Categories
Saviugda

Sustok

Dabartinis mūsų gyvenimo ritmas yra nesuprantamai greitas: rytinis krosiukas, paskubomis išgertas puodelis kavos, mokykla/universitetas/darbas, susitikimas su draugais/panele, išvyka, kompiuteris, knyga ir pan. Iš vienos pusės tai yra gerai, nes maksimaliai išnaudojame savo laiką ir todėl daugiau gauname bei patiriame. Tačiau yra ir kita šio reikalo pusė.

Neretai per tokį skubėjimą nepastebime akimirkos grožio, neįvertiname to, ką turime, nepastebime smulkmenų, kurios ne tik gražios, bet gali ir naudingomis tapti. Kažkada padariau eksperimentą: savo draugų, su kuriais susitikdavau, paklausdavau, kas gero dėjosi aplinkui, kuomet jie ėjo į susitikimą su manimi. Dažniausias merginų atsakymas:„ Nu lyg ir nieko… O ką?“ Dažniausias vaikinų atsakymas:„ Kas vyko? Nu lyg ir… Ai pala. Va. TOKIĄ paną mačiau, kad eik tu…“ Kai girdi vien tik tokius atsakymus, vienos draugės pasakymas tiesiog paglostė širdį:„ Mačiau, kaip žvirblis iš balandžio duonos gabalėlį nugvelbė.“ Atrodo nieko ypatingo ir reikšmingo, tačiau ta mergina yra viena pozityviausių ir įdomiausių kurias man teko pažinoti, tad galim teigti, kad tie, kurie moka pažvelgti į smulkmenas, moka ir stipriau džiaugtis. Žinoma, tai nėra vienintelis faktorius, kuris lemia žmogaus pozityvumą, bet…

Visi šitą girdėjom milijonus kartų, tad nieko naujo nepasakiau. Tačiau noriu pabrėžti, kad labai svarbu sustoti yra tada, kai nesiseka. Kai gyvenimas teka sava vaga tai einant į susitikimą nužiūrinėt mergas labai lengva, bet  kai pyksti, kai visa krenta iš rankų, tą padaryti yra gerokai sunkiau. Man atrodo, kad tą akimirkos grožį, apie kurį kalbėjau įžangoje, reikia įžvelgti ir netinkamose situacijose. Pavyzdžiui. Vėluojam į susitikimą, o prieš nosį nemaža automobilių spūstis, dar Saulė į akis nežmoniškai šviečia, automobilių signalų simfonija iš vis atrodo prie pat ausies… Yra dvi išeitys – arba mes keikiam visus, net ir tuos, kurie su šia situacija niekaip nesusiję, o gal tiesiog pažiūrime į veidrodį ir pagiriame save, kad net skubėdami sugebėjome susitvarkyti tinkamai ir dabar atrodome gražiai, o gal kažkas įdomaus už lango vyksta, o gal tiesiog pasidžiaugiame, kad dabar galime neskubėdami pagalvoti apie savo svajones, tikslus ir apie tai, apie ką pagalvoti laiko niekada neturime, bet kas kelia mums malonius jausmus. Be abejo, prarasti budrumo nereikia, nes dėl mūsų spūstis dar padidės, o tada jau…

Arba, sakykime, mus kažkas įžeidžia. Manau, svarbu būtų sustoti ir giliai įkvėpti prieš priimant sprendimą ar kažką pasakant, o ne išrėkti visus žodžius, kuriuos išgirstame karštos dienos vakare praeidami pro statybininkų vagonėlius.

Mano galva, yra svarbu maksimaliai išnaudoti savo laiką, tačiau mes  privalome sustoti. Sustoti ir pagalvoti, ar tas vienas žodis, vedinas neigiamos emocijos, tikrai tinkamas. Pagalvoti, už ką turime būti dėkingi. Pastebėti ir įvertinti tai, ką turime. Sąrašą būtų galima tęsti, bet kyla klausimas, kam visa tai daryti? Atsakymas paprastas – pabandykim ir suprasim, nes jaučiu, kad naudos nusakyti neįmanoma, visa tai reikia patirti pačiam.

Categories
Saviugda

Populiariosios psichologijos spąstai

Lietuvoje ir pasaulyje vis labiau plinta populiarioji psichologija: atsiranda įvairaus plauko knygų, jos
spausdinamos dideliais tiražais, žmonės skaitymui vis dažniau pasirenka ne klasiką, o būtent tokio stiliaus
knygas… Mano galva, visa tai turi daug pliusų ir tikrai nenoriu nuvertinti tokios literatūros, jos autorių ar tų,
kurie šių knygų patarimais vadovaujasi. Bet reikia pastebėti, jog žvelgdami į tokios literatūros plėtrą galime
pamatyti ir tam tikrų minusų bei pavojų. Apie vieną iš jų noriu šiandien pakalbėti.

Neretai populiariosios literatūros straipsniuose, knygose rašoma:„ Mąstyk taip ir bus taip“, „Mąstyk taip
ir bus gerai“, „Tikėk ir viskas pasikeis“, „Gali masturbuotis prie kompiuterio, bet svarbu tikėk, norėk ir
visai netrukus įkursi firmą, Tau milijonus nešančią“ ir panašiai. Iš vienos pusės tai yra gerai, nes skaitantieji
yra skatinami mąstyti pozityviai, įžvelgti gerąsias puses , kai aplink tiek daug blogybių, truputėlį apie jas
užsimiršti. Tačiau kodėl leidžiamos šūsnys knygų, o laimingų žmonių daugėja po truputį, iš viso nedaugėja
arba jie dar labiau nugrimzta į depresiją, nes perskaitę dar vieną knygą numeta ją į šalį ir pareiškia, jog ir
ši sistema nėra veiksminga? Ir kas dėl to kaltas: mes, nes kažko nesuprantame, nežinome, nemokame ar
autoriai, kuriems pinigėliai svarbiau nei kokybė bei skaitytojai?

Tokiose knygose, kuriose kalbama apie mąstymo svarbą, neretai užmirštama apie veiksmo, pirmojo,
kad ir labai mažo, bet žingsnelio būtinybę. Pasakysiu labai paprastą, mums visiems žinomą pavyzdį –
loterijoje nelaimėsi, bilieto nenusipirkęs. Taip yra visur: mąstykim, tikėkim kiek norim, bet jei sėdėsim
prie kompiuterio, mūsų svajonių namas pats nepasistatys, magistro laipsnis iš niekur neatsiras, o karšta
mergina į mūsų lovas iš dangaus nenukris. Žymus kalbėtojas apie sėkmę Algirdas Karalius yra rašęs:„ Žinote,
kuo sėkmingi žmonės skiriasi nuo nesėkmingų? Nesėkmingi kuria įvairiausias, sudėtingiausias teorijas,
bet nieko nedaro. Tuo tarpu sėkmingieji daro nors ir paprastus žingsnelius, bet daro.“ Tad kviečiu visus
skaitančiuosius:

1. Išsikelti, jei dar to nepadarėte, vieną ar kelis didelius tikslus, kurie jus labai motyvuotų. Siūlau
užduotį atlikti visiškai „atviru protu“. Pasistenkite, kad Jūsų nevaržytų stereotipai, kitų žmonių,
visuomenės nuomonė apie tai, kad Jūs kažko negalite. Tokiu atveju tikslas bus toks, apie kurį
visada svajojote, o siekiant jo, atsiras ir mažesnių tikslų, susijusių su didžiuoju, kurie pakels Jūsų
motyvacijos lygį, nuotaiką, pasitikėjimą savimi ir priartins prie didžiojo tikslo. Beje, nepaisant to,
kad populiariosios psichologijos knygose siūloma pasitikėti savo proto galiomis, tikslą pasistenkite
išsikelti didelį, bet pakankamai realų, nes visi norim per mėnesį po universiteto baigimo uždirbti
milijoną, bet…
2. Kiekvieną dieną padarykite po žingsnelį, kuris priartintų Jus prie Didžiojo tikslo. Žingsnelis
nebūtinai turi būti didelis, bet jis privalo būti. Jei norite turėti puikų kūną, nebūtina kiekvieną dieną
bėgti 20km krosą, žingsnelis gali būti ir 30 minučių mankšta.

