Categories
Laimė

Mitai apie emocijas

Geros ir blogos emocijos. Tokio skirstymo logika – gera emocija ta, kuri nuteikia pozityviai, bloga – kuri nuteikia negatyviai. O iš tiesų kiekviena emocija gali būti ir gera, ir bloga – tai priklausys nuo konkrečios situacijos ir nuo žmogaus asmeninių savybių.

Pavyzdžiui, matydami prasigėrusį žmogų, galime pasibjaurėti alkoholizmu ir nuspręsti gyventi blaiviai. Arba matydami negatyvius reiškinius, galime pasiryžti keisti juos į gerą pusę. O būna ir taip, kad piktavalis žmogus džiaugiasi, padaręs nusikaltimą.. Todėl toks emocijų skirstymas neatitinka realybės.

Blogas emocijas galima išsklaidyti tik geromis emocijomis. Žmogus su tokiu įsitikinimu mąsto maždaug taip: “dabar man blogai, todėl padarysiu tai, nuo ko man bus gerai”. Ir puolama ieškoti gerų įspūdžių – linksmintis, smaližiauti, svaigintis. Akivaizdu, kad tai negali padėti, nes negatyvių emocijų priežastis – jas sukėlusi situacija – gali kartotis.

Todėl visas emocijas turime išgyventi ir suprasti jų atsiradimo priežastis. O besistengiant sklaidyti blogas emocijas geromis, galima išsiugdyti žalingų įpročių, paviršutinišką požiūrį į savo emocijas ir.. užsiauginti viršsvorį. Vienintelis priimtinas (papildomas) emocijų išsklaidymo būdas – fizinis krūvis.

Įdomu tai, kad emocinė įtampa “kaupiasi” pečių juostos raumenyse, viršutinėje rankų dalyje ir pirštuose – todėl emociškai įsitempę žmonės nevalingai trauko pečiais, gestikuliuoja, barbena pirštais, nervingai sukioja rašiklį ar gniaužo nosinę.

Visos emocijos įgimtos, todėl yra nekontroliuojamos. Nėra nustatyta, kokios būtent emocijos yra įgimtos. Kai kurios reakcijos, pavyzdžiui, išgąstis ar diskomforto išraiškos, greičiau yra refleksinės. Tačiau ilgainiui visi kūdikiai išreiškia susidomėjimą, džiaugsmą, nuostabą, baimę, pyktį..

Manoma, kad visų vadinamų bazinių emocijų vaikai išmoksta iš suaugusiųjų. Beje, vaikai jas išgyvena teisingai: sureaguoja, moka laiku jas “paleisti” bei persijungti į tolimesnę veiklą. Tai socializacija vėliau juos išmoko elgesio šablonų, emocijų slopinimo ir manipuliavimo. Kontroliuoti emocijų negalime, tačiau valdyti savo reakcijas ir mokytis adekvačiai reaguoti gali kiekvienas žmogus.

Mano emocijos ir mano reakcijos – mano asmeninis reikalas. Toli gražu: juk gyvename tarp žmonių, su žmonėmis, ir būtent emocijos dažniausiai provokuoja elgtis neadekvačiai. Todėl ir patariama nesivadovauti emocijomis, nurimti – joms nurimus viskas atrodo kitaip.

Jei emocija skatina pozityviems veiksmams ir nežeidžia aplinkinių – ji yra tinkama, naudinga, adekvati. O jei emocija pablogina situaciją ir kenkia aplinkiniams – ji netinkama, žalinga, neadekvati. Todėl bendraujant gebėjimas tinkamai išreikšti emocijas yra ypač svarbus.

Nėra skirtumo tarp emocijų ir jausmų. Skirtumas esminis. Emocijos (pranc. “emotion” – sukrėtimas, susijaudinimas; lot. “emoveo” – sukrėtimas) – mūsų reakcijos į aplinkybes ir įvykius. Tai visada dinamika, išraiška, perėjimas į sekantį etapą. Emocijos – vienas svarbiausių vidinių mechanizmų, reguliuojantis mūsų psichinę veiklą ir elgesį. Be to, emocijose slypi mus motyvuojanti jėga – įkvėpimas!

Ir jei emocijos susietos su situacija (“man baisu”; “man smagu”) ir yra trumpalaikės reakcijos, tai jausmai yra ilgalaikiai, besivystantys, susieti su žmogumi (“aš myliu šį žmogų”; “aš bijau šio žmogaus”), arba su socialinėmis vertybėmis ir idealais (humanizmas, vienybė).

Reikia gyventi taip, kad teigiamų emocijų būtų kuo daugiau, o neigiamų – kuo mažiau. Galima sakyti, kad tai hedonistų šūkis. Taip gyvendami žmonės tampa priklausomi nuo visų savo “malonumų”. O vengdami visokių nemalonių išgyvenimų, jie pasiekia priešingų rezultatų – pradeda bijoti bet kokių sunkumų, t.y., išgyvena.. neigiamas emocijas!

Nerealu išvengti gyvenime visų neigiamų situacijų jas apeinant ar slopinant. Todėl turima mokytis jas išgyventi, iš jų pasimokyti, o ne dirbtinai kurti teigiamas emocijas. Viskas, kas sukurta dirbtinai, yra netikra ir laikina. O štai emocinis brandumas leidžia iš džiaugsmo emocijos pereiti į džiaugsmo būseną :) .

Dėkojame ruvi.lt

Categories
Laimė

Ko gali išmokyti emocijos

Kartais girdime: “užvaldė emocijos”, “nesivadovauk emocijomis”, “kalba emocijos” ir pan.. Kodėl jos užvaldo, juk emocijos tėra mūsų reakcijos į tam tikras situacijas? Vadinasi, emocijos turėtų išblėsti, pasibaigus jas sukėlusiai situacijai? Turėtų, tačiau ne visuomet taip yra.

Mūsų emocinės reakcijos priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų individualių savybių, pavyzdžiui: melancholikas bus linkęs į minorines emocijas, cholerikas gali sureaguoti audringai, flegmatikas gali užslopinti savo reakcijas, o sangvinikas – į situaciją pažiūrėti paviršutiniškai.

Todėl mūsų išgyvenamos emocijos – ne tik atsakas į tam tikrą situaciją, bet ir savotiškas indikatorius, atskleidžiantis mūsų pačių vidinę būseną. Be to, kuo reikšmingesnė yra žmogui situacija, tuo ryškesnės bus jo išgyvenamos emocijos. O štai pernelyg stiprios, pasikartojančios neigiamos emocijos gali sukelti ir stresines būsenas.

Turime suprasti, kad emocija yra trumpalaikė reakcija-išgyvenimas į tam tikras situacijas. Skirtingai nei jausmai, emocijos blyksteli, greitai keičiasi – todėl yra greičiau pastebimos ir dėl to kartais painiojamos su jausmais. Jausmai gi, atvirkščiai – ilgalaikiai, yra vystomi ir tobulinami, keičiasi lėtai.

Neigiamų emocijų yra žymiai daugiau, nei teigiamų, tai: pyktis, baimė, liūdesys, sielvartas, nuoskauda, kaltė, pasibjaurėjimas, panieka, sumaištis. Teigiamos – susidomėjimas ir džiaugsmas. Ir teigiama, ir neigiama emocija gali būti nuostaba.

Priklausomai nuo emocijų pobūdžio, jos gali: motyvuoti, įkvėpti, aktyvinti, padėti įvertinti situaciją, reguliuoti elgesį, o taip pat – slopinti, kaustyti, stabdyti. Tačiau suskirstyti į blogas ir geras, ar teisingas ir neteisingas emocijas yra sudėtinga, nes viskas priklauso nuo situacijos ir žmogaus individualių savybių.

Visoms emocijoms būdingi keli etapai – jos užgimsta, auga, yra išreiškiamos, turi būti suprastos, suvoktos ir išlaisvintos (paleistos). Problemos prasideda tuomet, kai užgimusių emocijų nesuprantame, neišreiškiame arba slopiname ar nekreipiame į jas dėmesio.

Užslopintos ar ignoruojamos emocijos tęsia savo gyvavimą pasąmonėje, nors jas sukėlusi situacija gali būti jau seniai praėjusi. Ir jei vėl pasikartos panaši situacija, pagal rezonanso principą šios užslopintos emocijos gali sukilti su dar stipresne jėga.

Todėl gebėjimas suprasti savo emocijas – labai svarbus. Tai išmoko mus ne tik adekvačiai reaguoti į įvairias iškylančias situacijas, bet ir pasimokyti iš jų, priimti teisingus sprendimus bei tapti emociškai brandžiais.

Ko gi mus gali išmokyti emocijos? Pavyzdžiui, dažnai kylantis pyktis ar net agresija gali reikšti, kad atėjo laikas kažką užbaigti arba pradėti – galbūt, sekina sudėtingi santykiai, o gal vis nesiryžtame pradėti naujo gyvenimo etapo?

