Categories
Fitnesas ir Treniruotės Įkvepiančios istorijos Rekomenduoju

Donatas Šimkus – Fitnesas tapo mano gyvenimu.

Sveikas Donatai,

Tu laimėjai Fitness Model under 75kg (Miami Pro UK Championship) varžybas. Kaip supratau iki šių varžybų keliavai du metus, praktiškai nuo nulinio pasirengimo. Mane domina kaip po velnių pasiekti tokia fizinę formą, kiek tai kainuoja laiko, pinigų ir energijos, bei kaip išlikti nuolat motyvuotam.

Dėl kokių priežasčių nusprendei užsiimti fitnesu? Kas tave pastūmėjo? Kas tau suteikė tą pirmąjį impulsą kuris uždegė ugnelę tavyje? Plakatas, video filmas, kažkoks žmogus?

Sveikas, ačiū, kad pasiūlėte padaryti interviu.

Aš niekada nebuvau atletiškas, nors ir norėjau. Vis tik pradėdamas kokį sportą, karate ar sportuoti namuose niekaip neužtekdavo valios „ištempti“ ilgiau nei porą mėnesių. Pradėjau sportuoti sporto klube atvykęs į Londoną mokytis (Verslo Ekonomikos). Iš pradžių buvo sunku, viskas buvo nauja… Mityba, treniruotės, maisto papildai… Skaičiau daug straipsnių internete, praleidau daugybę valandų  žiūrėdamas YouTube’ėje video. Pradžioje norėjau būti kultūristas, vėliau susipažinau su fitnesu ir tai man labai ‚prilipo‘. Natūralus sportas, sveikai atrodantys ir atletiški sportininkai.

2009 12 02 (2)

Ar tik pradėjęs sportuoti nusprendei iškart dalyvauti varžybose ir siekti rezultatų? Ar tai buvo tiesiog hobis?

Pirmus metus buvo tik hobis, nieko daugiau. Su laiku rezultatai gerėjo, augo apetitas siekti dar geresnių rezultatų, ko pasėkoje valgiau sveikiau, treniravausi intensyviau, įsigijau daugiau papildų. Vėliau dar labiau viską susigriežtinau: sverdamas savo maistą. Taip pat nustojau gerti, rūkyti (rūkydavau tik kompanijoje) ir po truputėli kiekvienoje srityje norėjau pasiekti 110%. Atsisakiau kai kurių pakvietimų į vakarėlius. Eidavau tik į tuos kur būdavo smagi kompanija arba geras renginys. Stengdavausi grįžti namo kuo anksčiau, nes ryte reikėjo eiti į sporto salę. Vėliau nusprendžiau, kad sekantis žingsnis yra varžybos, bet to dar niekam nesakiau…

Kiek laiko skiri treniruotėms? Kiek dienų per savaitę? Kokia treniruotės trukmė? Koks intensyvumas?

Kiekvienas yra skirtingas ir kiekvienas turi skirtingus tikslus, tad kas duoda rezultatą man nebūtinai tiks kitam. Pirmus metus sportavau su 3 dienų per savaitę programa: nugara ir bicepsas, krūtine ir tricepsas, kojos ir pečiai.

Po metų pasidariau sudėtingesnę programą: 6 dienas per savaitę, kiekvieną raumenų grupę treniruodamas atskirai ir du kartus per savaitę rankas. Krūtinė, kojos, bicepsas ir tricepsas, nugara, pečiai, bicepsas ir tricepsas. Pilvo presą treniruoju apie 10 min. po kiekvienos treniruotės. Kartais sukeičiu raumenų grupes priklausomai kaip jaučiuosi.

Visos treniruotės trukmė – iki 1 valandos. Mano treniruotės yra gan brutalios ir aš ilsiuosi tarp pratimų apie 30-45 sek. Žinoma, aš neskaičiuoju apšilimų ir kardio čia.

donatas simkus

Kokia tavo mityba? Auginant masę ir jau ruošiantis konkrečiai varžyboms? Galėtum duoti abiejų ciklų po vieną mitybos dieną.

Mityba gan paprasta ir nuobodi, aš praktiškai kiekvieną dieną valgau tą patį, tik kartas nuo karto suvalgau kokį skanų patiekalą. Nuobodi, nes nereikia kas kart skaičiuoti kiek man kalorijų reikia ir paprasta pasigaminti. Ryte aš darausi valgyti visai dienai, su savimi turiu indus su maistu ir kai reikia pavalgau. Valgau apie 6 kartus per dieną, kas 3 valandas.

Auginant „masę“ valgau labai panašiai kaip ir ryškinantis tik daugiau angliavandenių ir riebalų suvartoju. Artėjant prie varžybų mažinau angliavandenius ir riebalus. Baltymus, nedaug keičiau. Dėl vitaminų ir sotumo jausmo ilgesniam laikui valgau daug daržovių.

Dienos maisto racionas dažniausiai atrodo taip:

Pusryčiai: Kiaušinių baltymai, avižos, bananas. Kartais valgau blynus iš avižų vietoj paprastų miltų.

Dienas metu:

Angliavandeniai: Rudi ryžiai, rudi makaronai arba saldžios bulvės (žieminės).
Baltymai: dažniausiai valgau vištieną, taip pat kalakutieną, liesą jautieną, baltą liesą zuvį arba lašišą.
Riebalai: alyvuogių aliejus arba kokoso aliejus, riešutai dažniausiai migdolus, avokadą.
Vakarienė: Liesa varškė arba be riebalų graikiškas jogurtas su riešutais.

Ruošiantis varžyboms nustoju valgyti vaisius ir artėjant vakarui nebevalgau angliavandenių. Taip pat po truputėli mažinu angliavandenius kiekvieną savaitę (-10% nuo bendro kalorijų kiekio), štai kodėl reikia sverti maistą, kad žinoti kiek mažiau reikia valgyti.

Likus 2 savaitėms iki varžybų reikia daryti manipuliacijas su vandeniu, druska ir angliavandeniais. Taip pat, reikia treniruoti kiekvieną dieną visus raumenis aukščiau liemens. Kojos paliekamos netreniruotos mažiausiai savaitę, kad matytųsi ryškūs kojų raumenys. Paskutinės dienos iki varžybų nėra labai sveikos, bet tai yra būtina norint gerai pasirodyti. Pats svorio metimas nieko nesiskiria nuo pasiruošimo varžyboms, išskyrus tas kelias paskutines savaites kai noriu būti labai ryškus su mažu riebalų sluoksniu ir pilnais raumenimis.

donatas simkus

Ar leidi sau nuslysti į šoną ir suvalgyti ko nors nesveiko? Snikerį, hamburgerį ir t.t.?

Neatsimenu kada paskutinį kartą valgiau šokoladą išskyrus per varžybas, nes reikėjo pripildyti raumenis angliavandeniais. Suvalgiau tiek cukraus per vieną dieną kiek per mėnesį neragavau. Toks jau pasiruošimas.

Aš valgau gan sveikai, nepiktnaudžiauju. Tačiau kartais leidžiu sau suvalgyti ką nors kaloringo: skaniausia man pica ir mėsainis, jei jau valgau tokį maistą einu į normalų restoraną, o ne greito maisto.

Kas tau padeda laikytis nuolatinio režimo? Kaip suteikia sau motyvacijos? Nuolat mintyse peržiūri savo tikslą? Gal filmai, gal tam tirki žmonės?