Ir vis tik kyla klausimas – kas yra kaltas dėl tokios situacijos: mes ar rašytojai, kurių prioritetas yra pinigai?
Manau, vienareikšmiškai atsakyti negalime, bet svarbu pabrėžti, jog „popsiniam“ rašytojui svarbu, kad
liktumėme nenusivylę, bet ir ne iki galo patenkinti, nes greičiausiai tik tuomet pirksime kitą jo kūrinį.
Manau, būtent todėl akcentuojama tik mąstymo svarba, o ne veiksmo reikšmė.

Tad kviečiu visus nepakliūti į populiariosios psichologijos spąstus ir visa tai, ką perskaitote, priimti
adekvačiai bei perleidžiant per savo vertybių ar gyvenimo prizmę. Ir be abejo neužmiršti, kad mažytis
žingsnis yra kur kas daugiau nei ypatingai didelis planavimas. O populiariosios psichologijos aukštinamas
pozityvus mąstymas lai tampa mums ramsčiu kelyje į sėkmę.

Categories
Saviugda

Laiko ėdikai

Na, kas nėra su tuo susidūręs: savaitgalio rytą, vos įsispyrę į šlepetes – prie kompiuterio, ir nors buvo planuota daug ką padaryti – deja-deja, taip ir likome su šlepetėmis prie kompiuterio.. visą dieną. Galime sakyti, kad kompiuteris yra laiko ėdikas, tačiau tą ėdiką savo veiksmais palaikome mes patys!

Todėl tik patys galime atsekti – kam mes leidžiame savo laiką ir pašalinti tuos laiko ėdikus. Žinoma, gali būti ir nenumatyto laiko gaišinimo – pavyzdžiui, automobilių kamščiuose ar eilėse įvairiose įstaigose, kurias galime užpildyti prasminga veikla, pvz., knygos skaitymu.

O ir ne kiekvieną laiko tarpą būtinai turime kažkuo užpildyti – svarbiausia, kad nepastebimai įtraukianti veikla netrukdytų atlikti būtinus ar numatytus darbus. Būtent tokia veikla ir vadinama laiko ėdiku – tai laikas, kurį praleidžiame tuščiai, nesvarbiems užsiėmimams.

Kokie tai užsiėmimai? Daugumai mūsų jie gerai pažįstami:

– Kompiuteris, internetas – sukurti tam, kad taupytų mūsų laiką, bet.. būtent čia didžiulis įtraukiančios veiklos spektras:

1. Klaidžiojimas internete – vietoje 5 minučių galima užsisėdėti visą dieną. Todėl visuomet turėkime aiškų tikslą – ko ieškome ir nesiblaškykime.

2. Žaidimai, bendravimas socialiniuose tinkluose ir forumuose. Užmegzti ryšį, padiskutuoti konkrečiu klausimu, susitarti dėl susitikimo – naudinga ir reikalinga. O štai žiūrinėti nuotraukas, komentuoti draugus – įtraukiantis laiko gaišinimas. Todėl naudinga nusistatyti laiko limitą, pvz., valandą į dieną.

3. Internetinio pašto peržiūra. Dažniausiai pasiklystame prenumeratos sraute, todėl reikėtų kruopščiai ją rinktis – atsisakyti nebūtinos ir palikti tik tą, kuri tikrai reikalinga. Rūšiuokime laiškus, blokuokime visus nereikalingus, o paštą įpraskime peržiūrėti kartą-du į dieną.

– Polinkis atidėlioti svarbius darbus, užsiimant nereikšmingais darbais. Atrodo nekaltai: trumpam į internetą, pokalbis su kolega, kaimynu, spaudos peržvelgimas ir pan.. Rezultatas – svarbus darbas neatliktas ir vėl atidėtas, arba daromas paskubomis. Išeitis – planuoti dienos darbus ir drausmingai laikytis grafiko.

– Gulinėjimas, kuris dažnai “derinamas” su kitu laiko ėdiku – televizoriumi. Pomėgis gulinėti veda į tinginystę ir pasyvumą gyvenime (tai neliečia poilsio po darbų). Na, o televizorių įpraskime įjungti tik tuomet, jei norime pažiūrėti konkrečią laidą ar filmą.

– Polinkis daug kalbėti (plepėjimas). Atima labai daug laiko, tačiau temos dažniausiai – “iš tuščio į kiaurą” – apkalbos, emocingi gyvenimo aptarimai ir patarimai. Puiki terapinė priemonė nuo tuščio plepėjimo – įrašyti tokį pokalbį ir jo pasiklausyti ;) ..

– Žalingi įpročiai. Pertraukėlės parūkymui tik atrodo nekaltos: kelios minutės per savaitę susideda į valandas, plius žmogus per jas dar ir gadina savo sveikatą. Tą patį galima pasakyti ir apie išgertuves, tik laiko ir sveikatos čia prarandama dar daugiau.

Kaip išvengti laiko švaistymo? Pirmiausia – būti dėmesingais tam, ką darome, tuomet neįsitrauksime į tuščią laiko gaišimą. Turime aiškiai suprasti, kad tai nėra taip nekalta, kaip gali pasirodyti: laiko švaistymas ilgainiui gali tapti blogu įpročiu ir negatyviai veikti mūsų gyvenimą.

Todėl svarbu pastebėti laiko ėdikus ir pradėti valdyti savo laiką:

– Nustatykime, kokie veiksmai sugaišina daugiausiai laiko, naudinga užsirašyti – kiek. Kuomet pamatome – kiek – atsiranda motyvas ištaisyti situaciją.

– Nuolatos pasitikslinkime gyvenimo prioritetus – jie keičiasi. Kai žinome, kas mums svarbiausia, tuomet tam ir skiriame savo laiką.

– Atsilaisvinusį laiką reikia efektyviai panaudoti – mokykimės jį organizuoti ir planuoti. Jei būtina – kažko pilnai atsisakykime, o veiklai, kurią ribojame, nustatykime konkretų laiką – kada ja užsiimsime.

Ir.. nebūkime sau pernelyg griežti – juk mes ne robotai, kartais galime praleisti dieną ir su šlepetėmis prie kompiuterio :) . Svarbu, kad nuo to nenukentėtų nei mūsų artimieji, nei mūsų prioritetiniai gyvenimo darbai :) .

www.ruvi.lt

Categories
Laimė Saviugda

Kaip atsipalaiduoti? Psichologinis meditacijos pažinimas

Daugelis turbūt esate girdėję apie autogeninę treniruotę bei kitus emocinės būsenos keitimo būdus. Daugiausia šių būdų – pavadinkime juos meditacijomis – siūlo dvasiniai mokymai.

Kai rengiu meditacijos seminarus ar mokau keisti būseną atskirai apsilankančius klientus, visada įdomu tyrinėti meditaciją iš psichologijos atskaitos taško, ieškoti kiekvienam žmogui tinkamo meditavimo būdo.

Tam tikri meditacijos pratimai gali labai praversti psichoterapijos metu, tačiau meditacijos mokymas nėra psichoterapijos tikslas. Tad kur galima išmokti ir įgusti medituoti?

Lietuvoje tiesiog liejasi dvasinių praktikų pasiūla, dvasiniai judėjimai labai skirtingi ir įdomūs, visgi nėra tokios vietos, kurią galima rekomenduoti bet kuriam žmogui, mat mokoma ne vien tik technikos, bet ir dvasinio atstato, o kai kurios dvasinės bendrijos turi ir sektų požymių. Vienas klientas skundėsi: „Kol darome asanas, jaučiuosi praskaidrėjęs ir nusiraminęs, bet kai visi rimtu veidu pradeda kalbėti apie įvairius indiškus dievus, tarsi jie iš tikro egzistuotų, man norisi išeiti ir niekad ten nebegrįžti.“

Psichologijos mokslo atstovai teigia, kad daugelis meditacijos formų – tai savitaiga, relaksacija ir dėmesio koncentracija, taigi, įvairios psichologinės technikos. Žinoma, jei atmesime dvasinę ideologiją, iš kurios gimė meditacija, mes negalėsime perteikti visos jos gelmės. Vis tik pradedančiajam visų pirma svarbu susigaudyti, kaip apskritai galima keisti savo būseną. Todėl šiame straipsnyje pristatysiu įvairias meditacines technikas, suskirsčiusi jas pagal pagrindinius psichologinius komponentus. Be abejo, tai supaprastintas ir tik vienas iš galimų skirstymų.