Vis užvaldanti nuoskauda gali parodyti, kad vengiame atsakomybės ir todėl kaltiname išorines sąlygas ar žmones. O štai baimė kyla tuomet, kai nesuprantame, kas vyksta. Galima bijoti daug ko: tamsos, ateities, pokyčių, paties gyvenimo.. – baimę visuomet “įjungia” nežinomybė. Išeitis – sužinoti, suprasti tai, kas baugina.

Liūdesys dažniausiai sugrįžta tuomet, kai žvalgomės į tai, kas jau praėjo, atgyveno, išėjo. Kai tik praeitį paliekame praeičiai ir pradedame gyventi tuo, kas vyksta dabar ir judėti į priekį – liūdesys praeina.

O štai džiaugsmas gali būti dvejopas: kaip trumpalaikė emocija – kai dėl kažko apsidžiaugiame (euforija), o gali ir peraugti į džiaugsmo būseną – kai esame savimi, kai esame ten, kur reikia ir atliekame tai, ką turime atlikti, kai esame harmonijoje, meilėje ir santarvėje su visa Kūrinija..

Išvada paprasta: jei išmokstame pažinti ir suprasti savo emocijas, mokytis iš jų – mes tampame sąmoningi ir emociškai brandūs. Tuomet emocijos mūsų neužvaldo, ir mes galime skirti savo gyvenimo energiją prasmingiems ir harmoningiems darbams.

Dėkojame http://www.ruvi.lt/

Categories
Laimė Vyriškas patarimas

Atrodo viskas puiku, bet jaučiu, kad kažko trūkstą.

Klausimas:

Sveiki. Gyvenu Kaune, studijuoju, dirbu, turiu žmoną ir vaiką. Iš vienos pusės pažiūrėjus, „pilnas paketas“, ko dar trūktų?

Ir iš tiesų, gyvenu gerai, optimistiškai, visada stengiuosi palaikyti ir įkvėpti kitus, domiuosi kulinarija, fotografija ir mokausi groti gitara, retkarčiais prisiverčiu pasportuoti (tikrai norėčiau tai daryt dažniau). Visumoj, mano gyvenimas tikrai neblogas.

Bet manęs jau seniai neapleidžia jausmas, kad kažko trūksta. Bandžiau ieškoti atsakymo saviugdos, pozytivaus mąstymo knygų klane.. Bet ir po šių knygų, audioknygų (R.Sharma, Brian Tracy, Chose Silva, Deepak Chopra, t.t.)niekas iš vietos nepajudėjo – nesikeliu 5 ryto, nesportuoju, vis dar tuščiai praleidžiu valandų valandas prie kompiuterio ir t.t. Bendrai, žinau, kad turėčiau būti laimingas savo situacijoje, bet kažkodėl nesu. Ko man trūksta?
Dėkoju už pagalbą.

Atsakymas:

Sveikas Tomai,

Mano manymu tokios mintys užplūsta todėl, jog tu dar neatradai savo kelio kuris turėtu širdį ir vardan kurio galėtum paaukoti viską. Kiekvienas žmogus, o ypač vyras turi atrasti savo kelią ir aistrą gyvenimui. Galimas daiktas, tu gyveni nuobodžiai. Tavęs nesupa jokie iššūkiai. Ankščiau vyrai kopė į kalnus, ėjo medžioti, nuolat rungėsi, filosofavo. O dabar dauguma kepa blynus ir žiūri televizorių. Labai sumažėjo dalykų, kurie keltų iššūkius, stiprintu vyro dvasią, sielą. O gal tiksliau, vyrui užaugus iki tam tikro momento pasireiškia tokių iššūkių trūkumas.
Kai vyras jaučia, kad kažko trūksta, tai gali būti ženklas jog silpsta tavo vidinis vyriškumas, o tai kiekvienas mes jaučiame intuityviai ir tada pradedame kelionę link savęs, nes vyrams būtina atrasti save, pažinti save, suvokti. Kokia tavo misija?
Kas tau teikia laimę? Kas tau yra laimė? Kas tave daro laimingą? Tai klausymai kuriuos turi sau nuolat kelti. Tavyje gludi atsakymas, tau reikia tik jį ištraukti į paviršių. Daugumai reikia tai padaryti, bet dauguma nieko nedaro.
Gali pastebėti, jog žmonės, kurie turi mylimą veiklą ar tai darbą, nesvarbu kas tai. Yra laimingiausi. O laimingi jie dėl to, nes atlikdami tai ką mėgsta, jie sugeba 100% susikoncentruoti į tai ir būti tame momente. Tai galima pavadinti būti čia ir dabar, būsena kai minčių beveik nelieka arba jos labai koncentruotos ir nesiblaško. Čia ir dabar yra laimė ir meilė ir jį priklauso nuo tavęs. Kad būtum laimingas, turi jausti vidinį pasitenkinimą tuo ką darai ir tuo kas esi.
Ir kai tu sakai, jog nesikeli 5h ryto, tai iškart kylą klausimas, o kodėl tu turėtum keltis? Kodėl tau po galais reikia tuo metu keltis? Kodėl tu manai, kad atsikėlus 5h ryto kažkas pasikeis? Niekas nepasikeis darant net pačias geriausias technikas, taikant net pačius geriausiu metodus, jeigu nežinosi dėl ko tai darai. Žinok ko nori.
Laimės nereikia ieškoti išorėje, nes ji yra tavyje. Svarbu atrasti veikla, kurioje galėtum realizuoti savo potencialą.
Nori ir tu užduoti klausimą? Klausk vyriško patarimo.
Categories
Laimė Motyvacija

Šaolino išmintis

„… Jei manote, kad Šaolino mokymas yra kovos meno mokymas, tai klystate. Kai įgijęs meistro vardą mokinys išeina, jis jau seniai būna atsisakęs šios minties. Jis yra išmokęs jausti savo kūną, jį gerbti ir juo naudotis…

Jis yra suvokęs, kad protas suteikia kūnui energijos arba atsisako jos duoti. Jis yra suvokęs, kad proto galia jis gali kontroliuoti save ir aplinką ir kad vien protas padaro jį nenugalimą. Ir mažiausias susierzinimas tuščiai eikvoja energiją, kurią kitur galima panaudoti kur kas naudingiau.

Gyventi Čia ir Dabar, vadinasi priimti reiškinius tuo metu, kai jie vyksta. Iš kiekvienos akimirkos paimti tai, ką ji siūlo. Gyventi šia akimirka, vadinasi sutelkti į ją visą savo dėmesį. Ją visiškai išnaudoti, tačiau ir viską jai atiduoti.

Šaolino atidumo principas moko mus suprasti, kad niekas, iš tiesų niekas nevyksta savaime, nors ir atrodo taip labai suprantama, ir mes manome, kad tai savaime suprantama.

Veiksmo principas moko mus suvokti, kad tik nedaugelis žmonių veikia, o dauguma tik reaguoja į veiksmą. Tie, kurie veikia patys, nuo pat pradžių yra geresnėje pozicijoje. Jie nusistato žaidimo taisykles… Gynėjai gali tik bandyti apsiginti.

Šaolino ryžtingumo principas mus moko, kad žmonės, kurie veikia, nulemia pasaulio ir gyvenimo tėkmę. Kol liekate tik reaguojančiu, kiti jums nurodinėja, ką privalote daryti ir ko nedaryti.

Godulys padaro mus pažeidžiamus, nuspėjamus ir prieinamus šantažui. Kas nekontroliuoja savo geismo (godulio), tas suteikia kitam galią valdyti save, savo jausmus, ir taip tampa lengviau pažeidžiamas.

Principas nekaupti turto moko mus daryti dalykus todėl, kad to norime, o ne todėl, kad gautume už tai atlygį.

Karštakošis žmogus yra nuspėjamas. Įniršęs žmogus yra stiprus, tačiau nekontroliuoja situacijos ir savo veiksmų pasekmių. Pykčiu patys save žeidžiate.

Kai esi susijaudinęs, tai nedaryk nieko ir nesakyk nieko. Lėtai įkvėpk kelis kartus ir palauk, kol dvasia nurims ir bus skaidri. Net jei pyktis kartais tikrai yra pagrįstas, turėtumėte pasvarstyti, apie ką iš tiesų kalbama. Ar norite rėkti vien tam, kad “nuleistumėte garą”, ar kad tikrai pakeistumėte situaciją? Rėkti, norint iš esmės pakeisti situaciją, yra beprasmiška.

Kas skuba – daro klaidas. Norint ką nors daryti greitai, reikia pradėti to mokytis lėtai. Privalai priversti save neskubėti. Greitumas ateis savaime. Viską, ką moki daryti lėtai, po kurio laiko mokėsi padaryti greitai.

