Categories
Klajūnos labirintai N16

Klajūnos labirintai n16: Dryžuotų trumpikių kolekcija. 3 dalis

Šis rytas buvo keistas. Manęs NIEKS nebeerzino!!! Pamaniau, kad susirgau „morning-anti-fobijum-sulfatum“ liga nuo surakinusio mano stiprią valią „seksum-faktum-vincentum“ hipnozės seanso. Šiandien net veidrodyje šypsojosi man gražios moters atvaizdas;

Graži, vis dėlto aš, a, – mirktelėjau savo atvaizdui, – ir papai visai nemaži, ir klubai kaip pusiau perpjauta kriaušė. Ai, ta mano Barba tik iš pavydo pravardžiuoja mano tobulas formas. Aš juk nekalta, kad jos vien speneliai didesni už manuosius trigubai. Įsivaizduoju, kaip ji cyps smaugiamo viščiuko gerklyte ( Dieeeeve, kaaaaaaip tau geeerai…) sužinojusi, kad ir aš patyriau ORGAZMĄ. O kai papasakosiu, kad Vincentas gavo į snukį už tą moterų orkestro pingvinę-saksofonistę nuo josios naujo gerbėjo-gruzino ir dar, kad gavo 5 tūkstančių eurų premiją-išpirką, ir kad dabar tie pinigai yra mano už atleidimą ir teisę Vincentui grįžti į mano miegamąjį! Barborą ištiks ilgalaikis nagų graužimo priepuolis. ( Ji visada taip daro, kai susijaudina ). Ji vis juokdavosi:

–          Na, ir vyrą gavai! Vinccccentas, Vincccentas, kaip didelis  plonas centas po padu. Pagaliau

atėjo diena, kai galėsiu įrodyti, kad mano centas-Vincentas padarė žygdarbį ir buvo nominuotas mano garbės ordino kavalieriumi, – šios ir kitos, lenktyniaujančios tarpusavyje mintys, sukosi mano galvoje, kol gulėjau sūkurinėje vonioje ir mėgavausi makadamijų aliejaus aromatu.

Saulė jau seniai buvo pakilusi virš mėlynųjų dangoraižių. Mano kavalierius sukosi virtuvėje, bandydamas dar kartą mane nustebinti savo kulinariniais išmastymais. Turiu pripažinti, kad net ir patį prasčiausią patiekalą jis išgelbėdavo priberdamas begale įvairių prieskonių. Prieskoniams jis galėtų išleisti visas savo pajamas. Šiandien man buvo pažadėta itališka makaronų suflė su krevetėmis ir špinatų-graikiškų riešutų padažu. Manęs neerzino netgi tie džeržgiantys garsai, kai jam, vargšeliui, nuolat kažkas krito iš rankų ir netgi tai, kad jis sukiojosi virtuvėje nuogas su mano trumpa prijuostėle. Jaučiausi nuostabiai. Gal tai ir yra laimė? Gal tai ir yra mylimos moters kasdienybė? Aš plačiai nusišypsojau, pamačiusi ateinantį su rožę dantyse savo kulinarą, kairėje rankoje mano pietūs, o dešinėje raudonojo vyno butelis. Jis patyrusio akrobato vikrumu įlindo į mano burbuliukų vonią ir numetęs rožę – pabučiavo.

–          Here you are, my dear lady 1, – švelniai tarstelėjo.

–          Amantes amentes 2, – pabandžiau prikelti kažką protingo iš atminties ir sublizgėti. Vincentas su įstrigusia šypsena veide iššoko, nubėgo atsinešti pietų porciją sau. Visgi neištvėriau nepasakius:

–          Tik būk geras valgant necepsėk kaip bobulės kriuksė Vanda ir žiaumodamas nekalbėk, gerai?

–          Kluaja, braungioji, tuavo švielnios pastaabos gyydo muano ydas. – jau prisikišęs tiek kiek telpa teisinosi mano virėjas.

–          Žinok, kad iki šio momento manęs nieks neerzino, netgi tai, kad tu pripėdavai muilinom pėdom japonišką kiliminę dangą. – mano akys sužiežirbavo.

–          Vaaaalgyk, o po to aš pasirašysiu bet kokią elgesio instrukciją tavo rūmuose, – tai pasakęs, įpylė vyno, pabučiavo ir man atlėgo. Deja neilgam. Vos suspėjau mandagiai susisukti lakštinius aplink šakutę, dingo apetitas, nes kaip sulėtintam filme stebėjau kaip mano džiakuzėje plaukioja tai, kas netilpo į priešais sėdinčio paršo burną. Giliai įkvėpiau daug daug oro, kad rėkimu neišbaidyčiau gerosios šio ryto čakros ir AČIŪ DIEVUI suskambo mano mobilus telefonas!

–          Alio, – atsiliepiau labai greitai, nes ekranėlyje straksėjo nepažįstamas numeris.

