Categories
Lyderystė

Viena korporacijos prezidento gyvenimo diena

Kad ir kaip jums bebūtų apmaudu ir pikta, bet pasaulyje egzistuoja tokių samdomų žmonių, kuriems per dieną yra sumokamas trisdešimties tūkstančių dolerių atlyginimas (įskaičiuojant ir sekmadienius bei valstybines šventes). Aš – vienas iš jų. Ne, aš nesu narkotikų barono patikėtinis, ir net ne bananų respublikos vyriausybės vadovas. Aš – „Fortune 500“ kompanijos samdomas prezidentas.

Likusio pasaulio žmonės mano atlyginimą vertina įvairiai – stebisi, domisi, pyksta, siekia, tačiau užvis labiausiai – pavydi. Jiems keista, kad žmogus gali gauti tokią algą, ir psichologiškai su šiuo faktu jie nėra susitaikę, tad belieka guostis banaliu priežodžiu „ne piniguose laimė“. Kažkas net yra moksliškai įrodęs, kad mokant kur kas mažesnį atlyginimą „Fortune 500“ kompanijų vadovams, darbo kokybė nė kiek nesumažėtų. Tačiau žmogeliukams ne visai suprantama, kad tai – sunkiausias darbas pasaulyje. Ir mano darbo diena yra šimtus kartų sunkesnė, nei jų visų kartu apėmus.

Prieš 40 metų rašytojas Arthuras Hailey savo knygoje „Ratai“ taip aprašė vieno „Ford“ korporacijos viceprezidento dienotvarkę:

„Vykdantysis prezidentas dirbdavo dvylika, kartais keturiolika valandų per parą, visuomet – pašėlusiu tempu ir dažniausiai septynias dienas per savaitę. Šiandien, kai nemažai žmonių dar vartysis pataluose, jis jau skris į Niujorką kompanijos džetstaru (Lietuvos prezidentas kadaise taip pat turėjo tokį – vertėjo past.), kelionės laiką išnaudodamas marketingo klausimams peržvelgti kartu su savo pavaldiniais. Atskridęs jis pirmininkaus tiems pat klausimams skirtame susirinkime su „Fordo“ regioniniais vadovais; netrukus po to jo lauks rimtas pašnekesys su dvidešimčia prekybos agentų iš Nju Džersio valstijoms turinčių nusiskundimų dėl garantijų ir techninės priežiūros problemų. Vėliau Manhetene jis dalyvaus priešpiečiuose, ištaisytuose bankininkų suvažiavimo delegatams, ir pasakys ten kalbą. Po priešpiečių improvizuotoje spaudos konferencijoje jį kamantinės reporteriai. Po vidudienio tas pats kompanijos lėktuvas jį parskraidins į Detroitą, kur savo kabinete jis priiminės lankytojus ir tvarkys kasdieninius reikalus. Per tą laiką nutaikęs momentą ateis kirpėjas, ir netrukdydamas jam dirbti, apkirps jam plaukus. Pietaudamas (…) jis su skyrių vadovais kritiškai aptars naujus modelius. Kiek vėliau jis užsuks į Viljamo R. Hamiltono šarvojimo koplyčią atsisveikinti su kompanijos bendradarbiu, kuris vakar netikėtai krito negyvas nuo persidirbimo sukelto vainikinių kraujagyslių užakimo. (…) Galop viceprezidentas administratorius keliaus namo – prisikimšęs portfelį popierių, kuriuos turės peržiūrėti iki rytojaus ryto.“

Koks tuščias energijos ir laiko švaistymas, kai pagalvoji… Štai dėl ko „Ford Motor Company“ tais laikais buvo lemta būti antrąja, o ne lydere Amerikoje. Bet tai, žinia, – tik viceprezidentas, juoba prieš keliasdešimt metų. Šiandien mūsų darbas yra kur kas sudėtingesnis.

Mano, kaip ir kiekvieno korporacinio prezidento diena, jei tik aš esu savo namuose (o namuose mes visi vidutiniškai praleidžiame apie 300 dienų per metus – nes čia šeima, čia ir pagrindinė kompanijos būstinė – savo laiku mes jau atsiblaškėme po šį nuobodųjį pasaulį) prasideda visada vienodai – mankšta ir tradiciniu 10 kilometrų krosu po nuosavos rančos ar parko teritoriją. Tai, žinia, amerikietiškas išradimas, tačiau jis nėra iš tų blogųjų. Kompanijos prezidentas yra pagrindinis korporacinės kultūros flagmanas, kuris reiškia vieną – savo darbuotojams ir likusiam pasauliui aš turiu būti pavyzdys. Lieknas, stotingas, sveikas ir energingas. Aš žinau, kad pavaldiniai turi žvelgti į mane pagarbiai ir norėti sekti manimi, nors gyvą mane mato itin retai – nes aš esu tik legenda. Mitas. Stalinas iš portretų ir plakatų. Kartais rūstus, kartais besišypsantis – korporacinės komunikacijos departamentas yra parūpinęs pasauliui dešimtis mano kruopščiai atrinktų nuotraukų. Artimas, bet tuo pačiu ir tolimas. Nieks neužuos blogo kvapo iš mano burnos, niekas nematys besiraičiojančio konvulsijose susuktais viduriais ar drebančiomis rankomis. Niekas net nematys manęs valgančio ar rūkančio (kalbama, kad didingiausias vienos didžiausių pasaulyje oro bendrovių „American Airlines“ prezidentas Robertas Crandallas vien savo rytmetinio bėgiojimo metu per dešimt mylių surūkydavo pakelį cigarečių, tačiau darbo metu su cigarete rankoje jį matydavo tik patys artimiausi padėjėjai). 

Man niekada nebuvo suprantama mada korporacijų vadovams šmėžuoti tarp savo pavaldinių. Anot teoretikų, tai motyvuoja darbuotojus. Tačiau Macchiavelli jau kadaise sakė: „blogas generolas veda savo karius į mūšį, geras generolas siunčia savo karius į mūšį“. Todėl aš pritariau azijietiškų kompanijų vadovų sudievinimui. Jų pasirodymas prilygdavo ir prilygsta Kristaus nužengimui iš dangaus. Pavyzdžiui, „Sony“ įkūrėjui Akio Morita, kaip rašė jo amžininkai, pasirodžius „patalpa nušvisdavo ryškia šviesa“. Arba – „jis mums buvo kaip tėvas“. Būtent tai ir motyvuoja samdinius dirbti, ypač suvokiant, kad juos budriai seka Didžiojo Brolio akis, o ne pats Didysis Brolis dykinėjantis aplink pervargusiu veidu ar dvelkiantis brangiais kvepalais, erzinančiais prie konvejerio dirbančius juodadarbius.