Dauguma žmonių veikia pagal planus, ir tik nedaugelis naudojasi proga. Jei žmogus nesidairydamas laikosi savo plano, tai visai nepastebės daugybės galimybių, „žydinčių” abipus jo kelio. Mokėti pasinaudoti proga nereiškia palikti visko savieigai. Pagaliau poreikis planuoti savo gyvenimą yra tokia pat esminė savybė, kaip ir gebėjimas nuo jo nukrypti. Tačiau daugelis nemato antrosios galimybės. Planas daugiau nusako tikslą, o ne vienintelį kelią, kuriuo galima jį pasiekti.

Kantrybė veda į sėkmę. Žmonės kartais metų metus laukia tinkamo momento ir viską praranda, nes lemiamu momentu netenka kantrybės.

Ir pagaliau Šaolino principas mus moko, kad būtina šiek tiek toliau pažvelgti į ateitį. Nepradėti mokytis tada, kai jau reikia žinoti. Tada visuomet būsi antras. Daugelis žmonių visą gyvenimą vaikosi praleistų progų ir to nesupranta.

Nors grupė žmonių atrodo daug galingesnė ir nepagrįstai tikimasi iš jų daugiau jėgos, tačiau pajėgiausi kovotojai yra atskiri, judrūs kovotojai. Pavienis kovotojas praeidamas gali pasinaudoti tokiomis progomis, prie kurių grupė dėl savo nerangumo nė nesustotų.

Šaolino principas mus moko, kad lankstumas nugali kietumą.

Tas, kuris yra priklausomas nuo kitų pagyrų, tampa pažeidžiamas. Pranašumą jo atžvilgiu išlaikys tie, kuriems jis bet kuria kaina nori patikti.

Didžiausi meistrai yra tie, kuriuos pralenkia jų mokiniai.

Nuo visko šiame gyvenime galite pabėgti. Nuo savo priešų, savo draugų, savo mėgstamų ir nekenčiamų vietų, nuo savo darbo ir nuo savo hobio. Tik nuo vieno asmens negalite pabėgti – tai nuo savęs. Kad ir kur slėptumėtės, kad ir kokią klastą sugalvotumėte, – visur būsite tas žmogus, su kuriuo teks gyventi visada.

Mes esame tuo, kuo patys save padarome. Mes stovime ten, kur patys atsistojame. Ne atvykimas, o pati kelionė yra tikslas.”

(Iš B.Moestl knygos „Šaolinas”)

Informacija paimta iš: www.ruvi.lt
Categories
Laimė Saviugda

Kaip atsipalaiduoti? Psichologinis meditacijos pažinimas

Daugelis turbūt esate girdėję apie autogeninę treniruotę bei kitus emocinės būsenos keitimo būdus. Daugiausia šių būdų – pavadinkime juos meditacijomis – siūlo dvasiniai mokymai.

Kai rengiu meditacijos seminarus ar mokau keisti būseną atskirai apsilankančius klientus, visada įdomu tyrinėti meditaciją iš psichologijos atskaitos taško, ieškoti kiekvienam žmogui tinkamo meditavimo būdo.

Tam tikri meditacijos pratimai gali labai praversti psichoterapijos metu, tačiau meditacijos mokymas nėra psichoterapijos tikslas. Tad kur galima išmokti ir įgusti medituoti?

Lietuvoje tiesiog liejasi dvasinių praktikų pasiūla, dvasiniai judėjimai labai skirtingi ir įdomūs, visgi nėra tokios vietos, kurią galima rekomenduoti bet kuriam žmogui, mat mokoma ne vien tik technikos, bet ir dvasinio atstato, o kai kurios dvasinės bendrijos turi ir sektų požymių. Vienas klientas skundėsi: „Kol darome asanas, jaučiuosi praskaidrėjęs ir nusiraminęs, bet kai visi rimtu veidu pradeda kalbėti apie įvairius indiškus dievus, tarsi jie iš tikro egzistuotų, man norisi išeiti ir niekad ten nebegrįžti.“

Psichologijos mokslo atstovai teigia, kad daugelis meditacijos formų – tai savitaiga, relaksacija ir dėmesio koncentracija, taigi, įvairios psichologinės technikos. Žinoma, jei atmesime dvasinę ideologiją, iš kurios gimė meditacija, mes negalėsime perteikti visos jos gelmės. Vis tik pradedančiajam visų pirma svarbu susigaudyti, kaip apskritai galima keisti savo būseną. Todėl šiame straipsnyje pristatysiu įvairias meditacines technikas, suskirsčiusi jas pagal pagrindinius psichologinius komponentus. Be abejo, tai supaprastintas ir tik vienas iš galimų skirstymų.

Relaksacija – lengviausia meditavimo forma

Būtent apie šį atsipalaidavimo būdą daugelis žmonių dažniausiai sužino iš psichologų ir maišo jį su hipnoze. Skambant raminančiai muzikai psichologas ramiu balsu palaipsniui siūlo atpalaiduoti įvairias kūno dalis, pajausti jose sunkumą ir šilumą, įsivaizduoti raminančius vaizdinius – paplūdimį, mišką ar pievą. Kuo labiau atsipalaidavęs pats psichologas, tuo geriau – atsipalaidavimas užkrečiamas.

Galima imtis ir autogeninės treniruotės (kitaip tariant, pačiam atlikti relaksacijos pratimą), bet praktika rodo, kad ne visiems tai sekasi taip gerai, kaip psichologui pravedant relaksacijos užsiėmimą. Jei nesiekiama gilių įžvalgų ar ilgalaikio efekto, relaksacija akivaizdžiai padeda keisti emocinę būseną ir tai gali būti pirmas laiptelis, siekiant sudėtingesnių tikslų.

Savęs pažinimas naudojant vaizduotę

Taikant šio tipo psichologines technikas naudojami vaizdiniai. Pavyzdžiui, sakoma: „Pamėginkite įsisąmoninti vidinę erdvę, kuri yra tarsi ekranas, atsirandantis jūsų galvoje užmerkus akis. Stebėkite jo spalvas, tyrinėkite, kaip keičiasi vaizdiniai ir koks jūs esate giliai viduje, bet nieko nekurkite, tegul vaizdinys pasirodo pats. Jei vaizdinys netikėtas, tai aiškus ženklas, kad meditacija pavyko.“ Vidiniai vaizdai dažniausiai būna panašūs į pusiau permatomą skaidrę arba į mintį, bet yra ir tokių žmonių, kurie mato ištisus spalvotus filmus. Kad būtų lengviau, dažnai siūloma pradėti ne nuo tuščio ekrano, o nuo konkretaus vaizdinio: „Pabandykite įsivaizduoti, kad jūs esate gėlė, pamatykite tą gėlę. Apžiūrėkite atidžiai, koks jos žiedas, kokios šaknys, kokie lapai? Kur ta gėlė auga ir koks aplink oras? Ko ta gėlė šiuo metu norėtų?“ Šis pratimas gali būti ir puiki diagnostinė priemonė: tai tarsi sapnavimas atviromis akimis ir vaizdinio savybės gana aiškiai atspindi jūsų vidinę būseną ir aktualijas. Gerai, jei jums pasirodė graži ramunė, o gal gėlė nulūžusi, ar nuskinta?

Savitaiga grįsta meditacija

Naudojant šios rūšies meditacines technikas, vaizdiniai keičiami į teigiamą pusę. Pavyzdžiui, jei žmogus įsitempusią savo kūno vietą mato kaip surištą mazgą ar suspaustas reples, jis turi susikurti vaizdinį, kuriame mazgas atsiriša, o replės atsileidžia. Labai populiarus yra energijos pajutimo įsivaizdavimo ir jos tėkmės harmonizavimo būdas. Negvildensiu sudėtingo klausimo, kas yra psichinė energija, tik trumpai šį būdą pristatysiu. Meditacijos metu žmonės įsivaizduoja, kaip energija teka per energijos centrus, vadinamąsias čakras, energijos kanalus, ir vaizduote, kvėpavimu, garsu bando energijos tėkmę harmonizuoti, o tai pagerina fizinę bei emocinę būseną. Taip medituojant vaizduotėje stengiamasi sukurti teigiamus vaizdinius, pajusti ryšį su dievybėmis, meilės jausmą.

Štai kaip atliekama, pavyzdžiui, budistinė savitaiga grįsta meditacija: „Pradėkite meditaciją pajusdami rūpestį ir draugiškumą sau. Prisiminkite vieną savo savybę, kuri jums patinka, už kurią save gerbiant. O dabar atsiminkite kitą žmogų, kuris jumis rūpinosi, buvo geras, dosnus, priminė jūsų galimybes. Prisiminkite jo veidą, įsivaizduokite, kad jis sėdi prieš jus, ištarkite mintyse jo vardą, palinkėkite jam laimės. Dabar prisiminkite tolimesnius žmones ir pabandykite jiems irgi to palinkėti.“

Savitaiga grįstos meditacijos turi svarbų trūkumą – jų efektas gali būti trumpalaikis, ypač jei neįsisąmoninus neigiamų emocijų per jėgą „prilipdomos“ teigiamos emocijos. Tačiau įvaldęs šio tipo meditaciją žmogus gali nusiteikti, pavyzdžiui, sėkmingai pradėti pokalbį su kitu žmogumi, o susiklosčius gerai situacijai galbūt įvyks ir didesnių teigiamų pokyčių.

