Categories
Sėkmės psichologija

Apie kūrybingumą (II dalis) Pasąmonė ir sąmonė.

Pasąmonės metafora su ramiu vyruku

Neseni tyrimai rodo, kad nebereikia nė 15 minučių atitolti nuo problemos. Tokių pačių rezultatų galima pasiekti vos per kelias akimirkas. Tyrinėdami kūrybingumą ir pasąmonę psichologai Apas Dijksterhuisas ir Teunas Meursas iš Amsterdamo universiteto atliko ciklą, neįprastų ir labai įdomių eksperimentų.

Šių mokslininkų idėjas apie pasąmonę ir kūrybingumą nesunku suprasti. Įsivaizduokite kambaryje esančius du vyrukus. Vienas iš jų – nepaprastai kūrybingas, bet labai drovus. Kitas – protingas, ne toks kūrybingas ir kur kas valdingesnis. Dabar įsivaizduokite, kad įeinate į kambarį ir prašote pasiūlyti idėjų naujos šokolado plytelės reklamai.

Kaip ir galima tikėtis, per pokalbį pirmuoju smuiku griežia rėksmingas, bet ne itin kūrybingas vyrukas. Jis neleidžia ramesniam kolegai įsiterpti, tad gimusios idėjos yra geros, bet nelabai novatoriškos.

Dabar įsivaizduokite šiek tiek kitokį scenarijų. Vėl įeinate į kambarį ir prašote pasiūlyti idėją. Tačiau šįsyk atitraukiate rėksmingojo dėmesį, priversdami jį žiūrėti filmą. Tokiomis aplinkybėmis išgirstate ramaus vyruko pasiūlymus ir išeinate iš kambario jau su visiškai kitokiomis, daug kūrybingesnėmis idėjomis.

Daugeliu atžvilgiu tai gera proto ir kūrybingumo santykio analogija. Tylusis vyrukas atstovauja pasąmonei. Jis pajėgia kurti nuostabias idėjas, tačiau dažnai jį būna sunku išgirsti. Rėksmingasis vyrukas atstovauja sąmoningam protui – sumaniam, nelabai novatoriškam, bet sunkiai išblaškomam.

 

Makaronų pavadinimo konkursas

Apas Dijksterhuisas atliko aibę eksperimentų mėgindamas išsiaiškinti, ar žmonės gali pasidaryti kūrybingesni, jei jų sąmoningas protas išblaškomas.

Per, ko gero, žinomiausią jo eksperimentą savanorių buvo paprašyta sukurti naujų makaronų pavadinimų. Norėdami palengvinti darbą eksperimentatoriai pasakė penkis naujų pavadinimų pavyzdžius, visus su galūne „i“, taigi skambančius labai „makaroniškai“.

Tada vieniems dalyviams reikėjo 3 minutes pagalvoti ir pateikti savo siūlymus. Jei pritaikytume „dviejų vyrukų kambaryje“ analogiją, tai šie dalyviai mintyse klausėsi rėksmingo ir nelabai kūrybingo vyruko postringavimų.

Kita dalyvių grupė buvo paprašyta pamiršti makaronus ir 3 minutes skirti susikaupimo reikalaujančiai užduočiai. Jie atidžiai sekiojo judantį tašką kompiuterio ekrane ir kaskart, kai tik taškas pakeisdavo spalvą, spustelėdavo tarpo klavišą.

Ši užduotis, vėlgi prisiminus minėtą analogiją, buvo skirta nukreipti rėksmingojo vyruko dėmesį, kad pasigirstų tyliojo vyruko balsas. Tik pabaigę šią sunkią, viso dėmesio reikalaujančią užduotį dalyviai buvo raginami siūlyti naujų makaronų pavadinimų.

Tyrėjai sugalvojo paprastą, prasmingą ir originalų vertinimo būdą, padedanti makaronų pavadinimus skirstyti į kūrybiškus ir nekūrybiškus Jie peržiūrėjo visus pasiūlymus, kruopščiai suskaičiavo, kiek kartų makaronų pavadinimas baigėsi raide „i“, palyginti su kitomis raidėmis.

Kadangi eksperimento pradžioje buvo pateikti penki pavyzdžiai, visi su galūne „i“, buvo padaryta išvada, kad bet kuris siūlymas su ta pačia galūne liudija, kad žmogus tik seka paskui minią ir jo siūlymas nekūrybiškas, o kitomis raidėmis besibaigiantys pavadinimai novatoriškesni.

