Categories
Saviugda

Baimė ir drąsa

Baimė ir drąsa
Baimė ir drąsa

Baimė ir Drąsa, Pasitikėjimas ir Nepasitikėjimas. Kelios savybes, kurias visi turime, kelios savybės, kurios smarkiai veikia mūsų elgesį. Viena iš šių savybių tėra iliuzija. Spėkit kuri? Iliuzija šiuo atveju yra nepasitikėjimas. Tokio dalyko apskritai nėra- tai tik apribojimai natūraliai, nuostabiai, pasitikinčiai asmenybei. Visgi, kad ir kaip mąstytume ar galvotume apie drąsą ir baimes,šios savybės yra tikros ir netgi egzistuoja vienu metu.

Kodėl taip yra? Viskas prasideda nuo vakystės- vaikai gimsta turėdami dvi baimes- baimę nukristi ir triukšmo baimę. Bėgant laikui, baimės, fobijos ir visa kita įgyjamos. Vienos baimės išnyksta, kitos stiprėja, pasireiškia ar tiesiog sukelia nemalonų nerimo jausmą, tačiau žmogus visada turi baimių savo asmeninių savybių rinkinyje. Visgi, kad būtų lengviau gyventi ir baimės neatimtų viso džiaugsmo, likimas mums davė nuostabų įrankį- Drąsą. Paprasčiausiai ją galima apibūdinti ne kaip baimių neturėjimą, o kaip gebėjimą veikti ryžtingai ten, kur baimė didžiausia. Kitaip tariant, kur baimė, ten ir drąsa.

O kaipgi baimės atsiranda? Vėl grįžkime į vakystę. Vaikai turi dvi unikalias savybes- Jie yra visiškai naivūs ir egocentriški. Gyvenimiškai tai pasireiškia tikėjimu, kad viskas, kas yra jiems sakoma yra gryna tiesa, ir supratimu, kad jie yra visų įvkių priežąstis. Pavyzdžiui jei mama ir tėtis susipyko, vaikas ieškos priežąsties savyje ir savo elgesyje. Tuo pačiu visiem žmonėm, vaikam ir suagusiems, būdingi trys pagrindiniai poreikiai- Saugumo, kontrolės ir pritarimo. Dėl kritikos, nesėkmių ar tiesiog netinkamo bendravimo dažnai vienas iš šių trijų poreikių yra pažeidžiamas ir tai tampa gera galimybe vystytis baimei. Tarkim, įvyko taip, kad mama supyko ant vaiko. Tuo metu vaikas negauna pritarimo, jaučiasi nesaugiai ir juo labiau negali nieko kontroliuoti. Be kita ko, jis dar galvoja kad tai įvyko dėl jo kaltės. Priklausomai nuo to, dėl ko įvyko konfliktas, vaikui gali vystytis skirtinga baimė: baimė reikšti savo emocijas, baimė sakyti tiesą, baimė tyrinėti, nesėkmės baimė ir t.t. Tokiu atveju vaikas geriau kentės ir jaus baimę, negu rizikuos prarasti kitų pritarimą, kontrolės jausmą ar saugumą. Pagalvokite, kodėl daugumai žmonių taip baisu kalbėti prieš auditoriją? Juk kalbant prieš minią žmonių taip lengva padaryti klaidą ir prarasti bet sekundės daliai visų jų pritarimą. O jei neduok Dieve, kas nors ims ir pradės apkalbinėti….