Relaksacija – lengviausia meditavimo forma

Būtent apie šį atsipalaidavimo būdą daugelis žmonių dažniausiai sužino iš psichologų ir maišo jį su hipnoze. Skambant raminančiai muzikai psichologas ramiu balsu palaipsniui siūlo atpalaiduoti įvairias kūno dalis, pajausti jose sunkumą ir šilumą, įsivaizduoti raminančius vaizdinius – paplūdimį, mišką ar pievą. Kuo labiau atsipalaidavęs pats psichologas, tuo geriau – atsipalaidavimas užkrečiamas.

Galima imtis ir autogeninės treniruotės (kitaip tariant, pačiam atlikti relaksacijos pratimą), bet praktika rodo, kad ne visiems tai sekasi taip gerai, kaip psichologui pravedant relaksacijos užsiėmimą. Jei nesiekiama gilių įžvalgų ar ilgalaikio efekto, relaksacija akivaizdžiai padeda keisti emocinę būseną ir tai gali būti pirmas laiptelis, siekiant sudėtingesnių tikslų.

Savęs pažinimas naudojant vaizduotę

Taikant šio tipo psichologines technikas naudojami vaizdiniai. Pavyzdžiui, sakoma: „Pamėginkite įsisąmoninti vidinę erdvę, kuri yra tarsi ekranas, atsirandantis jūsų galvoje užmerkus akis. Stebėkite jo spalvas, tyrinėkite, kaip keičiasi vaizdiniai ir koks jūs esate giliai viduje, bet nieko nekurkite, tegul vaizdinys pasirodo pats. Jei vaizdinys netikėtas, tai aiškus ženklas, kad meditacija pavyko.“ Vidiniai vaizdai dažniausiai būna panašūs į pusiau permatomą skaidrę arba į mintį, bet yra ir tokių žmonių, kurie mato ištisus spalvotus filmus. Kad būtų lengviau, dažnai siūloma pradėti ne nuo tuščio ekrano, o nuo konkretaus vaizdinio: „Pabandykite įsivaizduoti, kad jūs esate gėlė, pamatykite tą gėlę. Apžiūrėkite atidžiai, koks jos žiedas, kokios šaknys, kokie lapai? Kur ta gėlė auga ir koks aplink oras? Ko ta gėlė šiuo metu norėtų?“ Šis pratimas gali būti ir puiki diagnostinė priemonė: tai tarsi sapnavimas atviromis akimis ir vaizdinio savybės gana aiškiai atspindi jūsų vidinę būseną ir aktualijas. Gerai, jei jums pasirodė graži ramunė, o gal gėlė nulūžusi, ar nuskinta?

Savitaiga grįsta meditacija

Naudojant šios rūšies meditacines technikas, vaizdiniai keičiami į teigiamą pusę. Pavyzdžiui, jei žmogus įsitempusią savo kūno vietą mato kaip surištą mazgą ar suspaustas reples, jis turi susikurti vaizdinį, kuriame mazgas atsiriša, o replės atsileidžia. Labai populiarus yra energijos pajutimo įsivaizdavimo ir jos tėkmės harmonizavimo būdas. Negvildensiu sudėtingo klausimo, kas yra psichinė energija, tik trumpai šį būdą pristatysiu. Meditacijos metu žmonės įsivaizduoja, kaip energija teka per energijos centrus, vadinamąsias čakras, energijos kanalus, ir vaizduote, kvėpavimu, garsu bando energijos tėkmę harmonizuoti, o tai pagerina fizinę bei emocinę būseną. Taip medituojant vaizduotėje stengiamasi sukurti teigiamus vaizdinius, pajusti ryšį su dievybėmis, meilės jausmą.

Štai kaip atliekama, pavyzdžiui, budistinė savitaiga grįsta meditacija: „Pradėkite meditaciją pajusdami rūpestį ir draugiškumą sau. Prisiminkite vieną savo savybę, kuri jums patinka, už kurią save gerbiant. O dabar atsiminkite kitą žmogų, kuris jumis rūpinosi, buvo geras, dosnus, priminė jūsų galimybes. Prisiminkite jo veidą, įsivaizduokite, kad jis sėdi prieš jus, ištarkite mintyse jo vardą, palinkėkite jam laimės. Dabar prisiminkite tolimesnius žmones ir pabandykite jiems irgi to palinkėti.“

Savitaiga grįstos meditacijos turi svarbų trūkumą – jų efektas gali būti trumpalaikis, ypač jei neįsisąmoninus neigiamų emocijų per jėgą „prilipdomos“ teigiamos emocijos. Tačiau įvaldęs šio tipo meditaciją žmogus gali nusiteikti, pavyzdžiui, sėkmingai pradėti pokalbį su kitu žmogumi, o susiklosčius gerai situacijai galbūt įvyks ir didesnių teigiamų pokyčių.

Kaip veikia koncentracijos meditacijos?

Kažin ar galima pasiekti nušvitimą atliekant savitaigos meditacijas, mat šiuo atveju trūksta labai svarbaus dalyko – visiško emocijų išgyvenimo. Koncentracijos meditacijas atlikti kur kas sunkiau, bet jų poveikis daug didesnis. Dažnai sacangų – susitikimų su dvasiniais mokytojais – metu aiškinama, kaip tai reikia daryti. Daugelis žmonių nė nesusimąsto, kad jų galvoje yra visiška betvarkė – jie nuolat galvoja apie rūpesčius, sprendžia problemas, kitaip tariant, nebūna čia ir dabar.

Koncentracijos meditacijose iš pradžių bandoma sukoncentruoti savo dėmesį į vaizdą, garsą ar judesį, tačiau šių meditacijų esmė – leisti būti tam, kas yra. Nereikia stengtis net gerai medituoti. Pasirodo, pažiūrėti, kas vyksta, kai nėra jokių reikalavimų, yra labai sudėtinga, mes net patys nepastebime, kaip nuolat kažką vertiname, renkamės, bandome išvengti nemalonių jausmų. Pavyzdžiui, viena mano pacientė jautė nuolatinius nugaros skausmus, bet meditacijos metu niekad negalėdavo tiesiog to skausmo priimti, jį pajutusi ji iš karto imdavo pykti ir bandydavo jo atsikratyti, o skausmas nuo to tik stiprėdavo.

Daugybė žmonių galvoja, kad per meditaciją būtina stengtis nemąstyti, tačiau su mintimis nereikia kovoti – užtenka tik sąmoningai stebėti, kokios mintys ateina, tarsi po to reikėtų atlikti kilusių minčių ataskaitą. Taigi, turi atsirasti stebėtojas – tam tikras sąmoningumo taškas. Tas tylus stebėtojas ir yra giliausias mūsų „aš“. Čia ir yra meditacijos paradoksas: sakoma, kad norint suvokti, kas yra „aš“, reikia daugelio metų, bet tą galima padaryti tuoj pat.

Koncentracijos meditacijų įvairovė

Pradėti nuo kvėpavimo stebėjimo gali toli gražu ne kiekvienas – dėmesys bemat nukrypsta kitur. Kur kas lengviau pradėti nuo meditacijos, kai stebimas objektas, kuris yra nenuobodus. Daugeliui žmonių lengviausios yra dinaminės meditacijos, kurių metu koncentruojamasi į paprastus judesius ir mintys pamažu nurimsta. Tuo pasižymi ir dzenbudistų nusilenkimai, ir sufijų sukiniai, ir šamaniškas jėgos ėjimas ir labai lėti judesiai cigune. Žmogus, kuris jau moka koncentruoti dėmesį, gali tai daryti tiesiog išėjęs pasivaikščioti ar sportuodamas, svarbu, kad tuo metu jo neatitrauktų vaizdai ar garsai.

Labai dažnai meditacijos praktikoje dėmesys sutelkiamas į garsą, tarkime, į gongo skambesį, giedamą mantrą, arba į vaizdą, pavyzdžiui, žvakės liepsną. Daugelis žmonių patiria meditacinę būseną tiesiog kasdieniškose situacijose: žiūrėdami pro traukinio langą, atėję į simfoninės muzikos koncertą.

