Categories
Laimė Tadas rašo

Patikimas būdas pasijusti geriau

Šiame straipsnyje apžvelgsime savo neigiamas emocijas ir ką daryti, kad pasijustum bent šiek tiek geriau. Šypsausi.

Nuo mažens esame įpratę neigti ir kovoti su savo baimėmis, pykčiu, kalte ir kitais neigiamais jausmais. Gaila – tai nėra veiksminga, o dažnai verčia jaustis netgi dar blogiau.

Kviečiu pastebėti ir suprasti: visi jausmai ir mintys yra Tavęs dalis. Tai nesi Tu – tai yra Tavo dalis.

Kaip vaivorykštė, atsiradusi iš vandens lašelyje lūžusio saulės spindulio, turi visas spalvų gamas, tačiau savo prigimtimi yra saulės šviesa, taip ir jausmai yra dalis Tavęs.

Laisvė nuo neigiamų jausmų galima tik tada kai kova su jais baigiasi. Kol kovosi su šiais jausmais, tol klimpsi į juos kaip į smalą, kurioje sunku judėti bet kuria kryptimi. Kovodamas atiduodi visą savo galią savo oponentui, šiuo atveju – jausmui.

Užteks kovoti ir neigti savo jausmus. Pagalvok kiek metų tai jau darai ir koks rezultatas? Ar tapai laisvesnis ir laimingesnis? Ar gerai jautiesi kai taip darai?

Duok sau erdvės leisti savo jausmams judėti laisvai ir parodyk juos sau pilnai. Turėk kantrybės ir nieko nesitikėk. Palauk kol pamatysi, kad savo šaknyse jie yra dalis Tavęs. Tai pastebėjus natūraliai atsiras priimtinumas ir meilė savo jausmams.

Meilėje baigiasi kova ir tie negatyvūs jausmai praranda savo galią. Jiems taip patinka Tavo meilė, kad ima ir ištirpsta joje.

Kai ateina liūdna nuotaika darau Edgaro Tolios (Eckhart Tolle) rekomenduotą pratimą: atsisėdu ir vaidindamas liūdnas veido išraiškas sakau sau keletą kartų, „Dabar Tadas bus liūdnas…“. Šio pratimo veiksmingumo paslaptis yra ta, kad taip sakydamas pradedu priimti situaciją tokią kokia ji yra ir tada savijauta pradeda keistis.

Išdrįsk priimti savo jausmus.

===========================================

Simos atsiliepimas apie paleidinėjimo audio įrašus:

Aš buvau labai nepasitikinti savimi, todėl pagrindinis metodo pirkimo tikslas buvo tapti pasitkinčia savimi. Teisybę pasakius dar yra kur tobulėti, tačiau paleidinėjimas stipriai padeda judėti norima kryptimi, o ir jaučiuosi turinti žymiai daugiau energijos. Net aplinkiniai pastebi pokyčius manyje 🙂

Sima, 31m

Įsigyk paleidinėjimo audio įrašus ČIA

Categories
Tadas rašo

Apie Demonstraciją

Nurašyta ir išversta stenograma iš Lester Levenson „Will Power“ audio:
Nesvarbu, mes suprantame tai ar ne, tačiau nuolatos kontroliuojame materiją. Nesvarbu, norime to ar ne. Neįmanoma nuolatos nebūti kūrėju. Visi kuriame kiekvieną dieną. Mes to nepastebime, nes tiesiog nežiūrime į tai. Kiekviena mintis, nesvarbu kokia, materializuojasi fiziniame pasaulyje. Neįmanoma, kad mintis ne materializuotųsi, išskyrus tas, kurias pakeičiame priešingomis. Jeigu tokiu pačiu stiprumu pasakome priešingai negu pagalvojome šiek tiek ankščiau, tai tiesiog tai neutralizuojame. Tačiau bet kuri nepakeista arba neutralizuota mintis materializuosis ateityje, net jeigu ir ne iš karto. Taigi demonstraciją, kurią stengiamės taip sunkiai pasiekti, mes darome nuolatos, net nesuprasdami, kad tai darome. Viskas, ką mums reikia padaryti, tai sąmoningai nukreipti ją palankia mums kryptimi.

Viskas, ką kiekvienas turi gyvenime, yra demonstracija. Negalėtumėme to patirti, jeigu neturėtumėme minties apie tai iš ankščiau. Jeigu nori žinoti, koks yra tavo mąstymas, tai būtent tai, kas tave supa, tai ką turi. Tai tavo demonstracija. Jeigu tai tau patinka, pasilik tai. Jeigu ne, pradėk keisti savo mąstymą, susikoncentruok į tai, ko iš tikrųjų nori, kol tos mintys taps dominuojančios – ir kad ir kokios tai mintys, jos materializuosis pasaulyje. Ir kai pradėsi sąmoningai demonstruoti mažus daiktus, tada gal suprasi, kad vienintelė priežastis, kodėl jie maži, tai todėl, kad tu nedrįsti galvoti kitaip. Tačiau ta pati taisyklė ar principas, kuris tinka demonstruoti pensą, tinka demonstruoti ir milijardui dolerių. Protas nustato dydį. Kiekvienas, kuris gali demonstruoti dolerį, gali demonstruoti ir milijoną dolerių. Pastebėk, kokiu būdu demonstruoji dolerį, ir kitą kartą tiesiog pridėk šešis nulius prie jo. Geriau turėk milijono (užuot vieno dolerio) sąmonę.

