Categories
Sėkmės psichologija

Apie stresą (II dalis) Kaip suvaldyti?

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Kiekvienam gyvenime pasitaiko neigiamų įvykių. Gal užklumpa liga, išyra ilgalaikiai santykiai, paaiškėja, kad partneris užmezgė romaną, o gal artimas bičiulis skleidžia užgaulias paskalas.

Visai suprantama, kad tokie įvykiai kelia nerimą, liūdesį ir depresiją. Dažnai žmonės daug galvoja apie praeitį, apgailestaudami, kad viskas susiklostė taip, o ne kitaip. Jei kančią sukėlė kitas žmogus, mintys gali suktis apie kerštą ir pelnytą bausmę.

Neretai tokia patirtis žadina pyktį, kartėlį ir agresiją. Jeigu kabančio maišo daužymas mūvint bokso pirštines situacijos negerina, net ją blogina, tai koks gi geriausias būdas susidoroti su tokiomis emocijomis?

Viena iš galimybių – imtis to, ko neįmanoma daryti piktam. Pažiūrėti juokingą filmą, nueiti į vakarėlį, pažaisti su šunyčiu, išspręsti sunkų kryžiažodį. Dar prasiblaškyti galite mankštindamiesi, piešdami, leisdami vakarą su draugais ar šeima. Toks elgesys malšina palyginti nedidelės bėdos sukeltą įtampą, bet vargu ar šalina sunkesnes ilgalaikio nusivylimo priežastis.

Tačiau yra veiksmingesnis sprendimas, nereikalaujantis ilgų psichoterapijos seansų ar begalinių problemos svarstymų su aplinkiniais. Nereikia gaišti ilgų mėnesių, pakanka kelių minučių.

Buvo įrodyta, kad jis padeda netekusiems artimųjų, išgyvenusiems širdies priepuolį bei katastrofų aukoms. Jis vadinamas „naudingų padarinių ieškojimu“ (verta prisiminti posakį: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“).

 

Naudingų neigiamos patirties padarinių ieškojimas

Šią procedūrą iliustruoja tyrimas, kurį atliko Maiklas Makalogas ir jo kolegos iš Majamio universiteto. Eksperimento pradžioje daugiau kaip 300 paskutinio kurso studentų buvo paraginti prisiminti po vieną atsitikimą iš savo gyvenimo, kai kas nors juos įžeidė, įskaudino. Visi studentai prisiminė ką nors gniuždančio: kaip juos išdavė, užgauliojo, atstūmė, paliko ir pan.

Tada trečdalis dalyvių kelias minutes aprašinėjo įvykio detales, telkdami dėmesį į kilusio apmaudo stiprumą ir neigiamus tos patirties padarinius gyvenime.

Antra grupė darė tą patį, bet dėmesį kreipė į naudingus tos patirties rezultatus, pavyzdžiui, po to sutvirtėjo ar įgijo daugiau išminties. Trečia grupė šiaip sau raštu dalijosi kitos dienos planais.

Tyrimo pabaigoje kiekvienas užpildė anketą, įvertinančią jų mintis ir jausmus, susijusius su nuliūdinusiu ar įskaudinusiu žmogumi. Rezultatai parodė, kad vos kelias minutes pagalvojus apie naudingus skausmingos patirties padarinius dalyviam atlėgo aplinkybių sukeltas pyktis ir liūdesys.

Jie kur kas atlaidžiau pažiūrėjo į tuos, kurie juos įskaudino, ir nebedegė dideliu noru keršyti ar jų šalintis. Naudingų neigiamo gyvenimo įvykio rezultatų ieškojimas gali priminti dideliu troškimu paremtą tikėjimą. Tačiau yra įrodymų, kad naudingi padariniai gali būti tikri.

Pavyzdžiui, moksliškai patvirtinta, kad po rugsėjo 11 d. teroristų išpuolių sustiprėjo tam tikri teigiami amerikiečių būdo bruožai, tokie kaip dėkingumas, viltis, geranoriškumas, gebėjimas vadovauti ir darniai bendradarbiauti.

Be to, tyrimai atskleidė, kad po sunkios fizinės ligos žmogus gali pasidaryti drąsesnis ir doresnis, labiau trokšti žinių, būti geriau nusiteikęs ir labiau vertinti grožį.

Kai apima pyktis, agresyvius jausmus vargiai numaldysite užsimovę bokso pirštines ar trankydami pagalvę, nuo to jie gali net dar sustiprėti. Tačiau tuos jausmus įmanoma gerokai susilpninti, jei sutelksite dėmesį į naudingus neigiamų įvykių, sukėlusių jūsų pyktį, padarinius.

Kitoje dalyje aprašysime keturkojo šuns draugo naudą mūsų sveikatai ir mažinant stresą. Teigiamas poveikis – didžiulis.