Kaip veikia koncentracijos meditacijos?

Kažin ar galima pasiekti nušvitimą atliekant savitaigos meditacijas, mat šiuo atveju trūksta labai svarbaus dalyko – visiško emocijų išgyvenimo. Koncentracijos meditacijas atlikti kur kas sunkiau, bet jų poveikis daug didesnis. Dažnai sacangų – susitikimų su dvasiniais mokytojais – metu aiškinama, kaip tai reikia daryti. Daugelis žmonių nė nesusimąsto, kad jų galvoje yra visiška betvarkė – jie nuolat galvoja apie rūpesčius, sprendžia problemas, kitaip tariant, nebūna čia ir dabar.

Koncentracijos meditacijose iš pradžių bandoma sukoncentruoti savo dėmesį į vaizdą, garsą ar judesį, tačiau šių meditacijų esmė – leisti būti tam, kas yra. Nereikia stengtis net gerai medituoti. Pasirodo, pažiūrėti, kas vyksta, kai nėra jokių reikalavimų, yra labai sudėtinga, mes net patys nepastebime, kaip nuolat kažką vertiname, renkamės, bandome išvengti nemalonių jausmų. Pavyzdžiui, viena mano pacientė jautė nuolatinius nugaros skausmus, bet meditacijos metu niekad negalėdavo tiesiog to skausmo priimti, jį pajutusi ji iš karto imdavo pykti ir bandydavo jo atsikratyti, o skausmas nuo to tik stiprėdavo.

Daugybė žmonių galvoja, kad per meditaciją būtina stengtis nemąstyti, tačiau su mintimis nereikia kovoti – užtenka tik sąmoningai stebėti, kokios mintys ateina, tarsi po to reikėtų atlikti kilusių minčių ataskaitą. Taigi, turi atsirasti stebėtojas – tam tikras sąmoningumo taškas. Tas tylus stebėtojas ir yra giliausias mūsų „aš“. Čia ir yra meditacijos paradoksas: sakoma, kad norint suvokti, kas yra „aš“, reikia daugelio metų, bet tą galima padaryti tuoj pat.

Koncentracijos meditacijų įvairovė

Pradėti nuo kvėpavimo stebėjimo gali toli gražu ne kiekvienas – dėmesys bemat nukrypsta kitur. Kur kas lengviau pradėti nuo meditacijos, kai stebimas objektas, kuris yra nenuobodus. Daugeliui žmonių lengviausios yra dinaminės meditacijos, kurių metu koncentruojamasi į paprastus judesius ir mintys pamažu nurimsta. Tuo pasižymi ir dzenbudistų nusilenkimai, ir sufijų sukiniai, ir šamaniškas jėgos ėjimas ir labai lėti judesiai cigune. Žmogus, kuris jau moka koncentruoti dėmesį, gali tai daryti tiesiog išėjęs pasivaikščioti ar sportuodamas, svarbu, kad tuo metu jo neatitrauktų vaizdai ar garsai.

Labai dažnai meditacijos praktikoje dėmesys sutelkiamas į garsą, tarkime, į gongo skambesį, giedamą mantrą, arba į vaizdą, pavyzdžiui, žvakės liepsną. Daugelis žmonių patiria meditacinę būseną tiesiog kasdieniškose situacijose: žiūrėdami pro traukinio langą, atėję į simfoninės muzikos koncertą.

Kai suvokimas lydi garsą ar kintantį vaizdą, stebėti savo pojūčius, jausmus ir mintis yra daug lengviau. Tradicinėse budistinėse meditacijose, tokiose kaip anapana ir vipassana, kurios plačiai praktikuojamos Lietuvoje, reikia sutelkti dėmesį į kvėpavimą ir įsisąmoninti visus įmanomus pojūčius peržiūrint savo kūną nedideliais lopinėliais. Tokių meditacijų metu, pavyzdžiui, sakoma: „Pabandykite pajausti savo kairę ausį: ar ji šilta, ar šalta, ar drėgna, ar sausa, ar įtempta, ar atpalaiduota ir t. t. Nieko nekeiskite, tik stebėkite.“

Psichologinės meditacinės technikos

Be jokios abejonės, stebėjimo meditacijų gydomąją galią išnaudoja ir psichologai. Ją labai lengva patirti atliekant „automatinio rašymo“ pratimą: „Penkiolika minučių rašykite į popieriaus lapą viską, kas ateis į galvą. Nesistenkite rašyti dienoraščio ar įdomiai, tiesiog užrašykite visas šiuo metu kylančias mintis, kad ir kokios jos būtų. Jei mintis neateina, sustoti negalima, reikia rašyti „neateina jokia mintis, visai jokia ir t. t.“

Egzistencinės krypties psichoterapeutas britas J. Gendlinas sukūrė „fokusavimo“ techniką, kuri iš tiesų yra koncentravimosi meditacijos atmaina: „Skenuokite kūną ir ieškokite stipriau jaučiamų vietų. Dažniausiai ten būna susikaupusios emocijos. Kai rasite tokią vietą, bandykite nusakyti, kokio dydžio tas pojūtis? Ar jis šviesus, ar tamsus? Jei jis turėtų spalvą, kokia ji būtų? Kokia jo emocija: neutrali, pikta, liūdna?

O dabar įsivaizduokite, kad ta vieta turi protą ir su ja galima bendrauti. Paklauskite, kodėl šis pojūtis atsirado? Stenkitės išbūti su tuo pojūčiu, kad ir koks jis būtų. Jei jis nieko jums nesako, nereikia nieko daryti – pradėjus į jį tiesiog žiūrėti, jis ima keistis.“

Paprastai ši meditacija iš pradžių atliekama kartu su psichologu. Jis gali užduoti vieną kitą klausimą, bet nieko nekomentuoja, tik pakartoja tai, ką pasakė klientas. Kito žmogaus buvimas labai palengvina meditavimo procesą, todėl, mano giliu įsitikinimu, pradedančiam medituotojui verta pirmiausia išbandyti tokį meditavimą dviese.

Meditacijų įvairovė neaprėpiama. Egzistuoja meditacija, susijusi su pakitusia sąmonės būsena, „tantrinė meditacija“, kai medituojama seksualinių santykių metu, „valdomas sapnavimas“ ir daug kitų, bet jos yra gana sudėtingos, o šio straipsnio tikslas – apžvelgti meditavimo pradžiamokslį.

Meditavimo sunkumai

Nors meditacija yra veiksminga priemonė, padedanti išlaikyti ar atstatyti psichinę pusiausvyrą, visgi reguliariai medituojančių žmonių man teko sutikti labai mažai. Kodėl? Dalis bandančių medituoti atsisako šios praktikos dėl nepatogios sėdėjimo pozos, kuri, tiesa, toli gražu nėra pagrindinis dalykas: medituojant svarbiausia atsisėsti tiesia nugara ir kaip galima labiau atsipalaiduoti, kad nereikėtų daug judėti, net jei sėdi ant kėdės. Kitus nuvilia jiems netinkantis meditacijos būdas. Pavyzdžiui, jums gali nepavykti sukoncentruoti dėmesio į vaizdą, o į garsą arba į judesį gali puikiai pavykti. Treti bando pradėti medituoti apimti streso, tačiau tokiu atveju medituoti pavyksta tik pažengusiems. Patyrus didelį stresą kur kas geriau bandyti nukreipti dėmesį į kitą intensyvią veiklą, išsikrauti fiziškai, išsiverkti ar kam nors „išlieti dūšią“, o meditavimo mokymuisi jau reikalinga bent šiokia tokia pusiausvyra. Kai kurie žmonės išsigąsta, kad kartais po meditacijos būsena pablogėja, bet dažniausiai tai yra kaip tik geras ženklas, rodantis, jog žmogui pavyko prieiti prie tikrųjų jausmų, tik tie jausmai nėra tokie, kokių jis norėtų.

Didžiausia kliūtis yra ta, kad mokytis medituoti reikia reguliariai, taip, kaip mokantis groti kokiu nors instrumentu. Daugelis mokinių klausia mokytojų: „Ką daryti, jei nepavyksta sutelkti dėmesio?“ Ir išgirsta vis tą patį atsakymą: „Bandyk jį sutelkti vėl.“ Taigi, jokio stebuklingo būdo nėra.

Mokantis meditacijos labai svarbus yra mokytojas. Ir ne vien dėl to, kad tik retas žmogus gali prisiversti praktikuoti. Netinkamai parinkta ar atliekama meditacija gali ir pakenkti. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad į mazochizmą linkę žmonės medituodami ne stebi save, o turi galimybę dar kartą save nubausti ir pasikankinti. Kartą viena moteris, grįžusi iš vipasanos stovyklos, man ir sako: „Žinai, viduje tokia keista ramybė, kad nieko nebejaučiu savo sūnui ir vyrui. Matau juos tarsi televizoriaus ekrane.“ Taigi, stebėjimo meditacija žmonėms, kurie ir taip yra linkę į per didelį atsiribojimą bei savistabą, taip pat gali pakenkti.

