Categories
Saviugda

Pagrindinės baimės formos (IV dalis)

Praeitoje dalyje aprašėme keturis pagrindinius žmogaus reikalavimus: išskirtinumą, įsiliejimą į daugumą, pastovumą ir pokyčius. Supratome, kad žmogui reikia visų keturių, nors pasiekti juos labai sunku.

Šioje dalyje apibendrinsime keturias pagrindines baimės formas ir pateiksime keturis asmenybių tipus pagal šias baimes. Taip pat išsiaiškinsime, kodėl vaikystėje patirtos traumos sukelia tiek daug baimės.

Keturios pagrindinės baimės formos

Taigi, susipažinome su keturiomis pagrindinėmis baimės formomis, kurias norėčiau dar kartą čia išvardyti:

1. Tapsmo savimi baimė, patiriama kaip nesaugumas ir izoliacija.

2. Baimė atsiduoti, patiriama kaip Aš praradimas ir priklausomybė.

3. Būtinybės baimė, patiriama kaip galutinybė ir nelaisvė.

4. Permainų baimė, patiriama kaip praeinamumas ir netikrumas.

Visos galimos baimės galų gale tėra šių keturių pagrindinių baimių variantai ir yra susijusios su keturiais pagrindiniais impulsais, kurie taip pat priklauso mūsų egzistencijai. Šie impulsai iškyla kaip save papildančios ir viena kitai prieštaraujančios poros: kaip savęs įtvirtinimo ir išsiskyrimo iš kitų siekis bei priešingas siekis atsiduoti ir priklausyti. Kita vertus kaip trukmės ir tikrumo siekis bei priešingas pokyčių ir rizikos siekimas. Kiekvienas siekis baiminasi priešingo siekio.

Ir vis dėlto – dar kartą pasinaudojant analogija su kosmosu – atrodo, kad gyvybinga tvarka įmanoma tik tada, jeigu mes bandome rūpintis šių antinomiškų impulsų pusiausvyra. Tačiau tokia pusiausvyra yra ne statiška, kaip galima būtų manyti, o kupina nepaprastos vidinės dinamikos, nes ji niekados nėra tai, kas jau pasiekta, o yra tai, ką nuolat reikia kurti.

Nuo ko priklauso mūsų baimės?

Kartu mes turime atsižvelgti į tai, kad kiekvieną kartą patirtos baimės pobūdis ir intensyvumas daug priklauso tiek nuo mūsų įgimtų polinkių, nuo mūsų „paveldo“, tiek ir nuo aplinkos sąlygų, kuriomis mes gyvename. Taigi tiek nuo mūsų fizinės ir psichinės bei dvasinės konstitucijos, tiek ir nuo mūsų asmeninės biografijos, nuo mūsų tapsmo istorijos. Mat ir mūsų baimės turi istoriją – ypač didelę reikšmę tenka mūsų vaikystei.

Taigi Taigi kiekvieno žmogaus baimę nuspalvina jo polinkiai ir aplinkos įtakos, o tai iš dalies paaiškina, kodėl kai kurios kitų žmonių baimės mums sunkiai suprantamos – jos kilo iš tokių jų gyvenimo aplinkybių, kurios pernelyg skiriasi nuo mūsų.

Taigi polinkiai ir aplinka, kuriai, be šeimos, aplinkinių žmonių, priklauso ir visuomenė, vienas baimes gali skatinti, o kitas slopinti. Iš esmės sveikas žmogus – toks, kurio raida nebuvo sutrikdyta, – apskritai mokės elgtis su baimėmis ir galbūt net jas įveikti. Tas, kurio raida buvo sutrikdyta, baimes išgyvena ir intensyviau, ir dažniau, ir viena iš pagrindinių baimės formų jam bus vyraujanti.