Linas Mitaitis

Categories
Sėkmės psichologija

Apie stresą (I dalis) Išsilieti ar nusiraminti?

Garsus psichoanalitikas Sigmundas Freudas manė, kad psichiką sudaro trys pagrindinės dalys – id, ego ir superego. Id – tai gyvūninė mūsų proto dalis, pasižyminti impulsyvumu ir varoma pagrindinių instinktų, superego atstovauja labai moralinei pusei, o ego mėgina būti šių dviejų priešingų jėgų arbitru.

Daugiausia laiko šios trys dalys tarpusavyje sutaria ir viskas klojasi puikiai, tiesiog nuostabiai. Tačiau kartais kyla smarki nesantaika ir, kaip dažnai būna gyvenime, ji paprastai siejasi su seksu ir smurtu.

 

Id, ego ir superego

Norėdami išsamiai įvertinti Freudo idėją, įsivaizduokite, kad viename kambaryje užrakinate lytiškai jautrų paauglį (id), kunigą (superego), buhalterį (ego) ir pornografinį žurnalą. Paauglys, atstovaujantis jūsų gyvūninei pusei, čiups žurnalą, kunigas stengsis žurnalo atsikratyti, plėšdamas jį iš amoralių jaunuolių gniaužtų.

Tuomet buhalteris stos į varginamą kovą, mėgindamas kaip įmanydamas geriau suderinti jų interesus. Ilgainiui visi trys aprims, apsvarstys problemą ir galbūt nuspręs, kad geriausia būtų apsimesti, neva žurnalo išvis nėra.

Tokiu būdu paauglys nebus gundomas žiūrėti į nepadorias nuotraukas, kunigui nereikės be paliovos pamokslauti apie doros svarbą. Patenkinta protingu kompromisu trijulė pakiš žurnalą po kilimu ir mėgins jį pamiršti.

Deja, lengviau pasakyti, negu padaryti. Diena po dienos paaugliui knietės vogčiomis žvilgtelėti į žurnalą, bet kaskart, kai tik kilstels kilimą, kunigas pagrasins jam pirštu. Galiausiai įsivyrauja įtampa, ir kiekvieną apniks didėjantis nerimas.

 

Ar iš tikrųjų reikia išsilieti?

Pasak Freudo, mes dažnai įveliami į mūsų „vidinio paauglio“ ir „kunigo“ kovas, į jų ginčus, kai vienas aiškina, ką mes norime daryti, o kitas – ką privalome daryti.

„Paauglys“ geidžia nesantuokinio meilės nuotykio, o „kunigas“ baksnoja į santuokos įžadų svarbą. „Paauglys“ nori smarkiai užtvoti mus nuliūdinusiam žmogui, o „kunigas“ balsuoja už atleidimą. „Paauglys“ nori pasirašyti nesąžiningą verslo sandėrį, o „kunigas“ primena, kad reikia būti geru, įstatymų besilaikančiu piliečiu.

Dažniausiai galų gale apsimetame neva šių problemų išvis nėra, ir stengiamės jas kuo giliau užkasti pasąmonėje. Tačiau abstrakčių pornografinių žurnalų slėpimas po kilimu sukelia psichinę įtampą, ir galiausiai mus gali apnikti nusivylimas, nerimas ir pyktis.

Daug psichologų įrodinėja, kad geriausia išeitis – saugiu ir socialiai priimtinu būdu išlaisvinti užslopintus jausmus. Kumščiuoti pagalvę. Šaukti ir spiegti. Trypti kojomis. Imtis bet ko, kas nuramintų vidinį „paauglį“, kol šis dar neišspyrė durų. Požiūris, kad pyktis valdytinas pasitelkus iškrovą, buvo plačiai priimtas, bet ar Freudas buvo teisus?

 

Neteisingo įvertinimo tyrimas

Psichologai keletą metų tyrinėjo, kas vyksta, kai žmonėms sukeliamas stresas, o paskui jie raginami šaukti ir trankytis. Prieš kelerius metus Bredas Bušmenas iš Ajovos valstybinio universiteto atliko eksperimentą. 600 studentų raštu išdėstė savo požiūrį į abortą. Visi rašiniai buvo surinkti ir tariamai nunešti kitiems studentams įvertinti.

Iš tikrųjų eksperimentatoriai patys įvertino visus rašinius ir pasirūpino, kad visi studentai gautų prastus pažymius, neigiamus atsiliepimus ir po ranka rašytą raštelį su žodžiais: „Tokio netikusio rašinio dar nesu skaitęs.“ Nenuostabu, kad studentus suerzino toks vertinimas ir kiekvienas ėmė griežti dantį ant savo netikro vertintojo.