Kai suvokimas lydi garsą ar kintantį vaizdą, stebėti savo pojūčius, jausmus ir mintis yra daug lengviau. Tradicinėse budistinėse meditacijose, tokiose kaip anapana ir vipassana, kurios plačiai praktikuojamos Lietuvoje, reikia sutelkti dėmesį į kvėpavimą ir įsisąmoninti visus įmanomus pojūčius peržiūrint savo kūną nedideliais lopinėliais. Tokių meditacijų metu, pavyzdžiui, sakoma: „Pabandykite pajausti savo kairę ausį: ar ji šilta, ar šalta, ar drėgna, ar sausa, ar įtempta, ar atpalaiduota ir t. t. Nieko nekeiskite, tik stebėkite.“

Psichologinės meditacinės technikos

Be jokios abejonės, stebėjimo meditacijų gydomąją galią išnaudoja ir psichologai. Ją labai lengva patirti atliekant „automatinio rašymo“ pratimą: „Penkiolika minučių rašykite į popieriaus lapą viską, kas ateis į galvą. Nesistenkite rašyti dienoraščio ar įdomiai, tiesiog užrašykite visas šiuo metu kylančias mintis, kad ir kokios jos būtų. Jei mintis neateina, sustoti negalima, reikia rašyti „neateina jokia mintis, visai jokia ir t. t.“

Egzistencinės krypties psichoterapeutas britas J. Gendlinas sukūrė „fokusavimo“ techniką, kuri iš tiesų yra koncentravimosi meditacijos atmaina: „Skenuokite kūną ir ieškokite stipriau jaučiamų vietų. Dažniausiai ten būna susikaupusios emocijos. Kai rasite tokią vietą, bandykite nusakyti, kokio dydžio tas pojūtis? Ar jis šviesus, ar tamsus? Jei jis turėtų spalvą, kokia ji būtų? Kokia jo emocija: neutrali, pikta, liūdna?

O dabar įsivaizduokite, kad ta vieta turi protą ir su ja galima bendrauti. Paklauskite, kodėl šis pojūtis atsirado? Stenkitės išbūti su tuo pojūčiu, kad ir koks jis būtų. Jei jis nieko jums nesako, nereikia nieko daryti – pradėjus į jį tiesiog žiūrėti, jis ima keistis.“

Paprastai ši meditacija iš pradžių atliekama kartu su psichologu. Jis gali užduoti vieną kitą klausimą, bet nieko nekomentuoja, tik pakartoja tai, ką pasakė klientas. Kito žmogaus buvimas labai palengvina meditavimo procesą, todėl, mano giliu įsitikinimu, pradedančiam medituotojui verta pirmiausia išbandyti tokį meditavimą dviese.

Meditacijų įvairovė neaprėpiama. Egzistuoja meditacija, susijusi su pakitusia sąmonės būsena, „tantrinė meditacija“, kai medituojama seksualinių santykių metu, „valdomas sapnavimas“ ir daug kitų, bet jos yra gana sudėtingos, o šio straipsnio tikslas – apžvelgti meditavimo pradžiamokslį.

Meditavimo sunkumai

Nors meditacija yra veiksminga priemonė, padedanti išlaikyti ar atstatyti psichinę pusiausvyrą, visgi reguliariai medituojančių žmonių man teko sutikti labai mažai. Kodėl? Dalis bandančių medituoti atsisako šios praktikos dėl nepatogios sėdėjimo pozos, kuri, tiesa, toli gražu nėra pagrindinis dalykas: medituojant svarbiausia atsisėsti tiesia nugara ir kaip galima labiau atsipalaiduoti, kad nereikėtų daug judėti, net jei sėdi ant kėdės. Kitus nuvilia jiems netinkantis meditacijos būdas. Pavyzdžiui, jums gali nepavykti sukoncentruoti dėmesio į vaizdą, o į garsą arba į judesį gali puikiai pavykti. Treti bando pradėti medituoti apimti streso, tačiau tokiu atveju medituoti pavyksta tik pažengusiems. Patyrus didelį stresą kur kas geriau bandyti nukreipti dėmesį į kitą intensyvią veiklą, išsikrauti fiziškai, išsiverkti ar kam nors „išlieti dūšią“, o meditavimo mokymuisi jau reikalinga bent šiokia tokia pusiausvyra. Kai kurie žmonės išsigąsta, kad kartais po meditacijos būsena pablogėja, bet dažniausiai tai yra kaip tik geras ženklas, rodantis, jog žmogui pavyko prieiti prie tikrųjų jausmų, tik tie jausmai nėra tokie, kokių jis norėtų.

Didžiausia kliūtis yra ta, kad mokytis medituoti reikia reguliariai, taip, kaip mokantis groti kokiu nors instrumentu. Daugelis mokinių klausia mokytojų: „Ką daryti, jei nepavyksta sutelkti dėmesio?“ Ir išgirsta vis tą patį atsakymą: „Bandyk jį sutelkti vėl.“ Taigi, jokio stebuklingo būdo nėra.

Mokantis meditacijos labai svarbus yra mokytojas. Ir ne vien dėl to, kad tik retas žmogus gali prisiversti praktikuoti. Netinkamai parinkta ar atliekama meditacija gali ir pakenkti. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad į mazochizmą linkę žmonės medituodami ne stebi save, o turi galimybę dar kartą save nubausti ir pasikankinti. Kartą viena moteris, grįžusi iš vipasanos stovyklos, man ir sako: „Žinai, viduje tokia keista ramybė, kad nieko nebejaučiu savo sūnui ir vyrui. Matau juos tarsi televizoriaus ekrane.“ Taigi, stebėjimo meditacija žmonėms, kurie ir taip yra linkę į per didelį atsiribojimą bei savistabą, taip pat gali pakenkti.

Tarsi grįžimas namo…

Niekas nesiginčija, kad fiziniai pratimai stiprina kūną. Meditacija – tai sielos pratimai,

kurie gali ją labai sustiprinti. Fakyrų ir jogų pasiekimai mums rodo, kokia reali medituojančio žmogaus jėga. Meditacijos naudą patvirtina ir kompiuterinė smegenų tomografija: pasirodo, jos metu funkcionuoja kur kas daugiau smegenų sričių ir galima pasveikti net nuo, rodos, neišgydomų ligų. Žmonės, kurie gali ilgai būti apimti meditacinės būsenos, yra daug kūrybiškesni ir jiems labiau sekasi. Bet tai tik šalutinis rezultatas. Meditavimo minutės, nesvarbu, ar specialiai medituojant, ar savaime, dažniausiai yra laimingiausios gyvenimo minutės, tarsi grįžimas namo, kai nurimsta begalinis apmąstymų srautas, galima pamatyti svarbiausius dalykus ir bent sekundę iš tikrųjų pabūti dabartyje. Atsipalaidavimas yra toks malonus! Daugelis žmonių jį bando pasiekti vartodami alkoholį, narkotikus ir kitas kenksmingas priemones. Tai kodėl gi nepabandžius išmokti medituoti?