Vaikystėje patirtų traumų įtaka

Baimė gali itin prislėgti ir susargdinti, jeigu ji arba peržengia tam tikrą ribą, arba trunka per ilgai. Labiausiai slegiančios yra tokios baimės, kurios patiriamos per anksti vaikystėje, tame amžiuje, kai vaikas dar negalėjo būti išsiugdęs gynybinių jėgų joms atremti.

Jei baimė pagal intensyvumą ir trukmę tampa per didelė arba ją imame patirti tame amžiuje, kai dar nesame priaugę iki jos, ją perdirbti gali būti sunku. Tada nebūna suaktyvinančio pozityvaus baimės aspekto. Pasekmė – brendimo sutrikimai, ankstesnių, vaikiškų elgesio būdų neatsikratymas arba ir nuslydimas į juos, taip pat simptomų atsiradimas.

Savaime suprantama, kad amžiaus neatitinkančių baimės išgyvenimų, taip pat pernelyg daug baimių, tiek, kad jų kiekis viršija galimybes jas iškęsti, ypač dažnai būna vaikystėje. Silpnas, besivystantis vaiko Aš dar negali apdoroti tam tikro baimių kiekio. Jam būtinai reikia išorinės pagalbos, todėl palikus vieną su tokiomis didžiulėmis baimėmis jam bus padaryta didelė žala.

Suaugęs žmogus, nors rečiau, bet taip pat gali peržengti savo baimių tolerancijos ribą – dėl nepaprastųjų situacijų: karo, nelaisvės, grėsmės gyvybei, gamtos ir kitokių katastrofų, taip pat ir vidinių dvasinių išgyvenimų bei procesų. Tada jis reaguoja panika, afekto būsenoms būdingais veiksmais arba neurozėmis.

Tačiau esant normalioms sąlygoms suaugusysis, palyginti su vaiku, turi daug didesnes galimybes atsakyti ir reaguoti į baimes: jis gali pasipriešinti, apmąstyti savo situaciją ir atpažinti, kas sukelia baimę. Pirmiausia jis gali suprasti, iš kur kyla jo baimė. Jis gali papsakoti apie ją ir būti suprastas bei sulaukti pagalbos, galų gale jis gali teisingai įvertinti galimą grėsmę.

Visomis šiomis galimybėmis vaikas dar nedisponuoja. Kuo jis mažesnis, tuo daugiau jis tėra tik savo baimių objektas, joms bejėgiškai paliktas, nežinantis, kiek ilgai jos truks ir kas gi gali atsitikti.

Keturi asmenybių tipai

Vienos iš keturių pagrindinių baimių įsivyravimas – arba, žiūrint kitaip, didelis vieno iš keturių pagrindinių impulsų atsisakymas – lemia keturias asmenybės struktūras, keturias buvimo pasaulyje rūšis, kurių niuansus visi žinome ir kurios mums visiems daugiau ar mažiau būdingos.

Taigi, šias asmenybės struktūras reikia suprasti kaip vienpusę akcentuaciją keturių pagrindinių baimių atžvilgiu. Kuo labiau išreikštos ir vienpusiškesnės yra asmenybės struktūros, kurios čia bus aprašytos, tuo labiau tikėtina, kad jos yra atsiradusios dėl ankstyvosios vaikystės vystymosi sutrikimų.

Atitinkamai dvasinės sveikatos ženklu reikėtų laikyti tai, kad žmogus gyvenime harmoningai derina keturis pagrindinius impulsus – tai kartu reikštų, kad jis suprato, kad jis suprato keturias pagrindines baimės formas.

Keturios asmenybės struktūros iš pradžių yra normalios struktūros su tam tikra akcentuacija. Tačiau jeigu akcentuacija tampa ryškiai vienpusiška, ji pasiekia ribą, kurią reikia suprasti kaip iškreiptas keturių normalių pagrindinių struktūrų formas arba ekstremalius variantus.