Vieniems studentams buvo suteikta proga išlieti susikaupusius agresyvius jausmus. Jiems buvo duotos bokso pirštinės, parodyta tariamo vertintojo nuotrauka ir pasakyta galvoti apie tą asmenį trankant 30 kg. svorio maišą.

Nors studentai įtūžį kabančiam maišui liejo vienumoje, bet vidinis ryšys eksperimentatoriams leido slapta skaičiuoti suduotus smūgius. Kita studentų grupė, priešingai, negavo nei pirštinių, nei maišo, bet buvo pakviesta 2 minutes pasėdėti ramiame kambaryje.

Paskui kiekvienas užpildė standartinį nuotaikos klausimyną, be kitų dalykų, leidžiantį nustatyti, kokio stiprumo pyktį, susierzinimą ir nusivylimą jie jautė.

Pabaigoje buvo žaidžiamas porų žaidimas, kai nugalėtojas laimėdavo teisę šaižiai driokstelėti pralaimėjusiam į veidą. Laimėtojai savo nuožiūra pasirinkdavo triukšmo trukmę ir šaižumą, o kompiuteris kruopščiai fiksavo jų pasirinkimą

Ar kabantį maišą kumščiavę dalyviai jautėsi romesni už tykiai sėdėjusius kambaryje? Ar „kumščiuotojams“ norėjosi šaižiau drioksėti? Tie, kurie gavo bokso pirštines ir iš peties daužė maišą, paskui jautėsi daug agresyvesni, pratisiau ir šaižiau drioksėjo kitiems į veidus.

Rezultatai atskleidė didelį abiejų grupių nuotaikos ir drioksėjimo eksperimento pabaigoje skirtumą. Panašių rezultatų buvo gauta ir per kitus tyrimus. Pykčio liejimas neužgesina ugnies. Tiesą sakant, kaip pastebi savo straipsnyje Bradas Bušmanas, tai panašiau į benzino pylimą į ugnį.

Jei kumščiavimasis ir rėkimas nepadeda numalšinti įtampos ir susierzinimo, tai kas gali padėti? Ir ką reiktų daryti, kad požiūris į gyvenimą nebūtų toks įtemptas? Ar atsakymas paaiškėja per ilgus pykčio valdymo kursus?

Tačiau yra keli paprasti ir greiti sprendimai, pavyzdžiui, gebėjimas turėti naudos nieko nedarant ir pajungiant teigiamą keturkojo draugo energiją.

Kitoje dalyje aprašysime paprastą būdą stresui sumažinti – kiekvienoje blogybėje ieškoti gerų dalykų.

Parengė: Linas Mitaitis

Categories
Laimė

Priimti save I

Džiaugiuosi, kad galiu rašyti straipsnį tokiu pavadinimu. Jūsų akys bėgs eilutėmis, kurios bus apie pasitenkinimo pradžią ir pabaigą – apie savęs priėmimą (ir priėmimą apskritai). Tai, kas kiekvienam taip sava, intymu ir artima, įmanoma, bet kartais nepasiekiama.

Taigi praktiškai visi kažkada pradedame gyvenime susivokti, jog kažkas netenkina, ir pamažu imam pastebėti, jog viduje vyksta konfliktas. Konfliktas su savimi, konfliktas su aplinka. Bandymas save valdyti per jėgą, riejimasis mintyse su žmonėmis ar situacijomis. Pradžioje bandome laimėti, nes atrodo, jog bus kažkas geriau, ir skiriame daug jėgų išlaikyti nuostatai „aš teisus“. Po visų teisumų, daug kartų atsitrenkus į liūdesį, neviltį, tuštybę, jeigu pasiseka išvengti televizoriaus ar pramogų ir pabūti tyloje – imam mąstyti „kodėl?!“ Čia ir prasideda „kelionė“ į ten, kur galėsi ilsėtis.

Ilgesnį laiką pabuvus vienam, pradeda matytis, jog visi tie dūzgimai nėra išorėje, jie tik viduje. Patys baisiausi žmonės, kuriuos sutikote; pačios maištingiausios situacijos, kurias teko išgyventi, sukasi galvoje, ir jausmai, pasirodo, yra mūsų pačių. Tai mūsų pačių pokštas sau. Dabar sėdime kėdėse ir tų žmonių nėra šalia, bet jausmai ateina kuo puikiausiai. Tuos jausmus jaučiam, juos turim, juos valdom, juos „užklijuojame“ ant tų žmonių, situacijų. Atsakomybė labiausiai šokiruoja tada, kai suvoki, jog pats tarytum privertei tuos žmones taip elgtis, situacijas nutikti. Tai yra Mūsų visiška atsakomybė.