Šaltinis: žurnalas „Aš ir psichologija“. Norėdami pamatyti video interviu apie meditaciją užsukite į www.asmenybėsakademija.lt

Genovaitė Petronienė

Categories
Saviugda

Kaip nustoti atidėlioti

Dažnai girdime žmonės sakant numesiu 10 kilogramų. Pradedu jau rytoj! Arba pradėsiu kasdien skaityti po valandą, pradedu nuo kitos savaitės. Arba kitą mėnesį jau tikrai tikrai pradėsiu kas rytą mankštintis. Problema ta, kad tai tik būdas pateisinti savo tingumą. Tai būdas apgauti save: mes pasakom, kad darysim, pasakom net kada darysim. Tokiu būdu mūsų sąžinė tarsi lieka švari. Juk mes atseit kažką darom. Problema ta, kad taip galima atidėlioti nors ir visą gyvenimą. Atidėliojimas yra liga Atidėliojimas yra viena iš klaidų, kurias galima padaryti siekiant bet kokios sėkmės. Atidėliojimas yra tiesiog bėgimas nuo visaverčio gyvenimo, kurį galima gyventi šią akimirką. Tačiau labai mažai žmonių sugeba visiškai neatidėlioti darbų – dauguma serga šita liga. Kodėl tai liga? Jei žmogus nuolat atidėlioja, jis tiesiog sau meluoja. Bėga nuo savo norų, nuo savo ateities. Klampina save praeityje, bando išlaikyti nepakitusį statusą. Galbūt bijo nesėkmės. Labai panašu į psichologinio invalidumo simptomus. Kad ir kas tai būtų, ar tikrai to norit savo gyvenime? Gerai pagalvokit – juk jūs patys galit pasirinkti. Nėra nukeltų darbų Kas yra nukeltas darbas? Toks darbas, kurį žmogus žada padaryti rytoj vietoj to, kad padarytų šiandien? Rytojaus darbai neegzistuoja, nes rytojaus dar nėra. Kas tuomet yra atidėliojimas? Niekas. Juk tikrovėje paprasčiausiai egzistuoja nepadarytas arba padarytas darbas. Taigi, darbas yra padarytas arba ne. Juoda ir balta. Čia nėra vietos pilkai spalvai. Kaip nustoti atidėlioti

  1. Paskaitykite dar kartą pastraipą „Atidėliojimas yra liga”. Ar tikrai norite ja sirgti? Užstrigti vienoje vietoje? Nieko nepasiekti? Visada gailėti savęs ir sakyti „rytoj jau tikrai pradėsiu daryti X”.
  2. Vietoj „rytoj” paskirkite konkretų laiką, pavyzdžiui, trečiadienį 22:00. Įpareigokite save, pasiryžkite tam. Paskirkite atpildą už tai. Imkite ir padarykite tai paskirtu laiku.
  3. Ar prisimenate tą malonų jausmą, kai kažką padarote? Projektas ar tiesiog kažkokia užduotis yra didelė, sudėtinga. Trūksta informacijos norint suprasti, kiek iš tiesų reikės įdėti darbo. Kaip visada, norime ją padaryti labai gerai, todėl vis atidėliojam ir atidėliojam. Pradedam jausti tą nemalonų jausmą – mus graužia sąžinė, kad nieko nedarom. Galų gale imam ir padarom, kad ir nedidelę darbo dalį. Tuomet mus apima malonumas, kad darbas juda į priekį. Be to, net nebuvo sunku tai padaryti, kaip atrodė iš pradžių. Pasirodo, kad tai gerokai paprasčiau ir smagiau, nei manėme. Prisiminkite šį malonų jausmą.
  4. Galbūt atidėliojate ne viską, o tik tam tikrus dalykus? Tuomet gerai pagalvokite. Gali būti, kad jūs visai nenorite to daryti. O kam daryti, ko nenorite? Turbūt tai kažkoks dalykas, kurį laikote naudingu, tačiau tokiu, kuris nuobodus, varginantis ir reikalaujantis jūsų laiko. Galbūt tai kažko kito jums primestas darbas? Tokiu atveju surašykite privalumus, kuriuos suteiktų darbo padarymas. Jei privalumai nesumažina jūsų noro atidėlioti iki minimumo, tuomet tiesiog išbraukit šį darbą iš savo sąrašo.
  5. Sunku padaryti viską iškart, tad paskirkite 30 minučių darbo darymui. Vos tik praeis šis laikas, galite tučtuojau liautis. Tokiu būdu išvengiama atidėliojimo dėl užduoties didumo ir sudėtingumo. Kartu pastebima, kad nebuvo taip sunku, kaip manyta. Be to, gautas malonumas, kad darbas pajudėjo į priekį, motyvuoja ir toliau jo imtis.
  6. Supraskite, kad esate per daug ypatingi, kad nuolat gyventumėte susirūpinę dėl to, ką turite padaryti. Kai kita kartą pasijusite nepatogiai dėl atidėliojimo keliamo nerimo, prisiminkite, kad save mylintys žmonės savęs taip neskaudina.
  7. Kur kas svarbiau yra ką nors padaryti nei stengtis tai padaryti tobulai taip ir negaunant apčiuopiamo rezultato. Tad imkite ir darykite.
  8. Jei ketinate pradėti skaityti, pradėkite dabar. Jei ketinate pradėti papildomai šviestis savo profesinėje srityje – pradėkite dabar. Vienintelis laikas, kurį turim, yra dabar. Vakar diena yra praeitis, o rytojus dar neatėjo.

Išvados Nemeluok sau ir neapgaudinėk savo sąžinės, kad kada nors kažką padarysi. Imk ir padaryk. Pradėk šiandien, pradėk dabar. Kuo anksčiau pradėsi valdyti savo gyvenimą, tuo anksčiau jis duos norimus rezultatus. Niekada neatidėk rytdienai to, ką gali padaryti šiandien.

Povilas Panavas

povilas.panavas.lt/blogas/

Categories
Saviugda

Kasdien prisiminkite savo dieną – 30 dienų bandymas

Viskas labai paprasta: kasdien atsigulus į lovą, mintims perbėgu visus dienos įvykius.

Jau pamiršau, kur apie tai perskaičiau, bet iškart kilo noras išbandyti. Gal dėl to, kad nuolat pamirštu, ką veikiau vakar ar praeitą savaitgalį, tačiau puikiai atsimenu visus banko kortelės slaptažodžius.

Šį metodą taikau jau penktą savaitę. Be pertraukų 11 dienų. Vis pamiršdavau, kad turiu prisiminti, kol galų gale ant nešiojamojo kompiuterio nugaros ir prie lovos esančios sienos priklijavau lapelius su žodžiu „Prisimink”.

Praktinė nauda

  • Kur kas geriau prisimenu, ką veikiau, praeitą savaitgalį, ką dirbau, kur buvau.
  • Geriau įsijaučiu į dabarties momentą. Ką matau, ką girdžiu, koks tai jausmas, kas yra ir vyksta aplink mane.
  • Lengviau užmiegu. Nežinau kodėl, tačiau mėginant galvoti apie savo dieną, užmiegu kur kas greičiau.
  • Padeda prisiminti, ką turiu padaryti. Pvz., perbėginėdamas savo dieną, prisimenu/pastebiu, kad turiu padaryti vieną ar kitą svarbų darbą būtent rytoj. Čiumpu rašiklį ir įrašau į kalendorių.

Teorinė nauda

  • Geriau įsimenami visi dalykai. Negaliu šito patvirtinti, tyrimų neatlikau. Tačiau, jei kilnojant svarmenis auga raumenys, tai treniruojant atmintį, ji turi gerėti.
  • Galima tą pačią dieną prisiminti antrą kartą, išgyvenant ją tokią, kokios norite. Pvz., jei padarėte klaidą ar žinote, kaip geriau pasielgti kažkurioje situacijoje, tuomet tai ir darote savo dienos versijoje.

Baigiamasis žodis

Ketinu tai daryti ir toliau, nors dar toli 30 dienų ribą be „suklupimo“. Malonus procesas, apčiuopiama nauda, padeda užmigti. Siūlau ir jums išmėginti!

Povilas Panavas

povilas.panavas.lt/blogas/

Categories
Saviugda

Asmenybės tobulėjimas (I)

Išminčiai teigia: kiekviena nauja mūsų gyvenimo diena prilygsta tarsi gimimui. Kasdien turime galimybę vėl pasirinkti, pradėti naują gyvenimą ar laikytis įsikibus senojo. Kiekviena diena – tai vertinga dovana mums, tai akimirka, kurioje galime viską pakeisti. Tad ugdykite savyje žmogiškąsias savybes, kurios yra būtinos teigiamiems pokyčiams kurti. Atskleiskite visą savo vidinį potencialą ir tapkite pilnaverčiais, laimingais ir sėkmingais visuomenės nariais.

Skaitydamas paskaitas asmenybės tobulėjimo tema, pastebėjau, kad žmonės taip priprato prie technikos amžiaus, jog savo vidinį tobulėjimą įsivaizduoja kaip mobiliojo telefono programinės įrangos atnaujinimo procesą. „Atėjau į kursus, paklausiau ir to pakaks, aš jau kitoks, aš patobulėjęs…“ Deja taip nėra. Norint pasiekti akivaizdžių rezultatų tenka įdėti akivaizdžių pastangų. Mokytojas Jums perduoda žinias bei praktines užduotis, ir po to jis išeina, o Jūs liekate su žinojimu. Nuo šios akimirkos tik nuo Jūsų pačių pasirinkimo priklauso ar tas žinias taikysite sau ar nieko nedarysite.