Pereikime prie būdų, kurie padėtų tvarkytis su baimėmis. Visų pirma, turime žinoti, jog pas visus žmonės veikia proto programa- išvengti skausmo, patirti džiaugsmą. Tačiau skirtingiems žmonėms skirtingai skauda. Čia verta pagalvoti apie baimės teikiamą „džiaugsmą“, kurio protas taip trokšta. Paprasčiausias pavyzdys- žmogus kamuojamas nesėkmės baimės, nesiima kokių nors veiksmų ar iššūkių. Taip jis apsaugo save nuo nesėkmės ir garantuoja sau šiokį tokį komfortą. Gyvenime apstu pavyzdžių: statistiškai žmogus bando įkurti savo verslą mažiau negu vieną kartą (t.y. prieš pabandant dažniausiai pasiduoda ir viską meta), kitas pavyzdys iš naktinių klubų- kiek daug šaunių vaikinų visą naktį daugiau nieko ir neveikia tik stovi pakampėm su alaus bokalais ir spokso į šokančias merginas. Tačiau šioje vietoje pasirinkti kas yra skausmas ir kas yra džiaugsmas galime mes patys ir tam nereikia įpatingų pastangų. Žmogui bus lengviau įveikti nesėkmės baimę, jei jis susies skausmą su pasyvumu. Džiaugsmą jam suteiks, kad ir nevykęs, bet vis dėl to bandymas pasiekti savo tikslo. Paslaptis slypi tame, jog mes galime nurodyti savo protui didesnės laimės šaltinį nei baimės teikiama nauda. Tada atsiranda jėgų ir noro skintis kelią per savo baimes. Taigi pirmas būdas- skausmo ir džiaugsmo suvokimo keitimas.

Antras būdas- alternatyvų pasirinkimas. Kai jų nėra, tam tikras įvykis yra taip smarkiai sureikšminamas, kad nelieka kitos išeities, kaip tik imti ir nerimauti. Pagalvokite kaip sėkmingai yra įbauginti jaunuoliai laikantys brandos egzaminus: „Svarbiausia gyvenimo diena“, „be egzaminų niekur neįstosi ir nieko nepasieksi“ ir t.t. Ar tikrai tai tiesa? Ar tikrai kažoks įvykis/susitikimas/pokalbis yra vienintelė išeitis? Pamąstykite ir savęs paklauskite: ar yra dar koks nors kelias norimam tikslui pasiekti? Ar yra žmonių, kurie tai pasiekė kitais būdais? Pasirinkus į tikslą tik vieną kelią, jaučiamasi taip pat nesaugiai, kaip ir rišant didelį laivą vienintele virve.

Kitas būdas- klaidų darymas. Mokykloje moksleivius baudžia už klaidas- mažinant pažymius, suaugusiuosius už klaidas baudžia mažinant algas, papeikimais ir kitokiais būdais. Baisu suklysti- o kodėl gi nepabandžius suklysti tyčia? Baisu užkalbinti žmogų? Paprastas būdas įveikti baimę- užkalbinti žmones taip, kad garantuotai susimautumėte. Po tokių kelių pabandymų pasirodys, kad nebuvo ko ir bijoti. Leiskite sau klysti. Kai priimsite klaidas, kaip vertingas pamokas, sumažės nerimas ir baimė jas daryti.

Dar vienas būdas- savęs stebėjimas. Visos dienos metu verta atkreipti į save dėmėsį, jausti savo emocijas ir pastebėti kada jos kyla. Paprastai tariant- būti „čia ir dabar“. Paslapti slypi tame, jog baimės gyvena praeityje ir ateityje, dabartyje jos neegzistuoja. Dabartyje sutikti galime tik realios grėsmės keliamą baimę- pvz. dideliu greičiu atlekiančią mašiną mūsų kryptimi, kai einame per gatvę ir pan. Tokios baimės tai tik savisaugos instinktas, tad jos mum labiau padeda nei kenkia. Tačiau yra atvejų kai vertėtų sumažinti tokio instinkto veikimą. Paprasčiausias pavyzdys- profesionalūs vairuotojai imituoja avarines situacijas, tam kad realybėje išsaugotų sąmoningumą ir gebėtų priimti šaltakraujiškus sprendimus avarijai išvengti.
Taigi, stebėdami save ir jausdami kada kyla baimė, mes tampame stebėtoju, kuris nėra susitapatines su savo baime. Atsiranda asmuo kuris jaučia baimę ir kitas- kuris stebi tą, jaučiantį baimę. Tokiu būdu mes „dedame baimę ant stalo“ ir galime daryti su ja ką norime- analizuoti, suprasti, išspręsti, neutralizuoti. Galiausiai tokia būsea prives iki to, jog jausdami baimę galėsime galvoti : „ nagi nagi, baime, jaučiu tave, įdomu kada gi tu praeisi“.