Taigi jeigu mes jaučiame pagarbą kitiems, tai patys savo viduje išgyvename pagarbą ir tą pačią pagarbą taikome sau. Kokią turim – tokią naudojam. Jeigu pykstame, tai išgyvename pyktį ir tą patį pyktį jaučiame (tuo pačiu metu ir vėliau) sau. Tas pats su visais pažeminimais, paaukštinimais ir likusiais jausmais. Ką dalinam kitiems, tą gauname sau. Jeigu mėgstate stalą, tai siunčiate jam „mėgimą“, ir kiekvieną kartą atėjus prie stalo jis Jums „atspindi“ mėgimą. Jeigu mėgstate žmogų, tai jis Jums „atspindi“ Jūsų gerumą.

Žinodamas tai supranti, jog viskas veikia pagal dėsnį „ką duodi, tą ir gauni“, ir tada norisi, jog tavo vidus būtų visiškai švarus, beribis. Norint, kad kiemas būtų visiškai tvarkingas, negali ignoruoti net pačio mažiausio numesto popierėlio. Jeigu jį paliksi, jis kris į akis. Jeigu būsi nors menkiausiai nesąžiningas prieš save ar kitus, tas nesąžiningumas įsliūkins į tavąjį kiemą ir sakys: „Prisiimk atsakomybę tik už tas dideles šiukšles, o kitas palik.“ Tokiu atveju vėl parklupsi.

Taigi pradžiai imi įnirtingai tvarkyti viską, ką palikai netvarkingai sau ir kitiems. Valai ir valai kiemelį, šluoji jį dėl savęs ir už kitus, nes nėra svetimo. Yra tik savos mintys ir savi jausmai, motyvai. Jeigu nori visiškai išsilaisvint, negali sau sakyt: „Tegul tie prasmenga, o atleisiu tik savo draugams.“ Kodėl? Nes tuos pačius motyvus ir jausmus, mintis naudosi sau – kaip liaudyje sako, „atsisuks prieš patį tave“. Todėl priimti save – tai priimti ir kitus. Priimti kitus – tai priimti save.

Eiti šiuo etapu yra truputį panašu į įsivažiuojantį, lengvai fantastinį filmą. Dažnai yra sunku, bet taip pat palaiminga, nes apsivalai. Esi labai palengvėjęs, gyvenimas, atrodo, tiesiog pats sutvarko visas situacijas, nes tavasis vidus grandioziškai harmoningesnis nei anksčiau. Tuo pačiu galo tarytum nesimato, o ir matyt nesinori, nes viskas tik gerėja ir tuo mėgaujiesi. Šitame pasimėgavime esi ganėtinai aklas. Kodėl? Nes nematai, kas toks viską priima, bet apie tai kitame straipsnyje. Čiau! 😉

www.laimingi.lt

Categories
Motyvacija

Va čia tai pasilinksminimas!

Kadangi vasara, rankos visai nekyla rašyti kažko, kas labai keistų mąstymą ir tariamai drumstų protą. Be to, ir skaitytojai tikriausiai ne tas galvoje, kai už lango pleškina saulutė. Todėl šį kartą apie malonumus ir pojūčius.

Tokiomis karštomis vasaros dienomis atrodo, kad gyvenime nieko, išskyrus pojūčius (uoslė, rega ir t.t.), nėra, kad tik jais ir tesinaudojame: pliuškenamės, kaitinamės, skanaujam ledus, klausomės muzikos. „Grojam“ savo pojūčiais, nes tai – malonumas. Ir išties, tai – malonumas.

Kai vakare atsigulame į lovytę ir užmerkiame akis, suradę, ant kurio šono gultis ir kaip patogiai sudėti rankas, mes imam daryti fantastiškai keistą veiksmą, visiškai priešingą malonumui, – mes paleidžiame savo pojūčius. Kažkokiu stebuklingu būdu, tiek rega, tiek lytėjimas su uosle ir viskuo kitu dingsta visai nakčiai – mes miegam. Miegam palaimoj ir keltis nesinori, nes prabusdami vėl turim lyg imti į rankas įrankius – pojūčius – ir toliau žaisti gyvenimą.

Tad dieną mes norim nuklysti į vasariškus ar kitokius malonumus (pojūčius), o pabudę iš nakties pojūčių – ne. Kaip čia taip yra?

Atsakymas slypi malonumo suvokime. Malonu yra viskas, į ką sugebame susikoncentruoti. Malonumas jaučiamas tada, kada sugebame pasinerti į bet kokią mintį ar jausmą iki galo. Jeigu žmogus susikoncentruoja į ką nors, kad ir į pyktį, visu šimtu procentų, jis gali būti tikras – malonumas bus. Susikoncentruokite į savo kojines, kelnes ar marškinius ir jausite malonumą! Skamba juokingai, nes dabar tikriausiai nejaučiate, bet prisiminkite tą akimirką, kai juos pirkote – žiūrėjote į juos parduotuvėje ir jautėte.