Vieną rytą pasimankštinę netapsite sveiki, niekada per diena neišmoksite mąstyti pozityviai, suvalgę šviežių daržovių, negalėsite jaustis, kad maitinatės sveikai. Jums reikės tai kartoti kiekvieną mielą dieną, kiekvieną naujo gyvenimo akimirką. Tik tokiu būdu ugdysite teigiamąsias savo asmenybės savybes, o ilgainiui pajausite, kaip reikšmingai keičiasi Jūsų pasaulis.

Ar mums tai patinka, ar ne, bet visa, kas vyksta dabar, yra daugybės pasirinkimų, vykusių praeityje, padarinys. Nesitikėkite gyvenime teigiamų rezultatų, jei nieko dėl to nedarote. Ne veltui sakoma, darbas žmogų puošia. Asmenybes tobulėjimas – tai viso gyvenimo darbas. Nesustokite ir nenuleiskite rankų. Suvokite, pirmadienis ar sekmadienis yra lygiai tokios pat dienos, nedarykite klaidos leisdami sau kelias dienas netobulėti. Didžiausias pavojus tykos tada, kai susitaikysite su nuomone, jog truputis blogio jums nepakenks.

Pažvelgę atidžiau pastebėsite ir tai, kad asmeninis tobulėjimas yra labai susijęs su sėkme. Todėl privalote nuolatos augti ir tobulėti – tai bus Jūsų sėkmės kelio pagrindas. Vien tik Jūsų maži ir dideli sprendimai lems kokia bus Jūsų ateitis.

Sudrausminkite ir disciplinuokite save. Iš pradžių tai gali pareikalauti daug pastangų, tačiau ilgainiui taps lengva užduotimi. Didžiausias augimas prasidės nuo Jūsų tikslų. Tikslais turėtų būti ne puikus namas ar brangus automobilis, ne prabanga ar patogumai, ne pinigai. Svarbiausia Jūsų asmenybė, kuri vystosi tam tikro proceso dėka. Todėl paklauskite savęs dabar, „kokia asmenybe nuo šios akimirkos aš noriu būti?“ Giliai įkvėpkite ir keletai minučių pasinerkite į svajones.

(Bus daugiau)

Paulius Naujokas

GyvenimoGuru.lt

Categories
Saviugda

Susigrąžinkite savigarbą (II dalis)

Praeitoje dalyje aprašėme, kaip susidaro užburtas ratas, į kurį patenka visi daug savivertės neturintys žmonės. Taip pat nurodėme, jog viskas ką mums reikia daryti, jog nepakliūtumėm į šį ratą – atskirti faktus nuo interpretacijų.

Šioje dalyje aptarsime kaip dar mums gali pakenkti savivertės trūkumas. Aptariamas aukos vaidmuo, nereikalingas tobulybės siekis bei aplinkiniai, kurie mums neretai pakenkia, nors galutinį tašką padedame patys. Ir, žinoma, sprendimas kaip išvengti savivertės stygiaus.

Aukos vaidmuo

Pagvildenkime pirmąjį atvejį. Čipui patinka, kai galiausiai nusileidžiate ir pasijuntate auka: tokią paveikti kur kas lengviau. Aukos nepritampa. Jos nemėgstamos žmonių, nes nekaip atrodo. Aukos tūno savo komforto zonoje ir nesiekia jokių didžių (ir pavojingų) laimėjimų. Jos gyvena susitaikymu pažymėtame pasaulyje. Pasaulyje, kuris kratosi jų kaip netinkamų žaidimams.

Čipas klaidina priversdamas patikėti, kad saugiau yra slėptis, tad reikia liautis bandžius ir pasiduoti, užuot siekus žvaigždžių ar ieškojus aukso. Jis įtikimai čiulba, jog geriau sėdėti tykiai, vengti rizikos ir užkirsti kelią nesėkmėms nieko neveikiant.

Jis greitas nurodyti priežastis, kodėl turite prastai apie save manyti. Tikslas – priversti jus juo patikėti ir pamiršti, kad esate vertas išbandyti naują verslą, surasti sėkmę ar laisvę. Nemėgindami išvengsite nesėkmių, tad Čipas bus apsaugojęs jus nuo tokios nemalonios tikimybės.

Jis puikiai žino, kad jo klausydami sugadinsite santykius ir atitolinsite sėkmę. Ir vieną, ir kitą jis laiko nevertais rizikos. Kaip globėjiškas šeimininkas, jis mieliau jus matytų sėdintį namie, palindusį po lova, o ne žygiuojantį į medžioklę.

Jam patogiau, kai pykstate ant savęs dėl pralaimėjimų ir nerizikuojate sulaukti blogiausios lemties, pervertinę savo galimybes. Čipas, be kita ko, yra kaltės ugdymo meistras.  Primindamas visus tuos kartus, kai susimovėte, buvote savanaudis, įskaudinote kitus ir tėškėtės veidu į purvą, drąsina jus užsiimti saviplaka.

Čipas gali kartoti, kad tykus gyvenimas ne toks jau ir blogas, be streso, kuris lydi siekiančiuosius pergalių. Galbūt net racionaliai pasiaiškinsite, kad neišsišokdamas ir nebandydamas savo galimybių ribos išvengiate nemalonių netikėtumų.

Tačiau tai pasmerktųjų egzistencija: be aistros ir įtakos, kurias patirtumėte žaisdami aukštesniu lygiu. Susigrąžinę prarastą savigarbą, atgausite ir buvusią didybę, rasite daugiau naujų galimybių laimei ir pilnatvei pasiekti.

Tobulybės siekis

Čipas gali griebtis ir kitos taktikos: griauti jūsų gyvenimą įtikinėdamas, jog savo nerangumą įveiksite, jei tik labiau pasistengsite ir sieksite tobulybės. Jis gali įtikinti, kad nevisavertiškumą galima valdytiarba paslėpti užsikabarojus į tobulybės sieną atremtomis kopėčiomis, kurių vienas galas pasislėpęs debesyse.

Pasiekę tai, ką manote esant kopėčių viršų, aptiksite, jog vis dar nesate tobulas, nepasiekėte tiek, kad būtumėte šio to vertas, ir turite lipti toliau, kol pasieksite tobulumo viršūnę.

Žinoma, pakopos niekada nesibaigia. Tobulybė lieka nuviliamai toli ir apgaubta migla, tad ir  toliau save plakate, nes gyvenimą paskyrėte nepasiekiamam pasiekti.

Kuo pikčiau Čipas plūsta jus, kad nesate kaip reikiant geras, tuo ryžtingiau stengiatės įrodyti savo vertę, tai yra tapti tobulas. Mažai tikėtina, kad save ėsdami parodysite geriausius rezultatus. Šiame scenarijuje ramybė nenumatyta.

Antruoju atveju Čipas į šipulius sudaužo jūsų trapią savigarbą ir įtikiną, kad niekuomet nebūsite kaip reikiant geras, supindamas tikrus įvykius su jų interpretacijomis. Savigarbą atkursite išmokę atpažinti, kada Čipas tauškia nesąmones, ir suvokę, kad jo klaidinantys patarimai tirpdo jūsų meistriškumą, laimę ar didybę.

Kaltės jausmą visada pasirenkame. Užuot maišę save su žemėmis dėl nesėkmių, įgykite pranašumo neatsisakydami savo vizijų, vertybių, ryžto ir gyvenimo tikslo.

Kartais pakenkia aplinkiniai

Čipo kuždamas žlugdančias frazes neretai pirmąkart išgirstame ne iš jo. Naikinančius žodžius, klaidingas pasakymų ar veiksmų interpretacijas, kurios iškankina mūsų savigarbą, ne visada užprogramuojame patys.

Neretai mums iš tiesų kažkas kitas lepteli, jog esame negana geri, nemylimi, neverti gyvenimo dovanų. Tačiau mes patys priimame ir sugeriame kito asmens apgaules. Galbūt tėvas, senelis ar kitas žmogus mestelėjo, kad kažkurioje srityje esate netobulas, o jūs tuo patikėjote.

Pasigavęs šiuos žodžius, Čipas mėgsta nuolat priminti, kad esate menkysta. Tačiau ir klaidingų interpretacijų pažadintas destruktyvias mintis, ir nemielus kitų žodžius galima įvertinti kaip neteisingus ir nesuteikiančius laimės. Turite neįtikėtiną galią kaskart nutildyti kritikuojantį, vos tik jis ar ji pradės tarti įžeidžiančius žodžius.

Čipas nepaliks jūsų visą gyvenimą. Jo tikslas – kurstyti jūsų nepasitenkinimą savimi ir gyvenimu. Jam pavykus sukelti sielvartą, vaidus, jūsų savivertė silpsta, o Čipas tvirtėja. Atkreipkite dėmesį, kad jis itin garsiai reiškiasi kilus stresui ir sielvartui. Pasinaudojęs šiomis progomos, jis primena jums, kad nesate tobulas.

Sprendimas

Svarbiausia, atpažinkite šias klaidinančias šnekas, kurios neva turėtų jus apsaugoti arba skatinti tapti geresnį, ir įsikiškite emocinius kištukus, kad negirdėtumėte jo destruktyvių žodžių. Atskirkite jo balsą, kai Čipas nusprendžia pareikšti savo nuomonę, ir žinokite, kad jos paisyti nereikia.

Neatsargūs, neįtikimi jo patarimai bloškia jus atgal, griauna santykius ir stiprina sielvartą. Pats veiksmingiausias būdas yra laikinai užtildyti Čipą, griežtai liepus užsičiaupti ir eiti velniop!

Būkite toks pat negailestingas tildydamas šiuos ciniškus plepalus, kaip ir jis juos skleisdamas. Gebėjimas atskirti dominuojantį, bet žlugdantį Čipo balsą nuo švelnesnio, išmintingo intuicijos patarimo padės jums susigrąžinti ir sutvirtinti savo vertės pajautimą.

Joe Rubino

Šis tekstas yra paremtas naujausia Joe Vitale knyga „Gyvenimo pamokos„, kurią išleido leidykla „Alma Littera“ ir kurioje galite rasti daugiau patarimų gyvenimiškais klausimais.

Susigrąžinkite savigarbą (I dalis)

Categories
Saviugda

Susigrąžinkite savigarbą (I dalis)

Mes, žmonės, esame didingi iš prigimties. Gebame įveikti kliūtis, pasiekti reikšmingų laimėjimų, gerbiame svarbiausias vertybes, patiriame laimę ir dalijamės savo ypatingomis, nepakartojamomis dovanomis su kitais. Trumpai tariant, galime atsakingai kurti visavertį gyvenimą.

Deja, užgriuvus gyvenimo negandoms, visa tai pamirštame. Eidami per gyvenimą susiduriame su nesuskaičiuojama galybe situacijų, galinčių sustiprinti mūsų savivertę arba ją sunaikinti. Vertės pajautimas pradeda nykti ir pastebėjus, jog nepritampame.

Manome, kad esame kitokie ir kaui kuriais atžvilgiais netobuli. Nusprendžiame, kad mums čia ne vieta. Nuo šios akimirkos mūsų gyvenimas prisitaiko prie lūkesčių. O šie netiesiogiai susiję su tuo, kokį save matome. Arba esame verti visų gėrybių, kurias gali suteikti gyvenimas, arba nusipelnėme skausmo ir kančios, nes stokojame savo vertės pajautimo.

Užburtas ratas

Teisdami save pernelyg griežtai, smarkiai sumažiname gebėjimą džiaugtis meile, sulaukti sėkmės ir pertekliaus, kuriuos gyvenimas siūlo vertingiausiems.

Kai mūsų veiksmai remiasi įsitikinimu, jog dėl kažkokių priežasčių nenusipelnėme turiningų santykių, materialinės gerovės ir laimės, išjudiname savo didžiausias baimes: kadangi savigarba ir toliau klastingai nyksta, pajuntame nebegalintys našiai kurti gyvenimo ir sulaukti sėkmės.

Tarsi angis įslenka mūsų sielą žudantis susitaikymas. Nepagarba sau pašėlusiu greičiu įsuka užburtą ratą, atitinkantį neigiamus lūkesčius ir sustiprinantį nusivylimą savimi. Savigarbai ir toliau mąžtant, mažiau tikėtina, kad imsimės veiksmų, kurie ją sustiprintų.

Abejonių savimi grandinę pertrauksite sukūrę jėgų suteikiančius paaiškinimus apie kitų kalbas ar veiksmus, užuot pasidavę žudančiam ir nevisavertiškumo kompleksą žadinančiam negatyvumui. Įguskite skirti faktus nuo jų interpretacijos.

Faktai ir interpretacijos

Dažnai pasakytus žodžius ar veiksmus supainiojame su potekste, savo pačių priskirta šiems žodžiams ar veiksmams. Žmonės, kamuojami nevisavertiškumo jausmo, dažniau visus gyvenimo įvykius tapo tamsiais atspalviais. Situacijoms suteikta svarba nudažoma neigiamais asmeniniais potyriais, nors iš tiesų piktų ketinimų gal net nebūta.

Tokios žemiau juostos kertančios interpretacijos akimirksniu pažadina pyktį, liūdesį ar baimę. Šios emocijos netrukus tampa gerai pažįstamos ir teikia apgaulingą saugumo jausmą.

Nors nemėgstame jaustis pikti, liūdni ar išsigandę, sukuriame paaiškinimus įvykiams, neva išprovokavusiems šias emocijas. Faktus neigiame interpretacijomis. Emocijoms stiprėjant, situacijas neadekvačiai vertiname vis tvirčiau. Kuo dažniau taip elgiamės, tuo sparčiau nyksta savigarba.

Gera žinia yra ta, kad visi gali išmokti priskirti teigiamą ar neutralią reikšmę žodžiams ar veiksmams, pakeisdami tipiškas neigiamas potekstes.

Pirmiausia reikia atskirti faktus nuo jų interpretacijų. Tai ypač pravartu išgyvenant stresą ar sielojantis, kai apima pyktis, liūdesys ar baimė. Šios emocijos tarsi raudona vėliava įspėja, kad faktus painiojame su interpretacijomis, vis tvirčiau kalame save prie kryžiaus ir naikiname savivertę.

Žlugdantis vidinis balsas

Patyrinėkime šį žlugdantį vidinį balsą smulkiau. Įsivaizduokite jį kaip ant jūsų pečių pakibusį cinišką personažą, kurį pavadinsime Čipu. Labai svarbu atskirti menkinantį Čipo balsą ir jus kaip visumą. Čipas gali būti vyriškos ar moteriškos giminės, įsikūnijęs į abejojančius tėvus ar ankstesnius naikintojus.

Svarbu atskirti pesimistinį Čipo patarimą nuo intuicijos ar pasąmonės kuždamos išminties. Pirmasis yra skeptiškas ir pagrįstas baime, antroji – spinduliuoja vidine įžvalga. Jūsų intuicija niekada neklysta. Tai visažinė vidinė šviesa, vedanti jus per audringos gyvenimo jūras.

O štai Čipas, priešingai, gali būti kryptingas, tačiau nenoriai ginti jūsų pranašumus ir nepadedantis jums gerai jaustis. Jo darbas – priversti jus jaustis nesvarbų, apsaugoti nuo rizikos, amžinai įkalinti rutinoje ir išugdyti nevisavertiškumo kompleksą. Jis stengiasi iš visų jėgų, šnabždėdamas jums į ausį nesmagiai pasijusti priverčiančias nesąmones.

Baigtis paprastai yra dvejopa. Pirmuoju atveju numojate ranka į visus poreikius ir svajones, vengiate nepažįstamų situacijų ir iš didingo žmogaus tampate mažu žmogeliuku. Antruoju atveju mėginate įrodyti Čipui, kad jus menkindamas jis klysta. Galbūt skirtingais gyvenimo atvejais esate išgyvenę ir vieną, ir kitą scenarijų.

Kitoje dalyje aptarsime, kaip dar gali mums pakenkti savivertės trūkumas, arba tiesiog Čipas.