Fotografuoju save kai tik pradėjau sportuoti. Atrodo juokinga, bet kai palyginu metų ar dviejų senumo nuotraukas, suprantu, kad verta tęsti tai ką pradėjau. Žiūriu video  YouTube’je. Mane motyvuoja žinutės, kad aš padėjau kažkam pasiekti tikslo, kad jie sportuoja ir aš juos motyvuoju nepasiduoti. Šitas mane labai uždega toliau siekti aukštumų…

donatas simkus

Ar būna dienų kai norisi viską mesti? Kaip su jomis susitvarkai?

Viską mesti? Ne! Pasiimti laisvą dieną nuo sporto – taip. Ir visada du kartus pagalvoju ar tai tinginystė ar mano kūnas iš tikrųjų nori laisvos dienos. Kartas nuo karto leidžiu nuslysti nuo grafiko, tačiau būna dienų kai žinau kad esu pailsėjęs ir reikia prisiversti eiti į salę. Tokiom dienom treniruojuos intensyviau ir trumpiau gal kokias 40min.

Kas sunkiausia tau treniruojantis ir laikantis režimo?

Dieta, kartais norisi kokio šokolado, bet žinau jog neverta. Treniruotė yra smagioji dalis. 😉

Kiek per mėnesį išleidi maisto papildams? Kokybiškam maistui? Kiek realiai kainuoja turėti tokį kūną tau?

Per mėnesį išleidžiu papildams apie 100-150 svarų (400-600 litų). Maistui mažiausiai 50 svarų per savaitę (200 litų). Sporto salės abonentas 15-45 svarų (60-180 litų), priklauso į kurią salę einu. Bendra suma apytiksliai gaunasi mėnesiui 660-980 litų. Sportas nepigus, bet nevisi papildai yra būtini, šiuo metu naudoju labai nedaug, nes papildai lieka papildais, o  kūnui reikia pailsėti, nes prieš varžybas gan daug jų vartojau.

Top šeši papildai mano nuomone pagal naudingumą: baltymai, multivitaminai, omega 3 žuvies taukai, kreatinas, glutaminas ir amino rūgštys. Taip pat vartoju taip vadinamus „Pre-Workout“, kurių pagrindinis ingridiantas yra kofeinas.

Ieškau rėmėjų, kadangi šitas sportas – mano gyvenimo stilius, todėl noriu padaryti karjera fitneso industrijoje. Būtų didžiulis postūmis siekti dar didesnių rezultatų su rėmėjų parama.

donatas simkus

Nežinau ar pastebėjai, bet vis labiau ir labiau populiarėję mityba kurioje nėra mėsos. Taip pat yra sportininkų kurie nevalgydami gyvulinės kilmės produktų turi raumeningą, atletišką kūną. Ką manai apie veganiška mitybą, kurioje nėra vartojami produktai gyvulinės kilmės. Jokios mėsos, varškės, kiaušinių. Gal tavo aplinkoje yra tokių sportininkų?

Niekada nebandžiau, nežinau ar įmanoma. Man patinka vištiena, mėsa, žuvis negalėčiau be jų. Neturiu pažįstamų vegetarų sportuojančių.

Kas tau padeda treniruotis? Kas tau padėjo parengti treniruočių programas? Nes pradžioje kai buvai visai žalias tau reikėjo manau pagalbos.

Internetas visagalis, tik reikia laiko negailėti ir atsirinkti tinkamą informaciją. Pasidariau 6 dienų programą pats. Sportavau pagal ją metus laiko iki varžybų. Pirmus metus buvau šešėlyje ir niekas nenorėjo padėti. Likus 2 mėnesiams iki varžybų, žmonės pradėjo pastebėti mano pastangas, kiek jėgų ir valios įdedu į šį sportą. Artėjant prie varžybų turėjau šešis žmones iš fitneso pasaulio, kurie man padėjo nemokamai.

Daug fitneso žmonių nori ir gali padėti, viskas priklauso kaip paklausi. Jei tu įdėsi šiek tiek pastangų klausdamas dauguma atsakys. Prieš siųsdamas savo klausimą per Facebook‘ą aš surašiau viską ką darau: dieta, treniruotės, kardio, papildai, savijauta, miego ciklas… Vienas iš žymiausių man padėjusių yra penktas pasaulyje raumenų kategorijoje – James Alexander Ellis. Esu dėkingas jam labai. Taip pat visiems kitiems padėjusiems. Šeima nelabai suprato iš pradžių šio sporto, teko ilgai aiškinti, kad tai ne vien hobis, o gyvenimo stilius.

Koks keisčiausias nutikimas įvyko sporto salėje? Girdėjau, kad nepadėjai vienam sportininkui ir jis visą treniruotę tau priekaištavo.

Yra visokių žmonių sporto salėje. Vieni ateina į salę susitikti su draugais, kiti kalbasi telefonu, dar kiti nežino ko atėjo ir vaikšto iš kampo į kampą. Vienas ‚sportininkas‘ paprašė padėti perkelti „štangą“. Aš pasakiau atsiprašau neturiu laiko. Tai tas užsipuolė mane, kad esu pasikėlęs ir idiotas… Na aš ateinu į salę sportuoti dėl savęs ir tuo metu tikrai neturėjau laiko nes po salės reikėjo i darbą skubėti, tad turėjau salėje laiko viso labo tik 30min. Tuo labiau, kad jis galėjo pats nusikelti ‚štangą‘ tik reikėjo nusiimti svorius pirma.

Man šis sportas – darbas. Norint gauti gerus rezultatus, darbą reikia atlikti gerai ir iki galo, ko ir siekiu kiekvieną dieną jau du metus.

donatas simkus

Kaip pasikeitė merginų požiūris į tave kai pradėjo matytis gražus kūnas? Raumenynas? Ar sulaukei daugiau dėmesio ar jis visai nepasikeitė? Dar prieš varžybas. 

Prieš pradedant sportuoti nebuvau labai drovus, greičiau vakarėlių centras, tačiau ir ne “donžuanas”. Nežinau ar todėl, kad geriau atrodau ar išaugo pasitikėjimas savimi su merginom, sulaukiu žymiai daugiau dėmesio. Žinutės, pakvietimai į vakarėlius, užkalbina gatvėj ir pan. Tai jau tampa kasdienybė.  Žinoma aš negaliu „tūsintis“, kaip roko žvaigždė, bet pasinaudoti progos savo nauja išvaizda nepraleidžiu. Manau patraukliausia yra pasitikėjimas savimi, nes žinau kad gerai atrodau. Pasitikėjimas, nes pasiekiau užsibrėžto tikslo. Tai kaip komplektas, vienas kitą papildantis „Alfa Vyras = Gražus kūnas + Pasitikėjimas savimi“.

 Sulaukiu ir vaikinų pavydžių žvilgsnių. Kai kurie nori sužinoti kaip man pavyko taip pasikeisti ir nori patarimų. Kita grupė tiesiog pavadina „steroidiniu“, žinoma iš pavydo… Nereikšmingi komentarai, man nieko nereiškia, bet tai parodo jų vyriškumo ir pasitikėjimo savimi trūkumą… Beje prieš merginas jie patys save nužemina, uždedami pliusiuką man.

donatas simkus

Ko palinkėtum žmonėms kurie nori užsiimti fitnesu, kurie nori būti sveikesni, bei turėti gražų kūną?

Nepasiduoti ir siekti savo tikslo, nesvarbu kur gyvenat ar kiek metų Jums, neklausykit aplinkinių… Jūs tai galit, tikėkit savimi to visiškai pakanka! Visiems kartais trūksta motyvacijos, bet nevisi sugeba atsispirti ir eiti tolyn.