Supratimas, kas yra malonumas, atveria vieną iš gyvenimo keistenybių. Anksčiau žiūrėdavau į nuolatos pyktis mėgstančius žmones ir nesuprasdavau: „kaip jie taip gali?“; bet supratus malonumą, mistika išnyksta. Negi Jums neteko ant ko nors išsirėkti? Kai rėkėte, veikiausiai jautėte, kad jau gana, bet vis tiek „kažkodėl“ tęsėte. Kodėl? Malonu. Prie to priprantama ir tai „jėga“ (juokiuosi).

Na gerai, bet kodėl koncentracija maloni? Susikoncentruodami į kažką, mes pamirštam visa kita – rūpesčiai, baimės, reikalai kažkur dingsta. Kai viskas pranyksta, atsiveria vidaus ramybė, tyla. Tik, deja, malonumuose, kuriuos mes „traukiam“ iš juslių (kvapas, skonis, rega, lytėjimas, garsas) tai vyksta labai laikinai – labai. Mat viskas baigiasi. Vasara baigiasi, ežerai „baigiasi“, filmai baigiasi, seksas baigiasi, visi žmonės kuriuos tik kada nors matėte ar matysite „baigiasi“ – viskas baigiasi. Todėl ir malonumas baigiasi, o tada skauda, kartais netgi labai, ir lipam sienom, ir nežinom, ką daryt.

Ką daryt, ką daryt? Reikia surasti, kas nuramintų Jūsų protą natūraliu būdu, be malonumų (juslių) pagalbos. Kitaip tariant, reikia laisvės nuo malonumų. Kodėl mes turėtumėte būti priklausomi nuo kažkokių laikinumų? Jie baigiasi, todėl nėra tinkami pilnatvei, jie tinkami nebent tik įvairovei.

Siūlau Jums meditaciją. Ji natūraliai nuramina mintis, protas ištuštėja, natūraliai atsiranda koncentracijos pojūtis (nes visa kita natūraliu būdu pasišalina) ir palaimos potvynis, prieš kurį neatsilaiko joks malonumas, didžiuliu mostu pakelia mus ten, kur mes dar tarytum niekada nesame buvę. Mes skęstame beribiam džiaugsme, kuris visada yra su mumis, visada buvo ir visada bus. Ką ta nuobodi laimė? Ekstazė! Kaip sakė Drakula: „Va čia tai pasilinksminimas!“

Liudas Vasiliauskas
Laimingi.lt

Categories
Laimė

Įspūdžiai ir suvokimas

suvokimas
įspūdžiai

Ruduo, anksčiau ima temti, lyja lietutis, Jūs einate namo nuošalia gatvele ir girdite, kad už Jūsų kažkas krebžda. Mane seka, o gal kažkas negero..?! Spartiname žingsnį ir fantazuojame toliau, krebždesys nenustoja, bijom pažiūrėt atgal.. Kas bus tas bus – atsisukam, žiūrim, o ten vietoje juodos figūros krebždena močiutė iš paskos. Atėjo suvokimas – išgąstis(įspūdis) dingo.

Kai ateina suvokimas apie bet kokį jausmą ir įspūdžiai – baimės, pykčiai, aistros ar dar kas – dingsta. Įspūdžiai apiplėšia žmogų nuo mąstymo ir suvokimo. Elementarus pavyzdys yra televizija, reklamos, spauda ir pan. Žmogus perskaito visas tas šokiruojančias antraštes ir toliau net nebemąsto – apima įspūdžiai. Jis aikčioja prie žydrojo ekrano ir laukia nesulaukia kol galės gąsdinti to dar nežinančius šeimos narius ar draugus, pritaiko sužinotas „naujienas“ savo gyvenimui. Fantazuoja.

Įspūdžiai yra priešingi suvokimui. Jeigu žmogus gilinasi: „kodėl jis taip padarė?“, „gal jis velkasi keliu, nes pas jį mažas vaikas ant galinės sėdynės?“, „gal jam buvo tiesiog bloga nuotaika?“, „gal jį tiesiog yra apėmęs gobšumas..? žinau tą jausmą..“, „aš irgi taip darydavau..“, „man irgi yra taip nutikę“, „jis kalbėjo tikrai piktai, bet tikriausiai jam šiandiena netikusi diena, nepriimsiu to asmeniškai“. Ir svarbiausia: „kur aš pats/pati taip darau?“.

Kai tik imate suvokti priežastis ir lyginti kito žmogaus išgyvenimus su savais – gimsta bendrumo pojūtis, kuris neutralizuoja priešiškumą. Blogi jausmai gimsta iš tamsumo: nesupratimo ir atskirumo pojūčio, o miršta suvokus bendrumą arba tiesiog pačiame suvokime.