Galiausiai, visas baimes ir kitas neigiamas emocijas, labai sėkmingai neutralizuoja suvokimas. Tai supratimas kodėl kažkas vyksta. Šioje vietoje labai pagelbės žinios apie emocinį intelektą. Stebėdami save ugdome sąmoningumą- atsakome sau į klausimą „kas vyksta? Ieškodami emocijų priežąsčių, gilindamiesi į save plečiame suvokimą- atsakome sau į klausimą „kodėl tai vyksta?“. Todėl dienos eigoje neigiamas emocijas verta užsirašyti, prisiminti ir laisvam laikui esant išnagrinėti, kodėl tai nutiko. Svarbu tai daryti visiškai sąžiningai, kad ir kaip nemalonu būtų prisiminti ir iškelti neigiamus įvykius. Nagrinėti emocijas gali padėti „emocijų seka“. Tiesiog ieškome emocijos priežąsties. Pvz. kodėl išsigandau?- todėl, kad pajutau grėsmę. Kodėl atsirado grėsmės pojūtis? – Nes nepakankamai pasitikiu savimi. Iš kur tas nepasitikėjimas?- iš vieno ar kito įvykio ir t.t. Sekdami emocijomis, atrasime pamatinius įvykius ar jausmus dėl kurių kyla daugelis dabartinių bėdų ir neigiamų pojūčių.

Pakalbėkime apie tai, ką gi daryti atradus tas pamatines emocijas. Yra keli keliai- veiksmingiausias iš jų- neutralizuoti jas. Tai galima padaryti su tokiais metodais kaip EFT (Emotional Freedom Technique), SEDONA and The Releases. Jų veikimo principas panašus- iškelti pamatines emocijas į dienos šviesą ir jas neutralizuoti, t.y. padaryti taip, kad dingtų nemalonųs pojūčiai praeityje ir nerimas ateityje. Naudojantis šiais metodais ilgą laiką, įmanoma išsivalyti save nuo neigiamų praeities emocijų ir traumų. Jos nebeturi didelės emocinės reikšmės, taigi artėjama prie būsenos, kuri buvo anktyvoje vaikystėjė- jokių baimių, visiškai ramus protas, natūralus kūrybiškumas ir asmenybės žavesys.

Blogos emocijos, baimės, nerimas, pykčiai ir visa kita- tai svetima žmogui. Tai nėra tie dalykai, kuriuos norėtume prisiminti, kaupti, dalintis ir turėti su savimi. Natūrali žmogaus būsena yra harmonijos ir palaimos jausmas -tokie esame sutverti gamtos. Ir dabar jau mūsų galioje nuspręsti, kokiais norime tapti. Kokių veiksmų imtis, kad tokiais taptume.

www.radausave.lt

Categories
Interviu Sėkmės Istorijos

Kaip į Lietuvą atkeliavo „Lengvas būdas…“ ?

Kad egzistuoja kažkokia ypatinga knyga, galinti rūkalius paversti nerūkančiaisiais, sužinojau beveik prieš ketverius metus. Tada dar studentavau ir gyvenau studentų bendrabutyje Saulėtekyje. Vienas iš kaimynų, su kuriuo vėliau tapome draugais ir kuriam dar ir šiandien jaučiuosi labai dėkingas, internete atrado rusišką tos knygos variantą ir vietiniame kompiuterių tinkle juo pasidalino su kitais. Tačiau jį atsispausdinęs pasidėjau į lentyną ir ilgai nebeliečiau. Nors noras mesti rūkyti tada jau buvo gana stiprus, bet nerūkymo baimė, kurią puikiai žino, jaučia ir neigia visi rūkaliai, buvo stipresnė. Todėl, valdomas tos baimės, prisigalvojau sau visokių banalių pasiteisinimų – jei ji tikrai tokia veiksminga, tai dabar galiu atsipalaiduoti ir rūkyti toliau, kol jau galutinai apsispręsiu mest, be to, rusiškai skaitau prastai ir tikriausiai visko nesuprasiu, be to, neužilgo mano gimtadienis ir jau geriau reikėtų apskritai jo nešvęsti, jei net negalėsiu sau normaliai parūkyti. Cigaretės iš tikrųjų atrodė gyvybiškai svarbi mano gyvenimo dalis – iš ankstesnių bandymų mesti rūkyti jau žinojau, kad be jų tiesiog nesugebu normaliai jaustis ir gyventi. Lygiai taip pat, kaip ir milijonai visų kitų rūkalių.