Joe Rubino

Susigrąžinkite savigarbą (II dalis)

Categories
Saviugda

Pagrindinės baimės formos (IV dalis)

Praeitoje dalyje aprašėme keturis pagrindinius žmogaus reikalavimus: išskirtinumą, įsiliejimą į daugumą, pastovumą ir pokyčius. Supratome, kad žmogui reikia visų keturių, nors pasiekti juos labai sunku.

Šioje dalyje apibendrinsime keturias pagrindines baimės formas ir pateiksime keturis asmenybių tipus pagal šias baimes. Taip pat išsiaiškinsime, kodėl vaikystėje patirtos traumos sukelia tiek daug baimės.

Keturios pagrindinės baimės formos

Taigi, susipažinome su keturiomis pagrindinėmis baimės formomis, kurias norėčiau dar kartą čia išvardyti:

1. Tapsmo savimi baimė, patiriama kaip nesaugumas ir izoliacija.

2. Baimė atsiduoti, patiriama kaip Aš praradimas ir priklausomybė.

3. Būtinybės baimė, patiriama kaip galutinybė ir nelaisvė.

4. Permainų baimė, patiriama kaip praeinamumas ir netikrumas.

Visos galimos baimės galų gale tėra šių keturių pagrindinių baimių variantai ir yra susijusios su keturiais pagrindiniais impulsais, kurie taip pat priklauso mūsų egzistencijai. Šie impulsai iškyla kaip save papildančios ir viena kitai prieštaraujančios poros: kaip savęs įtvirtinimo ir išsiskyrimo iš kitų siekis bei priešingas siekis atsiduoti ir priklausyti. Kita vertus kaip trukmės ir tikrumo siekis bei priešingas pokyčių ir rizikos siekimas. Kiekvienas siekis baiminasi priešingo siekio.

Ir vis dėlto – dar kartą pasinaudojant analogija su kosmosu – atrodo, kad gyvybinga tvarka įmanoma tik tada, jeigu mes bandome rūpintis šių antinomiškų impulsų pusiausvyra. Tačiau tokia pusiausvyra yra ne statiška, kaip galima būtų manyti, o kupina nepaprastos vidinės dinamikos, nes ji niekados nėra tai, kas jau pasiekta, o yra tai, ką nuolat reikia kurti.

Nuo ko priklauso mūsų baimės?

Kartu mes turime atsižvelgti į tai, kad kiekvieną kartą patirtos baimės pobūdis ir intensyvumas daug priklauso tiek nuo mūsų įgimtų polinkių, nuo mūsų „paveldo“, tiek ir nuo aplinkos sąlygų, kuriomis mes gyvename. Taigi tiek nuo mūsų fizinės ir psichinės bei dvasinės konstitucijos, tiek ir nuo mūsų asmeninės biografijos, nuo mūsų tapsmo istorijos. Mat ir mūsų baimės turi istoriją – ypač didelę reikšmę tenka mūsų vaikystei.

Taigi Taigi kiekvieno žmogaus baimę nuspalvina jo polinkiai ir aplinkos įtakos, o tai iš dalies paaiškina, kodėl kai kurios kitų žmonių baimės mums sunkiai suprantamos – jos kilo iš tokių jų gyvenimo aplinkybių, kurios pernelyg skiriasi nuo mūsų.

Taigi polinkiai ir aplinka, kuriai, be šeimos, aplinkinių žmonių, priklauso ir visuomenė, vienas baimes gali skatinti, o kitas slopinti. Iš esmės sveikas žmogus – toks, kurio raida nebuvo sutrikdyta, – apskritai mokės elgtis su baimėmis ir galbūt net jas įveikti. Tas, kurio raida buvo sutrikdyta, baimes išgyvena ir intensyviau, ir dažniau, ir viena iš pagrindinių baimės formų jam bus vyraujanti.

Vaikystėje patirtų traumų įtaka

Baimė gali itin prislėgti ir susargdinti, jeigu ji arba peržengia tam tikrą ribą, arba trunka per ilgai. Labiausiai slegiančios yra tokios baimės, kurios patiriamos per anksti vaikystėje, tame amžiuje, kai vaikas dar negalėjo būti išsiugdęs gynybinių jėgų joms atremti.

Jei baimė pagal intensyvumą ir trukmę tampa per didelė arba ją imame patirti tame amžiuje, kai dar nesame priaugę iki jos, ją perdirbti gali būti sunku. Tada nebūna suaktyvinančio pozityvaus baimės aspekto. Pasekmė – brendimo sutrikimai, ankstesnių, vaikiškų elgesio būdų neatsikratymas arba ir nuslydimas į juos, taip pat simptomų atsiradimas.

Savaime suprantama, kad amžiaus neatitinkančių baimės išgyvenimų, taip pat pernelyg daug baimių, tiek, kad jų kiekis viršija galimybes jas iškęsti, ypač dažnai būna vaikystėje. Silpnas, besivystantis vaiko Aš dar negali apdoroti tam tikro baimių kiekio. Jam būtinai reikia išorinės pagalbos, todėl palikus vieną su tokiomis didžiulėmis baimėmis jam bus padaryta didelė žala.

Suaugęs žmogus, nors rečiau, bet taip pat gali peržengti savo baimių tolerancijos ribą – dėl nepaprastųjų situacijų: karo, nelaisvės, grėsmės gyvybei, gamtos ir kitokių katastrofų, taip pat ir vidinių dvasinių išgyvenimų bei procesų. Tada jis reaguoja panika, afekto būsenoms būdingais veiksmais arba neurozėmis.

Tačiau esant normalioms sąlygoms suaugusysis, palyginti su vaiku, turi daug didesnes galimybes atsakyti ir reaguoti į baimes: jis gali pasipriešinti, apmąstyti savo situaciją ir atpažinti, kas sukelia baimę. Pirmiausia jis gali suprasti, iš kur kyla jo baimė. Jis gali papsakoti apie ją ir būti suprastas bei sulaukti pagalbos, galų gale jis gali teisingai įvertinti galimą grėsmę.

Visomis šiomis galimybėmis vaikas dar nedisponuoja. Kuo jis mažesnis, tuo daugiau jis tėra tik savo baimių objektas, joms bejėgiškai paliktas, nežinantis, kiek ilgai jos truks ir kas gi gali atsitikti.

Keturi asmenybių tipai

Vienos iš keturių pagrindinių baimių įsivyravimas – arba, žiūrint kitaip, didelis vieno iš keturių pagrindinių impulsų atsisakymas – lemia keturias asmenybės struktūras, keturias buvimo pasaulyje rūšis, kurių niuansus visi žinome ir kurios mums visiems daugiau ar mažiau būdingos.

Taigi, šias asmenybės struktūras reikia suprasti kaip vienpusę akcentuaciją keturių pagrindinių baimių atžvilgiu. Kuo labiau išreikštos ir vienpusiškesnės yra asmenybės struktūros, kurios čia bus aprašytos, tuo labiau tikėtina, kad jos yra atsiradusios dėl ankstyvosios vaikystės vystymosi sutrikimų.

Atitinkamai dvasinės sveikatos ženklu reikėtų laikyti tai, kad žmogus gyvenime harmoningai derina keturis pagrindinius impulsus – tai kartu reikštų, kad jis suprato, kad jis suprato keturias pagrindines baimės formas.

Keturios asmenybės struktūros iš pradžių yra normalios struktūros su tam tikra akcentuacija. Tačiau jeigu akcentuacija tampa ryškiai vienpusiška, ji pasiekia ribą, kurią reikia suprasti kaip iškreiptas keturių normalių pagrindinių struktūrų formas arba ekstremalius variantus.

Taip mes susiduriame su neurotiniais struktūrinių tipų variantais, kuriuos psichoterapija ir giluminė psichologija yra aprašiusi kaip keturias pagrindines neurozių formas – šizoidiją, depresiją, įkyriųjų būsenų neurozę ir isteriją. Tad šios neurotinės asmenybės atitinkamai užaštrinta arba kraštutine forma tik atspindi visiems mums žinomas žmogiškąsias egzistencijos formas.

Autorius:  Žilvinas Jogėla

Šis, keturių dalių straipsnių ciklas yra paremtas Fritzo Riemanno psichologijos veikalu „Pagrindinės baimės formos„, kurią išleido „Alma Littera“ leidykla.