Neškite šviesą savo prote ir žvelkite į bendrąsias mūsų visų puses – paklydimus ir sąmoningumą. Įspūdžiai ar suvokimas – rinktis Jums. Būkite susivokę ir laimingi!

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Laimė

Draugystė

Didžiuliame name, skirtingose laiptinėse, gyvena du nepažįstami žmonės: muzikantas ir inžinierius. Inžinierius visą laiką namie kažką konstruoja ir kelia triukšmą, o muzikantas groja. Inžinierius negali pakęsti grojamos muzikos, o muzikas nepakenčia, kad jo „koncertams“ trukdo kaimyno grąžtai.

Draugystė
Draugystė

Vieną dieną muzikantas, išlipęs iš mašinos, pamatė, kad jam „leidžia“ ratą ir pirmą kartą gyvenime ėmėsi jį pakeisti. Tuo tarpu didžiuliame kieme aplink savo automobilį sukosi inžinierius. Pamatęs kaimyno vargą, pasišovė jam padėti. Kaimynai susidraugavo, bet nežinojo, kad tai jie vienas kitą erzina už namų sienų. Susitikę kieme ir visada gražiai pasišnekučiuodavo, o namuose klaikiai nekęsdavo savo „nepažįstamo“ kaimyno.

Ir štai vieną didžią dieną muzikantas ruošėsi iškilmingam koncertui, o inžinierius, pasiskolinęs iš draugo galingą grąžtą, buvo sumanęs įsirengti naują rozetę sienoje ir gręžė didžiulę skylę… Muzikantas įsijautęs putė trimitą iš natų, tuo tarpu inžinierius, pasitelkęs pneumatinę funkciją, atakavo sieną ir svajojo apie naują rozetę. Šiek tiek užsisvajojęs jis netyčia išgręžė sieną kiaurai ir pamatė „priešą“ muzikantą, o muzikantas jį. Abudu ieškojo žodžių, bet nežinojo ką sakyti, nes nesuprato draugai jie ar priešai. Kas jie tokie vienas kitam?

Jie ir draugai, ir priešai vienu metu, bet ką tai mums sako? Jeigu gali būti priešas, gali būti ir draugas, ir atvirkščiai. Ką reiškia draugas ar priešas? Draugas esi tada, kada vienas kitam daugiau pritari negu nepritari, o priešu tampi, kai imate vienas kitam nepritarti. Draugystė yra neigiama sąvoka, nes į ją įtrauktas įtampos elementas – pritarimas. Užtenka vieno prastesnio pokalbio ir neigiamos mintys ima suktis net apie patį geriausią draugą!

Jeigu esi draugas, tu esi šiek tiek supančiotas ir negali elgtis laisvai. Tu jau turi šiokį tokį įsipareigojimą – pritarimo vienas kitam sąlygą, kurios nesilaikant gali tapti priešu – t.y. nepritarti vienas kitam. Tad ar įmanoma draugauti be sampratos apie draugystę?

Jeigu nueisite prie ežero ir sakysite „vanduo“, atėjęs anglas sakys „water“, rusas sakys „voda“. Tai kuris dabar teisus, pavadindamas vandenį? Tiesa yra tokia, kad vanduo yra, ir tiek. Jo neįmanoma apibūdinti! Gali ištarti milijoną žodžių apie jį, bet Jūs nežinosite kas tai tokio, jeigu nesate jo matęs, lietęs ar gėręs. Tas pats yra su draugyste ir žmonėmis. Žmonės yra ir tiek. Jie yra ir yra kokie yra, kam ant jų uždėti minčių pančius?

Įsivaizduokite… prieina žmogus prie dviračio ir kad spirs dviračiui sakydamas:
– Ot, trantas! Neskrenda! Taip, jis važiuoja, bet neskrenda! – Ir tada dar kartą spiria, ir dar.
Kitas žmogus prieina prie jo ir sako:
– Ei, žmogau, čia gi dviratis! Jis tik važiuoja, jis niekada neskraido!
– O! – sušunka žmogus. – Dabar aš suprantu, čia juk yra tai, kas yra, ir nieko daugiau. Aš tik buvau išsigalvojęs, kad jis gali skristi, – ir jo pykčiai baigiasi.

Kiekvieną kartą, kai žmogus galvoja apie kitą ar pyksta, jis bando priversti dviratį skraidyti. Jis būna išsigalvojęs, kad tas žmogus yra kažkas kita, nei jis yra. Žmonės tiesiog yra. Jie yra, kas yra. Jūs juos galite vadinti draugais, priešais, asilais, vandeniu, „water“, „voda“, širdelėm, bet išties, visi šie pavadinimai reiškia viena ir tą patį – iliuziją apie juos. Nereikia nustoti kalbėti, bet turėkime viduje gilų žinojimą, kad jie tiesiog yra, kas yra, ir nieko daugiau neišsigalvokite. Bus labai lengva gyventi, nes tai yra tikrasis priėmimas žmonių tokių, kokie jie yra.

Liudas Vasiliauskas
Laimingi.lt

Categories
Laimė Motyvacija Saviugda

Gyvenimas Iliuzijoje

gyvenimas, iliuzija
Ar tai, ne iliuzija?

Pabandykime įsivaizduoti gyvenimą be streso, pykčio ar mažų pavydo scenų. Ar mes norime tokio gyvenimo? Kai kas pasakys: „reikia visų šių mažų bėdelių, nes be jų neįdomu būtų gyventi“; bet iš kur mes tai „ištraukėm“? Ar mes turėjom gyvenime šansą pabandyti bent mėnesį gyventi be pykčio ir visų kitų mažų „bangelių“? Panašu, kad ne. Tad kodėl žmonės galvoja, kad jiems reikia kančių, jeigu jie net nėra bandę gyventi be jų?

Panašu, kad „kai kas“ nežino apie ką kalba ir tik primeta net ne savo nuomonę, o kiti tuo tiki ir kartoja iš paskos. Tokių įsitikinimų yra apsčiai, ir jie visi nežinia kaip sugalvoti. Juk gyvenimas turi kitokią reikšmę nei amžina ir nepailstanti kova. Negi čia esam tam, kad vieni kitiems per galvas liptume? Aš labai abejoju, kad žmonės tuo nuoširdžiai tiki, nes vidus dažnai sako visiškai atvirkščiai. Negi Jūs tikrai tuo tikit?

Atsakymų, kodėl mes norim bėdų, galime ieškoti savo pasąmonėje. Pasąmonė – lyg minčių saugykla, kurias kažkada sugalvojome ir į jas nebekreipiame dėmesio. Pvz. Jūs dabar negalvojate, ką veikėte vakar per pietus, bet tai perskaičius tuoj pat atsiminėte. Ši mintis buvo Jūsų pasąmonėje, o ten minčių yra tiek, kiek tik esate per gyvenimą patyrę. Štai kodėl kenksminga skaityti negatyvius dalykus, įvairiausius pažeminimus ir t.t. Tai užsilieka pasąmonėje, o kai tos perskaitytos mintys iškyla į paviršių, mes galvojame, kad tai mūsų pačių elgesys ar mintys. Pvz. perskaito žmogus žurnale, kaip porelė kivirčijosi ir ką kalbėjo. Vėliau, po trijų metų, kivirčydamasis ištaria tuos pačius žodžius (skaitytus žurnale) savo artimajam. Galvojat, kad tai yra Jo asmenybė ir Jo sugalvoti žodžiai. Ar nepanašu į sapną?

Liudas Vasiliauskas
Laimingi.lt

Categories
Laimė

Kas stipresnis?

Šį kartą apie emocijas ir supratimą.

Galbūt teko girdėti tokią istoriją, kurios vienas iš veikėjų buvo Buda. Vieną kartą keli vyrai, matydami, kad Buda yra visada laimingas ir tiesiog švyti, nusprendė jį supykdyti. Paeiliui jie ėjo pas jį, visiaip ižeidinėjo, smerkė, užgauliojo. Vienas netgi pradėjo skleisti paskalas ir gandus apie jį, apie neva blogus jo darbus. Tačiau Budai tai buvo nė motais. Jo veide ir toliau atsispindėjo “Budiška” šypsena. Praradęs viltį supykdyti jį, vienas vyras, galiausiai pasidave ir atėjo pas jį, nekantraudamas sužinoti, kaip jam  pavyko taip ilgai atsilaikyti. Buda jam atsakė paprastai: “Jeigu kas nors dovanoja tau dovaną, o tu jos nepriimi, kam lieka ta dovana?” Vyras susimąstė: “greičiausiai tam, kuris dovanoja…?”. “Taigi… tavo dovanos aš nepriimu”- atsiliepė Buda.

Žodis atsakomybė angliškai skamba “Responsable”, kitaip tariant “Respons Able” (galintis pasirinkti). Taigi, kaip reaguoti į situacijas, kylančias emocijas, mes galime pasirinkti patys. Mums spręsti ar priimti “dovaną” ar ne. Nei aš, nei joks kitas žmogus, nesame tokie stiprūs, kad galėtume Tave įžeisti, sunervinti. Tai padaryti, galime tik su tavo leidimu. Jeigu, savo emocijas, vidinę ramybę atiduoti aplinkybėm ir paprasčiausiom situacijom, tai padarai tą patį, ką padaro ūkininkas į vištidę ileidęs lapę. O galima paprasčiausiai neatidaryti vartų. Tas pats ir su teigiamomis emocijomis. Gali tekti ilgai laukti laimės, jeigu manysime, kad ji ateis su pinigais, karjera, daiktais ar dar kažkuo.

Tai nereiškia, kad turi užsisklęsti ir niekam apie save nepasakoti. Pasakok, kiek tik nori. Vistiek už savo savijautą atsakingas esi Pats. Na ir kas, kad kažkas apie paskleidė gandą ar blogą žodį. Vistiek niekam tai per daug nerūpi. Savaitgalį su draugais vienoje parduotuvėje šokom “Jurgeli meistrelį”, o knygyne darėm atsispaudimus ir…. niekas net nepažiūrėjo. Smagu!

www.radausave.lt

Categories
Motyvacija

Tolerancija

Esate tolerantiškas? Taip? Labai blogai! (Juokiuosi.)

Tolerancija įtraukia ego, nes reikia kęsti tai, ko nemėgsti. Meluoti sau ir kitiems, tylomis su šypsena veide, yra menkas malonumas. Atmenate bičiulį iš mokyklos, kuris šypsojosi („toleravo“), nors iš jo tyčiojosi?

Kaip norėtųsi, kad tokie bičiuliai pradėtų judinti vandenis. Tiesa? Žinoma, pradžioje, ne viskas jiems išeis gražiai. Kartais išlies pyktį ar pasielgs šiurkščiai – toks jau kelias į drąsą. Iš apatiško elgesio į drąsa kelias eina per pykčio barjerą. Kažkoks kiekis laikino (pabrėžiu) destruktyvumo yra gerai, nes vyksta veiksmas, o ne sėdima apatijoje.

Svarbu, kad jie pradės keisti aplinkybes ir išsakys, kas jiems nepatinka. Aplinkiniams bus keista ir šiek tiek nepriimtina, kad bičiulis staiga „nepasirašo“ ties prastu elgesiu su juo. Duokite naujokams laiko ir vėliau jie išmoks būti ne tik kieti, bet ir šiek tiek švelnesni. Sušvelnėjimas jiems bus didelis atradimas, jeigu tik jie išdrįs!

p.s. mandagumą ir pagarbą vertėtų prižiūrėti!

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Motyvacija

Kaip atsikratyti kaltinimų

Straipsnis apie situacijas, susijusias su kalte, ir išeitis iš jų.

Sėdžiu aš namie ramioje meditacijoje ir girdžiu klykančią kaimynų porelę. Neįsiklausau, bet kontekstas man aiškus: vienas kaltas, o kitas kaltina. Atsimenu panašią situaciją su man artimais žmonėmis. Pačiame įkarštyje manęs paklausė patarimo: „Tu čia „pas mus“ žinai, ką daryti, patark“. Atsakymas paprastas, bet ir šiek tiek gluminantis, kas atsispindėjo veide, kai tai išgirdo: „Taip, jis kaltas. Ar gali jam atleist?“

Tai šokiruoja. Žmonės yra nepratę atleisti. Juokiuosi prisimindamas, nes kai kurie net nenori, kad tie atsiprašytų, jie tiesiog nori rėkti ir toliau pykti. Visgi, atleidimas yra drąsa. Atleisti ne kiekvienas sugeba. Tiksliau, labai reti.

Nežinau, kur Jūs atsidursite: kaltinamojo ar kaltintojo rolėje, bet visada siūlau situaciją spręsti drąsa – atleidimu. Visų pirma, nuginkuokite kaltintoją pripažindami savo kaltę, o vėliau pereikite prie sprendimo.

Taip, aš tai padariau. Taip, aš sudaužiau puoduką. Taip, aš sugadinau tau dieną. Taip, aš tikrai esu begėdis. Net jeigu ir to nedarėte, tiek to, prisiimkite kaltę – bus greičiau. Kaltintojai lieka bejėgiai pripažinus kaltę. Jeigu esate kaltintojas – nuginkluokite pats save. Taip! Jis tai padarė, jis tikras niekšas. Taip, ji suvalgė visus aštuonis mano kotletus. Išsiųskime juos į Ispaniją citrinų ravėti, nes viskas kartosis, jeigu kartosime tą patį kaltinimą.

Imkitės drąsos. Galite atleisti? O gal atleiskite? O gal atleidžiam? O kodėl nepabandžius atleidimo? Ką Jums tai kainuoja – dygliuotą ego? Atleidimas išlaisvina. Atleidimas duoda naujumo. Atleidimas paleidžia. Atleidimas yra naujo mąstymo pradžia, nes abi pusės pradeda mąstyti kitaip – situacija tiesiog sprendžiasi.

Kylant situacijai visada pripažinkite kaltes ir naudokite drąsa. Tikiu, kad nuo to bus tik gerai arba daug geriau.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt