Categories
Motyvacija

Tikras tikėjimas savimi ir stiprybė

„Ei, tikėk savim ir būk stiprus“ sako knyga, kurią skaitai prieš miegą. Su atodūsiu užverti ją, pakėlęs antakį, ir svajoji, kaip tai padaryti. Nors tuo metu atrodo, kad tai vienintelis dalykas pasaulyje, kuris tave išgelbėtų, tu tik puoselėji viltį pasakydamas sau „kada nors, kaip nors..“ ir neri į sapnų karalystę, norėdamas užsimiršti. O kiek vakarų aš taip pralaukiau! Net pats nesuprasdamas ir vis puoselėdamas auginau tą ketinimą tikėti savim. Išaušta diena, kai atrodo, kad tikrai tiki savim ir esi stiprus, bet … yra kažkoks „bet“, ir tada galvoji: „pasiekta ar ne? kas tai ir kaip tai atlikti?“.

Augdamas vidumi imi pastebėti, jog viską reguliuoji pats. Mintis, jausmus ir netgi tai, ką mes vadiname instinktais. Instinktas yra vienas iš labiausiai žmogaus stiprybę neigiančių sąvokų. Tai lyg kažkas, kas turi galią viršum tavęs, nepaisant tavęs. Yra pilnų įrodymų, kad instinktas yra tik sąvoka, o ne prievolė prieš gamtą. Tuos įrodymus galime ir gal netgi turime įrodyti patys sau moksliškai.

Žinote tą momentą, kai pamatome žmogų ir nėra aišku, kokios jis lyties? Žiūri į žmogaus kojas, rankas, visur kitur ir neaišku, o galvoje sukasi: „vyras ar moteris?“ Ir staiga paaiškėja, kad tai priešinga lytis IR TIK TADA staiga „įsijungia“ geismas, kurį vadinam „instinktu“. Taigi mūsų intelektas pradžiai turi duoti „instinktui“ leidimą ir nuo tada mes tampam paklusnūs jausmui. Kai buvau mažas vaikas, vienas bičiulis į kiemą atsinešė dirbtinę gyvatę, su kuria žaidžiant buvo panašu, kad žaidi lyg su kažkokia guma, bet staiga paaiškėjo, kad ji ne guminė ir ne dirbtinė, o gyva! Kiek baimės buvo! Vėlgi, buvo intelektinis leidimas – sprendimas baimei pakilti. Arba Jums kaip nors „sušviečia“ pasižiūrėti tarantulų (tie dideli vorai) patelių puotą, ir Jūs išsigąstate vaizdų monitoriuje! Juk jų čia nėra (fiziškai), bet baimės „instinktas“, o gal geriau tiesiog „jausmas“, yra. Taigi instinktas yra kintamasis, kuris priklauso nuo sprendimo. Stiprus jausmas + nekontroliuojamas sprendimas = instinktas.

Lygiai tas pats jausmo ir leidimo principas galioja tikėjimui savimi ir buvimui stipriu. Mes net nepastebim, jog leidžiam sau tikėti dvejonėmis, o ne savimi. Atėjus keblumams, net nesuprasdami leidžiam sau būti silpniems, kai galim nuspręsti būti stiprūs. Tad reikia kiekvieną kartą, nuspręsti būti stipriems, degančiu ryžtu pasakyti, kad tiki savimi. Gal dvejonės taip lengvai nepasiduos, bet tiesiog sau viduje sakyk ir nuspręsk, kad, nepaisant nieko, būsi stipresnis, atstovėsi dar vieną raundą.

Gana tikėti dvejonėmis, gana tikėti savo asmenybe, kuri kinta perskaičius bet kurią knygą ar pabendravus su stipresniu žmogumi. Gana būti tuo, kurį viskas visą laiką stebina. Gana taip stipriai reaguoti į gyvenimą – nuspręsk, kad gyvenimas reaguos į tave ir kurk pats, įskaitant asmenybę.

