Categories
Sėkmės Istorijos

Kareem:“20 dalykų kuriuos aš mielai būčiau žinojęs kai man buvo 30

Kareem Abdul-Jabbar – buvęs profesionalus JAV krepšininkas.

Kai man buvo trisdešimt metų, aš išgyvenau savo svajonę. Aš jau buvau pasiekęs dauguma asmeninių tikslų: NBA pirmavau pagal renkamus taškus, atkovotus kamuolius, blokuotus metimus, buvau naudingiausias sezono žaidėjas, visų žvaigždžių komandos narys. Bet sėkmė gali apakinti lygiai taip pat, kaip Bilo Valtono bakstelėjimas pirštu į akį kai grumiesi dėl kamuolio. Aš padariau klaidų. Daug. Jei atvirai, kartais norėčiau sėsti į laiko mašiną ir sugrįžus į tuos laikus įkrėsti trisdešimtmečiui sau šiek tiek proto. Jeigu galėčiau taip padaryti, štai kokius patarimus sau duočiau.

1. Būti linksmesniu bei atviresniu pasauliui. Mano tų laikų drovumas ir intravertiškumas man iki šiol vaidenasi. Fanai bei reporteriai jausdavosi įžeisti. Nors tai niekada nebuvo mano tikslas. Kai kiekviena tavo gyvenimo diena vieša, žmonės pradeda galvoti, jog tu trokšti dėmesio. Man buvo priešingai. Aš mėgau žaisti krepšinį, tai keldavo man džiaugsmą taigi fanai vertino mano žaidimą. Tačiau kai palikdavau aikštelę, man būdavo nepatogu būti dėmesio centre. Aš labai retai lankydavausi vakarėliuose ar kitokiuose garsenybių susibūrimuose. Skrydžių į rungtynes metu, skaitydavau istorines knygas. Iš esmės aš buvau moksliukas, bet tuo pačiu metu buvau ir labai geras krepšininkas. Bendrauti su daug žmonių, man buvo tas pats, kas mirtinai aukščio bijančiam žmogui kabėti užsikabinus už balkono krašto Empire State Buildingo viršutiniame aukšte. Jeigu galėčiau, pasakyčiau tam moksliukui Kareemui susiimti, padėti knygą, kurią iki šiol jis naudojo kaip skydą nuo jį supančio pasaulio, ir pasinaudoti nemirtingaja kapitono Žano-Luco Picardo fraze (tokių frazių vartojimas tik patvirtina mano moksliukiškumą), „Pirmyn !“.

2. Išsiaiškinti šeimos istoriją. Norėčiau, kad kada nors būčiau prisėdęs ir su tėvasi pasikalbėjęs apie šeimos istoriją. Visada maniau, kad tam dar bus laiko, ir vis tai atideliojau, nes kai man buvo trisdešimt metų, buvau per nelyg užsiemęs savo asmeniniu gyvenimu ir man nerūpėjo praeitis. Buvau taip susitelkęs ties pastangomis priversti mano tėvus manimi didžiuotis, kad nepaklausiau jų net esminių klausimų, kaip jie susipažino, koks buvo jų pirmasis pasimatymas ir taip toliau. Norėčiau tai žinoti.

3. Tapti finansiškai raštingu. „Biče, kur mano pinigai?“ tai frazė vienijanti itin daug buvusių sportininkų, kurie stebisi kur dingo visos jų ankščiau uždirbtos milžiniškos sumos. Kai kurie kenčia dėl neprotingo investavimo ar neįtikėtino išlaidumo, kiti dėl to, kad nekreipė į pinigus dėmesio. Aš priklausau pastarajai kategorijai. Aš pasirinkau finansų patarėją kuris neturėjo beveik jokio finansinio išprusimo, pasirinkau jį todėl, kad jis atstovavo daugeliui kitų atletų kuriuos aš pažinojau. Tai buvo tipiškas sportininko mąstymas, mes vieni kitais pasitikėjome kaip komanda, todėl pasitikėjimas paliesdavo ir kitus žmones, su kuriais būdavo susiję komandos nariai. Bet galiausiai nusprendžiau patyrinėti savo finansų eksperto praeitį, kokius įgūdžius jis tuir, jei sau leidžia dirbti finansų vadybininko darbą. Jis mus įtraukė į investavimo į nekilnojamo turto projektą, kuris galiausiai išplaukė pilvu į viršų, ir galiausiai aš vos nepraradau pakankamai rimtų pinigų. Ei, trisdešimtmeti Karimai: išmok apie finansus ir visą laiką žinok kur tavo pinigai. Kaip sako senas posakis, „Pasitikėk, bet ne bet kuo“.

4. Groti pianinu. Kai buvau vaikas, lankiau pamokas, tačiau kaip ir daugelis vaikų tikrai groti taip ir neišmokau. Galbūt jaučiau per daug spaudimo. Juk vis dėl to, mano tėvas reguliariai vykdavo į Džiuliardo muzikos mokyklą ir improvizuodavo su puikiais džiazo muzikantais. Žiūrėdamas iš dabartinės perspektyvos, manau, kad mokėjimas groti pianinu būtų man suteikęs glaudesnius ryšius su tėvu, taip pat leistų man išreikšti save kitokiu, meniškesniu būdu. 2002 metais aš galiausiai pradėjau groti, ir pakankamai neblogai. Ne taip gerai, kad vakarėliuose žmonės skanduotų prašydami mane atlikti dainą „Piano Man“, bet pakankamai gerai, kad galėčiau skaityti natas ir jaustis artimesniu savo tėčiui.

5. Išmokti prancūziškai. Mano seneliai buvo iš Trinidado , ir nors tai buvo angliškai kalbanti šalis, iš pradžių vaikai buvo mokomo prancūzų kalbos. Ir kai seneliai norėjo pasakyti ką nors taip, kad aš nesuprasčiau, jie kalbėdavo prancūziškai. Ta kalba man visą laiką atrodė itin paslaptinga ir sofistikuota. Be to, jautiesi kaip Džeimsas Bondas kai gali prancūziškame restorane užsisakyti prancūziškai.

6. Būti nagingu. Aš visada norėjau būti vienu iš tų vyrukų, kurie kam nors namuose sulūžus užsijuosia įrankių diržą ir pasako, „ramiai, aš sutvarkysiu“. Man patinka tokia visiško savarankiškumo idėja. Pačiam pasistatyti namą, sutvarkyti karbiuratorių, išsiaiškinti kas yra karbiuratorius. Neseniai mano skalbimo mašina sugedo ir pradėjo leisti vandenį. Ir aš buvau priverstas stoveti iki kulkšnių užtvindytame vandeniu rūsyje kol atvažiuos santechnikas, nes nežinojau kaip užčiaupti vandenį. Tokia potyriai skatina pasitikrinti testosterono lygį.

7. Būti kantriu. Nekantrumas, oficiali jaunų žmonių kalba. Kai tu jaunas, nori skubėti prie vis naujesnių dalykų, nors nelabai suvoki kur esi. Aš visada prisimenu pokštą kurį išgirdau filme Colors, kurį senesni ir išmintingesnis policininkas (Robert Duvall) papasakojo savo nekantriam naujokui partneriui (Sean Penn). Aš šiek tiek perfrazuosiu, bet esmė tokia: „Ant kalvos stovi du buliai. Jaunesnysis sako vyresniajam: “Tėvai, bėgam apačion ir padarysim vieną iš tų karvių“. Tačiau vyresnysis jam pasakė: “Ne sūnau. Einam apačion ir padarysim jas visas.“ Tai pat norėčiau pridėti ir vieno iš mano mėgstamiausių filosofų Arthur Schopenhauer frazę: “Talentas pataiko į taikinį, į kurį niekas kitas nesugeba pataikyti; genijus pataiko į taikinį, kurio niekas kitas nesugeba pamatyti“. Manau, kad esminis dalykas norint matyti taikinį kurio niekas kitas nemato, yra buvimas kantriu, laukti kol jis pasirodys ir tada daryti tai ką reikia, neskubinant laiko tėkmės. Tai kad išmokau  laukti, mano nuomonė yra vienas didžiausių mano pasiekimų vyresniame amžiuje.

8. Daugiau klausytis nei šnekėti. Apie tai tik tiek ir pasakysiu.

9. Darbas niekada nėra toks svarbus kaip šeima. Kuo geresnis savo srityje daraisi, daugiau tiek dvasiškai tiek finansiškai apdovanotas tampi. Kai gerai žinai kaip spręsti tam tikras problemas, tau pradeda už tai labai gerai mokėti.Tačiau namuose gyvenimas juda kur kas chaotiškesne vaga, čia už problemų sprendimą negausi nei griausmingų ovacijų nei pluošto pinigų. Štai kodėl daugelis jaunų savo srities profesionalų dirba iki išnaktų ir teisinasi, kad aukojasi dėl šeimos. Šūdą mala. Reikia išmokti vertinti šeimynišką chaosą bei džiaugtis mažomis pergalėmis. Tai supratau, kai tą vakarą kai laimėjau itin emocingas rungtynes prieš Celtics. Palikau areną skambant tūkstančių sirgalių skanduojamam mano vardui. Buvau persmelktas to nuostabaus pasiekimo jausmo, prieš save, Lakers komandą bei gerbėjus. Bet kai tik įžengiau namo, ir mano sūnus sušuko „Tėti!“, visas pergalės saldumas, džiaugsmingos skanduotės, pozicija turnyrinėje lentelėje, viskas staiga tapo tik tolimu atsiminimu.

Kareem_Abdul-Jabbar_Rally_to_Restore_Sanity_andor_Fear

10. Būti teisiu, ne visada teisingas dalykas. Kareemai, žmogau, išmok nusileisti. Manai, kad buvimas teisiu ir sąžiningu apsaugos tave nuo tavo žodžių pasekmių? Galbūt ne visada yra svarbu laimėti ginčą, netgi kai „žinai“, jog tu esi teisus. Kartais kur kas svarbiau bent pabandyti būti nors šiek tiek švelnesniu. Kaip sakoma, reikia suvokti kokiu tu nori būti, teisiu ar laimingu.

11. Dažniau gamink. Po skyrybų pradėjau labai ilgėtis naminio maisto, o vienintelis žmogus kuriuo galėjau pasikliauti buvo tas, kurį mačiau žiūrėdamas į veidrodį. Be to, supratau, kad jeigu tu gali kažką gero sukurti virtuvėje, tavo šansai sužavėti moterį kur kas padidėja. Kartą, netrukus po to kai pradėjau pats sau gamintis maistą, turėjau pasimatymą su moterimi kuriai norėjau palikti itin gerą įspūdį. Žinoma, galėjau atlikti standartinį garsenybės ritualą: prabangus restoranas, autografų pasirašinėjimas, pataikaujantys padavėjai. Bet norėjau kažko ypatingo  taigi nusprendžiau jai viską pagaminti pats, nuo sriubos iki deserto. Kai kurios moterys šiek tiek išsigąsta kai pamato 218cm ūgio juodaodį su didžiuliu peiliu ir mėsininko prijuoste, bet ji įvertino pastangas. Passekė nors čia, nes sriuba buvo kiek per sūri, kepsnys šiek tiek perkepęs, o desertas vandeningas.

12. Kai renkiesi sau porą atsimink, užuojauta svarbiau negu aistra. Aš nesakau, kad ji neturėtų būti aistringa. Tokia jos prigimtis. Tačiau dairykis ženklų išduodančių užuojautą bei empatiją aplinkiniams. Taip susidomėjimą ja išlaikysi daug ilgiau.

13. Kasdien padaryk kažką, kas padėtų kitiems. Kalbu ne apie labdarą, o apie pagalbą žmonėms kuriuos pažįsti. Galbūt tai reiškia, kad turi paskambinti tėvams, padėti draugui persikraustyti ar kam nors paskolinti mėgstamiausią savo džiazo albumą.

14. Daugiau padaryk bendruomenės vardan. Čia jau kalbu apie labdarą, padėk ir tiems žmonėms kurių nepažįsti. Visada galima padėti daugiau.

15. Kasdien nuveik ką nors, kas tau tikrai patinka. Lengva paklysti tarp nežmoniško kiekio kasdienio gyvenimo atsakomybių. Privalomi padaryti dalykai, gali suvalgyti visą tavo dieną. Todėl primygtinai siūlyčiau kas dieną ką nors atlikti, kas iš tiesų patinka.

16. Neskubėk teisti. Įprotis iškart teisti kitus, yra mūsų prigimtyje. To šaknys kyla iš žilos senovės, kai gyvybiškai svarbu buvo apsispręsti kada reikia trauktis o kada pulti. Tačiau kai reikia spręsti apie kitus žmones, žmonės labai dažnai klysta – ypač trisdešimtmečiai profesionalaus sporto žvaigždės, su kasdien iš paskos sekiojančiais būriais draugų. Iš anksto teisdami mes neleidžiame sau susipažinti su daugybe nuostabių žmonių, esu tikras, kad savo gyvenime aš praleidau daugybę tokių progų. Ironiška, bet šis patarimas ateina iš žmogaus kuris yra tikras stereotipų rinkinys, aš neįsivaizduojamai aukštas, juodaodis ir sportininkas. Visą gyvenimą buvau teisiamas, girdėjau skaudžius komentarus. Bet, manęs nuo tokios pačios klaidos darymo tai nesustabdė. Kiekvienas turime pamatuoti, kuris jausmas stipresnis, ar pasipūtėliškas pasitenkinimas atstumiant kitą žmogų, ar vėlesnė savigrauža suvokus kaip blogai pasielgei. Vienas mano draugas man pasakė, jog kasmet apsilanko vidurinės mokyklos klasės susitikimuose vien tam, kad galėtų atsiprašyti visų kuriuos įskaudino būdamas jaunas. Dabar tai bus jau keturioliktas jo susitikimas, ir jis vis dar atsiprašinėja.

17. Kai išsiskiri su mergina, ne visada gali likti draugais. Man pavyko likti draugias su daugeliu moterų su kuriomis prieš tai susitikinėjau, bet tik todėl, kad jas aš tikrai mėgau ir gerbiau. Tačiau kartais emocijos būna per stiprios, ir pastangos likti draugais, nors atrodo, kad tai padės jaustis geriau, tik pablogina situaciją ir priverčia jus abu jaustis blogiau. Priimk smūgį ir viską užmiršk.