Taip mes susiduriame su neurotiniais struktūrinių tipų variantais, kuriuos psichoterapija ir giluminė psichologija yra aprašiusi kaip keturias pagrindines neurozių formas – šizoidiją, depresiją, įkyriųjų būsenų neurozę ir isteriją. Tad šios neurotinės asmenybės atitinkamai užaštrinta arba kraštutine forma tik atspindi visiems mums žinomas žmogiškąsias egzistencijos formas.

Autorius:  Žilvinas Jogėla

Šis, keturių dalių straipsnių ciklas yra paremtas Fritzo Riemanno psichologijos veikalu „Pagrindinės baimės formos„, kurią išleido „Alma Littera“ leidykla.

Categories
Saviugda

Pagrindinės baimės formos (III dalis)

Praeitoje dalyje papasakojome alegoriją apie harmoningą visata, kuri yra puikus palyginimas su keturiomis pagrindinėmis žmogaus baimėmis.

Šioje dalyje apžvelgsime keturis pagrindinius reikalavimus, kurių siekia žmogus. Problema ta, jog reikalavimai priešinasi vienas kitam ir juos pasiekti labai sunku (tiesą pasakius, neįmanoma), tačiau verta siekti.

Pirmasis reikalavimas – išskirtinumas

Pirmasis reikalavimas, kurį pagal mūsų palyginimą atitinka rotacija, yra tas, kad žmogus turi tapti nepakartojamu individu, įtvirtinančiu savo autonomišką būtį ir atsiribojančiu nuo kitų, tai reikalavimas tapti ypatinga asmenybe, o ne pakeičiamu masiniu žmogumi.

Kartu čia duotos ir visos baimės, gresiančios, jeigu išsiskiriame iš kitų ir todėl prarandame saugumo jausmą, kurį mums teikia priklausomybė ir bendrumas, o tai reiškia vienatvę bei izoliaciją. Nors mūsų priklausomybė grupėms yra labai plati – tai ir rasė, priklausymas šeimai bei tautai, amžius, lytis, mūsų tikėjimas ar mūsų profesija ir t. t. – ir priklausydami toms grupėms mes jaučiamės artimi bei pažįstami, vis dėlto mes esame individai ir dėl to kažkuo nepakartojami, tuo mes aiškiai skiriamės nuo kitų žmonių.

Tai rodo dėmesio vertas faktas, kad pakanka vien mūsų nykščio atspaudo, norint neklystamai mus atskirti nuo bet kurio kito žmogaus ir tiksliai identifikuoti. Tad mūsų egzistencija yra panaši į piramidę, kurios platusis pagrindas sudarytas iš to, kas tipiška, ir bendrybių, bet einant viršūnės link atsiskiria vis daugiau vienijančių bendrybių, bet einant viršūnės link atsiskiria vis daugiau vienijančių bendrybių ir galų gale lieka tai, kas nepakartojama ir individualu.

Suvokdami ir plėtodami savo vienkartiškumą, individuaciją, kaip šį vystymosi procesą yra pavadinęs C. G. Jungas, mes prarandame priklausomybės kam nors, „kaip ir visi būties“ saugumą ir individo vienišumą jaučiame kaip baimę. Mat kuo daugiau atsiskiriame nuo kitų, tuo vienišesni tampame, prarandame stabilumą, mums kyla pavojus būti nesuprastiems, nepriimtiems, kartais ir nugalėtiems.

Kita vertus, jeigu nerizikuojate tapti savarankiškais individais, tai pernelyg sustingstame kolektyviškume, tipiškume ir liekame kažką lemiamo skolingi savo žmogiškajai savigarbai.

Antrasis reikalavimas – įsiliejimas į daugumą

Antrasis reikalavimas, pagal mūsų palyginimą atitinkantis revoliuciją, yra reikalavimas, kad pasitikėdami atsivertume pasauliui, gyvenimui ir mus supantiems žmonėms, kad susidėtume su Ne Aš, su tuo, kas svetima, kad kontaktuotume su tuo, kas yra už mūsų.