Gana greitai tą atsispausdintą knygą iš manęs pasiskolino kambariokas. Mačiau su kokiu susižavėjimu ir nuostaba per porą dienų ją perskaitė ir kaip užtikrintai surūkė savo paskutinę cigaretę. Visi tolimesni mano įkalbinėjimai jį išeiti parūkyti buvo nesėkmingi – mačiau, kad jis net nesistengia tvardytis, visiškai nededa jokių valios pastangų ir paprasčiausiai nerūko. Tai man buvo dar vienas aiškus signalas, kad kažkada taip pat ryšiuosi ją perskaityti ir privalėsiu išsiaiškinti, kas ten tokio ypatingo rašoma. Bet tuo metu mane vis dar sėkmingai tebetramdė baimė ir prireikė net pusės metų, kol galutinai nusprendžiau – laikas.

Tada panaršiau internete ir aptikau anglišką „Lengvo būdo mesti rūkyti“ variantą. Teatleidžia man visų šalių autorinių teisių gynėjai, bet atsispausdinau ir jį, ir pradėjau skaityti. Kol įpusėjau skaitymą, mano baimė tik stiprėjo – mušė prakaitas ir kaito žandai, galvoje vis dar sukosi mintis: „Ką aš darau, juk po to tikrai mesiu rūkyti – kaip tada reikės gyventi?“ Bet su kiekvienu tolesniu puslapiu iliuzijos, su cigaretėmis neatsiejamai supančiojusios mano protą, ėmė sklaidytis. Po truputį darėsi vis aiškiau ir aiškiau, koks nuostabus gali būti gyvenimas nerūkant, jei tik į viską pavyks pažvelgti tinkamu kampu. Iš pradžių maniau, kad knygoje autorius dėsto tik savo nuomonę apie rūkymą. O nuomonių, be abejo, gali būti milijonai. Vėliau ėmiau suprasti, kad iš tiesų tai visai ne nuomonė, o niekaip nenuginčyjami faktai, kurių nesugeba suvokti ne tik iškreiptai mąstantys rūkaliai, bet ir nerūkantieji. Ėmė aiškėti, kad tas atradimas, kuriuo su visuomene nori pasidalinti autorius, ne mažiau didingas už bet kokį kitą labai svarbų žmonijos atradimą. Kas tai per atradimas? Labai sunku, tikriausiai net neįmanoma glaustai papasakoti, bet jo esmė tokia – rūkymas, kaip reiškinys, yra visai ne tai, kuo mes įpratę jį laikyti. Veikiami malonumo, skonio, atsipalaidavimo, susikaupimo ir visokių kitokių iliuzijų tikime, kad jis yra vienas iš mažų gyvenimo džiaugsmų. Tokių džiaugsmų, dėl kurių net verta aukoti savo pinigus, kvapą, savigarbą, sveikatą ir – pernelyg dažnai – net gyvybę. Tapo visiškai aišku, kad tai tiesiog narkotiko nikotino spąstai! Spąstai, užtemdantys protą ir nebeišleidžiantys į laisvę – verčiantys dėl nikotino nuolat geisti cigarečių, jas skolintis ar pirkti, bet būtinai visuomet turėti su savimi. Spąstai, dėl kurių dūmai atrodo svarbūs lyg oras! Paradoksalu, bet smalkės rūkaliams tampa svarbesnės net ir už patį orą – juk būtent jas traukiame į plaučius ir spjauname į faktą, kad plaučiai kur kas labiau pageidautų deguonies, o ne porcijos nuodų!

Kai supratau, kad visą gyvenimą buvau taip smarkiai apkvailintas reklamų ir tiesiog mane išugdžiusios rūkančios visuomenės, kad realybė gali būti visai kitokia nei atrodo, kad cigaretės toli gražu nėra kažkokia vertybė, dėl kurios reikėtų šitaip aukotis ir jų geisti, pasijutau taip, lyg būčiau atsijungęs iš kažkokios protą valdžiusios matricos. Sunku apibūdinti tą jausmą ir būseną, bet tai tikrai kažkas ypatingo. Su atėjusiu aiškumu ir didžiule euforija surūkiau savo paskutinę cigaretę – supratau, kad visiems laikams nutraukiu tą nikotino grandinę ir šis daugiausia pasaulyje žmonių pražudantis narkotikas manęs nebevaldys. Tą pačią proto revoliucijos akimirką sukilo natūralus noras padėti kuo daugiau žmonių pažinti klastingus rūkymo spąstus, kad ir jie taip pat galėtų iš jų išsikapstyti ir patirti, koks malonus iš tiesų gali būti nerūkančiųjų gyvenimas. Nebuvo nei kažkokios gąsdinančios abstinencijos, nei kitokių problemų, tik krūva privalumų ir laisvės pojūtis. Atrodė, kad apie tokią metodiką turėtų būti trimituojama visais įmanomais informacijos kanalais jau nuo pirmosios atradimo dienos, bet visuotinė apatija lėmė, kad sunkiai skverbtis kelią į visuomenę ji turi jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. O per tą laiką demaskuoti, tačiau nesustabdyti nikotino spąstai spėjo pavergti ir pražudyti dar bent šimtą milijonų žmonių. Bet tuo tarpu mes verčiau panikuojame dėl klijų uostymo ar gripo, pražudančio tūkstančiais kartų mažiau savo aukų.

Visa tai suvokęs ir užsidegiau noru Lietuvoje paskleisti žinią apie „Lengvo būdo“ egzistavimą. Jokių papildomų motyvų ar stimulų nereikėjo, bet labai reikėjo drąsos, kuria niekada nepasižymėjau ir nepasižymiu iki šiol. Mintyse atsirasti abejonei „Ar tai tikrai pasiseks?“ nebuvo kaip, nes jos vietą buvo užėmęs klausimas „Kaip visa tai įgyvendinti?“. Sulaukti padrąsinimo artimųjų rate nesisekė, nes buvo panašu, kad visi tiesiog galvoja, jog man pavažiavo stogas ir turėčiau netrukus apsiraminti. Dėl galimybės išleisti „Lengvą būdą mesti rūkyti“ lietuvių kalba ėmiau elektroniniu paštu bendrauti su Alleno Carro „Easyway“ organizacijos vadovu ir jai atstovaujančia Didžiosios Britanijos leidykla – gavau patvirtinimus, kad susitvarkyti autorines teises nebūtų problema, tiesiog teliktų rasti lėšų jas įsigyti bei išversti ir kažkokiu būdu išleisti knygą.

Tuomet, po vingiuotų drąsos paieškų, beveik atsitiktinai susipažinau su pora žmonių, kurie sutiko investuoti į šį reikalą, ir nerti į nežinomybę tapo nebe taip baisu. Taip po truputį užgimė įmonė – įsisteigimo dienomis kaip tik užbaigiau studijas universitete ir galėjau ramiai atsiduoti šiam nelauktai užgimusiam hobiui. Pirmiausia reikėjo ką nors sudominti, kad aiškiai ir tiksliai išverstų knygą. Tačiau ieškoti vertėjo nesisekė – susidurdavau su ta pačia apatija ir nieko nesugebėjau sudominti, kad apsiimtų ją versti. Pasijutau užsigavęs, kai vienas Lietuvoje gerai žinomas vertėjas susitikimo metu net nepavartęs mano atsinešto knygos originalo atsakė, kad tokios literatūros neverčia, jog iš šios knygos apskritai nėra ko tikėtis ir užsidegęs cigaretę nuėjo tolyn. Tuomet susitaikiau, kad nieko nebus ir prie knygos greičiausiai turėsiu sėsti pats. Guodžiausi tuo, kad bent jau jausiuosi nepakaltinamas dėl diletantiško vertimo, jei, žinoma, apskritai pavyks jį įveikti. Universiteto pirmame kurse iš pradžių buvau neprileistas prie anglų kalbos egzamino būtent dėl vertimo. Todėl abejojau ar nesu literatūros Minedas, lendantis ten, kur man apskritai ne vieta, tačiau to niekaip nesuvokiantis. Nors ir ne ypatingai sklandžiai, bet per vasarą vertimą su žodyno pagalba vis dėlto sugebėjau užbaigti. Tuomet redaktorė padėjo pataisyti tekstą ir svarbiausiu rūpesčiu tapo leidyba. Po sudėtingo ir ilgo, tačiau – vėlgi – apatiško bendravimo su vienos leidyklos atstovu, dėl įvairių leidybinių paslaugų kreipiausi į dar dešimtį Lietuvos leidyklų, tikėdamasis, kad bent su kuo nors pavyks rasti bendrą kalbą. Ir pavyko – bet tik su viena. Tačiau joje dirbo tokie malonūs ir supratingi žmonės, kad nieko geriau ir nebūtų galima tikėtis. Pradėjome bendradarbiauti ir netrukus gimė knyga. Ne pati šauniausia, su mano pražioplintom korektūros ir kitokiom klaidom, bet vis dėl to labai sava.