Ačiū tau.

Ačiū Jums…

Kalbino Petras Paserpskis

Video transformacija

Jei kas turi kokių klausimų galite susisiekti su manimi ir aš pakonsultuosiu nemokamai:

www.FitnessByDS.com

 

Categories
Įkvepiančios istorijos Sėkmės psichologija

Apie pasitikėjimą savimi

Pasitikėjimo savimi jausmas yra pirmapradis jausmas, su kuriuo kiekvienas iš mūsų ateiname  į šį pasaulį. Vaikai, tyrinėdami aplinką, nejaučia gėdos ar nepasitikėjimo savimi. Tačiau šis jausmas ilgainiui yra sunaikinamas mus supančios aplinkos. Žmogus pradeda gėdintis savo išvaizdos, jis ima  abejoti savo veiksmais, judesiais ar net tariamu žodžiu, jis taip pat  nėra tikras dėl savo vertybių bei užsibrėžtų  tikslų. Tokiu būdu vis labiau užsidaroma savyje arba stengiamasi atkreipti kuo mažiau aplinkos dėmesio į save.

Nepasitikėjimo savimi šaknys

Nepasitikėjimas savimi atsiranda tada, kai esame pernelyg susikoncentravę į aplinką bei siekiame patvirtinti arba paneigti jos lūkesčius.  Neretai mus supanti aplinka diktuoja savo taisykles ir netgi  reikalauja  elgtis vienaip ar kitaip, todėl, norėdami išvengti konfliktų ar nepatogių situacijų, mes pasiduodame mus supančios aplinkos  įtakai.
Tačiau istorijoje nebuvo nei vieno žmogaus, kuris įtiktų visiems. Net ir dvasiniai lyderiai, tokie kaip Jėzus Kristus, Muhametas ar Buda turėjo ir turi ne tik daug pasekėjų, bet ir kritikų.

Tuo metu, kai bandome įtikti kitiems, mes, lygiaverčiai, pradedame abejoti savo veiksmais, nes nesame tikri, ar tai, ką  darome, yra tinkama bei priimtina aplinkiniams. Tačiau aplinka juk negali įeiti į mūsų kūną, į mūsų smegenis, ji negali žinoti, kokie yra mūsų norai, poreikiai. Nuolatos stengdamiesi būti tobuli ir atitikti visuomenės lūkesčius, tik tolstame  nuo savęs, sėdami nepasitikėjimo savimi jausmą.

Mūsų fizinis kūnas yra mūsų pasąmoninės smegenys. Dažnai būtent kūno laikysena parodo tikrąją situaciją. Mes galime sakyti sau, kad viskas su mumis yra gerai, tačiau tuo pačiu jaučiamės sustingę, einame nuleidę galvą ar sukame akis į šoną. Kai mūsų vidus pradeda keistis, kai jaučiamės vis labiau pasitikintys savimi, tai neišvengiamai atsispindi  ir mūsų fiziniame kūne.
Kūnas ir smegenys yra neatsiejami vienas nuo kito, įvykus pokyčiui vienoje dalyje, neišvengiamai keičiasi ir kita.

Pasitikėjimo šaltiniai

Pasitikėjimas savimi nereiškia būti išraiškingu ar gebančiu patraukti aplinkinių dėmesį savo gyvenimo būdu, garsiu kalbėjimu  ar išskirtine apranga. Garsiai kalbantis ar besireiškiantis žmogus nebūtinai yra pasitikintis savimi. Pasitikėti savimi – reiškia turėti vidinę darną savyje ir nejausti dėl savo sakomų žodžių, atliekamų judesių ar priimamų sprendimų diskomforto.

Norint atgauti pirmapradį pasitikėjimo savimi jausmą, svarbu atsiriboti nuo visuomenės lūkesčių, nes būtent visuomenė  tolina mus nuo mūsų pačių. Todėl svarbu  pažinti  save  bei suprasti, kodėl   gyvenu  taip, kaip gyvenu, kodėl  elgiuosi  vienaip, o ne kitaip, kodėl siekiu  vienokių  gyvenimo tikslų, o ne kitokių.

Tačiau vien pažinimo neužtenka, nemažiau svarbu – mokėti  priimti save. Dauguma mūsų stengiamės  tapti kažkuo, ką mums bando įteigti tėvai, mokytojai, vėliau – darbdaviai, draugai, partneris ar kita mus supanti aplinka. Tačiau tokiu būdu mes tik tolstame nuo savęs.
Juk aplinka ateina ir išeina, o su ja kartu ir jos lūkesčiai bei reikalavimai mums, tačiau mes visada turėsime būti su pačiais savimi. Tik tada, kai sugebame priimti save tokiais, kokiais esame, galime būti aplinkoje, nejusdami gėdos dėl savęs ir savo veiksmų.

Savęs priėmimas

Žinomas Amerikos psichiatras ir psichoterapeutas Arnoldas Beisser, būdamas dešimties metų, parašė ambicingą savo gyvenimo planą: dvidešimt trejų  tapti valstijos teniso čempionu, dvidešimt septynerių – įgyti mokslų daktaro laipsnį, o apie trisdešimtuosius – vesti ir sukurti šeimą.
Pirmųjų dviejų tikslų jis pasiekė per dvidešimt ketverius gyvenimo metus, tačiau tolesnį gyvenimo planą sustabdė liga (poliomielitas), paralyžiavęs jį visam likusiam gyvenimui. Kažkada buvęs atletišku, daug žinių turinčiu  jaunu  bei ambicingu  žmogumi – likusius 40 metų turėjo praleisti lovoje bei neįgaliojo vežimėlyje. Vienintelė kūno dalis, kurią jis galėjo valdyti taip, kaip anksčiau – buvo jo smegenys.

Rodos, toks likimo smūgis turėjo pakirpti paskutinius pasitikėjimo savimi  sparnus, tačiau negalia nesutrukdė jam aktyviai ir produktyviai gyventi: jis parašė keletą knygų, tapo žinomu psichiatru ir psichoterapeutu, vadovavo klinikai, skaitė paskaitas įvairiuose universitetuose, sukūrė šeimą. Kas gi paskatino šį žmogų pakilti naujam gyvenimui?

Knygoje „Skrydis be sparnų“ (Vilnius, 2004) A.Beisser rašo: „Kai buvau visapusiškai pralaimėjęs, turėjau išmokti pasiduoti ir priimti save tokį, kokiu tapau, koks niekada nenorėjau būti. Išmokimas pasiduoti ir priimti tai, ko nepasirinkau, atvėrė man supratimą apie kitokius egzistuojančius pasirinkimus ir naujas patirtis, kurių net nesitikėjau. Tai – paradoksalus pasikeitimas.“

Taigi suvokimas, jog pokytis įvyko  tada, kai žmogus tapo  tuo, kuo jis yra, o ne tada, kai bandė  tapti tuo, kuo nėra – leido šiam žmogui atgauti pasitikėjimą savimi ir, prisitaikant prie savo galimybių, gyventi kupiną naujų atradimų ir patyrimų gyvenimą.

Savęs pažinimas

Tuomet, kai mes priimame save tokiais, kokias esame, pats laikas eiti savęs pažinimo link. Mes turėtume pasikliauti mūsų pačiu suvokimu, nes mūsų tiesa yra vienintelė tiesa, vedanti į pasitikėjimą savimi.