Rezultatai buvo nepaprasti. Sąmoningai galvoję apie makaronus dalyviai sukūrė daugiau pavadinimų su galūne „i“ negu tašką po kompiuterio ekraną vaikę dalyviai. Kai buvo išnagrinėti originalesni makaronų pavadinimai, pasirodė, kad jų beveik dvigubai daugiau už kitus sugalvojo taško medžiotojai.

Taip eksperimentu buvo patvirtinta, kad nukreipus kitur rėksmingojo vyruko dėmesį, tylusis, kūrybingasis vyrukas gauna progą pasireikšti. Būtent tai ir skelbia „dviejų vyrukų kambaryje“ teorija.

 

Atsipalaidavimo svarba

Šie stulbinami atradimai pagimdė reikšmingą įžvalgą, leidžiančią apčiuopti kūrybingumo ir pasąmonės ryšį. Eksperimento dalyviai, gavę užduotį „nepamesk iš akių taško“, jautėsi, tarsi visas jų dėmesys ir protinės pastangos būtų iki galo sutelktos į ekrane judantį tašką.

Tačiau jų pasąmonė sprendė anksčiau gautą užduotį. Turbūt dar svarbiau, kad ji ne tik perėmė sąmoningo proto darbą, bet mąstė apie problemą visai kitaip. Ji buvo novatoriška, atrado naujų jungčių, sukūrė tikrai originalių idėjų.

Daug standartinių tekstų apie kūrybingumą pabrėžia atsipalaidavimo svarbą. Žmonėms patariama nusiraminti ir nieko negalvoti. Olandų tyrimas siūlo kaip tik priešingą dalyką.

Tikras kūrybingumas gali apimti tada, kai nors kelias akimirkas užimate savo sąmoningą protą ir taip neleidžiate jam trukdyti iškilti reikšmingoms ir novatoriškoms pasąmonės mintims. Kiekvienas gali būti kūrybingesnis, tereikia rėksmingajam vyrukui galvoje duoti kito darbo ir suteikti žodį tyliajam vyrukui.

Kitoje dalyje pabrėšime gamtos svarbą kūrybiniame mąstymo procese.

Linas Mitaitis

Categories
Tadas rašo

Apie Demonstraciją

Nurašyta ir išversta stenograma iš Lester Levenson „Will Power“ audio:
Nesvarbu, mes suprantame tai ar ne, tačiau nuolatos kontroliuojame materiją. Nesvarbu, norime to ar ne. Neįmanoma nuolatos nebūti kūrėju. Visi kuriame kiekvieną dieną. Mes to nepastebime, nes tiesiog nežiūrime į tai. Kiekviena mintis, nesvarbu kokia, materializuojasi fiziniame pasaulyje. Neįmanoma, kad mintis ne materializuotųsi, išskyrus tas, kurias pakeičiame priešingomis. Jeigu tokiu pačiu stiprumu pasakome priešingai negu pagalvojome šiek tiek ankščiau, tai tiesiog tai neutralizuojame. Tačiau bet kuri nepakeista arba neutralizuota mintis materializuosis ateityje, net jeigu ir ne iš karto. Taigi demonstraciją, kurią stengiamės taip sunkiai pasiekti, mes darome nuolatos, net nesuprasdami, kad tai darome. Viskas, ką mums reikia padaryti, tai sąmoningai nukreipti ją palankia mums kryptimi.

Viskas, ką kiekvienas turi gyvenime, yra demonstracija. Negalėtumėme to patirti, jeigu neturėtumėme minties apie tai iš ankščiau. Jeigu nori žinoti, koks yra tavo mąstymas, tai būtent tai, kas tave supa, tai ką turi. Tai tavo demonstracija. Jeigu tai tau patinka, pasilik tai. Jeigu ne, pradėk keisti savo mąstymą, susikoncentruok į tai, ko iš tikrųjų nori, kol tos mintys taps dominuojančios – ir kad ir kokios tai mintys, jos materializuosis pasaulyje. Ir kai pradėsi sąmoningai demonstruoti mažus daiktus, tada gal suprasi, kad vienintelė priežastis, kodėl jie maži, tai todėl, kad tu nedrįsti galvoti kitaip. Tačiau ta pati taisyklė ar principas, kuris tinka demonstruoti pensą, tinka demonstruoti ir milijardui dolerių. Protas nustato dydį. Kiekvienas, kuris gali demonstruoti dolerį, gali demonstruoti ir milijoną dolerių. Pastebėk, kokiu būdu demonstruoji dolerį, ir kitą kartą tiesiog pridėk šešis nulius prie jo. Geriau turėk milijono (užuot vieno dolerio) sąmonę.

