Categories
Sėkmės Istorijos

Svajonės siekimas ir tikslų įgyvendinimas pagal Žydrūną Savicką.

Tai straipsnis kuriame yra sudėti Ž. Savisko patarimai ir pastebėjimai iš knygos: „Žydrūnas Savickas – žmogus iš geležies“. Šiuos patarimus, galima puikiai adaptuoti ir paprastam žmogui, kuris siekia daug daugiau savo gyvenime, nei vien vakarėliai ir beprasmis alkoholio vartojimas. Žmonės kurie jau kažką pasiekė yra puikus pavyzdys kiekvienam.

“Neįtikėtina. Žydrūnas Savickas – daugiau nei žmogus. Jo nežmoniška jėga įkvepia mane ir visą publiką. Žmonės jį dievina, nes jis yra pasaulio stipriausiasis. Matyti, kaip lietuvis kelia tuos beprotiškus svorius, yra tiesiog fantastiška.“ Knygos gale apie Savicką išspausdinti Arnold Schwarzenegger žodžiai.

Darbas, o ne kalbos atneša rezultatus.

Vaikino treniruotės: ateina, pasilabina ir dirba. Jis turi tikslą. Kai žmogus turi tikslą, dirbdamas nekalba apie nereikalingus dalykus, tiesiog dirba ir toks nusiteikimas krinta į akis.Vidmantas Malakauskas, klubo „Mavi“ savininkas.

Nereikalingos kalbos niekada tau neatneš norimų rezultatų. Daugybė žmonių vietoj to, kad imtu ir kažką darytu, kalba apie tuos kurie tai daro.  Mes daugybę laiko praleidžiame plepėdami apie niekus, vietoj to, kad tobulintume įgūdžius kurie mus artintu prie savų tikslų ir svajonių.

Ar žinojai jog:  kas metus JAV piliečiai prie TV ekranų praleidžia 200 milijardų valandų. Tai laikas kurį jie praleidžia nieko nedarydami, tiesiog pumpuodami į save negatyvą, reklamą, serialų sukurtą netikrą pasaulį.

Tuo tarpu: Tam, kad sukurti Wikipedia, top 5 pagal populiarumą tinklalapį prireikė 100 milijonų savanoriško darbo valandų. Tai gaunasi, jog žmonės vietoj televizijos žiūrėjimo kas metus galėtu sukurti 2000 Wikipedijų. Daugumą žmonių savo energija ir potencialą nukreipia į dalykus kurie jiems nesuteikia jokios naudos ir vertės. Pagalvok apie tai, kiek laiko tu iššvaistai dalykams kurie tau yra nereikalingi ir NENAUDINGI.

Informacijos rinkimas ir pritaikymas

 „Karjeros pradžioje mano gyvenime nieko, išskyrus sportą, nebuvo. Beveik dešimt metų skaičiau knygas apie įvairių sporto šakų atstovus, rinkau metodinę literatūrą ir treniravausi. Diena iš dienos. Kai sukūriau kūną, paruošiau  jį išbandymams, atsirado laiko ir pomėgiams.“ Ž.S.

Tam, kad pasiektum norimą tikslą, tenką nuolat tobulėti, ieškoti, skaityti, analizuoti ir bandyti. Turi tikslą? Surink visą reikiamą informaciją, kad tą tikslą pasiektum. Nuolat domėkis savo sritimi, atnaujink savo žinias ir pritaikyk jas sau. Kas dieną judėk savo tikslo link, nesvarbu ar tai sportas, ar verslas, ar profesinė sritis. Sportininkai puikiai suvokia tikslo siekimo principus ir darbą, todėl tai puikūs mokytojai kiekvienam.

[adrotate group=“3″]

Žinok dėl ko visa tai darai

„Manęs dažnai klausia, ar negaila laiko, praleisto keliant svorius. Žiūrint į gyvenimo prasmę, tai yra tuščias jėgų švaistymas. Bet žmonės dažnai švaisto laiką tuščiai. Manau, sportas yra vienas iš geriausių užsiėmimų tobulinant save. Tie žmonės, kurie kelia svorius , juos kelia žinodami, kodėl tai daro. Kiekvienas savyje turi  tam tikrus atsakymus į jam rūpimus klausimus ir jais vadovaujasi, tikslus, kurių siekia, norus, dėl kurių dirba. „ Ž.S.

Girdėjau istorija apie berniuką, kuris kad ir ką darydavo žinodavo dėl ko tai daro. Jeigu jo klausia kodėl jis bėgioja mažais zigzagais, jis atsakydavo, jog bėgioja, nes nori išlavinti reakciją. Bėgioju, nes noriu įgauti ištvermės ir t.t. Visada žinok dėl ko tai darai, nes kitaip tavo motyvacija siekti tikslų greitai nuslūgs. Kodėl aš tai darau? Ko aš noriu pasiekti?

„Azartas pagauna tuomet, kai priartėju prie tų svorių, kurie man bus iššūkis, proga praplėsti žmogaus galimybių ribas. Man patinka gerinti rezultatus. Bet kurios srities rezultato tobulinimas kiekvienam žmogui yra akstinas, įdomiausia proceso dalis.“ Ž.S.

„Galiūnai kovoja su savo svoriu, ir su savimi. Svoris – tai koks katalizatorius. Arba tu nugali jį ir tuo pačiu įveiki save, prapleti savo mąstymą bei fizines galimybes, arba ne. Žinojimas, kad galiu plėsti žmogaus galimybių ribas, man yra pagrindinis iššūkis, leidžiantis judėti į priekį.“ Ž.S.

 „Savęs pažinimas ir žmogaus galimybių ribų ieškojimas buvo du pagrindiniai katalizatoriai, kodėl tapau galiūnu.„ Ž.S.

Koks tavo iššūkis leidžia tau judėti į priekį? Kas tave varo į priekį? Su kokiais iššūkiais tu nori susidurti akis į akį? Surask prasmę savo veikloje, prasmę kuri tave įkvėptu  veikti.

„Žmonės nėra tinginiai, jie tik turi tikslus kurie jų neįkvepia.“ Antony Robbinson.

Kantrybė

 „Manęs dažnai klausia, kaip tapti geru sportininku. Viską griaunantis noras būti stipriausiam yra vienas pagrindinių sėkmės receptų. …Tai yra sunkus kelias ir ne kiekvienas jį nueina iki finišo…. Būna, kad per tam tikrą laikotarpį atletui reikia ištverti dėl prastų rezultatų užgriuvusį nusivylimą, susitaikyti su pralaimėjimais ir nepalūžti. Tie, kurie nesusitaria su savimi ir išsigąsta užgriuvusių problemų lavinos nemoka sulaukti rezultato, sustoja pusiaukelėje ir viską meta.“ Ž.S.

Būk kantrus lipdamas į savo olimpą. Tik nedaugelis pasiekią viršūnę, bet kodėl tu negali būti tas kuris pasiekia savo tikslus? Nesėkmės ir nelaimės patikrina žmogų, jo vertę ir vidinę jėgą. 

Tenka atsisakyti malonumų

 „Dažnai sunku atsisakyti gyvenimo malonumų, tačiau jei nori pasiekti kuo geresnį rezultatą, turi išlieti daug prakaito. Pradžioje, kol nesi profesionalas, kenčia kitos gyvenimo sritys: nelieka laiko šeimai, pomėgiams, pagrindiniam užsiėmimui iš kurio gyveni. Juk nedirbsi viršvalandžių, nes privalai eiti į treniruotę, ir, jei nori ką nors pasiekti, turi susidėlioti gyvenimą taip, kad sportui liktų daug laiko.“ Ž.S.

Taikyk sau aukštus standartus. Jeigu nori realizuoti savo tikslus, tai gerai pagalvok kas tave priartina prie tavo tikslų, o kas atitolina. Sunku tikėtis pasiekti norimų rezultatų jeigu kiekvieną savaitgalį praleidi naktiniame klube su alaus bokalu. Nebent tavo tikslas susiejąs su tokiu laisvalaikiu.

Dalykai kurie man padeda pasiekti norimų tikslų?

Dalykai kurie mane atitolina nuo mano svajonių ir tikslų?

Išgrynink visa tai ir matysi kam verta skirti daugiau dėmesio, o kam išvis neverta skirti laiko. Aukšti standartai leis tau pasiekti asmeninius tikslus.

Turi būti šiek tiek pamišęs

 „Dabar, kai nuėjau ilgą kelią  suprantu, kad vis dėlto turi būti šiek tiek pamišęs, jei nori gyventi vien iš šio sporto. Tiesiog įdėtų jėgų, laiko santykis netolygus gaunamai materialinei gerovei. …Galiūnu sportas didžiulė monotonija, sumišusi su beprotiškumu, todėl daug perspektyvių atletų metą šį užsiėmimą ir susiranda lengvesnį būdą, kaip prasimanyti duonai. Išlieka tik stipriausieji.“ Ž.S.

 „Nėra nė vieno galiūno pasaulyje, kuris užsiimtų šiuo sportu dėl pinigų. Manau sportuojant siekiama stipriausiojo vardo. „ Ž.S.

Knygoje Savickas mini seną kaip žemė tiesą. Pinigai tik priemonė tikslams pasiekti, bet ne tikslas. Nebent tau patinka banknotų salotos. Pinigai – energijos šaltinis, priemonė leidžiantis tobulėti ir siekti tikslų.

Dažnai žmonės juokiasi ir apkalba tuos kurie atrodo šiek tiek pamišę kai visą savo dėmesį ir laiką skiria vienam užsiėmimui. Tokius žmones dažnai vadina nenormaliais. Bet dažniausiai vadina tie, kuriems atrodo, kad jie patys daro labai daug „normalių“ dalykų. Bet kas yra normalu? Viskas priklauso nuo tavo požiūrio ir iš kokio taško į viską pažiūrėsi. Gal nenormalu gyventi ir nieko doro nenuveikti?

Nebijok būti pamišęs dėl to ką darai. Nesvarbu ar tai sportas, ar tai darbas, ar kokia mokslinė veiklą. Būk šiek tiek pamišęs dėl jos, tokie žmonės keičia pasaulį.

Sėkmės sąlygos

Savickas knygoje dalinasi keliomis sąlygomis kurios padeda pasiekti aukštų rezultatų sporte. Šiuos patarimus galima puikiai pritaikyti ir gyvenimui.

Disciplina.

 „Tai viena kertinių sporto sąvokų. Jei nesilaikysi disciplinos, nieko nepasieksi. Žmogus, pasirenkantis sportininko kelią, turi susitaikyti, kad gyvenimas iki karjeros pabaigos bus gerokai suvaržytas. Tik laikantis disciplinos galima siekti aukštų rezultatų ir profesinio tobulėjimo. Jei šio dalyko nebus paisoma, tiek sporte, tiek kitoje profesinėje srityje aukštų rezultatų vargu ar verta tikėtis.

Per karjerą nesitreniruoju tik tuomet, kai sergu arba gaunu traumą. Kitos priežastys neegzistuoja. Niekada nelaužau disciplinos ir neleidžiu sau to daryti: miegu, kiek reikia, valgau, ką reikia, ilsiuosi, galvoju apie sportą.“ Ž.S.

Tas kuris nuolat mėtosi tarp daryti ir nedaryti dažnai stovi viename taške. Jeigu jau apsisprendei daryti, tai nėra prasmės stoviniuoti vietoje. Daugybė žmonių turi svajonių ir tikslų. Daugybė žmonių kalba apie tai ko jie norėtu. Bet ar daug žmonių kas diena mažais žingsneliais siekia to ko nori? Mes kažkodėl tikime, kad nekontroliuodami savęs galime kontroliuoti savo gyvenimą. Disciplina tai visiškas savęs kontroliavimas, tai judėjimas savo svajonės, tikslų, laimės link. Tai savo gyvenimo valdymas.

 Sąlygos sportuoti.

Norint tapti profesionalu, reikia sukurti sąlygas, kad būtu galima sportuoti. Geriausiai treniruotis ir siekti rezultatų su bendraminčiais.Ž.S.

Pasirink tinkamą aplinką. Aplinka labai tave įtakoja. Būk tarp žmonių kurie siekia panašių tikslų, kurie turi reikiamas žinias ir įgūdžius. Būdamas tarp alkoholiku greičiausiai netapsi balerina. Greičiausi tapsi alkoholikas. Eik į tas vietas ir į tas aplinkas kurios tave motyvuotu, kuriuose tu galėtum greičiausiai tobulėti. 

Artimųjų palaikymas.

 „Beprotiškame kelyje olimpo link, siekiant savų tikslų svarbus artimųjų palaikymas. Kai šeimos nariai, draugai, draugės stebi sportininkus  varžybose, rezultatai gerėja, nes milžinai turi daugiau motyvacijos varžytis.Ž.S.

Būna, jog artimieji ne visada palaiko tavo pasirinkimą. Moterys, būna nepalaiko savo vyrų, kai jie pradeda kokia nors nerealią idėją. Jeigu taip atsitiko, kad tavęs nepalaiko artimieji, nesustok, judėk į priekį ir kai jie pamatys rezultatus jų nuomonė akimirksniu pasikeis.

 Tikslų kėlimas.

 „Jei norite tapti stipriausias pirmiausia reikia išsikelti tikslą. Turite žinoti, dėl ko tai darote. Tikslas turi būti toks, kad motyvuotu. Galutinis siekis privalo būti aukštas. Kuo aukštesnis tikslas, tuo daugiau atsiranda motyvacijos dirbti dėl geidžiamo rezultatų. Tikslai turi būti realistiški. Jeigu koks nors lengvasvoris užsimanytu tapti galiūnu, jam būtu sunku tai padaryti. Stipriausias šalyje tapau per devynerius metus nuo sportavimo pradžios, pasaulyje – per keturiolika metų.“ Ž.S.

Tokius skaičius pamačius gali praeiti noras apskritai ko nors siekti. Bet tiesa yra tokia, jog tam, kad taptum geriausias reikia nueiti didelį kelią. Žmogus be tikslų gali tik dreifuoti šiame pasaulyje, žmogus su tikslu tiksliai žino kuria kryptimi jis nori judėti. Nepagailėk laiko savo tikslų išgryninimui, tai tau padės nesimėtyti tarp pasirinkimų.

Džiaugtis menkiausiais laimėjimais.

