Categories
Įkvepiančios istorijos

Kieno palaiminimo reikia?

palaiminimas
Palaiminimas

Yra šauni istorija iš Indijos. Mokinys sėdėdamas greta mokytojo ištaikė akimirką ir paprašė palaiminimo dvasiniame kelyje. Mokytojas, žvilgtelėjęs į jį, atsakė: „Dievo palaiminimas yra su tavimi, mano palaiminimas yra su tavimi, trūksta tik tavojo palaiminimo“.

Savieji palaiminimai taip ryškiai šviečia sėkmę pasiekusiuose žmonėse. Kodėl ir kitiems savęs nepalaiminus? Pagalvokime, kur mums yra sunkiau, atrieskime nagus nuo senos naštos ir ryžtingai su užtikrintumu pasakykime sau: „nuo šiol aš laiminu ir palaikau save!“. Lengva, bet tiek mažai žmonių pasistengia.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt

Categories
Įkvepiančios istorijos

Istorija apie tai, kiek kainuoja viena valanda


Kartą žmogus vėlai grįžo iš darbo namo – kaip paprastai, pavargęs ir suirzęs. Tarpduryje jis netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo penkiametį sūnų.
-Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?
-Aišku. Kas gi nutiko?
-Tėti, o kiek tu uždirbi?

Tėvui tai buvo netikėta.
-Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino jis. – Kodėl tu tai nori žinoti?
-Tiesiog šiaip – reikia. Pasakyk prašom, kiek tu uždirbi per valandą?
-Na, bus apie 500. O ką?
-Tėti… – sūnus pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. – Tėti, ar tu galėtum man paskolinti 300 ?
-Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų kokiam nors idiotiškam žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo kambarį ir gulkis miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą dieną, grįžtu nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.
Mažylis tyliai nuėjo į savo kambarį ir užsidarė jame. O jo tėvas taip ir liko stovėti tarpduryje niekaip negalėdamas išmesti iš galvos sūnaus prašymo. „Kaip jis išdrįso klausti manęs apie atlyginimą, o po to – prašyti pinigų?“
Praėjo kiek laiko. Tėvo širdis atlėgo, ir jis pradėjo svarstyti kiek kitaip: “Gal jam iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus. Velniai nematė tų 300, juk jis manęs niekad iki šiol nėra prašęs pinigų„.
Kai jis įėjo į vaiko kambarį, sūnus jau buvo lovoje.
-Sūneli, tu dar nemiegi? – paklausė jis.
-Ne, tėti. Tiesiog guliu,- atsakė berniukas.
-Aš, atrodo, buvau šiurkštus su tavimi,- tarė tėvas. – Man buvo sunki diena ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man. Štai pinigai, kurių tu prašei.
Berniukas atsisėdo lovoje ir nusišypsojo.
-Oi, ačiū, tėveli! – sušuko jis netverdamas džiaugsmu.
Po to jis pasirausė po pagalve ir ištraukė iš ten dar keliolika suglamžytų banknotų.
Tėvas, pamatęs, kad vaikas jau turi pinigų, vėl įsiuto.
Mažylis sudėjo visus pinigus į krūvą, kruopščiai perskaičiavo kupiūras, ir po to vėl pakėlė akis į tėvą.
-Kam tu prašei manęs pinigų, jei tu jų turi? – nesusivaldė tėvas.
-Todėl, kad aš jų turėjau nepakankamai. Tačiau dabar yra tiek, kiek reikia,- atsakė vaikas. – Tėti, čia – lygiai penki šimtai. Ar aš galėčiau nusipirkti valandą tavo laiko? Prašau, ateik rytoj iš darbo ankstėliau – aš noriu, kad tu pavakarieniautum kartu su mumis.

Istorijos moralas?
Tiesiog norėjosi priminti, kad mūsų gyvenimas yra per trumpas, kad visą jį atiduotume darbui. Mes neturime leisti laikui lyg smėliui išbyrėti tarp pirštų nei mažos lo dalelės nepaskiriant tiems, kas iš tikrųjų mus myli – patiems artimiausiems žmonėms.
Jei rytoj mūsų nebeliks, mūsų kompanija gana greitai suras, kuo mus pakeisti, ir tik šeimai tai bus iš tikrųjų didelė netektis, apie kurią bus prisimenama dar labai ilgai.
Pagalvokite apie tai – juk neretai darbui mes atiduodame kur kas daugiau laiko nei šeimai.

Nežinomas autorius
O istorija pasidalino: Vitoldas Masalskis

Categories
Įkvepiančios istorijos

Netobulas ąsotis


Valstietis kas rytą keliaudavo prie šaltinio pasisemti vandens. Pripylęs sklidinus du ąsočius ir pritvirtinęs juos savo asilaičiui ant nugaros, grįždavo į kaimą.
Kelionės metu iš vieno ąsočio, seno ir suskilusio, sunkėsi vanduo. Kitas ąsotis, naujas ir tobulas, išsaugodavo visą į jį supiltą vandenį, ir neprarasdavo nė lašelio. Senasis suskilęs ąsotis jautėsi pažemintas ir niekam nereikalingas. Juo labiau, kad naujasis nepraleisdavo progos pabrėžti savo tobulumo:
“Iš manęs neištrykšta nė mažiausias vandens purslas, va o tu tuo pasigirti negali!”
Vieną rytą senasis ąsotis atvėrė širdį savo šeimininkui:
“Aš žinau savo trūkumus. Tu gaišti laiką, vargsti, per mane prarandi dalį uždarbio. Kai pasieki kaimą, aš būnu pustuštis. Atleisk man už mano įtrūkimus ir silpnumą.”
Kitą dieną keliaujant šeimininkas kreipėsi į suskilusį ąsotį:
– Pažvelk i šalikelę.
– O, čia labai gražu, žydi nuostabios gėlės.
– Tai tavo dėka,- tęsė šeimininkas.- Aš žinojau tavo ydą ir ja pasinaudojau. Nupirkau gėlių sėklų ir jas palei kelią išbėriau. Tu kas rytą laistei šalikelę vandeniu to nežinodamas ir net neketindamas to daryti, būtent tu prikėlei šias gėles gyvenimui.

Bruno Ferrero

Tomas Jocius

www.inspiration.lt