Čia turima galvoje atsidavimas – plačiausia prasme – gyvenimui. Tačiau su tuo susijusi kiekviena baimė prarasti savąjį Aš, tapti priklausomam, atsiduoti, negalėti tinkamai gyventi pagal nuosavą būtį, ją aukoti kitiems ir dėl reikalavimo prisitaikyti per daug atsisakyti savęs pačių.

Tad čia pirmiausia kalbama apie mūsų priklausomybes, apie mūsų „numestumą“ ir apie tai, kad mes, nepaisydami šių priklausomybių ir grėsmių savajam Aš, grėsmių, kurios mums leidžia pajusti savo bejėgiškumą, vis dėlto turime atsisukti į gyvenimą, atverti savo širdis.

Jeigu to daryti nesiryžtame, liekame izoliuotos atskiros būtybės – su niekuo nesusijusios, nepriklausančios niekam kitam, tik pačios sau, galų gale nesaugios, ir dėl to mes nepažįstama nei savęs, nei pasaulio.

Trečiasis reikalavimas – pastovumas

Trečiasis reikalavimas, pagal mūsų palyginimą atitinkantis įcentriškumą, traukos jėgą, yra tas, kad mes turime siekti trukmės. Mes turime tarytum apsigyventi šiame pasaulyje ir jaustis jame kaip namie, planuoti ateitį, siekti tikslų, tarsi gyventume amžinai, tarsi pasaulis būtų stabilus ir ateitis numatoma, tarsi mes galėtume tikėtis amžinumo, tuo pat metu žinodami, kad „media vita in morte sumus“ (lot. gyvename mirtyje), kad mūsų gyvenimas kiekvieną akimirką gali pasibaigti.

Su šiuo trukmės reikalavimu, su reikalavimu projektuoti save į neaiškią ateitį, netgi apskritai turėti ateitį, tarsi prieš mus būtų kažkas tvirto ir tikro, – su šiuo reikalavimu mums yra duotos visos baimės, susijusios su žinojimu apie praeinamumą, apie mūsų priklausomybes ir apie iracionalius mūsų egzistencijos netikėtumus: baimė ryžtis, daryti nauja, planuoti nebūnant tikram dėl to, ką planuoji, atsiduoti niekados nesustojančiai ir mus pačius savo klajonėse įtraukiančiai amžinajai gyvenimo tėkmei.

Tai gerai perteikia pasakymas, kad niekas negali du kartus įbristi į tą pačią upę – ir upė, ir mes patys kaskat vis kiti. Kita vertus, jei išsižadėtume trukmės, negalėtume nieko sukurti ir įgyvendinti. Visa, kas sukurta, mūsų vaizduotėje turi turėti kažkokią trukmę – kitaip mes visai nepradėtume įgyvendinti savo tikslų.

Tad mes visada gyvename tarsi tikėtume turį neribotą laiką, tarsi tai, kas pagaliau pasiekta, būtų stabilu, ir šis mūsų vaizduotėje iškylantis stabilumas bei trukmė, ši iliuzinė amžinybė yra esminis impulsas, skatinantis mus veikti.

Ketvirtasis reikalavimas – pokyčiai

Ketvirtasis reikalavimas, pagal palyginimą atitankantis išcentriškumą, išcentrinę jėgą. Jo esmė ta, kad mes nuolat turime būti pasirengę keistis, sutikti su pokyčiais ir raida, atsisakyti to, kas gerai pažįstama, peržengti tradicijas ir įpročius, nuolat skirtis ir atsisveikinti su tuo, ką kaip tik pasiekėme, viską išgyventi tik kaip tranzitą.

Su šiuo reikalavimu nuolat gyvybingai žengti į priekį ir niekur nesustoti, į nieką tvirtai neįsikibti, būti atviram naujybėms ir nežinomybės rizikai yra susijusi baimė, kad tvarka, būtinybė, taisyklės ir įstatymai, praeities ir įpročio trauka nustatys mums kažkokius rėmus ir sulaikys, kad taip susiaurės ir bus apribotos mūsų galimybės bei mūsų veržimasis į laisvę.