Vienintelė vieta iš kur ateina gigantiška stiprybė ir tikėjimas yra ta tyla ir tuštuma, kuri atsiranda paklausus savęs „kas aš?“. Nėra jokios būtinybės atsakyti sau – tai ne testas. Ten tiesiog tyli vieta, kur visada glūdi stiprybė. Tai ta pati vieta, kurioje Jūs būnate, kai skaičiuojate sekundes nuo žaibo blyksnio iki griaustinio garso. Iškart po blyksnio tampat labai budrūs ir ta tuštuma atsiveria.

Ši „būsena“ yra gryna sąmonė, ten tuščia ir tyra. Ji viską tik pastebi ir paliudija, kai joje plūduriuoja mūsų mintys ir džiaugsmingai nardo intelektas. Dėl to sąmonės jausmo mes nejaučiam, kad senstam, nes tas „aš“ jausmas niekada nekinta viduje. Kai dabar sakote ir kai sakėte sau vaikystėje „aš“, jaučiam tą patį „aš“ sąmonės jausmą, todėl visada atrodo, kad kažkur YRA stabilumas, ir tai mes vadiname viltimi. Mus gali deginti, bet tas stebėtojas viduje vis tiek toks pats „aš“. Prisiminkite save tikrai blogoje situacijoje… tas jausmas net ir ten buvo lygiai toks pats – iš ten Jūs gavote stiprybę peržengti tą momentą.

Stiprybė ateina būtent iš to stebėtojo – sąmonės jausmo, kuris stebi viską iš šalies ir sako „tebūnie taip“ visoms situacijoms. Kai tai įvyksta – tu vėl turi jėgų! Esi piktas.. pastebi iš šono, kad esi piktas ir sakai: „O! Aš piktas! Visai įdomus jausmas..“ ir žiūrėk – atsigauni, o jausmas praeina. Visas situacijas galima matyti „iš šalies“, iš to neutralaus „aš“ jausmo, kur gali išlikti ramus ir viską tik stebėti. Iš ten mes galim būti stiprūs, nes sąmonė yra visada tokia kokia yra – nepaveikiama.

Kai būna sunku, tiesiog trumpai prisimink, kad dvejonės esi ne tu, jog jomis nereik tikėt. Sakyk sau „aš“ (tas sąmonės jausmas) esu stipresnis, tiesiog sakyk sau ir jausk „aš“, kad esi, ir pamatysi, kad iškart bus lengviau. Neatiduok sprendimo dvejonėms – neverta. Net pačiose sunkiausiose situacijose sakyk sau, kad esi stiprus, ir jėgų iškart atsiras. Neišeina? Tuo momentu įsivaizduok, kad išeina, ir išeis.

Panašu, kad laivai per audrą turi atsukti savo priekį prieš bangas, kurios juos sutalžytų, jei galėtų suduoti į šoną. Tą patį tikėjimo ir stiprybės smaigalį turime atsukti prieš jausmų bangas ir mes, ir lyg sakyti kiekvienai bangai „taip, tebūnie taip“, nes kitaip – mes bėgam ir esame silpnuose netikėjimo instinktuose.

Liudas Vasiliauskas
Laimingi.lt

Categories
Laimė Saviugda

Tylos atsakas į chaosą

Ramybė, harmonija, pasitenkinimas… Įsijauskime…pasitelkime vaizduotę jog šios būsenos visada su mumis. Įsivaizduokime, kad tai mumyse, dabar. Ar tada kur nors skubėtumėme? Pavyzdžiui, kad ir skaityti šį straipsnį? Ar greitais, grubiais judesiais, išreiškiančiais nervingumą, vykdytumėte žaibišku greičiu galvoje atsirandančias mintis..? Chaosą, kurį sukuriame savo protuose galima prilyginti žalingui įpročiui. Kaip ir kiekvienas žalingas įprotis iš pirmo žvilgsnio jis malonus, patogus ir suteikiantis laimės. Deja, tos laimės tik kruopelytė. Mano giliu įsitikinimu, nuolatos gyvename triukšme, nes manome, kad taip paprasčiau, mažiau tada mąstome, o iš tiesų mąstyti nėra taip jau paprasta ir malonu… Galima suvokti daug nemalonių dalykų. Tai nebūtų destruktyvu jei nevestų mūsų į išsiblaškymą, netvarką ir neigiamas savijautas…

