Categories
Laimė

Draugystė

Didžiuliame name, skirtingose laiptinėse, gyvena du nepažįstami žmonės: muzikantas ir inžinierius. Inžinierius visą laiką namie kažką konstruoja ir kelia triukšmą, o muzikantas groja. Inžinierius negali pakęsti grojamos muzikos, o muzikas nepakenčia, kad jo „koncertams“ trukdo kaimyno grąžtai.

Draugystė
Draugystė

Vieną dieną muzikantas, išlipęs iš mašinos, pamatė, kad jam „leidžia“ ratą ir pirmą kartą gyvenime ėmėsi jį pakeisti. Tuo tarpu didžiuliame kieme aplink savo automobilį sukosi inžinierius. Pamatęs kaimyno vargą, pasišovė jam padėti. Kaimynai susidraugavo, bet nežinojo, kad tai jie vienas kitą erzina už namų sienų. Susitikę kieme ir visada gražiai pasišnekučiuodavo, o namuose klaikiai nekęsdavo savo „nepažįstamo“ kaimyno.

Ir štai vieną didžią dieną muzikantas ruošėsi iškilmingam koncertui, o inžinierius, pasiskolinęs iš draugo galingą grąžtą, buvo sumanęs įsirengti naują rozetę sienoje ir gręžė didžiulę skylę… Muzikantas įsijautęs putė trimitą iš natų, tuo tarpu inžinierius, pasitelkęs pneumatinę funkciją, atakavo sieną ir svajojo apie naują rozetę. Šiek tiek užsisvajojęs jis netyčia išgręžė sieną kiaurai ir pamatė „priešą“ muzikantą, o muzikantas jį. Abudu ieškojo žodžių, bet nežinojo ką sakyti, nes nesuprato draugai jie ar priešai. Kas jie tokie vienas kitam?

Jie ir draugai, ir priešai vienu metu, bet ką tai mums sako? Jeigu gali būti priešas, gali būti ir draugas, ir atvirkščiai. Ką reiškia draugas ar priešas? Draugas esi tada, kada vienas kitam daugiau pritari negu nepritari, o priešu tampi, kai imate vienas kitam nepritarti. Draugystė yra neigiama sąvoka, nes į ją įtrauktas įtampos elementas – pritarimas. Užtenka vieno prastesnio pokalbio ir neigiamos mintys ima suktis net apie patį geriausią draugą!

Jeigu esi draugas, tu esi šiek tiek supančiotas ir negali elgtis laisvai. Tu jau turi šiokį tokį įsipareigojimą – pritarimo vienas kitam sąlygą, kurios nesilaikant gali tapti priešu – t.y. nepritarti vienas kitam. Tad ar įmanoma draugauti be sampratos apie draugystę?

Jeigu nueisite prie ežero ir sakysite „vanduo“, atėjęs anglas sakys „water“, rusas sakys „voda“. Tai kuris dabar teisus, pavadindamas vandenį? Tiesa yra tokia, kad vanduo yra, ir tiek. Jo neįmanoma apibūdinti! Gali ištarti milijoną žodžių apie jį, bet Jūs nežinosite kas tai tokio, jeigu nesate jo matęs, lietęs ar gėręs. Tas pats yra su draugyste ir žmonėmis. Žmonės yra ir tiek. Jie yra ir yra kokie yra, kam ant jų uždėti minčių pančius?

Įsivaizduokite… prieina žmogus prie dviračio ir kad spirs dviračiui sakydamas:
– Ot, trantas! Neskrenda! Taip, jis važiuoja, bet neskrenda! – Ir tada dar kartą spiria, ir dar.
Kitas žmogus prieina prie jo ir sako:
– Ei, žmogau, čia gi dviratis! Jis tik važiuoja, jis niekada neskraido!
– O! – sušunka žmogus. – Dabar aš suprantu, čia juk yra tai, kas yra, ir nieko daugiau. Aš tik buvau išsigalvojęs, kad jis gali skristi, – ir jo pykčiai baigiasi.

Kiekvieną kartą, kai žmogus galvoja apie kitą ar pyksta, jis bando priversti dviratį skraidyti. Jis būna išsigalvojęs, kad tas žmogus yra kažkas kita, nei jis yra. Žmonės tiesiog yra. Jie yra, kas yra. Jūs juos galite vadinti draugais, priešais, asilais, vandeniu, „water“, „voda“, širdelėm, bet išties, visi šie pavadinimai reiškia viena ir tą patį – iliuziją apie juos. Nereikia nustoti kalbėti, bet turėkime viduje gilų žinojimą, kad jie tiesiog yra, kas yra, ir nieko daugiau neišsigalvokite. Bus labai lengva gyventi, nes tai yra tikrasis priėmimas žmonių tokių, kokie jie yra.