Tarsi grįžimas namo…

Niekas nesiginčija, kad fiziniai pratimai stiprina kūną. Meditacija – tai sielos pratimai,

kurie gali ją labai sustiprinti. Fakyrų ir jogų pasiekimai mums rodo, kokia reali medituojančio žmogaus jėga. Meditacijos naudą patvirtina ir kompiuterinė smegenų tomografija: pasirodo, jos metu funkcionuoja kur kas daugiau smegenų sričių ir galima pasveikti net nuo, rodos, neišgydomų ligų. Žmonės, kurie gali ilgai būti apimti meditacinės būsenos, yra daug kūrybiškesni ir jiems labiau sekasi. Bet tai tik šalutinis rezultatas. Meditavimo minutės, nesvarbu, ar specialiai medituojant, ar savaime, dažniausiai yra laimingiausios gyvenimo minutės, tarsi grįžimas namo, kai nurimsta begalinis apmąstymų srautas, galima pamatyti svarbiausius dalykus ir bent sekundę iš tikrųjų pabūti dabartyje. Atsipalaidavimas yra toks malonus! Daugelis žmonių jį bando pasiekti vartodami alkoholį, narkotikus ir kitas kenksmingas priemones. Tai kodėl gi nepabandžius išmokti medituoti?

Šaltinis: žurnalas „Aš ir psichologija“. Norėdami pamatyti video interviu apie meditaciją užsukite į www.asmenybėsakademija.lt

Genovaitė Petronienė

Categories
Laimė Sėkmės psichologija

Gyvenimas pagal Bruce Lee (III dalis)

Gyvenimas pagal Briusą Lį (III dalis)

Praeitoje dalyje pateikėme daug minčių įvairiomis žmogui rūpimomis temomis: veiksmai, protas ir mąstymas, idėjos ir suvokimas, laimė ir baimė. Šioje dalyje pateiksime Briuso Li mintis apie pasiekimus bei darbo sferą.

Darbas ir jo kokybė

Praktinė pasaulio prigimtis. Šis pasaulis yra labai praktiškas. Kuo daugiau dirbi, tuo didesnis atlygis, kuo mažiau dirbi, tuo mažesnis atlygis.

Du gero gyvenimo būdai. Yra du gero gyvenimo būdai. Vienas – sunkaus darbo rezultatas, kitas – vaizduotės rezultatas (suprantama, irgi reikalauja darbo). Kai kas galbūt nepatikės, tačiau praleidau valandas tobulindamas tai, ką darau.

Laimė ir darbas. Tam, kad žmonės būtų laimingi dirbdami, reikalingi trys dalykai: darbas jiems turi tikti, jie neturi dirbti per daug, jie turi dirbti sėkmingai.

Apie tobulėjimą. Nenoriu atlikti darbo pusėtinai, jis turi būti tobulas.

Kokybė daug ką reiškia. Nuo vaikystės „kokybė“ man daug ką reiškia. Kažkokiu būdu žinau ir nuoširdžiai atsiduodu tam ir siekiu tikslo, kad galite būti tikri, jog ponas Kokybė visada bus ten.

Jei turite būti produktas, būkite geriausias produktas. Dažnai verslininkai mato ne žmogų, o produktą, prekę. Tačiau žmogus turi teisę būti geriausiu produktu, kuris kada nors vaikščiojo ir dirbo taip sunkiai, taigi darbdaviai tiesiog privalo juos išklausyti. Turite šią asmeninę pareigą tapti kuo geriausiu, atitinkančiu jūsų įsitikinimus, produktu. Ne pačiu didžiausiu ir pačiu sėkmingiausiu, bet geriausios kokybės – tą pasiekus, bus įmanomi ir likę dalykai.

Motyvacija ir tikslai

Pralaimėjimas – proto būsena. Pralaimėjimas – proto būsena. Niekas negali pralaimėti, kol nesėkmė nepriimama kaip realybė.

Pralaimėjimas laikinas. Man pralaimėjimas – kažkas laikina, tai bausmė, reikalaujanti stengtis pasiekti tikslą. Nesėkmė man pasako, kad darau kažką negerai, tai – į sėkmę ir tiesą vedantis kelias.

Prarasti pasitikėjimą savimi – patirti nesėkmę. Sėkmė ir nesėkmė nėra tai, kas vyksta, tai poveikis žmogaus širdžiai. Nė vienas žmogus nepatiria nesėkmės, kol nepraranda pasitikėjimo.

Rinkitės pozityvą. Turite savo pasirinkimą, esate nusiteikimo valdovai. Pasirinkite pozityvą, konstruktyvumą. Optimizmas – į sėkmę vedantis tikėjimas.

Tikslai suteikia gyvenimui prasmę. Pastangos pasiekti kažkokį tikslą suteikia jūsų gyvenimui reikšmės ir prasmės.

Nebijok nesėkmių. Nusikaltimas – ne nesėkmė, o silpnas tikslo sielimas. Didelės pastangos yra šlovingos net nesėkmės metu.

Retai tikslas pasiekiamas žengus vieną žingsnį. Būties kontrolė nepanaši į seifo skaičių kombinaciją. Retai seifas atidaromas vien rankenos pasukimu. Kiekvienas judėjimas ir atsitraukimas – žingsnis link nustatyto tikslo.

Sėkmė, šlovė ir pinigai

Sėkmės apibrėžimas. Sėkmė reiškia, kad darome kažką nuoširdžiai, atsiduodame šiam reikalui. Siekiant tikslo būtina ir kitų žmonių pagalba.

Sėkmė skiriasi nuo laimės. Netikiu paprasta laime. Turite sukurti savo nuosavą laimę. Turite pastebėti galimybes bei išpešti iš jų naudos.

Sėkmės kaina. Tas, kas nori sėkmės, turi išmokti kovoti, siekti ir kentėti. Galima daug pasiekti gyvenime, tačiau reikia būti pasiruošusiam daug ką paaukoti.

Didžiausias sėkmės trūkumas. Didžiausias sėkmės trūkumas – privatumo praradimas. Ironiška, kad visi siekia tapti turtingi ir garsūs, tačiau pasiekę supranta, kad toks gyvenimas nėra rožėmis klotas.

Sėkmė nėra galutinis tikslas. Nepamiršk, kad sėkmė – kelionė, ne galiotinis tikslas. Tikėkite savo galimybėmis. Jums gerai seksis.

Trys sėkmės raktai. Atkaklumas, atkaklumas ir dar kartą atkaklumas. Jėgą galima sukurti ir palaikyti kasdienių treniruočių metu – nuolat dėti pastangas.

Pinigų prigimtis. Pinigai savaime neturi aiškios prigimties. Pinigai priklauso nuo to, kaip žmogus juos vertina.

Pinigai – priemonė, ne tikslas. Vaikui nuo ankstyvų metų reikia sakyti, kad pinigai – tik priemonė, naudingas, pritaikomas instrumentas. Kaip visi instrumentai, jie turi tam tikrą paskirtį, tačiau nepadeda pasiekti visko. Būtina išmokti jais naudotis, suprasti, ką su jais galima daryti, tačiau svarbiausia – ko su jais negalima daryti.

Geri laikai negali tęstis amžinai. Man padėjo tėvo filosofija apie pinigus. Jis man sakydavo: „Jei šiais metais užsidirbsi 10 dolerių, visada galvok, kad kitams metais gali užsidirbti tik penkis dolerius – būk pasiruošęs“.

Apie iliuziją būti žvaigžde. „Žvaigždė“ – iliuzija, galinti jus užgrūdinti. Kai publika tave vadina žvaigžde, turi žinoti, kad tai tik žaidimas. Tiki ir mėgaujiesi visais tais meilikavimais ir pamiršti, kad tie patys tavo „draugai“ mes tave, kai nebebūsi viršūnėje, ir seks kitą „nugalėtoją“. Tai – tavo pasirinkimas. Tai tavo teisė (tačiau būtina apie tai susimąstyti, nors turite pasirinkimą, teisę).

Eugenijus Kaminskas

Šiame, trijų dalių straipsnių cikle pateikėme 61 iš 825 Briuso Li minčių apie gyvenimą, prasmę, darbą, meilę. Likusias Briuso mintis galite paskaityti knygoje „Stulbinančios mintys“, kurią išleido „Obuolio leidykla“.

Categories
Laimė Sėkmės psichologija

Gyvenimas pagal Bruce Lee (II dalis)

Praeitoje dalyje glaustai aprašėme Briuso Li filosofiją, pasaulėžiūrą. Taip pat pateikėme keletą apibendrintų jo minčių apie gyvenimą, laiką, mirtį. Šioje dalyje aprašysime, ką, anot jo paties žodžiais, reiškia būti žmogumi.