Būdami minioje mes niekada neatrasime savo tikrojo „aš“. Norint tai surasti, pravartu skirti laiko sau, pabūnant vienumoje su savimi. Tik tada mes išgirsime savo vidinį balsą, tą tikrąjį balsą, kuris neišvengiamai mus aplankys. Ir tai, ką jis kalbės, ir bus mūsų tikrasis „aš“. Būti vienumoje reiškia būti ne tik be žmonių, bet ir be interneto, televizoriaus, telefono, knygos ar kitų protą užimančių dalykų.
Tiesiog būti su savimi. Akistatoje su savimi patartina turėti popieriaus lapą, kuriame būtų galima  išlieti savo mintis. Ir visiškai  nebūtina važiuoti į kalnus, užsidaryti  vienuolynuose: tiesiog skirkite laiko sau, išeidami į gamtą, pabūkite  bent keliolika minučių  ramioje vietoje, net jei tai – jūsų namų krėslas.

Tik pažindami save ir tapdami tuo, kas esate, galite  sugrįžti į minią, bet jau nebūdami jos dalimi. Sugrįžę į minią, atkreipkite dėmesį į tai, su kokiais žmonėmis leidžiate laiką.
Jei jaučiate, kad tam tikri žmonės siurbia jūsų energiją – tai jums nepridės pasitikėjimo savimi jausmo, nes kovosite vidinį mūšį ne tik su savimi, bet ir su jus supančia aplinka. Neretai mes patys galime pasirinkti su kuo norime būti, tik nedrįstame rinktis pokyčių, nes nerimas dėl ateities labiau gąsdina nei kentėjimas dabartyje.

Apibendrinimas

Taigi, gebėjimas priimti ir pažinti save bei atsiriboti nuo aplinkos lūkesčių augina pasitikėjimo savimi jausmą. Nesugebėjus to padaryti, mes tik vaikysimės visuomenės primestų taisyklių, norėdami būti „normaliais“, manydami, kad tai ir esame tikrieji mes, tačiau viso labo  tik gyvensime kitų gyvenimą, nuolatos jausdami nerimą ir kūno sustingimą.
Norėdami atgauti prarastą pasitikėjimo savimi jausmą, turėtume tapti savo pasaulio architektais bei kurti  gyvenimą pagal savo asmeninį suvokimą.

Laurynas Urbšys
www.psichoterapijoskabinetas.lt

Categories
Įkvepiančios istorijos

Kaip aš iš sofos bulvės pavirtau Indiana Džonsu. 10 žingsnių algoritmas.

Šį straipsnį skiriu broliui, kuris labai nori pasukti savo gyvenimą gera linkme. Įsikalk – geriau dažnai klysti, negu iš viso nieko nedaryti! Egzistuoja tik du keliai: visą gyvenimą mokytis arba ne. Jei tu pasiekęs tam tikrą lygį sustosi – deja, pradėsi degraduoti. Visi sėkmingi žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, nuolat tobulinasi. Pradėk ir tu!

Prisimenu save prieš keletą metų, pirmą kartą besiruošiantį į kalnus. Sunkiai įsivaizdavau, kas laukia kelionėje į Elbrusą. Bet užuot klausęsis, kaip kalnuose gražu, ir stebėjęs paveiksliukus, nusprendžiau kad atėjo laikas. Iš Arvydo ir Almos pasakojimų susidariau įspūdį, kad tikrai grįšiu susirgęs „kalnų liga“ (tik ne ta, nuo kurios pykina ir skauda galvą). Beliko tai patikrinti. Kiek daug tada atrodė nuveikiau besiruošdamas: pradėjau rytais bėgioti, nustojau vartoti alkoholį (ne daugiau kaip du alaus per dieną) ir rūkyti. Tokia sunki atrodė pradžia. Tačiau grįžus iš kalnų į komforto zoną, grįžo ir žalingi įpročiai! Ir toliau sėkmingai auginau alaus pilvuką. Kad aš tada būčiau žinojęs receptą, kurį duodu tau…


Kas per tuos metus pasikeitė? Beveik viskas! Kad skambėtų įtikinamiau, šioje vietoje turėčiau pasigirti (nemėgstu, maloniau kai kiti giria). Paminėsiu tris faktus: nuo 2009 metų neturiu sveikatos sutrikimų ir nesilankau pas gydytojus, 2010 m. Lietuvos alpinizmo čempionate užėmiau I vietą, 2012 m. Anduose su Skaiste praėjome 3 trekus, kuriais savarankiškai niekas nekeliauja. Į ką būčiau pavirtęs, jei nebūčiau senų įpročių pakeitęs naujais, nenoriu įsivaizduoti…

O dabar prie reikalo. Žemiau aprašyta 10 įpročių ir atsakymų – kodėl? Tereikia vienus jų pradėti daryti, o kitų atsisakyti (žalingų ir nuodingų). Nebūtinai visus iš karto. Pradėk nuo vieno dalyko, kuris tau labiausiai patinka. Svarbu įrodyti sau, kad tu gali! Išugdęs vieną, judėk prie kito įpročio.

1. Išjunk televizorių. Pradžiai ilgam (iškentėk nors savaitę), o paskui ir visam laikui.

Kodėl? Nes kalbanti dėžė ne tik pagrobia tavo brangų laiką ir dėmesį, bet ir bruka dažniausiai neigiamą šlamštą. Susimąstyk ir paskaičiuok, kiek laiko tu gali padovanoti sau? Pavyzdžiui per metus iššvaistyto prie teliko laiko užtektų apkeliauti aplink Pasaulį! Telikas – tai priežastis netinkamai užpildyti laisvalaikį.

Kai žiūrėti į išjungto televizoriaus ekraną tampa įprasta, marias laiko gali skirti mėgiamiems užsiėmimams. Arba dar geriau – naujų įgudžių tobulinimui.

Jei esi krepšinio ar futbolo fanas, retkarčiais pasidaryk šventę tiesioginių transliacijų metu. Kai žaidžia tavo mėgiama komanda. Įsikalk – telikas tik prizas ir taškas.

2. Rytinė makšta. Ar tau ryte sunku keltis iš lovos? Tada pradėk daryti rytinę mankštą, kasdien!

Mankštą padarau dar gulėdamas lovoje. Po kelis pratimus skirtingoms raumenų grupėms. Pradžioje gulint ant nugaros, psakui apsiverčiu. Ne ilgiau, kaip 5 minutes. Sutariam? Per mėnesį rytinė mankšta taps maloniu įpročiu, be kurio nenorėsi pradėti dienos!

3. Hobis. Ar turi pomėgį, kuris yra svarbesnis tau už viską? Gerai, ne už viską, o už tokius dalykus kaip pinigai, telikas, internetas, laikraštis, savaitgalis ar net darbas. Sėklai tai krepšinis, Starkui ir Radzavičiui – kelionės senais automobiliais, man – kalnai. Jei neturi – PRIVALAI susirasti. Tai bus tavo gyvenimo aistra, kuri ves į priekį.

4. Sportas. Kokia šaka geriausia? Kas tik patinka: dviračiai, baidarės, bėgimas, orientacinis sportas, plaukimas, lauko tenisas, riedučiai ar slidės žiemą. Bet svarbu, kad tai vyktų natūraliai gamtoje. Sporto klubai skirti profesionalams ir pensininkams. Sportuodamas tarp keturių sienų niekada taip neatsipalaiduosi, kaip būdamas gamtoje. Jei tau dar nėra keturiasdešimt, teisingai pasirinkęs ir nuosekliai treniruodamasis gali tapti kad ir Lietuvos čempionu. Na gerai, bent prizininku. Kam tas sportas reikalingas? Sportuodamas gali atsipalaiduoti, mažinti stresą, pabėgi nuo rutinos. Svarbiausia – tavo kūnas tampa pasiruošęs naujiems iššūkiams ir išbandymams. Kaip dažnai sportuoti? Žiūrint, kokių rezultatų nori. Aš uolų laipiojimo treniruotes stengiuosi lankyti 2 kartus per savaitę. O vieną kartą per savaitę stengiuosi fiziškai išsikrauti. Kelias valandas duoti kūnui padidinto krūvio, kad jaustis kaip išgęžta citrina. Nebūtinai tai, ką treniruojuosi. Vasarą puikiai tinka dviratis, žiemą – slidės ar poledinė žūklė, rudenį – grybavimas.

5. Dalyvauk varžybose! Ne dėl prizų, garbės ar pasiekimų. Varžybose patirsi tokias emocijas, kurių už pinigus nenusipirksi! Sutiksi galybę bendraminčių, susirasi naujų draugų.

Prieš varžybas visada nors minimaliai pasiruošk. Jei tai dviračių varžybos, prasivažiuok prieš porą dienų panašią distanciją. Jei nuotykių lenktynės, pasilakstyk su žemėlapiu miške. Jei tai pusmaratonis – prabėk valandą be sustojimų. Taip būsi tikras, kad kūnas atlaikys krūvius. Prieš startą būtinai apšilk, jei nenori patirti traumos. Nebūchalink išvakarėse… iš asmeninės patirties.

Aš pradėjau nuo Merkio ir Ūlos vandens maratonų. Vėliau sekė nuotykių lenktynės Vilnius Challenge, Mini Eko, Rogainingas, Nykštietiškas triatlonas, Turistas.lt maratonas. Jos palieka daugiausiai emocijų, o dalyviai panašesni į likimo draugus, negu konkurentus. Bene sunkiausi startai atrodė bus tarptautinėse boulderingo varžybose Bouldozer ir MTB maratone. Tačiau tai tik baimės kuriama iliuzija. Tereikia ją tik kartą nugalėti.

6. Reguliarios išvykos į gamtą. Visus metus (neskaitant vasaros, kada gyvenu gamtoje) kartą per mėnesį keliaujame į gamtą praleisti savaitgalio. Su palapine prie ežero, į sodą, į pirtį, varžybas ar festivalį. Ne taip svarbu, kur. Svarbu, tai paversti įpročiu ištrūkti nuo keturių sienų. Grynas oras ir būvimas gamtoje padaro stebuklus! Tai ne tik geras poilsis ir išsivadavimas nuo rutinos. Susiliejęs su gamta tu pakrausi išsekusias baterijas. Tavo kūrybinės galios bus pamaitintos nauja enegrija!

7. Kelionės. Gyvenimas – tai knyga. Jei nekeliauji, skaitai tik vieną puslapį. Parodykit žmogų, kuriam nepatinka kelionės. Net ir užkietėjusį namisėdą galima paversti keliautoju, kartą ištraukus jį iš narvo. Savarankiškose kelionėse labai paprasta ištrūkti iš komforto zonos, o tai pati geriausia dirva naujiems įgūdžiams auginti. Įspaustas į kampą supranti, kad bet kokią problemą galima įveikti. Tereikia įdėti pastangų ir priimti teisingus sprendimus.

Kelionės – tai mano gyvenimo universitetas. Apie jas dar daug ką papasakosiu. Žmonės nekeliauja dėl dviejų priežasčių: pinigų ir baimės. Tačiau nesusimąsto apie tai, kad keliauti galima nemokamai ir nebijoti. Realus pavyzdys. Jei gyveni Vilniuje, pasižiūrėk žemėlapyje maršrutą (kuriuo nevažinėji) ir nueik pėsčiomis ant Trijų kryžių kalno, paskui prie Gedimino pilies. Skirk šiam nuotykiui visą dieną, neskubėk. Štai tau ir kelionė, kurią prisiminsi ilgam! Su dviračiu dar smagiau. Žemėlapyje surandi nežinomą vietą, užsirašai adresą, pasižiūri kryptį ir mini. Tavo navigacija – sutikti žmonės.

8. Maistas. Viena didžiausių sofos bulvių problemų – maitinimosi įpročiai ir persivalgymas. Kai telikas rodo vakarinį filmą, labia patogu per reklamą nulėkti iki šaldytuvo.

Kai aš dirbau sėdimą darbą, turėjau problemą dėl viršsvorio (nors iki tol svorio visada trūko). Darėsi neramu stebėti, kaip ant klubų didėjo gelbėjimo ratas. O per alaus pilvuką pimpalo nesimatė. Sutinkęs bendraamžius iš mokyklos laikų stebiuosi, kaip dauguma kūdenų pavirto į drimbas. Jei ne savalaikė korekcija, aš taip pat būčiau vienas iš jų.

Receptukas pradžiai – ryte būtina šviežia daržovė prie sumuštinio, mėsa – pietums arba vakarienei (jei ne per vėlai valgai). Po 19 valandos (BBQ vasarą tebūnie išimtis) – jokios mėsos. Jei alkanas – kapok salotas, vaisius ar ką nors ne mėsiško. Bet tik ne traškučius! Pamatysi, kad ryte ir apetitas atsiras (kurio naktiniai ėdrūnai paprastai neturi). Jei geri alų – pamiršk čipsus. Kam gadinti skonį? Be zakūskos gal ir antro butelio nesinorės.

Jei lašiakai vistiek netirpsta – per mažai judi. Pradėk daugiau vaikšioti (į parduotuvę, darbą, į tolimesnę autobuso stotelę). Lengviausias būdas sudeginti lašinius – dviems savaitėms išvažiuoti į kalnų žygį. Man geriausias komplimentas, kai fėja pavadina “kūdena”. Ir kaip yra afigiena, kai gali valgyti ką tik nori. O jautiesi lengvas, kaip pūkelis!

Atskira tema – dabar ant bangos vadinamasis “sveikas maistas”. Daugėja vegetarų, veganų, žaliavalgių ir kitokių sveiko maitinimosi ekspertų (ekspertas – siauroje srityje padaręs visas galimas klaidas). Nieko prieš juos neturiu, nors šie ir mėgsta pabrėžti savo išskirtinumą. Dar girdėjau tokį gandą, kad žaliavalgiai neserga. Nesiginčiju, aš irgi.

9. Rūkalai, alkoholis ir vaistai. Ar girdėjote istoriją, kaip draugo senelis visą gyvenimą rūkė ir dar nenumirė? Taip, ši istorija labai įkvėpia. Galbūt penkiasdešimtmečio proga tavo plaučiuose neapsigyvens vėžys. Bet pasakykit garsiai – ar tu nori būti rūkalais prasmirdusiu seneliu? Mane labiau įkvėpia senjorai, kurie duoda dulkių pauostyti bėgimo trasoje!