Tai siejasi su tuo, ką aš sakiau, kad nėra skirtumo tarp dvasinio ir materialaus pasaulio, kai tai pamatai, materialus yra tiesiog mūsų proto projekcijos į visatą, pasaulį ir daug kūnų. Ir kai pamatome, kad tai tik mūsų proto projekcijos, kad tai tik paveiksliukas, kurį patys sukūrėme, mes galime labai lengvai jį pakeisti. Akimirksniu. Taigi pakartosiu: Kiekvienas demonstruoja ir kuria kiekvieną akimirką, tai ką jis ar ji galvoja. Tu neturi pasirinkimo. Tu esi kūrėjas tol, kol turi protą ir galvoji. Pakilti aukščiau kūrybos, mes turime pakilti aukščiau proto, o aukščiau proto yra visko Žinojimo karalystė, ir tada nėra poreikio kurti. Tai aukštesnė už kūrybą būsena: tai esaties, būvimo būsena, kartais vadinama Būtimi, Sąmone. Tai tiesiog aukščiau proto. Tai aukščiau kūrybos. Protui labai sunku įsivaizduoti, kas yra aukščiau kūrybos, nes jis tiesiogiai įtrauktas į kūrybą – kūrybos procesą. Tai visatos kūrimo instrumentas ir visko, kas nutinka pasaulyje ar visatoje. Paėmus šį daiktą pavadinimu protas neįmanoma įsivaizduoti, kas yra aukščiau kūrybos, nes jis tik kuria. Protas niekada nepažins taikos (tylos), nes turi nukeliauti aukščiau proto, tam kad pažintum taiką (tylą), tam kad pažintum Begalinę Būtį, kuri esame – tam kad pažintum, kas yra aukščiau kūrybos. Galutinė būsena yra virš kūrybos. Paskutinė Būsena yra nesikeičianti. Kūryboje viskas nuolat kinta. Todėl, kūryboje nėra Galutinės Tiesos. Taigi, kad demonstruotum tai, ką nori, turi suprasti, kad privalai galvoti tik apie tai, ko nori ir gausi tik tai, jeigu taip darysi. Galvok tik apie tai, ko nori ir tik tai gausi nuolat, nes protas tik kuria. Gražu ir lengva, argi ne? Tai pat, pasveikink save už tai, ką nemėgstamo sukūrei. Tiesiog pasakyk: „Oh, pažiūrėk ką aš padariau.“ Juk kai supranti, kad kuri tai, ko nemėgsti, tu tebeesi kūrėjo pozicijoje. Jeigu tau tai nepatinka, tereikia apversti tai aukštyn kojom ir patiks.

============================

Paulės atsiliepimas po savaitės paleidinėjimo meditacijos audio įrašų naudojimo:

Manau pagrindinis laimėjimas – dingo baimė bendrauti su žmonėmis! Pasidariau ramesnė. Ir dar, ankščiau pastoviai žmonėse ieškojau trūkumų, dabar gatvėse, transporte, tiesiog priimu juos kaip savo gyvenimo dalį. Ačiū labai.

Paulė M., 30m., konsultantė

Įsigyk paleidinėjimo audio įrašus ČIA.

Categories
Motyvacija

Tikras tikėjimas savimi ir stiprybė

„Ei, tikėk savim ir būk stiprus“ sako knyga, kurią skaitai prieš miegą. Su atodūsiu užverti ją, pakėlęs antakį, ir svajoji, kaip tai padaryti. Nors tuo metu atrodo, kad tai vienintelis dalykas pasaulyje, kuris tave išgelbėtų, tu tik puoselėji viltį pasakydamas sau „kada nors, kaip nors..“ ir neri į sapnų karalystę, norėdamas užsimiršti. O kiek vakarų aš taip pralaukiau! Net pats nesuprasdamas ir vis puoselėdamas auginau tą ketinimą tikėti savim. Išaušta diena, kai atrodo, kad tikrai tiki savim ir esi stiprus, bet … yra kažkoks „bet“, ir tada galvoji: „pasiekta ar ne? kas tai ir kaip tai atlikti?“.

Augdamas vidumi imi pastebėti, jog viską reguliuoji pats. Mintis, jausmus ir netgi tai, ką mes vadiname instinktais. Instinktas yra vienas iš labiausiai žmogaus stiprybę neigiančių sąvokų. Tai lyg kažkas, kas turi galią viršum tavęs, nepaisant tavęs. Yra pilnų įrodymų, kad instinktas yra tik sąvoka, o ne prievolė prieš gamtą. Tuos įrodymus galime ir gal netgi turime įrodyti patys sau moksliškai.