–          Klajūnočka, brangute, čia Barbora iš Pranuko telefono. Atsisėsk, nes nugriūsi. Tieeeek turiu tau papasakoti!!

–          Aš guliu, pradėk nuo esmės, – sukalbėjau greitakalbe.

–          Guuuli?? Kur guli? Su kuo guli? Kodėl guli? Tu ne darbeee? – cypsėjo Barba.

–          Šiandien tarptautinė proto išeiginė ir maisto naikinimo diena. Nežinojai?

–          Intrigaaaa! Privalai man viską papasakot, aš privalau viską žinoti, nes antraip pražilsiu iš smalsumoooo, – matyt Barba trypė kojom, nes trūkčiojo jos balso amplitudė.

–          Rodos, tu man ketinai kažką papasakot man prisėdus, – pertraukiau ją, – jei skambini be išankstinio perspėjimo sms žinute, vadinasi tikrai kažkas netikėto tavo daugialypėje biografijoje.

–          O taaaaip! Tu gerai mane pažįsti! Tikiuosi tavo proto išeiginė bus koziris man, – išsidavė draugė.

–          Ką?! – taip surikau, kad šakutė iškrito iš Vincento rankelės, – negi sugadinai mano švarkelį???

–          Ne, neee, –  mekeno Barba paskubom, – nedaryk skubotų išvadų, geriau ateik į svečius ir mes ramiai pasikalbėsime. Pranukas keps ant žarijų ožiuko šonkauliuuuukus…

–          Eh, drauge, kužda man nuojauta….eh, tu išbalansavai mano katarsio būseną, – apkaltinau ją gurkšnodama vyną.

–          Tai pasiimk tą savo katarsį su savimi ir abu atvažiuokite, laukiuuuu – greitakalbe priminė adresą ir paskubomis numetė ragelį.

Akimirkai stojo tyla. Mąsčiau. Nuojauta kuždėjo, kad draugė peržengė visas padorumo ribas ir dabar prašys pinigų ilgalaikei negrąžinamai skolai. Ji niekada negrąžindavo pinigų. Netgi tada kai Pranuko ožkų verslas išsiplėtė iki kaimyninių valstybių rinkos. Kartą konkurentai pabėrė kažkokių miltelių ir visos 100 ožkų su 50-ies ožių banda krito kaip negyvos. Užmigdė. Sukrovė į furgoną ir norėjo išvežti į Kaliningrado pakraštį mėsos perdirbimo smirdančią gamyklėlę. Pamenu atlėkė abu. Man rankas kojas bučiavo, žadėjo bendradarbiavimą ir visas ožkas pavadinti mano vardu! Aš taip įsižeidžiau ir išvariau juos lauk. Bet visgi paskambinau tam tikrais telefonais ir ožkos su ožiais buvo laiku išgelbėtos. Pamenu, Vincentas susilažino su Pranuku, kad vienas ožys išsirenka sau vieną ožką rytiniam apvaisinimui, o antrą ožką – vakarui. Aš su Barborą žagsėjom nuo juoko, klausydamiesi dviejų ožių ginčą apie ožių bandos instinktus. Sakėsi esą, ožys nelipa ant bet kokios ožkos, o išsirenka pagal panašų kvapą. Teko žagsulį karštu vynu gesint, kai tiedu išsiruošė slaptam stebėjimui su palapinėm. Grįžo ryte nusiminę, nes užmigo belaukdami poravimosi ritualo.

–          Apie ką mąstai? –  pilvo vergo klausimas grąžino mane į realybę.

–          Cogito ergo sum 3.

–          Nesiginčiju. Kur važiuosi?

–          Šūdvabalių 13-13, – pykau, nes jis suvalgė net ir mano porciją!

–          Nuo kada Lietuvos sostinėje toks gatvės pavadinimas išdygo? Kur žiūri valstybinės kalbos komisija? – piktinosi Vincentas.

–          Jonvabalių! Jonvabalių! – nemitinguok.

–          Tai, kad tavo interpretacijos verčia iš koto, Klajute! Ką veiksi pas Barbą?

–          Sakė, kad ožiuko šonkauliais vaišins. Bet jaučiu teks tą vištą gerokai apipešioti už padarytą žalą mano švarkiukui. Finansinę injekciją į šio mėnesio balansą neabejotinai išsireikalausiu. Ačiū, Vincentai, už kulinarinį šou, kuriame pats buvai ir virėjas ir degustuotojas. Ak… Paduok man rankšluostį ir kviesk taksi. Kol grįšiu sutvarkyk namus ir paskambink mano mamai, kad nusipirktų raminamųjų vaistų. Sakyk „Ei, mamute, žentas grįžta – mobilizuok jėgas naujam karui“.

Klajūna


[1] Mano brangioji ledi, čia Jums.

[2] Įsimylėję – sukvailėję (lot)

[3] Mąstau, vadinasi esu (lot.)