Per mėnesį netampi stipriausias, prireikia daugybės metų kol kūne susikaupia jėga kurią gali stebinti aplinkinius. Todėl verta džiaugtis net menkiausiai laimėjimais ir pasiekimais, kurie leidžia palaikyti vidinę motyvacija.“ Ž.S.

Neužmiršk pasidžiaugti, nes nežinai kada kitą kartą galėsi tai padaryti.

Turėti dienoraštį.

Norint, kad nepasimestu mažos pergalės, patartina viską žymėti. Nuo 14m užrašydavau kiekvieną treniruotę skaičių formatu. Matau, kiek per mėnesį, metus patobulėju. Analizuoju, lyginu, kurių treniruočių programą. Rašymas tapo įpročiu.Ž.S.

Daugybė sėkmės mokytojų, lektorių, verslininkų pataria tai daryti. Kartais sunku suvokti kiek jau nuėjai, kiek jau pasiekei. Gali atrodyti, jog stovi vietoje. Todėl asmeninis pasiekimų dienoraštis leis tau apžvelgti ir tiksliai prisiminti tai kas buvo, bei įvertinti save dabartyje.

Turėti patarėją.

„Viską pačiam sunku kontroliuoti ir motyvuoti save, todėl geriausia turėti patarėją, padedantį siekti užsibrėžto tikslo. Lietuvos milžinai padeda vienas kitam, pataria, kaip reikia treniruotis, ir profesionalumas auga daug greičiau.“ Ž.S.

Tinkama aplinka. Tinkami žmonės turintys tinkamas žinias visada tave motyvuos. Nori būti verslininkas būk tarp verslininkų, nori būti sportininkas būk tarp sportininkų. Kartais sunku save stebėti iš šalies, todėl kiti žmonės tam puikiai gali pasitarnauti ir padėti tau.

 “Didžiąja gyvenimo dalį galvoju tik apie sportą, dažnai analizuoju vykusias varžybas, prisimenu kiekvieną rungtį, kaip ji susiklostė ir kodėl būtent taip. Kai stebiu varžybas iš šono, visada mintyse dalyvauju su atletais – nuo pirmos iki paskutinės rungties.

 Besiruošdamas turnyrams išvakarėse porą tris valandas galvoje treniruojuosi su visais prietaisais. Paskui juos grąžinu į vietą ir keliu dar kartą. Taip kelis kartus paliečiu visus svorius, mintyse pasiekiu rekordus, paskui viskas išsipildo realybėje.
 Tokią pasirengimo metodiką praktikuoju jau ilgokai. Kai pradėjau sportuoti, prieš svarbesnį turnyrą dažnai jaudindavausi ir tik mintyse dalyvaudamas varžybose sugebėjau nugalėti jaudulį. Karjeros pradžioje gerai nežinojau, kas yra sporto psichologija ir kiek daug rezultatus lemia puikus nusiteikimas.

Dažnokai taip save programuoju. Manau, tokią techniką taiko aukščiausio lygio sportininkai, verslininkai, žmonės, siekiantys konkrečių rezultatų. Ankščiau nepavykdavo nusiteikti konkrečiam turnyrui: mintyse praleisdavau smulkmenas, nepatinkančias rungtis, nesugebėdavau visiškai įsijausti į konkretų veiksmą. Laikui bėgant atėjo patirtis, savęs programavimas ėmė duoti vaisių.

Manau, kiekvienas pralaimėjimas duoda ir teigiamų dalykų. Patyręs nesėkmę padarau išvadas ir daugiau nekartoju klaidų. Pralaimėjimas suteikia ir azarto, o tai gera motyvacinė priemonė judėti į priekį.

Sportuodamas ugdai kantrybę ir tuomet, kai ji stipri, padeda siekti aukštų rezultatų. Tik valingi ir motyvuoti atletai pasiekia aukštumas.“ Ž.S.

Vyrų Klubo ateinančio susitikimo tema: Tikslai.

Dalyvauk Vyrų Klube.

Parengė Petras Paserpskis

Categories
Sėkmės Istorijos

Kareem:“20 dalykų kuriuos aš mielai būčiau žinojęs kai man buvo 30

Kareem Abdul-Jabbar – buvęs profesionalus JAV krepšininkas.

Kai man buvo trisdešimt metų, aš išgyvenau savo svajonę. Aš jau buvau pasiekęs dauguma asmeninių tikslų: NBA pirmavau pagal renkamus taškus, atkovotus kamuolius, blokuotus metimus, buvau naudingiausias sezono žaidėjas, visų žvaigždžių komandos narys. Bet sėkmė gali apakinti lygiai taip pat, kaip Bilo Valtono bakstelėjimas pirštu į akį kai grumiesi dėl kamuolio. Aš padariau klaidų. Daug. Jei atvirai, kartais norėčiau sėsti į laiko mašiną ir sugrįžus į tuos laikus įkrėsti trisdešimtmečiui sau šiek tiek proto. Jeigu galėčiau taip padaryti, štai kokius patarimus sau duočiau.

1. Būti linksmesniu bei atviresniu pasauliui. Mano tų laikų drovumas ir intravertiškumas man iki šiol vaidenasi. Fanai bei reporteriai jausdavosi įžeisti. Nors tai niekada nebuvo mano tikslas. Kai kiekviena tavo gyvenimo diena vieša, žmonės pradeda galvoti, jog tu trokšti dėmesio. Man buvo priešingai. Aš mėgau žaisti krepšinį, tai keldavo man džiaugsmą taigi fanai vertino mano žaidimą. Tačiau kai palikdavau aikštelę, man būdavo nepatogu būti dėmesio centre. Aš labai retai lankydavausi vakarėliuose ar kitokiuose garsenybių susibūrimuose. Skrydžių į rungtynes metu, skaitydavau istorines knygas. Iš esmės aš buvau moksliukas, bet tuo pačiu metu buvau ir labai geras krepšininkas. Bendrauti su daug žmonių, man buvo tas pats, kas mirtinai aukščio bijančiam žmogui kabėti užsikabinus už balkono krašto Empire State Buildingo viršutiniame aukšte. Jeigu galėčiau, pasakyčiau tam moksliukui Kareemui susiimti, padėti knygą, kurią iki šiol jis naudojo kaip skydą nuo jį supančio pasaulio, ir pasinaudoti nemirtingaja kapitono Žano-Luco Picardo fraze (tokių frazių vartojimas tik patvirtina mano moksliukiškumą), „Pirmyn !“.

2. Išsiaiškinti šeimos istoriją. Norėčiau, kad kada nors būčiau prisėdęs ir su tėvasi pasikalbėjęs apie šeimos istoriją. Visada maniau, kad tam dar bus laiko, ir vis tai atideliojau, nes kai man buvo trisdešimt metų, buvau per nelyg užsiemęs savo asmeniniu gyvenimu ir man nerūpėjo praeitis. Buvau taip susitelkęs ties pastangomis priversti mano tėvus manimi didžiuotis, kad nepaklausiau jų net esminių klausimų, kaip jie susipažino, koks buvo jų pirmasis pasimatymas ir taip toliau. Norėčiau tai žinoti.

3. Tapti finansiškai raštingu. „Biče, kur mano pinigai?“ tai frazė vienijanti itin daug buvusių sportininkų, kurie stebisi kur dingo visos jų ankščiau uždirbtos milžiniškos sumos. Kai kurie kenčia dėl neprotingo investavimo ar neįtikėtino išlaidumo, kiti dėl to, kad nekreipė į pinigus dėmesio. Aš priklausau pastarajai kategorijai. Aš pasirinkau finansų patarėją kuris neturėjo beveik jokio finansinio išprusimo, pasirinkau jį todėl, kad jis atstovavo daugeliui kitų atletų kuriuos aš pažinojau. Tai buvo tipiškas sportininko mąstymas, mes vieni kitais pasitikėjome kaip komanda, todėl pasitikėjimas paliesdavo ir kitus žmones, su kuriais būdavo susiję komandos nariai. Bet galiausiai nusprendžiau patyrinėti savo finansų eksperto praeitį, kokius įgūdžius jis tuir, jei sau leidžia dirbti finansų vadybininko darbą. Jis mus įtraukė į investavimo į nekilnojamo turto projektą, kuris galiausiai išplaukė pilvu į viršų, ir galiausiai aš vos nepraradau pakankamai rimtų pinigų. Ei, trisdešimtmeti Karimai: išmok apie finansus ir visą laiką žinok kur tavo pinigai. Kaip sako senas posakis, „Pasitikėk, bet ne bet kuo“.

4. Groti pianinu. Kai buvau vaikas, lankiau pamokas, tačiau kaip ir daugelis vaikų tikrai groti taip ir neišmokau. Galbūt jaučiau per daug spaudimo. Juk vis dėl to, mano tėvas reguliariai vykdavo į Džiuliardo muzikos mokyklą ir improvizuodavo su puikiais džiazo muzikantais. Žiūrėdamas iš dabartinės perspektyvos, manau, kad mokėjimas groti pianinu būtų man suteikęs glaudesnius ryšius su tėvu, taip pat leistų man išreikšti save kitokiu, meniškesniu būdu. 2002 metais aš galiausiai pradėjau groti, ir pakankamai neblogai. Ne taip gerai, kad vakarėliuose žmonės skanduotų prašydami mane atlikti dainą „Piano Man“, bet pakankamai gerai, kad galėčiau skaityti natas ir jaustis artimesniu savo tėčiui.

5. Išmokti prancūziškai. Mano seneliai buvo iš Trinidado , ir nors tai buvo angliškai kalbanti šalis, iš pradžių vaikai buvo mokomo prancūzų kalbos. Ir kai seneliai norėjo pasakyti ką nors taip, kad aš nesuprasčiau, jie kalbėdavo prancūziškai. Ta kalba man visą laiką atrodė itin paslaptinga ir sofistikuota. Be to, jautiesi kaip Džeimsas Bondas kai gali prancūziškame restorane užsisakyti prancūziškai.

6. Būti nagingu. Aš visada norėjau būti vienu iš tų vyrukų, kurie kam nors namuose sulūžus užsijuosia įrankių diržą ir pasako, „ramiai, aš sutvarkysiu“. Man patinka tokia visiško savarankiškumo idėja. Pačiam pasistatyti namą, sutvarkyti karbiuratorių, išsiaiškinti kas yra karbiuratorius. Neseniai mano skalbimo mašina sugedo ir pradėjo leisti vandenį. Ir aš buvau priverstas stoveti iki kulkšnių užtvindytame vandeniu rūsyje kol atvažiuos santechnikas, nes nežinojau kaip užčiaupti vandenį. Tokia potyriai skatina pasitikrinti testosterono lygį.

7. Būti kantriu. Nekantrumas, oficiali jaunų žmonių kalba. Kai tu jaunas, nori skubėti prie vis naujesnių dalykų, nors nelabai suvoki kur esi. Aš visada prisimenu pokštą kurį išgirdau filme Colors, kurį senesni ir išmintingesnis policininkas (Robert Duvall) papasakojo savo nekantriam naujokui partneriui (Sean Penn). Aš šiek tiek perfrazuosiu, bet esmė tokia: „Ant kalvos stovi du buliai. Jaunesnysis sako vyresniajam: “Tėvai, bėgam apačion ir padarysim vieną iš tų karvių“. Tačiau vyresnysis jam pasakė: “Ne sūnau. Einam apačion ir padarysim jas visas.“ Tai pat norėčiau pridėti ir vieno iš mano mėgstamiausių filosofų Arthur Schopenhauer frazę: “Talentas pataiko į taikinį, į kurį niekas kitas nesugeba pataikyti; genijus pataiko į taikinį, kurio niekas kitas nesugeba pamatyti“. Manau, kad esminis dalykas norint matyti taikinį kurio niekas kitas nemato, yra buvimas kantriu, laukti kol jis pasirodys ir tada daryti tai ką reikia, neskubinant laiko tėkmės. Tai kad išmokau  laukti, mano nuomonė yra vienas didžiausių mano pasiekimų vyresniame amžiuje.

8. Daugiau klausytis nei šnekėti. Apie tai tik tiek ir pasakysiu.

9. Darbas niekada nėra toks svarbus kaip šeima. Kuo geresnis savo srityje daraisi, daugiau tiek dvasiškai tiek finansiškai apdovanotas tampi. Kai gerai žinai kaip spręsti tam tikras problemas, tau pradeda už tai labai gerai mokėti.Tačiau namuose gyvenimas juda kur kas chaotiškesne vaga, čia už problemų sprendimą negausi nei griausmingų ovacijų nei pluošto pinigų. Štai kodėl daugelis jaunų savo srities profesionalų dirba iki išnaktų ir teisinasi, kad aukojasi dėl šeimos. Šūdą mala. Reikia išmokti vertinti šeimynišką chaosą bei džiaugtis mažomis pergalėmis. Tai supratau, kai tą vakarą kai laimėjau itin emocingas rungtynes prieš Celtics. Palikau areną skambant tūkstančių sirgalių skanduojamam mano vardui. Buvau persmelktas to nuostabaus pasiekimo jausmo, prieš save, Lakers komandą bei gerbėjus. Bet kai tik įžengiau namo, ir mano sūnus sušuko „Tėti!“, visas pergalės saldumas, džiaugsmingos skanduotės, pozicija turnyrinėje lentelėje, viskas staiga tapo tik tolimu atsiminimu.

Kareem_Abdul-Jabbar_Rally_to_Restore_Sanity_andor_Fear

10. Būti teisiu, ne visada teisingas dalykas. Kareemai, žmogau, išmok nusileisti. Manai, kad buvimas teisiu ir sąžiningu apsaugos tave nuo tavo žodžių pasekmių? Galbūt ne visada yra svarbu laimėti ginčą, netgi kai „žinai“, jog tu esi teisus. Kartais kur kas svarbiau bent pabandyti būti nors šiek tiek švelnesniu. Kaip sakoma, reikia suvokti kokiu tu nori būti, teisiu ar laimingu.