Žinote tą momentą, kai pamatome žmogų ir nėra aišku, kokios jis lyties? Žiūri į žmogaus kojas, rankas, visur kitur ir neaišku, o galvoje sukasi: „vyras ar moteris?“ Ir staiga paaiškėja, kad tai priešinga lytis IR TIK TADA staiga „įsijungia“ geismas, kurį vadinam „instinktu“. Taigi mūsų intelektas pradžiai turi duoti „instinktui“ leidimą ir nuo tada mes tampam paklusnūs jausmui. Kai buvau mažas vaikas, vienas bičiulis į kiemą atsinešė dirbtinę gyvatę, su kuria žaidžiant buvo panašu, kad žaidi lyg su kažkokia guma, bet staiga paaiškėjo, kad ji ne guminė ir ne dirbtinė, o gyva! Kiek baimės buvo! Vėlgi, buvo intelektinis leidimas – sprendimas baimei pakilti. Arba Jums kaip nors „sušviečia“ pasižiūrėti tarantulų (tie dideli vorai) patelių puotą, ir Jūs išsigąstate vaizdų monitoriuje! Juk jų čia nėra (fiziškai), bet baimės „instinktas“, o gal geriau tiesiog „jausmas“, yra. Taigi instinktas yra kintamasis, kuris priklauso nuo sprendimo. Stiprus jausmas + nekontroliuojamas sprendimas = instinktas.

Lygiai tas pats jausmo ir leidimo principas galioja tikėjimui savimi ir buvimui stipriu. Mes net nepastebim, jog leidžiam sau tikėti dvejonėmis, o ne savimi. Atėjus keblumams, net nesuprasdami leidžiam sau būti silpniems, kai galim nuspręsti būti stiprūs. Tad reikia kiekvieną kartą, nuspręsti būti stipriems, degančiu ryžtu pasakyti, kad tiki savimi. Gal dvejonės taip lengvai nepasiduos, bet tiesiog sau viduje sakyk ir nuspręsk, kad, nepaisant nieko, būsi stipresnis, atstovėsi dar vieną raundą.

Gana tikėti dvejonėmis, gana tikėti savo asmenybe, kuri kinta perskaičius bet kurią knygą ar pabendravus su stipresniu žmogumi. Gana būti tuo, kurį viskas visą laiką stebina. Gana taip stipriai reaguoti į gyvenimą – nuspręsk, kad gyvenimas reaguos į tave ir kurk pats, įskaitant asmenybę.

Vienintelė vieta iš kur ateina gigantiška stiprybė ir tikėjimas yra ta tyla ir tuštuma, kuri atsiranda paklausus savęs „kas aš?“. Nėra jokios būtinybės atsakyti sau – tai ne testas. Ten tiesiog tyli vieta, kur visada glūdi stiprybė. Tai ta pati vieta, kurioje Jūs būnate, kai skaičiuojate sekundes nuo žaibo blyksnio iki griaustinio garso. Iškart po blyksnio tampat labai budrūs ir ta tuštuma atsiveria.

Ši „būsena“ yra gryna sąmonė, ten tuščia ir tyra. Ji viską tik pastebi ir paliudija, kai joje plūduriuoja mūsų mintys ir džiaugsmingai nardo intelektas. Dėl to sąmonės jausmo mes nejaučiam, kad senstam, nes tas „aš“ jausmas niekada nekinta viduje. Kai dabar sakote ir kai sakėte sau vaikystėje „aš“, jaučiam tą patį „aš“ sąmonės jausmą, todėl visada atrodo, kad kažkur YRA stabilumas, ir tai mes vadiname viltimi. Mus gali deginti, bet tas stebėtojas viduje vis tiek toks pats „aš“. Prisiminkite save tikrai blogoje situacijoje… tas jausmas net ir ten buvo lygiai toks pats – iš ten Jūs gavote stiprybę peržengti tą momentą.

Stiprybė ateina būtent iš to stebėtojo – sąmonės jausmo, kuris stebi viską iš šalies ir sako „tebūnie taip“ visoms situacijoms. Kai tai įvyksta – tu vėl turi jėgų! Esi piktas.. pastebi iš šono, kad esi piktas ir sakai: „O! Aš piktas! Visai įdomus jausmas..“ ir žiūrėk – atsigauni, o jausmas praeina. Visas situacijas galima matyti „iš šalies“, iš to neutralaus „aš“ jausmo, kur gali išlikti ramus ir viską tik stebėti. Iš ten mes galim būti stiprūs, nes sąmonė yra visada tokia kokia yra – nepaveikiama.

