įžiebti viltį ir pasitikėjimą kitiems žmonėms. Tai nereiškia, kad tokį žmogų visada lydi sėkmė. Tačiau, patekęs į keblią situaciją, jis ne tik nerimauja, bet ieško išeities ir dažniausiai ją randa.

Savigarba, veikiama kintančių gyvenimo aplinkybių ir patyrimo, formuojasi visą gyvenimą. Labai svarbi ir paties žmogaus pozicija. Mes daug ką galime pakeisti savo pastangomis, ypač jei matome, kad viena ar kita savybė trukdo mums sėkmingai siekti užsibrėžto tikslo.

Net jei nepasiseka kažko pakeisti savyje savo jėgomis, aukštos savigarbos žmogus drąsiai kreipiasi profesionalios psichologo pagalbos. Nepamirškime, kad visi galime jaustis laimingi, tik tam reikalingos veiklios mūsų pačių pastangos.

Autorė: Violeta Šiugždytė

Šis straipsnis buvo paremtas Rositos Lekavičienės, Zitos Vasiliauskaitės, Dalios Antinienės ir Junonos Almonaitienės parašyta knyga „Bendravimo psichologija šiuolaikiškai„, kurią išleido „Alma Littera“ leidykla.