Žinote, kokia tiesa privertė mesti po penkiolikos prarūkytų metų? Rūkymas neturi nė vieno privalumo! Apie alkoholį to negalima pasakyti. Kai dirbau tradiciniu grafiku, buvau įpratęs kalti kiekvieną savaitgalį. Seniau net prieš varžybas išvakarėse nevengdavau gramulio. O kokia kančia būdavo keltis iš lovos, kai iš vakaro dar pakelis cigarečių surūkytas! Dabar taip gera, kad nemalonu prisiminti! Pažiūrėk į save iš šalies. Į tą lepšį, kuris ryte dvokia per 5 metrus ir negali nieko naudingo nuveikti, tik lovoje drybsoti. Ir žvalų bei energingą, pasiruošųsį kalnus nuversti! Jeiesi tas lepšis, tai nors skudurus išnešk pravėdint. Jei prasivoliosi lovoje, ir antrą dieną jausi pachmielą.

Pastebėjau, kad per media farmacininkai varo žiaurią dezinformaciją. Kaip gali sveiki žmonės (kokius rodo reklamose) vartoti vaistus? Menkų sveikatos sutrikimų negydyk saujomis tablečių. Kol nėra vėlu, diagnozuok negalavimų priežastį ir gydyk ją. Bet ne pasekmes.

10. Nuolat kelk savo galimybių kartelę. Sveikas atvykęs į aukščiausią lygą! Jei eini teisingu keliu, ta kartelė labai greitai kils tau nepastebint. Ir tai bus žiauriai gera motyvacija dar labiau stengtis! Štai jums reali istorija.

Prieš tris metus iš naujo atradau dviratį (buvau pašalinęs iš gyvenimo keliolikai metų). Atrodė visiškas kosmosas numinti 50 km per dieną. Nes buvau pratęs važiuoti 5 km į sodą ar prie ežero, kas buvo visai lengva. Kartą nusprendžiau  dvigubai prailginti maršrutą. Hm, tiesiu plentu numinti 10 km pirmyn ir tiek pat atgal pasirodo ne taip ir sunku. Kitais metais vėl dvigubai kilstelėjau kartelę, iki 20 km į vieną pusę. Easy done. 50 km per dieną ar vakarą tapo norma ir lengvai įgyvendinama užduotimi. Kelionėje po Alandų salas 2011 pramynėme beveik 100 km per dieną. Atrodė lubos pasiektos. Bet atėjo šie metai. 156 km per dieną arba 65 km nonstop (Vilnius – Molėtai). Tokius rezultatus pasiekiau šią vasarą, tam nesiruošdamas.

Pabaigai. Gali nebijoti, tai patikrintas kelias ir viskas priklauso tik nuo tavo veiksmų. Jei nori likti sofos bulve, turi teisę ir toliau nieko nekeisti ir aplinkui visus kaltinti dėl savo nesėkmių (nes daugiau kaip 80% taip elgiasi). Bet jei nori gyventi kaip Indiana Džonsas – pradėk keistis jau dabar. Neatidėliok, nes jau taip darei šimtus kartų. Ar tau tai padėjo? Pradėk jau šiandien, dar geriau – tuoj pat. Ne rytoj ar poryt. Kelkis nuo sofos!

Prisimink, kad tu esi ne vienas toks. Išugdęs šių naujų įpročių tu mėgausiesi kiekviena diena, kad gyveni. O laikas tau taps žymiai brangesnis, jei paskutinius kelis metus tik egzistavai jį užmušinėdamas.

[media url=“http://www.youtube.com/watch?v=1DQ-OrM5raQ“ width=“400″ height=“350″]

Pasidalink komentaruose, kas tau yra sunkiausia? Apie ką nori sužinoti daugiau?

 Bonusas. Niekas taip neįkvepia ir nemotyvuoja, kaip tikros istorijos, vykstančios šalia mūsų. Jei skaitai šias eilutes, didžiuojuosi tavimi! Pradėk pokyčius jau dabar, pasidalink savo transformacijos istorija ir laimėk nuostabų prizą – kelionę į kalnus su BlogamOre 2013 metais. Taip, šis fantastiškas prizas atiteks tik vienam, bet jis vertas tavo pastangų. Išdrįsk būti didvyriu sau!

Už šį įraša dėkojame www.blogamore.lt

Categories
Įkvepiančios istorijos

Norų išpildymo medis

Kartą pavargęs keliautojas ieškojo vietos poilsiui. Priėjo jis išsikerojusį medį, kuris viliojo vešlių šakų pavėsiu, ir nusprendė čia pailsėti.

O kadangi diena buvo karšta, keliautojui kilo nenumaldomas noras atsigerti. Ir kai tik šis noras įgavo aiškias formas jo vaizduotėje, prieš jį tarsi iš niekur atsirado sklidina šaltų vaisių sulčių stiklinė.

Keliautojas labai apsidžiaugė, atsigėrė. Paskui jis pagalvojo: “kaip būtų puiku, jei čia atsirastų minkštas guolis”. Ir guolis tuoj pat atsirado.

“Kaip šaunu!” – pagalvojo keliautojas, – bet būtų dar geriau, jei čia atsirastų ir mano žmona…” Ir tuoj pat prieš jį atsirado žmona.

Tačiau ją išvydęs, keliautojas išsigando: “o kas, jei žmona netikra? O kas, jei tai demonas jos pavidalu?” Kai tik ši mintis šmėkštelėjo jo galvoje – žmona pavirto demonu.

Keliautojas žado neteko iš baimės: “šis demonas gali mane praryti!” Ir, žinoma, jo mintis tuoj pat tapo realybe: demonas ėmė jį ir prarijo…

Mūsų norus išpildantis medis yra pats gyvenimas. Anksčiau ar vėliau mūsų mintys materializuojasi.

Tačiau norų įgyvendinimas neteikia pasitenkinimo, o tik gimdo vis naujus norus. Taip mūsų norai kuria supančią mus realybę.

Įsitikinimai ir emocijos – ypač pyktis ir kaltės jausmas – mūsų galingą dvasinę energiją taip pat paverčia realybe.

Štai taip viskas, ko mes stipriai trokštame – galiausiai pasireiškia mūsų gyvenime. Ir galų gale, kaip tą keliautoją, mus gali “praryti” materialūs norai.

Mūsų norai, tikėjimas ir baimės nukreipia mūsų mintis tam tikra linkme ir formuoja mūsų asmeninę realybę.

Jei mes norime sukurti sveiką, laimingą ir harmoningą realybę – mes turime labai aiškiai to norėti ir neleisti atsitiktiniams norams suvilioti mus pasukti apgaulingomis kryptimis.

Būtina auginti savyje laimingas, sveikas, pozityvias mintis – kad būtent jas realizuotų mūsų gyvenimo norų išpildymo medis.

Taigi: ko gi jūs norite iš tikrųjų?..

Autorius – R. E. Nadžemi

Dėkojame http://www.ruvi.lt

Categories
Įkvepiančios istorijos

Pamokanti istorija: Jūrų žvaigždės

Vieną kartą vyras vaikščiojo paplūdimiu. Švietė saulė ir buvo graži diena. Tolumoje jis pamatė berniuką lakstantį pirmyn ir atgal tarp bangų mūšos ir paplūdimio. Kai vyras prisiartino, jis pamatė šimtus potvynio ant smėlio išmestų jūros žvaigždžių. Berniukas rinko jūros žvaigždes ir nešė jas atgal į vandenyną. Vyrą nustebino toks beprasmiškas berniuko darbas. Jūros žvaigždžių buvo tiek daug, kad nebuvo įmanoma jų visų išgelbėti. Vyras prisiartino prie berniuko ir pasakė: “Tu turbūt išprotėjęs. Tūkstančiai kilometrų paplūdimio nukloti jūros žvaigždėmis. Tavo darbas neturi jokios reikšmės”. Berniukas pažiūrėjo į vyrą. Tada pasilenkė pakelti dar vienos jūrų žvaigždės ir įmetė ją į vandenyną. Tuomet atsisuko į vyrą ir pasakė:”Jai tai tikrai turi reikšmę!”

Categories
Įkvepiančios istorijos

Kada žodžiai turi galios?

Kartą viena moteris su savo vaiku atėjo pas Mahatmą Gandį – didį indų mokytoją. Ji paprašė jo: „Prašom liepti mano vaikui, kad jis liautųsi valgęs šokoladą. Jis valgo labai daug šokolado. Aš jį baru, bet jis manęs neklauso.“ Mahatma Gandis pagalvojo ir atsakė: „Gerai. Ateikite po dviejų savaičių. Aš parengsiu kalbą.“ Moteris nustebo: ji nesuprato, kam Mahatmai Gandžiui reikalingos dvi savaitės pasiruošti tokiai paprastai kalbai. Po dviejų savaičių jie vėl atėjo. Mahatma Gandis pažiūrėjo į vaiką ir pasakė: „Vaike, nereikia valgyti šokolado. Jis tau kenkia.“ Paskui tarė: „Dabar galite eiti.“ Moteris dar labiau apstulbo. Tačiau grįžęs namo vaikas visiškai nustojo valgyti šokoladą. Praėjo kelios savaitės, ir jis vis jo nevalgė. Motinos nuostaba didėjo.

Ji vėl atėjo pas Mahatmą Gandį ir pasakė: „Turiu jums du klausimus. Pirmas – kam jums, tokiam didžiam mokytojui, prireikė dviejų savaičių, kad parengtumėte tokią paprastą kalbą, kurią visą laiką kartojau savo vaikui? Antrasis klausimas – kodėl kai ją pasakėte, jis išties liovėsi valgęs šokoladą?“ Mokytojas atsakė: „Kai pirmąkart atėjote su savo prašymų, aš pats valgiau šokoladą. Kaip galėjau prašyti vaiko nevalgyti šokolado, kai pats jį valgiau? Liepiau jums ateiti po dviejų savaičių ne todėl, kad parengčiau ilgą kalbą. Aš rengiau sąžiningą kalbą. Per tas dvi savaites aš nustojau valgyti šokoladą. Taip aš pasirengiau tai kalbai, kad ji būtu naudinga. Jūsų vaikas liovėsi valgęs šokoladą ne todėl, kad mano kalba puikiai skambėjo, o todėl, kad ji turėjo tiesos galią.“

Tam, kad jūsų žodžiai turėtu galios, jie turi būti nuoširdūs. Jeigu sakydami savo vaikui, kad jis nerūkytų ir negertų, norite, kad jūsų žodžiai turėtų poveikį, pirmiau patys turite nustoti rūkyti ir gerti. tuomet jis jūsų paklausys. Tai ypač prasminga tėvams.

Rūkai prie vaiko, o jam sakai, kad nerūkyk, nes rūkyti nesveika, kokia tikimybė, kad jis jumis patikės?

Pasak budizmo, jūsų veiksmai kalba garsiau už žodžius.

Parengta pagal knygą „Londžongas“ – Gešė Džampa Tinlėjus

Categories
Įkvepiančios istorijos

Pamokančios ir įkvepiančios istorijos

Vienuoliai ir purvinas kelias
Kartą keliavo du vienuoliai iš miesto atgal į savo namus. Dar visai neseniai pliaupė lietus, todėl buvo daug purvo ir balų. Beeidami jie pastebėjo labai dailią merginą, kuri negalėjo pereiti per vieną balą. Vienas vienuolis iškart pasisiūlė ją paimti ant rankų, pastaroji sutiko, todėl jis merginą pernešė per gamtos sukurtą kliūtį.

Kitas vienuolis visą kelią tylėjo, kol priėjo šventovę, tada nesusilaikė ir tarė:
-Mums vienuoliams reikia laikytis kuo toliau nuo moterų, ypač tokių jaunų ir gražių. Jos yra pavojingos. Kam tu tai padarei?
-Tą vienuolę palikau prie pat tos balos, kur ją nuleidau ant žemės, o tu vis dar ją nešiojiesi?

Katedros statytojai
Mieste buvo statoma katedra, ten dirbo trys akmenskaldžiai. Į klausimą, ką jie čia daro, atsakė: „Aš užsidirbu pragyvenimui“, „Esu pats geriausias akmenskaldys, tuo čia ir užsiimu“ ir „Statau katedrą“.

Tarkime, kad jie akmenis skaldo identiškai greitai ir kokybiškai, tačiau net tokiu atveju tampa aišku, kad jų indėliai į katedros pastatymą bus skirtingi.

Pirmasis bus kruopštus ir atliks darbą taip, kaip jam bus pasakyta.
Antrasis gali sukelti daugiausia rūpesčių, nes gali manyti, kad jis geriau žino, kaip čia viskas turi būti.
Trečiasis rūpinsis, kad katedra būtų pabaigta, t.y., ne tik paruošti akmenys, bet tai padaryta greičiau, kokybiškiau. Pateiks papildomų pasiūlymų ir pastabų.

Taigi, tiesioginį darbą galbūt jie dirbs vienodai, tačiau galutinis indelis siekiant rezultato bus skirtingas.

Žmonių kalbų nesupaisysi
Turėjo malūnininkas sūnų, žmoną ir tvirtą, gerai prižiūrėtą arklį. Vieną dieną su sūnumi išsiruošė į miestą. Buvo pavasaris, šlapia, balos. Taigi, senas tėvas užlipo ant arklio, o sūnus ėjo šalia. Taip jiems bekeliaujant, pro juos praėjo pakeleiviai, kurie murmėjo: „Žiūrėk koks tas malūnininkas! Dar jaunas ir tvirtas kaip ąžuolas, sėdi tarpu ant arklio, o savo jauną vaikiščią verčia eiti per purvą!“ Po tokių kalbų malūnininkas liepė lipti sūnui ant arklio.

Taip jie jojo, kol vėl išgirdo žmones besišnibždant: „Koks kvailas tas malūnininkas. Vaikas jaunas ir stiprus, o tėvas turi bristi per balas.“ Tada jau senis nusprendė, kad jos abu ant vieno arklio.

Keliavo jie toliau, kol vėl sutiko žmonės, kurie šįkart kalbėjo: „Kokie bjaurūs žmonės tie malūnininkai! Stiprūs, o joja ant vargšo arklio, kuris vos kojas velka.“ Tada senis nusprendė, kad abu su sūnumi turi eiti pėsti ir iš paskos vestis arklį.

Žinoma, jie ir vėl sutiko žmones, kurie šįkart šnekėjo: „Arklys nupenėtas, stiprus, tie kvaileliai vos jį nulaiko, tačiau brenda pėsti per balas“. Tada senis tarė sūnui: „Ką bedarėm, žmonėms neįtikom. Taigi kalbų ir vėjų nesugaudyti. Niekada nekreipk dėmesio, ką žmonės sako“.

Povilas Panavas

povilas.panavas.lt/blogas/

Categories
Įkvepiančios istorijos Sveika Gyvensena

91 metų kultūrizmo čempionui senatvė nebaisi

„Pradėjau keisti savo gyvenimą, kai man buvo 85 metai. Tiesiog vieną dieną pažiūrėjau į veidrodį ir pamačiau vyrą, baisios laikysenos, su tiesiog kabančia ant kūno oda. Pats sau atrodžiau kaip po avarijos. Tada pradėjau užsiiminėti kultūrizmu ir nustojau galvoti apie mirtį“, – Guardian.co.uk pasakoja 91 metų Charlesas Eugsteris.