Kai būna sunku, tiesiog trumpai prisimink, kad dvejonės esi ne tu, jog jomis nereik tikėt. Sakyk sau „aš“ (tas sąmonės jausmas) esu stipresnis, tiesiog sakyk sau ir jausk „aš“, kad esi, ir pamatysi, kad iškart bus lengviau. Neatiduok sprendimo dvejonėms – neverta. Net pačiose sunkiausiose situacijose sakyk sau, kad esi stiprus, ir jėgų iškart atsiras. Neišeina? Tuo momentu įsivaizduok, kad išeina, ir išeis.

Panašu, kad laivai per audrą turi atsukti savo priekį prieš bangas, kurios juos sutalžytų, jei galėtų suduoti į šoną. Tą patį tikėjimo ir stiprybės smaigalį turime atsukti prieš jausmų bangas ir mes, ir lyg sakyti kiekvienai bangai „taip, tebūnie taip“, nes kitaip – mes bėgam ir esame silpnuose netikėjimo instinktuose.

Liudas Vasiliauskas
Laimingi.lt

Categories
Laimė Motyvacija

Grožis

Gamtos grožis, gamta
Grožis

Pažiūrėję naktį į giedrą dangų ir pagalvoję, kaip visa tai atsirado, rizikuojate sau susukti galvą. Jokia matematinė formulė čia nepadeda, o visada taip norisi paprasto, intuityvaus atsakymo…

Tokiems mažiems daiktams kaip tušinukas, puodelis ar saldainis, kad jie atsirastų, reikėjo mūsų intelekto, tai kokia jėga turėjo padirbėti su visoms žvaigždėmis?

Bet visgi… Būkim logiški ir realistai. Viskas vyksta per dėsnius ir nepriekaištingus dėsnius. Mokslas bando ir kruopščiai narsto gamtos dėsnius, bet visi jie (dėsniai) jau yra, nepriklausomai nuo to, ar mokslas juos žino, ar ne. Dėsniai, intelektas ar Dievas (jei patogiau), buvo yra ir bus, nepriklausomai nuo to, kas vyksta šias kelias akimirkas. Beje, dabar populiaru galvoti apie aukštesnįjį intelektą, sąmonę.

Tam, kad atsirastų Jūsų ranka ar galva, reikėjo intelekto. Ką manot? Darau intuityvią prielaidą, kad intelektas sudėliojo pagal kažkokią idėją, struktūra. Žemelė, žmogeliukai yra kurti, tai yra kažkoks intelektas, kuris sukonstravo absoliučiai viską; be to – pagal nepriekaištingus dėsnius, net ir matematinius!

Kaip manote, Jis asmeniškai Jus kūrė? Asmeniškai! Viską, kiekvieną Jūsų dalį ir smulkmeną: rankas, kojas, plaukus, dantis, nagus, mintis ir t.t. Jeigu taip, ar yra tada didesnis „savas“ ir artimas nei Jis? Tokiu atveju Jis yra pats artimiausias ir žino mus kaip nuluptus. Pagalvokite! Negi yra barzdotas vyras danguje, kuris pyksta? Ir už ką jis galėtų pykti? Kad Jo paties kurtuose dėsniuose mes žaidžiam, klystam ir atrandam? Jis tikrai būtų kvailas, jeigu taip darytų.

Grįžkime prie intelekto. Žmogus turi intelektą, ir neabejotinai jį turite Jūs. Kuo labiau mes gebam atskleisti intelektą, tuo daugiau prisiartinam prie tikrųjų žinių – tokių kaip: „Kas aš esu? Ką aš čia veikiu? Kas yra šis pasaulis?..“. Kuo arčiau jo, tuo lengviau mums viskas sekasi. Žinote tuos atvejus, kai sugedus nuotaikai, staiga viskas krenta iš rankų? Mes tuo metu išsiderinam ir pradeda viskas byrėti, o nuotaikoms atsitaisius vėl viskas ima sektis – tai yra intelekto apraiška, konstruktyvumas. Šiame straipsnyje apie intelektą, kuris viską harmonizuoja ir laiko drauge, ne apie perskaitytų knygų skaičių.

