Categories
Saviugda

Baimė ir drąsa

Baimė ir drąsa
Baimė ir drąsa

Baimė ir Drąsa, Pasitikėjimas ir Nepasitikėjimas. Kelios savybes, kurias visi turime, kelios savybės, kurios smarkiai veikia mūsų elgesį. Viena iš šių savybių tėra iliuzija. Spėkit kuri? Iliuzija šiuo atveju yra nepasitikėjimas. Tokio dalyko apskritai nėra- tai tik apribojimai natūraliai, nuostabiai, pasitikinčiai asmenybei. Visgi, kad ir kaip mąstytume ar galvotume apie drąsą ir baimes,šios savybės yra tikros ir netgi egzistuoja vienu metu.

Kodėl taip yra? Viskas prasideda nuo vakystės- vaikai gimsta turėdami dvi baimes- baimę nukristi ir triukšmo baimę. Bėgant laikui, baimės, fobijos ir visa kita įgyjamos. Vienos baimės išnyksta, kitos stiprėja, pasireiškia ar tiesiog sukelia nemalonų nerimo jausmą, tačiau žmogus visada turi baimių savo asmeninių savybių rinkinyje. Visgi, kad būtų lengviau gyventi ir baimės neatimtų viso džiaugsmo, likimas mums davė nuostabų įrankį- Drąsą. Paprasčiausiai ją galima apibūdinti ne kaip baimių neturėjimą, o kaip gebėjimą veikti ryžtingai ten, kur baimė didžiausia. Kitaip tariant, kur baimė, ten ir drąsa.

O kaipgi baimės atsiranda? Vėl grįžkime į vakystę. Vaikai turi dvi unikalias savybes- Jie yra visiškai naivūs ir egocentriški. Gyvenimiškai tai pasireiškia tikėjimu, kad viskas, kas yra jiems sakoma yra gryna tiesa, ir supratimu, kad jie yra visų įvkių priežąstis. Pavyzdžiui jei mama ir tėtis susipyko, vaikas ieškos priežąsties savyje ir savo elgesyje. Tuo pačiu visiem žmonėm, vaikam ir suagusiems, būdingi trys pagrindiniai poreikiai- Saugumo, kontrolės ir pritarimo. Dėl kritikos, nesėkmių ar tiesiog netinkamo bendravimo dažnai vienas iš šių trijų poreikių yra pažeidžiamas ir tai tampa gera galimybe vystytis baimei. Tarkim, įvyko taip, kad mama supyko ant vaiko. Tuo metu vaikas negauna pritarimo, jaučiasi nesaugiai ir juo labiau negali nieko kontroliuoti. Be kita ko, jis dar galvoja kad tai įvyko dėl jo kaltės. Priklausomai nuo to, dėl ko įvyko konfliktas, vaikui gali vystytis skirtinga baimė: baimė reikšti savo emocijas, baimė sakyti tiesą, baimė tyrinėti, nesėkmės baimė ir t.t. Tokiu atveju vaikas geriau kentės ir jaus baimę, negu rizikuos prarasti kitų pritarimą, kontrolės jausmą ar saugumą. Pagalvokite, kodėl daugumai žmonių taip baisu kalbėti prieš auditoriją? Juk kalbant prieš minią žmonių taip lengva padaryti klaidą ir prarasti bet sekundės daliai visų jų pritarimą. O jei neduok Dieve, kas nors ims ir pradės apkalbinėti….

Pereikime prie būdų, kurie padėtų tvarkytis su baimėmis. Visų pirma, turime žinoti, jog pas visus žmonės veikia proto programa- išvengti skausmo, patirti džiaugsmą. Tačiau skirtingiems žmonėms skirtingai skauda. Čia verta pagalvoti apie baimės teikiamą „džiaugsmą“, kurio protas taip trokšta. Paprasčiausias pavyzdys- žmogus kamuojamas nesėkmės baimės, nesiima kokių nors veiksmų ar iššūkių. Taip jis apsaugo save nuo nesėkmės ir garantuoja sau šiokį tokį komfortą. Gyvenime apstu pavyzdžių: statistiškai žmogus bando įkurti savo verslą mažiau negu vieną kartą (t.y. prieš pabandant dažniausiai pasiduoda ir viską meta), kitas pavyzdys iš naktinių klubų- kiek daug šaunių vaikinų visą naktį daugiau nieko ir neveikia tik stovi pakampėm su alaus bokalais ir spokso į šokančias merginas. Tačiau šioje vietoje pasirinkti kas yra skausmas ir kas yra džiaugsmas galime mes patys ir tam nereikia įpatingų pastangų. Žmogui bus lengviau įveikti nesėkmės baimę, jei jis susies skausmą su pasyvumu. Džiaugsmą jam suteiks, kad ir nevykęs, bet vis dėl to bandymas pasiekti savo tikslo. Paslaptis slypi tame, jog mes galime nurodyti savo protui didesnės laimės šaltinį nei baimės teikiama nauda. Tada atsiranda jėgų ir noro skintis kelią per savo baimes. Taigi pirmas būdas- skausmo ir džiaugsmo suvokimo keitimas.

Antras būdas- alternatyvų pasirinkimas. Kai jų nėra, tam tikras įvykis yra taip smarkiai sureikšminamas, kad nelieka kitos išeities, kaip tik imti ir nerimauti. Pagalvokite kaip sėkmingai yra įbauginti jaunuoliai laikantys brandos egzaminus: „Svarbiausia gyvenimo diena“, „be egzaminų niekur neįstosi ir nieko nepasieksi“ ir t.t. Ar tikrai tai tiesa? Ar tikrai kažoks įvykis/susitikimas/pokalbis yra vienintelė išeitis? Pamąstykite ir savęs paklauskite: ar yra dar koks nors kelias norimam tikslui pasiekti? Ar yra žmonių, kurie tai pasiekė kitais būdais? Pasirinkus į tikslą tik vieną kelią, jaučiamasi taip pat nesaugiai, kaip ir rišant didelį laivą vienintele virve.

Kitas būdas- klaidų darymas. Mokykloje moksleivius baudžia už klaidas- mažinant pažymius, suaugusiuosius už klaidas baudžia mažinant algas, papeikimais ir kitokiais būdais. Baisu suklysti- o kodėl gi nepabandžius suklysti tyčia? Baisu užkalbinti žmogų? Paprastas būdas įveikti baimę- užkalbinti žmones taip, kad garantuotai susimautumėte. Po tokių kelių pabandymų pasirodys, kad nebuvo ko ir bijoti. Leiskite sau klysti. Kai priimsite klaidas, kaip vertingas pamokas, sumažės nerimas ir baimė jas daryti.

Dar vienas būdas- savęs stebėjimas. Visos dienos metu verta atkreipti į save dėmėsį, jausti savo emocijas ir pastebėti kada jos kyla. Paprastai tariant- būti „čia ir dabar“. Paslapti slypi tame, jog baimės gyvena praeityje ir ateityje, dabartyje jos neegzistuoja. Dabartyje sutikti galime tik realios grėsmės keliamą baimę- pvz. dideliu greičiu atlekiančią mašiną mūsų kryptimi, kai einame per gatvę ir pan. Tokios baimės tai tik savisaugos instinktas, tad jos mum labiau padeda nei kenkia. Tačiau yra atvejų kai vertėtų sumažinti tokio instinkto veikimą. Paprasčiausias pavyzdys- profesionalūs vairuotojai imituoja avarines situacijas, tam kad realybėje išsaugotų sąmoningumą ir gebėtų priimti šaltakraujiškus sprendimus avarijai išvengti.
Taigi, stebėdami save ir jausdami kada kyla baimė, mes tampame stebėtoju, kuris nėra susitapatines su savo baime. Atsiranda asmuo kuris jaučia baimę ir kitas- kuris stebi tą, jaučiantį baimę. Tokiu būdu mes „dedame baimę ant stalo“ ir galime daryti su ja ką norime- analizuoti, suprasti, išspręsti, neutralizuoti. Galiausiai tokia būsea prives iki to, jog jausdami baimę galėsime galvoti : „ nagi nagi, baime, jaučiu tave, įdomu kada gi tu praeisi“.

Galiausiai, visas baimes ir kitas neigiamas emocijas, labai sėkmingai neutralizuoja suvokimas. Tai supratimas kodėl kažkas vyksta. Šioje vietoje labai pagelbės žinios apie emocinį intelektą. Stebėdami save ugdome sąmoningumą- atsakome sau į klausimą „kas vyksta? Ieškodami emocijų priežąsčių, gilindamiesi į save plečiame suvokimą- atsakome sau į klausimą „kodėl tai vyksta?“. Todėl dienos eigoje neigiamas emocijas verta užsirašyti, prisiminti ir laisvam laikui esant išnagrinėti, kodėl tai nutiko. Svarbu tai daryti visiškai sąžiningai, kad ir kaip nemalonu būtų prisiminti ir iškelti neigiamus įvykius. Nagrinėti emocijas gali padėti „emocijų seka“. Tiesiog ieškome emocijos priežąsties. Pvz. kodėl išsigandau?- todėl, kad pajutau grėsmę. Kodėl atsirado grėsmės pojūtis? – Nes nepakankamai pasitikiu savimi. Iš kur tas nepasitikėjimas?- iš vieno ar kito įvykio ir t.t. Sekdami emocijomis, atrasime pamatinius įvykius ar jausmus dėl kurių kyla daugelis dabartinių bėdų ir neigiamų pojūčių.

Pakalbėkime apie tai, ką gi daryti atradus tas pamatines emocijas. Yra keli keliai- veiksmingiausias iš jų- neutralizuoti jas. Tai galima padaryti su tokiais metodais kaip EFT (Emotional Freedom Technique), SEDONA and The Releases. Jų veikimo principas panašus- iškelti pamatines emocijas į dienos šviesą ir jas neutralizuoti, t.y. padaryti taip, kad dingtų nemalonųs pojūčiai praeityje ir nerimas ateityje. Naudojantis šiais metodais ilgą laiką, įmanoma išsivalyti save nuo neigiamų praeities emocijų ir traumų. Jos nebeturi didelės emocinės reikšmės, taigi artėjama prie būsenos, kuri buvo anktyvoje vaikystėjė- jokių baimių, visiškai ramus protas, natūralus kūrybiškumas ir asmenybės žavesys.

Blogos emocijos, baimės, nerimas, pykčiai ir visa kita- tai svetima žmogui. Tai nėra tie dalykai, kuriuos norėtume prisiminti, kaupti, dalintis ir turėti su savimi. Natūrali žmogaus būsena yra harmonijos ir palaimos jausmas -tokie esame sutverti gamtos. Ir dabar jau mūsų galioje nuspręsti, kokiais norime tapti. Kokių veiksmų imtis, kad tokiais taptume.

www.radausave.lt

Categories
Laimė Saviugda

Visiems bendri poreikiai

Mes, žmonės, turim tas pačias problemas, nes visi turime tuos pačius šešis žmoniškuosius poreikius.

Kai žinome ir įsisaviname šių poreikių prigimtį, judame laisvai į priekį, tobulindami save bei savo bendravimo kokybę.

Šeši pagrindiniai žmogaus poreikiai:

1. Užtikrintumas (saugumas)

2. Pripažinimas

3. Įvairovės, malonumas

4. Meilė ir padėjimas/davimas

5. Bendravimas

6. Augimas

Užtikrintumas (saugumas).

Didžiajai daliai žmonių užtikrintumas  reiškia išlikimą. Dažniausiai moterims užtikrintumas yra gyvybės ir mirties klausimas.

Jos nori jausti žemę po kojomis, stogą virš galvos bei žinoti, kas ir kaip bus rytoj. Užtikrintumas atsispindi mūsų veiksmuose, kai mes siekiame išvengti skausmo ir gauti malonumo.

Kai kurie žmonės skausmo išvengimą ir malonumą sieja su alkoholiu, rūkalais, narkotikais, kitais svaigalais. Kiti pasineria visa galva į darbą arba stengiasi sukontroliuoti kiekvieną smulkmeną, tuo save įtikinėdami, jog tai yra užtikrintas gyvenimas.

Mes negalime kontroliuoti išorinių reiškinių ar atspindžių veidrodyje, todėl užtikrintumą reikia susikurti savo viduje. Tai galima padaryti susiprojektuojant savo ateitį, susiplanuojant veiksmus.

Daugelis moterų eina pas būrėjas ir ekstrasensus vien tam, kad išgautų ateities pranašystes. Labiau siūlyčiau projektuotis ir pasiruošti pokyčiams, o išorinį informacijos  šaltinį naudoti kaip šalutinį elementą.

Žmogus susikūrė būstą tam, kad būtų užtikrintas dėl savo saugumo.

Pripažinimas.

Pripažinimas kartais reiškia reikšmingumą. Žmogus trokšta būti reikšmingas ir bet kokia kaina siekia pripažinimo.

Iš kitos pusės, jei žmogus nepripažįstamas tam tikroje aplinkoje, jis tą aplinką palieka.

Paimkim asocialias šeimas. Vaikai tose šeimose nesijaučia reikšmingi ir tikrai nėra pripažinti, todėl jie eina į gatvę, kur į juos atkreipiamas dėmesys. Dėl to jie mieliau pasilieka gatvėje nei grįžta į terpę, kur juos kritikuoja, niekina bei engia tėvai.

Visos grupuotės, o ypač gerai struktūrizuotos, veikia reikšmingumo, pripažinimo ir baimės pagrindu. Kai naujas narys priimamas į grupuotę, jis yra išbandomas. Bandymams praėjus sėkmingai, jis visų pripažįstamas, todėl tampa reikšmingas.

Dar vienas pavyzdys žmonės „sergantys“ depresija. Tai ne liga, o dėmesio stoka, t.y. pripažinimo toje sferoje nebuvimas. Kai jie depresuoja, susilaukia daugiau dėmesio ir taip patenkina savo reikšmingumą.

Depresiją galima išgydyti per labai trumpą laiką. Tiesiog pripažinkite tą žmogų tokį, koks jis yra, ir įvertinkite jo asmenines savybes bei įgūdžius.

Per pripažinimą žmogumi yra manipuliuojama. Reklamose yra parodomi herojai, kurie sako: „būk kaip aš ir būsi pats kiečiausiais savo mokykloje“. Taip manipuliuojama paaugliais, kurie susižavi visokiomis akcijomis ir madomis.

Pripažįstant žmogų galima jo motyvaciją pakelti į aukštesnį  lygį, t.y. jis stengsis dėl jūsų labiau, jei jūs jį pagirsite.

Žmonės pripažinimui išreikšti sukūrė įvairius atestatus, diplomus, medalius, ordinus ir panašią atributiką.

Įvairovės.

Gavę užtikrintumą, mes trokštam įvairovių, nes kitaip gyvenimas būtų nuobodus. Jeigu jau esam užsitikrinę sau gyvenimą, tiesiog ieškome būdų prasiblaškyti ir nenuobodžiauti. Mums jų reikia.

Įvairovės svarbios  tiek pat, kiek ir kiti poreikiai, be jų gyvenimas būtų labai nuobodus ir mes nesistengtume nieko daugiau, kaip tik pavalgyti ir apsirengti.

Tam sukurta visa pramogų industrija.

Meilė ir padėjimas / davimas.

Visi žmonės trokšta jausti meilę arba susijungimą. Žmogus padarytų labai daug, jeigu jam užtikrintum meilę ir susijungimą.

Kai kurie jaučia susijungimą su savuoju „Aš“, o tai reiškia, jog žmogus myli save tokį, koks yra ir mylės visada, kad ir kas benutiktų.

Labai svarbu jausti pilnatvę ir meilę pačiam sau. Pamilę save, susijungę su aukštesniuoju  „Aš“, mes nebeieškome meilės išorėje, netrokštam prisijungti prie jokių grupių, nealiname savęs keisdami  partnerius ir, apskritai, nešvaistome energijos be reikalo.

Žmogus jaučiasi pakylėtas ant sparnų, jei savo meilę dovanoja kitam.

Prisiminkite laiką, kai buvote įsimylėję. Juk niekas daugiau jokios reikšmės tuo metu neturi. Gyvenime – tik jis arba ji. Duoti savo meilę yra didesnė palaima negu ją gauti pačiam, nors abipusis jausmas sukuria ypatingą atmosferą, kurioje energija trykšte trykšta.

Meilės galime duoti tada, jei patys jos turime savyje pakankamai. Besąlyginė meilė yra tada, kai duodi savo meilę, nelaukdamas

jokio atsako arba neiškeldamas sąlygų.

„Susitvarkyk žaislus, o tada aš tau duosiu saldainį“- vaikui nuskamba kaip sąlyginė meilė, nes už tą meilę reikia atidirbti.

Taip nuo vaikystės mes priprantame mylėti už kažką. Tyriausia meilė yra tada, kai tiesiog myli. Nė už nieką.

Bendravimas.

Mes nė vienas nenorime ginčų, barnių, pykčio ir kitų negatyvių reiškinių. Tačiau kartais elgiamės taip, jog kitokio rezultato, kaip tik konfliktai santykiuose, tikėtis neverta. Žmogui reikia bendravimo, kitaip jis frustruoja.

Didžiausia bendravimo harmonijos paslaptis yra tai, jog visa tai, ko norėtum gauti iš partnerio, duok pirma pats, o atgal gausi dukart daugiau.

Mums labai svarbu tai, ko trokštame mes, bet visiškai nesidomime, ko reikia kitiems, ypač partneriams. Dėl to ir nesusikalbame, kyla disputai ir barniai.

Nori gauti meilę – duok meilės pats.

Nori gauti pripažinimo – pripažink pirmiau kitą.

Nori linksmo ir turiningo laiko, suorganizuok pats išvyką ar panašiai.

Nieko nelauk, nesitikėk ir nepyk ant partnerio, kad jis tavęs nesupranta.

Leisk jam būti savimi ir natūraliai rūpinkis pats savimi. Padėk jam pasirūpinti jo bėdomis ir jis pasirūpins tavosiomis.

Projekto vadovas yra ašinis žmogus, kuris bendrauja su visais projekto dalyviais. Jis turi labai gerai išmanyti kiekvieno dalyvio poreikius ir tuos poreikius patenkinti.

Augimas.

Kas neauga, tas miršta. Gamtoje nėra statikos: viskas eina į priekį, auga, o jei neauga – miršta.

Žmogus taip pat turi poreikį augti. Augti fiziškai, vidumi, karjeroje, sporte, dvasiškai ir panašiai.

Vienas iš efektyvių būdų augti ir tobulėti yra mokyti kitus to, ką pats žinai ir patyrei per savo praktiką.

Visada atsiras dalykų, kurių tu nežinojai, ir būsi priverstas išmokti. Taip vyksta tobulėjimas. Taip atsiranda žmoguje naujos vietos žinioms pasipildyti. Nieko nėra blogiau, kai žmogus nustoja augti.

Be augimo pojūčio, žmogus jaučiasi arba per tuščias, arba per pilnas.

Tokia būsena, greičiausiai veda atgal, žmogus regresuoja ir, jeigu laiku nesuranda savo augimo šaltinio, degraduoja.

Iš knygos: “Tikras Turtas. Kaip susiprojektuoti subalansuotą gyvenimą.”