Šis vyras įsitikinęs, kad sportas – tai raktas į ilgaamžiškumą: „Nesvarbu, kiek tau metų, tu gali bet kada keisti savo kūną, puikiai atrodyti ir puikiai jaustis.“

Pasaulio ir Europos irklavimo ir kultūrizmo čempionatuose Ch. Eugsteris jau keletą metų laimi bent vieną aukso medalį. Tačiau vaikystėje jis dažnai sirgdavo, būdavo išblyškęs. Trylikamečiui Ch. Eugsteriui buvo pašalintos tonzilės ir tuomet jis pasijuto daug energingesnis. Nuo tada berniukas sau pažadėjo niekada nebebūti silpnas – pradėjo užsiiminėti boksu, irklavimu, regbiu.

Baigęs vidurinę mokyklą Ch. Eugsteris įstojo į odontologiją, tačiau sportas visada buvo greta ir suteikdavo stimulą gyventi. Viskas pasikeitė kai jam buvo 40 metų ir jis perėmė iš savo žmonos pasyvų gyvenimo būdą: „Mes labai daug laiko praleisdavome namie nieko neveikdami. Aš ėmiau skųstis sveikata – sumažėjo kraujo spaudimas, dėl išsiplėtusių venų pradėjo skaudėti kojas… Tai buvo pirmieji senatvės požymiai.“

Su žmona Ch. Eugsteris išsiskyrė 60-ies. Vyras vėl pasinėrė į irklavimą, pradėjo dalyvauti varžybose ir nuo to laiko laimėjo 36 aukso medalius. Apie save Ch. Eugsteris sako, kad jis niekada nebuvo puikus sportininkas, tačiau svarbiausia – dalyvaudavo ir bandydavo laimėti.

„Mačiau, kaip aplink esantys žmonės sensta. Pats jaučiausi gerai, išėjau į pensiją tik 82 metų, toliau užsiiminėjau irklavimu, tačiau mano kūnui reikėjo kažko kito, jis ėmė glebti. Taip atsidūriau kultūrizmo klube“, – pasakoja Ch. Eugsteris. Nebuvo jokių tyrimų, įrodančių kultūrizmo įtaką senyvo amžiaus žmonių sveikatai. Taigi tai buvo eksperimentas. Svarmenų kilojimas, baltymų kokteiliai ėmė keisti Ch. Eugsterio kūną. Jis tapo platesnis, panašesnis į V raidę, tvirtesnis: „Asmeninis treneris mane įtikino, kad raumenų masė atitolina Alzheimerio ligą. Pasijaučiau kupinas energijos. Jėgų antplūdis nuvaikė visas mintis apie mirtį. Būnant 90-ies natūralu, kad jos visada šalia.“

2008 m. Ch. Eugsteris užsiregistravo į pirmąjį kultūrizmo čempionatą. Pasak jo, tada labai jaudinosi, nes visi dalyviai buvo mažiausiai 20 metų jaunesni. Tačiau praėjusiais metais Vokietijoje jis visus nugalėjo. „Mano pergalė tik įrodo, kad niekada nėra per vėlu. Aš nesivaikau jaunystės, o vejuosi sveikatą. Ir man nepatinka daugumos nuomonė, kad žmogus, sulaukęsmaždaug 65 metų, turėtų nusiraminti, pradėti gyventi lėčiau ir po truputį ruoštis artėjančiai mirčiai. Kūnas nepradės nyktį, jei tik jam to neleisime“, – sako geresnius rezultatus už savo jaunesnius varžovus čempionatuose pelnantis Ch. Eugsteris.

Parengė Dovilė Raustytė

Categories
Įkvepiančios istorijos

Yra taip, kaip matome, o ne taip, kaip yra iš tikrųjų, nes iš tikrųjų nėra niekaip

Yra toks labai senas pasakojimas apie kiną ūkininką. Vienais metais pasitaikė labai geras oras ir tam kinui ūkininkui užderėjo aukšti ir tvirti javai. Kaimynai gyrė, kaip jam pasisekę su tokiais puikiais javais, o tas ūkininkas atsakydavo: „Galbūt“. Derliaus ėmimo išvakarėse iš lygumų atlėkė laukinių arklių kaimenė ir sutrypė jo javus. Atėję kaimynai kalbėjo ūkininkui, kaip jam nepasisekė, kad neteko tokių puikių javų, o šis atsakęs: „Galbūt“. Kitą dieną ūkininko sūnus išėjo į laukus  ir sugavo virve laukinį eržilą bei tris kumeles, tad kaimynai užsuko pasigėrėti arkliais ir kalbėjo ūkininkui, kad jam nusišypsojusi sėkmė. Tas atsakęs: „Galbūt“. Ryte ūkininko sūnus ėmėsi prajodinėti arklius, tačiau nespėjo nė užsėsti ant eržilo, kaip tas nutėškė jį žemėn, ir vaikinas sulaužė koją. Kaimynai įnešė vaikiną trobon ir reiškė užuojautą tėvui, girdi,  kokia nelaimė jį užgriuvusi, kad sūnus taip susižeidė. Kinas ūkininkas atsakęs: „Galbūt“. Kitą dieną į kaimą užsuko imperatoriaus kariuomenė, traukianti į didelį mūšį, ir visus sveikus jaunuolius, paėmė į savo gretas. O ūkininko sūnaus dėl lūžusios kojos į kariuomenę nepaėmė. Visi kaimynai kalbėjo ūkininkui, kad sūnus išvengė armijos, o kinas ūkininkas atsakė: „Galbūt“.

O jums taip yra buvę?

inspiration.lt

Categories
Įkvepiančios istorijos

Indėniškas patarimas

Indėniškas patarimas
Indėniškas patarimas

Tad gyvenk savo gyvenimą taip, kad mirties baimė negalėtų įeiti į tavo širdį. Neprikaišiok niekam jų religijos; gerbk kitų pažiūras ir reikalauk, kad jie gerbtų tavąsias.

Mylėk savo gyvenimą, padaryk savo gyvenimą tobulą ir išgražink viską jame. Stenkis padaryti gyvenimą ilgą, o jo paskirtį – pagalbą ir tarnavimą žmonėms. Paruošk kilnią savo mirties dainą tai dienai, kai teks eiti per didijį išsiskyrimą. Visada ištark žodį ar parodyk pagarbos ženklą, kada sutinki draugą ar net nepažįstamą atokioje vietoje. Rodyk pagarbą visiems žmonėms, o padlaižiavimo – niekam. Kada atsikeli ryte, padėkok už maistą ir gyvenimo džiaugsmą. Jeigu nematai priežasties, už ką dėkoti, spraga slypi tik tavyje. Neišnaudok žmonių ar ko kito, nes išnaudojimas paverčia išmintingus kvailiais ir atima dvasios įžvalgą. Kai ateis laikas tau mirti, nebūk kaip tie, kurių širdys perpildytos mirties baimės, nes, kada išmuša jų valanda, jie verkšlena ir maldauja, kad gautų dar šiek tiek laiko nugyventi savo gyvenimus iš naujo, kitu būdu. Sudainuok tada savo mirties dainą ir mirk kaip didvyris grįžtantis namo. Indėnų genties vadas, Tecumseh www.Laimingi.lt