Žmogus ir veiksmas

Apie Dominikos Respubliką. Man patinka ši valstybė ir jos žmonės. Dominikos gyventojai išsaugojo tikro žmogaus paprastumą. Ten nėra tiek daug didmiesčiuose sutinkamo veidmainiškumo.

Apie žmogaus prigimtį. Žmogus – valgantis, miegantis, palaikantis fizinę formą, besidauginantis organizmas. Žmogus – jaučiantis organizmas. Žmogus – kuriantis organizmas.

Sugebame daugiau. Žinoma, žmonės išnaudoja tik mažą dalį savo potencialo, nes neleidžiate sau būti savimi arba visuomenė neleidžia jums būti savimi.

Veiksmas – tiesioginis kelias į savigarbą. Veiksmas – tiesioginis kelias į pasitikėjimą ir savigarbą. Visa energija teka ten, kur atverta. Ji noriai pripildo žmones, jos buvimas juntamas.

Neeikvokite jėgų iš karto. Ramiai ir kantriai laukite – kas turi stiprybės, turi ją švelniai globoti. Nereikia bijoti netekti jėgų, svarbu neišekvoti visų iš karto besistengiant pasiekti tai, kam dar neatėjo laikas.

Nesiek, bet leisk. Nesiek to, nes tai ateis, kai mažiausiai tikėsies. Eik. Nesiek, tačiau nuo to nebėk.

Protas ir mąstymas

Intelektualus protas – klausiantis protas. Jis nepasitenkina paaiškinimais, išvadomis, tai nėra protas, kuris paprasčiausiai tiki, nes tikėjimas – dar viena išvados forma.

Nebūk mokymo vergas. Besimokant svarbu netapti vergu. Svarbu nesimokyti nieko neesminio ir nereikalingo, protas yra svarbiausias.

Ištaisytas protas. Ištaisytas protas – pojūčiams neimlus protas. Jis laisvas nuo baimės, pykčio, liūdesio, nerimo ir net meilės. Netekę proto žiūrime ir nieko nematome, girdime ir nieko nesuprantame, valgome ir nejaučiame maisto skonio.

Nuoširdi mintis. Nuoširdi mintis suprantama kaip mintis susikaupus (ramus žinojimas). Mintis be susikaupimo negali būti nuoširdi.

Atmintis. Supratęs gyvo proto ir gyvos atminties naudą, stengiausi aiškiai užfiksuoti atmintyje visas mintis, kurias norėjau atgaminti, ir sieti šias mintis su atitinkamais subjektais, kuriuos dažnai prisimena protas.

Pasąmonė. Pripažinęs pasąmonės poveikį valiai, pradėjau įdėmiai vertinti galimybę aiškiai ir ryškiai suformuoti pagrindinį gyvenimo tikslą ir linko jo vedančių mažų atkarpėlių paveikslą. Visada saugosiu šį paveikslą pasąmonėje, atgamindamas kiekvieną dieną!

Žinios, idėjos, suvokimas

Žinios. Tai kadaise išmoktos medžiagos atspindys.

Apie mokymąsi. Mokytis – atrasti mūsų neišmanymo priežastį. Tačiau geriausias būdas mokytis – ne kaupti informaciją, o išmokti atverti tai, kas yra mumyse. Kai atrandame, atskleidžiame sugebėjimus, atveriame akis siekdami surasti savo potencialą, pamatyti, kas vyksta, kaip galime prailginti savo gyvenimą, atrandame priemonių krizėms įveikti. Teigiu, kad visa tai vyksta čia ir dabar.

Idėjų vertė. Idėja – visų kiekvieno gamybos srities, kiekvienos profesijos pasiekimų pagrindas.

Idėjos, apibrėžia Ameriką. Idėjos – tai, ko ieško Amerika. Idėjos Ameriką padarė tuo, kuo ji yra šiandien. Pakanka vienos geros idėjos, kad žmogus taptų tuo, kuo buvo trokšta.

Trys idėjų rūšys. Įgimtos idėjos, atsitiktinės idėjos (kyla dėl išorinių veiksnių), dirbtinės idėjos (sukuria pats žmogus).

Idėja savaime negali būti klaidinga. Klaida atsiranda vertinimo metu. Idėja savaime nėra klaidinga, tačiau ją tokią padaro vertinimai.

Suvokimas – tiesos kelias. Kelias link tiesos eina per suvokimą, jis nesiremia įsitikinimais ar metodais. Tai būsena be jokių pastangų, žinių, įtikinamų, pasirenkamų duomenų.

Stebėkite ramiai. Viską, kas vyksta aplink jus, stebėkite ramiai.

Trys supratimo sluoksniai. Supratimą sudaro trys sluoksniai: savęs supratimas, tarpinis supratimas (vaizduotės zona), pasaulio supratimas.

Laimė, baimė, troškimai

Laimė – žmogaus moralumo rodiklis. Žmogaus moralumo rodiklis – jo laimė. Kuo geresnis žmogus, tuo daugiau laimės. Laimė – gerovės sinonimas.

Laimės pasiekimas. Norėdami tapti laimingi ar suformuoti teisingą požiūrį į gyvenimą, turite įgyti žinių – mąstyti, argumentuoti ir kurti. Žinios sukuria grožio troškimą. Visi, kurie moko, turi išmanyti savo dėstomą dalyką.

Paprasti malonumai. Man patinka smulkus lietus. Jis suteikia ramybės jausmą. Man patinka vaikščioti lyjant lietui. Tačiau labiausia man patinka knygos. Skaitau pačias įvairiausias knygas, mėgstu ir grožinę ir negrožinę literatūrą.

Baimės supratimas. Suprasti savo baimę – pradėti regėti.

Iniciatyva ir baimė. Negali būti iniciatybos, jei žmogus bijo, nes baimė verčia mus laikytis tradicijų, garbinti autoritetus ir t.t.

Sėkmės troškimas. Kaip tik valia sukuria žmogų, nes reikia užsispyrimo, kad pasiektum sėkmę.

Tikrasis troškimas dovanoja ramų lengvumą. Veiksmų atsisakymas teikia ramybės jausmą, pūko lengvumą, tylą, atokvėpį. Jei atrodo, kad negalėsite to padaryti (turite narsią širdį, tačiau darbas reikalauja jėgos), ramiai atsikratykite nerimo, nes turite veikti harmoningai su gamta. Taip žmogus jūda kūrybiška kryptimi.

Valia ir moteris. Be abejonės, vyras turi troškimų, o moteris žino, kaip juos pasiekti!

Eugenijus Kaminskas

Kitoje dalyje skaitykite apie darbą, tikslus, sėkmę ir pinigus.

Categories
Laimė Sėkmės psichologija

Gyvenimas pagal Bruce Lee (I dalis)

„Saviaktualizacija – svarbus dalykas. Noriu įrodyti žmonėms, kad visų žmogaus sugebėjimų ir potencijų realizacija yra svarbi ne vien dėl įvaizdžio. Tikiuosi, kad sąžininga saviraiška taps vidiniu pažinimu“ – Briusas Li

Briusas Li pakeitė kovos menus, Azijos ir Amerikos kiną, galybės mokinių ir jo talento gerbėjų pasaulį. Tačiau šis poveikis nėra laikinas – Briusas Li iki šiol įkvepia ir jaudina skirtingus visuomenės sluoksnius.

Susidomėjimas jo asmenybe nuolat auga, dauguma jį laiko šiuolaikiniu filosofu ir net pranašu, nes jo žodžiai padeda atrasti nūdienos problemų sprendimus. Jis laikomas disciplinos, jėgos ir išminties pavyzdžiu.

Li filosofija formuoja tobulesnio pasaulio vaizdą – pasaulio be kančios, prietarų, korupcijos, neišmanymo. Li žodžiais, „meilės, taikos ir brolybės“ pasaulį.

Briuso Li filosofija

Briusui Li filosofija buvo ne mokslinė disciplina, o kiekvieno žmogaus vartai į nuostabius dvasios nuotykius, kurie sulaužo žmogaus galimybių ribas ir naikina abejonių ar nesaugumo šešėlius.

Briusas Li tvirtino, kad būtina pasirinkti savo tiesos kelią, jis skatino tuos, kurie palaikydavo jo požiūrį. Li buvo asmeninių teisių ir asmeninės saviraiškos, kuri pabrėžia individo suverenumą, čempionas.

Jis taip pat kalbėjo apie rimtesnius tikslus, apie visų žmonių vienybę ir dirbtinių barjerų link brolybės – tautybės, etniškumo, skirstymo į klases, kurie trukdo gyventi nepriklausomą ir vienas kitam lygių žmonių pasaulyje – pašalinimą.

Briusas Li atmetė aklą paklusimą išorinei valdžiai. Jis įtikinėjo žmones, kad šie vertintų savo gyvenimą kaip didžiausią vertybę, jis garbino „gyvenimo menininkus“, puoselėjančius savo įsitikinimus ir besipriešinančius tradicijoms bei visuomenės nuomonei.