Taigi, priešingai nei anksčiau aprašyta mirties kaip praeinamumo baimė, galų gale mirtis gresia kaip stagnacija ir galutinybė. O jeigu mes atsisakytume impulso keistis, rizikos imtis ko nors naujo, tai įsikibtume į tai, kas įprasta, monotoniškai kartodami ir laikydamiesi to, kas jau egzistuoja, ir laikas bei žmonės mus aplenktų ir užmirštų.

Taip nusakėme kita antinomiją, kitą gyvenimo mums keliamą reikalavimą: kartu turime siekti ir trukmės, ir pokyčių, turime įveikti tiek nesulaikomo praeinamumo, tiek ir neišvengiamos būtinybės baimę.

Kitoje dalyje dar kartą apibendrinsime keturis pagrindinius žmogaus reikalavimus ir su tuom susijusias baimes, išsiaiškinsime keturis asmenybių tipus ir kodėl vaikystėje patirtos traumos sukelia tiek daug baimės.

Autorius: Žilvinas Jogėla

Categories
Saviugda

Pagrindinės baimės formos (II dalis)

Praeitoje dalyje aprašėme baimės esmę. Supratome, kad baimė yra neišvengiama kiekvieno žmogaus egzistencijos dalis, kad į baimę galima reaguoti dvejopai ir kad ji neatsiejama nuo brendimo bei vystymosi.

Šioje dalyje aprašysime pagrindines žmogaus baimės formas, kurių yra keturios. Tačiau jas pateiksime alegorija apie harmoningą visatą. Pasirodo, jog žmogus kaip mažyte planeta, besivadovaujanti tais pačiais dėsniais kaip ir mūsų Žemė.

Pagrindinės baimės formos

Be praeitame straipsnyje aptartų baimių, būta ir individualių baimių, kurios anksčiau nurodyta prasme nėra tipiškos tam tikroms ribinėms situacijoms. Todėl mes dažnai negalime suprasti kitų žmonių baimių, mat patys jų nepatiriame. Pavyzdžiui, kam nors didelę baimę gali sukelti vienatvė, o kitam žmogui – susibūrimai. Vienam užeina baimės priepuoliai, jei jis nori pereiti tiltą ar atvirą aišktelę, o kitas negali būti uždarose patalpose.

Tačiau kad ir kaip įvairuotų skirtingų žmonių baimės – o baimę mums gali sukelti iš esmės viskas, – vis dėlto įdėmiau pažvelgus nuolat kalbama apie labai konkrečių baimių variantus. Jie vadinami baimės formomis.

Visos galimos baimės susijususios su šiomis pagrindinėmis baimės formomis. Jos yra arba šių baimių ekstremalūs variantai ir iškreiptos formos, arba perstūmimai į kitus objektus. Mes esame linkę neapdorotas, neįveiktas baimes pritvirtinti prie nepavojingesnių pakaitinių objektų, kurių išsilenkti lengviau negu tikrųjų baimės sukėlėju, kurių negalime išvengti.

Pagrindinės baimės formos susijusios su mūsų dvasine savijauta pasaulyje, su mūsų būties įtampa tarp dviejų didžiųjų antinomijų, kurių neišsprendžiamą priešybę ir prieštaringumą nuolat patiriame. Šias dvi antinomijas pateiksime alegorija.

Alegorija apie harmoningą visatą

Mes gimstame pasaulyje, kuris paklūsta keturiems galingiems impulsams: mūsų Žemė tam tikru ritmu skrieja aplink Saulę, taigi sukasi apie mūsų siauresnės pasaulio sistemos centrinį šviesulį. Šį judėjimą mes vadiname revoliucija, „perversmu“. Tuo pat metu Žemė sukasi apie savo ašį, taigi atlieka rotaciją, judėjimą, vadinamą sukimusi apie save.