11. Dažniau gamink. Po skyrybų pradėjau labai ilgėtis naminio maisto, o vienintelis žmogus kuriuo galėjau pasikliauti buvo tas, kurį mačiau žiūrėdamas į veidrodį. Be to, supratau, kad jeigu tu gali kažką gero sukurti virtuvėje, tavo šansai sužavėti moterį kur kas padidėja. Kartą, netrukus po to kai pradėjau pats sau gamintis maistą, turėjau pasimatymą su moterimi kuriai norėjau palikti itin gerą įspūdį. Žinoma, galėjau atlikti standartinį garsenybės ritualą: prabangus restoranas, autografų pasirašinėjimas, pataikaujantys padavėjai. Bet norėjau kažko ypatingo  taigi nusprendžiau jai viską pagaminti pats, nuo sriubos iki deserto. Kai kurios moterys šiek tiek išsigąsta kai pamato 218cm ūgio juodaodį su didžiuliu peiliu ir mėsininko prijuoste, bet ji įvertino pastangas. Passekė nors čia, nes sriuba buvo kiek per sūri, kepsnys šiek tiek perkepęs, o desertas vandeningas.

12. Kai renkiesi sau porą atsimink, užuojauta svarbiau negu aistra. Aš nesakau, kad ji neturėtų būti aistringa. Tokia jos prigimtis. Tačiau dairykis ženklų išduodančių užuojautą bei empatiją aplinkiniams. Taip susidomėjimą ja išlaikysi daug ilgiau.

13. Kasdien padaryk kažką, kas padėtų kitiems. Kalbu ne apie labdarą, o apie pagalbą žmonėms kuriuos pažįsti. Galbūt tai reiškia, kad turi paskambinti tėvams, padėti draugui persikraustyti ar kam nors paskolinti mėgstamiausią savo džiazo albumą.

14. Daugiau padaryk bendruomenės vardan. Čia jau kalbu apie labdarą, padėk ir tiems žmonėms kurių nepažįsti. Visada galima padėti daugiau.

15. Kasdien nuveik ką nors, kas tau tikrai patinka. Lengva paklysti tarp nežmoniško kiekio kasdienio gyvenimo atsakomybių. Privalomi padaryti dalykai, gali suvalgyti visą tavo dieną. Todėl primygtinai siūlyčiau kas dieną ką nors atlikti, kas iš tiesų patinka.

16. Neskubėk teisti. Įprotis iškart teisti kitus, yra mūsų prigimtyje. To šaknys kyla iš žilos senovės, kai gyvybiškai svarbu buvo apsispręsti kada reikia trauktis o kada pulti. Tačiau kai reikia spręsti apie kitus žmones, žmonės labai dažnai klysta – ypač trisdešimtmečiai profesionalaus sporto žvaigždės, su kasdien iš paskos sekiojančiais būriais draugų. Iš anksto teisdami mes neleidžiame sau susipažinti su daugybe nuostabių žmonių, esu tikras, kad savo gyvenime aš praleidau daugybę tokių progų. Ironiška, bet šis patarimas ateina iš žmogaus kuris yra tikras stereotipų rinkinys, aš neįsivaizduojamai aukštas, juodaodis ir sportininkas. Visą gyvenimą buvau teisiamas, girdėjau skaudžius komentarus. Bet, manęs nuo tokios pačios klaidos darymo tai nesustabdė. Kiekvienas turime pamatuoti, kuris jausmas stipresnis, ar pasipūtėliškas pasitenkinimas atstumiant kitą žmogų, ar vėlesnė savigrauža suvokus kaip blogai pasielgei. Vienas mano draugas man pasakė, jog kasmet apsilanko vidurinės mokyklos klasės susitikimuose vien tam, kad galėtų atsiprašyti visų kuriuos įskaudino būdamas jaunas. Dabar tai bus jau keturioliktas jo susitikimas, ir jis vis dar atsiprašinėja.

17. Kai išsiskiri su mergina, ne visada gali likti draugais. Man pavyko likti draugias su daugeliu moterų su kuriomis prieš tai susitikinėjau, bet tik todėl, kad jas aš tikrai mėgau ir gerbiau. Tačiau kartais emocijos būna per stiprios, ir pastangos likti draugais, nors atrodo, kad tai padės jaustis geriau, tik pablogina situaciją ir priverčia jus abu jaustis blogiau. Priimk smūgį ir viską užmiršk.

18. Žiūrėk daugiau televizijos. Taip, teisingai išgirdai jaunasis Kareemai. Puiku, kad visą laiką laikai nosį įkišęs į istorines knygas. Tai pavertė tave žmogumi žinančiu apie praeitį, tačiau patraukė dabartį į antrą planą. Tačiau pop kultūra yra gimstanti istorija, o populiarių šou stebėjimas leidžia suprasti daugiau apie kiekvienos eros vidutinį žmogų, kai tuo tarpu istorinės knygos dažniausiai aprašo tik didžias asmenybės.

19. Daugiau užsiimk joga. Taip Kareemai, žinau, kad ir taip ja užsiėmi. Juk dėl to ir galėjai taip ilgai žaisti be stambių traumų. Bet jeigu užsiimsi ja daugiau, tai padės tau sustiprėti ne tik fiziškai bet ir dvasiškai, o naudą ypač pajusi metams bėgant, kai tavo namai sudegs, džiazo albumų kolekciją pavirs į dulkes, o savo paskutiniame sezone būsi nušluotas Pistonsų keturi nulis.

20. Neviską galima sutaisyti. Atsipalaiduok, kai ką sutaisyti gali, o kai kas yra tiesiog nesutvarkoma. Supratimas kas yra kas ir yra brandos dalis.

Parengė  Justinas Ragaišis pagal | esquire.com.

Categories
Sėkmės Istorijos

MICHAELAS DELLAS – VERSLININKAS IŠ PRIGIMTIES

Kai 44-asis JAV prezidentas Barackas Obama prieš keturis metus įžengė į naująjį savo darbo darbo kabinetą Ovaliniame ofise Baltuosiuose Rūmuose, jį pasitiko moderniausi elektrotechnikos prietaisai, būtini našiam galingiausios pasaulyje valstybės vadovo darbui – kompiuteriai, spausdintuvai, televizorius, telefono aparatai. Vekiantys ir gražūs. Ir visi su prekiniu ženklu „Dell“.

 

Elektrotechnika taip pat yra politika. Nes „Dell“ visada buvo kompanija, garsėjanti kaip JAV Respublikonų partijos rėmėja. Jos įkūrėjas Michaelas Dellas buvo artimas George W. Buho draugas, negailėjęs pinigų jo rinkiminėms kampanijoms paremti ir aukojęs joms maksimalias įstatymo leidžiamas sumas – ketvirtį milijono dolerių. Kaip gi kitaip – teksasietis teksasietį visada parems (nors pats Michaelas Dellas yra žydas, kurie Amerikoje tradiciškai garsėja savo kairiosiomis pažiūromis…)

Ir iš pradžių B.Obama buvo pasišovęs pakeisti visus Baltuosiuose Rūmuose esančius „Dell“ aparatus kur kas liberalesnėmis pažiūromis žinomos „hp“ produkcija, tačiau jo entuziazamas netruko išblėsti, įvertinus tokių keitimų sąmatą ir prisiminus savo paties pažadus mažinti išlaidas valstybės aparatui išlaikyti. Taigi, ir šiandien į JAV prezidentą demokratą kiekvieną rytą iš visų kampų vėl nebyliai žvelgia respublikoniškas „Dell“  pavadinimas, vis dėlto simbolizuojantis visą Amerikos, kaip „galimybių šalies“ prasmę. Michaelas Dellas, 2011 metų duomenimis 44 turtingiausias žmogus pasaulyje, valdantis beveik 15 milijardų dolerių turtą, tas Amerikos suteiktas galimybes, suteiktas protingiems žmonėms, išnaudojo maksimaliai.

 

GENETINIS VERSLININKAS

Michaelas Saulas Dellas yra ne kažin ką vyresnis už Jus, gerbiamieji „Verslo klasės“ skaitytojai – jis gimė 1965 metais Hjūstone, Teksaso valstijoje, pasiturinčioje žydų šeimoje. Tėvas – ortopedijos gydytojas, motina – biržos maklerė, ir abu jie norėjo, kad Michaelas ateityje taptų gydytoju (tai yra tradicinis siekis žydų šeimose), bet jau vaikystėje tapo aišku, kad tikroji berniuko aistra yra technologijos ir verslas. Savo pirmąjį kalkuliatorių jis įsigijo būdamas septynerių. Pradinės mokyklos mokslais ypatingai nesidomėjo, ir it koks vunderkindas jau būdamas aštuonerių prašė tėvų leisti laikyti vidurinės mokyklos eksterno egzaminą – kad turėtų daugiau laiko savo planams įgyvendinti. Tėvai, žinoma, to neleido, todėl Michaelas savo energiją nukreipė į veiklą po pamokų. Dvylikos sulaukęs plovė indus kiniečių restorane, uždirbtus pinigus investavo į pašto ženklus ir beisbolo korteles, kurias paštu pardavinėjo kitiems berniukams – taip uždirbo pirmuosius du tūkstančius dolerių. Juos investavo į akcijas ir branguosius metalus. Savo pirmąjį kompiuterį „Apple II“ nusipirko būdamas 15-os metų, ir jį nedelsiant išmontavo, kad pamatytų, kaip jis veikia. Surinko jį atgal, beje, taip pat pats.

Vasaromis pardavinėdavo vietinio laikraščio „Houston Post“ prenumeratas. Jis pastebėjo, kad prenumeratas dažniausiai užsisakydavo jaunavedžiai ir neseniai atsikraustę gyventojai. Taip jis nusitaikė į šią demografinę grupę, rinkdamas žmonių pavardes iš santuokų ir nekilnojamojo turto įpirkimo paraiškų, jiems jas aktyviausiai ir siūlė. Taip jis per keturis mėnesius uždirbo 18 tūkstančių dolerių (daugiau nei jo istorijos ir ekonomikos mokytojai), už juos nusipirko savo pirmąjį BMW automobilį, šios markės automobilius tebevairuoja ir šiandien.

1983 metais Michaelas Dellas įstojo į Teksaso universitetą. Ten jis rado netikėtą nišą savo verslui – kompiuterius.

 

TRUMPA KOMPIUTERIO ISTORIJA

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje kompiuteriai dar buvo brangi retenybė, kainuojanti apie tris tūkstančius dolerių, beveik tiek pat, kiek ir padorus automobilis. Rinkoje dominavo tokie gigantai kaip IBM ir „Compaq“, bet ir jų gaminamų kompiuterių dar nedaug kam išvis reikėjo.

Žinoma, Amerika jau keliasdešimt metų pažinojo kompiuterius. Ir nors šiandien be jų neįmanoma įsivaizduoti savo gyvenimo, buvo laikai, kai žmonės be jų puikiai išsiversdavo. Juoba tai buvo tik valstybinių institucijų, o ne privačių asmenų žaisliukas, o 1950 metais patys kompiuteriai buvo didesni už dabartinius namus, tiesa, sparčiai evoliucionavę – kiek vėliau jie sumažėjo iki šaldytuvo, o šeštojo dešimtmečio pabaigoje – vos iki stalo dydžio.

1970-aisiais Edas Robertsas, „Micro Instrumentation Telemetry Systems“ (MITS) kompanijos vadovas sukūrė savo pirmąjį priimtino dydžio žmonėms skirtą kompiuterį „MITS Altair 8800”. Jis buvo parduodamas vos už 400 dolerių, tačiau pirkėjas pats turėjo tą kompiuterį ne tik surinkti kaip kokį IKEA baldą, bet dar pats jam ir parašyti programą! Nepaisant to, 1975 metais kompiuterių rinkoje užtikrintai dominavo būtent šis modelis. Tais metais E.Robertsui paskambino du jauni programuotojai ir pasisiūlė parašyti universalią naudotojo programą, prieš parduodant iškart instaliuojamą į „Altair 8800“. Tie programuotojai vadinosi Billas Gates bei Paulas Allenas, ir netrukus šie Harvardo universiteto pirmakursiai parašė „Basic“, populiariausią visų kompiuterio programinių kalbų programą. Deja, MITS kompanija netrukus bankrutavo, o B.Gatesas ir P.Allenas įkūrė savo bendrovę „Micro-Soft“.

1973 metais „Xerox“ kompanija sukūrė „Alto“ – kompiuterį su „pele“ ir grafiniu ekrano interfeisu. Vis dėlto kompanijos vadovai nesiryžo jo paleisti į masinę rinką, nes nežinojo, kam ir kaip jį vartotų paprasti žmonės. 1975 metais Steve Wozniakas ir Steve Jobsas pradėjo konstruoti savo pirmąjį kompiuterį iš nebrangių detalių. Dar kitais metais jie įkūrė „Apple Computers“ ir išleido į rinką „Apple I“, o 1977 metais – „Apple II“, kuris ir yra laikomas žmonijos istorijoje „pirmuoju asmeniniu kompiuteriu“ (būtent tokį įsigijo ir išardė Michaelas Dellas vaikystėje). Parduodamas už 1300 dolerių, “Apple II” netruko susilaukti rimto konkurento – „Commodore“ kompanijos „Commodore PET 64“ aparato, kuris techninėmis charakteristikomis niekuo nenusileido „Apple“, bet buvo dvigubai pigesnis (ir būtent „Commodore 64” yra laikomas “geriausiai visų laikų parduodamu kompiuteriu“).

Tiesa, kompiuterius vis tiek mažai kas naudojo iki tol, kol nebuvo sukurta finansinė skaičiavimo programa, kuri per kelias minutes atlikdavo tokį darbą, kuriam rankiniu būdu dirbanti finansininkė užtrukdavo kelias valandas. Kompiuteriai staiga tapo privalomi visų rimtų kompanijų Finansų departamentuose, o pasirodžius „Wordstar“ programai, įgalinusiai kurti, redaguoti, išsaugoti ir spausdinti tekstus – ir rimtų verslininkų biurose. 1981 metais IBM komapnija išleido savo garsųjį IBM PC kompiuterį, kuris išpopuliarino terminą „asmeninis kompiuteris“ – dabar jis jau buvo laikomas svarbia ir naudinga verslo priemone. „Micrososft“ sukūrė MS-DOS, o 1985 metais ir „Windows“ operacinę sistemą, tinkančią bet kuriam kompiuteriui. Taip jie pradėjo iš esmės keisti mūsų gyvenimą.

 

DELL COMPUTER CORPORATION

Michaelas Dellas iš esmės niekada neplanavo pats gaminti kompiuterių, bet jį iškart nustebino tuometinė tų aparatų kainodara. Žmonės parduotuvėje mokėdavo už kompiuterį tris tūkstančius dolerių, nors jo sudedamosios dalys kainavo vos šešis šimtus. IBM pirko gamybai reikalingus komponentus iš kitų kompanijų, jas surinkdavo savo gamyklose ir parduodavo didmenininkams už du tūkstančius. Didmenininkai, kurie, M.Dello žodžiais, „išvis nieko neišmanė apie kompiuterius“, parduotuvėse juos pardavinėjo už tris tūkstančius. Iš tokios prekybos grandinės laimėdavo visi, išskyrus galutinį vartotoją. Michaelas Dellas netruko sugalvoti, kad aplenkus tarpininkus ir parduotuves – pagrindines, jo manymu, kliūtis sėkmingai prekybai, kompiuterio kaina galėtų ženkliai sumažėti, tačiau pats kompiuteris vis tiek neštų pelną. Ši elementari logika tapo jo sėkmės pradžia, ir jau 1983 metais aštuoniolikametis M.Dellas užsidegė keista ir, atrodytų, naivia aistra – tapti didesniu kompiuterių pardavėju už IBM ir „Compaq“.

Iš pradžių pasiskolinęs iš tėvų tūkstantį dolerių verslo pradžiai, 1984 metais Michaelas Dellas savo bendrabučio kambaryje, esančiame 27-ame dangoraižio pradėjo pardavinėti naują paslaugą kompiuterių savininkams – operacinių sistemų atnaujinimo ir pagerinimo („upgrade“) programas. „Žmonės, laikydami savo kompiuterį po pažastimi, pakildavo pas mane liftu, aš į jį perkraudavau disketėje įrašytą turinį, ir jie išvykdavo“, – prisiminė verslo pradžią M.Dellas. Netrukus jo apyvarta pasiekė 25 tūkstančius dolerių per mėnesį, o visame 27 aukšte su disketėmis plušėjo jo pasamdyti kolegos studentai. Tais pačiais metais M.Dellas įkūrė savo pirmąją kompaniją „PCs Limited“ ir tame pačiame bendrabučio kambaryje įsikūrusi bendrovė pradėjo supirkinėti komponentus iš IBM ir „Compaq“ – ir netrukus ten pat surinkinėti savo kompiuterius.

M.Dellas visada stebėjosi, kodėl niekas niekada nebuvo bandęs pardavinėti kompiuterių žmonėms tiesiogiai. Tą jis pabandė padaryti pirmas – jo surinktus kompiuterius buvo galima užsisakyti telefonu arba atvykus į tą patį 27 aukštą. Kaina – pusantro tūkstančio dolerių – dvigubai pigiau nei konkurentai. Šią idėją lydėjo sėkmė, netrukus kompiuterių paklausa išaugo už universiteto ribų, ir Michaelas Dellas metė mokslus, atsidėdamas vien verslui.

Jo tėvai tam vis dėlto pritarė, negana to, netgi suteikė 300 tūkstančių dolerių paskolą verslui plėtoti. Ir tais pačiais 1984 metais – pirmaisiais savo verslo metais, „PCs Limited“ pardavė kompiuterių ir paslaugų už šešis milijonus dolerių. Sulaukę vos dvidešimties, M.Dellas jau buvo milijonierius ir turėjo kompaniją, kurioje dirbo 30 darbuotojų.

M.Dellas visada mėgo kartoti: „‘IBM‘ ir ‚Compaq‘ manė, kad didžiausia pardavimo problema yra kaina, iš tikrųjų didžiausia bet kurio verslo problema yra tarpininkai“. 1985 metais jo įmonė išleido pirmąjį savo pačių suprojektuotą kompiuterį − „Turbo PC“, kurį pardavinėjo už 795 dolerius. „PCs Limited“ įdėjo skelbimus nacionaliniuose žurnaluose apie jų sistemas parduodamas tiesiogiai vartotojams, ir jog jie surinks užsakytą vienetą pagal vartotojų pasirinkimą. Netrukus M.Dellas pradėjo siūlyti naują paslaugą – kompanijos meistras atvykdavo taisyti žmonių įsigytų kompiuterių, užuot reikalavęs jų nešti savo aparatus į taisyklas. Taip vartotojai sutaupydavo laiko ir turėjo tiesioginį asmeninį ryšį su savo kompiuterio gamintoju. „Konkurentai manė, kad tai gudrus rinkodaros triukas, o iš tiesų tai buvo gyvenimiška būtinybė“, – juokdamasis vėliau aiškino šią naujovę M.Dellas, – „mes tiesiog neturėjome nei savo parduotuvių, nei taisyklų“.

1987 metais „PCs Limited“ persivadino „Dell Computer Corporation“, persikėlė į naujas patalpas verslo centre Teksaso sostinėje Ostine ir pradėjo plėstis po visą pasaulį, taikydama tą patį verslo modelį.

1992 metais, būdamas vos 27-erių, M.Dellas tapo jauniausiu kompanijos, kuri buvo įtraukta į žurnalo „Fortune 500“ sąrašą generaliniu direktoriumi. 1996 metais „Dell“ pradėjo pardavinėti savo kompiuterius internetu (netrukus „Dell“ per dieną uždirbdavo 1 milijoną dolerių). O 2001 metais „Dell“ jau buvo stambiausia kompiuterių gaminatoja visame pasaulyje, užimanti beveik 13% pasaulio rinkos dalį. Šiuo metu kompanijos metinė apyvarta siekia 40 milijardų dolerių, joje dirba beveik 50 tūkstančiai darbuotojų.

2004 metais M.Dellas pasitraukė iš „Dell“ generalinio direktoriaus posto, į kurį grįžo 2007 metais. Per tą trijų metų pertrauką „Dell“ spėjo prarasti apie 300 milijonų dolerių dėl suprastėjusios gaminių kokybės, negana to, kompanijos reputacijai buvo suduotas didelis smūgis, kai paaiškėjo, kad jos darbuotojai iš tiesų žinojo, kad gamina prastesnę produkciją, tačiau nedarė nieko, kad pagerintų gaminių kokybę. 2010 metais „Dell“ taip pat buvo priversta sumokėti 100 milijonų dolerių baudą už neteisingos informacijos investuotojams teikimą. Na, o pats M.Dellas liberalioje spaudoje yra nuolat pašiepiamas dėl savo prabangaus gyvenimo – ištaigingų namų, asmeninio lėktuvo ir smagaus gyvenimo. Tačiau, kaip sakė A.Hitleris, „pasaulis gali gyventi be kritikų, bet be darbininkų – tikrai ne“. M.Dellas leidžia savo, o ne mokesčių mokėtojų ar skolintus pinigus, daug aukoja labdarai, tebėra savo pirmojoje ir vienintelėje santuokoje, turi keturis vaikus ir yra aktyvus visuomenės veikėjas. Retas kuris jo kritikas galėtų pasigirti tuo pačiu…

 

SĖKMĖS FORMULĖS

M.Dello sėkmės istorija tapo viena skambiausių visoje Amerikoje, savo tempais ir paprastumu net „Wal-Mart“ bei „General Electric“ suklestėjimo atvejus. Pats M.Dellas verslo spaudoje buvo vadinamas „vizionieriumi“ ir „inovatoriumi“, tačiau jo sėkmės priežastis glūdėjo elementarioje logikoje. Jis išties padarė revoliuciją kompiuterių versle, tapo jauniausiu „Fortune 500“ kompanijos vadovu praėjus vos aštuoneriems metams nuo jos įkūrimo, tačiau viskas, ko reikėjo jo sėkmei – tiesiog truputį pagalvoti ir noro įgyvendinti savo idėjas.

Jo sėkmės formulė yra nusakoma paprastai – „parduok savo gaminį tiesiai pirkėjui, laikyk kainas žemas, o kokybę – aukštą, siūlyk pirkėjui gerą technologinę pagalbą, jei jos prisireiktų“. Pats M.Dellas mėgdavo kartoti: „Mums svarbiausia – ne ypatingos kompiuterio galimybės, o pagalba pirkėjui“. To pasekmė – kompanijos siekis gaminti kiekvieną kompiuterį tokiu, kokio jo nori pirkėjas. Šiuo metu „Dell“ kompiuterį Amerikoje galima užsisakyti internetu arba telefonu, ir jis yra pristatomas per 36 valandas toks, kokio jo nori užsakovas. Kaip palaikyti žemą gaminių kainą? „Dell“ niekada neįsigydavo milžiniško kiekio komponentų, reikalingų kompiuterių surinkimui, todėl niekada neturėjo būtinybės išlaikyti sandėlius tiems komponentams saugoti, ir visada turėjo galimybę greitai atnaujinti savo dalių asortimentą pagal nūdienos reikalavimus.

„Mūsų konkurentai niekada nesuvokė, kad mes nesame tokie, kaip jie“, – sakydavo M.Dellas. Keli bandymai pardavinėti „Dell“ kompiuterius ir kitus gaminius parduotuvėse Amerikoje baigdavosi nesėkme dėl staigiai išaugančios kainos. Ir prieš beveik 30 metų sukurtas pardavimų modelis pasiteisina.

2000 metais Michaelas Dellas oficialiai tapo milijardieriumi, ir iki „Facebook“ atsiradimo buvo laikomas turtingiausiu Amerikos žydu, turtu lenkiančiu savo tautiečius Holivudo prodiuserius ar nekilnojamojo turto magnatus. Jis buvo puikiausias įrodymas, kad visuose versluose, kur žydai yra pasiekę aukštumų, pokyčiai yra greiti, įprastos verslo darymo taisyklės yra laužomos, o kūrybiškumas yra vertybė.

Kaip M.Dellas pademonstravo savo pavyzdžiu, žydiškas sėkmės principas „niekada nesekti paskui minią“ yra išties teisingas sprendimas, ir ypač tai akivaizdu kompiuterių versle. 1982 metais kompanijos „Texas Instruments“ inžinierių grupė kreipėsi į žydą Benjaminą Roseną su prašymu finansuoti jų komponentų gamybos verslą. B.Rosenas juos įkalbėjo vietoje to sukurti „nešiojamą“ kompiuterį. Taip gimė „Compaq Computers“ laptopai. Vienas iš „Intel Corp.“ (gaminančios 90 procesntų pasaulio mikroprocesorių) įkūrėjų Andrew Grove (tikras vardas Andras Grofas) visada kartojo, kad „neverta kreipti dėmesio į tai, ką daro konkurentai, o tiesiog sekti savo intuicija“. Larry Ellisonas įkūrė „Oracle“ 1977 metais, vien perskaitęs straipsnį dantisto laukiamajame apie kompiuterinių duomenų  bazių perspektyvas (šiuo metu jo asmeninis turtas yra vertinamas 13 milijardų dolerių). O ką jau kalbėti apie Marka Zuckerbergą, „Facebook“ sukūrėją ir šio didžiausio pasaulyje socialinio tinklapio atsiradimo aplinkybes? Netgi garsiojo „Silicio slėnio“ žemė priklauso žydui Carlui Bergui, kuris savo laiko investavo beveik milijardą dolerių į to regiono plėtrą ir buvo vienu iš „Sun Microsystems“ investuotojų.

Sėkmė čia pat už kampo. Tereikia tik panorėti ją rasti.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale VERSLO KLASĖ)

Elegancija.eu
Categories
Sėkmės Istorijos

O kodėl ne pirmas?

Ar susimastote, kad kartais daugiau laimės ir džiaugsmo į širdį atneša tikslo siekimas – lipimas slidžiu paviršiumi ir atsigręžimas atgal pažiūrėti kiek jau daug nueita, nei buvimas kalno viršūnėje iškėlus vėliavą. Ta akimirka trunka pernelyg trumpai ir į atmintį retai kada įstringą, nes dažniausiai atmintyje „vaidenasi“ visas tikslo siekimo progresas ir sunkus darbas. Ir tai suteikia malonumą, nes žinai kaip sunkiai dirbai ir ką pasiekei.

O kas svarbiausia, tai neužmigti ant laurų ir tęsti kovą. Reikia išsikelti sau naujus iššūkius, nes tik taip gali tobulėsi. Viskas yra orientuota į pati tave, niekas neužkels ant pjedės stalo už ačiū, tam turi dirbti ir mylėti savo darbą. Štai puikus pavyzdys  vieno įžymaus žmogaus. Tai trumpa motyvuojanti istorija kuri yra paremta tikrais faktais. –  Buvo toks JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, kuris po universiteto baigimo buvo laikomas vienu iš 50 protingiausių JAV žmonių pagal intelekto koeficientą, ir kai jis atėjo į pokalbį dėl darbo, prasitarė: esu vienas protingiausių žmonių Amerikoje. O darbdavys jam atsakė, vienas iš 50? O kodėl ne pirmas? Tai tik dar kartą įrodo, kad visada turi siekti maksimumo!

Straipsnį atsiuntė Armantas. Dėkojame jam.

Categories
Motyvacija Sėkmės Istorijos

Grįžimas į prasmingą gyvenimą

Gyvenimas yra gražus.

Sveiki mano vardas Dionisas. Norėčiau pasidalinti savo gyvenimo patirtimi. Pakalbėti apie žmogaus užprogramavimą vartojimui.

Per prievartą mums įkalta programa vartoti alkoholinius gėrimus, vėliau alkoholis sukelia priklausomybę. Priverstinai, bet tarsi savonoriškai žmogus turi pastoviai VARTOTI, neužduodamas sau klausimo, ar jam to reikia. Mūsų pasaulyje yra daug įvairiu priklausomybių – nuo alkoholio, nuo tabako, nuo kazino, nuo narkotikų, nuo persivalgymo ir t.t., bet dabar apie mane.

Kai man buvo apie 12 – 13 metų, aš tapau įvairių alkoholio/tabako gamybos įmonių auka. Pradėjau vartoti jų gamybos gaminius, rūkyti, gerti alų, vėliau – kokteilius ir degtine.

Nuo vaikystės gaudavau informaciją apie šiuos gaminius. Tėvas sakydavo – nerūkyk, tai kenkia sveikatai, o pats rūkydavo. Dėdė irgi sakydavo – tik nepradėk rūkyti, nes tai kenkia sveikatai, jis irgi pats rūkydavo. Tą pati girdėdavau ir apie alkoholį, kad jį galėsiu pradėti vartoti tik kai užaugsiu ir tik su saiku. Bet to saiko niekur neįmanoma nė pastebėti, aplink save nuolat matydavau girtų žmonių – kaimynai, tėvas, bendri šeimos draugai ir šiaip, išėjus į lauką, o ypač per šventės.