Pats laikas pagalvoti, kada ir kokiomis aplinkybėmis mūsų intelektas labiausiai atsiskleidžia. Įsivaizduokite save, besimokantį festivalyje. Garsiai groja muzika, visi vaikšto aplinkui, rėkauja, kliuvinėja. Daug išmoktumėte? Kaži. Šurmulys (vidinis ar išorinis) blaško dėmesį, o tas siutina žmones, nes jie nebesugeba pasiekti savo gelmės, esančios už minčių, – intelekto. Tyloje jis pasiekiamas daug lengviau, todėl visi stengiasi mokytis „užsidarę“. Taigi, intelektas labiau reiškiasi tyloje, o ne šurmulyje.

Visgi, festivalyje būtų mažos akimirkos, kai Jūs sugebėtumėte sukaupti dėmesį, o tai vadinasi koncentracija. Kai Jūs „patenkate“ į koncentraciją, visas aplinkinis pasaulis dingsta, išnyksta laikas, liekate tik Jūs ir objektas, o intelektas ten yra tiesiog natūralus dalykas.

Jeigu verta ką nors vystyti gyvenime, tai yra koncentracija, nes tik mes šioje žemėje turime privilegiją į aukštą koncentraciją. Gyvūnai nesugeba koncentruotis, jie nuolatos viską pamiršta. Žmones geba. Viskas, ką jie iki šiol sugebėjo, yra dėl jų koncentracijos. Didžiųjų mokslo genijų, kaip A.Einšteinas ar N.Tesla, pavyzdžiai tai tik patvirtina. Visos geros idėjos yra iš „ten“ „per“ koncentraciją.

Ar kada nors atkreipėt dėmesį į tai, kad mes mylime viską, į ką gebame koncentruotis? Krepšinio žiūrėjimas, kad ir koks jis yra permainingas, atneša didžiulį džiaugsmą žiūrintiems žmonėms, nes jų protai tuo metu būna sukoncentruoti tik į tai. Visa kita būna pamiršta. Lenktynininkas patiria didžiulį malonumą vairavime, nes jo koncentracija siekia piką. Nenuostabu, kad aštrių pojūčių mėgėjai yra tiesiog narkomanai – tai labai koncentruoja jų protą, ir tuo metu jie jaučia milžinišką malonumą.

Mes natūraliai koncentruojamės į tai, ką mylime, ir mylime tai, į ką sugebame koncentruotis. Ne kitaip. Paimkite žmogų ir bet kurioje srityje jį stipriai blaškykite – jam tai nepatiks lyg košmaras, nors tai gali būti tik nekaltas juokelis. Žmogus nepakenčia blaškytis, nes jis negali koncentruotis. Tuo tarpu tylus, lengvai pasiekiantis koncentraciją protas yra visada linksmas ir matantis prasmę net baisiausiuose dalykuose.

Sakinys „Mes natūraliai koncentruojamės į tai, ką mylime, ir mylime tai, į ką sugebame koncentruotis.“ turi savo pratęsimą. Viskas, ką mes mylime, mums atrodo intelektualu ir/arba labai gražu. Viskas, kas gražu, mums atrodo intelektualu, prasminga. Pagaunat? Meilė, grožis ir intelektas eina išvien ir yra sinonimai. Ar mylimas žmogus Jums yra gražus? Į jį lengva susikoncentruoti?

Taigi meilė, grožis, intelektas, Dievas yra tik sinonimai. Raktas visada yra koncentracija.

Galų gale, ar būtų verta gyventi be grožio? Ar galėtumėm gyventi be meilės? Mes negalim be to, nes tai yra mūsų ir Dievo bendra dalis. Protas visada krypsta tik į tą pusę, kur randasi šie gražūs dalykai. Visi to ieškom. Vieni ieško važiuodami į gražius kalnus, tolimus kraštus. Antri jo ieško viso ko išmanyme. Treti dairosi mylimo žmogaus. Ar tai būtų vagis, ar šventikas – juos varo ta pati jėga – surasti absoliučią meilę, grožį ir panirti į juos amžinai.

Dievas slepiasi visur, kur mes bepasisuktumėte. Jo atspindžiai žaidžia grožyje, skleidžiasi meilėje, ir visi mes einame iš proto tik dėl jų. Dėl ko dar būtų verta eiti iš proto?


Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Laimė Straipsniai

Viskas apie „streso valdymą“ I

Minčių srautai
Tik atsikėlus ryte, prisimenam įvykius, užsiveda minčių mašina.. garsai, vaizdai, pojūčiai pradeda dreifuoti mūsų galvoje. Tuo tarpu mes galvojame, kad tai turim ir valdom. Deja, taip tikrai nėra. Netikite manimi? Pabandykite 10 minučių išbūti be minčių, vaizdų, jausmų viduje – visiškoje tuštumoje. Žmonės neturi minčių ir emocijų, o emocijos su mintimis turi žmones. Mintys ir emocijos yra tai, kas žmonėms „nutinka“. Pvz. žmogui pasako ar padaro ką nors nemalonaus… Neigiamos emocijos kimba į darbą ir jis nieko negali padaryti – priverstas blogai jaustis. Emocijos stumdo žmones kaip papuola.

Iš pasąmonės į sąmonę
Mums atrodo, kad tai, kas buvo praeityje, yra nereikšminga ir nesvarbu, bet tai reiškia ir reiškia daug emociškai. Kai dabar Jūs sėdite ir skaitote, Jūs negalvojate apie tai, ką valgėte vakar vakarienei. Tai paminėjus, Jūs tuoj pat „gavote“ atsakymą, ką valgėte. Jeigu sakau „nemaloniausias gyvenimo įvykis“, Jūs tuoj pat prisimenate įvykį ir emocijas kartu su juo. Visi Jūsų nemalonūs ir malonūs gyvenimo įvykiai yra Jūsų pasąmonėje ir yra aktyvūs tiek pat, kiek ir buvo tą momentą, kai tai nutiko, bet mes to nesijaučiame taip stipriai, nes mes tai nuslopiname. Tai, ką mes jaučiame dabar, yra mūsų sąmonėje, o kas dreifuoja fone – pasąmonėje. Tokiu būdu, žmogus, kuriam yra per 30, išlieka šešerių metų vaiko emocijų lygio, nes jis vis dar pagal jas elgiasi, nors šiaip jis .. suaugęs žmogus.

Liudas Vasiliauskas

www.laimingi.lt

Categories
Tadas rašo

Protas


Medituojant kažkaip visai natūraliai kilo klausimas kas yra realybė? Visi daugiau mažiau ją turime skirtingą ir suprantame skirtingai. Panašiausią realybę turintys žmonės tampa gerais draugais. Tačiau visiškai tokio pat supratimo apie gyvenimą, realybę, kad atitiktų visu šimtu procentų, neturi niekas.

Perskaičius vieną knygą ir radus „teisybės“ joje iškarto randam realybėje tam patvirtinimų, kad yra taip, o ne kitaip, tačiau perskaičius kitą dar „ale“ geresnę knygą, vėl randame tam patvirtinimų, kad yra taip o ne kitaip. Jei visi turim skirtingas realybes, ir kiekvienam ji atrodo šventa tiesa, tai gal iš tikrųjų nei viena nėra tiesa?

Paleidinėjant visai nesunkiai supratau kas yra realybė. Jei man trūksta pinigų, paleidžiu šį konceptą ir iškart vienokiu ar kitokiu būdu jų atsiranda, tiesa neateina didžiulės sumos, bet tai tik laiko klausimas, jei mane užpuola liga, paleidžiu – iš karto pasveikstu, jei noriu kad būtu daugiau laisvo laiko, paleidžiu ir jo atsiranda, jei noriu naujų pažinčių, paleidžiu ir iškarto jų atsiranda, jei pavargstu – paleidžiu ir vėl būnu pilnas energijos, jei noriu, kad būtu linksma paleidžiu ir linksmai leidžiu laiką.. ir dar daug daug kitokių dalykelių įvyksta paleidus, tik kaip visa tai paaiškinti? Žmonės paleidę iš niekur milijonus gauna, vieną minutę bankrutavęs, o kitą turtuolis, paleidę pasveiksta nuo tokių ligų kaip vėžys ar aids, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad protas tik kuria, viskas yra mintis, konceptas į kurį laikomės įsikibę, ką galvojame, tą ir gauname. Netiki? Pagalvok ar neturi to apie ką galvoji. Kokie tavo įsitikinimai apie sėkmę? Apie tavo kūną? Apie tavo santykius su kitais žmonėmis? Apie save patį? Reiktų prisiimt pilną atsakomybę už viską. Viską, viską.. Mes neesam gyvenimo aukos, mes tik kuriam jį. Negi nėra kvaila sukurt situaciją, o vėliau bandyt joje išgyvent?

Gerai. Protas tik kuria, o realybė tik mintis, kurią kursto jausmas. Vizualizuojame, skaitome gudrias knygas, tačiau tai dažniausiai neveikia, o jei veikia tai labai po truputi, kodėl? Todėl, kad protą mes suskirstę į dvi dalis, kurias pavadinome sąmone ir pasąmone, pasąmonė tai minčių rezginys į kurį atsisakome žiūrėti, būtent dėl ten esančių neigiamų įsitikinimų mums neveikia vizualizavimai, ar visokios meilės dainelės, kad ir sėkmei. Labai svarbu paleisti pasąmonės įsitikinimus, aš asmeniškai neįsivaizduoju kaip kitaip pavirst iš pralaimėtojo į nugalėtoją. Susirašyk savo įsitikinimus pavyzdžiui apie sėkmę ir pamatysi, kad ten ne tiek jau jų teigiamų. Kaip mąsto elgeta ir kaip mąsto sėkmingas žmogus? Tačiau elgetai nebūtų lengva pakeisti mąstymo, vien dėl pasąmonės, vien dėl įsitikinimų, vien dėl įpročių.

Dar vienas paradoksas. Mes tiek daug norime, tačiau ar žinome noro reikšmę? Noras yra trūkumas. Galvoji apie trūkumą, protas tau sukuria tik trūkumą. Ir viskas. Mes norime sėkmės ir bijome nelaimių, tačiau pasigilinus, ką kuriame? Norime sėkmės, tai sukuriame jos trūkumą, bijome nelaimių, tai apie jas galvojame, tik jas ir gauname.Nori pažėt kokios tavo mintys? Apsidairyk aplinkui, koks tavo gyvenimas, tokios ir mintys. Jeigu nori įsitikint, kad protas tik mintis pildo, tai kas kart kai atsitinka kas gero ar blogo paklausk savęs, „Ką aš pagalvojau, kad taip atsitiktų?“. Galėjo išsipildyt mintis pagalvota ir vakar ir prieš daug metų. Daryk tai bent savaitę ir pažadu – nustebsi. Plius pasijusi gerai atgavęs savo tikrąją kūrybos galią.

Taigi, ką daryti? Aš galiu patarti tik tai ką pats žinau. O žinau tik tai, kas man padėjo – paleidinėjimas. Žinau, kad mes neesam laisvi vidumi, nors dažnai galvojame kitaip. Žinau, kad mus valdo jausmai ir tik jie motyvuoja galvoti vienaip ar kitaip. Žinau, kad jei nežiūriu į neigiamą mintį pasąmonėje, tai ji vis tiek veikia. Žinau, kad paleidus pasąmonės neigiamus įsitikinimus, nebelieka nenorimų minčių ir kuriame tik teigiamus dalykus. Žinau, kad kuo daugiau paleidi, tuo greičiau išsipildo tai ką pasirenki. Žinau, kad esame dėl visko patys atsakingi. Žinau, kad mūsu protas stiprus, todėl negalima tikėti, reikia imti ir patikrinti.

Pagalvok ar nėra viskas taip kaip galvoji? Ką gauni, tai ko nori, ar tai ko bijai? Ar verta žiūrėti žinias? Gal pakankamai stiprus iššūkis yra išmokti įvaldyti kūną, įvaldyti protą ir įvaldyti gyvenimą? Pamatyti, kad esi be menkiausio apribojimo, ir kad riboji save tik tai kuo esi įsitikinęs? Jeigu darysi tai ką visada darei, tai gausi tai ką visada gavai. Kodėl tūrėtų būti kitaip? Iš patirties žinau, kad nėra lengva pačiam keisti įpročius, įsitikinimus, nes jie giliai mūsų pasąmonėje, ir man asmeniškai juos ištrinti pavyko tik paleidus. Užteks vaidint aukas, mes nebuvom, neesam, niekada ir nebūsim tokie, ir tik apsisprendimo reikalas kada nutarsi keltis iš šio miego..o gal jau laikas?

Peace,

============================

Paulės atsiliepimas po savaitės paleidinėjimo meditacijos audio įrašų naudojimo:

Manau pagrindinis laimėjimas – dingo baimė bendrauti su žmonėmis! Pasidariau ramesnė. Ir dar, ankščiau pastoviai žmonėse ieškojau trūkumų, dabar gatvėse, transporte, tiesiog priimu juos kaip savo gyvenimo dalį. Ačiū labai.

Paulė M., 30m., konsultantė

Įsigyk paleidinėjimo audio įrašus ČIA.

Realybė yra tik iliuzija, nors ir labai įtikima. A.Einšteinas