Taip kartu duoti du kiti priešingi arba save papildantys impulsai, kurie mūsų pasaulio sistemą ne tik laiko judančią, bet ir nukreipia ją į tam tikrą kelią: tai traukos jėga ir išcentrinė jėga. Traukos jėga tarsi sujungia mūsų pasaulį, nukreipia jį įcentriškai į vidų, vidurio link, ir yra kažkas panašaus į siurbimą, siekiantį sulaikyti ir pritraukti. Išcentrinė jėga veikia centrifugiškai, vengdama vidurio, ji veržiasi į išorę, į tolį ir yra šiek tiek panaši į išsilaisvinanti, atsiskirti norinčią srovę.

Tik šių keturių impulsų harmonija garantuoja dėsningą, gyvybingą tvarką, kurioje mes gyvename, kurią mes vadiname kosmosu. Vieno kurio nors judėjimo vyravimas arba iškritimas sutrikdytų arba sugriautų didžiąją tvarką ir sukeltų chaosą.

Nagi įsivaizduokime, kad Žemė netektų vieno iš šių pagrindinių impulsų. Pvz., ji prarastų revoliuciją, sukimąsi aplink Saulę, ir atitiktų tik rotaciją, sukimąsi apie savo ašį, ji pranoktų vienos planetos dydžio tvarką ir elgtųsi kaip Saulė, kaip centras, apie kurį turėtų suktis kitos planetos. Taigi ji nebeskrietų jai nustatytu keliu aplink Saulę, bet gyventų pagal savo dėsnius.

O jei Žemė prarastų rotaciją, sukimąsi apie save, ir tesisuktų tik aplink Saulę, ji nuo planetos pakopos nusmuktų į palydovo, Mėnulio, pakopą, nes būtų nuolat atsukusi Saulei tą pačią pusę ir visiškai priklausoma. Taigi abiem atvejais būtų pažeistos jos planetinis dėsningumas – priklausomai įsilieti ir vis dėlto nepriklausomai suktis apie save.

Toliau: jeigu Žemė neturėtų traukos jėgos, į centriškumo, tai ji priklausytų tik nuo išcentrinės jėgos ir chaotiškai suskiltų, išklystų iš savo trajektorijos ir galbūt susidurtų su kitais dangaus kūnais. Ir galų gale, jei ji paklustų tik traukos jėgai be išcentrinės jėgos kontrimpulso, tai sukeltų visišką sąstingį ir nekintamumą arba kitos jėgos ją nukreiptų nuo kelio, o ji negalėtų joms priešpriešinti savo pačios jėgos.

Žmogus kaip visata

Dabar grįžkime prie palyginimo: jeigu tarsime, kad žmogus kaip mūsų Žemės gyventojas ir kaip mažytė mūsų Saulės sistemos dalelė taip pat yra susijusi su jos dėsningumais ir kad jis dėl to savyje turi aprašytus impulsus kaip nesąmoningas varomąsias jėgas ir kartu kaip latentinius reikalavimus, gausime labai stebinančių atitikmenų.

Mums tereikia anuos pagrindinius impulsus perkelti į žmogišką lygmenį, į psichologinę sritį, taigi klausti, kokie jų dvasinės srities atitikmenys, ir tada susidursime su minėtomis antinomijomis, tarp kurių vyksta mūsų gyvenimas, ir, kaip matysime, kartu susidursime su tomis pagrindinėmis baimės formomis, kurios yra susijusios su tomis antinomijomis ir taip gauna gilesnę prasmę.

Rotacija, sukimasis apie save, psichologiškai pagal prasmę atitiktų individuacijos reikalavimą, taigi reikalavimą tapti nepakartojama individualia būtybe, individu. Revoliucija, sukimasis aplink Saulę kaip mūsų pagrindinį dangaus šviesulį, atitiktų reikalavimą įsilieti į didesnę visumą, apriboti save autonomiją, savo pačių valią viršasmeninių ryšių naudai. Taip būtų nusakyta pirmoji antinomija, kurioje glūdi priešingi reikalavimai, kad mes turime ir tapti patys savimi, ir įsilieti į viršindividualius ryšius.

Įcentriškumą, traukos jėgą, dvasiniu lygmeniu atitiktų mūsų trukmės ir pastovumo troškimas. Ir galų gale išcentriškumą, išcentrinę jėgą, atitiktų impulsas, kuris mus nuolat gena pirmyn, skatina pokyčius ir permainas. Tad aprašėme ir kitą antinomiją: joje ir vėl glūdi priešingi reikalavimai, kad mes, viena vertus, turime siekti pastovumo, kita vertus – pokyčių.

Pagal šią kosminę analogiją mums iškelti keturi pagrindiniai reikalavimai, kuriuos atrandame savyje kaip vienas kitam prieštaraujančius ir vis dėlto kartu kaip vienas kitą papildančius siekius. Keisdami savo pavidalą, jie išvagoja visą mūsų gyvenimą ir laukia, kad mes vis naujai į juos atsakytume.

Kitoje dalyje aprašysime keturis pagrindinius reikalavimus, kuriuos savyje atranda ir turi siekti kiekvienas žmogus: išskirtinumas, įsiliejimas į minią, pastovumas bei pokyčiai.

Autorius:  Žilvinas Jogėla

Categories
Saviugda

Pagrindinės baimės formos (I dalis)

Viena iš nuolatinių mūsų iliuzijų yra tikėjimas, jog galima gyventi be baimės. Baimė yra mūsų egzistencijos dalis, atspindinti mūsų priklausomybes ir žinojimą, kad esame mirtingi. Mes tegalime bandyti atskleisti priešingas jai jėgas: drąsą, pasitikėjimą, pažinimą, galią, viltį, nuolankumą, tikėjimą, meilę. Visa tai mums gali padėti sutikti su baimės buvimu, įsigilinti į ją, vis iš naujo ją įveikti.

Nors baime ir yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis, tai nereiškia, kad nuolat ją jaučiame. Tačiau ji tarsi visada čia ir kiekvieną akimirksnį, atitinkamai susiklosčius vidinėms ir išorinėms aplinkybėms, gali iškilti mūsų sąmonėje. Tačiau juk nesiliauja egzistavusi mirtis, kai mes apie ją negalvojame – tas pats yra ir su baime.

Turbūt svarbiausia nauja galimybe perdirbti baimę šiandien tapo įvairiausių formų psichoterapija: ji pirmąkart atskleidžia, kaip atsiranda individo baimė, tyrinėja jos ryšius su individualiomis – šeimyninėmis ir sociakultūrinėmis – sąlygomis ir sudaro galimybes konfrontuoti su baime, kad tapusi sąmoninga individo savastimi ji būtų produktyviai perdirbta.

Gyvenimas viską išlygina: jeigu mokslas ir technika padeda mums daryti pažangą užkariaujant pasaulį ir taip įveikti tam tikras baimes, mes jas išmainome į kitas baimes. Dėl to nepasikeičia faktas, kad baimė yra neišvengiama gyvenimo dalis.

Mums pažįstama griaunamųjų jėgų mumyse pačiuose baimė. Atrodo, kad mūsų išdidus pasipūtimas bumerangu grįžta mums patiems. Galios valia, kuriai trūksta meilės ir malonumo, galios valia gamtai ir gyvenimui mumyse pagimdo baimę tapti manipuliuojamomis, bejausmėmis būtybėmis. Ankstesnių laikų žmogus bijojo gamtos gaivalų, prieš kuriuos jautėsi bejėgis, jis bijojo grasinančių demonų ir kerštaujančių dievų, o šiandien mes turime bijoti savęs pačių.

Šiame, keturių dalių straipsnių cikle aptarsime baimės esmę, jos įtaką brandai, pagrindines jos formas ir asmenybės tipus. Straipsnis paremtas Fritzo Riemanno veikalu „Pagrindinės baimės formos„, kurią Lietuvoje yra išleidusi „Alma Littera“ leidykla.

Dvi reakcijos į baimę ir jos įtaka brandai

Baimės išgyvenimas yra mūsų egzistencijos dalis. Nors tai yra ir bendras, vis dėlto kiekvienas žmogus patiria asmenines baimės variacijas, „šią“ baimę, nes baimės savaime nėra, kaip ir mirties, meilės bei kitų abstrakcijų. Kiekvieno žmogaus baimė yra asmeniška, individuali, būdinga jam ir jo esmei, kaip ir myli jis savo meile ir turi mirti savo mirtimi.

Taigi yra tik konkretaus žmogaus patirtos baimės, ir nors baimės išgyvenimas yra bendras visiems, ji visada yra asmeniška. Ši mūsų asmeninė baimė susijusi su mūsų individualiomis gyvenimo aplinkybėmis, su mūsų polinkiais ir mūsų aplinka. Ji turi raidos istoriją, kuri iš esmės prasideda mums gimus.

Bandymas pažvelgti į baimę be baimės atskleidžia du jos aspektus: viena, parodo, kad baimė gali mus padaryti aktyvius, antra, kad ji gali mus paralyžiuoti. Baimė visada yra signalas ir įspėjimas apie pavojus, kartu ji yra iššūkis, kitaip sakant, impulsas ją įveikti. Baimės priėmimas ir jos įveikimas yra vystymosi žingsnis, leidžiantis mums po truputį bręsti. Tuo tarpu jos ir susidūrimų su ja vengimas skatina mūsų stagnaciją. Jis trukdo mūsų tolesniam vystymuisi ir verčia mus pasilikti vaikiškus ten, kur mes nenugalime baimės užkardų.

Baimė visuomet pasirodo tada, kai atsiduriame situacijoje, kuriai esame nepribrendę ar dar nepribrendę. Kiekviena raida, kiekvienas žingsnis brandumo link susijęs su baime, nes tai veda mus į kažko naujo, į tai, ko iki šiol nežinojome ir negalėjome, į vidines ar išorines situacijas, kurių mes dar nebuvo patyrę ir kurių dar nebuvome išgyvenę. Visame tame, kas nauja, nežinoma, tame, ką mes turime daryti ar patirti pirmąkart, be naujumo vilionių, nuotykių troškimo ir rizikos džiaugsmo, glūdi ir baimė.

Kadangi mus gyvenimas kaskart veda į tai, kas nauja, nepažįstama ir dar nepatirta, mus nuolat lydi baimė. Ji greičiausiai ateina į mūsų sąmonę ypač svarbiose mūsų raidos situacijose, kai reikia palikti senuosius, pažįstamus kelius, kai reikia įveikti naujas užduotis ar turi įvykti pokyčių.

Todėl žmogaus raida, tapimas suaugusiu ir brendimas turi daug bendra su baimės įveikimu, ir kiekvienam amžiui būdingi savi brandos žingsniai su savomis baimėmis, kurias reikia įveikti, kad tas žingsnis būtų sėkmingas.

Visos šios baimės tarytum organiškai priklauso mūsų gyvenimui, nes jos susijusios su fiziniais, dvasiniais arba socialiniais vystymosi žingsniais ir iškyla priimant naujas funkcija bendruomenėje ar visuomenėje. Toks žingsnis visada yra ribų peržengimas: tenka atsiskirti nuo to, kas mums įprasta, pažįstama, ir ryžtis tam, kas nauja ir nežinoma.

Kitoje dalyje papasakosime alegoriją apie visatą, kuri bus puikus palyginimas su keturiomis pagrindinėmis žmogaus baimės formomis.

Autorius: Žilvinas Jogėla