Kuo daugiau laiko praleidžiu tyloje, tuo geriau suvokiu jog žmonės apskritai yra linkę būti triukšme. Išoriniame triukšme, kuris pereina į vidinį triukšmą prote, minčių pavidalu. Nuolatos kylančios, viena kitai prieštaraujančios mintys, okeanas tekantis, srūvantis plačiausia nesustabdoma vaga… Pastebėkime, žmones važinėjančius automobiliais ir garsiais klausančius muzikos. Ar manote jie tuo metu ramūs, sąmoningi žmonės? Abejoju…greičiausiai jie vengia tylos. Muzika tik padeda „chaotiškam“ protui dar labiau įsibėgėti ir nesustabdomai nešti žmogaus mintis keletu skirtingų kelių vienu metu, taip „ištaškant“ energiją ir dėmesį nereikšmingiems dalykams.

Ar tikrai žmonės vengia tylos? Tuo lengva įsitikinti, apsižvalgykime. Dažnas bėgikas bėga su ausinėmis ausyse, namie televizorius įjungtas kaip foninis triukšmas, o ką jau kalbėti apie mobiliuosius pilnus muzikos įrašų. Pastebėkime kas atsitinka, kai grįžtame namo, ar įsijungiame muziką? Ar vos tik atsiduriate vienumoje ir tyloje, kyla mintis pas ką nors išeiti? Ar galime penktadienio, šeštadienio vakarus praleisti visiškoje tyloje ir dėl to nejusti diskomforto? O gal esame vieni iš tų, kurie nuolatos prie kompiuterio klausosi muzikos? Suvokime, atsipeikėkime, mes bėgame nuo tylos, nes vengiame per tylą pažinti save!

Aš nesuprantu kaip galime būti ramūs, jei pastoviai esame triukšme. Jei neturime nė valandos per dieną ramybei ir susikaupimui į save, kuris suteikia atgaivą, palengvėjimą. Tada kam tas visas bėgimas per gyvenimą, jei nėra laiko sau..? Šio straipsnio ašis yra pati paprasčiausia – atraskime tylą iš naujo. Būkime tyloje. Jei nuolatos būname triukšme, tai reiškia jog nejaučiame savęs, nesame su savimi visu šimtu procentų! Trukdome protui būti natūralioje ramybės būsenoje. Slopiname savo galias, išblaškome dėmesį! Išjunkime muziką, pastebėkime kaip pagerės koncentracija, suvokimas, kaip keisis mūsų būsena teigiama linkme! Atsiras ramybė, harmonija ir pasitenkinimas. Bene kiekvienoje produktyvumo mokymo programoje rasime patarimą, vienu metu – vienas darbas, tai reiškia maksimali koncentracija į vieną objektą, reiškinį, jokių pašalinių trukdžių. Atsiribokime nuo visų muzikinių ir kitų triukšmų. Jei to nedarome blokuojate save ir savo potencialą. Prieš mus didžiulės produktyvumo, rezultatyvumo didinimo galimybės, pasinaudokime jomis. Prieš mus laimės šaltinis, atsigerkime iš jo!

P.s. Muzikos klausimą automobilyje sėkmingai galima pakeisti mokomųjų garso programų klausymųsi. Išnaudokime savo laiką maksimaliai naudingai, tai papildomos žinios ir išsilavinimas to paties laiko sąnaudomis. Paverskime visai tai mūsų realybe!

Autorius: Saulius Šunauskas

www.gyventi.lt