Tai siejasi su tuo, ką aš sakiau, kad nėra skirtumo tarp dvasinio ir materialaus pasaulio, kai tai pamatai, materialus yra tiesiog mūsų proto projekcijos į visatą, pasaulį ir daug kūnų. Ir kai pamatome, kad tai tik mūsų proto projekcijos, kad tai tik paveiksliukas, kurį patys sukūrėme, mes galime labai lengvai jį pakeisti. Akimirksniu. Taigi pakartosiu: Kiekvienas demonstruoja ir kuria kiekvieną akimirką, tai ką jis ar ji galvoja. Tu neturi pasirinkimo. Tu esi kūrėjas tol, kol turi protą ir galvoji. Pakilti aukščiau kūrybos, mes turime pakilti aukščiau proto, o aukščiau proto yra visko Žinojimo karalystė, ir tada nėra poreikio kurti. Tai aukštesnė už kūrybą būsena: tai esaties, būvimo būsena, kartais vadinama Būtimi, Sąmone. Tai tiesiog aukščiau proto. Tai aukščiau kūrybos. Protui labai sunku įsivaizduoti, kas yra aukščiau kūrybos, nes jis tiesiogiai įtrauktas į kūrybą – kūrybos procesą. Tai visatos kūrimo instrumentas ir visko, kas nutinka pasaulyje ar visatoje. Paėmus šį daiktą pavadinimu protas neįmanoma įsivaizduoti, kas yra aukščiau kūrybos, nes jis tik kuria. Protas niekada nepažins taikos (tylos), nes turi nukeliauti aukščiau proto, tam kad pažintum taiką (tylą), tam kad pažintum Begalinę Būtį, kuri esame – tam kad pažintum, kas yra aukščiau kūrybos. Galutinė būsena yra virš kūrybos. Paskutinė Būsena yra nesikeičianti. Kūryboje viskas nuolat kinta. Todėl, kūryboje nėra Galutinės Tiesos. Taigi, kad demonstruotum tai, ką nori, turi suprasti, kad privalai galvoti tik apie tai, ko nori ir gausi tik tai, jeigu taip darysi. Galvok tik apie tai, ko nori ir tik tai gausi nuolat, nes protas tik kuria. Gražu ir lengva, argi ne? Tai pat, pasveikink save už tai, ką nemėgstamo sukūrei. Tiesiog pasakyk: „Oh, pažiūrėk ką aš padariau.“ Juk kai supranti, kad kuri tai, ko nemėgsti, tu tebeesi kūrėjo pozicijoje. Jeigu tau tai nepatinka, tereikia apversti tai aukštyn kojom ir patiks.

============================

Paulės atsiliepimas po savaitės paleidinėjimo meditacijos audio įrašų naudojimo:

Manau pagrindinis laimėjimas – dingo baimė bendrauti su žmonėmis! Pasidariau ramesnė. Ir dar, ankščiau pastoviai žmonėse ieškojau trūkumų, dabar gatvėse, transporte, tiesiog priimu juos kaip savo gyvenimo dalį. Ačiū labai.

Paulė M., 30m., konsultantė

Įsigyk paleidinėjimo audio įrašus ČIA.

Categories
Laimė Sėkmės psichologija

Gyvenimas pagal Bruce Lee (I dalis)

„Saviaktualizacija – svarbus dalykas. Noriu įrodyti žmonėms, kad visų žmogaus sugebėjimų ir potencijų realizacija yra svarbi ne vien dėl įvaizdžio. Tikiuosi, kad sąžininga saviraiška taps vidiniu pažinimu“ – Briusas Li

Briusas Li pakeitė kovos menus, Azijos ir Amerikos kiną, galybės mokinių ir jo talento gerbėjų pasaulį. Tačiau šis poveikis nėra laikinas – Briusas Li iki šiol įkvepia ir jaudina skirtingus visuomenės sluoksnius.

Susidomėjimas jo asmenybe nuolat auga, dauguma jį laiko šiuolaikiniu filosofu ir net pranašu, nes jo žodžiai padeda atrasti nūdienos problemų sprendimus. Jis laikomas disciplinos, jėgos ir išminties pavyzdžiu.

Li filosofija formuoja tobulesnio pasaulio vaizdą – pasaulio be kančios, prietarų, korupcijos, neišmanymo. Li žodžiais, „meilės, taikos ir brolybės“ pasaulį.

Briuso Li filosofija

Briusui Li filosofija buvo ne mokslinė disciplina, o kiekvieno žmogaus vartai į nuostabius dvasios nuotykius, kurie sulaužo žmogaus galimybių ribas ir naikina abejonių ar nesaugumo šešėlius.

Briusas Li tvirtino, kad būtina pasirinkti savo tiesos kelią, jis skatino tuos, kurie palaikydavo jo požiūrį. Li buvo asmeninių teisių ir asmeninės saviraiškos, kuri pabrėžia individo suverenumą, čempionas.

Jis taip pat kalbėjo apie rimtesnius tikslus, apie visų žmonių vienybę ir dirbtinių barjerų link brolybės – tautybės, etniškumo, skirstymo į klases, kurie trukdo gyventi nepriklausomą ir vienas kitam lygių žmonių pasaulyje – pašalinimą.

Briusas Li atmetė aklą paklusimą išorinei valdžiai. Jis įtikinėjo žmones, kad šie vertintų savo gyvenimą kaip didžiausią vertybę, jis garbino „gyvenimo menininkus“, puoselėjančius savo įsitikinimus ir besipriešinančius tradicijoms bei visuomenės nuomonei.

Li teigė, kad „mes dažniau tikime tuo, ką siekiame pamėgdžioti, nei tuo, kas yra iš tikrųjų“. Todėl skatindavo ieškoti atsakymų į sudėtingiausius klausimus savyje. Dauguma žmonių nežino, kuo galima pasitikėti, jie nepasikliauja savo impulsais ir bijo ateities nežinomybės. Nesirūpinama dvasia, sustingo protas – leidžiama kitiems „imti viršų“ ir spręsti iškilusias „tikrąsias“ problemas.

Toliau šiame ir kituose straipsnio dalyse pateiksime Briuso Li mintis įvairiais gyvenimo klausimais. Šioje dalyje aprašysime gyvenimą apibendrintai, o taip pat ir tuštumą, laiką, realybę, net mirtį.

Keli pirmieji principai

Pradžia – tuštuma. Norėdamas atsigerti vandens iš manojo puodelio, turi ištuštinti savąjį. Mano drauge, atsikratyk išankstinių nuostatų ir būk neutralus. Ar žinai, kodėl šis puodelis toks naudingas? Nes jis – tuščias.

Gyventi – nuolat turėti savo požiūrį. Gyventi – nuolat išlaikyti savo požiūrį, todėl palik tą šydą, kuris skyrė atsiskyrėlišką, visuomenės nuomonių nulemtą gyvenimą ir tiesiog priimk tai, kas yra sakoma. Turėk omenyje: nesiekiu nei jūsų pritarimo, nei nenoriu jūsų skatinti. Nedaryk išvadų, „taip yra“ arba „tai yra tai“. Džiaugsiuos, jei nuo šio momento visko pradėsi siekti savarankiškai.

Manipuliacija ir kontrolė nėra vieninteliai gyvenimo malonumai. Tam, kad taptum savimi, išmoktum užimti tinkamą vietą gyvenime, harmoningai ugdytum savo asmenybę, atsikratytum spontaniškumo, turi suprasti, jog manipuliacija ir kontrolė nėra vieninteliai gyvenimo malonumai – taip, taip, taip!

Kartais gyvenimas būna nemalonus. Gyvenimas – nuolat vykstantis procesas, kurio kelyje kartais pasitaiko nemalonių dalykų – jie gali palikti randą, tačiau gyvenimas teka, nes stovintis vanduo greitai išdžiūsta. Tęsk kelią drąsiau, mano drauge, nes kiekviena patirtis – pamoka. Gyvenk visavertį gyvenimą, kartais jis būna gražus, o kartais – ne.

Gyvenimo tobulumas slypi paprastume. Kai atsisakai materialinių vertybių naudos, atsižadi pasipūtimo, savanaudiškumo, nuslopini troškimus, tuomet gali atrodyti, kad tobulam gyvenimui kažko trūksta, kad pilnatvė yra tuščia. Toks gyvenimas ryškus kaip šviesa, tačiau neakina. Kitaip tariant, tai – harmonijos, vienybės, pasitenkinimo, ramybės, pastovumo, savišvietos, taikos gyvenimas, ilgas gyvenimas.

Praeitis, dabartis ir ateitis. Mielas drauge, galvok apie praeitį remdamasis malonių, vertingų, teikiančių pasitenkinimą įvykių prisiminimais. Apie dabartį? Galvok apie ją remdamasis iššūkiais, galimybėmis ir laimėjimais, kurių priežastimi gali tapti tavo talentų ir energijos panaudojimas. O apie ateitį – kad tai laikas ir vieta, kur galima siekti bet kurio tikslo.

Realybė yra būti savimi. Norint tapti savimi, reikia būti savimi. Realybė savo būtyje – daikto būtis. Šia prasme būtis – būti laisvam pirmine prasme – nebūti apribotam sąsajomis, ribomis, pomėgiais, painumais.

Menas mirti. Kaip ir kiekvienas, norite surasti pergalių kelią. Ir niekada nepažinti pralaimėjimo kelio. Atsikratyti pralaimėjimo naštos – priimti ją arba išmokti mirti. Kai tą suprasite, atsivers gyvenimo tėkmė ir harmonija. Takumas – minčių atlaisvinimo kelias. Turite atsikratyti garbėtroškiškų minčių ir įvaldyti mirties meną.

Apie poreikį prisiminti. Prisiminimai – vienintelis rojus, iš kurio negalime būti išvaryti. Malonumas – vystanti gėlė, prisiminimai – išliekantis aromatas. Prisiminimai tęsiasi ilgiau nei dabarties realijos. Ilgus metus prisimenu žydintį augalą, o ne jo vaisius.

Eugenijus Kaminskas

Kitoje dalyje skaitykite apie žmogų, protą, žinias bei laimę.

Categories
Laimė

Teatras. Koks jūsų vaidmuo?

Prisiminkite didžiulį teatrą, kuriame buvote. Dabar įsivaizduokite, kad gimėte ir užaugote teatre. Visas Jūsų gyvenimas tik teatras ir pertraukos tarp seansų. Miegate kėdėse, valgote teatro kavinėje, bėgiojate po teatro koridorius su kitais vaikais. Žiūrite visus spektaklius, kurie keičiasi, o aktoriai išraiškingais balsais ir dirbtiniais judesiais bėgioja po dekoracijų sukurtą sceną. Tėvai nuolatos sėdi rimti kėdėse ir stebi viską lyg stebuklą.

Tokiam vaikui natūralu galvoti, kad maistas atsiranda kavinėse, jog tie spektakliai tai kažkas tikro, muzikantai lyg dievai, aktoriai – gyvenimo pažibos ir pavyzdžiai. Jam natūralu galvoti, kad gyvenimo tikslas yra kažkas, ką jis renkasi iš tų kelių pasirinkimų teatre. Beje, jis teatro teatru nevadina, nes jam tai – „realus gyvenimas“!

Tikriausiai pamatėte, kur link jau čia lenkiu (juokiuosi.). Išties, pagalvokime, kuo tai skiriasi nuo mūsų gyvenimo. Mes užaugome pasaulio teatre. Televizorius su „visuomeniniu gyvenimu“, internetu yra scena, kur atsiranda „teatro žvaigždės“. Pažiūrėję filmą, kitą nusprendėme būti gražuole ar asmens sargybiniu, ar teisininku, o gal aktore. Nešiojame rūbus, mintis, šukuosenas ir visa kita, ką parodo scena. Maistas mums asocijuojasi su parduotuve ar kavine. Kas yra geras gyvenimas mums pasakė scena, o kas yra blogas gyvenimas mums pasakė.. scena! Praktiškai visi Jums atkartos, kas yra gerai ar blogai, nes matė tik sceną..

Reklamuotojai žino, kad tam, jog žmogus pirktų prekę, jam reikia reklamą parodyti keletą kartų. Kodėl? Pvz., man į galvą gali šauti mintis nueiti į virtuvę pavalgyti, bet aš tas mintis kuriam laikui atidėlioju. Jos kartojasi, sukasi ratu prote ir aš apsiprantu. Dar keletą akimirkų ir aš jau valgau virtuvėje. Tą patį daro reklama – iš pradžių jos su savo produktu lyg svetimos, vėliau pakenčiamos, dar vėliau savos, galiausiai nuosavybė ir gyvenimo dalis. Džiaugiasi verslininkai.

Tam, kad atliktume veiksmą, mes turime turėti mintį, o kai ta mintis tampa pakankamai stipri ir mums pažįstama – ji tampa veiksmu, kurį mes atliekame. Tam, kad suvaidintum Kalėdų Senelį, turi įsijausti į personažą, o tai tėra tik mintis ir prisiminimas tavo paties vaizduotėje. Kuo labiau įsijauti į tuos paveiksliukus savo galvoje, tuo geriau išeina pamėgdžioti, atkartoti, dainuoti ir vaidinti.

Politikai, aktoriai, dainininkai, teisininkai, buhalteriai, lektoriai, mokytojai, verslininkai, direktoriai, sportininkai, kunigai, namų šeimininkės ar kas tik norit – visi yra įsijautę į savo veiklos sričiai būdingas mintis ir vaidina geriausiai, kaip gali. Tai tėra spektaklis. Gerai įsižiūrėję pamatysite, kad jie dėvi tik tam tikrus rūbus, tipiškas šukuosenas, kalba tik tam tikroje, ribotoje, aplinkoje ir pan. Tai tėra žaidimas, kurio scena – pats pasaulis, kurį kiekvieną dieną matote.

Kas šimtą metų pasaulyje pasikeičia visi aktoriai ir praktiškai visos scenos su vienetinėmis išimtimis. Viskas, kas yra aplink mus, turi savo pradžią, eigą ir pabaigą. Laimingi.lt jau atsirado, egzistuoja, toliau seka tik pabaiga. Nuotaikos, žmonės, įvykiai, mados ateina, tam tikrą laiko tarpsnį egzistuoja ir praeina. Viskas, ką mes matome, beveik praėjo du etapus – liko tik pabaiga.

Prieš šimtą metų, kai pasaulio laukuose buvo kiti aktoriai ir vaidino kitose scenose, jie turėjo daug „svarbių“ reikalų, vilčių, užmojų, planų, madų ir pan. Kiek visa tai dabar svarbu? Tik mes kažkodėl manome, kad su mumis yra kitaip. „Medicina prailgins gyvenimo amžių iki begalybės. Gyvensiu amžinai, būsiu labai turtingas (-a), viskas bus puiku“, tokia yra amžina mada, kurios laikosi milijardai. Ar tikrai taip bus?

Pirštai atsisako rašyti tokiomis temomis, bet Tiesa dažnai prasilenkia su „praktiškumu“. Prasilenkia su visomis „gyvenk pozityviai ir nežiūrėk į neaiškias gyvenimo tiesas“. Čia „praktiškas pozityvumas“ sako: tiesiog užsisuk, nusišypsok ir sakyk pirmadieniais „gyvenu puikiai“, antradieniais „jaučiuosi nuostabiai“ ir t.t. O kai ateis susidūrimas su rūgščiu momentu gyvenime, tiesiog užsimerk ir toliau vaidink tai, ką išmokai, žiūrėdamas į sceną (pvz. „pakeisk požiūrį“). Tiesa prasilenkia su „būk įsižeminęs ir realus“, nes net ir žemė kartais dreba taip stipriai, kad banguoja it jūra su visais aktoriais. Tad viskas lenkiasi Tiesai, o ne ji kažkam.

Nėra šiame pasaulyje nė vienos vietos išorėje, už kurios galime laikytis ir sakyti, jog „čia būsime saugūs“. Jeigu ne žemė ar namai, tai kūnas sudrebės, ir turėsime pripažinti viso šio teatro laikinumą. Tada galvosime: „ar tai buvo tikra?“, „ar gerai elgiausi?“, „ar tas spektaklis buvo tikras?“.

Gilus žvilgsnis į save parodys ieškančiam, jog vienintelis dalykas, kuris yra tikras, yra Jis pats be visų vaidmenų. Tai vienintelė tvirta vieta Jumyse, kuri ima skleistis po ilgų paieškų. Ar tai būtų sapnas, išprotėjimas, vaikystės atsiminimas ar tiesiog skaitymas šio straipsnio – visur buvo tas stabilus „aš esu“ pojūtis. „Aš esu“ negriūna ir nelūžta, nedega ir nekinta. „Aš esu“ Jumyse šviečia kaip vienintelė ramybės vieta, nes ramybė yra ten, kur nėra keitimosi. „Aš esu“ Jumyse yra meilės šaltinis, nes jis nedaro sąlygų vaidinimams, jis mato juos visus tokius, kokie jie yra. „Aš esu“ priima, niekada nepyksta, viską jau seniai pamiršo ir atleido, nes ten nėra kaltų.

Spektaklis juokingas ir jis visada patiria fiasko – išnyksta. Vaidmenys, o ne aktoriai, laikosi įsikabinę minčių, bet gyvybėmis moka pastarieji. Vaidmenims reikia „to“ ir „ano“, bet pačiam vaidintojui nereikia nieko, jeigu – jis nepaliestas, kaip siela nepaliesta kūno.

Darbuotojas savo darbe galvoja: „čia mano stalas“, „mano įrankiai“ ir t.t., bet širdies gilumoje jis žino, kad tai nėra jo stalas ir nėra jo įrankiai. Jam pakeitus darbą, tai nebebus jo stalas ir nebebus jo įrankiai, ir jam tai visiškai neberūpės. Taip galime ir mes žiūrėti į visus savo „savo“. Bus daug daugiau harmonijos gyvenime.

Keiskime tai, ką reikia keisti. Darykime tai, ką reikia daryti, ir juokimės iš to taip pat lengvai, kaip aktorius keičia savo vaidmenis. Matykime, jog tai tik žaidimas, kuris trunka tik keletą minčių ir būsime išsivadavę nuo didžiosios dalies savo neišmanymo – savanaudiškumo.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Motyvacija

Pastangos be pastangų

Nors „rašosi“ visai be pastangų, bet visada prireikia pajausti pastangas, bandant sugalvoti užburiančią pradžią. O ir ta pati užburia turbūt tik patį mane. Šiame rašinuke, kuris, tikėtina, bus trumpas, pasidalinsiu įdomia įžvalga apie gyvenimą be pastangų, kurį gyvenate Jūs asmeniškai.

Šast į vieną šoną, šast į kitą – sklaidome mintis, darbus, jausmus, pokalbius ir visa kita, o tam reikalinga energija. Eiti reikalinga energija, valgyti reikalinga energija – viskam reikia bent šiek tiek. Veikla, didelė ar maža, protinė ar fizinė, vyksta su pastangomis. Viskam reikia bent trupinuko.

Iš šono atrodytų, lyg pastangos yra valdymo pultas, su kuriuo mes reguliuojame viską gyvenime. Toks jausmas, kad pastangos yra neišvengiamos, ir tai kažin, ar ką džiugina… Bet pabandykime užbėgti neišvengiamybei už akių – ar reikia pastangų, kad jaustume pastangas? Sustokite ir pabandykite vidumi pajausti. Galite pabandyti pajausti pastangas – jausti pastangas??? Sviestas sviestuotas, vanduo vandenuotas, nulis plius nulis. Pasirodo, ne. Atsiveria tik paprasčiausia tuštuma ir pasimato, jog pačios pastangos tėra jausmas, kurį išgyvename be pastangų. Ir kadangi tai yra tiesa, tai viskas šiame gyvenime yra visiškai be pastangų, nes pastangos jaučiamos be pastangų (tikiuosi, galva nesusisuko).

Mes patiriam pastangas, kaip ir bet kurį kitą jausmą ar patyrimą. Rega, lytėjimas, klausa tiesiog nutinka. Jausmai: apatija, meilė, džiaugsmas, baimė, pyktis, pastangos, palaima tiesiog nutinka. Tam, kad jie nutiktų, visiškai nereikia stengtis. Viduje yra vieta, kuri nejaučia pastangų, bandant jas pajausti, todėl pastangos nėra būtinos. Niekur absoliučiai. Laisvi nuo pastangų. Plaunant indus, skaitant ilgus straipsnius, kilnojant svorius (!) ir visur kitur.

Kai pajaučiate pastangas, tiesiog paklauskite savęs, ar reikia pastangų, kad jaustumėt šias pastangas, ir jos kaip mat atsipalaiduos, nes tai tėra jausmas. Pastangos, ačiū Dievui, yra gražius suvokimus atnešantis į gyvenimą jausmas.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Laimė

Leisk mintims žaisti

Juokiuosi aš – pasijuok ir tu kartu; visa visata sukasi šviesoje ir juda juoko ritmu. Gyvenimas atrodo rimtas, kai jį pakiši po rimtumo rūku, bet juokas puikiai sklinda ir pačiu rūku!

Gyvenimas tampa „kažkoks“, kai stabdai mintis galvoje. Jeigu jos bent kiek prislopsta – žaidimas tampa nebeįdomus. Mintis niekada nestovi vietoje, nes ji nori judėti ir leisti ateiti kažkam naujam.

Pažiūrėkite į pačią mintį – kas tai? Jūsų galvoje prieš pat akis sukasi paveikslėliai, kurias mes vadiname mintimis. Kas tai? Ar jos nepanašios į vaivorykštę, kuri turi septynias spalvas: raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna, violetinė? Tai tik spalvotas šviesos žaismas, kuris mums kažkokiu būdu tapo tikras ir gal net rimtas!

Galbūt jaučiatės slogiai? Leiskite mintims išsisiusti, leiskite joms judėti – nestabdykite stabdymo (stabdymas ar kančia yra žaidimo dalis), lai jos siaučia prote. Gana stabdyt, nei mintys, nei pasaulis niekada nesustoja – viskas visą laiką keičiasi, net ir muziejai. Leiskite joms išsisiust. Pabandykite. Pabandykite. Pabandykite. Pabandykite. Pabandykite. Žaidžia. Žaidžia. Žaidžia. Žaidžia. Juokiasi. Juokiasi. Juokiasi. Juokiasi. Juokiasi. Juokiasi ir dar kartą juokiasi! Na ir kaip? Patiko? Leiskim pažaist ir garsams, ir jausmams – viskam.

Leisk žaist šviesai mintyse, leisk žaisti liūdesiui ar baimei – nesvarbu kokie sunkūs jie yra – džiaugsmui ir meilei. Ir kam tau reikia skaityti tokias nesąmones? (Juokiuosi.) Kam man rašyti visas šitas „sąmones“? ;] Tiesiog žaisk.

Žaidimas visada „pramuša“. Gali pabandyti dabar džiaugtis ar mėgti save (bet ne per daug)? Išeina tai daryti ne per daug? Tai yra žaidimas. Leisk minčių švieselėms tiesiog išsisiusti, lai siunta, juda juoko ritmu, nusinešdamos seną, ir atneša tai, kas amžinai nauja.

Liudas Vasiliauskas
Laimingi.lt

Categories
Motyvacija

Tikras tikėjimas savimi ir stiprybė

„Ei, tikėk savim ir būk stiprus“ sako knyga, kurią skaitai prieš miegą. Su atodūsiu užverti ją, pakėlęs antakį, ir svajoji, kaip tai padaryti. Nors tuo metu atrodo, kad tai vienintelis dalykas pasaulyje, kuris tave išgelbėtų, tu tik puoselėji viltį pasakydamas sau „kada nors, kaip nors..“ ir neri į sapnų karalystę, norėdamas užsimiršti. O kiek vakarų aš taip pralaukiau! Net pats nesuprasdamas ir vis puoselėdamas auginau tą ketinimą tikėti savim. Išaušta diena, kai atrodo, kad tikrai tiki savim ir esi stiprus, bet … yra kažkoks „bet“, ir tada galvoji: „pasiekta ar ne? kas tai ir kaip tai atlikti?“.

Augdamas vidumi imi pastebėti, jog viską reguliuoji pats. Mintis, jausmus ir netgi tai, ką mes vadiname instinktais. Instinktas yra vienas iš labiausiai žmogaus stiprybę neigiančių sąvokų. Tai lyg kažkas, kas turi galią viršum tavęs, nepaisant tavęs. Yra pilnų įrodymų, kad instinktas yra tik sąvoka, o ne prievolė prieš gamtą. Tuos įrodymus galime ir gal netgi turime įrodyti patys sau moksliškai.

Žinote tą momentą, kai pamatome žmogų ir nėra aišku, kokios jis lyties? Žiūri į žmogaus kojas, rankas, visur kitur ir neaišku, o galvoje sukasi: „vyras ar moteris?“ Ir staiga paaiškėja, kad tai priešinga lytis IR TIK TADA staiga „įsijungia“ geismas, kurį vadinam „instinktu“. Taigi mūsų intelektas pradžiai turi duoti „instinktui“ leidimą ir nuo tada mes tampam paklusnūs jausmui. Kai buvau mažas vaikas, vienas bičiulis į kiemą atsinešė dirbtinę gyvatę, su kuria žaidžiant buvo panašu, kad žaidi lyg su kažkokia guma, bet staiga paaiškėjo, kad ji ne guminė ir ne dirbtinė, o gyva! Kiek baimės buvo! Vėlgi, buvo intelektinis leidimas – sprendimas baimei pakilti. Arba Jums kaip nors „sušviečia“ pasižiūrėti tarantulų (tie dideli vorai) patelių puotą, ir Jūs išsigąstate vaizdų monitoriuje! Juk jų čia nėra (fiziškai), bet baimės „instinktas“, o gal geriau tiesiog „jausmas“, yra. Taigi instinktas yra kintamasis, kuris priklauso nuo sprendimo. Stiprus jausmas + nekontroliuojamas sprendimas = instinktas.

Lygiai tas pats jausmo ir leidimo principas galioja tikėjimui savimi ir buvimui stipriu. Mes net nepastebim, jog leidžiam sau tikėti dvejonėmis, o ne savimi. Atėjus keblumams, net nesuprasdami leidžiam sau būti silpniems, kai galim nuspręsti būti stiprūs. Tad reikia kiekvieną kartą, nuspręsti būti stipriems, degančiu ryžtu pasakyti, kad tiki savimi. Gal dvejonės taip lengvai nepasiduos, bet tiesiog sau viduje sakyk ir nuspręsk, kad, nepaisant nieko, būsi stipresnis, atstovėsi dar vieną raundą.

Gana tikėti dvejonėmis, gana tikėti savo asmenybe, kuri kinta perskaičius bet kurią knygą ar pabendravus su stipresniu žmogumi. Gana būti tuo, kurį viskas visą laiką stebina. Gana taip stipriai reaguoti į gyvenimą – nuspręsk, kad gyvenimas reaguos į tave ir kurk pats, įskaitant asmenybę.

Vienintelė vieta iš kur ateina gigantiška stiprybė ir tikėjimas yra ta tyla ir tuštuma, kuri atsiranda paklausus savęs „kas aš?“. Nėra jokios būtinybės atsakyti sau – tai ne testas. Ten tiesiog tyli vieta, kur visada glūdi stiprybė. Tai ta pati vieta, kurioje Jūs būnate, kai skaičiuojate sekundes nuo žaibo blyksnio iki griaustinio garso. Iškart po blyksnio tampat labai budrūs ir ta tuštuma atsiveria.

Ši „būsena“ yra gryna sąmonė, ten tuščia ir tyra. Ji viską tik pastebi ir paliudija, kai joje plūduriuoja mūsų mintys ir džiaugsmingai nardo intelektas. Dėl to sąmonės jausmo mes nejaučiam, kad senstam, nes tas „aš“ jausmas niekada nekinta viduje. Kai dabar sakote ir kai sakėte sau vaikystėje „aš“, jaučiam tą patį „aš“ sąmonės jausmą, todėl visada atrodo, kad kažkur YRA stabilumas, ir tai mes vadiname viltimi. Mus gali deginti, bet tas stebėtojas viduje vis tiek toks pats „aš“. Prisiminkite save tikrai blogoje situacijoje… tas jausmas net ir ten buvo lygiai toks pats – iš ten Jūs gavote stiprybę peržengti tą momentą.

Stiprybė ateina būtent iš to stebėtojo – sąmonės jausmo, kuris stebi viską iš šalies ir sako „tebūnie taip“ visoms situacijoms. Kai tai įvyksta – tu vėl turi jėgų! Esi piktas.. pastebi iš šono, kad esi piktas ir sakai: „O! Aš piktas! Visai įdomus jausmas..“ ir žiūrėk – atsigauni, o jausmas praeina. Visas situacijas galima matyti „iš šalies“, iš to neutralaus „aš“ jausmo, kur gali išlikti ramus ir viską tik stebėti. Iš ten mes galim būti stiprūs, nes sąmonė yra visada tokia kokia yra – nepaveikiama.

Kai būna sunku, tiesiog trumpai prisimink, kad dvejonės esi ne tu, jog jomis nereik tikėt. Sakyk sau „aš“ (tas sąmonės jausmas) esu stipresnis, tiesiog sakyk sau ir jausk „aš“, kad esi, ir pamatysi, kad iškart bus lengviau. Neatiduok sprendimo dvejonėms – neverta. Net pačiose sunkiausiose situacijose sakyk sau, kad esi stiprus, ir jėgų iškart atsiras. Neišeina? Tuo momentu įsivaizduok, kad išeina, ir išeis.

Panašu, kad laivai per audrą turi atsukti savo priekį prieš bangas, kurios juos sutalžytų, jei galėtų suduoti į šoną. Tą patį tikėjimo ir stiprybės smaigalį turime atsukti prieš jausmų bangas ir mes, ir lyg sakyti kiekvienai bangai „taip, tebūnie taip“, nes kitaip – mes bėgam ir esame silpnuose netikėjimo instinktuose.

Liudas Vasiliauskas
Laimingi.lt

Categories
Laimė

Svarbiausia

Na ką, vėl „papuolėm“ – ruduo (juokiuosi). Kas galėjo pagalvoti?! O gal vis dėlto ruduo yra gerai? Apsidairai aplinkui – daug spalvingų medžių, šviežių fotografų (vėl juokiuosi!). Šia džiaugsmo nata pradedu rašinuką, kuris nupasakos nuo ko priklauso minčių kokybė – mat vieni „užsirovė ant rudens“, o kiti džiaugiasi jo sulaukę. Tema, atrodytų, banali, bet įsigilinus – esminė.

Gaunu pakankamai laiškų su klausimu, ką daryti su tuo, kad yra „štai tokia ar kitokia“ situacija (jaudulys, problemos ir pan.) ir kaip ją išspręsti. Visi šie laiškai, kaip ten bebūtų, turi vieną ir tą pačią šaknį – sudrumstą, netvarkingą ar menkai prižiūrimą protą. Turiu omenyje ne pačias smegenis (juokiuosi), o mintis.

Kad būtų aiškiau, ką turiu galvoje, pasitelkime paprastą pavyzdį. Tarkim, mes nusprendėme pastatyti namą. Ateiname į statybvietę, kur išsirikiavę laukia puikūs statybininkai (tokie su oranžiniais šalmais ir žėrinčiais plaktukais), bet jie, iš esmės, negali nieko padaryti, kol mes jiems neįteiksime namo brėžinio. O kas yra brėžinys? Mintys, IŠ KURIŲ kilo statinys. Norite pirkti batus? Turite apie juos galvoti PRIEŠ pirkdami. Užsimanėme eiti į kitą kambarį? Turime pagalvoti apie tai PRIEŠ eidami.

Tad visada yra mintis prieš veiksmą. Visi mūsų gyvenimo įvykiai prasidėjo iš minties. Taip, netgi ir tas, kai mes neatsargiai parkritome, ir tada, kai mus apšaukė kaimynas. Tęsiam? Pagalvokite apie bet ką, kas šiandien ar vakar jau spėjo nutikti, ir tiesiog pabandykite atsekti mintį, kuri buvo gal prieš minutę, o gal prieš metus.

Esmė ta, kad priežastinė mintis visada buvo, ji visada būna. Viskas, kas nutinka, turi priežastį. Viskas, kam galima pateikti klausimą „kodėl?“, turi priežastį, ir pirmiausia ateina mintis. Todėl mintys ir proto būklė daro esminę įtaką gyvenimo sąlygoms ir įvykiams. Bloga nuotaika – viskas krinta iš rankų, mašinos, liftai, žmonės ne laiku ir ne vietoje. Gera nuotaika? Viskas kaip sviestu patepta ir dar šiek tiek pablizginta!

Tad viskas yra iš proto – visos gyvenimo situacijos ir problemikės. Atjunkime visiems protus, ir viskas pasaulyje sustos, visos problemos baigsis, visi mechanizmai pails, ir gamta švelniai perims vairą. Įjunkime protus, ir mechanizmai vėl pajudės, ambicijos šaus į viršų – spektaklis tęsis.

Kiekvieną rytą aš ir Jūs – mes visi kartu – įjungiame protelius: kokie jie yra – taip mūsų gyvenimai ir atrodo. Metas prisiimti visą atsakomybę už gyvenimą. Prisiimkime atsakomybę už savo mintis, nes jos yra visa ko priežastis. Tik dauguma paklausime: „Juk jis toks nepaliaujamai triukšmingas! Kaip aš jį sukontroliuosiu?“ Atsakau: proto valymo praktikomis, meditacija. Tai yra vienintelis kelias.

„Aš visai neturiu laiko visokioms kvailoms meditacijoms!” Puiku, bet atmink, kad tai yra didelė privilegija šiame gyvenime. Praktikos sutvarko protą – padaro jį skaidrų, aiškų ir džiaugsmingą, o tada visi geri dalykai eina savaime – akivaizdu. Žinoma, jį reikia prausti, kaip ir kūną – kiekvieną dieną; bet tikrai nemanyk, jog tai nuobodu ar kad tai ne tau – nesąmonė. Tai tau. Tai taip TAU, kad nė neįsivaizduoji.

Kai protas aiškus, žvalus ir tylus – eini gyvenimu juokdamasis, salsti viduje, viskas ateina laiku ir vietoje. Draugai, laimė, namai, pinigai, džiaugsmas, charizma, intuicija, palankumas ir visa kita – įvardink pats. Praktikuok, kam delsti? Bent duok šansą. Nors pats darau tokius užsiėmimus, man nesvarbu kur ir kaip ar su kuo praktikuosi, svarbu – praktikuok. Bendras žmonių lygis kils ir to gana. Svarbiausia praktikuoti.

Liudas Vasiliauskas
Laimingi.lt

Categories
Motyvacija

Mintys

Įlipus į autobusą, mums užtenka truputi apsidairyti, kad pamatytume, kaip žmonės gyvena savo minčių pasaulėliuose. Vieni jame gyvena šypsodamiesi ir laimingi, kiti kankindamiesi ir jaudindamiesi dėl įvairių dalykų ir situacijų. Ar kada susimastėte, kodėl jaudinatės dėl to, kas jau praėjo ? Ar pagalvojote, kodėl vis grįžtate į laikus, kai jus buvote laimingas ir dėl to, kad tos laimės nebeturite, jaučiate nostalgija ir diskomfortą savo sieloje?

„Mintys yra viskas: jūs tampate tuo, ką mąstote. – BUDA“. Jeigu važiuodami autobusu visą tą laiką skiriate problemų apmąstymui, buvusių blogų įvykių prisiminimui, jeigu jūsų mintys sukasi apie nepriteklių, nepasitikėjimą, nelaimingą gyvenimą jūs net negalite tikėtis geresnio gyvenimo, nei turite dabar, nes „Žmogaus gyvenimas yra toks, kokios yra jo mintys.- Markas Aurelijus“

Ar jūs sugebate valdyti savo mintis? O ar nors stengiatės tai padaryti? „Viską, ką turi mintyse ir kas nuolat ten kartojasi, gali turėti ir savo rankose. (B. Tracy)“ Nežinau kodėl, bet iš savo filosofijos mokytojos esu išgirdęs frazę, jog minčių valdyti neįmanoma. Tada kyla klausymas, ar aš nesugebėdamas valdyti savo minčių, galiu valdyti savo gyvenimą? Ar tada galiu sugebėti priimti teisingus sprendimus? Ar galiu išlikti ramus stresinėse situacijose? Ar galiu spręsti problemas, jeigu net negaliu suvaldyti minčių?

Mintis yra energija. Jeigu mokate valdyti savo mintis, mokate valdyti ir savo energija. Tai ką matote aplink save, tai yra jūsų minčių energijos vaisius. Tai, apie ką mąstėte prieš metus, turite dabar. Tai ką apie mąstote dabar, turėsite ateityje.

Stebėkite savo mintis. Neanalizuokite, o tiesiog stebėkite. Galite net jas užsirašyti. Pamatysite kokio pobūdžio jos ateina ir kiek dažnai. Suvoksite, kad kokios mintys dažniausiai jūs užplūsta, tokį gyvenimą jūs pasirodo ir gyvenate.

Dirbti su savimi yra būtina. Jeigu neinate į priekį, reiškias ritatės atgal. Gamtoje tokio dalyko, kaip stovėjimas vietoje neegzistuoja.

Išminties menas – žinoti, į ką neverta kreipti dėmesio. V.Džeimsas

Vaizduotė yra daug svarbesnė nei žinojimas. Albertas Einšteinas

Categories
Saviugda

Disciplina. Pasikelkite save patys

Vyriškumas.
Disciplina

Jau kartelį rašiau, kad niekas mums negali padėti. Pasikelti galime tik mes patys, nes tik savo sprendimu mes tai darome, bet kol žmogus turi mažai stiprybės pats savaime, tą pasikėlimą gali stimuliuoti ir išorė. Kodėl ne? Čia kažkas panašaus į restauruojamą namą. Jį iš pradžių apstato pastoliais, apdengia, aptveria ir remontuoja. Vėliau, kai restauruoja ir atidengia, jis pats savaime šviečia, be išorinės pagalbos.

Mūsų užduotis yra sužinoti mūsų pačių vidinius stimuliatorius, kurie nuveda iki stiprybės. Visą tą stiprybę mes turim – tuo galite būti tikri 24 valandas per parą; bet kad iki ten nusigautumėte, reikia „pralysti“ pro emocijas, mintis. Pagalvokite patys ir pamatysite, kad jeigu norisi nuleisti rankas, tai tik dėl kokios nors susivėlusios minties ar nuotaikos. Tik tokios tos nematomos kliūtys. Jų net realiai nėra. Kas nors jas akimis matėt?

Dalykėlis toks, kad mes galim tvarkytis su sunkumais švelniai, būti dvasininkai ir t.t., bet kartais reikia tiesiog laužti duris ar jas atlaikyti, nes kito kelio nebūna. Tada reikia valios, kuri yra pagaminta iš to paties, iš ko pagamintas ir žaibas. Todėl sunkiais momentais rekomenduoju:

  • Įkvėpiančius eilėraščius, dainas, vaizdo įrašus
  • Išjuokite situaciją! Šitas, bent jau man, yra koziris. Sakykite sau: „Lietuvoje yra daug prūdų. Kinijoje yra daug žmonių. Mane pamatęs Superman’as pradėjo skraidyti.“
  • Meditaciją
  • Prisipažinimą sau. Tiesiog pasakykite, ko pats sau nepripažįstate (klaidų, baimių) ir sprendimas pats ateis
  • Paprastą darbą (pvz. namų tvarkymas, smulkių darbelių atlikimas, maisto gaminimas).
  • Mankštą. Fiziologija labai išjudina nuotaikas, išleidžia daug įtampos iš kūno – puikus vaistas.
  • Maldą
  • Atminkite, kad laikas eina nepriklausomai nuo to, ar Jūs darote kažką, ar ne, ir po metų, jeigu darote, viskas bus padaryta, o tada atsigręžę pasakysite sau „buvo verta!“
  • Atminkite, kad, galų gale, meilė ir tiesa visada triumfuoja ir vieną dieną atsigręžę pasakysite sau „buvo verta!“
  • Atsiminkite senus žmones, kurie su miela nostalgija pasakoja apie savo jaunų dienų sunkumus. Galvokite apie savo sunkumus iš jų pozicijos.
  • Žinokite, kad metimas nėra išeitis. Ką Jūs darysite metę, eisite prie senos suskilusios geldos?
  • Nesvarbu kiek laiko: valandą, dieną, savaitę, metus ar 50 metų delsėme, kilkime tuoj pat ir po kelių valandų jau viskas bus kitaip. Startuoti iš naujo galima bet kada, iš bet kur ir bet kiek kartų. Už tai mes turim būt dėkingi.
  • Susitikimas su bendraminčiais. Siūlyčiau pradžiai pabandyti reikalą išspręsti dar kokiu nors būdu, nes įprotis sunkiu momentu susitikinėti su draugais arba net tinginiais gali atnešti daugiau žalos nei naudos.
  • Galu gale, jeigu niekas nepadeda, eikit miegot. Miegas „veikia“.

Esmė yra išlaikyti koją tarpduryje. Galite pabėgti kuriam norit laikui ar išsiilsėti, bet turėkit galvoje, kad Jūs grįžę vėl kelsitės ir vėl eisite. Kelsitės ir eisite, ir būkit dėl to ramūs. Krentu ir stojuos, kruvinas rėkiu, kylu pamintas, bet vis tiek aš einu – tai yra stiprybės šauksmas mumyse.

Bet kad viso to būtų bent dešimt kartų mažiau yra puikūs vaistai – elementarioji disciplina, kuri susidaro iš:

  • Tvarkingų namų ar aplinkos, darbastalio ir pan. Netvarka aplinkoje yra netvarkos prote išraiška. Negyvenkite šiukšlyne. (Mano patyrimu, labai gerai yra tvarkytis blogų nuotaikų metu.)
  • Švarių, tvarkingų rūbų ir kūno (plaukai, barzda) kiekvieną dieną (žinote jūs tai ar ne, Jus mato ir užuodžia kiti)
  • Sporto ar mankštos (pvz. jogos pozos), bent jau kas antrą dieną. Kūnas daro įtaką protui, protas daro įtaką kūnui. Slogi psichologija nuvaro kūną į kapus, taip ir silpnas kūnas sumenkina protą. Netreniruotas kūnas sunkiai atlaiko emocinius šokus, patiriamus siekiant aukštų tikslų. Kūno priežiūra yra prioritetas.
  • Visų smulkių darbelių sutvarkymo. Ši dažnai būna „mirtina“ klaida, nes maži nesutvarkyti darbeliai (pvz. automobilio langų skysčio keitimas, nunešti daiktą į taisyklą), nepastebimai atneša marias nerimo ir daro stiprią įtaką kvailiausio sprendimo – viską mesti – atlikimui.
  • Vertingų knygų skaitymas. Ypatingai vertingas yra biografijų skaitymas. Sėkmės filosofija (rinkitės klasiką, pvz, Brian Tracy, Napoleon Hill, Stephen R. Covey). Atsargiai su dvasine literatūra, ten puiki terpė atbukimui, dvasinis gyvenimas nėra pateisinimas būti pralaimėtoju pasaulyje (rekomenduoju Paramahamsa Yogananda, Šri Šri Ravi Šankarą).
  • Tinkamo maisto. Asmeniškai rekomenduoju vegetarišką maistą, jeigu išmanote, kaip jį gaminti. Puslapyje galite rasti nuorodas į maisto gaminimo kursus, puslapius ir pan. Jeigu neišmanote kaip gaminti – valgykite kaip valgote, bet pradėkite dairytis geros knygos apie maistą.
  • Meditacijos ar kitokios dvasinės praktikos (patartina, kad aplink šį suktųsi visas Jūsų gyvenimas, tada Jums nereikės niekieno pagalbos)
  • Poilsio planavimo. Planuokite poilsį. Kada, kaip ir su kuo ilsėsitės?
  • Nevalingo poilsio. Vieną kitą kartą nežabotas protas palūžta, ir tegu. Lai padykinėja, bet turėkit omenyje, kad grįžtat tuoj pat po to.

Aš sakau, kad elementarioji disciplina yra privaloma, ypatingai tiems, kurie nėra sustiprėję. Jeigu dar nesate šiam reikale tris metus ir daugiau, darykite šią discipliną. Ji Jums padės siekiant fantastiškų rezultatų.

Pabaigai – mažas eilėraštukas iš mano bemiegių naktų, kuris gali Jums padėti tomis sunkiomis akimirkomis. Pavadinkit jį patys.

Mano kūnas yra iš plieno
O ryžtas iš vulkano
Valia iš stipraus žaibo
Drąsa iš liūtų vado

Dar kartą parklupau aš
Šalia silpnų titanų
Pakylu aš dar kartą,
Nes kapas šis ne mano!

Liudas Vasiliauskas
Laimingi.lt