18. Žiūrėk daugiau televizijos. Taip, teisingai išgirdai jaunasis Kareemai. Puiku, kad visą laiką laikai nosį įkišęs į istorines knygas. Tai pavertė tave žmogumi žinančiu apie praeitį, tačiau patraukė dabartį į antrą planą. Tačiau pop kultūra yra gimstanti istorija, o populiarių šou stebėjimas leidžia suprasti daugiau apie kiekvienos eros vidutinį žmogų, kai tuo tarpu istorinės knygos dažniausiai aprašo tik didžias asmenybės.

19. Daugiau užsiimk joga. Taip Kareemai, žinau, kad ir taip ja užsiėmi. Juk dėl to ir galėjai taip ilgai žaisti be stambių traumų. Bet jeigu užsiimsi ja daugiau, tai padės tau sustiprėti ne tik fiziškai bet ir dvasiškai, o naudą ypač pajusi metams bėgant, kai tavo namai sudegs, džiazo albumų kolekciją pavirs į dulkes, o savo paskutiniame sezone būsi nušluotas Pistonsų keturi nulis.

20. Neviską galima sutaisyti. Atsipalaiduok, kai ką sutaisyti gali, o kai kas yra tiesiog nesutvarkoma. Supratimas kas yra kas ir yra brandos dalis.

Parengė  Justinas Ragaišis pagal | esquire.com.

Categories
Konkursai

Ar turi savo sėkmės istorija?

AlfaVyras.lt kviečia visus vyrus ir moteris iki Naujųjų metų pasidalinti savo asmeninę sėkmės istorija ir ja užburti kitus žmones veikti, judėti į priekį, nenuleisti rankų, o džiaugtis gyvenimu, kad ir kas bebūtu.

 

Buvai gilioje depresijoje? Bet su ja susitvarkei?

Turėjai didelį antsvorį, bet buvai atkaklus ir jį sumažinai?

Įkopei į Everstą ir tam treniravaisi visus metus?

Viską metei ir rizikavai dėl naujo gyvenimo ir naujų potyrių? Ir tau pasisekė?

Turėjai daugybė skolų, bet pakeitei mąstymą, veiksmus ir dabar tavo finansinė padėtis nuostabi?

Gal nesisekė bendrauti su moterimis? Bet pradėjus domėtis šia sritimi tapai įdomiu vyru moterims?

Papasakok visa tai !!!

 

Kokia turėjai problemą? Kaip bandei ją spręsti? Kas padėjo, o kas ne? Kaip atrodė tavo kelias lik asmeninės sėkmės, pergalės? Kaip keitėsi tavo mastymas, požiūris? Su kokiais sunkumai kelyje susidūrei? Ko išmokai ir ką galėtum kitiems patarti? Mes norime visa tai žinoti.

 

Papasakok visa tai, nes tavo istorija gali paskatinti kitą žmogų veikti.

 

Asmeninė sėkmė – tai tavo asmeninis įvykis, pasiekimas dėl ko tu gali savimi didžiuotis.

Neturi savo istorijos, bet žinai, jog tavo artimas žmogus, draugas, kolega turi? Papasakok ją. Paimk iš jo interviu. Pasidomėk jo sėkmės istorija.  Tai gali būti tavo šefas, direktorius, sudeginęs kūno riebalus kolega ir t.t.

Visos (beveik)  istorijos bus publikuojamos AlfaVyras.lt žurnale, o geriausios bus apdovanotos „Alfa Vyras“  suvenyrais.

Savo istorijas siųskite mums į elektroninį paštą Redakcija@alfavyras.lt, prie laiško taip pat galite priseksi savo nuotrauką kurį iliustruotu, parodytų tavo sėkmę, laimę, džiaugsmą, pergalę ir t.t.

Pagarbiai,

AlfaVyras.lt komanda.

Categories
Sėkmės Istorijos

Kaip Romanas Abramovičius turtus kaupė?

Londono „Chelsea“ sirgaliams jis yra ponas Dosnusis, o Rusijoje įsikūrusiems teisininkams jis primena sukčių, vengiantį mokėti mokesčius. Artimi jo draugai apibūdina jį kaip drovią, bet charizmatišką asmenybę, kai tuo tarpu Vakarų bankininkai niekina jį kaip pilką prisitaikėlį.

Kodėl taip skiriasi nuomonės apie vieną turtingiausių žmonių Rusijoje ir visoje planetoje, Romaną Abramovičių?

„Verslo banga“ nusprendė supažindinti skaitytojus su tremtinio iš Tauragės sūnumi, atskleisti Romano jaunystę, kokie žmonės darė jam didžiausią įtaką ir, žinoma, išsiaiškinti kaip šis, ne itin dideliais gebėjimais pasižymintis vyras susikrovė tokius didžiulius turtus.

Anksti liko našlaitis

Irina Abramovič atvyko paviešėti pas savo motiną į Saratovą, įsikūrusį ant Volgos kranto. Čia buvo jos gimtinė, tad įkalbėjo savo vyrą kūdikį išnešioti būtent čia – juk laukė pirmasis gimdymas. 1966 m. spalio 24 d. Irina pagimdė sūnų Romaną Arkadjevičių Abramovičių.

Kai Irina pastojo antrą kartą, nepraėjus dar nė metams po pirmojo gimdymo, ji nutarė daryti nelegalų abortą – laikai tuomet buvo labai sunkūs ir išlaikyti du vaikus Abromovičiams būtų buvę nelengva. Nelaimei, aborto metu įvyko kraujo užkrėtimas ir, likus vienai dienai iki sūnaus pirmojo gimtadienio, Irina mirė. Ji buvo tik 28-erių metų.

Žmonos mirtis Arkadijui buvo baisus sukrėtimas, tačiau atsitiesus jis visa galva pasinėrė į darbą. Taip smarkiai, kad mažasis Romka išvyko gyventi pas savo senelę Tatjaną. Tuo metu Arkadijus buvo statybų įmonės vienas vadovų, bet kabinetinis gyvenimas slėgė šį energiną žmogų.

Niekas nenustebo, kai vieną 1969 m. gegužės dieną šis vyras pasisiūlė prižiūrėti kažkokius statybos darbus. Tačiau beruošiant kraną darbui, nulūžo strėlė ir sutraiškė Arkadijui kojas. Po kelių dienų, pustrečių metų Romanas Abramovičius liko našlaitis.

Dėdės įtaka jaunystėje

Jaunasis Roma apsigyveno pas giminaičius Uchtos mieste ir po kelių metų ėmė lankyti 2-ąją mokyklą. Vienas Abramovičiaus mokyklos draugų apibūdiną Romaną kaip „smalsų, nuolat visko klausinėjantį vaiką“. Kitas teigia, jog „energija iš jo trykšte trykšdavo“.

Tačiau kaip Romanas išmoko verslumo? Uchta yra tipiškas niūrus Šiaurės Rusijos miestas. Vienodi pastatai, beržai, sniego danga – viskas kaip ir daugybėje kitų gyvenviečių. Bet vienas bruožas skiria Uchtą nuo kitų gyvenviečių – ji kilo iš Gulago.

Šis miestas buvo pastatytas ir apgyvendintas politinių kalinių, ištremtų vieno ar kito stalinistinio „valymo“ laikais. Taip susiformavo mišrus kosmopolitiškas disidentų konglomeratas, kur galėjai sutikti pačių įvairiausių žmonių – nuo baleto šokėjų iki fizikų. Dauguma disidentų buvo žydai, kaip ir pats Abramovičius. Čia visi buvo „lygūs“, skirtingai nei kituose miestuose.

Tais laikais, kai privatus verslas buvo oficialiai draudžiamas, dėdė Leibas sudarė sąlygas Abramovičiui intensyviai mokytis rinkos dėsnių. Leibas buvo valstybinės medienos įmonės, tiekimo skyriaus vadovas. Anot vieno Uchtos universiteto dekano: „geresnės ekonomikos mokyklos už Tiekimo skyrių nė su žiburiu nebūtum radęs“.

Pirkti už vieną kainą, o parduoti už kitą buvo laikoma smerktinu dalyku, bet kaip tik tai jie ir darė. Tiekimo skyriaus vadovo darbo esmė buvo pirkti prekes pigiau, o parduoti brangiau. Reikėjo mokėti tai daryti, reikėjo turėsi drąsos. Ne kiekvienas turi tokių gebėjimų, o štai Romano dėdė – turėjo.

Vyriškumo mokykla

Romano Abramovičiaus gyvenimas po mokyklos baigimo yra nežinomas ir painus. Yra daugybė versijų. Vieni sako, kad Roma įstojo į Uchtos pramonės institutą (labiau tikėtina versija), kiti – į prestižinį Gubkino naftos ir dujų institutą Maskvoje.

Tačiau faktas, kad antraisiais studijų metais Abramovičiui teko nutraukti mokslus, abejonių nekelia. Sulaukęs aštuoniolikos, jis buvo pašauktas į kariuomenę. Tarnyba Rusijos kariuomenėje yra labai sunkus, dažnai traumuojantis išbandymas, todėl daugelis „vyriškumo mokyklos“ stengiasi išvengti.

Daugelis elitui priklausiusių tėvų išvadavo savo vaikus nuo tarnybos sunkumų sumokėję atitinkamiems pareigūnams kyšį, tokiam reikalui sutvarkyti Abramovičių šeimai trūko išteklių ir ryšių. Taigi 1985 m. pradžioje Roma buvo nusiųstas tarnauti į artilerijos dalinį, dislokuotą Kiržače.

Edilas Aitnazarovas su Romanu Kiržače tarnavo beveik dvejus metus. Pasak jo, „Romka buvo labai draugiškas, jautrus ir niekad nekonfliktuodavo nei su vyresniais kareiviais, nei su jaunesniais tarnybos draugais, tapęs vyresniuoju“. Šie du vyrai susidraugavo nuo pirmųjų dienų. Aitnazarovas, kilęs iš mažo kaimelio Kirgizijoje, menkai kalbėjo rusiškai, todėl Abramovičius padėjo jam pagerinti kalbos žinias.

1986 m. spalio 18 d. dalinio vadovas pasivedė Aitnazarovą į šalį ir pranešė, kad jis paleidžiamas namo dviem mėnesiais anksčiau. To priežastis – mirusi motina. Edilas su dėkingumu prisimena kaip į šią žinią reagavo Romanas. Jis ne tik atidavė draugui visus savo pinigus, bet ir surinko daugiau iš kitų dalinio kareivių.

Nepaisant akivaizdaus iniciatyvumo, eilinis Abramovičius netapo seržantu, užtat įgijo draugų. Būtent asmenybės žavesys padėjo jam lengviau įveikti tarnybą. Armijoje praleistą laiką galima laikyti pagrindiniu Abramovičiaus charakterio formavimosi etapu.

Daugybė sunkumų jį užgrūdino, be to, armijoje įgyta patirtis patobulino bendravimo įgūdžius ir padarė jį labiau savimi pasitikintį ir nepriklausomą.

Verslo pradžia ir sėkmė

Kai Romanas Abramovičius buvo demobilizuotas, prie Rusijos valstybės vairo stojo radikalus reformuotojas, Michailas Gorbačiovas. Persitvarkymo (labiau žinomo „perestroikos“ vardu) iniciatyva tapo visuomenės ir ekonomikos pokyčių pradžia. Anksčiau privatus verslas buvo draudžiamas, o dabar sparčiai pradėjo kurtis privačios įmonės.

Kad ir kaip keista, Abramovičius, be abejonės, turėjęs gebėjimų verslui, iš pradžių atsispyrė pagundai mesti mokslus ir įsilieti į pašėlusio pinigų vaikymosi lenktynes. Tačiau 1988 m. pradžioje Romanas prisidurdavo prie stipendijos pirkdamas prabangos prekes Maskvoje ir perparduodamas jas Uchtoje už didesnę kainą.

Grįžęs į Maksvą Abramovičius galiausiai metė mokslus ir pagrindinį dėmesį ėmė skirti pelningesnei veiklai – verslui. Kai buvo leista verstis privačiu verslu, Abramovičius įkūrė lėlių gamybos įmonę „Ujut“ (liet. „jaukumas“). Įmonė suklestėjo, ir netrukus jis ėmė uždirbti nuo trijų iki keturių tūkstančių rublių per mėnesį (tuo metu tai buvo labai didžiuliai pinigai).

1991 m. Romano verslininko instinktai jau buvo labai išlavėję. Be „Ujut“ kooperatyvo, jam priklausė ir kasdienes vartojimo prekes gaminanti įmonė ABK. Tačiau manoma, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje Abramovičius buvo įkūręs ir likvidavęs ne mažiau nei dvidešimt įvairiausios specializacijos – nuo padangų atnaujinimo iki apsaugos darbuotojų verbavimo – įmonių.

Šie ankstyvieji bandymai atrasti savo vietą laisvoje rinkoje suteikė jam neįkainojamos patirties, išmokė rizikuoti. Įgytos žinios ir mokėjimas manipuliuoti žmonėmis, pasitelkiant asmeninį žavesį, nemažai jam pasitarnavo. Tačiau tik 1991 m. rugpjūčio įvykiai lėmė Rusijos ateitį ir Abramovičiaus gyvenimą.

1991 m. rugpjūčio 19 d., Borisui Jelcinui užlipus ant tanko prie Baltųjų rūmų, šis paskelbė pasauliui susižavėjimą Gorbačiovo reformomis. Po keturiasdešimt aštuonių valandų komunistų gauja išsibėgiojo, o po keturių mėnesių žlugo Sovietų Sąjunga.

Prie valdžios vairo stojus Jelcinui, ekonomikos reformos pagreitėjo, tačiau vienas jos padarinių buvo tas, kad įstatymų leidėjai nespėjo vytis besikeičiančių sąlygų, o tai tuometiniams verslininkams suteikė daug įvairių galimybių.

Viena Maskvos žurnalistė pastebėjo: „Kai žlugo Sovietų Sąjunga, įstatymų leidybų spragos buvo vienas dalykų, apie kuriuos Jelcinas nepagalvojo. Naftos versle tik keletas suvokė, jog didesnė paklausa yra ne pačiai naftai, o naftos eksporto lincencijoms. Tie, kurie prekiavo tuo laikotarpiu nafta, užsidirbo krūvas pinigų“.

Romanas Abramovičius buvo vienas iš jų.

Milijonierius tampa milijardieriumi

1995 m. vasarą Romanas Abramovičius sutiko žmogų, kuris perkėlė jo gyvenimą į naują lygmenį. Iš milijonieriaus prekiautojo nafta tapti milijardieriumi pramoninku daugiausia padėjo vienas pirmųjų Rusijos „oligarchų“, Borisas Berizovskis.

Tuo metu Romanas jau buvo laikomas gabiu vadybininku ir buvo reikalingas Berizovskiui kaip partneris. Pastarasis ruošėsi privatizuoti vieną didžiausių Jelcino laikų įmonę, o Romai dalininku tapti pasiūlė dėl turimos patirties naftos versle. Keletą mėnesių šie du vyrai veikė ranka rankon siekdami įgyvendinti projektą, kuris, kaip paaiškėjo, tapo vienu pelningiausių dešimtojo dešimtmečio privatizacijos projektų.

Žlugus Sovietų Sąjungai Rusijos naftos versle visi tik ir kalbėjo apie „vertikaliąją integraciją“ – naftos gavybos ir perdirbimo sujungimą. Planas įkurti „Sibneft“ (Sibiro nafta) buvo puoselėjamas nuo 1992 m. lapkričio mėnesio, tačiau procesas paspartėjo įsikišus Borisui Berizovskiui, kuris savo ryšiais sudarė sąlygas įsikurti bendrai holdingo kompanijai.

1995 m. rugsėjo 29 d., Jelcino pasirašytu įsaku buvo įkurta „Sibneft“. Į kompanijos sudėtį įėjo ne tik minėtosios įmonės, bet ir naftos žvalgybos įmonė „Nojabrskneftegazgeofizika“ bei rinkodaros įmonė „Omsknefteprodukt“.

Naujosios kompanijos pardavimas įtrauktas į projekto „paskola už akcijas“ grafiką ir nustatyta aukciono data – gruodžio 28-oji. Žadėdama įkeisti 51 procentą „Sibneft“ akcijų, suteikti skolintojui teisę valdyti jos dalį ir nupirkti likusius 49 procentus akcijų varžytinėse, vyriausybė siekė gauti mažiausiai 100 mln. dolerių paskolą.

Nusižiūrėję sau grobį, Berezovskis ir Abramovičius pradėjo ieškoti lėšų jam pirkti. Berizovskis savo dalį įnešė iš automobilių prekybos valdomo verslo pelno, o Abramovičiaus dalį sudarė pelnas iš prekybos nafta ir paskola iš banko. Juodu laimėjo surengtą „aukcioną“ už 100,3 mln. dolerių.

Kitas porelės tikslas buvo išpirkti likusius 49 proc. akcijų. Pirmasis akcijų paketas – 19 procentų – buvo parduotas aukcione 1996 m. rugsėjį. Aukcioną laimėjo kita bendra Berezovskio ir Abramovičiaus įmonė „Firma Sins“.

Po mėnesio rinkoje pasirodė kitas, 15 procentų akcijų paketas, kuriuo Berizovskis nesusidomėjo. Tačiau jaunasis Roma, pergudravo savo „mokytoją“ ir jį pralenkė laimėdamas aukcioną su kita jam priklausančia „Refine Oil“ įmone ir šiuo ėjimu tapo didžiausiu įmonės akcininku. Likusias akcijas po mėnesio išpirko toks.. Romanas Abramovičius.

Pasinaudojus gudriais ėjimais, Romanas su Borisu už 200 mln. dolerių įsigijo kompaniją, kuri 2003 m. pabaigoje buvo įvertinta 15 milijardų – septyniasdešimt penkis kartus brangiau. Šiame „Monopolio“ žaidime Abramovičius tapo geriausių gatvių ir langelių valdytoju.

Finansinis genijus

Kuo daugiau turi, tuo daugiau norisi. Tokia jau žmogaus prigimtis. Ypač tokių apsukrių „prekeivų“ kaip Romanas Abramovičius ir Borisas Berizovskis.

Nesitenkindami už ačiū gavę „Sibneft“, porelė pradėjo tiesti rankas į jos sudedamąsias dalis. „Sibneft“ yra holdingo kompanija, ir nors Romai su Borisu priklausė beveik visos jos akcijos, „Nojabrskneftegaz“ akcijų jiems teko tik 61 procentas. Pasibaisėtina.

1997 m. vasarą „Nojabrskneftegaz“ akcininkai gavo kvietimą atvykti į visuotinį bendrovės susirinkimą ir jo darbotvarkę. Pranešime buvo nurodyta, kad pagrindiniai susirinkimo tikslai yra patvirtinti naujus bendrovės įstatus, atitinkančius naująjį Rusijos akcinių bendrovių įstatymą, ir apsvarstyti siūlymą padidinti „paskelbtų“ bendrųjų akcijų skaičių.

Naujų akcijų emisija yra plačiai naudojamas būdas gauti grynųjų pinigų. Tačiau pranešime nebuvo nurodyta, kiek papildomų akcijų bendrovė ketina išleisti. Todėl dauguma smulkiųjų akcininkų nutarė nesivarginti ir neatvyko. Tik susirinkimo dieną valdyba atskleidė, kiek planuojama padidinti paskelbtų akcijų skaičių – 196,3 procento.

Tai sužinoję smulkieji akcininkai neteko žado, tačiau jau buvo per vėlu. Emisiją pavyko „prastumti“, o jos savininkais, žinoma, tapo Romanas Abramovičius ir Borisas Berizovskis. Nepaisant to, akcijos buvo parduotos už dvigubai mažesnę nei rinkoje kainą.

Tačiau tuo plėšikavimas nesibaigė. Akcijų „praskiedimas“ padidino „Sibneft“ dalį „Nojabrskneftegaz“ bendrovėje ir sustiprino jos įtaką šiai antrinei įmonei, pagrindinei naftos ir dujų tiekėjai. Dabar „Sibneft“ galėjo savo nuožiūra nustatyti kainas už naftos tiekimą.

Plėšikavimo esmė tokia: pagrindinė kompanija perka naftą iš savo gavybos filialo mažesne nei rinkos kaina, o paskui įkeičia ją kur kas didesne kaina Vakarų bankams už paskolas. Tokiu būdu pagrindinė įmonė turtėja gavybos filialo sąskaita.

Tiesa, vadinti to plėšikavimu tiesiogine prasme būtų klaidinga. Visos priemonės „apeiti sistemą“ yra teisėtos, radus spragų pačioje sistemoje. Yra ir dar vienas garsus Abramovičiaus „žygdarbis“, kurį šis slėpė po Čiukčijos gubernatoriaus postu.

2000 m. gruodžio 24 d., neturintis varžovų Romanas Abramovičius tapo vargingo Čiukčijos regiono gubernatoriumi, laimėdamas rinkimus surinkęs 99 procentus balsų. Daugelis spėliojo, kodėl šis pramoninkas užsigeidė būti tokio tolimo regiono vadovu. Vien atstumas nuo Maskvos iki Čiukčijos yra per 6000 kilometrų.

Po metų paaiškėjo, kad Abramovičiaus valdomos kompanijos „Sibneft“ pelnas pradėjo smarkiai didėti. Nepaisant to, kompanija sugebėjo išmokėti milijoninius dividendus savo akcininkams. Kaip jiems tai pavyko?

Pasirodo, jog „Sibneft“ mokesčių optimizavimo schema sudarė galimybę mokėti mažiausius mokesčius iš visų panašią veiklą vykdančių įmonių. Bendrovės mokesčių tarifas siekė 12,6 procento, kai „Lukoil“ mokėjo 24 proc., o „Jukos“ – 22 proc. Pagridinis veiksnys, lėmęs „Sibneft“ mokesčių režimo palankumą, buvo bendrovės sprendimas perkelti savo prekybos įmones į lengvatinio apmokestinimo Rusijos regionus, taip išvengiant regioninės pajamų mokesčio dalies.

Bendrovei priklausančių naftos perdirbimo įmonių produktai gerokai mažesne nei rinkos kaina buvo parduodami jos prekybos filialams Čiukčijoje, o šie paskui juos pardavinėdavo galutiniams vartotojams už rinkos kainą. Tokia strategija leido „Sibneft“ įmonėms deklaruoti mažą pelną – ir atitinkamai mokėti mažus mokesčius.

Nors nevykdė Čiukčijoje jokios veiklos, bendrovė „Sibneft“ per mokesčių lengvatas sutaupė net 263 milijonus svarų.

Turtų kaina ir miglota ateitis

Nors Romanas ir Irina Abramovičiai užima aukščiausią socialinę klasę planetoje kokia tik gali būti, tačiau aukšta vieta dažnai tampa ankšta. Superturtuolių padėtis ironiška tuo, kad ji apriboja manevravimo erdvę.

Perfrazuojant Tolstojų, visi neturtingieji rusai yra neturtingi skirtingai, o turtingieji – turtingi vienodai. Turtuolius nuolat lydi pasikėsinimo, pagrobimo baimė, o tai reiškia, kad bent jau Maskvoje jų socialinis gyvenimas griežtai reglamentuotas.

Tokius žmones kaip Romanas Abramovičius lydi nuolatinė baimė ir stresas dėl nuosavybės, kurią galima prarasti bet kada, dažniausiai neįtikus vienam ar kitam įtakingui asmeniui.

Rusijoje tas asmuo, be jokios abejonės yra buvęs prezidentas Vladimiras Putinas. Būtent jo „vyrukai“ 2003-iųjų metų spalio 25 d. įsiveržė į turtingiausio Rusijos žmogaus Michailo Chodorkovskio privatų lėktuvą ir suėmė jį, rodos, ilgiems metams. Nors Michailo turto vertė siekia apie 8 mlrd. dolerių, jis pamiršo, kad Putinas turi galingą ginklą – kalėjimo raktus.

Jeigu Vladimiras Putinas norėtų susidoroti su Abramovičiumi, pretekstas atsirastų – tiesiog jis neieško tokio preteksto. Nepaisant akivaizdžiai glaudžių santykių, Abramovičius supranta, kad žmogus, kuris ryžtasi atleisti visą ministrų kabinetą, nedvejodamas nusuks jam sprandą, jei to pareikalaus jo ilgalaikiai interesai.

Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau jis pažeidžiamas. Jei šešiems vyrukams priklauso 60 procentų šalies aktyvų, anksčiau ar vėliau jie jų neteks. Abramovičiaus laimei, jam pakako įžvalgumo tai suprasti ir parduoti viską, ką tik buvo įmanoma kam nors iškišti. Geriau turėti 10 milijardų dolerių grynaisiais negu 20 milijardų dolerių aktyvais, kurie gali būti konfiskuoti.

Sakoma, kad pinigai suteikia laisvę, bet žmogus, turintis jų tiek daug kaip Abramovičius, tampa jų įkaitu. Jam nepasiekiami tokie paprasti malonumai, kaip pasivaikščiojimas parke ar po parduotuves. Kad ir kur jis eina, beveik visur lydi asmens sargybiniai.

Kas laukia Romano Abramovičiaus ateityje? Sunku pasakyti. Aišku tik viena – Romanas jaučia, kad jam svyla padai. Buvęs oligarchas į tai reaguoja atsisakydamas dalies verslo Rusijoje, persikeldamas gyventi į Didžiąją Britaniją, nusipirkdamas „pigiausią draudimo polisą istorijoje“ (turimas omenyje Londono „Chelsea“ klubas – daug kas teigia, jog tai investicija į saugumą, jei kartais Putinas nebeįsileistų Romano į Rusiją).

Tikriausiai Abramovičius neatskleis savo ateities planų, tačiau žinant jo ambicijų mastus, tikriausiai nelabai nustebtume ir sužinoję, kad jie neapsiriboja vien Žemės planeta. Kas toliau? Galbūt nuosavas sklypas Kosmose? Rusijos prezidento postas? Ateitis parodys.

Tekstas paremtas leidyklos „Kitos knygos“ išleista Dominico Midgleyaus ir Chriso Hutchinso knyga „Abramovičius: milijardierius iš niekur“.

Straipsnio autorius kuriam „AlfaVyras.lt“ ir dėkoja yra:  Dovydas Matijošaitis

Categories
Interviu Sėkmės Istorijos

Kaip į Lietuvą atkeliavo „Lengvas būdas…“ ?

Kad egzistuoja kažkokia ypatinga knyga, galinti rūkalius paversti nerūkančiaisiais, sužinojau beveik prieš ketverius metus. Tada dar studentavau ir gyvenau studentų bendrabutyje Saulėtekyje. Vienas iš kaimynų, su kuriuo vėliau tapome draugais ir kuriam dar ir šiandien jaučiuosi labai dėkingas, internete atrado rusišką tos knygos variantą ir vietiniame kompiuterių tinkle juo pasidalino su kitais. Tačiau jį atsispausdinęs pasidėjau į lentyną ir ilgai nebeliečiau. Nors noras mesti rūkyti tada jau buvo gana stiprus, bet nerūkymo baimė, kurią puikiai žino, jaučia ir neigia visi rūkaliai, buvo stipresnė. Todėl, valdomas tos baimės, prisigalvojau sau visokių banalių pasiteisinimų – jei ji tikrai tokia veiksminga, tai dabar galiu atsipalaiduoti ir rūkyti toliau, kol jau galutinai apsispręsiu mest, be to, rusiškai skaitau prastai ir tikriausiai visko nesuprasiu, be to, neužilgo mano gimtadienis ir jau geriau reikėtų apskritai jo nešvęsti, jei net negalėsiu sau normaliai parūkyti. Cigaretės iš tikrųjų atrodė gyvybiškai svarbi mano gyvenimo dalis – iš ankstesnių bandymų mesti rūkyti jau žinojau, kad be jų tiesiog nesugebu normaliai jaustis ir gyventi. Lygiai taip pat, kaip ir milijonai visų kitų rūkalių.

Gana greitai tą atsispausdintą knygą iš manęs pasiskolino kambariokas. Mačiau su kokiu susižavėjimu ir nuostaba per porą dienų ją perskaitė ir kaip užtikrintai surūkė savo paskutinę cigaretę. Visi tolimesni mano įkalbinėjimai jį išeiti parūkyti buvo nesėkmingi – mačiau, kad jis net nesistengia tvardytis, visiškai nededa jokių valios pastangų ir paprasčiausiai nerūko. Tai man buvo dar vienas aiškus signalas, kad kažkada taip pat ryšiuosi ją perskaityti ir privalėsiu išsiaiškinti, kas ten tokio ypatingo rašoma. Bet tuo metu mane vis dar sėkmingai tebetramdė baimė ir prireikė net pusės metų, kol galutinai nusprendžiau – laikas.

Tada panaršiau internete ir aptikau anglišką „Lengvo būdo mesti rūkyti“ variantą. Teatleidžia man visų šalių autorinių teisių gynėjai, bet atsispausdinau ir jį, ir pradėjau skaityti. Kol įpusėjau skaitymą, mano baimė tik stiprėjo – mušė prakaitas ir kaito žandai, galvoje vis dar sukosi mintis: „Ką aš darau, juk po to tikrai mesiu rūkyti – kaip tada reikės gyventi?“ Bet su kiekvienu tolesniu puslapiu iliuzijos, su cigaretėmis neatsiejamai supančiojusios mano protą, ėmė sklaidytis. Po truputį darėsi vis aiškiau ir aiškiau, koks nuostabus gali būti gyvenimas nerūkant, jei tik į viską pavyks pažvelgti tinkamu kampu. Iš pradžių maniau, kad knygoje autorius dėsto tik savo nuomonę apie rūkymą. O nuomonių, be abejo, gali būti milijonai. Vėliau ėmiau suprasti, kad iš tiesų tai visai ne nuomonė, o niekaip nenuginčyjami faktai, kurių nesugeba suvokti ne tik iškreiptai mąstantys rūkaliai, bet ir nerūkantieji. Ėmė aiškėti, kad tas atradimas, kuriuo su visuomene nori pasidalinti autorius, ne mažiau didingas už bet kokį kitą labai svarbų žmonijos atradimą. Kas tai per atradimas? Labai sunku, tikriausiai net neįmanoma glaustai papasakoti, bet jo esmė tokia – rūkymas, kaip reiškinys, yra visai ne tai, kuo mes įpratę jį laikyti. Veikiami malonumo, skonio, atsipalaidavimo, susikaupimo ir visokių kitokių iliuzijų tikime, kad jis yra vienas iš mažų gyvenimo džiaugsmų. Tokių džiaugsmų, dėl kurių net verta aukoti savo pinigus, kvapą, savigarbą, sveikatą ir – pernelyg dažnai – net gyvybę. Tapo visiškai aišku, kad tai tiesiog narkotiko nikotino spąstai! Spąstai, užtemdantys protą ir nebeišleidžiantys į laisvę – verčiantys dėl nikotino nuolat geisti cigarečių, jas skolintis ar pirkti, bet būtinai visuomet turėti su savimi. Spąstai, dėl kurių dūmai atrodo svarbūs lyg oras! Paradoksalu, bet smalkės rūkaliams tampa svarbesnės net ir už patį orą – juk būtent jas traukiame į plaučius ir spjauname į faktą, kad plaučiai kur kas labiau pageidautų deguonies, o ne porcijos nuodų!

Kai supratau, kad visą gyvenimą buvau taip smarkiai apkvailintas reklamų ir tiesiog mane išugdžiusios rūkančios visuomenės, kad realybė gali būti visai kitokia nei atrodo, kad cigaretės toli gražu nėra kažkokia vertybė, dėl kurios reikėtų šitaip aukotis ir jų geisti, pasijutau taip, lyg būčiau atsijungęs iš kažkokios protą valdžiusios matricos. Sunku apibūdinti tą jausmą ir būseną, bet tai tikrai kažkas ypatingo. Su atėjusiu aiškumu ir didžiule euforija surūkiau savo paskutinę cigaretę – supratau, kad visiems laikams nutraukiu tą nikotino grandinę ir šis daugiausia pasaulyje žmonių pražudantis narkotikas manęs nebevaldys. Tą pačią proto revoliucijos akimirką sukilo natūralus noras padėti kuo daugiau žmonių pažinti klastingus rūkymo spąstus, kad ir jie taip pat galėtų iš jų išsikapstyti ir patirti, koks malonus iš tiesų gali būti nerūkančiųjų gyvenimas. Nebuvo nei kažkokios gąsdinančios abstinencijos, nei kitokių problemų, tik krūva privalumų ir laisvės pojūtis. Atrodė, kad apie tokią metodiką turėtų būti trimituojama visais įmanomais informacijos kanalais jau nuo pirmosios atradimo dienos, bet visuotinė apatija lėmė, kad sunkiai skverbtis kelią į visuomenę ji turi jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. O per tą laiką demaskuoti, tačiau nesustabdyti nikotino spąstai spėjo pavergti ir pražudyti dar bent šimtą milijonų žmonių. Bet tuo tarpu mes verčiau panikuojame dėl klijų uostymo ar gripo, pražudančio tūkstančiais kartų mažiau savo aukų.

Visa tai suvokęs ir užsidegiau noru Lietuvoje paskleisti žinią apie „Lengvo būdo“ egzistavimą. Jokių papildomų motyvų ar stimulų nereikėjo, bet labai reikėjo drąsos, kuria niekada nepasižymėjau ir nepasižymiu iki šiol. Mintyse atsirasti abejonei „Ar tai tikrai pasiseks?“ nebuvo kaip, nes jos vietą buvo užėmęs klausimas „Kaip visa tai įgyvendinti?“. Sulaukti padrąsinimo artimųjų rate nesisekė, nes buvo panašu, kad visi tiesiog galvoja, jog man pavažiavo stogas ir turėčiau netrukus apsiraminti. Dėl galimybės išleisti „Lengvą būdą mesti rūkyti“ lietuvių kalba ėmiau elektroniniu paštu bendrauti su Alleno Carro „Easyway“ organizacijos vadovu ir jai atstovaujančia Didžiosios Britanijos leidykla – gavau patvirtinimus, kad susitvarkyti autorines teises nebūtų problema, tiesiog teliktų rasti lėšų jas įsigyti bei išversti ir kažkokiu būdu išleisti knygą.

Tuomet, po vingiuotų drąsos paieškų, beveik atsitiktinai susipažinau su pora žmonių, kurie sutiko investuoti į šį reikalą, ir nerti į nežinomybę tapo nebe taip baisu. Taip po truputį užgimė įmonė – įsisteigimo dienomis kaip tik užbaigiau studijas universitete ir galėjau ramiai atsiduoti šiam nelauktai užgimusiam hobiui. Pirmiausia reikėjo ką nors sudominti, kad aiškiai ir tiksliai išverstų knygą. Tačiau ieškoti vertėjo nesisekė – susidurdavau su ta pačia apatija ir nieko nesugebėjau sudominti, kad apsiimtų ją versti. Pasijutau užsigavęs, kai vienas Lietuvoje gerai žinomas vertėjas susitikimo metu net nepavartęs mano atsinešto knygos originalo atsakė, kad tokios literatūros neverčia, jog iš šios knygos apskritai nėra ko tikėtis ir užsidegęs cigaretę nuėjo tolyn. Tuomet susitaikiau, kad nieko nebus ir prie knygos greičiausiai turėsiu sėsti pats. Guodžiausi tuo, kad bent jau jausiuosi nepakaltinamas dėl diletantiško vertimo, jei, žinoma, apskritai pavyks jį įveikti. Universiteto pirmame kurse iš pradžių buvau neprileistas prie anglų kalbos egzamino būtent dėl vertimo. Todėl abejojau ar nesu literatūros Minedas, lendantis ten, kur man apskritai ne vieta, tačiau to niekaip nesuvokiantis. Nors ir ne ypatingai sklandžiai, bet per vasarą vertimą su žodyno pagalba vis dėlto sugebėjau užbaigti. Tuomet redaktorė padėjo pataisyti tekstą ir svarbiausiu rūpesčiu tapo leidyba. Po sudėtingo ir ilgo, tačiau – vėlgi – apatiško bendravimo su vienos leidyklos atstovu, dėl įvairių leidybinių paslaugų kreipiausi į dar dešimtį Lietuvos leidyklų, tikėdamasis, kad bent su kuo nors pavyks rasti bendrą kalbą. Ir pavyko – bet tik su viena. Tačiau joje dirbo tokie malonūs ir supratingi žmonės, kad nieko geriau ir nebūtų galima tikėtis. Pradėjome bendradarbiauti ir netrukus gimė knyga. Ne pati šauniausia, su mano pražioplintom korektūros ir kitokiom klaidom, bet vis dėl to labai sava.

Knyga pasiteisino, tad atsirado galimybė imtis ir kitų Alleno Carro knygų, kuriose jis taip pat griauna įsisenėjusius mitus ir sklaido galingas visuotines iliuzijas. Bėgant laikui baimė, kad galbūt be reikalo lendu ten, kur nieko neišmanau, ėmė blėsti ir taip po truputį apsipratau. Be abejo, buvo akimirkų, kai atrodė, jog viskas yra pernelyg trapu ir gali subliūkšti – vienas žurnalistas informavo kalbos inspekciją, kad knygoje aptiko gramatinių ir linksnių derinimo klaidų, tad išsigandau, jog galbūt bus siekiama uždrausti ja prekiauti. Bet to neįvyko, o kartojant knygos tiražus stengiausi išrankioti kuo daugiau užsilikusių klaidų. Iš tiesų tam žurnalistui, bendravusiam su kalbos inspekcija, jaučiu dėkingumą – tiek už vertingas pastabas, tiek už kritikuojantį straipsnį – po jo publikacijos interneto svetainėse ir laikraščiuose knygos pardavimai ėmė dar labiau augti, nes dar didesnis žmonių skaičius buvo informuotas apie tokią egzistuojančią galimybę. Taip per porą metų pavyko išleisti septynias Alleno Carro knygas ir labai tikiuosi, kad šįmet pavyks išleisti dar bent dvi – jo autobiografiją ir paskutinę prieš pat mirtį parašytą knygą, pavadinimu „Nikotino sąmokslas“. Iš jų nesitikiu didelės komercinės sėkmės, tačiau manau, kad vis dėlto atsiras skaitytojų, kuriems bus įdomi to nepaprastai daug žmonijos labui nuveikusio, tačiau kol kas deramai nepripažinto atradėjo istorija.

Kol kas bendras „Lengvo būdo mesti rūkyti“ knygos tiražas Lietuvoje siekia 40000 kopijų. Nuo pat pirmos savo užsidegimo dienos žinojau, kad knyga bus populiari ir Lietuvoje – tačiau, kad išpopuliarės taip greitai ir taip gausiai, nebūčiau drįsęs net susapnuoti. Tad vis dėlto tikiuosi, kad pirminė mano svajonė, jog spėsiu pamatyti, kaip per keliolika ar keliasdešimt metų rūkymas ir Lietuvoje taps praeities atgyvena, nėra visiškai naivi ir absurdiška. Svarbiausias pasiekimas būtų tai, jei žiniasklaida ir medicina nustotų skleisti tuos senus mitus apie metimą rūkyti ir patį rūkymą, nes kitaip visuomenės nuomonei atsigręžti į realybę bus labai sunku. O jei kada šiam reikalui bus skirtas didesnis valstybės dėmesys, tai praktiškai visos rūkymo aukos po truputį sugebės išsivaduoti iš nikotino spąstų, o naujos vaikų kartos iš anksto apie šiuos spąstus žinos tai, ko savo laiku nežinojome mes – ir tas žinojimas juos apsaugos nuo eksperimentavimo su tabaku ir pakliuvimo į tą mirtiną nikotino vergiją.

Kaip manote, ko žmogui reikia norint tapti sėkmingu ir įgyvendinti savo svajones?

Manau, kad sėkmė yra labai sunkiai apibrėžiamas dalykas ir kiekvienas ją suvokia savaip. Kas vienam gali būti gražu, kitam – baisu. Todėl, lygiai taip pat, kas vienam yra sėkmė, kitam gali atrodyti visiška nesėkme. Pavėluoti į lėktuvą yra sėkmė ar nesėkmė? Turbūt nesėkmė. O pavėluoti į lėktuvą, kuris už valandos suduš? Toks visa ko sąlygiškumas parodo, kad nieko negalima vertinti skubotai. Pavyzdžiui, kažkada aš labai sėkmingai papuoliau į rūkymo spąstus. Kodėl sėkmingai? Todėl, kad be to vėliau nebūčiau supratęs kai kurių man labai svarbių ir įdomių dalykų, kuriuos suprantu dabar. Tai laikau nepaprasta sėkme. Bet jei tada spėjau pernelyg sau pakenkti ir todėl mane dabar užklups vėžys? Tada jau visą savo patirtį reikės laikyti nesėkme? Bet jei nuo vėžio pasveiksiu? Sėkmė? O jei pasveikęs apsidžiaugsiu ir ta proga išeisiu pasivaikščioti, bet pakliūsiu po autobusu? 🙂 Nepasveikęs būčiau sėkmingesnis, nes galėčiau ilgiau pagyventi?

Viskas tikrai pernelyg reliatyvu, kad sėkmę būtų galima kažkaip apibrėžti. Todėl net neįsivaizduoju, ko žmogui reikia, norint tapti sėkmingam.

Galbūt lengviau svarstyti, ko reikia, kad pavyktų įgyvendinti savo svajones. Reikia tikėjimo, kad tos svajonės apskritai vertos siekimo, tuomet ryžto jas įgyvendinti, iš jo kylančio veiksmo, kitų žmonių palankumo ir pagalbos ir, galiausiai, palankiai besiklostančių aplinkybių. Tai ne visuomet pakankamos, bet visuomet būtinos sąlygos.

Su mumis savo istorija ir požiūrių į sėkmę dalinosi: Julius Mikalajūnas