Taip ir augau. Išgirdau, – jeigu vartosiu alų, o ne degtinę, tai tikrai nebus šansų prasigerti. Taip aš ir padariau – pradėjau nuo alaus… Iš pradžių skonis pasirodė nelabai koks, kartus, bet vėliau po truputį pripratau, vartodamas patį silpniausią alų – apie 4,5 laipsnių. Vėliau, kai man buvo apie 16 – 17 metų, aš jau pirkdavau alų (Balta meška) apie 7 laipsniai.

Laikas nuo laiko girdėjau pasisakimus, kad tikras vyras „turi gerti degtinę‘. Ką jau padarysi – turi, reiškia – turi. Tad nuo 14 metų aš pradėjau BŪTI VYRU. Apsinuodijęs pirmą kartą degtine, gulėjau ant grindų, net galvos pakelti negalėjau, nes nepraleidau nė vienos taurelės. Labai norėjau pasireikšti ir įsitvirtinti kompanijoje.

Rūkyti pradėjau Marlboro markės cigaretės, mat nuolat matydavau reklamą per TV, kur fiziškai tvirti vyrai – kaubojai, laksto su žirgais. Jie laisvi, savarankiški, patrauklios išvaizdos.

Vėliau perėjau prie LUCKY STRIKE cigarečių. Toje reklamoje nuolat sakydavo – LUCKY STRIKE – tai tikra Amerika. Ir paragavau aš tos, “tikros” Amerikos.

Alkoholis

Kai buvau 17-os vakarinė dozė alaus buvo apie 6 butelius 0,5 l (Baltos meškos). Po truputi dozės augo, ir kai buvau 18 – 19 metų, aš jau gerdavau po 2 – 3 dienas iš eilės. Dažniausia per išeigines, nes tuo metu atsirado nauja “mada” – kaip švęsti penktadienį. Per vieną naktį aš išgerdavau apie 20 butelių alaus. Žiemos metu gerdavau ir degtinės “degtinė duoda šilumos organizmui”.

Jau 20-ies metų po pagėrimų ne visada galėjau atsiminti – kur buvau, ką veikiau ir panašiai. Dingdavo atmintis. Kartais pradėdavau elgtis agresyviai, o kitą dieną negalėjau paaiškinti savo elgesio, tad kad būtų lengviau vėl prisigerdavau. Į galvą buvo įkalta, “alkoholis padeda visais gyvenimo atvejais”. Liūdna – išgerk. Linksma – išgerk. Pakliuvai į sudėtingą situaciją – vėl išgerk. Vėliau, dėl nuolatinių “festivalių”, prasidėjo finansiniai sunkumai – skolos, įspėjimai darbe.

Aš susikaupiau iš paskutinių jėgų “surinkau smegenų likučius savo galvoję” ir uždaviau sau klausimą, – ar tokio gyvenimo aš norėjau, ar apie tai svajojau vaikystėje? Galvojau, kodėl tai, ką aš matydavau per TV filmus, reklamą – nevyksta mano gyvenime. Juk dariau taip, kaip jie sakė ir skatino, bet kažkodėl ten rodomi vaizdai, kur žmonės ir gerdavo, ir rūkydavo įvairiomis dozėmis, ir beveik visi sugebėdavo augti, vystytis į geresnę pusę. Būti pavyzdžiais, kaip visuomenėje gerbiami žmonės, rūpestingi tėvai, geri meilužiai, sėkmingi verslininkai ir panašiai.

O pas mane viskas atvirkščiai… Ir ne tik pas mane…

Nusiritau iki to, kad būdamas 21 metų, aš nuo „saikingo vartojimo“ atsidūriau “narkologiniame”.

Pradėjau ieškoti atsakymų – kur gi yra TIESA, o kur MELAS? Tiesos ieškojimas užtruko apie 2 metus. Ir aš radau atsakymus!

Pasirodo, kad mus “programuoja” nuo pat vaikystės visais įmanomais būdais – per radiją, įvairias stendo reklamas, televiziją. Pvz. Jeigu alaus gamintojai nori atkreipti dėmesį į savo produkciją, tai jie organizuoja kokią nors alaus šventę (jūros šventę), kviečia į svečius Į ŠVYTURIO ŠALĮ ir pan. Tik jie nepasako, kad alus daro įtaką lytiškumui, ir kad jo sudėtyje yra į estradiolį panašių medžiagų, ir kad vyrai, kurie ilgą laiką reguliariai vartoja alų pamažu tampa impotentais.

Kas link degtindarių, – reklamoje jie teigia, kad degtinė – tai geriausia, ką turime. Bet jie nesako, kad bet kokia dozė spirito, patekusi į organizmą užmuša ląsteles, esančias organizme.

Jeigu ryte vartotojams skauda galvą, tai nereiškia, kad degtinė buvo blogos kokybės. Tiesiog organizmas valo smegenis nuo numirusių ląstelių, apipildamas smegenis iš visų pusių skysčiu, kuris vėliau kartu su mirusiomis ląstelėmis pašalinamos per inkstus su šlapimu į kanalizaciją. Jie tik skelbia, kad yra nauja akcija, ir perkant daugiau – bus pigiau. Kad pirktų dar geriau, alkoholio gamintojai “šneka” iki absurdo – jie teigia, kad girtuoklystė – yra mūsų tautos tradicija.

Juk ne tada, kai jau atsigula prie kioskelio, žmogus tampa alkoholiku! Alkoholizmas pasideda nuo be alkoholinio alaus ir šampano, mažai alkoholinių kokteilių ir t.t.. Sudominai alkoholio vartojimu žmogų nuo vaikystės ir turėsi pastovų klientą.

Tai gi, žmonės, pagalvokim kam mes gimdome vaikus. Tam, kad jie gyventų, ar tam, kad jie taptų įvairių sferų magnatų klientais – vartotojais.

www.laisvaszmogus.lt

Categories
Sėkmės Istorijos

Kaip Romanas Abramovičius turtus kaupė?

Londono „Chelsea“ sirgaliams jis yra ponas Dosnusis, o Rusijoje įsikūrusiems teisininkams jis primena sukčių, vengiantį mokėti mokesčius. Artimi jo draugai apibūdina jį kaip drovią, bet charizmatišką asmenybę, kai tuo tarpu Vakarų bankininkai niekina jį kaip pilką prisitaikėlį.

Kodėl taip skiriasi nuomonės apie vieną turtingiausių žmonių Rusijoje ir visoje planetoje, Romaną Abramovičių?

„Verslo banga“ nusprendė supažindinti skaitytojus su tremtinio iš Tauragės sūnumi, atskleisti Romano jaunystę, kokie žmonės darė jam didžiausią įtaką ir, žinoma, išsiaiškinti kaip šis, ne itin dideliais gebėjimais pasižymintis vyras susikrovė tokius didžiulius turtus.

Anksti liko našlaitis

Irina Abramovič atvyko paviešėti pas savo motiną į Saratovą, įsikūrusį ant Volgos kranto. Čia buvo jos gimtinė, tad įkalbėjo savo vyrą kūdikį išnešioti būtent čia – juk laukė pirmasis gimdymas. 1966 m. spalio 24 d. Irina pagimdė sūnų Romaną Arkadjevičių Abramovičių.

Kai Irina pastojo antrą kartą, nepraėjus dar nė metams po pirmojo gimdymo, ji nutarė daryti nelegalų abortą – laikai tuomet buvo labai sunkūs ir išlaikyti du vaikus Abromovičiams būtų buvę nelengva. Nelaimei, aborto metu įvyko kraujo užkrėtimas ir, likus vienai dienai iki sūnaus pirmojo gimtadienio, Irina mirė. Ji buvo tik 28-erių metų.

Žmonos mirtis Arkadijui buvo baisus sukrėtimas, tačiau atsitiesus jis visa galva pasinėrė į darbą. Taip smarkiai, kad mažasis Romka išvyko gyventi pas savo senelę Tatjaną. Tuo metu Arkadijus buvo statybų įmonės vienas vadovų, bet kabinetinis gyvenimas slėgė šį energiną žmogų.

Niekas nenustebo, kai vieną 1969 m. gegužės dieną šis vyras pasisiūlė prižiūrėti kažkokius statybos darbus. Tačiau beruošiant kraną darbui, nulūžo strėlė ir sutraiškė Arkadijui kojas. Po kelių dienų, pustrečių metų Romanas Abramovičius liko našlaitis.

Dėdės įtaka jaunystėje

Jaunasis Roma apsigyveno pas giminaičius Uchtos mieste ir po kelių metų ėmė lankyti 2-ąją mokyklą. Vienas Abramovičiaus mokyklos draugų apibūdiną Romaną kaip „smalsų, nuolat visko klausinėjantį vaiką“. Kitas teigia, jog „energija iš jo trykšte trykšdavo“.

Tačiau kaip Romanas išmoko verslumo? Uchta yra tipiškas niūrus Šiaurės Rusijos miestas. Vienodi pastatai, beržai, sniego danga – viskas kaip ir daugybėje kitų gyvenviečių. Bet vienas bruožas skiria Uchtą nuo kitų gyvenviečių – ji kilo iš Gulago.

Šis miestas buvo pastatytas ir apgyvendintas politinių kalinių, ištremtų vieno ar kito stalinistinio „valymo“ laikais. Taip susiformavo mišrus kosmopolitiškas disidentų konglomeratas, kur galėjai sutikti pačių įvairiausių žmonių – nuo baleto šokėjų iki fizikų. Dauguma disidentų buvo žydai, kaip ir pats Abramovičius. Čia visi buvo „lygūs“, skirtingai nei kituose miestuose.

Tais laikais, kai privatus verslas buvo oficialiai draudžiamas, dėdė Leibas sudarė sąlygas Abramovičiui intensyviai mokytis rinkos dėsnių. Leibas buvo valstybinės medienos įmonės, tiekimo skyriaus vadovas. Anot vieno Uchtos universiteto dekano: „geresnės ekonomikos mokyklos už Tiekimo skyrių nė su žiburiu nebūtum radęs“.

Pirkti už vieną kainą, o parduoti už kitą buvo laikoma smerktinu dalyku, bet kaip tik tai jie ir darė. Tiekimo skyriaus vadovo darbo esmė buvo pirkti prekes pigiau, o parduoti brangiau. Reikėjo mokėti tai daryti, reikėjo turėsi drąsos. Ne kiekvienas turi tokių gebėjimų, o štai Romano dėdė – turėjo.

Vyriškumo mokykla

Romano Abramovičiaus gyvenimas po mokyklos baigimo yra nežinomas ir painus. Yra daugybė versijų. Vieni sako, kad Roma įstojo į Uchtos pramonės institutą (labiau tikėtina versija), kiti – į prestižinį Gubkino naftos ir dujų institutą Maskvoje.

Tačiau faktas, kad antraisiais studijų metais Abramovičiui teko nutraukti mokslus, abejonių nekelia. Sulaukęs aštuoniolikos, jis buvo pašauktas į kariuomenę. Tarnyba Rusijos kariuomenėje yra labai sunkus, dažnai traumuojantis išbandymas, todėl daugelis „vyriškumo mokyklos“ stengiasi išvengti.

Daugelis elitui priklausiusių tėvų išvadavo savo vaikus nuo tarnybos sunkumų sumokėję atitinkamiems pareigūnams kyšį, tokiam reikalui sutvarkyti Abramovičių šeimai trūko išteklių ir ryšių. Taigi 1985 m. pradžioje Roma buvo nusiųstas tarnauti į artilerijos dalinį, dislokuotą Kiržače.

Edilas Aitnazarovas su Romanu Kiržače tarnavo beveik dvejus metus. Pasak jo, „Romka buvo labai draugiškas, jautrus ir niekad nekonfliktuodavo nei su vyresniais kareiviais, nei su jaunesniais tarnybos draugais, tapęs vyresniuoju“. Šie du vyrai susidraugavo nuo pirmųjų dienų. Aitnazarovas, kilęs iš mažo kaimelio Kirgizijoje, menkai kalbėjo rusiškai, todėl Abramovičius padėjo jam pagerinti kalbos žinias.

1986 m. spalio 18 d. dalinio vadovas pasivedė Aitnazarovą į šalį ir pranešė, kad jis paleidžiamas namo dviem mėnesiais anksčiau. To priežastis – mirusi motina. Edilas su dėkingumu prisimena kaip į šią žinią reagavo Romanas. Jis ne tik atidavė draugui visus savo pinigus, bet ir surinko daugiau iš kitų dalinio kareivių.

Nepaisant akivaizdaus iniciatyvumo, eilinis Abramovičius netapo seržantu, užtat įgijo draugų. Būtent asmenybės žavesys padėjo jam lengviau įveikti tarnybą. Armijoje praleistą laiką galima laikyti pagrindiniu Abramovičiaus charakterio formavimosi etapu.

Daugybė sunkumų jį užgrūdino, be to, armijoje įgyta patirtis patobulino bendravimo įgūdžius ir padarė jį labiau savimi pasitikintį ir nepriklausomą.

Verslo pradžia ir sėkmė

Kai Romanas Abramovičius buvo demobilizuotas, prie Rusijos valstybės vairo stojo radikalus reformuotojas, Michailas Gorbačiovas. Persitvarkymo (labiau žinomo „perestroikos“ vardu) iniciatyva tapo visuomenės ir ekonomikos pokyčių pradžia. Anksčiau privatus verslas buvo draudžiamas, o dabar sparčiai pradėjo kurtis privačios įmonės.

Kad ir kaip keista, Abramovičius, be abejonės, turėjęs gebėjimų verslui, iš pradžių atsispyrė pagundai mesti mokslus ir įsilieti į pašėlusio pinigų vaikymosi lenktynes. Tačiau 1988 m. pradžioje Romanas prisidurdavo prie stipendijos pirkdamas prabangos prekes Maskvoje ir perparduodamas jas Uchtoje už didesnę kainą.

Grįžęs į Maksvą Abramovičius galiausiai metė mokslus ir pagrindinį dėmesį ėmė skirti pelningesnei veiklai – verslui. Kai buvo leista verstis privačiu verslu, Abramovičius įkūrė lėlių gamybos įmonę „Ujut“ (liet. „jaukumas“). Įmonė suklestėjo, ir netrukus jis ėmė uždirbti nuo trijų iki keturių tūkstančių rublių per mėnesį (tuo metu tai buvo labai didžiuliai pinigai).

1991 m. Romano verslininko instinktai jau buvo labai išlavėję. Be „Ujut“ kooperatyvo, jam priklausė ir kasdienes vartojimo prekes gaminanti įmonė ABK. Tačiau manoma, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje Abramovičius buvo įkūręs ir likvidavęs ne mažiau nei dvidešimt įvairiausios specializacijos – nuo padangų atnaujinimo iki apsaugos darbuotojų verbavimo – įmonių.

Šie ankstyvieji bandymai atrasti savo vietą laisvoje rinkoje suteikė jam neįkainojamos patirties, išmokė rizikuoti. Įgytos žinios ir mokėjimas manipuliuoti žmonėmis, pasitelkiant asmeninį žavesį, nemažai jam pasitarnavo. Tačiau tik 1991 m. rugpjūčio įvykiai lėmė Rusijos ateitį ir Abramovičiaus gyvenimą.

1991 m. rugpjūčio 19 d., Borisui Jelcinui užlipus ant tanko prie Baltųjų rūmų, šis paskelbė pasauliui susižavėjimą Gorbačiovo reformomis. Po keturiasdešimt aštuonių valandų komunistų gauja išsibėgiojo, o po keturių mėnesių žlugo Sovietų Sąjunga.

Prie valdžios vairo stojus Jelcinui, ekonomikos reformos pagreitėjo, tačiau vienas jos padarinių buvo tas, kad įstatymų leidėjai nespėjo vytis besikeičiančių sąlygų, o tai tuometiniams verslininkams suteikė daug įvairių galimybių.

Viena Maskvos žurnalistė pastebėjo: „Kai žlugo Sovietų Sąjunga, įstatymų leidybų spragos buvo vienas dalykų, apie kuriuos Jelcinas nepagalvojo. Naftos versle tik keletas suvokė, jog didesnė paklausa yra ne pačiai naftai, o naftos eksporto lincencijoms. Tie, kurie prekiavo tuo laikotarpiu nafta, užsidirbo krūvas pinigų“.

Romanas Abramovičius buvo vienas iš jų.

Milijonierius tampa milijardieriumi

1995 m. vasarą Romanas Abramovičius sutiko žmogų, kuris perkėlė jo gyvenimą į naują lygmenį. Iš milijonieriaus prekiautojo nafta tapti milijardieriumi pramoninku daugiausia padėjo vienas pirmųjų Rusijos „oligarchų“, Borisas Berizovskis.

Tuo metu Romanas jau buvo laikomas gabiu vadybininku ir buvo reikalingas Berizovskiui kaip partneris. Pastarasis ruošėsi privatizuoti vieną didžiausių Jelcino laikų įmonę, o Romai dalininku tapti pasiūlė dėl turimos patirties naftos versle. Keletą mėnesių šie du vyrai veikė ranka rankon siekdami įgyvendinti projektą, kuris, kaip paaiškėjo, tapo vienu pelningiausių dešimtojo dešimtmečio privatizacijos projektų.

Žlugus Sovietų Sąjungai Rusijos naftos versle visi tik ir kalbėjo apie „vertikaliąją integraciją“ – naftos gavybos ir perdirbimo sujungimą. Planas įkurti „Sibneft“ (Sibiro nafta) buvo puoselėjamas nuo 1992 m. lapkričio mėnesio, tačiau procesas paspartėjo įsikišus Borisui Berizovskiui, kuris savo ryšiais sudarė sąlygas įsikurti bendrai holdingo kompanijai.

1995 m. rugsėjo 29 d., Jelcino pasirašytu įsaku buvo įkurta „Sibneft“. Į kompanijos sudėtį įėjo ne tik minėtosios įmonės, bet ir naftos žvalgybos įmonė „Nojabrskneftegazgeofizika“ bei rinkodaros įmonė „Omsknefteprodukt“.

Naujosios kompanijos pardavimas įtrauktas į projekto „paskola už akcijas“ grafiką ir nustatyta aukciono data – gruodžio 28-oji. Žadėdama įkeisti 51 procentą „Sibneft“ akcijų, suteikti skolintojui teisę valdyti jos dalį ir nupirkti likusius 49 procentus akcijų varžytinėse, vyriausybė siekė gauti mažiausiai 100 mln. dolerių paskolą.

Nusižiūrėję sau grobį, Berezovskis ir Abramovičius pradėjo ieškoti lėšų jam pirkti. Berizovskis savo dalį įnešė iš automobilių prekybos valdomo verslo pelno, o Abramovičiaus dalį sudarė pelnas iš prekybos nafta ir paskola iš banko. Juodu laimėjo surengtą „aukcioną“ už 100,3 mln. dolerių.

Kitas porelės tikslas buvo išpirkti likusius 49 proc. akcijų. Pirmasis akcijų paketas – 19 procentų – buvo parduotas aukcione 1996 m. rugsėjį. Aukcioną laimėjo kita bendra Berezovskio ir Abramovičiaus įmonė „Firma Sins“.

Po mėnesio rinkoje pasirodė kitas, 15 procentų akcijų paketas, kuriuo Berizovskis nesusidomėjo. Tačiau jaunasis Roma, pergudravo savo „mokytoją“ ir jį pralenkė laimėdamas aukcioną su kita jam priklausančia „Refine Oil“ įmone ir šiuo ėjimu tapo didžiausiu įmonės akcininku. Likusias akcijas po mėnesio išpirko toks.. Romanas Abramovičius.

Pasinaudojus gudriais ėjimais, Romanas su Borisu už 200 mln. dolerių įsigijo kompaniją, kuri 2003 m. pabaigoje buvo įvertinta 15 milijardų – septyniasdešimt penkis kartus brangiau. Šiame „Monopolio“ žaidime Abramovičius tapo geriausių gatvių ir langelių valdytoju.

Finansinis genijus

Kuo daugiau turi, tuo daugiau norisi. Tokia jau žmogaus prigimtis. Ypač tokių apsukrių „prekeivų“ kaip Romanas Abramovičius ir Borisas Berizovskis.

Nesitenkindami už ačiū gavę „Sibneft“, porelė pradėjo tiesti rankas į jos sudedamąsias dalis. „Sibneft“ yra holdingo kompanija, ir nors Romai su Borisu priklausė beveik visos jos akcijos, „Nojabrskneftegaz“ akcijų jiems teko tik 61 procentas. Pasibaisėtina.

1997 m. vasarą „Nojabrskneftegaz“ akcininkai gavo kvietimą atvykti į visuotinį bendrovės susirinkimą ir jo darbotvarkę. Pranešime buvo nurodyta, kad pagrindiniai susirinkimo tikslai yra patvirtinti naujus bendrovės įstatus, atitinkančius naująjį Rusijos akcinių bendrovių įstatymą, ir apsvarstyti siūlymą padidinti „paskelbtų“ bendrųjų akcijų skaičių.

Naujų akcijų emisija yra plačiai naudojamas būdas gauti grynųjų pinigų. Tačiau pranešime nebuvo nurodyta, kiek papildomų akcijų bendrovė ketina išleisti. Todėl dauguma smulkiųjų akcininkų nutarė nesivarginti ir neatvyko. Tik susirinkimo dieną valdyba atskleidė, kiek planuojama padidinti paskelbtų akcijų skaičių – 196,3 procento.

Tai sužinoję smulkieji akcininkai neteko žado, tačiau jau buvo per vėlu. Emisiją pavyko „prastumti“, o jos savininkais, žinoma, tapo Romanas Abramovičius ir Borisas Berizovskis. Nepaisant to, akcijos buvo parduotos už dvigubai mažesnę nei rinkoje kainą.

Tačiau tuo plėšikavimas nesibaigė. Akcijų „praskiedimas“ padidino „Sibneft“ dalį „Nojabrskneftegaz“ bendrovėje ir sustiprino jos įtaką šiai antrinei įmonei, pagrindinei naftos ir dujų tiekėjai. Dabar „Sibneft“ galėjo savo nuožiūra nustatyti kainas už naftos tiekimą.

Plėšikavimo esmė tokia: pagrindinė kompanija perka naftą iš savo gavybos filialo mažesne nei rinkos kaina, o paskui įkeičia ją kur kas didesne kaina Vakarų bankams už paskolas. Tokiu būdu pagrindinė įmonė turtėja gavybos filialo sąskaita.

Tiesa, vadinti to plėšikavimu tiesiogine prasme būtų klaidinga. Visos priemonės „apeiti sistemą“ yra teisėtos, radus spragų pačioje sistemoje. Yra ir dar vienas garsus Abramovičiaus „žygdarbis“, kurį šis slėpė po Čiukčijos gubernatoriaus postu.

2000 m. gruodžio 24 d., neturintis varžovų Romanas Abramovičius tapo vargingo Čiukčijos regiono gubernatoriumi, laimėdamas rinkimus surinkęs 99 procentus balsų. Daugelis spėliojo, kodėl šis pramoninkas užsigeidė būti tokio tolimo regiono vadovu. Vien atstumas nuo Maskvos iki Čiukčijos yra per 6000 kilometrų.

Po metų paaiškėjo, kad Abramovičiaus valdomos kompanijos „Sibneft“ pelnas pradėjo smarkiai didėti. Nepaisant to, kompanija sugebėjo išmokėti milijoninius dividendus savo akcininkams. Kaip jiems tai pavyko?

Pasirodo, jog „Sibneft“ mokesčių optimizavimo schema sudarė galimybę mokėti mažiausius mokesčius iš visų panašią veiklą vykdančių įmonių. Bendrovės mokesčių tarifas siekė 12,6 procento, kai „Lukoil“ mokėjo 24 proc., o „Jukos“ – 22 proc. Pagridinis veiksnys, lėmęs „Sibneft“ mokesčių režimo palankumą, buvo bendrovės sprendimas perkelti savo prekybos įmones į lengvatinio apmokestinimo Rusijos regionus, taip išvengiant regioninės pajamų mokesčio dalies.

Bendrovei priklausančių naftos perdirbimo įmonių produktai gerokai mažesne nei rinkos kaina buvo parduodami jos prekybos filialams Čiukčijoje, o šie paskui juos pardavinėdavo galutiniams vartotojams už rinkos kainą. Tokia strategija leido „Sibneft“ įmonėms deklaruoti mažą pelną – ir atitinkamai mokėti mažus mokesčius.

Nors nevykdė Čiukčijoje jokios veiklos, bendrovė „Sibneft“ per mokesčių lengvatas sutaupė net 263 milijonus svarų.

Turtų kaina ir miglota ateitis

Nors Romanas ir Irina Abramovičiai užima aukščiausią socialinę klasę planetoje kokia tik gali būti, tačiau aukšta vieta dažnai tampa ankšta. Superturtuolių padėtis ironiška tuo, kad ji apriboja manevravimo erdvę.

Perfrazuojant Tolstojų, visi neturtingieji rusai yra neturtingi skirtingai, o turtingieji – turtingi vienodai. Turtuolius nuolat lydi pasikėsinimo, pagrobimo baimė, o tai reiškia, kad bent jau Maskvoje jų socialinis gyvenimas griežtai reglamentuotas.

Tokius žmones kaip Romanas Abramovičius lydi nuolatinė baimė ir stresas dėl nuosavybės, kurią galima prarasti bet kada, dažniausiai neįtikus vienam ar kitam įtakingui asmeniui.

Rusijoje tas asmuo, be jokios abejonės yra buvęs prezidentas Vladimiras Putinas. Būtent jo „vyrukai“ 2003-iųjų metų spalio 25 d. įsiveržė į turtingiausio Rusijos žmogaus Michailo Chodorkovskio privatų lėktuvą ir suėmė jį, rodos, ilgiems metams. Nors Michailo turto vertė siekia apie 8 mlrd. dolerių, jis pamiršo, kad Putinas turi galingą ginklą – kalėjimo raktus.

Jeigu Vladimiras Putinas norėtų susidoroti su Abramovičiumi, pretekstas atsirastų – tiesiog jis neieško tokio preteksto. Nepaisant akivaizdžiai glaudžių santykių, Abramovičius supranta, kad žmogus, kuris ryžtasi atleisti visą ministrų kabinetą, nedvejodamas nusuks jam sprandą, jei to pareikalaus jo ilgalaikiai interesai.

Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau jis pažeidžiamas. Jei šešiems vyrukams priklauso 60 procentų šalies aktyvų, anksčiau ar vėliau jie jų neteks. Abramovičiaus laimei, jam pakako įžvalgumo tai suprasti ir parduoti viską, ką tik buvo įmanoma kam nors iškišti. Geriau turėti 10 milijardų dolerių grynaisiais negu 20 milijardų dolerių aktyvais, kurie gali būti konfiskuoti.

Sakoma, kad pinigai suteikia laisvę, bet žmogus, turintis jų tiek daug kaip Abramovičius, tampa jų įkaitu. Jam nepasiekiami tokie paprasti malonumai, kaip pasivaikščiojimas parke ar po parduotuves. Kad ir kur jis eina, beveik visur lydi asmens sargybiniai.

Kas laukia Romano Abramovičiaus ateityje? Sunku pasakyti. Aišku tik viena – Romanas jaučia, kad jam svyla padai. Buvęs oligarchas į tai reaguoja atsisakydamas dalies verslo Rusijoje, persikeldamas gyventi į Didžiąją Britaniją, nusipirkdamas „pigiausią draudimo polisą istorijoje“ (turimas omenyje Londono „Chelsea“ klubas – daug kas teigia, jog tai investicija į saugumą, jei kartais Putinas nebeįsileistų Romano į Rusiją).

Tikriausiai Abramovičius neatskleis savo ateities planų, tačiau žinant jo ambicijų mastus, tikriausiai nelabai nustebtume ir sužinoję, kad jie neapsiriboja vien Žemės planeta. Kas toliau? Galbūt nuosavas sklypas Kosmose? Rusijos prezidento postas? Ateitis parodys.

Tekstas paremtas leidyklos „Kitos knygos“ išleista Dominico Midgleyaus ir Chriso Hutchinso knyga „Abramovičius: milijardierius iš niekur“.

Straipsnio autorius kuriam „AlfaVyras.lt“ ir dėkoja yra:  Dovydas Matijošaitis

Categories
Sėkmės Istorijos Sėkmės psichologija

Richard St. John sėkmės formulė


Norint išmokti valdyti pinigus, pirmiausia reikia to norėti ir tikėti savimi. Atrodo – labai paprasta, tiek kartų girdėta, bet prisipažinkite, kiek kartų jau bandėte taupyti, ar atidžiau pasidomėti savo, pavyzdžiui, II-osios pakopos  pensijų situacija? Tai, ko pradžioje imatės su entuziazmu, po kurio laiko būna apleidžiama. Kodėl? Paprasčiausiai nustojate  tikėti, kad  jums pavyks, pristingate ryžto ar pametate tikslą iš akiračio.

Alfa vyras pagrindinis tikslas – įkvėpti jus veikti.   Norime  uždegti jus  gerais pavyzdžiais  ir  sėkmės  susilaukusiomis idėjomis, pristatyti žmones jau atradusius sėkmės formulę. O  dabar apie Richard St. John. Jis įkūręs St. John  Group kompaniją, kuri yra pagrindinė „Black- berry“,  „Nortel“  ir kitų įmonių marketingo     strategijos vykdytoja. Rich-ardas yra laimėjęs apdovanojimus už geriausius komercinius scenarijus, laisvalaikiu fotografuoja, bėga maratonus. Nagrinėdamas sėkmės istorijas, Richardas per 10 metų paėmė virš 500  interviu  iš  įvairiausių sėkmingų žmonių.

Vieną kartą Richardas  St.  Johnas atvykęs į  konferenciją kurioje buvo susirinkę tik turtingi ir pasiturintys  žmonės nusprendė jų paklausti, kas jiems padėjo pasiekti tokių aukštumų. Taip jis pradėjo sėkmės istorijų nagrinėjimą ir po daugiau nei 500 paimtų interviu iš įvairių turtuolių, jis padarė išvadas ir išvedė 8 sėkmės dėsnius.

1. Aistra – mylėkite tai ką darote, darykite tai su užsidegimu ir ne dėl pinigų, pinigai anksčiau ar vėliau ateis. Mylėkite savo darbą, džiaukitės ir didžiuokitės tuo ką dirbate ir kokia yra jūsų profesija.

2. Darbas – Dirbkite daug ir sunkiai. Dirbkite su malonumu, niekas neateina lengvai, o ypač tai ko jūs siekiate nebus padėta jums ant lėkštutės. Tai lyg iššūkis jums, kurį su šypsena priimat ir tuo džiaugiatės.

3. Susitelkimas –  kitaip  susikoncentravimas. Susikoncentruokite ties vienu dalyku kurio jūs norite, negailėkite nei laiko, nei pinigų, nei jėgų tam.  Dėmesio  sutelkimas daugumai dalykų nepadeda pasiekti to ko tikrai norite.

4.  Stumtelėjimas – reikia save  stumtelėti, nugalėti drovumą, abejingumą savimi. Jei pačiam sunkiai sekasi tai padaryti, tuomet susiraskite kas galėtų jus stumtelėti.

5. Idėjos –Viena gera idėja jus gali pakelti iki didžiausių aukštumų. Billas Geitsas (Bill Geits) teigia, kad pirma  gimė  puiki idėja, o iš  jos – kompiuterių programinės įrangos kompanija. Kūrybingi yra netik  meno, bet ir visi kiti   žmonės nepriklausomai nuo specialybės ir veiklos.

6.   Tobulumas – Tobulinkite save kaip asmenybe, tokiose srityse kuriose jaučiate potrauki ir begalinį norą. Tobulinkite save kas dieną, kas valandą, kas minutę ir tik tobulėsite tai atkakliai praktikuodami.

7. Tarnavimas –  Tarnaukite  žmonėms, bukite naudingas. Kai kurie žmonės taip pasiekė didesnių aukštumų nei jie patys buvo išsikėlę, ir tik padėdami kitom asmenybėm.

8.  Stengimasis –  tęskite tai, ką pradėjote. Negailėkite nei laiko nei jėgų, nes per naktį niekas nepasidarys.

Taigi  sėkmę nėra  lengva pasiekti, bet  tai tikrai įmanoma. Ir aš žinau, kad jūs turite sritį kurioje dirbtumėte su malonumu, pasikartosiu, ne dėl pinigų, bet dėl malonumo, o tuomet jau pinigai patys ateina pas jus.

Sėkmės.

Parengė: Deividas Ambrazevičius

Žurnalui „Alfa Vyras“

Categories
Interviu Sėkmės Istorijos

Kaip į Lietuvą atkeliavo „Lengvas būdas…“ ?

Kad egzistuoja kažkokia ypatinga knyga, galinti rūkalius paversti nerūkančiaisiais, sužinojau beveik prieš ketverius metus. Tada dar studentavau ir gyvenau studentų bendrabutyje Saulėtekyje. Vienas iš kaimynų, su kuriuo vėliau tapome draugais ir kuriam dar ir šiandien jaučiuosi labai dėkingas, internete atrado rusišką tos knygos variantą ir vietiniame kompiuterių tinkle juo pasidalino su kitais. Tačiau jį atsispausdinęs pasidėjau į lentyną ir ilgai nebeliečiau. Nors noras mesti rūkyti tada jau buvo gana stiprus, bet nerūkymo baimė, kurią puikiai žino, jaučia ir neigia visi rūkaliai, buvo stipresnė. Todėl, valdomas tos baimės, prisigalvojau sau visokių banalių pasiteisinimų – jei ji tikrai tokia veiksminga, tai dabar galiu atsipalaiduoti ir rūkyti toliau, kol jau galutinai apsispręsiu mest, be to, rusiškai skaitau prastai ir tikriausiai visko nesuprasiu, be to, neužilgo mano gimtadienis ir jau geriau reikėtų apskritai jo nešvęsti, jei net negalėsiu sau normaliai parūkyti. Cigaretės iš tikrųjų atrodė gyvybiškai svarbi mano gyvenimo dalis – iš ankstesnių bandymų mesti rūkyti jau žinojau, kad be jų tiesiog nesugebu normaliai jaustis ir gyventi. Lygiai taip pat, kaip ir milijonai visų kitų rūkalių.

Gana greitai tą atsispausdintą knygą iš manęs pasiskolino kambariokas. Mačiau su kokiu susižavėjimu ir nuostaba per porą dienų ją perskaitė ir kaip užtikrintai surūkė savo paskutinę cigaretę. Visi tolimesni mano įkalbinėjimai jį išeiti parūkyti buvo nesėkmingi – mačiau, kad jis net nesistengia tvardytis, visiškai nededa jokių valios pastangų ir paprasčiausiai nerūko. Tai man buvo dar vienas aiškus signalas, kad kažkada taip pat ryšiuosi ją perskaityti ir privalėsiu išsiaiškinti, kas ten tokio ypatingo rašoma. Bet tuo metu mane vis dar sėkmingai tebetramdė baimė ir prireikė net pusės metų, kol galutinai nusprendžiau – laikas.

Tada panaršiau internete ir aptikau anglišką „Lengvo būdo mesti rūkyti“ variantą. Teatleidžia man visų šalių autorinių teisių gynėjai, bet atsispausdinau ir jį, ir pradėjau skaityti. Kol įpusėjau skaitymą, mano baimė tik stiprėjo – mušė prakaitas ir kaito žandai, galvoje vis dar sukosi mintis: „Ką aš darau, juk po to tikrai mesiu rūkyti – kaip tada reikės gyventi?“ Bet su kiekvienu tolesniu puslapiu iliuzijos, su cigaretėmis neatsiejamai supančiojusios mano protą, ėmė sklaidytis. Po truputį darėsi vis aiškiau ir aiškiau, koks nuostabus gali būti gyvenimas nerūkant, jei tik į viską pavyks pažvelgti tinkamu kampu. Iš pradžių maniau, kad knygoje autorius dėsto tik savo nuomonę apie rūkymą. O nuomonių, be abejo, gali būti milijonai. Vėliau ėmiau suprasti, kad iš tiesų tai visai ne nuomonė, o niekaip nenuginčyjami faktai, kurių nesugeba suvokti ne tik iškreiptai mąstantys rūkaliai, bet ir nerūkantieji. Ėmė aiškėti, kad tas atradimas, kuriuo su visuomene nori pasidalinti autorius, ne mažiau didingas už bet kokį kitą labai svarbų žmonijos atradimą. Kas tai per atradimas? Labai sunku, tikriausiai net neįmanoma glaustai papasakoti, bet jo esmė tokia – rūkymas, kaip reiškinys, yra visai ne tai, kuo mes įpratę jį laikyti. Veikiami malonumo, skonio, atsipalaidavimo, susikaupimo ir visokių kitokių iliuzijų tikime, kad jis yra vienas iš mažų gyvenimo džiaugsmų. Tokių džiaugsmų, dėl kurių net verta aukoti savo pinigus, kvapą, savigarbą, sveikatą ir – pernelyg dažnai – net gyvybę. Tapo visiškai aišku, kad tai tiesiog narkotiko nikotino spąstai! Spąstai, užtemdantys protą ir nebeišleidžiantys į laisvę – verčiantys dėl nikotino nuolat geisti cigarečių, jas skolintis ar pirkti, bet būtinai visuomet turėti su savimi. Spąstai, dėl kurių dūmai atrodo svarbūs lyg oras! Paradoksalu, bet smalkės rūkaliams tampa svarbesnės net ir už patį orą – juk būtent jas traukiame į plaučius ir spjauname į faktą, kad plaučiai kur kas labiau pageidautų deguonies, o ne porcijos nuodų!

Kai supratau, kad visą gyvenimą buvau taip smarkiai apkvailintas reklamų ir tiesiog mane išugdžiusios rūkančios visuomenės, kad realybė gali būti visai kitokia nei atrodo, kad cigaretės toli gražu nėra kažkokia vertybė, dėl kurios reikėtų šitaip aukotis ir jų geisti, pasijutau taip, lyg būčiau atsijungęs iš kažkokios protą valdžiusios matricos. Sunku apibūdinti tą jausmą ir būseną, bet tai tikrai kažkas ypatingo. Su atėjusiu aiškumu ir didžiule euforija surūkiau savo paskutinę cigaretę – supratau, kad visiems laikams nutraukiu tą nikotino grandinę ir šis daugiausia pasaulyje žmonių pražudantis narkotikas manęs nebevaldys. Tą pačią proto revoliucijos akimirką sukilo natūralus noras padėti kuo daugiau žmonių pažinti klastingus rūkymo spąstus, kad ir jie taip pat galėtų iš jų išsikapstyti ir patirti, koks malonus iš tiesų gali būti nerūkančiųjų gyvenimas. Nebuvo nei kažkokios gąsdinančios abstinencijos, nei kitokių problemų, tik krūva privalumų ir laisvės pojūtis. Atrodė, kad apie tokią metodiką turėtų būti trimituojama visais įmanomais informacijos kanalais jau nuo pirmosios atradimo dienos, bet visuotinė apatija lėmė, kad sunkiai skverbtis kelią į visuomenę ji turi jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. O per tą laiką demaskuoti, tačiau nesustabdyti nikotino spąstai spėjo pavergti ir pražudyti dar bent šimtą milijonų žmonių. Bet tuo tarpu mes verčiau panikuojame dėl klijų uostymo ar gripo, pražudančio tūkstančiais kartų mažiau savo aukų.

Visa tai suvokęs ir užsidegiau noru Lietuvoje paskleisti žinią apie „Lengvo būdo“ egzistavimą. Jokių papildomų motyvų ar stimulų nereikėjo, bet labai reikėjo drąsos, kuria niekada nepasižymėjau ir nepasižymiu iki šiol. Mintyse atsirasti abejonei „Ar tai tikrai pasiseks?“ nebuvo kaip, nes jos vietą buvo užėmęs klausimas „Kaip visa tai įgyvendinti?“. Sulaukti padrąsinimo artimųjų rate nesisekė, nes buvo panašu, kad visi tiesiog galvoja, jog man pavažiavo stogas ir turėčiau netrukus apsiraminti. Dėl galimybės išleisti „Lengvą būdą mesti rūkyti“ lietuvių kalba ėmiau elektroniniu paštu bendrauti su Alleno Carro „Easyway“ organizacijos vadovu ir jai atstovaujančia Didžiosios Britanijos leidykla – gavau patvirtinimus, kad susitvarkyti autorines teises nebūtų problema, tiesiog teliktų rasti lėšų jas įsigyti bei išversti ir kažkokiu būdu išleisti knygą.

Tuomet, po vingiuotų drąsos paieškų, beveik atsitiktinai susipažinau su pora žmonių, kurie sutiko investuoti į šį reikalą, ir nerti į nežinomybę tapo nebe taip baisu. Taip po truputį užgimė įmonė – įsisteigimo dienomis kaip tik užbaigiau studijas universitete ir galėjau ramiai atsiduoti šiam nelauktai užgimusiam hobiui. Pirmiausia reikėjo ką nors sudominti, kad aiškiai ir tiksliai išverstų knygą. Tačiau ieškoti vertėjo nesisekė – susidurdavau su ta pačia apatija ir nieko nesugebėjau sudominti, kad apsiimtų ją versti. Pasijutau užsigavęs, kai vienas Lietuvoje gerai žinomas vertėjas susitikimo metu net nepavartęs mano atsinešto knygos originalo atsakė, kad tokios literatūros neverčia, jog iš šios knygos apskritai nėra ko tikėtis ir užsidegęs cigaretę nuėjo tolyn. Tuomet susitaikiau, kad nieko nebus ir prie knygos greičiausiai turėsiu sėsti pats. Guodžiausi tuo, kad bent jau jausiuosi nepakaltinamas dėl diletantiško vertimo, jei, žinoma, apskritai pavyks jį įveikti. Universiteto pirmame kurse iš pradžių buvau neprileistas prie anglų kalbos egzamino būtent dėl vertimo. Todėl abejojau ar nesu literatūros Minedas, lendantis ten, kur man apskritai ne vieta, tačiau to niekaip nesuvokiantis. Nors ir ne ypatingai sklandžiai, bet per vasarą vertimą su žodyno pagalba vis dėlto sugebėjau užbaigti. Tuomet redaktorė padėjo pataisyti tekstą ir svarbiausiu rūpesčiu tapo leidyba. Po sudėtingo ir ilgo, tačiau – vėlgi – apatiško bendravimo su vienos leidyklos atstovu, dėl įvairių leidybinių paslaugų kreipiausi į dar dešimtį Lietuvos leidyklų, tikėdamasis, kad bent su kuo nors pavyks rasti bendrą kalbą. Ir pavyko – bet tik su viena. Tačiau joje dirbo tokie malonūs ir supratingi žmonės, kad nieko geriau ir nebūtų galima tikėtis. Pradėjome bendradarbiauti ir netrukus gimė knyga. Ne pati šauniausia, su mano pražioplintom korektūros ir kitokiom klaidom, bet vis dėl to labai sava.

Knyga pasiteisino, tad atsirado galimybė imtis ir kitų Alleno Carro knygų, kuriose jis taip pat griauna įsisenėjusius mitus ir sklaido galingas visuotines iliuzijas. Bėgant laikui baimė, kad galbūt be reikalo lendu ten, kur nieko neišmanau, ėmė blėsti ir taip po truputį apsipratau. Be abejo, buvo akimirkų, kai atrodė, jog viskas yra pernelyg trapu ir gali subliūkšti – vienas žurnalistas informavo kalbos inspekciją, kad knygoje aptiko gramatinių ir linksnių derinimo klaidų, tad išsigandau, jog galbūt bus siekiama uždrausti ja prekiauti. Bet to neįvyko, o kartojant knygos tiražus stengiausi išrankioti kuo daugiau užsilikusių klaidų. Iš tiesų tam žurnalistui, bendravusiam su kalbos inspekcija, jaučiu dėkingumą – tiek už vertingas pastabas, tiek už kritikuojantį straipsnį – po jo publikacijos interneto svetainėse ir laikraščiuose knygos pardavimai ėmė dar labiau augti, nes dar didesnis žmonių skaičius buvo informuotas apie tokią egzistuojančią galimybę. Taip per porą metų pavyko išleisti septynias Alleno Carro knygas ir labai tikiuosi, kad šįmet pavyks išleisti dar bent dvi – jo autobiografiją ir paskutinę prieš pat mirtį parašytą knygą, pavadinimu „Nikotino sąmokslas“. Iš jų nesitikiu didelės komercinės sėkmės, tačiau manau, kad vis dėlto atsiras skaitytojų, kuriems bus įdomi to nepaprastai daug žmonijos labui nuveikusio, tačiau kol kas deramai nepripažinto atradėjo istorija.

Kol kas bendras „Lengvo būdo mesti rūkyti“ knygos tiražas Lietuvoje siekia 40000 kopijų. Nuo pat pirmos savo užsidegimo dienos žinojau, kad knyga bus populiari ir Lietuvoje – tačiau, kad išpopuliarės taip greitai ir taip gausiai, nebūčiau drįsęs net susapnuoti. Tad vis dėlto tikiuosi, kad pirminė mano svajonė, jog spėsiu pamatyti, kaip per keliolika ar keliasdešimt metų rūkymas ir Lietuvoje taps praeities atgyvena, nėra visiškai naivi ir absurdiška. Svarbiausias pasiekimas būtų tai, jei žiniasklaida ir medicina nustotų skleisti tuos senus mitus apie metimą rūkyti ir patį rūkymą, nes kitaip visuomenės nuomonei atsigręžti į realybę bus labai sunku. O jei kada šiam reikalui bus skirtas didesnis valstybės dėmesys, tai praktiškai visos rūkymo aukos po truputį sugebės išsivaduoti iš nikotino spąstų, o naujos vaikų kartos iš anksto apie šiuos spąstus žinos tai, ko savo laiku nežinojome mes – ir tas žinojimas juos apsaugos nuo eksperimentavimo su tabaku ir pakliuvimo į tą mirtiną nikotino vergiją.

Kaip manote, ko žmogui reikia norint tapti sėkmingu ir įgyvendinti savo svajones?

Manau, kad sėkmė yra labai sunkiai apibrėžiamas dalykas ir kiekvienas ją suvokia savaip. Kas vienam gali būti gražu, kitam – baisu. Todėl, lygiai taip pat, kas vienam yra sėkmė, kitam gali atrodyti visiška nesėkme. Pavėluoti į lėktuvą yra sėkmė ar nesėkmė? Turbūt nesėkmė. O pavėluoti į lėktuvą, kuris už valandos suduš? Toks visa ko sąlygiškumas parodo, kad nieko negalima vertinti skubotai. Pavyzdžiui, kažkada aš labai sėkmingai papuoliau į rūkymo spąstus. Kodėl sėkmingai? Todėl, kad be to vėliau nebūčiau supratęs kai kurių man labai svarbių ir įdomių dalykų, kuriuos suprantu dabar. Tai laikau nepaprasta sėkme. Bet jei tada spėjau pernelyg sau pakenkti ir todėl mane dabar užklups vėžys? Tada jau visą savo patirtį reikės laikyti nesėkme? Bet jei nuo vėžio pasveiksiu? Sėkmė? O jei pasveikęs apsidžiaugsiu ir ta proga išeisiu pasivaikščioti, bet pakliūsiu po autobusu? 🙂 Nepasveikęs būčiau sėkmingesnis, nes galėčiau ilgiau pagyventi?

Viskas tikrai pernelyg reliatyvu, kad sėkmę būtų galima kažkaip apibrėžti. Todėl net neįsivaizduoju, ko žmogui reikia, norint tapti sėkmingam.

Galbūt lengviau svarstyti, ko reikia, kad pavyktų įgyvendinti savo svajones. Reikia tikėjimo, kad tos svajonės apskritai vertos siekimo, tuomet ryžto jas įgyvendinti, iš jo kylančio veiksmo, kitų žmonių palankumo ir pagalbos ir, galiausiai, palankiai besiklostančių aplinkybių. Tai ne visuomet pakankamos, bet visuomet būtinos sąlygos.

Su mumis savo istorija ir požiūrių į sėkmę dalinosi: Julius Mikalajūnas

Categories
Puikus Gyvenimas Sėkmės Istorijos

Mike Tyson: Niekada nežinojau, koks aš esu

Mike Tyson – „Geležinis žmogus“, žvėris, ringo karalius… Tiktų jam ir įvairiausi kiti epitetai, tačiau viena yra nenuginčijama: Mike Tyson – legendinis JAV boksininkas, buvęs pasaulio čempionas sunkaus svorio kategorijoje.

Michael Gerard Tyson gimė 1966m. birželio 30 dieną Brukline, Niujorke, JAV. Jo tėvas buvo deportuotas, kai jam buvo 3 metai, motinai teko vienai išlaikyti šeimą. Nepakėlusi šios naštos ji pasinėrė į alkoholio liūną. Tuo tarpu, jausdamasis nepilnavertis, nemėgstamas savo bendraamžių, Mike pasinėrė į nusikalstamą veiklą. Jis buvo išmestas iš vidurinės mokyklos ir netrukus nepilnamečių kolonija tapo antraisiais jo namais.

Į boksą iš pataisos namų

Būtent pataisos namuose ir prasidėjo jo, kaip būsimo boksininko kelias. Ten jį pastebėjo apsaugos darbuotojas, kuris ėmėsi treniruoti berniuką. Vėliau paleistas į laisvę jis buvo perduotas vienam iš garsiausių tuometinių trenerių Cuz D‘Amato, kuris padarė jį greitu, technišku, gerai koordinuotu, bei atsargiu.

Cuz D‘Amato jam tapo tarsi šeima, nors juos jungė boksas, tačiau ryšys buvo kur kas stipresnis. Mike jautėsi saugus ir laimingas, ko tuo metu labiausiai trūko gyvenimo pamestam vaikui.

Mike Tyson pripažinimas

Pirmoji jo kaip profesionalo kova įvyko 1985 metų kovo 5 dieną Niujorke. Kovoje prieš Hector Mercedes jau pirmajame raunde jaunasis boksininkas šventė pergalę. Ir taip kova po kovos, Mike Tyson lipo į olimpo viršūnę. Būdamas vos 20 metų jis jau tapo sunkiasvoriu pasaulio čempionu.

Apakintas šlovės Mike nusprendė nugalėti visus to meto stipriausius sunkiasvorius čempionus. Ir jam tai pavyko. Būdamas atkaklus, reiklus ir stiprus, jis tapo visų trijų svarbiausių čempionų diržų ( WBA, WBC ir IBF) savininku.

Mike Tyson karjeros kulminacija yra laikoma 1988 metų birželio 27 diena, kai po 1 min 31 s, nukautavo Michael Spinks, tuomet vieną iš stipriausių sunkiasvorių boksininkų. Taip per dvejus metus nuo pirmosios dvikovos, jis tapo stipriausiu pasaulio bokso čempionu. Pasaulis jį pripažino, o tai jam buvo svarbiau už diržus. Mike užteko žinojimo, kad jį, juodaodį jaunuolį iš Bruklino, garbina kone visas pasaulis.

Staigus karjeros žlugimas

Mirus treneriui ir „tėvui“ Cuz D‘Amato, Mike Tyson patyrė šoką. Jis nebesiruošė kovoms, nustojo kurti kombinacijas. Jo tikslu tapo: nukautuoti savo varžovą vienu smūgiu. Tai atnešė jam pralaimėjimų virtinę.

Mirus Mike brangiam žmogui Cuz, kartu mirė ir jo pakilimas. Vėliau, kaip pats prisipažino, jis sportavo dėl didelių pinigų, tačiau ne dėl aistros. Ji užgęso kartu su Cuz D‘amato. Likęs be globėjo, be draugo, be tėvo – Mike pasinėrė į depresiją. Jautėsi vienišas ir nereikalingas.

1997 metais įvyko viena įsimintiniausių Mike Tyson kovų. Ši kova prieš Evander Holyfield buvo įvertinta 100 milijonų JAV dolerių. Tačiau kova pasibaigė Mike Tyson diskvalifikavimu, kuomet jis nukando dalį varžovo ausies.

Toliau sekė kiti nemalonumai: skyrybos su žmona, bandymas nusižudyti, gausybė įvairiausių skandalų ir rimti kaltinimų dėl išprievartavimo. Visa tai slėgė jį. Mike pasimetė ir nebesuprato žmonių: dar neseniai jis kovėsi ringe, buvo visų mylimiausias ir geidžiamiausias boksininkas ir taip staiga visi nuo jo nusisuko.

Jis pasimetė tarp tikėjimo ir šlovės. Tapęs bulvarinės spaudos “maitintoju”, Mike suprato, jog yra nebereikalingas kaip sportininkas. Tad 2005 metais paskelbė apie savo, kaip sunkiasvorio boksininko, karjeros pabaigą.

Aistra balandžiams

Sunku pagalvoti, jog pasaulio čempionas, vadinamas “geležiniu žmogumi“ galėtų turėti silpnybę balandžiams. Dėl šio pomėgio vaikystėje Mike Tyson buvo nemėgstamas bendraamžių, mat vienam iš paauglių nusukus galvą balandžiui, Mike pirmą kartą suprato, ką reiškia muštis ir kovoti. Tuomet balandžių skriaudėjas dar ilgą laiką spjaudėsi kraujais.

Tyson buvo pastatęs keturis paukščių aptvarus savo užpakaliniame kieme, kad galėtų apgyvendinti 350 pasaulinės klasės balandžių. Hobis kainvo tūkstančius dolerių per mėnesį. Jis importavo paukščius iš Anglijos, Prancūzijos, Irano ir Rusijos, mat tikėjosi vieną dieną tapti pasaulinės klasės savarankišku paukščių selekcininku.

Pasak Mike, balandžiai yra geriausia terapija. Balandžiai atstovauja taikai… Bet jei šie paukščiai turėtų nagus, jie būtų žudikai, išplėštų mūsų akis.

Mike Tyson apie save

„Aš žinau tai, jog visi gerbia teisingus žmones, tačiau juose pačiuose tiesos maža. Visi tie žmonės, kurie gyvenime nieko blogo nepadarė, kurie gyveno kaip pasakoje, jie nesupranta manęs. Jei jie bent šiek tiek pagyventų kaip aš, visi pasirinktų savižudybę. Jie neturi širdies, kokią turiu aš. Aš gyvenau tokiose vietose, kuriose jie negalėtų net tuštintis. Aš nesu Motina Teresė, bet aš nesu ir Charles Manson (vienas žymiausių JAV ir pasaulio nusikaltėlių).

Aš pats neatsakingiausias žmogus pasaulyje. Žinot kodėl? Todėl, kad jūs man davėt 50 milijonų JAV dolerių, kai man buvo tik 21 metai. Aš nežinojau, ką su jais daryti. Aš tik vaikinas iš Bruklino rajono. Aš nežinau, kaip elgtis, kaip reaguoti. Vieną dieną aš įsilaužęs į namą vagiu daiktus, kitą – aš jau sunkiasvoris pasaulio čempionas. Kas aš esu? Kas aš? Aš, net nežinau kas aš toks. Aš tik kvailas vaikas – mane skaudino ir apgaudinėjo. O aš galvoju, kad esu kažkas… Ir dabar man pasakykit, kaip aš galiu būti atsakingas?“

Mįslinga asmenybė

Labai sunku suprasti ir susidaryti savo nuomonę apie Mike Tyson. Be abejo yra daugybė dokumentinių filmų ir biografinių knygų apie jį. Tačiau dauguma jų yra labai subjektyvios, kur taip pat neįmanoma tikėti viskuo.

Žiniasklaidos garbinamas ir giriamas, o vėliau apdrabstytas purvais. JAV pasididžiavimas, vadinamasis legendinis boksininkas, vėliau prievartautojas. Šlovė, pinigai, garbė ir pripažinimas – visa tai teršia žmogaus prigimtinį gerumą, tačiau tik tuomet, kai nemokama jų priimti tinkamai. Kad ir kaip ten bebūtų, Mike Tyson yra vienintelis ir nepakartojamas sunkiasvoris pasaulio čempionas, sugebėjęs taip greit pakilti ir įrodyti, jog paprastas juodaodis vaikinas iš Bruklino yra vertas pagarbos.

Klementina Remeikaitė

[nggallery id=1]