Li teigė, kad „mes dažniau tikime tuo, ką siekiame pamėgdžioti, nei tuo, kas yra iš tikrųjų“. Todėl skatindavo ieškoti atsakymų į sudėtingiausius klausimus savyje. Dauguma žmonių nežino, kuo galima pasitikėti, jie nepasikliauja savo impulsais ir bijo ateities nežinomybės. Nesirūpinama dvasia, sustingo protas – leidžiama kitiems „imti viršų“ ir spręsti iškilusias „tikrąsias“ problemas.

Toliau šiame ir kituose straipsnio dalyse pateiksime Briuso Li mintis įvairiais gyvenimo klausimais. Šioje dalyje aprašysime gyvenimą apibendrintai, o taip pat ir tuštumą, laiką, realybę, net mirtį.

Keli pirmieji principai

Pradžia – tuštuma. Norėdamas atsigerti vandens iš manojo puodelio, turi ištuštinti savąjį. Mano drauge, atsikratyk išankstinių nuostatų ir būk neutralus. Ar žinai, kodėl šis puodelis toks naudingas? Nes jis – tuščias.

Gyventi – nuolat turėti savo požiūrį. Gyventi – nuolat išlaikyti savo požiūrį, todėl palik tą šydą, kuris skyrė atsiskyrėlišką, visuomenės nuomonių nulemtą gyvenimą ir tiesiog priimk tai, kas yra sakoma. Turėk omenyje: nesiekiu nei jūsų pritarimo, nei nenoriu jūsų skatinti. Nedaryk išvadų, „taip yra“ arba „tai yra tai“. Džiaugsiuos, jei nuo šio momento visko pradėsi siekti savarankiškai.

Manipuliacija ir kontrolė nėra vieninteliai gyvenimo malonumai. Tam, kad taptum savimi, išmoktum užimti tinkamą vietą gyvenime, harmoningai ugdytum savo asmenybę, atsikratytum spontaniškumo, turi suprasti, jog manipuliacija ir kontrolė nėra vieninteliai gyvenimo malonumai – taip, taip, taip!

Kartais gyvenimas būna nemalonus. Gyvenimas – nuolat vykstantis procesas, kurio kelyje kartais pasitaiko nemalonių dalykų – jie gali palikti randą, tačiau gyvenimas teka, nes stovintis vanduo greitai išdžiūsta. Tęsk kelią drąsiau, mano drauge, nes kiekviena patirtis – pamoka. Gyvenk visavertį gyvenimą, kartais jis būna gražus, o kartais – ne.

Gyvenimo tobulumas slypi paprastume. Kai atsisakai materialinių vertybių naudos, atsižadi pasipūtimo, savanaudiškumo, nuslopini troškimus, tuomet gali atrodyti, kad tobulam gyvenimui kažko trūksta, kad pilnatvė yra tuščia. Toks gyvenimas ryškus kaip šviesa, tačiau neakina. Kitaip tariant, tai – harmonijos, vienybės, pasitenkinimo, ramybės, pastovumo, savišvietos, taikos gyvenimas, ilgas gyvenimas.

Praeitis, dabartis ir ateitis. Mielas drauge, galvok apie praeitį remdamasis malonių, vertingų, teikiančių pasitenkinimą įvykių prisiminimais. Apie dabartį? Galvok apie ją remdamasis iššūkiais, galimybėmis ir laimėjimais, kurių priežastimi gali tapti tavo talentų ir energijos panaudojimas. O apie ateitį – kad tai laikas ir vieta, kur galima siekti bet kurio tikslo.

Realybė yra būti savimi. Norint tapti savimi, reikia būti savimi. Realybė savo būtyje – daikto būtis. Šia prasme būtis – būti laisvam pirmine prasme – nebūti apribotam sąsajomis, ribomis, pomėgiais, painumais.

Menas mirti. Kaip ir kiekvienas, norite surasti pergalių kelią. Ir niekada nepažinti pralaimėjimo kelio. Atsikratyti pralaimėjimo naštos – priimti ją arba išmokti mirti. Kai tą suprasite, atsivers gyvenimo tėkmė ir harmonija. Takumas – minčių atlaisvinimo kelias. Turite atsikratyti garbėtroškiškų minčių ir įvaldyti mirties meną.

Apie poreikį prisiminti. Prisiminimai – vienintelis rojus, iš kurio negalime būti išvaryti. Malonumas – vystanti gėlė, prisiminimai – išliekantis aromatas. Prisiminimai tęsiasi ilgiau nei dabarties realijos. Ilgus metus prisimenu žydintį augalą, o ne jo vaisius.

Eugenijus Kaminskas

Kitoje dalyje skaitykite apie žmogų, protą, žinias bei laimę.

Categories
Laimė

Priimti save I

Džiaugiuosi, kad galiu rašyti straipsnį tokiu pavadinimu. Jūsų akys bėgs eilutėmis, kurios bus apie pasitenkinimo pradžią ir pabaigą – apie savęs priėmimą (ir priėmimą apskritai). Tai, kas kiekvienam taip sava, intymu ir artima, įmanoma, bet kartais nepasiekiama.

Taigi praktiškai visi kažkada pradedame gyvenime susivokti, jog kažkas netenkina, ir pamažu imam pastebėti, jog viduje vyksta konfliktas. Konfliktas su savimi, konfliktas su aplinka. Bandymas save valdyti per jėgą, riejimasis mintyse su žmonėmis ar situacijomis. Pradžioje bandome laimėti, nes atrodo, jog bus kažkas geriau, ir skiriame daug jėgų išlaikyti nuostatai „aš teisus“. Po visų teisumų, daug kartų atsitrenkus į liūdesį, neviltį, tuštybę, jeigu pasiseka išvengti televizoriaus ar pramogų ir pabūti tyloje – imam mąstyti „kodėl?!“ Čia ir prasideda „kelionė“ į ten, kur galėsi ilsėtis.

Ilgesnį laiką pabuvus vienam, pradeda matytis, jog visi tie dūzgimai nėra išorėje, jie tik viduje. Patys baisiausi žmonės, kuriuos sutikote; pačios maištingiausios situacijos, kurias teko išgyventi, sukasi galvoje, ir jausmai, pasirodo, yra mūsų pačių. Tai mūsų pačių pokštas sau. Dabar sėdime kėdėse ir tų žmonių nėra šalia, bet jausmai ateina kuo puikiausiai. Tuos jausmus jaučiam, juos turim, juos valdom, juos „užklijuojame“ ant tų žmonių, situacijų. Atsakomybė labiausiai šokiruoja tada, kai suvoki, jog pats tarytum privertei tuos žmones taip elgtis, situacijas nutikti. Tai yra Mūsų visiška atsakomybė.

Taigi jeigu mes jaučiame pagarbą kitiems, tai patys savo viduje išgyvename pagarbą ir tą pačią pagarbą taikome sau. Kokią turim – tokią naudojam. Jeigu pykstame, tai išgyvename pyktį ir tą patį pyktį jaučiame (tuo pačiu metu ir vėliau) sau. Tas pats su visais pažeminimais, paaukštinimais ir likusiais jausmais. Ką dalinam kitiems, tą gauname sau. Jeigu mėgstate stalą, tai siunčiate jam „mėgimą“, ir kiekvieną kartą atėjus prie stalo jis Jums „atspindi“ mėgimą. Jeigu mėgstate žmogų, tai jis Jums „atspindi“ Jūsų gerumą.

Žinodamas tai supranti, jog viskas veikia pagal dėsnį „ką duodi, tą ir gauni“, ir tada norisi, jog tavo vidus būtų visiškai švarus, beribis. Norint, kad kiemas būtų visiškai tvarkingas, negali ignoruoti net pačio mažiausio numesto popierėlio. Jeigu jį paliksi, jis kris į akis. Jeigu būsi nors menkiausiai nesąžiningas prieš save ar kitus, tas nesąžiningumas įsliūkins į tavąjį kiemą ir sakys: „Prisiimk atsakomybę tik už tas dideles šiukšles, o kitas palik.“ Tokiu atveju vėl parklupsi.

Taigi pradžiai imi įnirtingai tvarkyti viską, ką palikai netvarkingai sau ir kitiems. Valai ir valai kiemelį, šluoji jį dėl savęs ir už kitus, nes nėra svetimo. Yra tik savos mintys ir savi jausmai, motyvai. Jeigu nori visiškai išsilaisvint, negali sau sakyt: „Tegul tie prasmenga, o atleisiu tik savo draugams.“ Kodėl? Nes tuos pačius motyvus ir jausmus, mintis naudosi sau – kaip liaudyje sako, „atsisuks prieš patį tave“. Todėl priimti save – tai priimti ir kitus. Priimti kitus – tai priimti save.