Knyga pasiteisino, tad atsirado galimybė imtis ir kitų Alleno Carro knygų, kuriose jis taip pat griauna įsisenėjusius mitus ir sklaido galingas visuotines iliuzijas. Bėgant laikui baimė, kad galbūt be reikalo lendu ten, kur nieko neišmanau, ėmė blėsti ir taip po truputį apsipratau. Be abejo, buvo akimirkų, kai atrodė, jog viskas yra pernelyg trapu ir gali subliūkšti – vienas žurnalistas informavo kalbos inspekciją, kad knygoje aptiko gramatinių ir linksnių derinimo klaidų, tad išsigandau, jog galbūt bus siekiama uždrausti ja prekiauti. Bet to neįvyko, o kartojant knygos tiražus stengiausi išrankioti kuo daugiau užsilikusių klaidų. Iš tiesų tam žurnalistui, bendravusiam su kalbos inspekcija, jaučiu dėkingumą – tiek už vertingas pastabas, tiek už kritikuojantį straipsnį – po jo publikacijos interneto svetainėse ir laikraščiuose knygos pardavimai ėmė dar labiau augti, nes dar didesnis žmonių skaičius buvo informuotas apie tokią egzistuojančią galimybę. Taip per porą metų pavyko išleisti septynias Alleno Carro knygas ir labai tikiuosi, kad šįmet pavyks išleisti dar bent dvi – jo autobiografiją ir paskutinę prieš pat mirtį parašytą knygą, pavadinimu „Nikotino sąmokslas“. Iš jų nesitikiu didelės komercinės sėkmės, tačiau manau, kad vis dėlto atsiras skaitytojų, kuriems bus įdomi to nepaprastai daug žmonijos labui nuveikusio, tačiau kol kas deramai nepripažinto atradėjo istorija.

Kol kas bendras „Lengvo būdo mesti rūkyti“ knygos tiražas Lietuvoje siekia 40000 kopijų. Nuo pat pirmos savo užsidegimo dienos žinojau, kad knyga bus populiari ir Lietuvoje – tačiau, kad išpopuliarės taip greitai ir taip gausiai, nebūčiau drįsęs net susapnuoti. Tad vis dėlto tikiuosi, kad pirminė mano svajonė, jog spėsiu pamatyti, kaip per keliolika ar keliasdešimt metų rūkymas ir Lietuvoje taps praeities atgyvena, nėra visiškai naivi ir absurdiška. Svarbiausias pasiekimas būtų tai, jei žiniasklaida ir medicina nustotų skleisti tuos senus mitus apie metimą rūkyti ir patį rūkymą, nes kitaip visuomenės nuomonei atsigręžti į realybę bus labai sunku. O jei kada šiam reikalui bus skirtas didesnis valstybės dėmesys, tai praktiškai visos rūkymo aukos po truputį sugebės išsivaduoti iš nikotino spąstų, o naujos vaikų kartos iš anksto apie šiuos spąstus žinos tai, ko savo laiku nežinojome mes – ir tas žinojimas juos apsaugos nuo eksperimentavimo su tabaku ir pakliuvimo į tą mirtiną nikotino vergiją.

Kaip manote, ko žmogui reikia norint tapti sėkmingu ir įgyvendinti savo svajones?

Manau, kad sėkmė yra labai sunkiai apibrėžiamas dalykas ir kiekvienas ją suvokia savaip. Kas vienam gali būti gražu, kitam – baisu. Todėl, lygiai taip pat, kas vienam yra sėkmė, kitam gali atrodyti visiška nesėkme. Pavėluoti į lėktuvą yra sėkmė ar nesėkmė? Turbūt nesėkmė. O pavėluoti į lėktuvą, kuris už valandos suduš? Toks visa ko sąlygiškumas parodo, kad nieko negalima vertinti skubotai. Pavyzdžiui, kažkada aš labai sėkmingai papuoliau į rūkymo spąstus. Kodėl sėkmingai? Todėl, kad be to vėliau nebūčiau supratęs kai kurių man labai svarbių ir įdomių dalykų, kuriuos suprantu dabar. Tai laikau nepaprasta sėkme. Bet jei tada spėjau pernelyg sau pakenkti ir todėl mane dabar užklups vėžys? Tada jau visą savo patirtį reikės laikyti nesėkme? Bet jei nuo vėžio pasveiksiu? Sėkmė? O jei pasveikęs apsidžiaugsiu ir ta proga išeisiu pasivaikščioti, bet pakliūsiu po autobusu? 🙂 Nepasveikęs būčiau sėkmingesnis, nes galėčiau ilgiau pagyventi?

Viskas tikrai pernelyg reliatyvu, kad sėkmę būtų galima kažkaip apibrėžti. Todėl net neįsivaizduoju, ko žmogui reikia, norint tapti sėkmingam.

Galbūt lengviau svarstyti, ko reikia, kad pavyktų įgyvendinti savo svajones. Reikia tikėjimo, kad tos svajonės apskritai vertos siekimo, tuomet ryžto jas įgyvendinti, iš jo kylančio veiksmo, kitų žmonių palankumo ir pagalbos ir, galiausiai, palankiai besiklostančių aplinkybių. Tai ne visuomet pakankamos, bet visuomet būtinos sąlygos.

Su mumis savo istorija ir požiūrių į sėkmę dalinosi: Julius Mikalajūnas

Categories
Ilgalaikiai santykiai Santykiai ir Seksas Vyriškumas

Būk vyras santykiuose


Tu esi vyras, tu turi būti liūtas, nieko nebijoti, būti pasitikintis. Ką reiškia būti vyru santykiuose? Pirmosios santykių stadijos privalo būti pilnos vyriškumo. Tu turi merginą, eini su ja į pasimatymus, stulbini ją, atsikratai oponentų. Tu tikras James’as Bond’as.

Po kiek laiko santykiuose pradeda dominuoti moteriškos emocijos: kaip tu jautiesi, kodėl taip jautiesi, rūpestis, dalinimasis ir t.t. Tavo Alfa vyro dienos baigėsi. Bet tavo vyriškumas tokiu metu ypač svarbus. Pirmiausia dėl to ji vis dar yra su tavimi. Nebijok būti vyriškas ir tada:

Valdyk savo emocijas. Čia svarbiausia prisiminti ką tau tėtis visą laiką pasakojo: tikras vyras niekada neverkia, jis nerodo nervų kai reikalai klostosi ne taip kaip tikėtasi, jis mėgaujasi kiekviena gyvenimo minute, jis visada išlaiko galvą šviesią.

Būk ryžtingas. Perimk kontrolę į savo rankas. Juk tu esi vyras, tu turi būti dominuojantis.

Būk nepriklausomas. Neleisk jai tavęs užvaldyti. Juk tu esi Alfa ir gali turėti bet kokią moterį kurią nori, bet iš visų išsirinkai ją. Leisk jai tai žinoti.

Elkis vyriškai. Dažnai eik su draugais į barą ar į krepšinio varžybas. Tu turi draugų ir ji tau negali visko atstoti.