Liudas Vasiliauskas
Laimingi.lt

Categories
Saviugda

Baimė ir drąsa

Baimė ir drąsa
Baimė ir drąsa

Baimė ir Drąsa, Pasitikėjimas ir Nepasitikėjimas. Kelios savybes, kurias visi turime, kelios savybės, kurios smarkiai veikia mūsų elgesį. Viena iš šių savybių tėra iliuzija. Spėkit kuri? Iliuzija šiuo atveju yra nepasitikėjimas. Tokio dalyko apskritai nėra- tai tik apribojimai natūraliai, nuostabiai, pasitikinčiai asmenybei. Visgi, kad ir kaip mąstytume ar galvotume apie drąsą ir baimes,šios savybės yra tikros ir netgi egzistuoja vienu metu.

Kodėl taip yra? Viskas prasideda nuo vakystės- vaikai gimsta turėdami dvi baimes- baimę nukristi ir triukšmo baimę. Bėgant laikui, baimės, fobijos ir visa kita įgyjamos. Vienos baimės išnyksta, kitos stiprėja, pasireiškia ar tiesiog sukelia nemalonų nerimo jausmą, tačiau žmogus visada turi baimių savo asmeninių savybių rinkinyje. Visgi, kad būtų lengviau gyventi ir baimės neatimtų viso džiaugsmo, likimas mums davė nuostabų įrankį- Drąsą. Paprasčiausiai ją galima apibūdinti ne kaip baimių neturėjimą, o kaip gebėjimą veikti ryžtingai ten, kur baimė didžiausia. Kitaip tariant, kur baimė, ten ir drąsa.

O kaipgi baimės atsiranda? Vėl grįžkime į vakystę. Vaikai turi dvi unikalias savybes- Jie yra visiškai naivūs ir egocentriški. Gyvenimiškai tai pasireiškia tikėjimu, kad viskas, kas yra jiems sakoma yra gryna tiesa, ir supratimu, kad jie yra visų įvkių priežąstis. Pavyzdžiui jei mama ir tėtis susipyko, vaikas ieškos priežąsties savyje ir savo elgesyje. Tuo pačiu visiem žmonėm, vaikam ir suagusiems, būdingi trys pagrindiniai poreikiai- Saugumo, kontrolės ir pritarimo. Dėl kritikos, nesėkmių ar tiesiog netinkamo bendravimo dažnai vienas iš šių trijų poreikių yra pažeidžiamas ir tai tampa gera galimybe vystytis baimei. Tarkim, įvyko taip, kad mama supyko ant vaiko. Tuo metu vaikas negauna pritarimo, jaučiasi nesaugiai ir juo labiau negali nieko kontroliuoti. Be kita ko, jis dar galvoja kad tai įvyko dėl jo kaltės. Priklausomai nuo to, dėl ko įvyko konfliktas, vaikui gali vystytis skirtinga baimė: baimė reikšti savo emocijas, baimė sakyti tiesą, baimė tyrinėti, nesėkmės baimė ir t.t. Tokiu atveju vaikas geriau kentės ir jaus baimę, negu rizikuos prarasti kitų pritarimą, kontrolės jausmą ar saugumą. Pagalvokite, kodėl daugumai žmonių taip baisu kalbėti prieš auditoriją? Juk kalbant prieš minią žmonių taip lengva padaryti klaidą ir prarasti bet sekundės daliai visų jų pritarimą. O jei neduok Dieve, kas nors ims ir pradės apkalbinėti….

Pereikime prie būdų, kurie padėtų tvarkytis su baimėmis. Visų pirma, turime žinoti, jog pas visus žmonės veikia proto programa- išvengti skausmo, patirti džiaugsmą. Tačiau skirtingiems žmonėms skirtingai skauda. Čia verta pagalvoti apie baimės teikiamą „džiaugsmą“, kurio protas taip trokšta. Paprasčiausias pavyzdys- žmogus kamuojamas nesėkmės baimės, nesiima kokių nors veiksmų ar iššūkių. Taip jis apsaugo save nuo nesėkmės ir garantuoja sau šiokį tokį komfortą. Gyvenime apstu pavyzdžių: statistiškai žmogus bando įkurti savo verslą mažiau negu vieną kartą (t.y. prieš pabandant dažniausiai pasiduoda ir viską meta), kitas pavyzdys iš naktinių klubų- kiek daug šaunių vaikinų visą naktį daugiau nieko ir neveikia tik stovi pakampėm su alaus bokalais ir spokso į šokančias merginas. Tačiau šioje vietoje pasirinkti kas yra skausmas ir kas yra džiaugsmas galime mes patys ir tam nereikia įpatingų pastangų. Žmogui bus lengviau įveikti nesėkmės baimę, jei jis susies skausmą su pasyvumu. Džiaugsmą jam suteiks, kad ir nevykęs, bet vis dėl to bandymas pasiekti savo tikslo. Paslaptis slypi tame, jog mes galime nurodyti savo protui didesnės laimės šaltinį nei baimės teikiama nauda. Tada atsiranda jėgų ir noro skintis kelią per savo baimes. Taigi pirmas būdas- skausmo ir džiaugsmo suvokimo keitimas.

Antras būdas- alternatyvų pasirinkimas. Kai jų nėra, tam tikras įvykis yra taip smarkiai sureikšminamas, kad nelieka kitos išeities, kaip tik imti ir nerimauti. Pagalvokite kaip sėkmingai yra įbauginti jaunuoliai laikantys brandos egzaminus: „Svarbiausia gyvenimo diena“, „be egzaminų niekur neįstosi ir nieko nepasieksi“ ir t.t. Ar tikrai tai tiesa? Ar tikrai kažoks įvykis/susitikimas/pokalbis yra vienintelė išeitis? Pamąstykite ir savęs paklauskite: ar yra dar koks nors kelias norimam tikslui pasiekti? Ar yra žmonių, kurie tai pasiekė kitais būdais? Pasirinkus į tikslą tik vieną kelią, jaučiamasi taip pat nesaugiai, kaip ir rišant didelį laivą vienintele virve.

Kitas būdas- klaidų darymas. Mokykloje moksleivius baudžia už klaidas- mažinant pažymius, suaugusiuosius už klaidas baudžia mažinant algas, papeikimais ir kitokiais būdais. Baisu suklysti- o kodėl gi nepabandžius suklysti tyčia? Baisu užkalbinti žmogų? Paprastas būdas įveikti baimę- užkalbinti žmones taip, kad garantuotai susimautumėte. Po tokių kelių pabandymų pasirodys, kad nebuvo ko ir bijoti. Leiskite sau klysti. Kai priimsite klaidas, kaip vertingas pamokas, sumažės nerimas ir baimė jas daryti.

Dar vienas būdas- savęs stebėjimas. Visos dienos metu verta atkreipti į save dėmėsį, jausti savo emocijas ir pastebėti kada jos kyla. Paprastai tariant- būti „čia ir dabar“. Paslapti slypi tame, jog baimės gyvena praeityje ir ateityje, dabartyje jos neegzistuoja. Dabartyje sutikti galime tik realios grėsmės keliamą baimę- pvz. dideliu greičiu atlekiančią mašiną mūsų kryptimi, kai einame per gatvę ir pan. Tokios baimės tai tik savisaugos instinktas, tad jos mum labiau padeda nei kenkia. Tačiau yra atvejų kai vertėtų sumažinti tokio instinkto veikimą. Paprasčiausias pavyzdys- profesionalūs vairuotojai imituoja avarines situacijas, tam kad realybėje išsaugotų sąmoningumą ir gebėtų priimti šaltakraujiškus sprendimus avarijai išvengti.
Taigi, stebėdami save ir jausdami kada kyla baimė, mes tampame stebėtoju, kuris nėra susitapatines su savo baime. Atsiranda asmuo kuris jaučia baimę ir kitas- kuris stebi tą, jaučiantį baimę. Tokiu būdu mes „dedame baimę ant stalo“ ir galime daryti su ja ką norime- analizuoti, suprasti, išspręsti, neutralizuoti. Galiausiai tokia būsea prives iki to, jog jausdami baimę galėsime galvoti : „ nagi nagi, baime, jaučiu tave, įdomu kada gi tu praeisi“.

Galiausiai, visas baimes ir kitas neigiamas emocijas, labai sėkmingai neutralizuoja suvokimas. Tai supratimas kodėl kažkas vyksta. Šioje vietoje labai pagelbės žinios apie emocinį intelektą. Stebėdami save ugdome sąmoningumą- atsakome sau į klausimą „kas vyksta? Ieškodami emocijų priežąsčių, gilindamiesi į save plečiame suvokimą- atsakome sau į klausimą „kodėl tai vyksta?“. Todėl dienos eigoje neigiamas emocijas verta užsirašyti, prisiminti ir laisvam laikui esant išnagrinėti, kodėl tai nutiko. Svarbu tai daryti visiškai sąžiningai, kad ir kaip nemalonu būtų prisiminti ir iškelti neigiamus įvykius. Nagrinėti emocijas gali padėti „emocijų seka“. Tiesiog ieškome emocijos priežąsties. Pvz. kodėl išsigandau?- todėl, kad pajutau grėsmę. Kodėl atsirado grėsmės pojūtis? – Nes nepakankamai pasitikiu savimi. Iš kur tas nepasitikėjimas?- iš vieno ar kito įvykio ir t.t. Sekdami emocijomis, atrasime pamatinius įvykius ar jausmus dėl kurių kyla daugelis dabartinių bėdų ir neigiamų pojūčių.

Pakalbėkime apie tai, ką gi daryti atradus tas pamatines emocijas. Yra keli keliai- veiksmingiausias iš jų- neutralizuoti jas. Tai galima padaryti su tokiais metodais kaip EFT (Emotional Freedom Technique), SEDONA and The Releases. Jų veikimo principas panašus- iškelti pamatines emocijas į dienos šviesą ir jas neutralizuoti, t.y. padaryti taip, kad dingtų nemalonųs pojūčiai praeityje ir nerimas ateityje. Naudojantis šiais metodais ilgą laiką, įmanoma išsivalyti save nuo neigiamų praeities emocijų ir traumų. Jos nebeturi didelės emocinės reikšmės, taigi artėjama prie būsenos, kuri buvo anktyvoje vaikystėjė- jokių baimių, visiškai ramus protas, natūralus kūrybiškumas ir asmenybės žavesys.

Blogos emocijos, baimės, nerimas, pykčiai ir visa kita- tai svetima žmogui. Tai nėra tie dalykai, kuriuos norėtume prisiminti, kaupti, dalintis ir turėti su savimi. Natūrali žmogaus būsena yra harmonijos ir palaimos jausmas -tokie esame sutverti gamtos. Ir dabar jau mūsų galioje nuspręsti, kokiais norime tapti. Kokių veiksmų imtis, kad tokiais taptume.

www.radausave.lt

Categories
Motyvacija

Pasitikėjimas savimi II

Aš pasitikėjimą savimi skirstau į tris rūšis: situacinį, kompetencinį ir absoliutų. Žmonės siekia bet kokio pasitikėjimo savimi jausmo, tad pirmieji du irgi yra paklausūs, nors siekiame visada aukščiausio – absoliutaus.

Situacinis pasitikėjimas savimi yra pats „vaikiškiausias“, nes tai manipuliacinė forma. Jis pas žmogų atsiranda nuo padėties, statuso ir pan. Pvz. jaunuolis pakeltas pareigose staiga ima pasitikėti savimi ir varinėja kitus, elgiasi arogantiškai su draugais, manipuliuoja arba turėdamas stiprų užnugarį žmogus staiga randasi „kietas“. Situacinis pasitikėjimas savimi tėra pritarimo siekimo forma. Viskas, kas eina per pritarimą, gali būti nuleista per nepritarimą. Visą dirbtiną pasitikėjimą savimi žemyn galima pakelti pagyros žodžiais ir nuleisti priešingais, todėl jis yra nestabilus. Jeigu vieną dieną mėgstamas žmogus Jus giria, pasistenkite priimti tai, bet „nepasikabinkite“ šiuose spąstuose – vėliau teks leistis žemyn, nes tie žodžiai išblės.

Kompetencinis pasitikėjimas savimi yra kiek aukštesnė pasitikėjimo savimi forma, bet visgi, ji vėl yra priklausoma nuo aplinkos. Jeigu tokią galią, kaip pasitikėjimas savimi, žmogus dalina aplinkai, anksčiau ar vėliau jam ateis skausmo, liūdesio ir apatijos nuopuolis. Nors ir trumpi „aukštyn žemyn nuotaikomis“ kalneliai bus. Tikriausiai visi mes žinome tuos užsisklendimus, kai būna liūdna ir melancholiška nuotaika, kurią aš vadindavau „net ir torto nenoriu“. Viskas, kas ateina iš aplinkos, yra laikina ir nestabilu.

Kompetencinio pasitikėjimo savimi žmogus turi užsitarnauti. Visi sėdėjote pas kirpėją kėdėje ir žinote, kas ten pasitiki savimi – kirpimo meistras, nes jis turi kompetencijos. Bandant „išsimaitinti“ psichologiškai iš tokio pasitikėjimo savimi turi nuolatos palaikyti spartų žingsnį su savąja kompetencija, nes ji blėsta jos nelavinant, o tas „garavimas“ dažnai yra ypatingai skausmingas.

Liudas Vasiliauskas

www.laimingi.lt