Eiti šiuo etapu yra truputį panašu į įsivažiuojantį, lengvai fantastinį filmą. Dažnai yra sunku, bet taip pat palaiminga, nes apsivalai. Esi labai palengvėjęs, gyvenimas, atrodo, tiesiog pats sutvarko visas situacijas, nes tavasis vidus grandioziškai harmoningesnis nei anksčiau. Tuo pačiu galo tarytum nesimato, o ir matyt nesinori, nes viskas tik gerėja ir tuo mėgaujiesi. Šitame pasimėgavime esi ganėtinai aklas. Kodėl? Nes nematai, kas toks viską priima, bet apie tai kitame straipsnyje. Čiau! 😉

www.laimingi.lt

Categories
Laimė

Teatras. Koks jūsų vaidmuo?

Prisiminkite didžiulį teatrą, kuriame buvote. Dabar įsivaizduokite, kad gimėte ir užaugote teatre. Visas Jūsų gyvenimas tik teatras ir pertraukos tarp seansų. Miegate kėdėse, valgote teatro kavinėje, bėgiojate po teatro koridorius su kitais vaikais. Žiūrite visus spektaklius, kurie keičiasi, o aktoriai išraiškingais balsais ir dirbtiniais judesiais bėgioja po dekoracijų sukurtą sceną. Tėvai nuolatos sėdi rimti kėdėse ir stebi viską lyg stebuklą.

Tokiam vaikui natūralu galvoti, kad maistas atsiranda kavinėse, jog tie spektakliai tai kažkas tikro, muzikantai lyg dievai, aktoriai – gyvenimo pažibos ir pavyzdžiai. Jam natūralu galvoti, kad gyvenimo tikslas yra kažkas, ką jis renkasi iš tų kelių pasirinkimų teatre. Beje, jis teatro teatru nevadina, nes jam tai – „realus gyvenimas“!

Tikriausiai pamatėte, kur link jau čia lenkiu (juokiuosi.). Išties, pagalvokime, kuo tai skiriasi nuo mūsų gyvenimo. Mes užaugome pasaulio teatre. Televizorius su „visuomeniniu gyvenimu“, internetu yra scena, kur atsiranda „teatro žvaigždės“. Pažiūrėję filmą, kitą nusprendėme būti gražuole ar asmens sargybiniu, ar teisininku, o gal aktore. Nešiojame rūbus, mintis, šukuosenas ir visa kita, ką parodo scena. Maistas mums asocijuojasi su parduotuve ar kavine. Kas yra geras gyvenimas mums pasakė scena, o kas yra blogas gyvenimas mums pasakė.. scena! Praktiškai visi Jums atkartos, kas yra gerai ar blogai, nes matė tik sceną..

Reklamuotojai žino, kad tam, jog žmogus pirktų prekę, jam reikia reklamą parodyti keletą kartų. Kodėl? Pvz., man į galvą gali šauti mintis nueiti į virtuvę pavalgyti, bet aš tas mintis kuriam laikui atidėlioju. Jos kartojasi, sukasi ratu prote ir aš apsiprantu. Dar keletą akimirkų ir aš jau valgau virtuvėje. Tą patį daro reklama – iš pradžių jos su savo produktu lyg svetimos, vėliau pakenčiamos, dar vėliau savos, galiausiai nuosavybė ir gyvenimo dalis. Džiaugiasi verslininkai.

Tam, kad atliktume veiksmą, mes turime turėti mintį, o kai ta mintis tampa pakankamai stipri ir mums pažįstama – ji tampa veiksmu, kurį mes atliekame. Tam, kad suvaidintum Kalėdų Senelį, turi įsijausti į personažą, o tai tėra tik mintis ir prisiminimas tavo paties vaizduotėje. Kuo labiau įsijauti į tuos paveiksliukus savo galvoje, tuo geriau išeina pamėgdžioti, atkartoti, dainuoti ir vaidinti.

Politikai, aktoriai, dainininkai, teisininkai, buhalteriai, lektoriai, mokytojai, verslininkai, direktoriai, sportininkai, kunigai, namų šeimininkės ar kas tik norit – visi yra įsijautę į savo veiklos sričiai būdingas mintis ir vaidina geriausiai, kaip gali. Tai tėra spektaklis. Gerai įsižiūrėję pamatysite, kad jie dėvi tik tam tikrus rūbus, tipiškas šukuosenas, kalba tik tam tikroje, ribotoje, aplinkoje ir pan. Tai tėra žaidimas, kurio scena – pats pasaulis, kurį kiekvieną dieną matote.

Kas šimtą metų pasaulyje pasikeičia visi aktoriai ir praktiškai visos scenos su vienetinėmis išimtimis. Viskas, kas yra aplink mus, turi savo pradžią, eigą ir pabaigą. Laimingi.lt jau atsirado, egzistuoja, toliau seka tik pabaiga. Nuotaikos, žmonės, įvykiai, mados ateina, tam tikrą laiko tarpsnį egzistuoja ir praeina. Viskas, ką mes matome, beveik praėjo du etapus – liko tik pabaiga.

Prieš šimtą metų, kai pasaulio laukuose buvo kiti aktoriai ir vaidino kitose scenose, jie turėjo daug „svarbių“ reikalų, vilčių, užmojų, planų, madų ir pan. Kiek visa tai dabar svarbu? Tik mes kažkodėl manome, kad su mumis yra kitaip. „Medicina prailgins gyvenimo amžių iki begalybės. Gyvensiu amžinai, būsiu labai turtingas (-a), viskas bus puiku“, tokia yra amžina mada, kurios laikosi milijardai. Ar tikrai taip bus?

Pirštai atsisako rašyti tokiomis temomis, bet Tiesa dažnai prasilenkia su „praktiškumu“. Prasilenkia su visomis „gyvenk pozityviai ir nežiūrėk į neaiškias gyvenimo tiesas“. Čia „praktiškas pozityvumas“ sako: tiesiog užsisuk, nusišypsok ir sakyk pirmadieniais „gyvenu puikiai“, antradieniais „jaučiuosi nuostabiai“ ir t.t. O kai ateis susidūrimas su rūgščiu momentu gyvenime, tiesiog užsimerk ir toliau vaidink tai, ką išmokai, žiūrėdamas į sceną (pvz. „pakeisk požiūrį“). Tiesa prasilenkia su „būk įsižeminęs ir realus“, nes net ir žemė kartais dreba taip stipriai, kad banguoja it jūra su visais aktoriais. Tad viskas lenkiasi Tiesai, o ne ji kažkam.

Nėra šiame pasaulyje nė vienos vietos išorėje, už kurios galime laikytis ir sakyti, jog „čia būsime saugūs“. Jeigu ne žemė ar namai, tai kūnas sudrebės, ir turėsime pripažinti viso šio teatro laikinumą. Tada galvosime: „ar tai buvo tikra?“, „ar gerai elgiausi?“, „ar tas spektaklis buvo tikras?“.

Gilus žvilgsnis į save parodys ieškančiam, jog vienintelis dalykas, kuris yra tikras, yra Jis pats be visų vaidmenų. Tai vienintelė tvirta vieta Jumyse, kuri ima skleistis po ilgų paieškų. Ar tai būtų sapnas, išprotėjimas, vaikystės atsiminimas ar tiesiog skaitymas šio straipsnio – visur buvo tas stabilus „aš esu“ pojūtis. „Aš esu“ negriūna ir nelūžta, nedega ir nekinta. „Aš esu“ Jumyse šviečia kaip vienintelė ramybės vieta, nes ramybė yra ten, kur nėra keitimosi. „Aš esu“ Jumyse yra meilės šaltinis, nes jis nedaro sąlygų vaidinimams, jis mato juos visus tokius, kokie jie yra. „Aš esu“ priima, niekada nepyksta, viską jau seniai pamiršo ir atleido, nes ten nėra kaltų.

Spektaklis juokingas ir jis visada patiria fiasko – išnyksta. Vaidmenys, o ne aktoriai, laikosi įsikabinę minčių, bet gyvybėmis moka pastarieji. Vaidmenims reikia „to“ ir „ano“, bet pačiam vaidintojui nereikia nieko, jeigu – jis nepaliestas, kaip siela nepaliesta kūno.

Darbuotojas savo darbe galvoja: „čia mano stalas“, „mano įrankiai“ ir t.t., bet širdies gilumoje jis žino, kad tai nėra jo stalas ir nėra jo įrankiai. Jam pakeitus darbą, tai nebebus jo stalas ir nebebus jo įrankiai, ir jam tai visiškai neberūpės. Taip galime ir mes žiūrėti į visus savo „savo“. Bus daug daugiau harmonijos gyvenime.

Keiskime tai, ką reikia keisti. Darykime tai, ką reikia daryti, ir juokimės iš to taip pat lengvai, kaip aktorius keičia savo vaidmenis. Matykime, jog tai tik žaidimas, kuris trunka tik keletą minčių ir būsime išsivadavę nuo didžiosios dalies savo neišmanymo – savanaudiškumo.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt